Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Radzevičienės ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. P. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. B. ieškinį atsakovei B. K. dėl kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad 1994 m. rugsėjo 1 d. sudaryti trys sandoriai patvirtina bendrą šalių tikslą galutinai pasidalyti iš trečiųjų asmenų atgautų paskolintų lėšų vertę. Jei šalių tikslas būtų buvęs tik apsikeisti skirtingos vertės butais, būtų pakakę vieno mainų sandorio, todėl papildomos ginčo sutarties sudarymas neturėtų prasmės. Vienas iš sutarties tikslų buvo patvirtinti apelianto valią nepretenduoti į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame I. B. gyveno iki santuokos, o pagrindinis tikslas – susitarti dėl pinigų paskirstymo, butui perėjus trečiųjų asmenų nuosavybėn. Teismas šių aplinkybių nevertino ir nepateikė argumentų, kodėl atmetė apelianto paaiškinimus dėl sutarties tikslo.

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl teisiškai reikšmingos aplinkybės – sutarties sąlygos, kad ieškovas dovanoja butą, esantį (duomenys neskelbtini), įvykdymo ir jos turinio. Teismas nepateikė argumentų, kodėl atmetė apelianto paaiškinimą, kad ši sąlyga sutarties sudarymo metu reiškė apelianto atsisakymą savo teisių į minėtą butą. Apeliantas nurodė, kad I. B. jam padovanojo butą, kurį ketino parduoti, kadangi gyveno kartu su apeliantu jam iki santuokos priklausiusiame bute (duomenys neskelbtini), o butas (duomenys neskelbtini), jai buvo nereikalingas. Už parduotą butą gautas lėšas buvo planuojama panaudoti butui (duomenys neskelbtini) įsigyti, kuris turėjo tapti I. B. asmenine nuosavybe. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad butą (duomenys neskelbtini), I. B. įgijo 1994 m. rugpjūčio 30 d. Gyvenamojo namo eksploatavimo bendrijos pažymos pagrindu. Nors butas buvo įgytas santuokos metu ir pagal tuo metu galiojusį Santuokos ir šeimos kodeksą laikytas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, apeliantas paaiškino, kad ginčo sutartimi atsisakė savo, kaip bendraturčio, teisių į šį butą.

Skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas, nepateikdamas papildomų argumentų, nurodė, kad mažai tikėtina, jog apeliantas nežinojo apie buto perleidimą, ir visiškai neįtikėtina, kad 2005 m. birželio 20 d. tvirtindamas pareiškimą dėl I. B. vardu įgyto turto asmeninės nuosavybės jis nebūtų pasidomėjęs I. B. turto sudėtimi. Teismas taip pat pažymėjo, kad butas nuo 1999 m. rugsėjo 23 d. iki 2007 m. kovo 16 d. priklausė atsakovei, o šio fakto viešumas registre daugiau nei septynerius metus neleidžia daryti išvados, jog dovanojimo sandoris buvo nuslėptas nuo apelianto. Tačiau tokie motyvai neatitinka teismo sprendimui keliamų motyvavimo standartų. Teismo vartojami teiginiai „mažai tikėtina“ ir „visiškai neįtikėtina“ grindžiami prielaidomis, o ne byloje esančiais įrodymais, todėl negali būti laikomi pakankamais ir reikšmingais argumentais, pagrindžiančiais teismo išvadas.

Teismas nevertino aplinkybės, kad apeliantas ir I. B. santuokoje gyveno nuo 1991 metų, abu turėjo vaikų ir anūkų iš pirmųjų santuokų, todėl nė vienas jų nesiekė viso turto palikti kito sutuoktinio šeimai. Apeliantas paaiškino, kad buvo naivus, patikėdamas I. B. buto administravimą, o nagrinėjant bylą sužinojo apie iki tol jam nežinomus I. B. nesąžiningus veiksmus slepiant turtą. Skundžiamo sprendimo motyvai iš esmės reiškia, kad teismas netiki, jog I. B. neinformavo apelianto apie testamentų sudarymą, butų dovanojimo sutartis bei veiksmus, kuriais buvo kuriama asmeninės nuosavybės regimybė. Tačiau byloje nėra įrodymų, kad apeliantas buvo informuotas apie I. B. ir atsakovės veiksmus su nekilnojamuoju turtu. I. B. nevykdė bendrosios lojalumo pareigos, turtinius reikalus tvarkė slapta nuo apelianto, neinformavo apie vizitus pas notarus. Apeliantas buvo įsitikinęs, kad sudaryta sutartimi šalys susitarė dėl buto pardavimo metu gautų lėšų pasidalinimo. Šių aplinkybių teismas neanalizavo ir nevertino, apsiribodamas teiginiu, kad netiki apelianto paaiškinimais.

Bylos medžiaga patvirtina, kad I. B. ir atsakovė atliko veiksmus, kuriais siekė išvengti I. B. įsipareigojimų pagal sutartį vykdymo. Jau kitais metais po sutarties sudarymo, 1995 m. rugsėjo 13 d. I. B. sudarė testamentą, kuriuo ginčo butą paliko atsakovei. Siekiant turtą valdyti asmeninės nuosavybės teise, 1996 m. rugsėjo 20 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimas buvo įformintas kaip dovanojimas. Liudytoja V. S. patvirtino, kad kartu su I. B. vyko į (duomenys neskelbtini), nes I. B. vežė didelę pinigų sumą butui įsigyti, o degalinėje buvo paprašyta neišlipti iš automobilio, kad pinigai neliktų be priežiūros. Nors jokie ryšiai nesiejo buto pardavėjos su I. B., I. B. įgijo butą (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartimi. Apeliantas žinojo, kad šiam sandoriui buvo panaudotos lėšos, gautos pardavus butą, esantį (duomenys neskelbtini). Kadangi pagal sutartį apeliantas padovanojo I. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini), jo nuomone, buvo sąžininga, kad butas (duomenys neskelbtini) I. B. atiteko asmeninės nuosavybės teise. Todėl apeliantas nesutinka su skundžiamo sprendimo motyvu, kad jis turėjo kreiptis į teismą dėl dovanojimo sandorio pripažinimo apsimestiniu, nes buto (duomenys neskelbtini) įsigijimas jo teisių nepažeidė ir jam buvo žinomas bei priimtinas.

Apeliantas pažymi, kad 1997 m. kovo 17 d. I. B. ranka rašytas testamentas patvirtina, kad butą, (duomenys neskelbtini), ir butą (duomenys neskelbtini) ji paliko atsakovei, akcentuodama, jog „vyrui šis turtas visai nepriklauso ir jisai neturi teisės į jį pretenduoti“. Apelianto vertinimu, toks teiginys patvirtina, kad I. B. suvokė apelianto teisę į šį turtą ir siekė ją paneigti. Vėliau, 1999 m. rugsėjo 23 d., I. B., suprasdama, kad apeliantas gali reikšti reikalavimus į butą, padovanojo jį atsakovei apie tai apelianto neinformavusi. Nepaisant formalaus nuosavybės perleidimo, I. B. toliau pati administravo butą, palaikė santykius su nuomininkais ir disponavo atsakovės vardu esančioje sąskaitoje laikomomis lėšomis pagal įgaliojimą. Todėl apeliantas neturėjo pagrindo manyti, kad I. B. nebėra buto savininkė. 2007 metais tarp I. B. ir atsakovės kilo konfliktas dėl pinigų, kurį patvirtino apelianto ir V. S. parodymai. Veikdama pagal atsakovės I. B. broliui išduotą įgaliojimą, I. B. 2007 m. kovo 16 d. sudarė dovanojimo sutartį, kuria butas buvo padovanotas jai pačiai, o tą pačią dieną sudarė testamentą, kuriuo visą turtą paliko atsakovei. Apelianto nuomone, teismas privalėjo įvertinti ir išanalizuoti šiuos aktyvius I. B. ir atsakovės veiksmus bei nustatyti jų tikslą.

