- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-09-12
- Bylos Nr.
- e2A-1057-924/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-00054-2023-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Evaldas Burzdikas, Edvardas Paliokas, Rasa Urbanavičiūtė
- Ieškovas
- J. M.
- Atsakovas
- G. G.
- Advokatai
- Gitana Butrimienė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Edvardo Palioko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Rasos Urbanavičiūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. M. ir atsakovės G. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. M. patikslintą ieškinį atsakovei G. G. ir atsakovės G. G. priešieškinį ieškovei J. M. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. M. (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės G. G. (toliau – ir atsakovė) 16 500 Eur dydžio netesybas, 16 507 Eur nuostolius, viršijančius netesybas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad šalys 2022 m. gegužės 11 d. sudarė preliminariąją sutartį, kurioje susitarė dėl atsakovei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo– pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2022 m. rugpjūčio 11 d. Ieškovė pagal preliminariąją sutartį sumokėjo atsakovei 16 500 Eur dydžio avansą. Preliminariosios sutarties 6.2 punkte numatyta, kad jeigu pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis iki sutarties 2.1 punkte numatyto termino nebus pasirašyta dėl pardavėjos kaltės (įskaitant atsisakymą bei vengimą sudaryti sutartį), tai pardavėja per 3 dienas nuo sutarties 2.1 punkte numatyto termino pabaigos privalės grąžinti pirkėjai sumokėtą sutarties 5.1 punkte numatytą avansą ir sumokėti papildomai 5.1 punkte nurodyto dydžio baudą. Notarinio sandorio sudarymas pas notarę buvo paskirtas 2022 m. liepos 29 d. 15 val. Ieškovė 2022 m. liepos 27 d. bankiniu pavedimu sumokėjo visą likusią turto kainą 148 500 Eur. 2022 m. liepos 29 d. atsakovės atstovė advokatė Gitana Butrimienė elektroniniu laišku ieškovei atsiuntė pranešimą dėl sandorio atšaukimo, kuris pasirašytas elektroniniu parašu likus vos daugiau nei 3 valandoms iki numatyto laiko pagrindinės sutarties sudarymui pas notarą. Atsakovė 2022 m. liepos 29 d. bankiniu pavedimu grąžino ieškovei visą jos sumokėtą sumą – 165 000 Eur. Atsakovė likus keletui savaičių iki pagrindinės sutarties sudarymo, nustojo bendradarbiauti, vengė bendrauti ir akivaizdžiai vengė sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį, todėl pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės veiksmų ir kaltės. Nors raštu šalys nesusitarė dėl statybos darbų atlikimo, o preliminariojoje sutartyje numatė, kad šis klausimas bus aptartas pagrindinėje sutartyje (3.4 punktas), tačiau šalys tiek iki preliminariosios sutarties sudarymo, tiek ją sudarius aptarė planuojamus atlikti remonto darbus – tiek tuos, kuriuos ieškovė planavo atlikti iki pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, tiek tuos, kuriuos planavo atlikti po turto perėjimo jos nuosavybėn. Atsakovė savo žodžiu duotą sutikimą pradėti remonto darbus patvirtino ir konkliudentiniais veiksmais – ji į turtą įleisdavo architektus bei statybininkus, dalyvavo aptariant planuojamus darbus, sudarė sąlygas vykdyti darbus, o kartais net pati kreipdavosi į darbus atliekančius statybininkus pagalbos pernešti daiktus iš vieno namo į kitą ir pan. 2022 m. liepos 19 d. atsakovė paprašė darbų nebevykdyti. 2022 m. liepos 22 d. buvo sustabdyti statybos darbai. Atsakovės pranešime nurodytos aplinkybės, kad „galimai žemės sklype ketinama statyti kitus nekilnojamojo turto objektus, pažeidžiant žemės sklypų ribas“ neatitinka tikrovės. Atsakovei buvo žinoma, kad ieškovė planavo atlikti gyvenamojo namo pamatų hidroizoliacijos darbus po turto įsigijimo. Namas stovi prie pat žemės sklypo ribos, todėl ieškovė prašė atsakovės, per brokerę pateikdama parengtą sutikimo projektą, duoti sutikimą, kad būtų atliekami namo rekonstrukcijos (modernizavimo) darbai ant sklypo ribos. Nėra jokio pagrindo teigti, kad tokio sutikimo gavimas būtų buvęs įtrauktas į pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, ar, kad toks sutikimas suponuotų, jog ieškovė atliks ar turės leidimą atlikti darbus ar statyti statinius, pažeidžiant žemės sklypų ribas. Ieškovė dėl atsakovės atsisakymo sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį patyrė nuostolius, kurie viršija preliminariosios sutarties 6.2 punkte numatytą baudą (netesybas). Ieškovė už projektavimo paslaugas uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Projektera“ sumokėjo 1 452 Eur, už namo vidaus patalpų paprastojo remonto darbus UAB „Kemsi“ sumokėjo 31 555 Eur.
3. Atsakovė G. G. su patikslintu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovė priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės 54 561,53 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. 2023 m. lapkričio 23 d. atsakovė pareiškimu dėl priešieškinio reikalavimo sumažinimo prašė priteisti iš ieškovės 52 540,12 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
4. Atsakovė nurodė, kad preliminariojoje sutartyje nebuvo susitarta dėl jokių turto griovimo, remonto darbų. Atsakovė nei preliminariosios sutarties sudarymo metu, nei vėliau jokia forma sutikimo dėl jai nuosavybės teise priklausančio turto remonto, griovimo ar kitų statybos darbų nedavė, kadangi tokio sutikimo ieškovė niekada neprašė. Ieškovė atliko statybos/griovimo darbus po preliminariosios sutarties sudarymo atsakovės turte, pablogindama jo būklę iš esmės, ženkliai sumažino jo vertę, padarė žalą turtui. Ieškovė neteisėtai, be atsakovės sutikimo, sudarė su trečiaisiais asmenimis sutartis dėl statybos/griovimo darbų atsakovei priklausančiame turte. Atsakovės namas, kuriame ji gyvena šaltuoju metų sezonu, yra greta ginčo turto, tačiau nepaisant šios aplinkybės, kad galėtų pastebėti vykstančias statybas ir griovimo darbus, ji turėjo būti nuolatos savo name. Atsakovė kartu su sutuoktinu iki 2022 m. liepos 17 d. buvo išvykusi atostogų į savo sodybą, todėl faktiškai savo namuose nebuvo ir neturėjo jokių objektyvių galimybių pastebėti vykstančius griovimo darbus bei tam užkirsti kelią. Apie namo griovimo darbus sužinojo iš trečiųjų asmenų tik liepos mėnesį. Atsakovė taip pat neįleidinėjo jokių darbuotojų į namą, visi darbai buvo vykdomi be atsakovės žinios ir sutikimo. Tai, kad ieškovė, neturėdama atsakovės sutikimo, sudarinėjo statybos darbų sutartis, nesudaro pagrindo, jog atsakovei kyla pareiga apmokėti už jas. Atsakovė nesutinka su 2022 m. liepos 31 d. statybos rangos darbų priėmimo–perdavimo aktu Nr. 1, kurį išrašė UAB „Kemsi“, kuriame už įvardintus darbus nurodyta suma sudaro 31 550 Eur. Minėtame akte nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 12 d. iki 2022 m. liepos 19 d. darbai buvo atlikti objekte adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovės turto vieta yra (duomenys neskelbtini), todėl darbai buvo atlikti ne atsakovės turte. Aplinkybę, kad šis aktas nesusijęs su atsakovės turtu įrodo ir tai, kad visi griovimo darbai buvo atliekami gyvenamojo namo viduje, o akto 2 eilutėje nurodyta seno grunto kasimas ir išvežimas, 3 eilutėje – žvyro, skaldos užpylimas, grunto tankinimas, 9 eilutėje – nauji langai, nors faktiškai nauji langai nebuvo sumontuoti. Šios aplinkybės pagrindžia, kad darbai, kurių atlikimo vertė 31 550 Eur, aiškiai nepagrįsti. Ieškovė turto būklę ir vertę iš esmės pablogino, kas leidžia daryti išvadą, kad atsakovė, o ne ieškovė patyrė nuostolius. Ieškovės brokerė atsakovei 2022 m. liepos 27 d. atsiuntė elektroninį laišką su prisegtu iš anksto parengtu 2022 m. liepos 29 d. sutikimu, kurį pasirašius atsakovė su sutuoktiniu G. G., turėjo sutikti, kad parduodamame nekilnojamame turte, žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris yra šalia kito atsakovei priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kaimynai rekonstruotų (modernizuotų) gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal parengtą ir patvirtintą techninį darbo projektą. Elektroniniame laiške buvo nurodyta, kad statybos darbai neišvengiamai bus atliekami ir už pirkėjos sklypo ribų. Ši sąlyga su atsakove nebuvo suderinta, apie tai nebuvo net tartasi. Be to, iš 2022 m. liepos 29 d. pagrindinės sutarties projekto matyti, kad buvo įtraukta siurprizinė sąlyga – 6.6.1. punkte numatyta, jog šalys pareiškia, kad atsisako pirmumo teisės pirkti bet kurią šios sutarties 2.5. punkte nurodyto žemės sklypo dalį/dalis, jeigu bet kuris iš bendraturčių jam priklausančią žemės sklypo dalį/dalis nuspręstų parduoti trečiajam asmeniui. Šalys pareiškia, kad ir ateityje neketina pasinaudoti pirmumo teise įsigyti žemės sklypo dalį/ dalis. Tuo atveju, jeigu kuris iš bendraturčių pageidaus pasinaudoti pirmumo teise pirkti minėto žemės sklypo dalį/dalis ateityje, tas bendraturtis įsipareigoja nedelsiant informuoti visus bendraturčius raštu apie savo ketinimus. Kol toks ketinimas nėra išreikštas raštu ir tinkamai įteiktas kitiems bendraturčiams, šis atsisakymas nuo pirmumo teisės yra neatšaukiamas. Bendraturtis, ketindamas pasinaudoti pirmumo teise, privalo būti sąžiningas ir nepiktnaudžiauti šia savo teise. Dėl šios sąlygos nebuvo tartasi, ji nebuvo derinta, taip pat ji nebuvo numatyta preliminariojoje sutartyje. Šiuo atveju yra visos civilinės atsakomybės sąlygos taikyti ieškovei civilinę atsakomybę priteisiant iš ieškovės atsakovei 52 540,12 Eur turto atstatymo išlaidoms į iki statybos darbų buvusią būklę atlyginti.
II. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2024 m. kovo 12 d. sprendimu ieškovės J. M. patikslintą ieškinį tenkino iš dalies, atsakovės priešieškinį atmetė. Teismas priteisė iš atsakovės G. G. ieškovei 16 500 Eur netesybas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. sausio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 6 910 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas likusią patikslinto ieškinio dalį atmetė.
6. Teismas nurodė, kad pagal preliminariosios sutarties 6.2 punktą, tuo atveju, jei pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis iki sutarties 2.1 punkte numatyto termino (2022 m. rugpjūčio 11 d.) nebus pasirašyta dėl pardavėjos kaltės (įskaitant atsisakymą bei vengimą sudaryti sutartį), tai pardavėja per 3 dienas nuo sutarties 2.1 punkte numatyto termino pabaigos privalės grąžinti pirkėjams pastarųjų sumokėtą sutarties 5.1 punkte numatytą avansą ir sumokėti papildomai 5.1 punkte nurodyto dydžio baudą. Atsakovė ieškovės sumokėtą visą turto kainą, įskaitant ir avansą, ieškovei grąžino.
7. Teismas pažymėjo, kad atsakovė savo atsisakymą sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį iš esmės motyvuoja tuo, kad ieškovė pažeidė preliminariosios sutarties 3.4 punkte numatytą remonto pradžios terminą, kuris turėjo būti nurodytas pagrindinėje pirkimo– pardavimo sutartyje. Ieškovės teigimu, atsakovė leido pradėti remonto darbus žodžiu, o savo pačios veiksmais, t. y. atrakindama namo duris ir į vidų įleisdama darbininkus, tokį savo sutikimą patvirtino. Atsakovė neigia sutikimą davusi.
