Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Raimondo Buzelio, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-2102-285/2020 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro patikslintą ieškinį atsakovui R. U. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, trečiasis asmuo L. Č., atnaujinus procesą pagal pareiškėjo L. Č. prašymą civilinėje byloje Nr. 2-24890-615/2016 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui L. Č. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Kauno apylinkės teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu už akių, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-24890-615/2016, nusprendė priteisti iš atsakovo L. Č. ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudimų biurui 23 723,98 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. spalio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 898,56 Eur bylinėjimosi išlaidas.

2. Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartimi procesas civilinėje byloje Nr. 2-24890-615/2016 atnaujintas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, pagal pareiškėjo L. Č. prašymą.

3. Atnaujinus procesą, ieškovas pateikė patikslintą ieškinį, kuriame prašė pripažinti 2012 m. lapkričio 10 d. transporto priemonės FORD ESCORT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo -pardavimo sutartį niekine ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento; priteisti iš atsakovo R. U. 23 723,98 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas.

4. Ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, kad 2012 m. lapkričio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartis yra suklastota, nes L. Č. nepirko iš R. U. transporto priemonės FORD ESCORT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir tokios sutarties nepasirašė. Minėtas aplinkybes patvirtina 2018 m. gegužės 31 d. specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog ,,...pateiktoje 2012 m. lapkričio 10 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje L. Č. vardu pasirašytą parašą pasirašė ne L. Č., o kitas asmuo“. Atsižvelgiant į tai, transporto priemonės FORD ESCORT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2012 m. lapkričio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartis laikytina niekine (CK 1.80 straipsnis), o tinkamas atsakovas byloje yra ne L. Č., o transporto priemonės FORD ESCORT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas R. U.. Dėl šios priežasties 2016 m. rugsėjo 15 d. ieškinys tikslintinas, netinkamą atsakovą L. Č. pakeičiant tinkamu atsakovu – R. U.. Taip pat ieškovas nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 22 d. (duomenys neskelbtini) dėl nenustatyto asmens, vairavusio R. U. priklausančią transporto priemonę FORD ESCORT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Eismo įvykio dieną atsakovas buvo minėtos transporto priemonės savininkas, t. y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatos. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas eismo įvykis įvyko (duomenys neskelbtini), kad įvykio metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone, bei vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (3 ir 5 straipsniai), eismo įvykio valstybės - (duomenys neskelbtini) nacionalinis draudikų biuras (TRAFIKFORSAKRINGSFORENINGEN ((duomenys neskelbtini))), atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 23 723,98 Eur sumai ieškovui, t. y. transporto priemonės registracijos valstybės - Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui. Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškovas moka išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Biurų tarybos Vidaus nuostatus (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 straipsnis) ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo (duomenys neskelbtini) nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 23 723,98 Eur, todėl vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio nuostatomis, įgijo teisę reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, šiuo atveju iš atsakovo.

5. Atsakovas R. U. atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad ieškovo pareikštas reikalavimas dėl žalos atlygimo yra neįrodytas ir nepagrįstas, prašė taikyti ieškinio senatį ir patikslintą ieškinį atmesti. Taip pat nurodė, kad ieškovas neįrodė, kad 2012 m. lapkričio 10 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartis yra suklastota. Toks faktas neįrodytas ir ikiteisminio tyrimo metu. L. Č. iniciatyva buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl dokumentų klastojimo, kurio metu buvo paskirta rašysenos ekspertizė. Ekspertizės išvadoje nurodyta, kad: „tirti pateiktoje 2012-11-10 transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartyje, skiltyje „Pirkėjas“, „Transporto priemonę pirko“, esančius vardą ir pavardę „(duomenys neskelbtini)“ parašė bei skiltyje „Transporto priemonę pirko“ esantį L. Č. vardu pasirašytą parašą pasirašė ne L. Č., o kitas asmuo“. Minėtoje ekspertizės išvadoje nėra pasakyta, kad sutartį už L. Č. pasirašė atsakovas, todėl pagrindo teigti, kad sutartis yra suklastota ir niekinė nėra. Atsakovo vertinimu vien byloje pateikta 2018 m. gegužės 31 d. specialisto išvada nepatvirtina sutarties negaliojimo fakto, todėl pagrindo pripažinti sutartį niekine nėra, kadangi byloje kitų pateiktų įrodymų visuma patvirtina bei įrodo faktą, kad automobilis buvo pristatytas ir perleistas L. Č., todėl jis ir yra atsakingas dėl ieškovo reikalaujamos žalos. Be to, atsakovo teigimu, ieškovo reikalavimui taikomas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo iš draudimo teisinių santykių atsiradusiems reikalavimams, kuris ginčo atveju yra praleistas. Taip pat ginčo atveju nėra įrodymų, jog pagal (duomenys neskelbtini) teisę transporto priemonių valdytojų atsakomybė už eismo įvykio metu kilusią žalą taikoma be kaltės. Todėl akivaizdu, kad ginčo atveju siekiant iš atsakovo prisiteisti žalą, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, ko byloje ieškovas nėra nurodęs ir įvardinęs.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Kauno apylinkės teismas 2020 m. sausio 10 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-24890-615/2016; patikslintą ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