Teismas šalių elgesį po sutarties sudarymo įvertino neteisingai, padarydamas išvadą, kad I. B. neketino vykdyti sutarties ir neturėjo pareigos pasidalyti buto vertės su apeliantu. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad sutartis buvo sudaryta, siekiant paskirstyti iš investicijos atgautą turtinę vertę. Tai patvirtina tiek sutarties turinys, tiek ilgalaikė buto nuoma ir nuomos pajamų naudojimas bendroms šeimos reikmėms. Apeliantas butą suvokė kaip bendrą šeimos pajamų šaltinį, kuris ateityje turėjo būti parduotas, o gautos lėšos – pasidalytos pagal sutarties sąlygas. Teismo išvada, kad I. B. pareiga sumokėti apeliantui dalį buto vertės buvo sąlyginė ir priklausė nuo buto, esančio (duomenys neskelbtini), padovanojimo, padaryta ignoruojant aplinkybę, jog šio buto pardavimo lėšos buvo perduotos I. B., taip faktiškai įvykdant ieškovo finansinį įsipareigojimą. Teismas sutarties sąlygas aiškino nelogiškai ir nesąžiningai apelianto atžvilgiu, nevertino suderintų I. B. ir atsakovės veiksmų, kuriais buvo siekiama nuslėpti butą nuo apelianto ir formaliai įtvirtinti asmeninę nuosavybę.

Teismas taip pat neįvertino, kad I. B. ir atsakovė nuosekliai taikė identišką schemą: I. B. perleisdavo turtą atsakovei, išlaikydavo faktinę jo kontrolę, turtas būdavo grąžinamas I. B. Ši veiksmų seka negali būti laikoma atsitiktine ar paaiškinama vien buitiniu patogumu, nes jos tikslas buvo išvengti prievolės vykdymo pagal sutartį. Be to, teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti banko duomenis, galėjusius patvirtinti nuomos pajamų judėjimą, jų panaudojimą atsakovės turtui įsigyti ir faktinę turto finansavimo struktūrą. Neįvertinęs visų I. B. ir atsakovės veiksmų po sutarties sudarymo bei fragmentiškai vertinęs bylos aplinkybes, teismas padarė neteisingas išvadas ir nesąžiningai sudarė galimybę formaliais veiksmais išvengti pareigos pasidalyti pajamas iš bendros investicijos į ginčo butą.

Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog I. B. neturėjo pareigos mokėti apeliantui kompensacijos už butą, esantį (duomenys neskelbtini), dėl neįvykdytos 1994 m. rugsėjo 1 d. sutarties sąlygos padovanoti I. B. butą (duomenys neskelbtini), yra nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad 1994 m. rugsėjo 1 d. – tą pačią dieną, prieš sudarant ginčo sutartį, šalys sudarė du dovanojimo sandorius: ieškovas padovanojo I. B. butą (duomenys neskelbtini), o I. B. padovanojo apeliantui butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šalys, sudarydamos sutartį, susitarė dėl turto pasidalijimo pardavus ginčo butą – gauti pinigai turėjo būti padalinti, o apeliantas turėjo padovanoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), I. B. Abi šios sąlygos sutartyje įrašytos viename sakinyje, todėl teismo išvada, kad pinigų pasidalijimas buvo susietas su buto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimu I. B., yra pagrįsta.

Apelianto argumentai, kad vienas iš sutarties tikslų buvo patvirtinti jo valią nepretenduoti į butą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat kad pagrindinis sutarties tikslas buvo susitarti dėl piniginių lėšų paskirstymo pardavus ginčo butą, atmestini. Jeigu apeliantas iš tikrųjų nebūtų siekęs pretenduoti į butą, esantį (duomenys neskelbtini), nebūtų buvę pagrindo tą pačią dieną sudaryti dovanojimo sandorio, kuriuo jis šį butą neatlygintinai įgijo savo asmeninėn nuosavybėn. Be to, apeliantas sutarties tikslą aiškina sau naudinga linkme, kai I. B. yra mirusi ir negali paaiškinti 1994 m. rugsėjo 1 d. sutarties sudarymo aplinkybių. Tokį aiškinimą paneigia sutarties tekstas, iš kurio matyti, kad šalys siekė išspręsti tarpusavio turtinius klausimus buto pardavimo atveju – ne tik pasidalyti gautus pinigus, bet ir grąžinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), I. B. asmeninėn nuosavybėn.

Atsakovės vertinimu, teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas teismo posėdžio metu negalėjo nuosekliai ir įtikinamai paaiškinti nei sutarties sudarymo aplinkybių bei tikslo, nei vėlesnių sandorių įtakos sutarties galiojimui. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas tinkamai įvertino 1994 m. rugsėjo 1 d. sudarytų trijų sandorių aplinkybes ir jų bendrą tikslą: ieškovas padovanojo I. B. didesnės vertės butą, o I. B. padovanojo ieškovui mažesnės vertės butą, esantį (duomenys neskelbtini), o trečiuoju sandoriu šalys sudarė ginčo sutartį. Teismas pagrįstai sprendė, kad taip šalys galutinai išsprendė paskolintų asmeninių lėšų pasidalijimo klausimą.

Teismas pagrįstai konstatavo, kad butui tapus I. B. asmenine nuosavybe, ji galėjo juo laisvai disponuoti, todėl tam, kad ieškovas galėtų pretenduoti į buto vertės dalį, jis turėjo įvykdyti pareigą grąžinti I. B. butą, (duomenys neskelbtini). Tik įvykus šiai sąlygai I. B. būtų kilusi pareiga sumokėti sutartyje numatytas sumas, gautas iš ginčo buto pardavimo. Priešingas aiškinimas būtų nesąžiningas, nes ieškovas ne tik gautų savo dalį iš susigrąžintų paskolintų lėšų, bet ir išsaugotų butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Apelianto argumentai, kad teismas nepasisakė dėl sutarties sąlygos, kuria ieškovas dovanoja butą (duomenys neskelbtini), reikšmės ir nepagrįstai atmetė jo paaiškinimą, jog ši sąlyga reiškė tik atsisakymą teisių į minėtą butą, atmestini. Toks aiškinimas prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, nes praėjus daugiau kaip keturiems mėnesiams po sutarties sudarymo apeliantas realizavo savo asmeninės nuosavybės teisę į minėtą butą – 1995 m. sausio 12 d. jį pardavė trečiajam asmeniui už 20 000 Lt, kuriuos gavo grynaisiais iš pirkėjo.

Atsakovė apelianto argumentus, kad I. B. padovanojo jam butą (duomenys neskelbtini), nes šis jai buvo nereikalingas, o jį pardavus planuota įsigyti butą (duomenys neskelbtini), vertina kritiškai. Minėto buto dovanojimas buvo neatlygintinis sandoris, todėl I. B. už jį negavo pinigų. Be to, iš sutarties turinio matyti, kad minėtas butas apeliantui buvo padovanotas siekiant užtikrinti jo turtinius interesus – iki galimo ginčo buto pardavimo ir gautų lėšų panaudojimo butas (duomenys neskelbtini), atliko užstato funkciją, o vėliau turėjo būti grąžintas I. B.

Apelianto argumentai, kad butas (duomenys neskelbtini), buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir kad ginčo sutartimi jis atsisakė savo teisių į šį turtą, atmestini. Atsakovė pažymi, kad šiomis aplinkybėmis apeliantas pirmosios instancijos teisme savo pozicijos negrindė ir jas nurodė tik apeliaciniame skunde.

Atsakovės vertinimu, 1994 m. rugpjūčio 30 d. pažymą apeliantas aiškina sau naudinga linkme. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), I. B. vardu buvo įregistruotas todėl, kad jis buvo pastatytas už I. B. tėvų asmenines lėšas, o nuosavybės teisė I. B. vardu įregistruota jos motinai sutikus, faktiškai dovanojimo pagrindu. Aplinkybė, kad 1994 m. rugsėjo 1 d. I. B. notarine forma padovanojo minėtą butą apeliantui, patvirtina jos teisę vienasmeniškai disponuoti šiuo turtu. Be to, ginčo sutartimi apeliantas neatsisakė teisių į minėtą butą, o įsipareigojo jį padovanoti I. B., jeigu būtų parduotas ginčo butas ir pasidalytos už jį gautos lėšos. Todėl toks susitarimas nelaikytinas teisių į minėtą butą atsisakymu.

