Teisora
Registruotis

Kauno apygardos teismo nutartis

2022-04-05 · Civilinė byla Nr. 2A-455-480/2022

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-10-31Kauno apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-05-05Kauno apygardos teismas
  3. KasacijaNutartis · 2021-03-10Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
  4. ApeliacijaSprendimas · 2021-12-13Kauno apylinkės teismas
  5. ApeliacijaNutartis · 2022-04-05Kauno apygardos teismas
  6. Atskirasis skundasNutartis · 2022-09-14Kauno apygardos teismas
  7. Atskirasis skundasNutartis · 2023-02-23Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-04-05
Bylos Nr.
2A-455-480/2022
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-19450-2016-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Albina Rimdeikaitė, Gintautas Koriaginas
Atsakovas
R. U.
Ieškovas
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Trečiasis asmuo
L. Č.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-455-480/2022Teisminio proceso Nr. 2-69-3-19450-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.1; 2.6.39.2.6.1; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. balandžio 5 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir J. S.,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-9062-1026/2021 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro patikslintą ieškinį atsakovui R. U. dėl sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, nuostolių atlyginimo regreso teise, trečiasis asmuo byloje – L. Č..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Kauno apylinkės teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-24890-615/2016 ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui L. Č. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise priteisimo tenkino visiškai – priteisė iš atsakovo ieškovui 23 723,98 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. spalio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 898,56 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Kauno apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartimi tenkino L. Č. prašymą dėl proceso atnaujinimo ir atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-24890-615/2016.

Šalies argumentai

3. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras byloje pateikė patikslintą ieškinį, prašydamas pripažinti 2012 m. lapkričio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį niekine ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento, priteisti iš atsakovo R. U. 23 723,98 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

4. Patikslintame ieškinyje nurodė, kad 2017 m. liepos 27 d. pareiškime dėl proceso atnaujinimo, taip pat atnaujinus procesą, vykusiuose teismo posėdžiuose L. Č. nurodė, jog jis nepirko transporto priemonės Ford Escort, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ši transporto priemonė jam niekada nepriklausė, o 2012 m. lapkričio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartis yra suklastota, nes jis tokios sutarties nepasirašinėjo. Šiuos L. Č. teiginiu patvirtino teismui pateikta 2018 m. gegužės 31 d. specialisto išvada. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, sutartis laikytina niekine, o tinkamas atsakovas byloje yra ne L. Č., o transporto priemonės savininkas R. U.. 2013 m. rugpjūčio 22 d. Švedijoje dėl nenustatyto asmens, vairavusio R. U. priklausančią transporto priemonę Ford Escort, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Eismo įvykio dieną atsakovas buvo transporto priemonės savininkas, t. y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas eismo įvykis įvyko Švedijoje, žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone bei vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (3 ir 5 straipsniai), eismo įvykio valstybės – Švedijos – nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 23 723,98 Eur sumai ieškovui, t. y. transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos – nacionaliniam draudikų biurui. Ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, sumokėjo Švedijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 23 723,98 Eur. Ieškovas, sumokėjęs Švedijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio nuostatomis, įgijo teisę reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, t. y. iš atsakovo, kuris iki ieškinio teismui pateikimo dienos reikalaujamos sumos ieškovui nesumokėjo.

Atsiliepimas

5. Atsiliepime į patikslintą ieškinį atsakovas R. U. nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, ir prašė taikyti ieškinio senatį, atmesti ieškinį. Nurodė, kad ieškovas byloje neįrodė, jog sutartis suklastota, toks faktas neįrodytas ir ikiteisminio tyrimo metu. Ekspertizės išvadoje nėra pasakyta, kad sutartį už L. Č. pasirašė atsakovas, todėl pagrindo teigti, jog sutartis yra suklastota ir niekinė, nėra. Ekspertizės išvada nepatvirtina ir fakto, kad L. Č. realiai valdė ir naudojo automobilį, ką, atsakovo vertinimu, patvirtina byloje esančių įrodymų visuma, tačiau dėl atsakovui nežinomų priežasčių pasirašė ne jis pats. Byloje pateiktų įrodymų visuma patvirtina bei įrodo faktą, kad automobilis buvo pristatytas ir perleistas L. Č., todėl L. Č. ir yra atsakingas dėl ieškovo reikalaujamos žalos. Atsakovo nuomone, žala negalėtų būti priteisiama nei iš atsakovo, nei iš L. Č.. Ieškovas nepateikė Švedijos taikytinos teisės nuostatų ir atsakovo civilinę atsakomybę grindžiančių įrodymų. Ieškovas ieškinyje apsiribojo vien tik Lietuvos teisės aktų perrašymu ir Švedijoje įvykusiu aplinkybių perrašymu. Esant šioms aplinkybėms yra akivaizdu, kad ieškovas nėra įvykdęs jam tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymo prasme, todėl visos dėl to kylančios neigiamos pasekmės tenka ieškovui. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ginčo atveju nėra įrodymų, jog pagal švedų teisę transporto priemonių valdytojų atsakomybė už eismo įvykio metu kilusią žalą taikoma be kaltės. Ieškovas teigia, kad sutartis iš viso nebuvo sudaryta, kaip dokumentas ji yra suklastota ir kaip sandoris neegzistuoja. Ieškovas neprašo taikyti restitucijos nei natūra, nei kitokiu būdu, o tiesiog prašo priteisti žalą. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad šiam ieškovo reikalavimui taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo iš draudimo teisinių santykių atsiradusiems reikalavimams, kuris ginčo atveju yra praleistas.