7. Teismas nustatė, kad transporto priemonė FORD ESCORT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir transporto priemonė), VĮ „Regitra“ duomenimis Lietuvoje buvo užregistruota 2007 m. birželio 28 d. UAB „NUKAJUS“ vardu. Iš pateiktos 2012 m. lapkričio 5d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutarties matyti, kad pardavėjas UAB „NUKAJUS“ pardavė, o pirkėjas R. U. nupirko transporto priemonę už 2000,00 Lt sumą. Atsakovas R. U. 2012 m. lapkričio 10 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartimi pardavė pirkėjui L. Č. transporto priemonę už 2000,00 Lt sumą.

8. Kadangi ieškovas pakeitė atsakovą, patikslintu ieškiniu nereiškė jokių reikalavimų pirminio atsakovo L. Č. atžvilgiu, todėl teismas sprendė, jog naikinamas Kauno apylinkės teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. 2-24890-615/2016, kuriuo buvo priteista iš atsakovo L. Č. ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudimų biurui 23 723,98 Eur skola, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-10-06) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 898,56 Eur bylinėjimosi išlaidos.

9. Teismas nurodė, kad LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau tekste – Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvusis reikalavimas, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės turi būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Bylos duomenimis teismas nustatė, kad transporto priemonė FORD ESCORT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo registruota Lietuvoje, tačiau nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

10. Teismas vertino, kad dėl transporto priemonės savininko neteisėtos veikos Biuras patyrė turtinę žalą (CK 6.246 straipsnis.), o iš delikto kylantiems reikalavimams, t. y. dėl padarytos žalos atlyginimo, taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Teismas nurodė, jog pagal LR CK 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Ieškovas pareigą išmokėti kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą įvykdė 2015 m. balandžio 28 d., todėl ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuotinas nuo šios datos. Šiuo atveju ieškinys pareikštas 2016 m. rugsėjo 26 d., taigi nepasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui, dėl ko teismas sprendė, jog ieškinio senaties terminas šioje byloje nepraleistas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis.).

11. Teismas nurodė, kas ieškovas ieškiniu reiškia reikalavimą priteisti nuostolius regreso tvarka iš atsakovo R. U., nes atsakovas eismo įvykio metu buvo transporto priemonės savininkas. Atsakovo teigimu, jis 2012 m. lapkričio 5 d. iš UAB „NUKAJUS“ įsigijo transporto priemonę, o 2012 m. lapkričio 10 d. transporto priemonę pardavė L. Č.. Teismas vertino, jog šiuo atveju būtina nustatyti, kas buvo transporto priemonės savininkas 2013 m. rugpjūčio 22 d., t. y. eismo įvykio metu.

12. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad minėta transporto priemonė buvo registruota UAB „NUKAJUS“ vardu. Atsakovas R. U. pateikė paprastos rašytinės formos transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau ši sutartis nebuvo pateikta VĮ „Regitra“, todėl minėtos transporto priemonės savininku nurodoma UAB „NUKAJUS“. Atsakovas R. U. patvirtino sudaręs tokią sutartį nurodytą dieną, todėl šis faktas neįrodinėjamas (CPK 182 straipsnio 5 punktas). Teismo vertinimu, pagal 2012 m. lapkričio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas perleido savo nuosavybės teisę į automobilį trečiajam asmeniui L. Č., tačiau šio fakto nepatvirtino L. Č., teigdamas, kad jis niekada ir jokiu pagrindu nebuvo automobilio valdytoju, savininku, naudotoju ar vairuotoju, nesudarė ir nepasirašė atsakovo R. U. pateiktos 2012 m. lapkričio 10 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutarties. Šią aplinkybę patvirtina byloje pateikta Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalistinių tyrimų valdybos rašysenos tyrimo specialisto A. Z. 2018 m. gegužės 31 d. išvada Nr. 20-IS1-681, kurioje nurodyta, kad tirti pateiktoje 2012 m. lapkričio 10 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje, skiltyse „Pirkėjas“, „Transporto priemonę pirko“, esančius vardą ir pavardę „(duomenys neskelbtini)“ parašė bei skiltyje „Transporto priemonę pirko“ esantį L. Č. vardu pasirašytą parašą pasirašė ne L. Č., o kitas asmuo. Iš to seka, kad minėtos pirkimo - pardavimo sutarties L. Č. nesudarė ir nepasirašė.

13. Teismas sprendė, jog atsakovo R. U. pateikta 2012 m. lapkričio 10 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, kad pardavėjas R. U. pardavė pirkėjui L. Č. transporto priemonę FORD ESCORT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra niekinė, nes minėtu sandoriu nėra išreikšta L. Č. valia sandoriui sudaryti (CK 1.78 straipsnis).

14. Bylos duomenimis teismas padarė išvadą, kad 2013 m. rugpjūčio 22 d. eismo įvykio metu, minėta transporto priemonė nuosavybės teise priklausė atsakovui R. U., todėl jis buvo atsakingas už civilinės atsakomybės draudimo sutarties sudarymą.

15. Teismas nurodė, kad teisės aktuose nėra nustatyta pagrindo pareikštą regresinio reikalavimo teise grindžiamą ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį tenkinti nevertinant regresinio reikalavimo pagrįstumo. Atsakovui neigiant savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio, nes jis nedalyvavo, nėra pripažintas kaltu dėl minėto įvykio, teismas sprendė, jog ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą. Teismas sutiko su atsakovo atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodyta aplinkybe, kad byloje nėra įrodymų, jog pagal (duomenys neskelbtini) teisę transporto priemonių valdytojų atsakomybė už eismo įvykio metu kilusią žalą taikoma be kaltės.

16. Teismas nurodė, kad bylose dėl žalos atlyginimo reikalinga nustatyti visas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus atsakovo veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos, o taip pat atsakovo kaltę. Ieškovas turi pareigą šias sąlygas įrodyti, o iš jų tik kaltė yra preziumuojama, nustačius skolininko veiksmų neteisėtumą (CK 6.246–6.249 straipsniai). Bent vienos iš išvardintų būtinųjų sąlygų neįrodžius, civilinė atsakomybė turtinės žalos atlyginimo forma negali būti taikoma.

17. Byloje yra pateikti (duomenys neskelbtini) policijos pranešimai, iš kurio matyti, kad 2013 m. rugpjūčio 22 d. (duomenys neskelbtini) dėl nenustatyto asmens, vairavusio transporto priemonę FORD ESCORT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Keturi nenustatyti asmenys yra įtariami pagrobę transporto priemonę FORD ESCORT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir panaudodami transporto priemonę kaip taranavimo priemonę, įstūmė į parduotuvę visą durų staktą, įsilaužę į tabako parduotuvę „Direkten“ ir pagrobę prekių už nenustatytą sumą (1 t. b. l.58-64). Byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas dalyvavo eismo įvykyje, kad atsakovo neteisėtais veiksmais yra padaryta žala.