Apelianto argumentai, kad sprendime pateikti motyvai yra abstraktūs ir grindžiami prielaidomis, atmestini. Nustatyta, kad 2005 metais sutuoktiniai savo turtinius susitarimus įtvirtino notariškai – apeliantas pareiškė, kad I. B. vardu įgytas ir ateityje įgysimas turtas yra jos asmeninė nuosavybė, kuria ji gali disponuoti savarankiškai. Todėl, tvirtindamas tokį pareiškimą, ieškovas turėjo interesą įsitikinti, ar butas vis dar priklauso I. B., juolab kad duomenys apie nuosavybės pasikeitimą viešajame registre buvo skelbiami daugiau kaip septynerius metus. Atsakovė taip pat sutinka su teismo vertinimu, kad rūpestingas ir atidus asmuo tokiomis aplinkybėmis būtų veikęs aktyviai. Be to, apeliantas į teismą kreipėsi praėjus beveik 30 metų po sutarties sudarymo ir jau po I. B. mirties, taip eliminuodamas galimybę I. B. pateikti savo poziciją dėl sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybių. Todėl teismas pagrįstai vadovavosi protingo ir rūpestingo asmens standartu ir vertino ieškovo paaiškinimus kritiškai.

Atsakovės vertinimu, apelianto argumentai, kad ginčo butas iš skolininko buvo gautas jo sūnaus pastangomis, nepagrįsti. Liudytojas Z. B. 2026 m. sausio 13 d. teismo posėdyje paaiškino, kad ginčo buto savininku buvo tik formaliai, neprisiminė buto įgijimo ar nuosavybės perleidimo aplinkybių. Jis taip pat paneigė buvęs skolingas apeliantui ar kad butą padovanojo už skolą.

Apelianto argumentai, kad 2014 m. sausio 14 d. I. B. pervesti 30 000 Lt buvo panaudoti buto remontui, nepagrįsti ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Pirmosios instancijos teisme apeliantas teigė, kad ši suma buvo jo investicija į butą, tačiau mokėjimo paskirtyje nurodyta paskirtis „paskola“ paneigia šį aiškinimą. Apeliaciniame skunde apeliantas jau teigia, kad tai buvo paskola, kuri nebuvo grąžinta, tačiau šių aplinkybių neįrodė. Be to, atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčo butas buvo remontuojamas dar 2007 metais, todėl nėra pagrindo teigti, kad apelianto pervesti pinigai buvo panaudoti buto remontui.

Apelianto argumentai, kad I. B. 2009 m. gegužės 20 d. butą, esantį (duomenys neskelbtini), įgijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir elgėsi nesąžiningai, atmestini. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šį butą I. B. įgijo asmeninės nuosavybės teise: 2005 m. birželio 20 d. apeliantas notariškai patvirtino, kad I. B. vardu įgytas ir ateityje įgysimas turtas yra jos asmeninė nuosavybė, kuria ji gali disponuoti be atskiro jo sutikimo; paties apelianto pateiktame nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad butas I. B. priklausė asmeninės nuosavybės teise; 2011 m. vasario 7 d. I. B. dovanojimo sutartimi perleido butą, o sutartį tvirtinęs notaras konstatavo jos vienasmenę nuosavybę. Be to, jeigu apeliantas būtų laikęs, kad butas buvo bendroji jungtinė nuosavybė, jis galėjo ginčyti 2011 m. vasario 7 d. dovanojimo sutartį, tačiau tokio ieškinio nepareiškė. Atsakovės nuomone, apeliantas procesiniuose dokumentuose pateikė įvairias su sutartimi ir jos vykdymu nesusijusias I. B. „nesąžiningumo“ versijas bei dokumentus, į kuriuos atsakovė buvo pateikusi argumentuotus atsikirtimus.

Apelianto argumentai dėl atsakovės įsigyto buto (duomenys neskelbtini), padovanojimo I. B. atmestini. Atsakovė turėjo teisę savo turtu disponuoti savo nuožiūra, todėl nekilnojamojo turto padovanojimas motinai nepažeidė teisės aktų. Be to, atsakovė ir I. B. neprivalėjo apie šį sandorį informuoti apelianto, nes jis nesukėlė pasekmių apelianto teisėms ir pareigoms, todėl jo reiškiamos pretenzijos yra nepagrįstos.

Apelianto argumentai, kad sandoriai tarp I. B. ir atsakovės patvirtina nesąžiningą siekį visą santuokos metu įgytą turtą valdyti asmeninės nuosavybės teise, atmestini. Visi sandoriai buvo sudaryti tarp artimų giminaičių – motinos ir dukters – nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, todėl jos neprivalėjo apie juos atsiskaityti apeliantui. Atsakovė paaiškino, kad nekilnojamojo turto perleidimai buvo susiję su jos šeimos gyvenimu užsienyje dėl sutuoktinio diplomatinės tarnybos, todėl turtą buvo patogiau valdyti I. B. vardu, tarp jų egzistuojant visiškam pasitikėjimui. Tai patvirtina dovanojimo sandoriai ir I. B. testamentai. Be to, aplinkybė, kad I. B. neinformavo apelianto apie dovanojimo sandorius, atitinka sutuoktinių valią turtą valdyti atskirai. Tai patvirtina 2005 metų sutuoktinių pareiškimai bei 2016 metų povedybinė sutartis, kurioje nustatyta, kad nekilnojamasis turtas yra asmeninė to sutuoktinio nuosavybė, kurio vardu jis įgytas. Todėl teismas pagrįstai įvertino šalių elgesį ir pateiktus dokumentus. Nepagrįstas ir apelianto teiginys, kad taip buvo siekiama sukurti I. B. asmeninės nuosavybės teisę, nes ir iki turto dovanojimo atsakovei šis turtas priklausė I. B. asmeninės nuosavybės teise. Be to, siekis turtą valdyti asmeninės nuosavybės teise buvo ne tik I. B., bet ir paties apelianto valia.

Apelianto argumentai, kad I. B. ir atsakovė atliko veiksmus, siekdamos išvengti ginčo sutarties vykdymo, atmestini. Teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovui pardavus butą (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui, sutartyje numatytos sąlygos tapo neįmanoma įvykdyti, todėl I. B. įgijo teisę atsisakyti sutarties. Tai patvirtina 1995 m. rugsėjo 13 d. testamentas, kuriuo I. B. ginčo butą paliko atsakovei, taip pat vėlesni 1997 m. kovo 17 d., 2007 m. kovo 16 d. ir 2022 m. rugsėjo 27 d. testamentai, kuriais šis turtas taip pat paliktas atsakovei. Teismas pagrįstai vertino, kad šie valios pareiškimai patvirtina I. B. poziciją, jog ieškovas neturi teisės pretenduoti į buto vertę. Tą patį patvirtina ir 1999 m. rugsėjo 23 d. buto dovanojimas atsakovei.

Apelianto argumentai, kad 1996 m. rugsėjo 20 d. buto (duomenys neskelbtini), įgijimas buvo pirkimo–pardavimo, o ne dovanojimo sandoris, nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad I. B. šį butą įgijo dovanojimo sandorio pagrindu, todėl siekdamas įrodyti priešingai, apeliantas turėjo ginčyti sandorį kaip apsimestinį, tačiau tokio reikalavimo nepareiškė. Pažymėtina, kad liudytoja V. S. nedalyvavo sudarant sandorį notarų biure, nematė pinigų ir negalėjo nurodyti jų sumos, todėl jos parodymai nepatvirtina, kad buvo sudarytas pirkimo–pardavimo sandoris. Be to, iš 1995 m. sausio 12 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad pinigus už šį butą gavo pats apeliantas. Nors jis teigė šiuos pinigus perdavęs I. B., tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, o I. B. šių aplinkybių patvirtinti ar paneigti nebegali. Taip pat reikšminga, kad tarp sandorių dėl minėtų butų praėjo apie dvidešimt mėnesių, todėl apeliantas neįrodė, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas už lėšas, gautas pardavus butą (duomenys neskelbtini). Nepagrįstas ir apelianto teiginys, kad teismas nurodė jam pareigą ginčyti buto (duomenys neskelbtini) dovanojimo sandorį kaip apsimestinį. Teismas pažymėjo tik tai, kad ieškovas nėra ginčijęs 1995 m. sausio 12 d. buto (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sandorio kaip apsimestinio dėl subjekto.

Apelianto argumentai, kad atsakovės ir I. B. veiksmai buvo nukreipti į tai, jog apeliantas negalėtų įgyvendinti teisės gauti dalį buto vertės, nepagrįsti. Atsakovės vertinimu, būtent apeliantas sukūrė tokią teisinę situaciją, kai savo valia pardavė butą (duomenys neskelbtini), ir taip panaikino ginčo sutarties įvykdymo galimybę.