6. Atsiliepime į patikslintą ieškinį trečiasis asmuo L. Č. nurodė, kad sutinka, jog ieškinys būtų patenkintas, ir prašė priteisti iš atsakovo R. U. visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal ieškovo pateiktus draudimo sutarčių duomenis matyti, jog per visą automobilio eksploatavimo laikotarpį valdytojų civilinės atsakomybės sutartis sudarinėjo tik uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Nukajus“. Iš viso buvo sudarytos keturios civilinės atsakomybės draudimo sutartys. Du kartus sutartys buvo draudiko nutrauktos anksčiau termino pabaigos. Laikotarpiais nuo 2009 m. rugpjūčio 4 d. iki 2010 m. rugpjūčio 19 d., nuo 2010 m. gruodžio 19 d. iki 2011 m. vasario 19 d. ir nuo 2011 m. gegužės 2 d.1 automobilio valdytojų civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad automobilio valdytojai savo pareigą drausti civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu vykdė nerūpestingai. Į bylą su pirminiu ieškiniu yra pateiktos dvi pirkimo–pardavimo sutartys. 2012 m. lapkričio 5 d. sutartimi UAB „Nukajus“ perleidžia nuosavybės teisę atsakovui R. U.. Nors nuosavybės perleidimo sandoris valstybės įmonėje (toliau – VĮ) „Regitra“ įregistruotas tik 2014 m. rugsėjo 26 d., pats atsakovas patvirtina sudaręs tokią sutartį joje nurodytą dieną, todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 5 punktą šis faktas neįrodinėtinas. Pagal 2012 m. lapkričio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas perleido savo nuosavybės teisę į automobilį trečiajam asmeniui L. Č., tačiau šio fakto nepatvirtina niekas, išskyrus patį atsakovą. Trečiasis asmuo pareiškė, kad niekada ir jokiu pagrindu nebuvo automobilio valdytoju, savininku, naudotoju ar vairuotoju. Ta aplinkybė, kad kitus 2012 m. lapkričio 10 d. sutarties rankraštinius įrašus, kuriuos paprastai įrašo automobilio pirkėjas, surašė atsakovas R. U., keisdamas savo įprastą rašyseną, kad sutarties forma nekeltų įtarimų ir be specialaus tyrimo atrodytų, jog sutartis yra surašyta dviejų asmenų, leidžia daryti labiau pagrįstą išvadą, kad visą 2012 m. lapkričio 10 d. sutartį suklastojo atsakovas R. U.. Vien tai, jog 2018 m. liepos 4 d. ikiteisminis tyrimas atsakovo R. U. atžvilgiu buvo nutrauktas nepaneigus jo iškeltos versijos ir nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę, neįrodo fakto, kad 2012 m. lapkričio 10 d. atsakovas perleido automobilio nuosavybės teisę kitam asmeniui ir nebuvo atsakingas už civilinės atsakomybės draudimo sutarties sudarymą. Nei automobilį pardavusi UAB „Nukajus“, nei automobilį nusipirkęs atsakovas R. U. nesilaikė teisės aktų nustatytų reikalavimų – UAB „Nukajus“ kreipėsi į VĮ „Regitra“ praėjus beveik dvejiems metams, o atsakovas R. U. nesikreipė visai. Eismo įvykis, kurio metu padarytos žalos atlyginimo reikalauja ieškovas, įvyko 2013 m. rugpjūčio 22 d. Žalos administravimo metu, 2014 m. balandžio 18 d. ieškovas pateikė informaciją UAB „Nukajus“. Tik po šių įvykių buvo išviešinta 2012 m. lapkričio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartis, o 2012 m. lapkričio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartis atsirado dar vėliau, 2015 m. rugpjūčio 26 d. atsakovui pateikus ją draudikų biurui. Visos šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad abi 2012 m. lapkričio 5 d. ir 2012 m. lapkričio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartys galėjo būti suklastotos sudarant jas atbuline data, siekiant išvengti gręsiančios civilinės atsakomybės.

Žemesnės instancijos teismas

7. Kauno apylinkės teismas 2020 m. sausio 10 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-24890-615/2016, patikslintą ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo trečiajam asmeniui 2 261 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, valstybei – 47,38 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

8. Kauno apygardos teismas 2020 m. gegužės 5 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.

9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. kovo 10 d. nutartimi Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 5 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 10 d. sprendimą panaikino ir perdavė civilinę bylą iš naujo nagrinėti Kauno apylinkės teismui. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad TPVCAPDĮ 4 straipsnyje nustatyta pareiga apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu yra besąlyginė plačios apimties pareiga, kuri negali būti siaurinama tik iki pareigos nenaudoti ir neleisti kitam asmeniui naudoti neapdraustą transporto priemonę. Pastaroji pareiga apima tik vieną iš pareigos apdrausti aspektų, tačiau nesiaurina jos turinio. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, ir į tai, kad tai netrukdo taikyti skirtingų draudimo įmokų atsižvelgiant į atitinkamas draudimo rizikas. Atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonės savininko ir Biuro nesieja sutartiniai santykiai, transporto priemonės savininko atsakomybė už Biurui padarytą žalą yra deliktinė, todėl taikomos deliktinę atsakomybę nustatančios taisyklės. Tai reiškia, kad transporto priemonės savininko atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė. Transporto priemonės savininko kaltė yra preziumuojama, kitas transporto priemonės savininko civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį – turi įrodyti Biuras. Teisėjų kolegija sutiko su ieškovo kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėję teismai, nenustatę atsakovo civilinės atsakomybės vien tuo pagrindu, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog atsakovas dalyvavo atliekant neteisėtus veiksmus, kuriais buvo pagrobta transporto priemonė, panaudojus ją įsilaužta į parduotuvę Švedijoje ir pagrobta prekių už nenustatytą sumą, taip pat nėra įrodymų, jog atsakovas būtų suteikęs kaltininkams teisę pasinaudoti jam priklausančia transporto priemone, ir įvertinę, kad nėra nustatyto būtino priežastinio ryšio tarp atsakovo pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir atsiradusios žalos, tinkamai nenustatė pareigos apdrausti transporto priemonę turinio ir apimties, sutapatino asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakomybę su asmens, atsakingo už žalos padarymą, atsakomybe, neatskyrė Biuro reikalavimo teisės į atsakingą už žalos padarymą asmenį ir asmenį, neįvykdžiusį pareigos apdrausti transporto priemonę, pagrindų. Netinkamai taikydami ir aiškindami materialiosios teisės normas, reglamentuojančias transporto priemonės savininko pareigą apdrausti transporto priemonę ir civilinę atsakomybę už jos neįvykdymą, teismai netinkamai tyrė ir nustatė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir nenustatė visų šiai bylai reikšmingų aplinkybių, pavyzdžiui, netyrė Biuro pateiktų įrodymų dėl Biuro Švedijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtos išmokos, taigi neatskleidė bylos esmės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Kauno apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-24890-615/2016, patikslintą ieškinį tenkino – pripažino tarp R. U. ir L. Č. sudarytą 2012 m. lapkričio 10 d. transporto priemonės Ford Escort, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį niekine ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento; iš atsakovo ieškovui priteisė 23 723,98 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. gruodžio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4 459,54 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 5,58 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

11. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtą procesinį sprendimą, jame esančius išaiškinimus, rėmėsi juose padarytomis išvadomis, tiek, kiek jos susiję su šioje byloje nagrinėjamais materialiniais teisiniais reikalavimais.