18. Teismas vertino, jog šiuo atveju siekiant iš atsakovo prisiteisti žalą būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau ieškovas nepateikė įrodymų, kad tarp patirtos žalos ir atsakovo veiksmų yra priežastinis ryšys, o nesant priežastinio ryšio tarp žalos ir veiksmų, nėra visų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl ją negalima taikyti. Minėtų aplinkybių pagrindu teismas patikslintą ieškinį atmetė, kaip nepagrįstą (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

19. Apeliaciniame skunde ieškovas LR transporto priemonių draudiko biuras prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti ieškovui iš atsakovo už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl transporto priemonės savininko (atsakovo), neįvykdžiusio pareigos apdrausti jam priklausančią transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakomybės Biuro atžvilgiu, neatsižvelgė į aktualią teismų praktiką, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes. Skundžiamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą nulėmė teismo klaidingas manymas, jog šiuo atveju būtina sąlyga kilti atsakovo atsakomybei - jo betarpiškas dalyvavimas eismo įvykyje ir žalos padarymas.

19.2. TPVCAPDĮ įtvirtintos teisės normos laikytinos specialiomis ir taikytinos santykiuose, susijusiuose su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei Biuro atgręžtinio reikalavimo teise. Tiek valdoma, tiek naudojama transporto priemonė privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Be to, transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Taigi, nepaisant to, ar transporto priemonė eksploatuojama, ar dėl tam tikrų priežasčių - ne, tol kol ji įregistruota - privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Tuo tarpu, pareiga drausti įregistruotas transporto priemones numatyta įregistruotų transporto priemonių savininkams (ar asmenims, naudojantiems transporto priemonę pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį) (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus, skundžiamame sprendime teisingai konstatavo, kad 2013 m. rugpjūčio 22 d. eismo įvykio metu transporto priemonė FORD ESCORT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „...nuosavybės teise priklausė atsakovui R. U., todėl jis buvo atsakingas už civilinės atsakomybės draudimo sutarties sudarymą“.

19.3. Ieškovas savo reikalavimą atsakovui grindė TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostata, teigiančia, jog „Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą...“. Už žalą atsakingo asmens (šiuo atveju - nenustatyto asmens) ir asmens, atsakingo už draudimo sutarties sudarymą (šiuo atveju - atsakovo) atsakomybė yra solidari, kadangi Biuras, pagal TPVCAPDĮ atlyginęs žalą nukentėjusiam asmeniui, patyrė nuostolius, kurie atsirado dėl abiejų šių asmenų neteisėtų veikų ir kaltės: eismo įvykis kilo dėl nenustatyto asmens kaltės, vairuojant neapdraustą transporto priemonę; atsakovas, kaip transporto priemonės savininkas neįvykdė TPVCAPDĮ imperatyvo - pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei leido (sudarė galimybę) neapdrausta transporto priemone naudotis kitiems asmenims (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 ir 3 dalys). Jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Taigi, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas buvo 2013 m. rugpjūčio 22 d. eismo įvykio metu neapdraustos transporto priemonė savininkas, t. y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą, nepagrįstai atmetė ieškovo ieškinį.

19.4. Teismas neatsižvelgė į teisinį reglamentavimą bei naujausią teismų praktiką, kuri leidžia įsitikinti įstatymo leidėjo įpareigojimo apdrausti visas Lietuvoje įregistruotas transporto priemones bei tokio įpareigojimo nesilaikančių transporto priemonių savininkų atsakomybės prieš Biurą, įgyvendinusį valstybės deleguotą pareigą - atlyginusį įregistruota ir neapdrausta transporto priemone padarytą žalą, pagrįstumu. Kalbant apie pareigą apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu Lietuvoje įregistruotas transporto priemones, apeliantas atkreipia dėmesį: į aktualius Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateiktus Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB, kuri yra įgyvendinama būtent TPVCAPDĮ, nuostatų išaiškinimus; į Vilniaus apygardos teismo poziciją, kuria, kategoriškai atmetus neapdraustos transporto priemonės savininkės argumentus, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad „...TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje eksplicitiškai nurodyta, jog už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas...“. Dėl šios priežasties, jei tokiais atvejais transporto priemonės vairuotojas (šiuo atveju - FORD ESCORT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas) nebuvo rūpestingas ir atsakingas transporto priemonės valdytojas, tai nešalina transporto priemonės savininkės (šiuo atveju - atsakovo) atsakomybės drausti transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, bet suteikia teisę transporto priemonės savininkei pareikšti reikalavimą tos transporto priemonės vairuotojui (šiuo atveju - FORD ESCORT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojui) (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-93-803/2020, 33, 34, 37 punktai).