8. Teismas nurodė, kad ieškovės pakviesti liudytojai tvirtino, jog namo griovimo darbai buvo pradėti birželio mėnesį, prieš atsakovei ir jos sutuoktiniui išvykstant į sodybą. Kol dar nebuvo išimtos durys, į vidų įleisdavo atsakovė, nei ji, nei jos sutuoktinis jokių pretenzijų dėl griovimo darbų nereiškė ir pirmą kartą tai padarė, jiems grįžus iš sodybos liepos 18 d. Teismas pažymėjo, kad birželio mėnesį atvykus pirmajam darbininkui T. V., du atsakovės įleisti vyrai buvo pradėję griovimo darbus, išardę grindų, lubų apdailą, ėmė duris, santechnikos įrangą, atsakovė įleisdavo darbininkus, reiškė jiems pretenzijas dėl keliamo triukšmo, nurodė, jog dirbti gali tik iki 18 val., todėl tai leidžia daryti išvadą, kad pati atsakovė su namo griovimo darbais sutiko ir jie buvo pradėti pačios atsakovės iniciatyva.
9. Teismas sprendė, kad namo griovimo darbai prasidėjo dar birželio mėnesį ir tai buvo padaryta atsakovės iniciatyva, jai leidžiant asmenims, kurių į teismo posėdį paliudyti nepasikvietė, pradėti namo griovimo darbus, išardant grindų ir lubų dangas, išmontuojant santechniką bei ieškovės liudytojo T. V. duoti parodymai, kad jau buvo pradėjęs griovimo darbus tuo metu, kai atsakovė paprašė iš namo išnešti baldus, rytais atėjus dirbti įleisdavo į namą akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovė neabejotinai davė ieškovei sutikimą pasikviesti darbininkus į parduodamą namą ir pradėti jo griovimo darbus. Teismas atsakovės nurodomas aplinkybes, kad ji nieko apie griovimo darbus nežinojo, jog darbai vyko be jos sutikimo, vertino kaip atsakovės gynybinę poziciją byloje, kuria siekiama ieškovės veiksmus pristatyti kaip atliktus be jos sutikimo, todėl neteisėtus, bei išvengti civilinės atsakomybės. Tokį atsakovės elgesį nustatytų aplinkybių kontekste teismas vertino kaip nesąžiningą.
10. Teismas pažymėjo, kad preliminariojoje sutartyje buvo numatyta sąlyga, jog remonto pradžios terminas nurodomas pagrindinėje pirkimo–pardavimo sutartyje. Atsakovė šią sąlygą aiškina, kad nurodyti darbai galėjo būti pradėti tik sudarius pagrindinę sutartį. Kaip matyti iš atsakovės sutuoktinio duotų parodymų, jis pirkėją laikė nepatikima, nes ji sutartu laiku nesumokėjo visos avanso sumos ir delsė sumokėti visą turto kainą. Byloje buvo nustatyta, kad ieškovės atsiskaitymas pagal sutartį tiesiogiai priklausė nuo to, kada su ja atsiskaitys jos namo pirkėjai. Ieškovė nedelsiant, kai tik jai buvo pervesti pinigai, juos sumokėjo atsakovei. Visa situacija buvo žinoma brokerei, kuri tarpininkavo ir parduodant ieškovės turtą, taigi, ieškovė savo įsipareigojimą sumokėti visą kainą už parduodamą turtą pilnai įvykdė per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą, ji turėjo rimtą ketinimą turtą nupirkti.
11. Teismo vertinimu, atsakovė nepagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. 2022 m. liepos 29 d. pranešime sandorio atšaukimo priežastys nurodytos tokios: 1) ieškovė siekia sudaryti sandorį tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių nesitarė ir kurių nenurodė preliminariojoje sutartyje; 2) turte pradėti statybos darbai; 3) atsakovė su sutuoktiniu turi sutikti, kad turte kaimynai rekonstruotų (modernizuotų) gyvenamąjį namą; 4) galimai žemės sklype ketinama statyti kitus nekilnojamojo turto objektus pažeidžiant žemės sklypų ribas.
12. Teismas nurodė, kad atsakovės 2023 m. spalio 19 d. teismo posėdžio metu nurodyti teiginiai patvirtina, kad: 1) ji žinojo, jog turtą atsakovė ketina remontuoti ar net nugriauti; 2) jau po preliminariosios sutarties sudarymo pati įleisdama pašalinius žmones ir leisdama jiems išsivežti kriaukles, dušo kabinas, unitazą ir kt., pradėjo namo ardymo darbus, tokiais veiksmais tik patvirtindama, kad yra žinomas atsakovės ketinimas daryti fizinį poveikį namui, jį remontuoti; 3) atsakovei buvo nesvarbu, kas bus daroma namui jį pardavus, vadinasi neturėjo noro ir lūkesčio, kad po turto pardavimo namas išliks toks, koks buvo preliminariosios sutarties sudarymo metu.
13. Teismas pažymėjo, kad atsakovės teigimu, ji apie statybos darbus name sužinojo iš savo sūnaus 2022 m. liepos 14 d., tačiau nesiėmė jokių veiksmų, jog sandorį atšauktų ar informuotų ieškovę apie sandorio atšaukimą ar modifikavimą. Akivaizdu, kad jai nebuvo staigmena tokie ieškovės veiksmai, nes dėl turto sugadinimo ji į ikiteisminio tyrimo įstaigą nesikreipė. Priešingai, ir toliau buvo organizuojamas sutarties pasirašymas. 2022 m. liepos 26 d. atsakovės brokerė elektroniniame laiške nurodė, kad 2022 m. liepos 29 d. yra rezervuotas sutarties pasirašymas notaro biure. Be to, dar ir 2022 m. liepos 28 d. pagrindinės sutarties pasirašymas nebuvo atšauktas, tačiau buvo organizuojamas ieškovės ir atsakovės susitikimas atsakovės namuose. Tai rodo, kad nuo tada, kai atsakovė jos teigimu sužinojo apie vykdomus remonto darbus ginčo name, ji nepakeitė savo valios ir toliau ketino sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė apie jos abejones ar ketinimą sandorio nesudaryti informuota nebuvo ir negalėjo tikėtis, kad atsakovė persigalvos. Ieškovė, manydama, kad sandoris tikrai įvyks, iš anksto atsakovei sumokėjo visą turto kainą.
14. Teismo vertinimu, atsakovės teiginiai apie tai, kad sandoris nebuvo sudarytas, kadangi be atsakovės sutikimo ieškovė pradėjo vykdyti namo remonto darbus, yra akivaizdžiai neteisingi ir nelogiški, nes atsakovės tolimesni veiksmai rodė jos ketinimą sandorį sudaryti, jokių požymių, kad sandoris bus atšauktas nebuvo net ir atsakovės tvirtinimu „netikėtai sužinojus“ apie vykdomus remonto darbus.
15. Teismas nurodė, kad preliminariosios sutarties 7.1 punkte numatyta, jog sutartis prieš terminą gali būti nutraukta abipusiu raštišku šalių susitarimu. Preliminarioji sutartis nutraukta nebuvo, todėl ji privalėjo būti vykdoma, o nepagrįstas atsisakymas ją vykdyti sukelia teisines pasekmes nesąžiningai šaliai. Teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog ji apie statybos darbus sužinojo tik 2022 m. liepos 14 d., nes apie darbus jai buvo žinoma jau prieš išvykstant į sodybą ir ji dėl to sutiko. Ieškovė nurodo, kad nors ir preliminariojoje sutartyje buvo nurodyta, jog remonto pradžios terminas bus aptartas pagrindinėje pirkimo–pardavimo sutartyje, tačiau atsakovei savo veiksmais leidus tokius darbus vykdyti iš anksto, ieškovė turėjo pagrįstą lūkestį, kad ginčo turtas bus jai parduotas. Teismas konstatavo, kad atsakovė savo veiksmais sudarė visas sąlygas ieškovei tokius lūkesčius turėti ir tik numatyto sandorio dieną visiškai ir galutinai bei netikėtai atšaukusi sandorį, pasielgė nesąžiningai ir yra kalta dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, todėl neabejotinai būtent atsakovei tenka atsakomybė.
16. Teismas pažymėjo, kad ne ieškovė, o atsakovė kėlė papildomas sąlygas, todėl galimai vėliau atsisakė pagrindinės sutarties. Kitos nurodytos aplinkybės apie tai, kad ieškovė siekia sudaryti sandorį tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių nesitarė ir kurių nenurodė preliminariojoje sutartyje; atsakovė su sutuoktiniu turi sutikti, kad turte kaimynai rekonstruotų (modernizuotų) gyvenamąjį namą; galimai žemės sklype ketinama statyti kitus nekilnojamojo turto objektus pažeidžiant žemės sklypų ribas, nėra įrodytos.
17. Teismas nurodė, kad vadovaujantis preliminariosios sutarties 6.2 punktu pardavėja privalėjo ne tik grąžinti ieškovės sumokėtą 16 500 Eur dydžio avansą, tačiau ir sumokėti tokio pat dydžio baudą, kuri yra laikytina minimaliais ir neįrodinėtinais pirkėjos patirtais nuostoliais. Esant šioms aplinkybėms, teismas ieškovės ieškinį dalyje dėl 16 500 Eur baudos priteisimo laikė įrodytu ir tenkino visiškai.
18. Teismas konstatavo, kad ieškovės ketinimai nupirkti atsakovės turtą buvo rimti. Ji buvo pasikvietusi architektų komandą ir dalyvaujant ieškovei aptarė esminius namo rekonstrukcijos momentus, atsakovė dalyvavo tame susitikime ir paaiškino apie gyvenamojo namo statymo aplinkybes, tačiau liudytojas A. K. patvirtino, kad projektas buvo pradėtas rengti ieškovei nepateikus gyvenamojo namo nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų. Taip pat nustatyta, kad esant blogai vidinių sienų ir pertvarų būklei, buvo numatyta jas pakeisti naujomis, taip pat ir kapitalinę sieną, o tokiu atveju buvo būtina parengti statybos projektą ir atlikti jo ekspertizę. Statybos darbai yra griežtai reglamentuojami Statybos įstatymo ir statybos techninių reglamentų. Akivaizdu, kad ieškovė pradėjo statybos darbus, neturėdama tinkamai parengtų statybą leidžiančių dokumentų. Nors ir buvo gautas ieškovės žodinis sutikimas dėl darbų atlikimo, tačiau ieškovei neturint ginčo objekto nuosavybės teisės bei negavus atsakovės pavedimo konkrečių darbų atlikimui ir sutikimo apmokėti su tuo susijusias išlaidas, t. y. būnant nepakankamai atidžiai ir rūpestingai, galimai nenumačius pasekmių, jei nebūtų sudaryta pagrindinė sutartis, vertintina, kad ieškovės turėtos išlaidos tiek už projekto rengimą, kuris iki galo nebuvo parengtas ir net jo pradinės versijos byloje nėra pateikta, tiek už rangovų atliktus be statybą leidžiančių dokumentų statybos darbus yra priskiriamos ieškovės rizikai ir atsakovė neturi prievolės šių darbų kompensuoti. Priešingas aiškinimas dėl be statybą leidžiančių dokumentų ieškovės atliktų darbų atlyginimo, reikštų nesąžiningumą atsakovės atžvilgiu, todėl teismas ieškovės reikalavimą dėl papildomų 16 507 Eur nuostolių, viršijančių netesybas, atmetė.
19. Teismas nurodė, kad atsakovė priešieškinyje nurodo, jog dėl ieškovės atliktų veiksmų turto vertė sumažėjo 54 561,53 Eur ir prašo šią sumą priteisti iš ieškovės. Vėliau atsakovė reikalaujamą sumą sumažino iki 52 540,12 Eur. Teismo vertinimu, nors atsakovė nurodo, kad priešieškinis yra reiškiamas dėl turto vertės sumažėjimo, tačiau atsakovė į bylą nepateikė jokių įrodymų (turto vertinimo), pagrindžiančio būtent turto vertės sumažėjimą. Iš esmės priešieškinis pagal įrodinėjamas aplinkybes yra reiškiamas dėl atsakovės būsimų turto atkūrimo išlaidų atlyginimo. Atsakovė šioms išlaidoms pagrįsti pateikė 2022 m. rugpjūčio 23 d. Z. B. konsultacinę išvadą.
20. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovė pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi ketino keisti esmines sandorio sąlygas, be to, brokerė siūlė šalims prieš notarinio sandorio sudarymą susitikti, ieškovė į susitikimą atvyko, tačiau atsakovė jos į namus neįsileido, dėl notaro parengtos sutarties sąlygų papildomai nesiderėjo, kadangi buvo nusprendusi pagrindinės sutarties nesudaryti. Atsakovės teiginys, kad preliminarioji sutartis buvo pažeista, nes atsakovei buvo pateiktas iš anksto parengtas sutikimas dėl ginčo namo rekonstrukcijos (modernizavimo) darbų, neįrodo, kaip buvo pažeista preliminarioji sutartis. Pats sutikimo parengimas ir pateikimas nerodo jokio sutarties pažeidimo. Atsakovė nurodo, kad siurprizinė sąlyga pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties projekte su ja nebuvo derinta, jai nėra žinoma, kaip ji atsidūrė pagrindinėje sutartyje, atsakovės nuomone, tokia sąlyga atsirado ieškovės iniciatyva. Ieškovė patikino teismą, kad nurodyta sąlyga nebuvo įtraukta jos iniciatyva, tačiau net jeigu ir būtų įtraukta ieškovės iniciatyva, jeigu atsakovei ši sąlyga netiko, reikėjo tai nurodyti tiek notarei, tiek ieškovei, ir ši sąlyga būtų pašalinta iš pagrindinės sutarties. Dėl to, kad šalys atidžiai perskaitytų pagrindinės sutarties nuostatas, notarė iš anksto parengė ir šalims pateikė pagrindinės sutarties projektą. Ta aplinkybė, jog atsakovei viena sąlyga pasirodė siurprizinė ir dėl to ji net neprašiusi šios sąlygos pašalinti ar pakeisti, atsisakė sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, kai turto pirkimo kaina jau buvo sumokėta, tik dar kartą patvirtina, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės.
21. Teismas pažymėjo, kad atsakovė iš anksto neinformavusi ieškovės po preliminariosios sutarties sudarymo į namą įleido trečiuosius asmenis, kurie atsakovės nurodymu iš namo išvežė baldus, visus ten buvusius daiktus bei pradėjo ardyti ir išvežti grindis, apdailos detales, grindlentes, lubas ir kitą įrangą. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė pablogino turto vertę ir po jos atliktų veiksmų namas nebuvo gyvenamosios būklės. Turtui buvo padaryta žala bei išardytos ir išvežtos namo dalys (grindys, durys), kurias ieškovė planavo pasilikti. Atsakovės nurodymu buvo išardyti sanitariniai mazgai, išardytos medinės grindys, išvežti visi name buvę baldai, išimtos ir išvežtos durys. Šių veiksmų atsakovė nederino su ieškove ir akivaizdžiai pablogino turto vertę.
22. Apibendrindamas šalių argumentus, susijusius su neteisėtais ieškovės veiksmais, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į atsakovės žodinį sutikimą ieškovei atlikti griovimo ir statybos darbus, bei aplinkybę, kad pati atsakovė pradėjo namo griovimo darbus, nėra pagrindo ieškovės atliktus statybos darbus pripažinti atliktais be atsakovės sutikimo, t. y. neteisėtais veiksmais.
23. Teismas nurodė, kad atsakovė teigia, jog dėl atsakovės atliktų veiksmų turto vertė sumažėjo 52 540,12 Eur, kadangi namas iš tinkamo gyventi 100 proc. baigtumo, tapo negyvenamu, o namo gerą namo būklę patvirtina skelbimų portale aruodas.lt patalpintos parduodamo namo nuotraukos. Iš nuotraukų matyti, kad namo gyvenamosios patalpos yra tvarkingos, bet iš interjero dizaino matyti, jog po paskutinio remonto galėjo praeiti apie 20 metų, be to, rūsio patalpų nuotraukų nėra. Teismo vertinimu, iš šių nuotraukų tik iš dalies ir paviršutiniškai galima spręsti apie buvusią gerą namo būklę. Namas pastatytas 1961 m. Pagal sprendimo priėmimo dieną gautus nekilnojamojo turto registro duomenis, paskutinį kartą kadastro duomenys buvo nustatyti 1999-03-08, fizinis namo nusidėvėjimas yra 29 procentai. Liudytojas darbų vadovas K. V. nurodė, kad namo kaina pernelyg didelė, nes perdengimas medinis, rūsys be drenažo, žemos lubos, pelėsis, avarinė būklė. Jo vertinimu, reikia daryti apie namą drenažą, o rūsį užversti. Be to, elektros instaliacija buvo išvedžiota netinkamais aliuminiais ir variniais laidais, todėl pirmame aukšte iki jėgos spintos buvo pakeista į naują elektros instaliaciją. Kai išėmė langus, du iš jų buvo avarinės būklės. Ekspertė Z. B. sąmatą remonto (atstatymo) darbų kainai nustatyti parengė 2022 m. balandžio mėnesio kainomis, paskaičiuodama naujas medžiagas, neįvertinusi nusidėvėjimo (netgi to, kuris užfiksuotas viešame registre). Taip pat ekspertė neturėjo pilnų duomenų apie rūsio patalpų įrengimą, neįvertino jo itin blogos būklės, netiksliai nurodė grindų ir sienų dangų plotus, nevertino langų būklės. Taip pat į sąmatą yra įtraukti ir pačios ieškovės organizuoti griovimo darbai. Tai leidžia spręsti, kad atsakovės nurodomas žalos dydis yra akivaizdžiai nepagrįstas, neteisingas ir nesąžiningas, kadangi pagal sąmatą namo būklė nebus atstatyta į buvusią, o bus žymiai pagerinta. Teismas sprendė, kad atsakovės pateikta konsultacinė išvada negali tinkamai pagrįsti žalos fakto ir jos dydžio.
24. Teismas konstatavo, kad byloje nustačius, jog būtent atsakovė yra kalta dėl to, kad nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, nenustačius ieškovės neteisėtų veiksmų, atsakovei neįrodžius realaus žalos dydžio, darytina išvada, jog atsakovė neįrodė visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, numatytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniuose, todėl atsakovės priešieškinis atmestinas.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
25. Apeliaciniu skundu ieškovė J. M. (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 12 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovės reikalavimas priteisti 16 507 Eur nuostolius, viršijančius netesybas, ir priimti naują sprendimą – ieškovės patikslintą ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
25.1. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė atsisakė sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį ir toks jos atsisakymas buvo nepagrįstas (nesąžiningas), todėl laikytina, jog atsakovės veiksmuose nustatytos visos būtinos sąlygos civilinei atsakomybei pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį kilti, tačiau teismas priežastinio ryšio iš esmės neaptarė ir ieškinio dalį dėl nuostolių, viršijančių netesybas, atmetė.
Šalies argumentai
25.2. Apeliantė visiškai nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, kad statybos (remonto) darbams, kurie buvo atlikti ieškovės pavedimu, buvo reikalingas statybą leidžiantis dokumentas. Liudytojas A. K. teismo posėdyje akcentavo, kad visiems ieškovės pavedimu faktiškai atliktiems darbams statybą leidžiantis dokumentas buvo nereikalingas. Liudytojas taip pat pažymėjo, kad siekis buvo kapitalinės sienos negriauti, o tik ją sustiprinti, papildomai akcentavo ir tai, kad net ir išgriovus laikančias sienas ir jų neatstačius pagal teisės aktus, statybos leidimas nebūtų buvęs reikalingas. Pažymėtina, kad ir 2022 m. liepos 31 d. Statybos rangos darbų priėmimo ir perdavimo akte Nr. 1 darbai įvardijami ne kaip laikančių sienų griovimas, o laikančių sienų, pertvarų mūrijimas.
25.3. Kaip matyti iš UAB „Projektera“ projektavimo darbų sutarties Nr. 042/22K ir UAB „Kemsi“ statybos darbų atlikimo sutarties, ieškovė buvo susitarusi dėl darbų atlikimo, kurie atitiko paprastąjį remontą. Ieškovė, atlikdama paprastojo remonto darbus, elgėsi sąžiningai, kadangi buvo gavusi atsakovės žodinį ir konkliudentiniais veiksmais išreikštą sutikimą atlikti remonto darbus, kurių atlikimui statybą leidžiantis dokumentas nebuvo reikalingas.
25.4. Net ir sutinkant su teismo pozicija, kad kapitalinės sienos (esant blogai vidinių sienų ir pertvarų būklei) pakeitimui buvo būtina parengti statybos projektą ir atlikti jo ekspertizę – gauti statybą leidžiantį dokumentą, apeliantės manymu, visiškai neteisinga tuo pagrindu nepriteisti likusios dalies prašomų priteisti nuostolių, viršijančių netesybas. Teismas nepagrįstai neįvertino kitų byloje esančių rašytinių įrodymų, t. y. į bendrą kainą įskaičiuotų ir apeliantės pavestų atlikti darbų, kuriems akivaizdžiai nereikalingi statybą leidžiantys dokumentai. Iš UAB „Kemsi“ statybos rangos darbų priėmimo ir perdavimo akto matyti, kad visų darbų bendra suma ieškovei sudarė 31 550 Eur, o laikančių sienų, pertvarų mūrijimas tik 2 053,08 Eur, todėl net ir tokiu atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažintų jog kapitalinės sienos pakeitimo darbams buvo reikalingas statybą leidžiantis dokumentas ir šių darbų atlikimas priskirtinas išimtinai apeliantės rizikai, teismas galėtų išskaičiuoti už šį darbą sumokėtą sumą ir vertinti kitus apeliantės patirtų nuostolių dydį patvirtinančius įrodymus.
25.5. Apeliantė sumokėjo už turtą ir siekė jį įgyti nuosavybės teise, sudarant pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, investavo asmenines lėšas turto pagerinimui, tačiau būtent dėl atsakovės kaltės, t. y. nesąžiningų jos veiksmų nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis. Visų apeliantės nuostolių nebūtų jeigu atsakovė būtų sudariusi pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį ir turtas, kurį apeliantė savo asmeninėmis lėšomis pagerino, būtų atitekęs jai. Apeliantės manymu, ji elgėsi pakankamai atidžiai, rūpestingai, kadangi iš atsakovės veiksmų nebuvo nei menkiausios užuominos, jog ji ateityje atsisakytų sudaryti pagrindinę sutartį. Priešingai, atsakovės elgesys iki paskutinės akimirkos leido apeliantei pagrįstai tikėtis, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta.
25.6. Apeliantė sutinka su tuo, kad teismas byloje tenkino 50 procentų ieškovės ieškinio reikalavimų ir atmetė 100 procentų atsakovės priešieškinio reikalavimų, tačiau nesutinka su sprendimo dalimi, kuria atsakovei iš ieškovės buvo priteista 25 procentai atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, kadangi priešieškinis buvo atmestas 100 procentų (visiškai).
25.7. Apeliantė taip pat nesutinka su teismo teiginiais, kad nėra pagrindo už teiktas paslaugas apmokėti pagal maksimalius rekomenduojamus įkainius. Teismas konstatavo, kad bylinėjimosi išlaidų dydis neviršijo Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Kita vertus, valandinis apeliantės atstovų įkainis už atliktas paslaugas (atstovavimą teismo posėdžiuose, pasiruošimą, procesinių dokumentų rengimą ir kt. lygus 145,20 Eur (su PVM), kas neviršija maksimalaus dydžio ir nėra artimas maksimaliam. Ieškovė pagrindė patirtas bylinėjimosi išlaidas PVM sąskaitomis faktūromis, jos sumokėjimo faktą patvirtina byloje esantys mokėjimo nurodymai ir sąskaitos išrašai. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos apeliantės vertinimu, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, teismo posėdžių trukmę, atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, todėl turi būti priteistos nemažinant jų dydžio.