12. Teismas panaikino Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-24890-615/2016, nes ieškovas pakeitė atsakovą, patikslintu ieškiniu nereiškė jokių reikalavimų pirminio atsakovo L. Č. atžvilgiu.

13. Teismas, nustatęs, kad ieškovas pareigą išmokėti kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą įvykdė 2015 m. balandžio 28 d., sprendė, jog ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuotinas nuo šios datos. Tokią nuostatą teismas grindė specialaus teisės akto – TPVCAPDĮ – 23 straipsnio 5 dalies nuostatomis, nes tik išmokėjęs nurodytas sumas, ieškovas įgijo atgręžtinį reikalavimą.

14. Teismas nurodė, kad net ir formaliai laikant, jog ieškinys naujam atsakovui (R. U.) buvo pateiktas jau po to, kai suėjo trejų metų terminas, t. y. 2018 m. balandžio 28 d., tačiau nustatytų aplinkybių visuma (pareiškimo padavimas teismui pirminiam atsakovui per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą, aktyvūs ieškovo veiksmai iš karto po civilinės bylos atnaujinimo) sudaro pagrindą konstatuoti, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir jis ieškovui atnaujintinas pažeistoms teisėms ginti.

15. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, kas buvo transporto priemonės Ford Escort, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas 2013 m. rugpjūčio 22 d., t. y eismo įvykio metu.

16. Teismas, nustatęs, kad automobilį nusipirkęs atsakovas R. U. nesilaikė teisės aktų nustatytų reikalavimų (atsakovas R. U. nesikreipė į VĮ „Regitra“); eismo įvykis, kurio metu padarytos žalos atlyginimo reikalauja ieškovas, įvyko 2013 m. rugpjūčio 22 d.; žalos administravimo metu, 2014 m. balandžio 18 d. ieškovas pateikė informaciją UAB „Nukajus“; tik po šių įvykių buvo išviešinta 2012 m. lapkričio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartis, o 2012 m. lapkričio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartis atsirado dar vėliau, 2015 m. rugpjūčio 26 d. atsakovui pateikus ją ieškovui, konstatavo, jog nors atsakovas tvirtina ją sudaręs sutarties sudarymo metu, tačiau visgi nėra galimybės nustatyti, kad pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos jose nurodomą dieną, arba, priešingai, yra pagrindas tvirtinti, jog abi 2012 m. lapkričio 5 d. ir 2012 m. lapkričio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartys galėjo būti sudaromos atbuline data.

17. Teismas sprendė, kad R. U. aiškinimas, jog jis nėra transporto priemonės savininkas, kadangi jis transporto priemonę, jai priklausančius dokumentus, jos raktelius perdavė trečiajam asmeniui L. Č. ir nuo tada jos nevaldė, ja nesinaudojo, neatitinka bylos įrodymų, o taip pat ir trečiojo asmens paaiškinimų.

18. Teismas, remdamasis tuo, kad byloje nėra įrodymų, jog L. Č. naudojosi ginčo transporto priemone ir ją valdė, ar vairavo, labiau tikėtinu laiko trečiojo asmens paaiškinimą ir sprendė, jog R. U. ginčo transporto priemonę tiesiog paliko užsienio Švedijos valstybėje, kadangi tuo metu jo kelionės tikslas, kaip patvirtino pats R. U., buvo parsivaryti kitus nupirktus (ar perkamus) automobilius į Lietuvą.

19. Teismas konstatavo, kad liudytojo V. B. nurodytos aplinkybės ir paaiškinimas visiškai nepatvirtino fakto, jog transporto priemonė buvo perduota (parduota) L. Č. ir jis tapo automobilio savininku.

20. Teismas, konstatavęs, kad L. Č. automobilio nevaldė ir neturėjo jokių dokumentų ar raktelių, jų niekada nėra gavęs iš R. U., laikė, jog, nepasitvirtinus atsakovo teiginiams, po to, kai transporto priemonė 2010 m. spalio mėnesį buvo R. U. palikta Švedijoje, ir tik po dviejų metų, t. y. 2012 m. lapkričio 10 d., buvo sudaryta transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis, yra niekinė.

21. Teismas priėmė išvadą, kad 2013 m. rugpjūčio 22 d. eismo įvykio metu transporto priemonė nuosavybės teise priklausė atsakovui ir toks asmuo, nuo kurio valios priklausė transporto priemonės palikimas užsienio valstybėje, laikytinas transporto priemonės savininku ir valdytoju.

22. Teismas, nustatęs, kad R. U. buvo transporto priemonės savininkas, jį laikė atsakingu už draudimo sutarties sudarymą.

23. Teismas, remdamasis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalistinių tyrimų valdybos rašysenos tyrimo specialisto A. Z. 2018 m. gegužės 31 d. išvada Nr. 20-IS1-681, priėmė išvadą, kad 2012 m. lapkričio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties L. Č. nesudarė ir nepasirašė. Taip pat teismas pažymėjo, jog neturi pagrindo nesutikti ar abejoti specialisto išvada, o ir kitos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės nuosekliai patvirtina, kad sudarant 2010 m. lapkričio 10 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartį nebuvo siekiama perleisti automobilį nuosavybės teisėmis ir sukurti visas su automobilio pirkimu–pardavimu susijusias pasekmes, t. y. buvo sudarytas fiktyvus sandoris.