Apelianto argumentai, kad I. B. prievolė sumokėti buto vertės dalį nepriklausė nuo pareigos padovanoti butą (duomenys neskelbtini), nepagrįsti. Teismas pagrįstai nustatė, kad sutartyje buvo numatyti du tarpusavyje susiję įsipareigojimai: I. B. pareiga pardavus butą pasidalyti gautus pinigus ir ieškovo pareiga padovanoti I. B. butą (duomenys neskelbtini). Byloje nustatyta, kad pirmoji sąlyga neįvyko, nes butas nebuvo parduotas ir lėšos negautos, o antroji tapo neįvykdoma, nes apeliantas, pažeisdamas sutartį, butą (duomenys neskelbtini), pardavė trečiajam asmeniui. Teismas taip pat pagrįstai atsisakė išreikalauti banko sąskaitų duomenis, nes jie nebuvo susiję su pareikštu ieškiniu, o prašymas pateiktas pavėluotai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl kompensacijos pagal 1994 m. rugsėjo 1 d. sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir I. B., mirusios (duomenys neskelbtini), sąlygas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl esminių faktinių aplinkybių, ginčo esmės ir ribų

Bylos duomenimis nustatyta, kad 1994 m. rugpjūčio 23 d. Z. B. ir R. P. B. sudarė dovanojimo sutartį, kurios pagrindu Z. B. neatlygintinai perdavė R. P. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini) (el. b. 2 t., b. l. 162).

1994 m. rugsėjo 1 d. R. P. B. ir I. B. sudarė dovanojimo sutartį, kurios pagrindu R. P. B. neatlygintinai perdavė I. B. butą (duomenys neskelbtini) (el. b. 1 t., b. l. 9).

1994 m. rugsėjo 1 d. I. B. ir R. P. B. sudarė dovanojimo sutartį, kurios pagrindu I. B. neatlygintinai perdavė R. P. B. butą (duomenys neskelbtini), (el. b. 2 t., b. l. 7).

1994 m. rugsėjo 1 d. (datą nurodė apeliantas R. P. B.) I. B. ir R. P. B. sudarė sutartį, kuria sulygo, kad pardavus butą, esantį (duomenys neskelbtini), R. P. B. dovanotą I. B., sumą iki 45 000 JAV dolerių šalys pasidalins taip: 10 700 JAV dolerių atiteks R. P. B., likusi suma atiteks I. B. Pinigų sumą virš 45 000 JAV dolerių šalys susitarė pasidalinti po lygiai (po 50 proc.), o R. P. B. įsipareigojo padovanoti butą (duomenys neskelbtini), I. B. (el. b. 2 t., b. l. 20). Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčas dėl šios sutarties atitikties įstatyme nustatytiems formos reikalavimams.

1995 m. sausio 12 d. R. P. B. ir J. A. sudarė sutartį, kurios pagrindu R. P. B. už 20 000 Lt J. A. pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini). R. P. B. sutartimi patvirtino, kad 20 000 Lt iš J. A. gavo prieš sudarant sutartį (el. b. 2 t., b. l. 60).

1995 m. rugsėjo 13 d. testamentu, patvirtintu Vilniaus miesto 15-ojo notaro biuro notarės Genovaitės Šiško, I. B. jai priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), paliko dukrai B. K. (el. b. 1 t., b. l. 175).

1997 m. kovo 17 d. testamentu, pasirašytu I. B. ir B. V., I. B. butus (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), papuošalus ir pinigines lėšas paliko dukrai B. K., o kitus asmeninius daiktus – dukrai ir anūkei R. K. Testamente I. B. nurodė, kad „Jisai (turtas) mano vyrui visai nepriklauso ir jisai neturi teisės į jį pretenduoti“ (el. b. 1 t., b. l. 173–174).

1999 m. rugsėjo 23 d. I. B. ir B. K. sudarė dovanojimo sutartį, kurios pagrindu I. B. neatlygintinai perdavė B. K. butą, esantį (duomenys neskelbtini) (el. b. 1 t., b. l. 176).

2005 m. birželio 17 d. pareiškimu, patvirtintu Vilniaus miesto 15-ojo notaro biuro notarės Genovaitės Šiško, I. B. pareiškė, kad jos sutuoktinio R. P. B. vardu įgytos akcijos, nekilnojamasis turtas bei ateityje įgysimas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas yra jo asmeninė nuosavybė ir ji sutinka, kad visu jo įgytu turtu sutuoktinis disponuotų be atskiro jos sutikimo (el. b. 3 t., b. l. 90).

2005 m. birželio 20 d. pareiškimu, patvirtintu Vilniaus miesto 15-ojo notaro biuro notarės Genovaitės Šiško, R. P. B. pareiškė, kad jo sutuoktinės I. B. vardu įgytos akcijos, nekilnojamasis turtas, tarp jo ir jai perduotas neatlygintinai nuosavybėn, bei ateityje įgysimas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas yra jos asmeninė nuosavybė ir jis sutinka, kad visu jos įgytu turtu sutuoktinė disponuotų be atskiro jo sutikimo (el. b. 3 t., b. l. 4).

2007 m. kovo 16 d. B. K. ir I. B. sudarė dovanojimo sutartį, patvirtintą Vilniaus miesto 36-ojo notaro biuro notarės Jolantos Dubinienės, kurios pagrindu B. K. neatlygintinai perdavė I. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini) (el. b. 1 t., b. l. 99–102).

2007 m. kovo 16 d. oficialiuoju testamentu, patvirtintu Vilniaus miesto 36-ojo notaro biuro notarės Jolantos Dubinienės, visą savo turtą, kad ir kur jis bebūtų ir iš ko susidėtų, I. B. paliko savo dukrai B. K. (el. b. 1 t., b. l. 53).

2016 m. gegužės 27 d. tarp I. B. ir R. P. B. sudaryta povedybinė sutartis, patvirtinta Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės Lilijos Šilerienės, kuria sutuoktinių susitarimu buvo nustatytas atskiras turto ir atskirų turtinių prievolių teisinis režimas, pagal kurį I. B. ar R. P. B. turtas, įsigyjamas nuo šios sutarties momento, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Tuo pačiu sutuoktiniai įtvirtino, kad turtui, įgytam nuo santuokos sudarymo iki šios sutarties įsigaliojimo, taikomos atitinkamos Civilinio kodekso nuostatos dėl turto nuosavybės formos ir turto teisinio režimo (t. y. įstatymo nustatytas turto režimas) (el. b. 1 t., b. l. 65–68).

2022 m. rugsėjo 27 d. oficialiuoju testamentu, patvirtintu Vilniaus miesto 36-ojo notaro biuro notarės Jolantos Dubinienės, asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, susidedantį iš: žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), buto, esančio (duomenys neskelbtini), dviejų sandėlių, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), I. B. paliko tokiomis dalimis: 20 proc. turto B. K., 50 proc. turto R. S. ir 30 proc. turto K. K. Visą kitą savo esamą ir būsimą turtą, kad ir kur jis bebūtų ir iš ko susidėtų, tame tarpe ir finansinį turtą bei turtines ir neturtines teises I. B. paliko B. K. (el. b. 1 t., b. l. 55–56).

I. B. mirė (duomenys neskelbtini) (el. b. 1 t., b. l. 8).

Byloje ginčas kilo tarp ieškovo ir jo mirusios sutuoktinės įpėdinės. Ieškovui ir I. B. santuokoje pragyvenus beveik trisdešimt metų, per ši laikotarpį įvyko daug jų bendras ir kiekvieno asmenines turtines teises ir pareigas įtakojusių juridinių faktų, dėl to, siekiant tinkamai išspręsti šioje konkrečioje byloje kilusį ginčą, svarbu aiškiai apsibrėžti nagrinėjamos bylos ribas.

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Paprastai bylos nagrinėjimo teisme ribas nustato ieškovas. Jo suformuluotas ieškinio dalykas (reikalavimas) ir nurodytas faktinis ieškinio pagrindas (aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą) apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, o atsakovui (kitiems proceso dalyviams), kuriam pareikštas ieškinys, – teikti atsikirtimus, gintis nuo pareikšto ieškinio ar su juo sutikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2015; 2024 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-115-943/2024, 31 punktas). Taigi, bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 5 d. nutartis Nr. e3K-3-238-421/2023, 23 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas, kokio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-1075/2021, 23 punktas; 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-1075/2024, 94 punktas).

Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei, I. B. įpėdinei, dėl kompensacijos pagal su I. B. sudarytą 1994 m. rugsėjo 1 d. sutartį priteisimo.

Vilniaus apygardos teismas skundžiamu 2026 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškovas neįrodė, jog I. B., o vėliau jos įpėdinė atsakovė B. K., turėjo besąlyginę pareigą sumokėti jam 10 700 JAV dolerių ir dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertės. Teismas nusprendė, kad 1994 m. rugsėjo 1 d. sutartyje numatyta I. B. pareiga buvo sąlyginė ir siejama su ieškovo pareiga grąžinti I. B. jam padovanotą butą (duomenys neskelbtini), o kadangi ieškovas šį butą pardavė trečiajam asmeniui, minėtos sutarties sąlygos įvykdymas tapo neįmanomas, todėl I. B. įgijo teisę atsisakyti sutarties.

Apeliantas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad teismas netinkamai aiškino ginčo sutartį ir nepakankamai motyvavo savo išvadas. Byloje nėra įrodymų, kad apelianto įsipareigojimas nepretenduoti į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir I. B. prievolė pasidalyti ginčo buto vertę buvo tarpusavyje susijusios bei viena nuo kitos priklausomos prievolės. Apeliantas akcentuoja, kad butas (duomenys neskelbtini), buvo parduotas, o gautos lėšos perduotos I. B., taip iš esmės įvykdant ginčo sutartį. Be to, teismas nepateikė pakankamų motyvų, kodėl atmetė argumentus dėl nežinojimo apie I. B. ir atsakovės sudarytus sandorius bei jų veiksmus su nekilnojamuoju turtu, lėmusius sutuoktinių turto nuosavybės perėjimą I. B. asmeninėn nuosavybėn, o išvadas grindė prielaidomis, o ne įrodymais. Teismas neįvertino bylos įrodymų apie I. B. ir atsakovės suderintus veiksmus, kuriais buvo siekiama nevykdyti I. B. įsipareigojimų pagal ginčo sutartį.

Taigi, nagrinėjamoje byloje iš esmės yra kilęs ginčas dėl 1994 m. rugsėjo 1 d. tarp R. P. B. ir I. B. sudarytos sutarties turinio ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimties aiškinimo bei vykdymo. Vadinasi, kiti ieškovo ir jo sutuoktinės I. B. sudaryti sandoriai nagrinėjamos bylos kontekste reikšmingi ir vertintini tik tiek, kiek padeda atskleisti tikrąją šalių valią, sudarant 1994 m. rugsėjo 1 d. sutartį, tačiau jais susijusių asmenų prisiimtos teisės ir pareigos šioje byloje neperžiūrimos, nes šis klausimas nepatenka į nagrinėjamos bylos ribas. Be to, apeliaciniame skunde keliamas klausimas ir dėl to pirmosios instancijos teismo galimai neteisingai vykdyto įrodinėjimo proceso, šalims šiame procese tenkančios naštos paskirstymo bei įrodymų vertinimo. Atsižvelgdama į tai, toliau teisėjų kolegija pasisakys apeliacinėje instancijoje nagrinėjamo ginčo klausimais, įvertindama pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytų išvadų bei apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį išdėstytų argumentų pagrįstumą, neperžengdama nagrinėjamos bylos ribų.

Dėl ginčo sutarties turinio, ja prisiimtų šalių įsipareigojimų ir įrodinėjimo proceso pirmosios instancijos teisme

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 1994 m. rugsėjo 1 d. sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties turinį ir sutarties šalių elgesį po ginčo sutarties sudarymo, konstatavo, kad ieškovas neįrodė turintis reikalavimo teisę pagal minėtą sutartį, todėl atsakovei neperėjo pareiga vykdyti ieškovo nurodomą tariamą I. B. prievolę. Apeliantas nesutikdamas su šia teismo išvada, pažymi, kad teismas netinkamai įvertino ginčo sutarties turinį ir tikslą, tikruosius sutarties šalių ketinimus, faktinį sutarties vykdymą bei po sutarties sudarymo susiklosčiusias aplinkybes, taip pat nepagrįstai konstatavo ginčo sutarties šalių prievolių tarpusavio priklausomumą, nes neužtikrino tinkamo įrodinėjimo proceso ir neteisingai įvertino bylos įrodymus bei jų (ne)pakankamumą. Teisėjų kolegija, prieš įvertindama ginčo sutarties turinį ir nuspręsdama dėl jos aiškinimo (ne)teisingumo, pirmiausia pasisakys dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo nagrinėjamoje byloje.

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso esmė yra ta, kad įrodinėja tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018 61 punktą, 2021 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021 24 punktą).

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šioje byloje ieškovas turėjo įrodyti, kad pagal 1994 m. rugsėjo 1 d. sutartį I. B., mirusi (duomenys neskelbtini), buvo įsipareigojusi sumokėti ieškovui jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertės dalį – 10 700 JAV dolerių ir pusę vertės, kurią sudaro buto kainos dalis, viršijanti 45 000 JAV dolerių, o atsakovei B. K., priėmusiai I. B. palikimą, perėjo pareiga atsakyti už šią prievolę.

Byloje nėra ginčo, kad 1994 m. rugsėjo 1 d. ieškovas R. P. B. ir I. B. sudarė ginčo sutartį, šalys neginčijo nei sutarties sudarymo fakto, nei jos teisėtumo. Kaip minėta, byloje kilo ginčas dėl to, ar I. B. turėjo pareigą sumokėti ieškovui jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusio ginčo buto vertės dalį, nes ginčo šalys sutartį, iš kurios ieškovas savo reikalavimą kildina, aiškina skirtingai. Ieškovas laikosi pozicijos, kad sutartimi I. B. prisiėmė besąlyginę prievolę sumokėti jam suderėtą buto vertės dalį, o atsakovė sutartį vertina kaip sąlyginę, t. y. teigia, kad I. B. pareiga sumokėti ieškovui buto vertės dalį būtų atsiradusi tik tuo atveju, jei ieškovas būtų padovanojęs jai butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad I. B. prievolė buvo priklausoma nuo kitos sutartyje įtvirtintos sąlygos – ieškovo buto, esančio (duomenys neskelbtini), padovanojimo I. B., o ieškovas bylos nagrinėjimo teisme metu nepateikė kitokio įtikinamo šios sutarties nuostatos tikslo aiškinimo. Apelianto teigimu, teismas netinkamai įvertino ginčo sutarties tikslą, be to, byloje nėra įrodymų, kad I. B. prievolė pasidalyti ginčo buto vertę ir apelianto prievolė padovanoti jai butą (duomenys neskelbtini), yra susijusios ir tarpusavyje priklausomos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais dėl toliau nurodomų motyvų.

Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne (CK 6.156 straipsnis). Šis principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

Teismas, spręsdamas ginčą, susijusį su sutarties aiškinimu ir iš sutarties kylančių įsipareigojimų vykdymu, turi nustatyti tikrąjį sutarties turinį, išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė jos šalims. Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles, reglamentuojamas CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotas kasacinio teismo praktikoje.

CK 6.193 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad: sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos; jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė; kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius.

Pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką, CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyviojo sutarties aiškinimo metodo prioritetas: kilus šalių ginčui dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Sutartis turi būti aiškinama, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019 27 punktą, 2025 m. lapkričio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-381/2025 51 punktą, 2026 m. balandžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-823/2026 30 punktą).

Tačiau subjektyvusis sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvųjį (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018 23 punktą, 2019 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019 30 ir 31 punktus, 2020 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020 29 punktą, 2021 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021 95 punktą). Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019 28 punktą, 2021 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021 95 punktą, 2025 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-4-701/2025 33 punktą).