Atsiliepimas
26. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė G. G. prašo apeliacinį procesą pagal ieškovės J. M. apeliacinį skundą nutraukti arba ieškovės J. M. apeliacinį skundą atmesti. Priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
26.1. 2024 m. balandžio 11 d. ieškovė pateikė „apeliacinį skundą“, nurodydama, kad dėl ieškovę atstovaujančio advokato ligos šis nespėjo surašyti apeliacinio skundo, todėl ieškovė pateikė „apeliacinį skundą“, nenurodydama nei apeliacinio skundo pagrindo, nei dalyko, ir prašė nustatyti 14 dienų terminą „apeliacinio skundo“ trūkumams pašalinti. Kauno apylinkės teismas 2024 m. balandžio 15 d. neskundžiama nutartimi tenkino ieškovės prašymą ir nustatė jai 14 dienų terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti. 2024 m. gegužės 2 d. gautas ieškovės apeliacinis skundas, kuris iš esmės yra naujas apeliacinis skundas, o ne apeliacinio skundo trūkumų ištaisymas. Tokie ieškovės veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 323 straipsnio imperatyviomis nuostatomis. 2024 m. balandžio 11 d. pateiktame „apeliaciniame skunde“ nebuvo nurodytas nei apeliacinio skundo pagrindas, nei apeliacinio skundo dalykas. Iš to darytina išvada, kad ieškovė įstatyme nustatytu terminu nepateikė apeliacinio skundo. Ieškovė pažeidė pirmosios instancijos teismo sprendimo apskundimo tvarką, todėl, atsakovės nuomone, apeliacinis procesas pagal ieškovės apeliacinį skundą nutrauktinas.
26.2. Reikalavimą dėl nuostolių (tame tarpe ir netesybų) atlyginimo reiškianti šalis privalo įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – žalą (žalos dydį), neteisėtus veiksmus, kaltę ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Vien tai, kad konstatuojama vienos iš šalių kaltė dėl pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo, tai savaime nepatvirtina egzistuojant visas civilinės atsakomybės sąlygas. Neįrodžius bent vienos civilinės atsakomybės sąlygos, ieškinys dėl nuostolių priteisimo negali būti tenkinamas.
26.3. Tarp ieškovės patirtų nuostolių ir atsakovės veiksmų neegzistuoja priežastinis ryšys. Ieškovės patirti nuostoliai nėra kildinami iš preliminariosios sutarties pažeidimo. Ieškovė sutartis su bendrovėmis sudarė, neturėdama nuosavybės teisės, pažeisdama preliminariojoje sutartyje įtvirtintą šalių susitarimą (preliminariosios sutarties 3.4, 7.2 punktai) bei imperatyvų statybos darbų vykdymo reguliavimą, todėl visi ieškovės patirti nuostoliai yra kilę tik dėl pačios ieškovės veiksmų.
26.4. Statybos 2 straipsnio 53 punktas numato, kad statinio kapitalinis remontas – statyba, kurios tikslas – pertvarkyti statinį: pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, nekeičiant statinio išorės matmenų (ilgio, pločio, aukščio ir pan.). Kaip nustatyta byloje, buvo keičiamos laikančiosios gyvenamojo namo konstrukcijos – kapitalinė siena. Taigi, savo esme buvo vykdomas ne paprastasis remontas, o kapitalinis remontas. Pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kapitaliniam remontui, atliekamam mieste, reikalingas ne tik projektas, bet ir statybą leidžiantis dokumentas. Ieškovė neturėjo nuosavybės teisės į ginčo turtą, neturėjo statybą leidžiančių dokumentų, todėl jos atlikti statybos darbai buvo draudžiami (Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 ir 5 dalys). Vien šios imperatyvios nuostatos pažeidimas leidžia teigti, kad ieškovės atlikti statybos darbai yra atlikti neteisėtai, todėl jokie neteisėtų veiksmų išdavoje ieškovės patirti nuostoliai negali būti priteisiami iš atsakovės.
26.5. Projektas buvo rengiamas pažeidžiant imperatyvias statybos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, tokių neteisėtų veiksmų pasekmės negali būti perkeliamos atsakovei. Ieškovė neturėjo statytojo teisių, darbai negalėjo būti pradėti, nesant projekto ir statybą leidžiančių dokumentų, todėl vadovaujantis CK 1.80 straipsniu, tokia sutartis yra niekinė ir negalioja. Pagal CK 1.75 straipsnio 5 dalį niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Šalys žodiniais susitarimais negalėjo pakeisti imperatyvių Statybos įstatymo nuostatų, todėl tiek pirmosios instancijos teismo, tiek ir apeliantės teiginiai apie neva buvusį šalių žodinį susitarimą dėl namo remonto darbų iki pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, yra nepagrįsti, kadangi prieštarauja tiek statytojo sąvokai, tiek kitoms Statybos įstatymo normoms.
Atsiliepimas
26.6. Projektavimo sutartis Nr. 043/22K dėl rekonstrukcijos projekto buvo sudaryta 2022-06-15. Ieškovė savo atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodo, kad po preliminariosios sutarties pasirašymo, pasikvietė architektų komandą su kuria aptarė esminius namo rekonstrukcijos momentus. Taigi, ieškovės siekis buvo ne paprastasis namo remontas, o rekonstrukcija. 2022-07-27 ieškovė kreipėsi į atsakovę, pateikdama sutikimo formą, pagal kurią atsakovė ir jos sutuoktinis turėjo sutikti, kad ieškovė rekonstruotų gyvenamąjį namą. Taigi, ieškovė ketino ne remontuoti gyvenamąjį namą, o jį rekonstruoti ir atliko dalį rekonstrukcijos darbų, neturėdama nei projekto, nei statybą leidžiančio dokumento.
26.7. Atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad beveik 22 000 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokatų pagalbai apmokėti tokio pobūdžio byloje yra akivaizdžiai per didelė. Byloje pateikti apmokėjimo dokumentai patvirtina, kad ieškovė Advokatų profesinei bendrijai „Juris Consultus“ yra pervedusi tik 19 481 Eur sumą, todėl ieškovės prašymas atlyginti jai 21 997,79 Eur bylinėjimosi išlaidas yra nesąžiningas, kadangi tokių išlaidų ieškovė nėra patyrusi.
Šalies argumentai
27. Apeliaciniu skundu atsakovė G. G. (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 12 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės J. M. patikslintas ieškinys tenkintas iš dalies ir priimti naują sprendimą – ieškovės patikslintą ieškinį atmesti, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 12 d. sprendimo dalį, kuria atsakovės G. G. priešieškinis atmestas ir priimti naują sprendimą – atsakovės priešieškinį tenkinti, žalos dydį priteisiant pagal Išankstinio tyrimo ataskaitoje Nr. IT-2024/04/09 nurodytą turto atkūrimo kaštų sumą – 62 754,15 Eur arba pagal Konsultacijoje dėl galimos turto kainos nurodytą turto vertės sumažėjimo sumą – 62 700 Eur. Priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
27.1. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginiais, kad neva šalys konkliudentiniais veiksmais pakeitė remonto darbų atlikimo terminą ir ieškovė buvo gavusi žodinį atsakovės leidimą remonto darbams atlikti. Preliminariosios sutarties 7.2 punkte šalys susitarė, kad bet kokie sutarties pakeitimai galimi tik šalims dėl to susitarus ir raštu pasirašius atitinkamą sutarties priedą ar naujos redakcijos sutartį. Byloje nėra ginčo, kad joks priedas ar nauja sutarties redakcija, kurioje būtų keičiama nuostata dėl galimybės atlikti statybos remonto darbus iki pagrindinės sutarties sudarymo, nebuvo pasirašytas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovė būtų inicijavusi sutarties priedo ar sutarties naujos redakcijos pasirašymą, siekiant įforminti ieškovės tariamą teisę pradėti remonto darbus dar iki pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo.
27.2. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įstatyme yra nustatytas imperatyvus reikalavimas, jog preliminariosios sutartys sudaromos tik rašytine forma (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas), todėl pripažintina, kad preliminariosios sutarties sąlygų ginčo šalys apskritai net negalėjo keisti, kadangi tai turėjo būti padaryta išimtinai raštu. Tai taip pat patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad neva šalys galėjo konkliudentiniais veiksmais pakeisti preliminariosios sutarties sąlygą dėl remonto darbų atlikimo, yra nepagrįsta ir neatitinka teismų praktikoje įtvirtintų taisyklių.
27.3. Visi byloje apklausti ir ieškovės naudai liudiję liudytojai, kurie atliko statybos darbus, yra UAB „KEMSI“, kuriai vadovauja ieškovės sugyventinis A. Š., darbuotojai ar buvo sudarę darbų atlikimo sutartį su UAB „KEMSI“ (liudytojai T. V., K. V., Č. K.). Iš to darytina išvada, kad šie liudytojai dėl savo statuso (darbuotojai) turėjo tiesioginį priklausomumą nuo vienos iš bylos šalių (ieškovės ir jos sugyventinio – darbdavio), todėl šių liudytojų parodymai turėtų būti vertinami kaip nepatikimi. Kitas liudytojas, neva tvirtinęs, kad atsakovė visus namo remonto darbus matė nuo pat pradžių E. Č., kuris atliko elektros darbus, taip pat nėra neutralus, nes ieškovė jam mokėjo ar ketino mokėti už darbus. Liudytojas negali turėti jokio teisinio suinteresuotumo byloje, kadangi jam keliamas neutralumo reikalavimas. Be to, remiantis liudytojo E. S. parodymais, ieškovė galėjo daryti poveikį liudytojams, prašydama liudyti prieš atsakovę ir siūlydama jiems piniginį atlygį. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė buvo davusi leidimą ieškovei vykdyti remonto darbus ir pati įleidinėjo statybininkus, yra nepagrįsta jokiais leistinais įrodymais (CPK 177 straipsnio 3 dalis).
27.4. Apeliantė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovė savo įsipareigojimą sumokėti visą kainą už parduodamą turtą įvykdė per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą. Preliminariosios sutarties 5.1 punkte nurodyta, kad „5000 Eur jau yra sumokėta pavedimu, dar 11 500 Eur turi būti pervesta per dvi darbo dienas pavedimu į pardavėjos sąskaitą“. Neginčytina aplinkybė, kad ieškovė 2022 m. vasario 2 d. mokėjimo nurodymu sumokėjo 5 000 Eur, tačiau likusią 11 500 Eur sumą sumokėjo, pažeisdama preliminariojoje sutartyje numatytą 2 darbo dienų terminą. Ieškovė 2022 m. birželio 1 d. mokėjimo nurodymu pervedė 9 000 Eur, o likusią 2 500 Eur sumą dar vėliau, t. y. 2022 m. birželio 9 d., todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovė savo įsipareigojimus pagal preliminariąją sutartį vykdė tinkamai ir laiku.
27.5. Pagal preliminarios sutarties 5.1 punkte šalys susitarė, kad preliminarioji sutartis įsigalioja tik tada, kai sumokamas visas pradinis įnašas. Kaip minėta, visas pradinis įnašas, pažeidžiant sutartus terminus, buvo sumokėtas tik 2022 m. birželio 9 d., o jau 2022 m. gegužės 12 d. ieškovė pradėjo sudarinėti gyvenamojo namo statybos rangos ir projektavimo sutartis. Visų aplinkybių visuma (tiek dėl 2022 m. sausio 27 d. preliminariosios sutarties, tiek dėl vėluojamo sumokėti avanso pagal 2022 m. gegužės 11 d. preliminariąją sutartį, tiek dėl ieškovės savivaliavimo ir žalos atsakovės turtui padarymo, tiek dėl ketinimų vykdyti statybos darbus atsakovei priklausančioje žemės sklypo dalyje ir kt.) lėmė, kad atsakovė negalėjo sutikti parduoti savo turtą nesąžiningam ir neteisėtai besielgiančiam asmeniui, pažeidusiam preliminariąją sutartį, todėl siekdama apsaugoti savo nuosavybę, atsakovė pagrįstai atsisakė sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį.
27.6. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad atsakovė, norėdama nutraukti sutartį, privalėjo apie sutarties nutraukimą pranešti ieškovei CK 6.218 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. prieš 30 dienų. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad CK 6.165 straipsnyje nenustatyta preliminariosios sutarties nutraukimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73- 687/2016, 23–24 punktai). Todėl preliminarios sutarties nutraukimui negali būti taikomos CK 6.218 straipsnio normos. Apeliantė objektyviai negalėjo įspėti ieškovės apie atsisakymą sudaryti sutartį prieš 30 dienų, nes pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2022 m. rugpjūčio 11 d. Preliminarioji sutartis būtų pasibaigusi 2022 m. rugpjūčio 11 d., todėl nebuvo tikslo įspėti ieškovę prieš 30 dienų, kad sandoris nebus sudarytas. Be to, įstatymas ir nenumato, kad apie atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį privaloma pranešti prieš 30 dienų. Todėl šie pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginiai yra visiškai nepagrįsti ir neatitinka įstatyminio reglamentavimo, teismų praktikos bei faktinės situacijos.