24. Teismas sprendė, kad egzistuoja visos būtinos sąlygos, jog 2010 m. lapkričio 10 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartis būtų pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

25. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje nustatyta, jog transporto priemonė nebuvo perduota trečiajam asmeniui L. Č., pirkimo–pardavimo sandoris pasirašyti ne L. Č. ir ginčo automobilis jam nuosavybės teise perleistas nebuvo, pinigų mokėjimo faktas nebuvo įrodinėjimas, t. y. byloje nėra duomenų, kad L. Č. disponavo ginčo automobiliu, sprendė, jog nėra pagrindo taikyti restituciją.

26. Teismas nurodė, kad ieškovas reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, reiškia už specialiame įstatyme – TPVCAPDĮ – nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę, kurios įprastinė vieta yra Lietuvoje, pažeidimą, ir pažymėjo, jog šiam asmeniui ieškovas turi teisę reikšti reikalavimą nepriklausomai nuo to, kad jis nėra atsakingas (jam nekyla civilinė atsakomybė) už eismo įvykį, kuriuo buvo padaryta žala nukentėjusiam asmeniui, o tai lemia ir atitinkamą civilinės atsakomybės sąlygų taikymą.

27. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad transporto priemonės savininko ir ieškovo nesieja sutartiniai santykiai, transporto priemonės savininko atsakomybė už ieškovui padarytą žalą yra deliktinė, sprendė, jog šiuo atveju taikomos deliktinę atsakomybę nustatančios taisyklės. Transporto priemonės savininko kaltė yra preziumuojama, kitas transporto priemonės savininko civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį – turi įrodyti ieškovas.

28. Teismas nustatė, kad transporto priemonė Ford Escort eismo įvykio (2013 m. rugpjūčio 22 d.) metu nebuvo apdrausta, o už šios pareigos nevykdymą atsakingas buvo atsakovas R. U., kuris buvo transporto priemonės savininkas.

29. Teismas konstatavo, kad atsakovas savo poziciją pagrindžiančius įrodymų, kurie gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai, bylą nagrinėjant iš esmės naujos sudėties teismo neteikė, o tik kritikavo ieškovo pateiktus įrodymus.

30. Teismas sprendė, kad atsakovas, kaip transporto priemonės savininkas, nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas palikdamas transporto priemonę užsienio valstybėje, visiškai nesirūpino jos likimu, o tokiu būdu susiklostė situacija, jog transporto priemone galėjo pasinaudoti, t. y. tuo metu, kai transporto priemonė jau buvo neapdrausta, 2013 m. rugpjūčio mėn. ja buvo pasinaudota ir atsirado žala. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad transporto priemonė dalyvavo ar nedalyvavo eisme nėra reikšminga, nes ja buvo pasinaudota kaip didesnio pavojaus šaltiniu.

31. Teismas vertino, kad šiuo konkrečiu atveju, atsakovas, kaip didesnio pavojaus šaltinio – transporto priemonės Ford Escort valdytojas ir savininkas, nesilaikė reikalavimo elgtis taip atidžiai ir rūpestingai, kad neprarastų galimybės valdyti didesnio pavojaus šaltinį ir juo negalėtų pasinaudoti kiti nenustatyti tretieji asmenys.

32. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog transporto priemonė buvo panaudota prieš savininko valią ar naudota prievarta, ir sprendė, kad kaltas dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo, kartu ir dėl žalos atsiradimo.

33. Teismas sprendė, kad transporto priemonės savininkas R. U. yra atsakingas dėl pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neįvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

34. Apeliaciniu skundu atsakovas R. U. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsiliepimas

34.1. Atsakovas nesutinka, kad buvo transporto priemonės savininkas ir kad sutartis buvo sudaryta dėl akių ir joje nesant L. Č. parašo ir jam nepasirašius. L. Č., nei yra sutartį nuginčijęs įstatymų nustatyta tvarka, nei ją ginčija, todėl teismas šioje byloje spręsdamas žalos priteisimo klausimą jos neginčijant trečiajam asmeniui L. Č., kuris yra sutarties šalis, negalėjo jos pripažinti negaliojančia savo iniciatyva. Vieną iš ieškinio reikalavimų ieškovas pareiškė, prašydamas pripažinti atsakovo ir L. Č. sudarytą sutartį negaliojančia, tačiau nenurodydamas, kokiu teisiniu pagrindu tą daro. Teismas šiuo atveju savo iniciatyva parinko pagrindą, kad sutartis yra negaliojanti remiantis CK 1.86 straipsniu, kuris akivaizdžiai negalėjo būti taikomas ginčo atveju. Vadovaujantis CK 1.78 straipsnio 4 dalimi, reikalavimas buvo pareikštas reikalavimo teisės neturinčio asmens, todėl teismas privalėjo bylą nutraukti, o ne imti ginti ieškovo teises ir už ieškovą taikyti teisės normas dėl tariamo sandorio instituto taikymo, kuris yra akivaizdžiai netaikytinos šioje byloje.

34.2. Teismas apsiribojo tik tam tikrų aplinkybių vertinimu ir visiškai nevertino visos situacijos visumos, o būtent tų aplinkybių, kad už L. Č. pasirašė ne atsakovas. Be to, šiuo aspektu teismas visiškai nevertino ir to, jog L. Č. yra nenaudinga sakyti ir teigti, kad sutartį pasirašė jis, nes būtent jis tuomet ir turėtų atsakyti prieš ieškovą dėl žalos atlyginimo. Be to, ginčo byloje teismas vertino (pastaba: manytina, kad tai rašymo apsirikimas ir turėtų būti – nevertino) ir tos aplinkybės, kad atsakovui nebuvo jokios logikos palikti automobilį Švedijoje ir jo neparduoti, jeigu automobilių pirkimas–pardavimas buvo atsakovo verslas, kaip nurodė teismas.