Nagrinėjamo ginčo kontekste reikšminga aplinkybė yra ta, kad viena iš ginčo sutarties šalių – I. B. – yra mirusi. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad dėl šios aplinkybės nėra objektyvios galimybės ištirti ir įvertinti I. B. ginčo sutartimi įtvirtintą valią ir ketinimus sutarties sudarymo metu. Dėl šios priežasties, sprendžiant nagrinėjamą ginčą dėl sutarties turinio ir iš jos kylančių įsipareigojimų vykdymo, negalima remtis vien proceso dalyvių pateiktais paaiškinimais apie sutarties šalių ketinimus, o vertintinas ginčo sutarties tekstas, jos sąlygų tarpusavio ryšys, sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybes, taip pat byloje esantys duomenys apie apelianto ir I. B. elgesį po ginčo sutarties sudarymo. Pažymėtina, kad nesant galimybės atskleisti I. B. tikrosios valios subjektyviuoju metodu, ypatingą reikšmę įgyja sisteminė-lingvistinė ginčo sutarties teksto analizė, sutarties nuostatas vertinant ne izoliuotai, o atsižvelgiant į visą sutarties turinį.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 1994 m. rugsėjo 1 d. I. B. ir R. P. B. susitarė, jog pardavus butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), R. P. B. dovanotą I. B., sumą iki 45 000 JAV dolerių, šalys pasidalins taip: 10 700 JAV dolerių atiteks R. P. B., likusi suma (34 300 JAV dolerių) atiteks I. B. Pinigų sumą virš 45 000 JAV dolerių šalys susitarė pasidalinti po lygiai (po 50 proc.). Be to, šia sutartimi R. P. B. įsipareigojo padovanoti butą (duomenys neskelbtini), I. B.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė motyvų, dėl kurių atmetė ieškovo paaiškinimus apie ginčo sutarties tikslą. Iš skundžiamo sprendimo turinio nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo duotus paaiškinimus teismo posėdžio metu, padarė išvadą, jog ieškovas negalėjo paaiškinti ginčo sutarties sudarymo aplinkybių ir jos tikslo. 2025 m. lapkričio 25 d. teismo posėdžio metu ieškovas nurodė aiškiai neprisimenantis ginčo sutarties turinio, nors patvirtino, kad sutarties tekstą surašė savo ranka, o joje nurodyti skaičiai buvo įrašyti I. B. prašymu. Ieškovas teigė pats parašęs sutarties tekstą ir jį pasirašęs, o I. B. prašymu surašęs analogišką sutarties egzempliorių, skirtą I. B., tačiau taip pat paaiškino, kad iniciatyva sudaryti ginčo sutartį kilo ne jam. Pasak ieškovo, sutarties tekstas buvo kuriamas kartu su I. B., o mintis įforminti tokį susitarimą atsirado po pokalbio su jo sūnumi. Kita vertus, ieškovas teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad sūnus apie ginčo sutartį nežinojo ir iki I. B. mirties nebuvo jos matęs. Paaiškino, kad sūnui paklausus, kur yra jo pinigai, ieškovas nurodė, kad yra sudaręs susitarimą ir šį klausimą išsprendė. Ieškovas teismui taip pat teigė manęs, kad šis susitarimas buvo tam tikras „apsidraudimas“, tačiau negalėjo paaiškinti, kokios konkrečiai aplinkybės lėmė tokio susitarimo sudarymą (teismo posėdžio garso įrašas 12 min. – 1 val. 15 min.). Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo paaiškinimų turinį, pritaria pirmosios instancijos teismui, kad ieškovo paaiškinimai apie ginčo sutarties sudarymo aplinkybes ir tikslus nebuvo nuoseklūs, be to, nepakankamai išsamūs, dėl to neleidžia nustatyti tikrojo ginčo sutarties tikslo remiantis subjektyviuoju sutarties aiškinimo metodu. Nors ieškovas nurodė tam tikras ginčo sutarties sudarymo aplinkybes, jis nepaaiškino esminių su sutarties paskirtimi susijusių aplinkybių, o jo paaiškinimai dėl sutarties sudarymo priežasčių ir sūnaus dalyvavimo šią sutartį sudarant bei jo žinojimo apie ginčo sutartį nebuvo nuoseklūs. Todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė motyvų, dėl kurių ieškovo paaiškinimų nepakako ginčo sutarties tikslui ir tikrajai šalių valiai nustatyti.

Apeliantas teigia, kad vienas iš ginčo sutarties tikslų buvo patvirtinti jo valią nepretenduoti į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), o pagrindinis sutarties tikslas buvo susitarti dėl piniginių lėšų paskirstymo tarp I. B. ir apelianto, ginčo butui perėjus trečiųjų asmenų nuosavybėn. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nurodytais apelianto argumentais ir juos vertina kaip gynybinę apelianto poziciją. Apelianto siūlomas ginčo sutarties turinio teleologinis aiškinimas negalimas, nes akivaizdžiai prieštarauja ginčo sutarties sisteminiam ir lingvistiniam aiškinimui, kuris patvirtina abiejų aptariamų sutarties sąlygų neabejotiną sąsajumą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo sutarties turinį, pirmiausia pažymi, kad sutartyje nėra nuostatų, iš kurių būtų galima spręsti, jog sutarties šalys siekė įtvirtinti apelianto atsisakymą pretenduoti į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ar patvirtinti tokią jo valią. Priešingai, ginčo sutartyje butas, esantis (duomenys neskelbtini), minimas ne apelianto nepretendavimo į jį kontekste, bet kaip aplinkybė, betarpiškai susijusi su kitose sutarties nuostatose aptartų šalių turtinių teisių ir pareigų atsiradimu. Tai patvirtina sutarties nuostata: „...be to R. B. dovanoja butą adresu (duomenys neskelbtini) bt 13. I. B.“. Sąlygos apie buto (duomenys neskelbtini), dovanojimą prijungimas prie sąlygų, susijusių su pinigų gautų pardavus butą (duomenys neskelbtini), pasidalijimu jungiamąja žodžių fraze „be to“, reiškiančia – taip pat, dar, papildomai (Lietuvių kalbos institutas, lietuvių kalbos išteklių informacinė sistema „E. kalba“, bendrinės lietuvių kalbos žodynas), patvirtina šių sąlygų tarpusavio ryšį. Taigi, lingvistiškai aiškinant sutarties sąlygą dėl buto (duomenys neskelbtini), dovanojimo, matyti, kad ja nustatytas konkretus su daiktinių teisių perleidimu konkrečiu būdu susijęs veiksmas – šio buto dovanojimas, įvykus kitai sąlygai – ginčo buto pardavimui, o ne apelianto atsisakymas pretenduoti į šį turtą. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad tą pačią dieną, kai buvo sudaryta ginčo sutartis, t. y. 1994 m. rugsėjo 1 d. I. B. neatlygintinai perdavė apeliantui butą (duomenys neskelbtini), o 1995 m. sausio 12 d. sutartimi apeliantas šį butą pardavė trečiajam asmeniui – J. A. Ši aplinkybė paneigia ir kitą apelianto apeliaciniame skunde nurodytą teiginį – kad apeliantas padovanojo butą, esantį (duomenys neskelbtini), I. B. O apelianto nurodomi įvykiai apie I. B. padovanotą butą (duomenys neskelbtini) pernelyg nutolę nuo ginčo santykių tiek laike, tiek turiniu, taigi, priešingos išvados daryti taip pat nesudaro pakankamo pagrindo. Teisėjų kolegija apelianto argumentą apie tai, kad vienas iš sutarties tikslų buvo patvirtinti, kad jis nepretenduoja į butą (duomenys neskelbtini), atmeta kaip nepagrįstą. Papildomai tokį aiškinimą paneigia ir aplinkybė, kad iki ginčo sutarties sudarymo šis butas nuosavybės teise priklausė I. B., kuri tą pačią dieną prieš sudarant ginčo sutartį perleido butą (duomenys neskelbtini), ieškovui dovanojimo sutarties pagrindu. Taigi apelianto teiginys, kad ginčo sutartimi jis patvirtino į butą (duomenys neskelbtini), nepretenduojantis, neatitinka šalių veiksmų su šiuo butu ginčo sutarties sudarymo metu ir dėl to nelogiškas.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentu, kad pagrindinis ginčo sutarties tikslas buvo susitarti tik dėl piniginių lėšų paskirstymo tarp ginčo sutarties šalių butui, esančiam (duomenys neskelbtini), perėjus trečiųjų asmenų nuosavybėn. Nors ginčo sutartyje nustatyta, kad „... pardavus butą adresu (duomenys neskelbtini) bt 4 R. B. dovanotą I. B. sumą iki 45.000 JAV dolerių dalinama sekančiai: R. B. 10.700 (dešimt tūkstančių septyni šimtai) JAV dolerių likusioji pinigų suma I. B. Pinigų suma gauta virš 45.000 JAV dolerių, dalijama pusiau t. y. 50 % I. B., likusioji R. B., <...>“, tačiau ši nuostata negali būti aiškinama izoliuotai nuo kitų sutarties sąlygų. Apeliantas, aiškindamas ginčo sutarties tikslą, nepagrįstai atsieja šią sutarties nuostatą nuo jau minėtos sutarties sąlygos, pagal kurią jis turi dovanoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), I. B.