27.7. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl 16 500 Eur netesybų ieškovei priteisimo, kadangi byloje nenustatytos visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos – žalos faktas, neteisėti veiksmai, kaltė ir priežastinis ryšys. Preliminariojoje sutartyje šalys susitarė tik dėl nuostolių dydžio, tačiau visas kitas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti ieškovė, tačiau teismas neaptarė jokių atsakovės civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų. Apeliantės įsitikinimu, ieškovė neįrodė jai padarytos žalos fakto, kadangi ieškovė vykdė savavalinę statybą. Už ieškovės neteisėtų veiksmų atlikimą negali būti taikoma atsakomybė atsakovei. Teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl atsakovės argumentų, susijusių su netesybų sumažinimu.
27.8. Pirmosios instancijos teismas taikė skirtingus civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo standartus ieškovei ir atsakovei. Ieškovės nurodymu darbai buvo atlikti pažeidžiant statybos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei pažeidžiant preliminariosios sutarties 3.4 puntą. Joks atsakovės žodinis leidimas tokiems darbams atlikti negalėtų pateisinti ieškovės įstatymų nesilaikymo, todėl ieškovė, atlikdama statybos darbus pažeidė statybos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir atliko neteisėtus veiksmus. Teismas konstatavo ieškovės bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą, kas taip pat vertintina kaip neteisėti veiksmai.
27.9. Byloje yra pateikti neginčytini įrodymai, patvirtinantys, kad gyvenamasis namas po ieškovės atliktų savavališkos statybos darbų yra visiškai negyvenamas, lyginant su nuotraukomis, kurios buvo pridėtos prie parduodamo namo skelbimo, todėl žalos atsakovei padarymo faktas yra akivaizdus. Tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018, 28 punktas). Šios įstatyme ir kasacinio teismo praktikoje išplėtotos nuostatos patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovės priešieškinis atmestinas, neįrodžius patirtų nuostolių realaus dydžio, kadangi teismas turi pareigą pats nustatyti nuostolių dydį.
27.10. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 179 straipsnio nuostatas, kadangi nepasiūlė atsakovei pateikti įrodymus, kurie pagrįstų jos patirtų nuostolių dydį, nepasiūlė atsakovei teikti prašymą dėl ekspertizės paskyrimo šioje byloje. Be to, teismas savo iniciatyva taip pat neskyrė ekspertizės, siekiant nustatyti atsakovės patirtų nuostolių dydį.
27.11. Apeliantė kreipėsi į ekspertus su prašymu atlikti teismo nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę, siekiant nustatyti, kokią žalą atsakovė patyrė dėl neteisėtai ieškovės atliktų statybos darbų. Šių rašytinių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, nes pirmosios instancijos teismas nenustatė žalos dydžio, nors konstatavo ieškovės neteisėtus veiksmus. Išankstinio tyrimo ataskaitoje Nr. IT-2024/04/09 nurodyta, kad gyvenamojo namo atkūrimo kaštai po ieškovės atliktų savavališkos statybos darbų, atsižvelgiant į iki statybos darbų buvusį nekilnojamojo turto nusidėvėjimą, yra 62 754,15 Eur. Konsultacijoje dėl galimos turto kainos nurodyta, kad 2022 m. gegužės 11 d. nekilnojamojo turto vertė galėjo būti 171 000 Eur, o turto vertė 2022 m. liepos 22 d., po ieškovės atliktų neteisėtų darbų, galėjo būti 108 300 Eur. Taigi, turto vertės pokytis sudaro 62 700 Eur (171 000 Eur – 108 300 Eur).
Atsiliepimas
28. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė J. M. prašo atsakovės G. G. apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir atsisakyti priimti atsakovės naujai su apeliaciniu skundu teikiamus įrodymus. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
28.1. Remtis liudytojų parodymais leistina, ką ir padarė ieškovė, o minimi liudytojai buvo tiesiogiai susiję su darbų atlikimu (faktiškai atlikę darbus asmenys), todėl nėra jokio pagrindo juos laikyti šališkais. Atsakovės dėstomi teiginiai apie tai, kad liudytojas E. Č. nėra neutralus, nes ieškovės pavedimu atliko remonto darbus, o ieškovė jam mokėjo arba ketino mokėti už darbus, ieškovei apskritai nėra suprantami. Akivaizdu, kad ieškovė už atliktus darbus privalėjo atsiskaityti, o darbus atlikęs E. Č. lankėsi ieškovės ketinamame pirkti turte ir matė realią situaciją, todėl galėjo ir turėjo ką paliudyti teisme.
28.2. Atsakovės argumentai apie tariamą liudytojų papirkinėjimą yra absoliutus ir niekuo nepagrįstas melas, siekiant sustiprinti bei pagrįsti savo melagingą poziciją, t. y. apkaltinant ieškovę bei jos atstovus nebūtais dalykais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tokias išgalvotas aplinkybes atsakovė nurodo tik apeliaciniame skunde. Svarbu paminėti, kad žinodama neva tai, kad ieškovės atstovai papirkinėja liudytojus, atsakovė turėjo teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl nusikalstamos veikos, tačiau jokių panašių veiksmų nesiėmė, kas leidžia daryti išvadą, jog tokie atsakovės teiginiai yra išgalvoti.
28.3. Atsakovei iškėlus teismo posėdžių metu apklaustų liudytojų šališkumo klausimą, svarbu atkreipti dėmesį, kad būtent apklausti liudytojai, palaikantys atsakovės poziciją, su atsakove buvo labai artimi arba susiję glaudžiais ryšiais – atsakovės sutuoktinis, sūnus, atsakovės sklype gyvenanti draugės dukra, kaimynė, su kuria sieja artimi ryšiai, atsakovės studijų draugė. Šis faktas akivaizdžiai prieštarauja pačios atsakovės išdėstytiems teiginiams apie liudytojų teisinį suinteresuotumą byloje.
28.4. Ieškovės užsakyti ir atlikti remonto darbai buvo ne su tikslu pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, o darbų atlikimui, kurie prilyginami paprastajam remontui ir kurių atlikimui statybą leidžiantis dokumentas reikalingas nebuvo. Tai patvirtina faktas, kad 2022 m. gegužės 12 d. UAB „Projektera“ ir ieškovė sudarė projektavimo darbų sutartį Nr. 042/22K dėl paprastojo remonto projekto parengimo.
28.5. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tam tikrais atvejais rašytinė sutartis, net ir esant sutarties pakeitimo išlygai, gali būti pakeista šalies elgesiu. Atsakovė davė ieškovei sutikimą turte atlikti remonto darbus (žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais), o ieškovė, gavusi tokį sutikimą, juos užsakė ir pavedė atlikti. Be to, vykdant remonto darbus, atsakovė ilgą laiką tam neprieštaravo, nereiškė jokių pretenzijų ir neprašė ieškovės darbus nutraukti. Taigi, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, šalių elgesį, darytina išvada kaip teisingai konstatavo teismas, kad preliminariosios sutarties 7.2. punktas šiuo konkrečiu atveju buvo pakeistas šalies elgesiu (atsakovės leidimu ir ieškovės atliktais veiksmais).
28.6. Pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį rengė notaras, kurį surado ne ieškovė, o atsakovė. Atsakovė bendravo su notaru ir teikė jam nurodymus parengti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė jokios įtakos notarinės sutarties teksto parengimui neturėjo, su notaru nekontaktavo, todėl atsakovės išdėstyti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo motyvai, susiję su tariamu ieškovės siekiu įtvirtinti šalių preliminariojoje pirkimo–pardavimo sutartyje nesutartas sąlygas, neturi jokio ryšio su ieškovės veiksmais.
28.7. Ieškovės pateikta sutikimo forma nebuvo pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties dalykas ir/ar sąlyga ir yra visiškai nesusijusi su pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu, todėl tokie argumentai nelaikytini motyvais, sudarančiais teisėtą pagrindą nesudaryti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties. Atsakovės apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai ir aplinkybės yra nepagrįsti, deklaratyvaus pobūdžio ir iš esmės nepaneigia ir jos žodžiu išreikšto leidimo vykdyti remonto darbus iki bus sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis bei jos kaltės nepagrįstai atsisakius sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį.
28.8. Atsakovė, teikdama naujus įrodymus, nurodė, kad teismas neskyrė ir nesiūlė pateikti prašymo dėl ekspertizės skyrimo. Atsakovės manymu, įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė žalos dydžio, nors konstatavo ieškovės neteisėtus veiksmus. Ieškovės manymu, nagrinėjamu atveju nėra CPK 314 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant būtų galimas naujų įrodymų priėmimas. Atsakovė buvo atstovaujama profesionalios atstovės, kuri galėjo teismo prašyti skirti ekspertizę. Atsakovė visų turimų ir faktiškai galimų gauti įrodymų nepateikė ir teismas jų priimti neatsisakė. Atsakovė statybos darbų vertės nustatymą ir išankstinio tyrimo ataskaitą faktiškai galėjo užsakyti ir pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, juo labiau, kad ir bylos nagrinėjimas truko ganėtinai ilgą laiką, tačiau to nepadarė. Taigi kartu su atsakovės apeliaciniu skundu pateikti nauji įrodymai, neturi ir negali būti priimami bei vertinami nagrinėjant šią civilinę bylą apeliacine tvarka. Jeigu teismas nuspręstų naujai pateiktus atsakovės įrodymus priimti, ieškovė pateikusi šį atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, nebegalės pasisakyti dėl jų esmės, vadovaudamasi rungimosi principu neturės galimybės pateikti kitus įrodymus bei argumentus, kuriais galėtų grįsti savo poziciją, jei vieni ar kiti dokumentai būtų sudėtinė civilinės bylos dalis. Taigi, tokiu būdu ieškovės atžvilgiu būtų pažeistas rungimosi principas.
Šalies argumentai
28.9. Atsakovė priešieškiniu teismo prašė priteisti iš ieškovės 52 540,12 Eur sumą dėl turto vertės sumažėjimo. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal Išankstinio tyrimo ataskaitą Nr. IT-2024/04/09 gyvenamojo namo atkūrimo kaštai po ieškovės atliktų savavališkų statybos darbų, atsižvelgiant į iki statybos darbų buvusį nekilnojamojo turto nusidėvėjimą yra nebe 52 540,12 Eur kaip nurodyta priešieškinyje, o jau 62 754,15 Eur, t. y. gerokai didesni nei buvo prašoma priteisti priešieškinio dalyku. Atsakovė iš esmės didina priešieškinio reikalavimą (dalyką) dėl prašomos priteistinos sumos, t. y. apeliaciniu skundu prašo ne tik priimti naujus įrodymus apeliaciniame procese, tačiau ir didina prašomą priteisti sumą (ieškinio dalyką) dėl turto vertės sumažėjimo. O tai apeliaciniame procese yra draudžiama.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
29. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Dėl naujų įrodymų priėmimo ir apeliacijos ribų
30. Apeliantė (atsakovė) G. G. apeliacinės instancijos teismui kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: 2024 m. balandžio 10 d. Konsultaciją dėl galimos turto kainos, buvusios preliminarios sutarties pasirašymo metu (2022 m. gegužės 11 d.) ir kai ieškovė gyvenamajame name atliko gyvenamojo namo griovimo ir statybos darbus (2022 m. liepos 22 d.); 2024 m. balandžio 10 d. Išankstinio tyrimo ataskaitą Nr. IT-2024/04/09 dėl gyvenamojo namo atkuriamųjų statybos darbų vertės po ieškovės atliktų statybos darbų (ir kitus įrodymus susijusius su naujai atliktais vertinimais). Atsakovė nurodė, kad po priimto skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo kreipėsi į ekspertus, nes pirmosios instancijos teismas nenustatė žalos dydžio, nors konstatavo ieškovės neteisėtus veiksmus.
31. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
32. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – patikrinti, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Tokio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, jeigu įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19–20 punktai; 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020, 44 punktas; 2021 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-684/2021, 95–97 punktai).
33. Kasacinio teismo konstatuota, kad sprendžiant naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą, svarbu patikrinti ir įvertinti, ar naujais įrodymais nėra įrodinėjamos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos, tirtos ir vertintos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), t. y. ar jais nesiekiama paneigti kito ribotai apeliacijai užtikrinti nustatyto draudimo, kuris, kitaip negu draudimas teikti ir priimti naujus įrodymus, yra absoliutus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 21 punktas). Draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).
34. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai negali būti priimti. Nors šie įrodymai neegzistavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau vertinimas užsakytas pačios atsakovės iniciatyva tik po bylos išnagrinėjimo ir sprendimo byloje priėmimo. Pažymėtina, jog dalyvaujantys byloje asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ir yra priimamas jiems nepalankus teismo procesinis sprendimas. Nėra jokio pagrindo spręsti, jog tokių įrodymų pateikti atsakovė negalėjo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei nesant pagrindų taikyti CPK 314 straipsnyje numatytą išimtį, apeliantės apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai nepriimami ir nevertinami.
35. Teisėjų kolegija pastebi, kad apeliaciniame skunde apeliantė (atsakovė) pareiškė naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti ir nagrinėti pirmosios instancijos teisme, t. y. apeliaciniu skundu padidino priešieškinio reikalavimo sumą ir prašo priteisti atsakovei 62 754,15 Eur arba 62 700 Eur nuostolius, įvertinant naujai į bylą teikiamus įrodymus.
36. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 312 straipsnio įtvirtinta bylos ribų apeliacinės instancijos teisme taisyklė, pagal kurią apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Šiame kontekste kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad galimybės pakeisti ieškinio reikalavimą apeliacinės instancijos arba kasaciniame teisme įstatymas nepripažįsta, nes tai iš esmės pažeistų civilinės bylos nagrinėjimo instancine tvarka paskirtį ir esmę. Kiekvienos aukštesnės instancijos teismas peržiūri apskųstą žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuris buvo priimtas bylą išnagrinėjus neperžengiant ieškinyje suformuluoto reikalavimo (ieškinio dalyko) ir jį pagrindžiančių aplinkybių (ieškinio pagrindo) apibrėžtų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012; 2013 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2013; 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-220-687/2016, 55 punktas; 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-690/2018, 16 punktas).
37. Atsižvelgdama į nurodytą, teisėjų kolegija dėl padidintų priešieškinio reikalavimų nepasisako kaip neatitinkančių aptarto teisinio reglamentavimo bei suformuotos kasacinio teismo praktikos.
Dėl apeliacinio proceso nutraukimo
38. Atsakovė G. G. atsiliepime į kitos apeliantės (ieškovės J. M.) apeliacinį skundą, nurodo, kad apeliacinis procesas pagal ieškovės J. M. apeliacinį skundą turėtų būti nutrauktas, nes ieškovė įstatyme nustatytu terminu nepateikė apeliacinio skundo. Atsakovės vertinimu ieškovės 2024 m. balandžio 11 d. pateiktas procesinis dokumentas negali būti vertinamas kaip apeliacinis skundas, nes savo esme tai buvo prašymas dėl termino apeliaciniam skundui pateikti pratęsimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo su šiais atsakovės argumentais sutikti, todėl juos atmeta kaip nepagrįstus.
39. Neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo sprendimai apeliacine tvarka yra skundžiami byloje dalyvaujančiam asmeniui paduodant procesinį dokumentą – apeliacinį skundą (CPK 110 straipsnis, 301 straipsnio 3, 4 dalys). Apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (CPK 307 straipsnio 1 dalis). Remiantis CPK 315 straipsnio 1 dalimi, apeliacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas. Pagal CPK 316 straipsnį, jeigu paduotas apeliacinis skundas ar jo priedai neatitinka CPK 306 ir 311 straipsniuose nurodytų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato apeliantui terminą trūkumams pašalinti (1 dalis); jeigu apeliantas per nustatytą terminą įvykdo nutartyje nurodytus reikalavimus, skundas laikomas paduotu pradinio padavimo dieną; priešingu atveju skundas laikomas nepaduotu ir nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui (2 dalis).
40. Ieškovė J. M. apeliacinį skundą pateikė 2024 m. balandžio 11 d., t. y. nepraleidusi CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatyto apeliacinio skundo padavimo termino. Nors sutiktina su atsakove, kad apeliacinio skundo elementai, t. y. apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas, yra esminiai, apibrėžiantys bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnis), tačiau tai nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad 2024 m. balandžio 11 d. apeliacinis skundas neatitinka įstatymo jam keliamų reikalavimų negalėjo nustatyti termino šiems trūkumams pašalinti bei privalėjo spręsti, kad nėra pateikta apeliacinio skundo. Priešingai, pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ieškovės paduotas apeliacinis skundas neatitiko jam įstatymo keliamų reikalavimų, privalėjo taikyti imperatyviąsias CPK 316 straipsnio 1 dalyje nustatytas apeliacinio skundo trūkumų šalinimo procedūras, nustatant ieškovei protingą terminą nurodytiems apeliacinio skundo trūkumams pašalinti. Apeliantei (ieškovei) per nustatytą terminą įvykdžius nutartyje nurodytus reikalavimus, teismas pagrįstai laikė, kad skundas paduotas pradinio padavimo dieną, t. y. 2024 m. balandžio 11 d. (CPK 316 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad tokia situacija, kai ieškovei vien dėl formalių aplinkybių, nenustačius jos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, būtų apribota galimybė apskųsti nepalankų teismo sprendimą, būtų nesuderinama su CPK įtvirtintais pamatiniais civilinio proceso tikslais bei principais, protingu teisės normų aiškinimu ir kartu reikštų itin formalų teisingumo vykdymą (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis).
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
41. Byloje nustatyta, kad atsakovei G. G. nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini).
42. 2022 m. gegužės 11 d. šalys sudarė preliminariąją sutartį, kurios pagrindu atsakovė G. G. įsipareigojo parduoti minėtą ją priklausantį turtą, o ieškovė J. M. įsipareigojo šį turtą nupirkti už 165 000 Eur, sudarant pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį iki 2022 m. rugpjūčio 11 d., tačiau pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta nebuvo.
43. Ieškovė pagal preliminariąją sutartį 2022 m. vasario 2 d. mokėjimo nurodymu sumokėjo atsakovei 5 000 Eur, 2022 m. birželio 1 d. – 9 000 Eur, 2022 m. birželio 9 d. – 2 500 Eur grynaisiais pinigais. Be to, ieškovė 2022 m. liepos 27 d. mokėjimo nurodymu sumokėjo atsakovei 148 500 Eur, t. y. visą kainą.
44. 2022 m. liepos 26 d. atsakovės nekilnojamojo turto brokerė B. B. šalims elektroniniu paštu pranešė, kad sandoris pas notarę bus sudaromas 2022 m. liepos 29 d. 15 val. Tame pačiame laiške nurodė, kad pardavėja iki sandorio nori suderinti ir susitarti dėl sekančių klausimų: 1) nugriauti namo kampą servitutinio kelio pusėje pagal susitarimą; 2) tvoros tvėrimo kaštai tarp A ir B sklypo dalių būtų pusiau; 3) statybų darbai būtų vykdomi tik iš pirkėjos valdos pusės; 4) kanalizacijos įvedimo kaštus dalintis pusiau – pirkėja sumoka pardavėjai 2 400 Eur iki sandorio ir siūlė šalims diskutuoti. Brokerė šalių susitikimą derino 2022 m. liepos 28 d. 16 val. atsakovės namuose, vėliau laiką nukėlė į 2022 m. liepos 29 d., tačiau ieškovei atvykus į susitikimą, į atsakovės namus nebuvo įleista.
45. Atsakovės G. G. atstovė advokatė Gitana Butrimienė 2022 m. liepos 29 d. pranešimu ieškovę ir brokerę B. B. informavo, kad sandoris su ieškove J. M. dėl turto pardavimo sudarytas nebus ir atsakovė į notaro biurą 2022 m. liepos 29 d. 15 val. neatvyks.
46. 2022 m. rugpjūčio 1 d. atsakovė mokėjimo pavedimu grąžino ieškovei 165 000 Eur sumą.
47. Byloje kilo ginčas dėl 16 500 Eur dydžio netesybų ir 16 507 Eur nuostolius, viršijančius netesybas, priteisimo (pagal ieškovės ieškinį) ir 52 540,12 Eur nuostolių, kuriuos sudaro turto nuvertėjimas, įvertinant turto atstatymo išlaidos į iki statybos darbų buvusią nekilnojamojo turto būklę atlyginti (pagal atsakovės priešieškinį). Ieškovė byloje įrodinėjo, kad pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės. Atsakovė su tokia ieškovės pozicija nesutiko, teigdami, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovės kaltės. Be to, ieškovė įrodinėjo, jog dėl to, jog nebuvo sudaryta pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis patyrė 33 007 Eur (16 500 Eur + 16 507 Eur) nuostolių, kuriuos sudaro išlaidos, susijusios su ketinto pirkti namo remontu, tame tarpe projektavimu. Tuo tarpu, atsakovė įrodinėjo, jog dėl ieškovės name atliktų statybos darbų patyrė 52 540,12 Eur nuostolių, kuriuos sudaro turto vertės sumažėjimas.
48. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, o atsakovės priešieškinį atmetė. Teismas sprendė, jog būtent atsakovė nepagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, todėl jai kyla sutartinė civilinė atsakomybė netesybų atlyginimo forma.
49. Tiek ieškovė, tiek atsakovė pateikė apeliacinius skundus, kuriais prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, visiškai tenkinant jų reikalavimus (atsakovė, kaip jau buvo minėta, apeliaciniame procese netgi siekė padidinti reikalavimus) ir atmetant priešingos šalies pareikštus reikalavimus. Ginčas kyla tiek dėl pagrindinės sutarties nesudarymo priežasčių ir dėl to atsakingo asmens, tiek dėl pagrindų atlyginti kuriai nors iš šalių nuostolius dėl to, jog nebuvo sudaryta pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, buvimo.
Dėl pagrindinės sutarties (ne)sudarymo ir dėl to atsakingo asmens
50. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo konstatuota, kad pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis buvo nesudaryta dėl jos kaltės ir atitinkamai iš ieškovės atsakovei nuspręsta atlyginti 16 500 Eur netesybas (nuostolius). Apeliantės vertinimu, dėl to, kad nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis yra kalta ieškovė, nes vėlavo sumokėti avansą pagal 2022 m. gegužės 11 d. preliminariąją sutartį, neteisėtai vykdė statybos (remonto) darbus name, be to ketino vykdyti statybos darbus atsakovei priklausančioje žemės sklypo dalyje, t. y. atsakovės atsisakymą sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo lėmė ieškovės nesąžiningumas ir neteisėti veiksmai.
51. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 straipsnyje nustatytas sutarties laisvės principas reiškia asmens universalią teisę savo pasirinkimu ir laisva valia pradėti derybas, sudaryti preliminariąją sutartį dėl pagrindinės sutarties, sudaryti vienos ar kelių rūšių sutarčių elementų turinčią sutartį, nurodyti sąlygines sandorio sąlygas ir pan. Tai reiškia, kad sutarties laisvės principas leidžia asmeniui savo valia spręsti ir sudaryti CK normomis reglamentuotas ir šiomis normomis tiesiogiai nereglamentuotas, tačiau imperatyviosioms teisės normoms neprieštaraujančias sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2021, 25 punktas).
52. Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Preliminariajai sutarčiai, be kita ko, yra būdinga tai, kad tokios sutarties šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties įvykdymo natūra – šalims per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nesudarius pagrindinės sutarties, prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis).