34.3. Atsakovas nesutinka su teismo darytomis išvadomis, kad transporto priemonė, kuri yra nenaudojama ir kuria neketinama naudotis, be to, kuriai negalioja techninė apžiūra ir kurios eismas yra draudžiamas, ir kuri yra išregistruota, privalomai turi būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Teismas nepagrįstai išplėtė pareigą drausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Teismas netinkamai taikė TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį ir CK 6.270 straipsnį, kuriuos sujungė į vieną. Teismas netinkamai nustatė atsakovo civilinę atsakomybę, nesiaiškindamas aplinkybių, ar nagrinėjamu atveju transporto priemonės savininkas turėjo pareigą apdrausti valdomą transporto priemonę transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kai ji buvo išregistruota ir kartu buvo nenaudojama, ir ją nepagrįstai plačiai išplėsdamas.

34.4. Teismas taip pat nenustatinėjo transporto priemonės savininko, t. y. atsakovo, veiksmų / neveikimo, turėjusių įtakos žalos tretiesiems asmenims kilimui, kai transporto priemonė yra pagrobiama, nevertino nustatyto būtino priežastinio ryšio tarp transporto priemonės savininko TPVCAPDĮ numatytų pareigų nevykdymo ir atsiradusios žalos, kai ji yra pagrobiama, tinkamai nenustatė transporto priemonės savininko pareigų turinio ir apimties, nepagrįstai nustatė atsakovo, kaip asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakomybę, neatskyrė ieškovo reikalavimo teisės į atsakingą už žalos padarymą asmenį ir asmenį, neįvykdžiusį pareigos apdrausti transporto priemonę, pagrindų, ko pasekoje priėmė akivaizdžiai neteisėta sprendimą.

34.5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad transporto priemonės pagrobimas nusikaltimo darymui nesuponuoja atsakovo atleidimo nuo civilinės atsakomybės. Ginčo atveju byloje esantys įrodymai patvirtina, kad automobilis buvo pavogtas, t. y. prarastas dėl kitų asmenų kaltės, ir jis buvo pagrobtas ne šiaip pasivažinėjimui, o nusikaltimo darymui, todėl akivaizdu, kad teismas priimdamas sprendimą privalėjo vertinti aplinkybę, jog pats automobilis taip pat buvo nusikaltimo objektas ir naudojamas nusikaltimui, todėl atsakovas negali atsakyti už trečiųjų asmenų nusikalstamas veikas. Ginčo atveju akivaizdu, kad atsakovas, būdamas automobilio savininkas (nors atsakovas tai kategoriškai neigia) ir neturėdamas teisės leisti kitam asmeniui naudotis automobiliu, nes šis nebuvo apdraustas, to ir nepadarė, t. y. neperdavė neapdrausto automobilio naudotis nusikaltimą padariusiems asmenims, todėl nepažeidė imperatyviųjų teisės normų reikalavimų, dėl kurių atsirastų jo atsakomybė prieš ieškovą.

34.6. Byloje turėjo būti taikytas ieškinio senaties terminas. Šiuo atveju, jeigu laikytis ieškovo logikos, kad sutartis yra negaliojanti vien dėl to, jog L. Č. jos nepripažįsta, tai akivaizdu, kad ieškovas sutartį turėjo imti ginčyti ne pasibaigus ieškinio senaties terminui, o iš karto po to, kai buvo pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo ir ieškovui jau buvo žinoma ir suprantama, jog sutartis yra ydinga. Ieškovas nesielgė apdairiai ir rūpestingai, todėl nebuvo pagrindo jam atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

34.7. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netyrė ir nepasisakė dėl visų esminę reikšmę byloje turinčių įrodymų, tuo pažeisdamas CPK 235 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą iš esmės rėmėsi ieškovo pateiktu ieškiniu, tačiau visiškai netyrė ir neanalizavo atsakovo dėstomų aplinkybių ir pateiktų įrodymų, kurie patvirtina automobilio perdavimą L. Č.. Negana to, sprendime taip pat nėra nurodoma, kokiais motyvais remdamasis pirmos instancijos teismas nevertino nurodytų byloje pateiktų įrodymų, todėl visiškai nėra aišku, kokiais iš tiesų motyvais remdamasis teismas tenkino ieškovo patikslintą ieškinį. Teismas, priimdamas sprendimą byloje, privalėjo atsižvelgti bei įvertinti visus byloje esančius įrodymus bei pateikti jų vertinimą arba priežastis, dėl kurių tokie įrodymai nebuvo vertinti, o taip pat ir tinkamai motyvuoti sprendimą.

35. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:

35.1. Ieškovas praleido ieškinio senaties terminą dėl svarbių, ne nuo jo priklausiusių priežasčių, veikė atidžiai bei sąžiningai, atsižvelgdamas į susiklosčiusią teisinę situaciją, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą.

Šalies argumentai

35.2. Patikslintame ieškinyje ieškovas aiškiai nurodė, kad prašo pripažinti 2012 m. lapkričio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį niekine ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento. Net jei, kaip teigia atsakovas, tariamą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis būtų laikoma nuginčijamu sandoriu, ieškovas vis tiek turėtų teisę pareikšti tokį reikalavimą, kadangi pagal CK 6.227 straipsnio nuostatas, teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo turi visi asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidė. Šiuo atveju akivaizdu, kad tikrojo didesnio pavojaus šaltinio – transporto priemonės valdytojo ir / ar savininko nustatymas yra tiesiogiai susijęs su galimybe ieškovui įgyvendinti įstatyme įtvirtintą atgręžtinio reikalavimo teisę.

35.3. Tokio pobūdžio bylose kaip ši Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra labai aiškiai paskirstęs įrodinėjimo naštą – transporto priemonės – didesnio pavojaus šaltinio perleidimo faktą turi įrodyti būtent transporto priemonės pardavėjas, šiuo atveju – atsakovas, o vien tik tariamo naujo transporto priemonės savininko formalus įtraukimas dalyvauti byloje nėra pakankamas. Nagrinėjamu atveju, trečiasis asmuo kategoriškai, kartu pateikdamas patikimus bei pakankamus įrodymus, paneigė atsakovo gynybinę versiją, kad neva jis nusipirko iš atsakovo transporto priemonę, o teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad minėtos transporto priemonės 2012 m. lapkričio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartis yra niekinė, t. y. kad šiai bylai aktualaus eismo įvykio metu minėtos transporto priemonės savininkas buvo būtent atsakovas.