Sisteminis, lingvistinis ir loginis sutarties aiškinimas patvirtina, kad sutarties šalys lėšų paskirstymą pardavus ginčo butą būtent susiejo su buto, esančio (duomenys neskelbtini), padovanojimu I. B. (taigi, iš esmės su grąžinimu jos nuosavybėn). Vadinasi, sutarties nuostatos dėl lėšų paskirstymo nebuvo savarankiškos ir nuo kitų sutarties nuostatų nepriklausančios.

Tokią išvadą patvirtina ir ginčo sutarties sudarymo aplinkybės. Bylos duomenimis nustatyta, kad 1994 m. rugsėjo 1 d. buvo sudaryti trys tarpusavyje susiję sandoriai: 1994 m. rugsėjo 1 d. apeliantas padovanojo I. B. didesnės vertės butą, esantį (duomenys neskelbtini), kitu sandoriu I. B. neatlygintinai perdavė apeliantui mažesnės vertės butą, esantį (duomenys neskelbtini), o trečiasis sandoris yra ginčo objektu esanti sutartis. Šių sandorių sudarymo seka ir turinys patvirtina, kad ginčo sutartyje aptartos šalių teisės ir pareigos buvo tarpusavyje susijusios ir negali būti aiškinamos izoliuotai viena nuo kitos. Nėra pagrindo sutikti su apelianto pozicija, kad I. B. pareiga perduoti jam dalį lėšų, gautų pardavus butą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo savarankiška ir nuo kitų sutarties sąlygų nepriklausoma prievolė. Teisėjų kolegijos vertinimu, trimis 1994 m. rugsėjo 1 d. sudarytais sandoriais sutuoktiniai išsprendė tarpusavio turtinius klausimus ginčo sutarties sudarymo momentu ir susitarė dėl to, kaip jie būtų sprendžiami aplinkybėms pasikeitus.

Atsižvelgiant į tai, kad po 1994 m. rugsėjo 1 d. dovanojimo sutarčių sudarymo ginčo butas tapo I. B. asmenine nuosavybe ir ji įgijo teisę savo nuožiūra juo disponuoti, o apeliantas įgijo teisę savarankiškai disponuoti butu (duomenys neskelbtini), pagrįsta išvada, kad ginčo sutartyje numatyta lėšų paskirstymo tvarka ginčo turto pardavimo atveju buvo siejama su apelianto pareigos neatlygintinai perduoti (grąžinti) I. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini), įvykdymu. Todėl I. B. pareiga perduoti apeliantui sutartyje nurodytas pinigų sumas negalėjo atsirasti, jam neįvykdžius savo sutartinės prievolės. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad priešingas ginčo sutarties aiškinimas reikštų, jog I. B. privalėtų perduoti apeliantui dalį lėšų, gautų realizavus jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, nors apeliantas nebūtų įvykdęs savo sutartinės pareigos padovanoti I. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini). Toks aiškinimas neatitiktų sutarties nuostatų tarpusavio ryšio ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, nes sudarytų apeliantui galimybę ir pretenduoti į jam tenkančią dalį lėšų pagal ginčo sutartį, ir išsaugoti turtą, kurį pagal sutartį tam tikromis sąlygomis jis buvo įsipareigojęs perduoti I. B. Todėl apelianto pozicija, kad pagrindinis ginčo sutarties tikslas buvo vien susitarti dėl būsimų lėšų pasidalijimo, neatspindi viso sutarties turinio, jos sudarymo konteksto, yra grindžiamas selektyviu atskirų sutarties nuostatų vertinimu ir negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs sutarties turinį, pagrįstai padarė išvadą, jog I. B. prievolė sumokėti ieškovui ginčo buto vertės dalį buvo priklausoma nuo kitos sutartyje įtvirtintos sąlygos – ieškovo buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), dovanojimo I. B., įvykdymo.

Priešingos išvados neleidžia daryti ir apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino I. B. prievolę sumokėti apeliantui dalį ginčo buto vertės sąlygine, nes apeliantas esą įvykdė ginčo sutartyje numatytą pareigą, kadangi lėšos, gautos pardavus butą (duomenys neskelbtini), buvo perduotos I. B. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad viena vertus, tokia apelianto pozicija kaip tik ir patvirtina, kad jis I. B. įsipareigojimus, prisiimtus ginčo sutartimi sieja su savo pareigos padovanoti jai butą (duomenys neskelbtini), tinkamu įvykdymu, taigi, pripažįsta I. B. prievolės sąlygiškumą. Kita vertus, apeliantas neįrodė savo prievolę įvykdęs.

Visų pirma, apelianto pozicija neatitinka ginčo sutarties turinio. Kaip jau minėta, ginčo sutartyje nustatytas apelianto įsipareigojimas dovanoti I. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini). Toks sandoris nebuvo sudarytas ir dėl to ginčo nėra. Ginčo sutartyje nėra nuostatų, leidžiančių spręsti, kad sutarties šalys buvo susitarusios šį įsipareigojimą pakeisti lėšų, gautų pardavus butą (duomenys neskelbtini), perdavimu I. B. Byloje nėra objektyvių įrodymų ir apie tokio susitarimo vėlesnį sudarymą. Taigi, net ir aplinkybė, jei I. B. būtų atiduotos lėšos, gautos už parduotą butą (duomenys neskelbtini), tai savaime nereikštų, jog apeliantas tinkamai įvykdė ginčo sutartimi prisiimtą pareigą. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, esminę reikšmę turi tai, kad bylos medžiaga nepatvirtina apelianto teiginio, jog lėšos, gautos pardavus butą (duomenys neskelbtini), buvo perduotos I. B., objektyvių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų ieškovas nepateikė. Į bylą pateiktoje 1995 m. sausio 12 d. sutartyje, kurios pagrindu apeliantas pardavė minėtą butą J. A., nurodyta, kad 20 000 Lt dydžio buto kainą iš pirkėjo gavo būtent apeliantas iki sutarties sudarymo. Aplinkybės, kad gautas lėšas ieškovas perdavė I. B., priešingai nei teigia apeliantas, savaime nepatvirtina nei liudytojos V. S. parodymai, nei faktas, kad I. B. nuosavybėn įgijo butą (duomenys neskelbtini). 2026 m. sausio 13 d. teismo posėdžio metu V. S. paaiškino, kad praėjus daugiau nei metams nuo buto (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutarties sudarymo, ji lydėjo I. B. į (duomenys neskelbtini), kur ši vežėsi didelę pinigų sumą, ketindama sudaryti nekilnojamojo turto sandorį (teismo posėdžio garso įrašas 1 val. 14 min. – 1 val. 24 min.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šie liudytojos parodymai nesudaro pagrindo išvadai, jog tai buvo lėšos, apelianto gautos pardavus butą (duomenys neskelbtini). Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad I. B. butą (duomenys neskelbtini), 1996 m. rugsėjo 20 d. įgijo ne pirkimo–pardavimo, o dovanojimo sutarties pagrindu (el. b. 2 t., b. l. 10). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad apeliantas neįrodė, jog lėšas, kurias gavo pardavęs butą (duomenys neskelbtini), jis perdavė I. B.

Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad nors 1994 m. rugsėjo 1 d. sutartimi apeliantas įsipareigojo padovanoti I. B. butą (duomenys neskelbtini), ir šio įsipareigojimo įvykdymas buvo būtina sąlyga tam, kad ginčo buto pardavimo atveju už jį gautos lėšos būtų padalintos ginčo sutartyje šalių suderėtu būdu, ginčo sutarties įvykdymas tapo objektyviai nebeįmanomas dėl to, kad 1995 m. sausio 12 d. butą (duomenys neskelbtini), apeliantas pardavė. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, esant tokioms aplinkybėms, I. B. atsirado teisė atsisakyti sutarties, remiantis CK 6.62 straipsnio 2 dalimi. Bylos duomenys patvirtina, kad savo valią atsisakyti ginčo sutarties I. B. išreiškė konkliudentiniais veiksmais. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent tokią I. B. valią patvirtina jos nuoseklus vėlesnis elgesys. Nustatyta, kad pirmasis sandoris, kuris patvirtina, kad I. B. ėmė ginčo turtu disponuoti kaip savo asmenine nuosavybe, nesuvaržyta papildomų įsipareigojimų, buvo testamento sudarymas 1995 m. rugsėjo 13 d., kuriuo I. B. ginčo butą paliko atsakovei. Teisėjų kolegija aptariamame kontekste reikšminga aplinkybe laiko tai, kad šis sandoris sudarytas jau po to, kai ieškovas pardavė butą (duomenys neskelbtini). 1995 m. rugsėjo 13 d. testamento sudarymas ir vėliau atlikti kiti sandoriai, susiję su ginčo turtu, patvirtina nuoseklią I. B. poziciją nelaikyti apelianto turinčiu teisę į ginčo butą ar jo vertės dalį ir nelaikyti savęs toliau saistoma 1994 m. rugsėjo 1 d. sutarties.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto argumentai, jog jis apie I. B. sudarytus testamentus, dovanojimo sutartis bei kitus veiksmus, susijusius su ginčo turtu, nežinojo, todėl tik šios bylos nagrinėjimo metu suprato buvęs klaidinamas ir galėjo įvertinti I. B. nesąžiningą elgesį jo atžvilgiu, stokoja teisinio pagrįstumo.

Vertinant minėtus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad reikšmingi ne tik I. B. veiksmai, bet ir paties apelianto elgesys po to, kai ginčo sutarties sąlygos dėl lėšų pasidalijimo įvykdymas tapo nebeįmanomas. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas po to, kai pardavė butą (duomenys neskelbtini), t. y. nuo 1995 metų būtų reiškęs pretenzijas I. B. dėl 1994 m. rugsėjo 1 d. sutarties vykdymo, reikalavęs atsiskaityti už ginčo butą, ginčijęs šio turto perleidimo sandorius ar kitaip siekęs apginti tariamai turėtą teisę į ginčo buto vertės dalį. 2025 m. lapkričio 25 d. teismo posėdžio metu apeliantas negalėjo paaiškinti, kodėl ginčas dėl sutarties vykdymo yra sprendžiamas praėjus beveik 30 metų nuo ginčo sutarties sudarymo (teismo posėdžio antras garso įrašas 2 min.). Priešingai, 2005 m. birželio 20 d. notariškai patvirtintu pareiškimu apeliantas nurodė, kad jo sutuoktinės I. B. vardu įgytas, jai perduotas ar ateityje įgysimas turtas yra jos asmeninė nuosavybė ir kad ji gali šiuo turtu disponuoti be atskiro jo sutikimo. Atkreiptinas dėmesys, kad tuo pat metu panašų pareiškimą padarė ir I. B. dėl apelianto turto, tačiau būtent apeliantas savo pareiškime papildomai patvirtino, kad jo sutuoktinės I. B. asmeninė nuosavybė yra ir turtas, kuris jai perduotas nuosavybėn neatlygintinai. Šis pareiškimas padarytas ir patvirtintas jau po to, kai I. B. dovanojimo sandoriais asmeninėn nuosavybėn įgijo ir ginčo butą, ir butą (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija pritaria, kad nėra pagrindo tikėti, kad darydamas tokį pareiškimą pas notarą, apeliantas nežinojo I. B. turto sudėties, toks elgesys neatitiktų bonus pater familias (apdairaus, sąžiningo ir rūpestingo žmogaus) elgesio standarto. Taigi, aptariamas pareiškimas nėra suderinamas su dabartine apelianto pozicija, kad I. B. neteisėtai disponavo ginčo turtu ar sąmoningai tai slėpė nuo apelianto.

Be to, 2016 m. gegužės 27 d. I. B. ir apeliantas sudarė povedybinę sutartį, kuria įtvirtino atskiro turto ir atskirų turtinių prievolių teisinį režimą. Pažymėtina, kad povedybinėje sutartyje nėra aptartos I. B. piniginės prievolės apeliantui, kylančios iš 1994 m. rugsėjo 1 d. sutarties, nors būtent povedybinės sutarties sudarymo metu šalys galėjo ir turėjo aiškiai sureguliuoti tarpusavio turtinius reikalavimus. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad I. B. ir atsakovė suderintais veiksmais nuo 1995 metų siekė nuslėpti ginčo turtą ar išvengti prievolių pagal 1994 m. rugsėjo 1 d. sutartį vykdymo. Vien tai, kad po I. B. mirties apeliantas kitaip įvertino jos ir atsakovės veiksmus bei ėmė subjektyviai teigti buvęs klaidinamas, nesudaro pagrindo neatsižvelgti į apelianto ilgalaikio elgesio reikšmę, sprendžiant, kaip jis galėjo ir turėjo suprasti, bei, pagrįstai manytina, suprato iš ginčo sutarties kylančias šalių teises ir pareigas. Todėl teisėjų kolegija, remdamasi byloje surinktų įrodymų visuma, konstatuoja, kad apelianto argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo nurodytas aplinkybes dėl tariamo jo nežinojimo apie I. B. ir atsakovės sudarytus sandorius, rėmėsi prielaidomis, o ne byloje esančiais įrodymais, kaip teisiškai nepagrįstus.

Pažymėtina, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017 47 punktą, 2024 m. birželio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-684/2024 23 punktą). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą.

Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 28 punktą, 2026 m. gegužės 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-403/2026 42 punktą).

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų tarpusavio ryšį, nuoseklumą ir pakankamumą, o išvadas dėl ginčui reikšmingų aplinkybių padarė remdamasis ne pavieniais įrodymais, bet jų visuma. Todėl vien ta aplinkybė, kad teismas, apibendrindamas atlikto įrodymų vertinimo rezultatus, vartojo žodžių junginius „mažai tikėtina“ ar „visiškai neįtikėtina“, nesudaro pagrindo išvadai, jog sprendimas grindžiamas prielaidomis. Priešingai, šie žodžių junginiai atspindi teismo, remiantis byloje esančių įrodymų visuma, susiformavusį pagrįstą vidinį įsitikinimą dėl ginčui reikšmingų aplinkybių. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių ar savo išvadas grindė prielaidomis. Todėl apelianto argumentai dėl tariamų pirmosios instancijos teismo padarytų įrodinėjimo proceso pažeidimų nesudaro pagrindo konstatuoti skundžiamo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė bylai aktualias materialiosios ir proceso teisės normas, tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog pagal 1994 m. rugsėjo 1 d. sutartį I. B. buvo besąlygiškai įsipareigojusi sumokėti ieškovui jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio ginčo buto atitinkamą vertės dalį, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovei, priėmusiai I. B. palikimą, perėjo pareiga atsakyti už tokią prievolę, todėl padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą dėl ieškinio atmestinumo. Apelianto apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovė įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese, atlyginimą, o ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliaciniame procese neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Atsakovė B. K. pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme ji patyrė 3 300 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Vadovaujantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), aptariamoms bylinėjimosi išlaidoms apskaičiuoti taikomas 2025 m. IV ketvirčio Valstybės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 526,8 Eur. Vadinasi, maksimali rekomenduojama priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą nagrinėjamoje byloje būtų 3 284,84 Eur (2 526,8 x 1,3) (Rekomendacijų 8.11 papunktis). Atsakovės prašoma priteisti suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą artima Rekomendacijose nustatytam maksimaliam dydžiui, o įvertinusi šio procesinio dokumento turinį, galimas laiko sąnaudas jį rengiant, apeliaciniu skundu keltų klausimų turinį ir apimtį, teisėjų kolegija atsakovės prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą šiuo atveju laiko pagrįsta, protinga ir teisinga. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinio skundo materialieji reikalavimai atmesti, atsakovei iš apelianto priteisiama 3 300 Eur advokato pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei B. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo R. P. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 300 Eur (tris tūkstančius tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.