53. Vis dėlto šis preliminariosios sutarties ypatumas nereiškia, kad šalies atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį, nulemtas subjektyvių – nuo tokios šalies valios priklausančių – priežasčių, nesukelia jai jokių neigiamų teisinių padarinių – ta preliminariosios sutarties šalis, kuri nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Be to, preliminariosios sutarties šalių prievolė sudaryti pagrindinę sutartį, kaip ir bet kuri kita prievolė, kaip ji suprantama pagal CK 6.1 straipsnį, gali būti užtikrinta ir netesybomis pagal sutartį (CK 6.70 straipsnis). Kitaip tariant, preliminariosios sutarties šalis CK 6.165 straipsnio 4 dalies prasme turi teisę reikalauti ne tik nuostolių, bet ir netesybų kaip minimalių nuostolių, patirtų dėl kitos šalies nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį, atlyginimo, jeigu tokia turtinė prievolė yra įtvirtinta sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad jeigu ikisutartiniuose santykiuose sumokamas avansas, tai CK nedraudžia susitarti, kad avanso suma būtų naudojama kaip netesybos. Tokia sutarties nuostata yra pagrindas civilinėms teisėms ir pareigoms atsirasti (CK 1.136 straipsnio 1 dalis), nes neprieštarauja įstatymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2021).
54. Nagrinėjamu atveju byloje nekilo ginčo, kad pagal 2022 m. gegužės 11 d. sudarytą preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį šalys susitarė, jog 16 500 Eur suma, kurią ieškovė sumokėjo atsakovei kaip avansą, būtų naudojama kaip netesybos, t. y., jei pagrindinė Turto pirkimo–pardavimo sutartis iki 2022 m. rugpjūčio 11 d. nebus pasirašyta dėl Pardavėjo kaltės (įskaitant atsisakymą bei vengimą sudaryti sutartį), tai Pardavėjas per 3 dienas nuo sutarties 2.1 p. numatyto termino pabaigos privalės grąžinti Pirkėjams pastarųjų sumokėtą sutarties 5.1 numatytą avansą ir sumokėti papildomai 5.1. nurodyto dydžio baudą. Kaip jau buvo minėta, 2022 m. rugpjūčio 1 d. atsakovė mokėjimo pavedimu grąžino ieškovei visą jos sumokėtą 165 000 Eur sumą, tačiau nesutinka, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis iki 2022 m. rugpjūčio 11 d. nebuvo pasirašyta dėl jos kaltės.
55. Civilinė atsakomybė, kylanti nevykdant preliminariosios sutarties, yra grindžiama kalte, t. y. pagrindas taikyti civilinę atsakomybę yra tik tada, jeigu šalis ne tik pažeidė preliminariąją sutartį, kaip tokio pobūdžio sutarties pažeidimas suprantamas pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, bet ir egzistuoja jos kaltė dėl sutarties pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020).
56. Kasacinis teismas, aiškindamas įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimą bylose, kuriose sprendžiami civilinės atsakomybės taikymo pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį klausimai, yra nurodęs, kad preliminariosios sutarties šalis, teismine tvarka reikalaujanti taikyti civilinę atsakomybę, privalo įrodyti, kad kitos šalies aktyvūs ir (ar) pasyvūs veiksmai nulėmė pagrindinės sutarties nesudarymą, t. y. kad kita šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį. Vienai preliminariosios sutarties šaliai įrodžius, kad kita sutarties šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, įrodinėjimo našta pereina antrajai preliminariosios sutarties šaliai, t. y. ta sutarties šalis, kuri atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, siekdama išvengti civilinės atsakomybės jai taikymo, turi įrodyti, kad atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra pagrįstas. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas preliminariosios sutarties šaliai, atsisakiusiai sudaryti pagrindinę sutartį, paaiškintinas tais argumentais, kad vis dėlto ta šalis, kuri pasirinko atitinkamą elgesio modelį, geriausiai žino ir gali paaiškinti priežastis (aplinkybes), nulėmusias tokį pasirinkimą, todėl būtent ji turi geresnes galimybes įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kita preliminariosios sutarties šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020, 23 punktas).
57. Nagrinėjamu atveju, šalys 2022 m. gegužės 11 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartimi susitarė, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis bus sudaryta iki 2022 m. rugpjūčio 11 d. Byloje nekilo ginčo, kad būtent atsakovė atsisakė sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Taigi, ta sutarties šalis, kuri atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį (šiuo atveju atsakovė), siekdama išvengti civilinės atsakomybės jai taikymo, turėjo įrodyti, kad atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra pagrįstas.
58. Atsakovė įrodinėjo, kad ji atsisakė sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį dėl to, jog ieškovė vėlavo sumokėti avansą, neteisėtai vykdė statybos (remonto) darbus name, be to ketino vykdyti statybos darbus atsakovei priklausančioje žemės sklypo dalyje, t. y. dėl ieškovės nesąžiningumo ir neteisėtų veiksmų.
59. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, jog nėra pagrindo pripažinti atsakovės atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį pagrįstu. Visų pirma, nepaisant to, kad atsakovė visą sutartą avansą 16 500 Eur sumą sumokėjo tik 2022 m. birželio 9 d. (2022 m. vasario 2 d. – 5 000 Eur; 2022 m. birželio 1 d. – 9 000 Eur), atsakovė šiuos pinigus priėmė bei to nelaikė esminiu preliminarios sutarties pažeidimu bei neatsisakė sudaryti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties. Priešingai, 2022 m. liepos 26 d. nekilnojamojo turto brokerė B. B. pagal tarpininkavimo sutartį su pardavėja, šalims elektroniniu paštu pranešė, kad sandoris pas notarę bus sudaromas 2022 m. liepos 28/29 d., t. y. toliau buvo organizuojamas sandorio sudarymas. Pažymėtina ir tai, kad, jeigu tikėti atsakovės teiginiais, jog ji apie tai, kad ieškovė ketiname pirkti name be savininko leidimo vykdo statybos darbus sužinojo 2022 m. liepos 14 d., net ir po to atsakovė sandorio neatsisakė, o priešingai, organizavo pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymą. Kita vertus, atsakovės nurodoma sandorio atsisakymo priežastis, t. y., kad anksčiau nei preliminaria sutartimi šalių sutarta ieškovė pradėjo namo remonto darbus, stokoja logikos bei pagrįstumo. 2022 m. liepos 29 d. šalims pasirašius pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį nuosavybės teisė į namą būtų perėjusi ieškovei (pirkėjai), kuri bet kokiu atveju savo nuožiūra būtų galėjusi atlikti namo remontą (kiek tai susiję su namo vidumi), todėl akivaizdu, kad tai negalėjo įtakoti atsakovės apsisprendimo atsisakyti sudaryti pagrindinę namo pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė 2022 m. liepos 27 d. mokėjimo nurodymu atsakovei sumokėjo likusią 148 500 Eur (165 000 Eur – 16 500 Eur) šalių sutartą nekilnojamojo turto kainą, kas patvirtina apie ieškovės nepasikeitusį ir rimtą ketinimą pirkti namą. Tuo tarpu atsakovė, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, iki pagrindinio sandorio sudarymo iškėlė papildomas sąlygas, kurios nebuvo aptartos preliminariojoje sutartyje. Pirkėjos nesutikimas su pardavėjos pasiūlytomis naujomis sąlygomis, tikėtina sąlygojo pardavėjos atsisakymą pagrindinės sutarties.
60. Taigi, teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau šioje nutartyje išdėstytais argumentais, sprendžia, kad, priešingai nei tvirtina apeliantė (atsakovė), pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis buvo nesudaryta dėl atsakovės kaltės, todėl jai kyla pareiga atlyginti ieškovei šios nuostolius, neįvykdžius preliminariosios sutarties. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės teiginiai, kad atsisakė sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį dėl ieškovės nesąžiningumo ir neteisėtų veiksmų vertinti kaip deklaratyvūs bei nepaneigia pirmosios instancijos teismo konstatuotų aplinkybių. Objektyvių duomenų, kurių pagrindu teisėjų kolegija analizuojamą situaciją galėtų vertinti kitaip, nei ją įvertino pirmosios instancijos teismas, apeliantė nepateikė, o vien tai, kad ji nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad atsakovė neįvykdė pareigos įrodyti, kad jos atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra pagrįstas.
Dėl nuostolių atlyginimo
61. CK 6.156 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia.
62. Pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai dėl sutarties nesudarymo padarytus nuostolius. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017, 15 punktas; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018, 25 punktas ir kt.).
63. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad civilinei atsakomybei pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį taikyti yra būtini du teisiškai reikšmingi faktai: 1) preliminariosios sutarties šalies atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį; 2) atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį turi būti nepagrįstas. Civilinė atsakomybė, kylanti nevykdant preliminariosios sutarties, yra grindžiama kalte, t. y. pagrindas taikyti civilinę atsakomybę yra tik tada, jeigu šalis ne tik pažeidė preliminariąją sutartį, kaip tokio pobūdžio sutarties pažeidimas suprantamas pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, bet ir egzistuoja jos kaltė dėl sutarties pažeidimo (nesąžiningas elgesys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018, 34 punktas). Taigi, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo klausimą dėl nesudarytos pagrindinės nekilnojamo turto pirkimo–pardavimo sutarties, svarbu nustatyti atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį priežastis, taip pat tai, ar sutarties nesudarymą lėmė nesąžiningas elgesys.
64. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad atsakovei pažeidus preliminariąją sutartį ir be pagrįstos priežasties atsisakius sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovė pagal Preliminariosios sutarties 6.2 punktą turi teisę į netesybų kaip minimalių nuostolių, patirtų dėl kitos šalies nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį, atlyginimą. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovei iš atsakovės priteisė 16 500 Eur baudą.
65. Apeliantas (atsakovė) apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesumažino priteistų netesybų (16 500 Eur baudos).
66. CK 6.71 straipsnio 1 dalis nustato, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.
67. Teisėjų kolegija pažymi, kad šalys sudarė preliminariąją sutartį laisva valia. Todėl šalių laisva valia nustatytas baudos dydis negali būti vertinamas kaip neatitinkantis šalių interesų ar sutarties šalių pusiausvyros. Be to, atsakovė, sudarydama preliminariąją sutartį, turėjo (galėjo) įvertinti preliminariosios sutarties nuostatas ir savo galimybes vykdyti įsipareigojimus pagal sutartį, o sutarties pažeidimo atveju – galimas sutarties nevykdymo teisines pasekmes. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis numatytu terminu nebuvo sudaryta išimtinai dėl atsakovės kaltės. Sprendžiant dėl baudos dydžio įvertintina ir tai, kad tokio paties dydžio netesybos, t. y. 16 500 Eur, buvo numatytos ir tuo atveju, jeigu pagrindinę sutartį iki 2022 m. rugpjūčio 11 d. būtų atsisakiusi sudaryti ieškovė (preliminarios sutarties 6.1 punktas). Be to, apeliantė nepateikė jokių argumentų, kodėl preliminarioje sutartyje nustatytas netesybų dydis, su kuriuo ji pasirašydama sutartį sutiko, yra neprotingas ar akivaizdžiai per didelis. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė, kad šiuo atveju sumažinti netesybas nėra pagrindo.
68. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti ne tik netesybas, bet ir 16 507 Eur nuostolius, viršijančius netesybas, kuriuos sudaro patirtos išlaidos, susijusios su ketinto pirkti namo projektavimu/remontu.
69. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis ir šalių paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nėra pagrindo priteisti iš atsakovės 16 507 Eur nuostolius, viršijančius netesybas, kuriuos sudaro patirtos išlaidos, susijusios su ketinto pirkti namo projektavimu/remontu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad preliminarioji sutartis yra tik organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos pagrindinės sutarties sudarymo ateityje. Iki tol ieškovai jokių teisių į ketinamą pirkti namą neįgyja. Nors, apeliantės (ieškovės) teigimu, po preliminariosios sutarties sudarymo nebuvo jokių išankstinių požymių, kad atsakovė nevykdys preliminariosios sutarties, tačiau pažymėtina, jog derybų pradėjimas ir preliminariosios sutarties sudarymas dar nereiškia, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta. Dėl to būsima pirkėja (ieškovė), būdama atidi ir rūpestinga, turėjo įsivertinti ir numatyti galimas pasekmes, jei vis tik nebūtų sudaryta pagrindinė sutartis. Juo labiau savo prisiimamą riziką dėl išlaidų, kurios viršija šalių sutartas netesybas. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, preliminariojoje sutartyje šalys nebuvo numačiusios sąlygų, leidžiančių ieškovei iš anksto projektuoti remonto darbus ir atlikti namo remontą. Kita vertus, nors ir buvo gautas atsakovės (pardavėjos) žodinis sutikimas dėl remonto darbų name atlikimo bei jos konkliudentiniais veiksmais išreiškiant sutikimą, tačiau ieškovei neturint ginčo objekto nuosavybės teisės bei negavus atsakovės sutikimo dėl konkrečių darbų atlikimo bei neinformavus atsakovės apie galimas/patirtas su tuo susijusias išlaidas, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė buvo pakankamai atidi, rūpestinga numatant galimus pagrindinės sutarties nesudarymo padarinius. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė, nebūdama preliminariojoje sutartyje nurodyto nekilnojamojo turto savininkė, tačiau iš karto po preliminariosios sutarties pasirašymo užsakydama namo remonto projektą, pirkdama statybos darbus, kai išlaidos viršijo šalių sutartas netesybas, iš esmės veikė savo rizika (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus priteisti iš atsakovės 16 507 Eur nuostolius.
70. Apeliantė (atsakovė) nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti priešieškinį, kuriuo ji prašė priteisti iš ieškovės 52 540,12 Eur nuostolių, kurie susidarė dėl namo nuvertėjimo, ieškovei jame atlikus remonto darbus. Ieškovė žalos dydį įrodinėjo 2022 m. rugpjūčio 23 d. ekspertės Z. B. konsultacine išvada, kurioje nurodyta, kad siekiant, kad namo būklė būtų atstatyta į pradinę, t. y. buvusią iki ieškovės atliktų namo statybos/remonto darbų, būtina atlikti darbų už 52 540,12 Eur kainą.
71. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad civilinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės. Tais atvejais, kai atsakovo atsakomybė kyla su kalte, įrodžius atsakovo veiksmų neteisėtumą, subjektyvioji neteisėtumo sąlygos pusė – kaltė preziumuojama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022 35 punktą). Civilinio proceso šalis, prašydama taikyti civilinę atsakomybę, visų pirma, turi pareigą įrodyti kitos civilinio proceso šalies veiksmų neteisėtumą (CPK 178 straipsnis). CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
72. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovė neįrodė visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, numatytų civilinio kodekso 6.246-6.249 straipsniuose, todėl jos priešieškinį atmetė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instansijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ir tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams.
73. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nors preliminariojoje sutartyje šalys dėl ginčo namo remonto darbų nesusitarė, tačiau faktiškai toks susitarimas tarp šalių įvyko, t. y. atsakovė po preliminarios sutarties pasirašymo leido name vykdyti statybos/remonto darbus. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį iš dalies ir priešieškinį atmesdamas, padarė išvadas, vertindamas ne tik ieškovės ar atsakovės iniciatyva kviestų liudytojų parodymus, bet byloje esančių įrodymų visetą. Teismas argumentuotai pasisakė dėl įrodymų visumos įvertinimo. Taigi, atsakovės apeliaciniame skunde nurodytas argumentas dėl liudytojų parodymų netinkamo įvertinimo yra nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl statybos/remonto darbų, t. y., atsakovė leido iki bus sudaryta pagrindinė sutartis name vykdyti minėtus darbus. Šalys savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) pakeitė raštu sudarytos preliminarios sutarties turinį, kad remonto pradžios terminas bus nurodytas pagrindinėje sutartyje ir, kad ši nuostata gali būti pakeista tik raštu (preliminarios sutarties 3.4, 7.2 p.) (CK 6.183 straipsnio 2 dalis). Atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo vertinti faktines aplinkybes kitaip nei jas nustatė ir įvertino pirmosios instancijos teismas. Taigi, atsakovė neįrodė ieškovės neteisėtų veiksmų, t. y., kad be atsakovės, kaip patalpų savininkės, sutikimo buvo atlikti namo statybos/remonto darbai. Teismo vertinimu, šalių bendru susitarimu pagrįsto sandorio (susitarimo) sudarymas ir jo pagrindu ieškovės atlikti veiksmai negali būti laikomi neteisėtais ieškovės veiksmais. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, nors tarp šalių nebuvo sutarta dėl konkrečių statybos darbų atlikimo, tačiau tai nereiškia, jog tai turėjo esminės reikšmės atsakovės interesams bei ieškovė privalo atlyginti atsakovės nurodomas turto atstatymo į buvusią padėtį išlaidas. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė, ieškovei leidusi atlikti statybos darbus, šio proceso visiškai nekontroliavo, tuo nesidomėjo ir kaip savininkė nebuvo pakankamai atidi, rūpestinga numatant galimus pagrindinės sutarties nesudarymo padarinius. Todėl byloje nustačius, kad būtent atsakovė yra kalta dėl to, kad nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, kad atsakovė nebuvo pakankamai atidi, rūpestinga numatant galimus pagrindinės sutarties nesudarymo padarinius bei nenustačius ieškovės neteisėtų veiksmų, teisėjų kolegijos vertinimu, toks šalims kilusių neigiamų pasekmių paskirstymas tarp šalių geriausiai užtikrins jų interesų balansą, nesuteiks nei vienai iš šalių galimybės kitos šalies sąskaita praturtėti dėl nesąžiningų ar nepakankamai atidžių viena kitos veiksmų.
74. Nors nustačius, kad nebuvo įrodyti ieškovės neteisėti veiksmai, kitų civilinės atsakomybės sąlygų vertinimas nebetenka prasmės, tačiau teisėjų kolegija, vertindama atsakovės apeliacinio skundo argumentus dėl žalos padarymo fakto ir dydžio, sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog ieškovė neįrodė ir šios civilinės atsakomybės sąlygos – žalos.
75. Nustatyta, kad žalą dėl turto vertės sumažėjimo apeliantė (atsakovė) iš esmės įrodinėjo lokaline sąmata, teigdama, jog namo atstatymas į pradinę būklę kainuotų iš viso 52 540,12 Eur.
76. Visų pirma, byloje nekilo ginčas dėl to, kad kadastro duomenys, kurie paskutinį kartą buvo nustatyti 1999 m. kovo 8 d., fizinis namo nusidėvėjimas buvo 29 procentai, ekspertė Z. B. sąmatą remonto (atstatymo) darbų kainą paskaičiavo naujomis medžiagomis, neįvertinusi nusidėvėjimo, netiksliai nurodė grindų ir sienų dangų plotus, nevertino rūsio ir langų buvusios blogos būklės, į sąmatą įtraukė ir pačios atsakovės organizuotus griovimo darbus. Antra, nors, apeliantės teigimu, dėl ieškovės atliktų griovimo darbų namo vertė sumažėjo 52 540,12 Eur suma, tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikta įrodymų (CPK 178 straipsnis). Atsakovė neįrodė, kad ieškovės atlikti namo statybos darbai iš tiesų turėjo esminės įtakos jo vertei. Teismas tokio pobūdžio bylose nėra aktyvus ir neturi savo iniciatyva rinkti įrodymų, juo labiau, kai nenustatyti ieškovės neteisėti veiksmai. Ginčo šalių rungimosi principo esmė yra ta, kad būtent dėl įrodinėjamų aplinkybių nustatymo suinteresuotoms šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo, renkant įrodymus.
77. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovei neįrodžius ieškovės civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų ieškovės veiksmų, žalos padarymo fakto ir dydžio, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos, jos priešieškinys pagrįstai buvo atmestas. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovės apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl atlygintinų išlaidų advokato pagalbai dydžio
78. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kokią procentinę dalį iš pagrįstomis pripažintų išlaidų už teisinę pagalbą turi teisę gauti kiekviena iš šalių, sprendė, kad byloje patenkinta 50 procentų ieškovės ieškinio reikalavimų, atmesta 100 procentų atsakovės priešieškinio reikalavimų, tai yra, ieškovės naudai priimta 75 procentai sprendimų, atsakovės naudai – 25 procentai. Taip pat ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą, atsižvelgdamas į nagrinėjamų klausimų sudėtingumą ir šiais klausimais išplėtotą teismų praktiką, proceso metu surengtų teismo posėdžių skaičių, ieškovės teiktų procesinių dokumentų pobūdį ir turinį (ieškinys, dublikas, atsiliepimas į priešieškinį, kiti procesiniai prašymai) bei protingumo ir teisingumo principus sumažintino 50 procentų, t. y. nuo 22 000 Eur iki 11 000 Eur.
79. Apeliantė (ieškovė) nesutinka nei su pirmosios instancijos teismo nustatyta procentine dalimi už teisinę pagalbą, kurią turi teisę gauti kiekviena iš šalių, nei su priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumažinimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šia ieškovės pozicija.
80. Sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų nustatymo taisykles, tiek ir į konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus. Teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis teisės aktuose nustatytais kriterijais, protingumo, teisingumo principais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų nepagrįstai pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nurodytus rekomendacinius dydžius.
81. Remiantis Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes. Nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Rekomendacijų 2 punkte numatytų kriterijų visumą bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymui reikšmingų (individualių) nagrinėjamos bylos aplinkybių visumą, pagrįstai sprendė, kad ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra neprotingai didelės, todėl buvo pagrindas jas sumažinti iki protingo dydžio.
82. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovės patirtas išlaidas, be kita ko, sudaro išlaidos už jos atstovo (-ų) susipažinimą tiek su šalių procesiniais dokumentais, tiek su teismo procesiniais dokumentais, pasirengimą bei susitikimus (komunikavimą) su kliente, teismų praktikos paiešką ir analizę. Tačiau tokios paslaugos kaip atstovo susipažinimas su konkrečiu teismo procesiniu sprendimu ar byla, taip pat šalių procesiniais dokumentais, teismų praktikos paieška rengiant procesinius dokumentus, bylos medžiagos, teismo procesinio sprendimo ir byloje dalyvaujančio asmens procesinio dokumento analizė, pasirengimas rengti procesinį dokumentą, informacijos, reikalingos rengiant procesinį dokumentą, paieška ir susipažinimas su kliento pateikta informacija negali būti laikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis. Išvardytos paslaugos yra vertinamos kaip kitų paslaugų, susijusių su atitinkamų procesinių dokumentų parengimu, sudėtinė dalis, todėl pagal Rekomendacijas dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas (pvz. žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-701/2016 51 punktas; 2018 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-466-403/2018 41 punktą). Pažymėtina, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo.
83. Apeliantė (ieškovė) sutinka su tuo, kad teismas byloje tenkino 50 procentų ieškinio reikalavimų ir atmetė 100 procentų priešieškinio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kokią procentinę dalį iš pagrįstomis pripažintų išlaidų už teisinę pagalbą turi teisę gauti kiekviena iš šalių, pagrįstai įvertino aplinkybę, jog nagrinėjamoje byloje šalių patirtos išlaidos už teisinę pagalbą turėtų būti paskirstytos, be kita ko, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų tiek ieškinio, tiek priešieškinio reikalavimų dalį. Teismas apskaičiavo, kad patenkinta 50 proc. ieškovės ieškinio reikalavimų, įvertino ieškovės atžvilgiu atmestų priešieškinio reikalavimų procentinę dalį, todėl pagrįstai nustatė, kad patenkintų ir atmestų tiek ieškinio, tiek priešieškinio reikalavimų dalis (proporcija) tokia: byla ieškovės naudai buvo išspręsta 75 proc. (50 proc. patenkintų ieškinio reikalavimų + 100 proc. ieškovės atžvilgiu atmestų priešieškinio reikalavimų):2), o atsakovės naudai – 25 proc. (0 proc. patenkintų priešieškinio reikalavimų + 50 proc. atsakovės atžvilgiu atmestų ieškinio reikalavimų):2).
84. Atsižvelgiant į anksčiau nustatytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai taikė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, dėl ko priėmė teisingą ir pagrįstą teismo sprendimą.
85. Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, dėl kitų skundų argumentų, kaip neįtakojančių skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020 ir kt.).
Dėl bylos procesinės baigties
86. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantės, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinių skundų argumentus, nėra teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantės nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išsamiai išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindas pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinius skundus atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
87. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus tiek ieškovės, tiek atsakovės apeliacinius skundus, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.