35.4. TPVCAPDĮ detaliai reglamentuota ir ieškovo atgręžtinio reikalavimo teisė, ir subjektų ratas, kurių atžvilgiu ši teisė gali būti nukreipta. Šiuo atveju ieškovas savo reikalavimą atsakovui grindžia TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostata. Už žalą atsakingo asmens (šiuo atveju – nenustatytas) ir asmens, atsakingo už draudimo sutarties sudarymą (šiuo atveju – atsakovo) atsakomybė yra solidari, kadangi ieškovas, pagal TPVCAPDĮ atlyginęs žalą nukentėjusiam asmeniui, patyrė nuostolius, kurie atsirado dėl abiejų šių asmenų neteisėtų veikų ir kaltės.

35.5. Teismai, nagrinėdami šią bylą, yra saistomi būtent Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo 2021 m. kovo 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021, suformuotomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, o ne atsakovo nurodyta neaktualia teismų praktika. Be to, atsakovui priklausančios transporto priemonės neteisėtas užvaldymas, pagal byloje surinktus įrodymus ir šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo formuojamą praktiką, neturi įtakos atsakovo atsakomybei ieškovo atžvilgiu.

35.6. Pirmosios instancijos teismas itin detaliai ištyrė ir įvertino tiek šalių, tiek trečiojo asmens parodymus, byloje surinktus įrodymus, Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo išaiškinimus bei priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

ir išvados

Žemesnės instancijos teismas

36. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų ir įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

38. Byloje nustatyta, kad transporto priemonė Ford Escort, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – transporto priemonė), VĮ „Regitra“ duomenimis Lietuvoje buvo užregistruota 2007 m. birželio 28 d. UAB „Nukajus“ vardu. Pagal ieškovo pateiktus draudimo sutarčių duomenis, per visą transporto priemonės eksploatavimo laikotarpį valdytojų civilinės atsakomybės sutartis sudarinėjo tik UAB „Nukajus“. Paskutinį kartą transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu iki 2011 m. gegužės 21 d. (draudėjas UAB „Nukajus“). 2013 m. rugpjūčio 22 d. Švedijoje keturi nenustatyti asmenys, kaip įtariama, pagrobę ir panaudoję transporto priemonę, išdaužė parduotuvės „Direkten“ vitrinos stiklą, įsilaužė į ją ir pagrobė nenustatytą kiekį prekių. Įvykio metu buvo padaryta žala tretiesiems asmenims, šiems Švedijos transporto draudikų biuras sumokėjo 183 715 Švedijos kronų (23 723,98 Eur) žalos atlyginimą. Transporto priemonė įvykio metu nebuvo drausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Žalos administravimo metu, 2014 m. balandžio 18 d. ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – ieškovas arba Biuras) pateikė informaciją UAB „Nukajus“. 2014 m. rugsėjo 26 d. UAB „Nukajus“ pranešė VĮ „Regitra“ apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perleidimą R. U. pagal 2012 m. lapkričio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Iš pateiktos 2012 m. lapkričio 5 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad pardavėjas UAB „Nukajus“ pardavė, o pirkėjas R. U. nupirko transporto priemonę už 2 000 Lt sumą. Švedijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir 2015 m. kovo 5 d. pateikė ieškovui reikalavimą 222 018 SEK sumai, t. y. transporto priemonės registracijos valstybės Biurui. Ieškovas 2015 m. balandžio 28 d. mokėjimo nurodymu pervedė Švedijos nacionaliniam draudikų biurui 23 723,98 Eur (221 966,25 SEK) sumą ir įgijo teisę iš atsakovo reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo regreso tvarka. 2015 m. rugpjūčio 26 d. R. U. ieškovui pateikė 2012 m. lapkričio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią R. U. pardavė pirkėjui L. Č. transporto priemonę už 2 000 Lt sumą. 2015 m. spalio 20 d. ieškovas išsiuntė L. Č. pretenziją 23 723,98 Eur sumai. Ieškovas pirminiu ieškiniu prašė šią sumą priteisti iš L. Č. ir Kauno apylinkės teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino visiškai, o 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartimi pareiškėjo L. Č. prašymo pagrindu procesą atnaujino CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. L. Č. prašymo pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas 2018 m. liepos 4 d. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus (Kauno rajono) nutarimu R. U. atžvilgiu buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalyje padarymo. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalistinių tyrimų valdybos rašysenos tyrimo specialisto 2018 m. gegužės 31 d. išvadoje Nr. 20-IS1-681 nurodyta, kad tirti pateiktoje 2012 m. lapkričio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje, skiltyse „Pirkėjas“, „Transporto priemonę pirko“, esančius vardą ir pavardę (duomenys neskelbtini) parašė bei skiltyje „Transporto priemonę pirko“ esantį L. Č. vardu pasirašytą parašą pasirašė ne L. Č., o kitas asmuo. 2018 m. gruodžio 20 d. ieškovas pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo, remiantis L. Č. prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytomis aplinkybėmis bei Specialisto išvada, patikslino ir papildė reikalavimus bei nuostolius regreso tvarka prašė priteisti iš atsakovo R. U. (toliau – atsakovas arba apeliantas).

39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl transporto priemonės savininko nustatymo, ieškovo teisės ginčyti sutartį ir jos pripažinimo negaliojančia, atsakovo civilinis atsakomybės pagrindų ir sąlygų, ieškinio senaties bei įrodymų vertinimo.

40. TPVCAPDĮ nustatyta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistema remiasi privalomumo principu (TPVCAPDĮ 4 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kaip ir kitos civilinės atsakomybės draudimo sutartys, yra skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo civilinę atsakomybę, visiškai ar iš dalies išvengs neigiamų turtinių padarinių, įvykus draudžiamajam įvykiui. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016). Transporto priemonės neapdraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio savininko atsakomybė Draudikų biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė imperatyviosios įstatymo normos reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008).

41. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 5 dalį nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje, kaip yra nustatyta nagrinėjamu atveju. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad biuras turi atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti iš atsakingo už eismo įvykio metu padarytą žalą asmens išmokėtos pinigų sumos.

42. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad Biuras teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; ir 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovų, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. pirmiau nurodytų sąlygų egzistavimą. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Biuro draudikų biurų regresinio ieškinio pagrindą. Todėl tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 51–52 punktai).

43. Tokio pobūdžio bylose ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus ir, be kita ko, ieškovas yra atsakingas už tinkamo atsakovo pasirinkimą. Nagrinėjamos bylos atveju tikrojo didesnio pavojaus šaltinio – transporto priemonės – valdytojo ir / ar savininko nustatymas yra tiesiogiai susijęs su galimybe ieškovui įgyvendinti įstatymo įtvirtintą atgręžtinio reikalavimo teisę. 2018 m. gruodžio 19 d. patikslintame ieškinyje ieškovas aiškiai suformulavo reikalavimą pripažinti 2012 m. lapkričio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį niekine ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento ir nurodė aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą), t. y. tas aplinkybes, kuriomis L. Č. grindė prašymą dėl proceso atnaujinimo (kad: jis nepirko transporto priemonės; minėta transporto priemonė niekada jam nepriklausė; R. U. pateikta transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis yra suklastota – jis tokios sutarties nepasirašinėjo) ir pateikta 2018 m. gegužės 31 d. specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad skiltyse „Pirkėjas“, „Transporto priemonę pirko“, esančius vardą ir pavardę (duomenys neskelbtini) parašė bei skiltyje „Transporto priemonę pirko“ esantį L. Č. vardu pasirašytą parašą pasirašė ne L. Č., o kitas asmuo. Nagrinėjamu atveju tampa aktualus 2012 m. lapkričio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties teisinis įvertinimas jos buvimo (nebuvimo) niekine aspektu, nes tokiu būdu gali būti tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, CPK 6 straipsnyje įtvirtinti principai dėl teisingumo vykdymo ir pagrindinės teismo funkcijos teisingai išspręsti šalių ginčą, nustatant, ar ieškovo pareikštas ieškinys apeliantui yra pagrįstas.

44. Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris (tariamasis sandoris) negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017, 24 punktas).

45. Kasacinis teismas nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017 43 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

46. Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo. Dėl to bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Sandorio tariamumas kiekvienu atveju nustatomas individualiai, įvertinant konkrečias faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2018, 41, 43 punktai).

47. Kadangi CK 1.78 straipsnio 5 dalis numato, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai sprendė, kad ieškovas turi teisę reikalauti 2012 m. lapkričio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti niekine.

48. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai ar neteisingi, tik bylą nagrinėjantis teismas galutinai išaiškina ginčo esmę, šalių suformuluotus reikalavimus, o išnagrinėjęs ginčą sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas ir koks neturėtų būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-690/2015). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs 2012 m. lapkričio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes, turėjo teisę ex officio (liet. iš pareigos) įvertinti nustatytas bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus bei nuspręsti, koks įstatymas turėjo būti taikomas. Teisingai kvalifikuodamas ginčo sandorį kaip tariamą (CK 1.86 straipsnio 1 dalis), pirmosios instancijos teismas kompleksiškai įvertino visus bylos duomenis bei įrodymus, t. y. rašytinius įrodymus, 2018 m. gegužės 31 d. specialisto išvadą Nr. 20-ISI-681, šalių, trečiojo asmens paaiškinimus, liudytojo V. B. parodymus. Todėl niekuo nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik tam tikrų aplinkybių vertinimu ir visiškai nevertino visos situacijos visumos.

49. Taip pat teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo skundo argumentus, kuriuose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė pareigą drausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Apelianto teigimu, teismas netinkamai nustatė atsakovo civilinę atsakomybę, nesiaiškindamas aplinkybių, ar nagrinėjamu atveju transporto priemonės savininkas turėjo pareigą apdrausti valdomą transporto priemonę transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kai ji buvo išregistruota ir kartu buvo nenaudojama.

50. TPVCAPDĮ nuostatos taikomos kiekvienai privalomai registruoti motorinei transporto priemonei, skirtai važiuoti žeme, taip pat mopedams, priekaboms ir puspriekabėms, išskyrus bėgines transporto priemones (TPVCAPDĮ 1 straipsnio 2 dalis). Jau minėta, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Naudojama transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju transporto priemonė eismo įvykio metu nebuvo išregistruota ir tai patvirtina VĮ „Regitra“ registro duomenys. Įstatyme nustatyta, kad sudaryti draudimo sutartį yra transporto priemonės savininko pareiga. Transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008). Teismų praktikoje suformuluota TPVCAPDĮ taikymo taisyklė, kad Biuras turi teisę reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atsakomybė Biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, jog jis neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Kadangi atsakovas pažeidė TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų buvo padaryta žala Biurui, tai jo atžvilgiu taikytina civilinė atsakomybė.

51. Apeliantas teigia, kad teismas taip pat nenustatinėjo transporto priemonės savininko, t. y. atsakovo, veiksmų / neveikimo, turėjusių įtakos žalos tretiesiems asmenims kilimui, kai transporto priemonė yra pagrobiama. Nurodo, kad Lietuvos teismų praktikoje yra suformuota, jog nėra pagrindo tenkinti reikalavimo dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, kai eismo įvykio kaltininkas nebuvo nustatytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-219/2015 ir kt.).

52. Analizuodama ir vertindama minėtus (nutarties 51 pastraipa) ir juos detalizuojančius skundo argumentus, pirmiausiai teisėjų kolegija pažymi, kad sekant kasacinio teismo praktika, precedentais reikia remtis itin apdairiai, jų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas. Vertinant, ar precedentas tinkamas, taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes, tarp jų precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016 ir kt.). Šiuo atveju dėl nuostolių atlyginimo ir ginčui taikytinos teisės yra sprendžiama esant skirtingoms faktinėms aplinkybėms bei reikalavimo pagrindui, kurios buvo nustatytos apelianto cituojamose kasacinio teismo bylose.

53. Kita vertus, apeliantui priklausančios transporto priemonės neteisėtas užvaldymas pagal byloje surinktus įrodymus, šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo formuojamą praktiką, neturi įtakos apelianto atsakomybei Biuro atžvilgiu. Pažymėtina, kad CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Tokiu atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybė, kai transporto priemonės savininkas praranda transporto priemonės kontrolę prieš savo valią dėl trečiojo asmens veiksmų, galėtų būti pagrindas atleisti transporto priemonės savininką nuo civilinės atsakomybės ar ją sumažinti tik tuo atveju, jei transporto priemonės savininkas elgėsi itin atidžiai ir rūpestingai, kad neprarastų galimybės valdyti transporto priemonę. Šios aplinkybės, be kita ko, turėtų būti vertinamos kartu su aplinkybėmis, dėl kurių transporto priemonės savininkas neįvykdė pareigos apdrausti transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus ir faktines byloje nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovo R. U. neteisėtas veikimas – transporto priemonės palikimas užsienio valstybėje, nepakankamas atidumas, apdairumas ir rūpestingumas, t. y. tai, kad jis atitinkamomis sąlygomis neveikė kaip apdairus ir rūpestingas asmuo ir transporto priemonės neapdraudė, sudarė palankias sąlygas žalai atsirasti ir buvo neabejotina žalingų pasekmių atsiradimo sąlyga ieškovui. Jeigu transporto priemonė būtų apdrausta, tai tokia žala būtų atlyginta atsakovo civilinės atsakomybės draudiko. CK 6.253 straipsnio 4 dalyje numatytas vienas iš pagrindų, kai civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, yra trečiojo asmens veikla – tai asmens, už kurį nei kreditorius, nei skolininkas neatsako, veiksmai (veikimas, neveikimas), dėl kurių atsirado nuostolių. Iš bylos duomenų nustatyta, kad savavališko transporto priemonės užvaldymo faktas neturėjo jokios įtakos atsakovo galimybei vykdyti TPVCAPDĮ nustatytą pareigą apdrausti jam priklausančią transporto priemonę. Be to, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, aplinkybių, kai transporto priemonės savininkas prarado transporto priemonės kontrolę prieš savo valią dėl trečiojo asmens veiksmų, kurios galėtų būti pagrindas atleisti transporto priemonės savininką nuo civilinės atsakomybės ar ją sumažinti tik tuo atveju, jei transporto priemonės savininkas elgėsi itin atidžiai ir rūpestingai, kad neprarastų galimybės valdyti transporto priemonę, nenustatyta. Atsižvelgdama į šias aplinkybes šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad neapdraustos, įregistruotos, užsienio valstybėje paliktos transporto priemonės neteisėtas užvaldymas (pagrobimas), nesudaro pagrindo transporto priemonės savininkui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, netaikyti civilinės atsakomybės, atleisti nuo jos ar ją sumažinti (TPVCAPDĮ 4 straipsnis, CK 6.270 straipsnio 3 dalis, 6.253 straipsnio 4 dalis).

54. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis remdamasis atsakovas teigia, kad turėjo būti taikyta ieškinio senatis ir pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo atnaujino ieškinio senatį, pažymi, jog ieškinio senaties terminas nėra naikinamasis, todėl teismas, pripažinęs, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties, praleistą terminą atnaujina ir pažeistą teisę gina (CK 1.131 straipsnio 3 dalis). Svarbių priežasčių, kurias nustačius terminas turėtų būti atnaujinamas, įstatymai nenustato. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, kiekvienu atveju turi atsižvelgti į jo trukmę, nustatytą konkretiems santykiams (CK 1.125 straipsnis), įvertinti termino praleidimo trukmę ir ieškovo nurodomas priežastis, kreipimosi į teismą operatyvumą po priežasčių, sutrukdžiusių laiku paduoti ieškinį, išnykimo ir kitus ieškovo elgesio rūpestingumo, apdairumo aspektus, ginčo esmę bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti ir tai, kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2013; kt.).

55. Pirmosios instancijos teismas, atnaujindamas ieškinio senaties terminą, pagrįstai atsižvelgė į minėtas aplinkybes, o kadangi Biurui nebuvo žinoma apie galimai tariamą sandorį, todėl ne L. Č. pareiškime dėl proceso atnaujinimo nurodytos aplinkybės, o rašysenos tyrimo specialisto išvada teikė pagrindą Biurui tikslinti ieškinį ir netinkamą atsakovą pakeisti tinkamu, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl būtinumo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nėra jokio pagrindo. Dėl šių priežasčių apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais.

56. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netyrė ir nepasisakė dėl visų esminę reikšmę turinčių įrodymų, tuo pažeisdamas CPK 235 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi tik ieškovo pateiktu ieškiniu, tačiau visiškai netyrė ir neanalizavo atsakovo dėstomų aplinkybių ir pateiktų įrodymų, kurie patvirtina automobilio perdavimą L. Č.. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto teiginiais nesutinka.

57. Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 235 straipsnio 1 dalimi, teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti byloje esančius įrodymus: apklausti dalyvaujančius byloje asmenis, išklausyti liudytojų parodymus, ištirti ekspertų išvadas, rašytinius, daiktinius ir kitus įrodymus.

58. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-695/2019; 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018) Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.).

59. Sprendžiant iš ginčijamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas itin detaliai ištyrė ir įvertino faktinę situaciją, tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo principus (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), tinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl to tarp šalių kilęs ginčas dėl Biuro regresinio reikalavimo atlyginti nuostolius, tariamos pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimo, buvo išspręstas teisingai, teismo sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma, t. y. byloje surinktais rašytiniais įrodymais, šalių ir trečiojo asmens paaiškinimais, liudytojo parodymais. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė atsakovui nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo konstatuoti netinkamo įrodymų vertinimo požymių ar faktų buvimą, CPK 235 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

60. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

61. Apibendrinusi išdėstytą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

62. Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme iš ieškovo nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, 2022 m. sausio 14 d. nutartimi atsakovui atidėtas byloje mokėtinas 534 Eur žyminis mokestis, priteistinas iš atsakovo valstybei (CPK 84 straipsnis). Ieškovas nepateikė prašymo priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo R. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 534 (penkis šimtus trisdešimt keturis eurus) Eur žyminio mokesčio valstybei, sumokant šią sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5660.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Gintautas Koriaginas Albina Rimdeikaitė J. S.