20. Atsakovas R. U. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

20.1. Dėl pareigos sudaryti draudimo sutartį. Atsakovas nesutinka su apeliaciniame skunde daroma išvada, kad automobilis priklausė atsakovui. Atsakovo vertinimu, visų byloje esančių įrodymų visuma priešingai patvirtina faktą, kad automobilis buvo išvežtas eksploatuoti į (duomenys neskelbtini) ir perduotas trečiajam asmeniui L. Č., todėl byloje esantys kelto bilietai, liudytojų parodymai, kurie patvirtino, kad automobilis stovėjo prie L. Č. namų, patvirtina faktą, kad automobilis realiai buvo perduotas L. Č., dėl ko ir automobilio pirkimo - pardavimo sutartis laikytina galiojančia, o L. Č. laikytinas automobilio savininku ir už automobilį atsakingu asmeniui, kuriam kyla visos teisės ir pareigos, susijusios su automobiliu.

20.2. Ginčo atveju automobilis nei buvo eksploatuojamas, nei jo įprastinė buvimo vieta buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje, kas sprendžiant klausimą tiek dėl būtinybės apdrausti automobilį privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, tiek ir sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, tai yra aktualu. Atsakovo vertinimu ieškovas nėra pateikęs neginčijamų įrodymų, taip pat nėra įrodęs, kad neeksploatuojamas automobilis, kurio įprastinė buvimo vieta nėra Lietuvos Respublikoje, privalo būti apdraustas. Esant šioms aplinkybėms ieškovo teiginiai dėl pareigos apdrausti automobilį yra atmestini.

20.3. Dėl solidariosios atsakomybės ir pagrindo priteisti žalą iš atsakovo nebuvimo. Nagrinėjamoje byloje akivaizdu, kad eismo įvykis, dėl kurio ieškovo prašoma atlyginti žalą, įvyko (duomenys neskelbtini) ir su automobiliu, kurio įprastinė buvimo vieta nebuvo Lietuvos Respublika, o taip pat pagrobus automobilį (t. y. padarius nusikalstamą veiką), dėl ko ieškovas remdamasis, be kita ko, Vidaus nuostatais, draudimo išmoką išmokėjo (duomenys neskelbtini) nacionaliniam draudikų biurui, kuris administravo žalą ir išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiajam. Ginčo atveju nėra įrodymų, jog pagal (duomenys neskelbtini) teisę transporto priemonių valdytojų atsakomybė už eismo įvykio metu kilusią žalą taikoma be kaltės ir juo labiau, kad atsakovas turėtų atsakyti už tai, kad automobilis buvo pagrobtas ir juo buvo padarytas nusikaltimas, dėl ko reikėjo išmokėti žalą. Būtent šios aplinkybės, t. y. kad automobilis buvo pagrobtas ir patvirtina faktą, kad nebuvo sudaryta galimybė kitiems asmenims pasinaudoti automobiliu, o automobilis buvo užvaldytas neteisėtų veiksmų pasekoje, todėl ieškovo apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės, kad atsakovas sudarė galimybę pasinaudoti automobiliu yra visiškai nepagrįstos.

20.4. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad šioje byloje yra pateikti (duomenys neskelbtini) policijos pranešimai, iš kurio matyti, kad 2013 m. rugpjūčio 22 d. (duomenys neskelbtini) dėl nenustatyto asmens, vairavusio transporto priemonę FORD ESCORT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Keturi nenustatyti asmenys yra įtariami pagrobę transporto priemonę FORD ESCORT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir panaudodami transporto priemonę kaip taranavimo priemonę, įstūmė į parduotuvę visą durų staktą, įsilaužę į tabako parduotuvę „Direkten“ ir pagrobę prekių už nenustatytą sumą. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas dalyvavo eismo įvykyje, kad atsakovo neteisėtais veiksmais yra padaryta žala. Atsakovo vertinimu, išdėstytos aplinkybės ir teismo padarytos išvados yra pagrįstos, o ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo panaikinti sprendimą. Be to, ieškovas apeliaciniame skunde kelia naujus reikalavimus ir argumentus dėl solidariosios atsakomybės, kurie nebuvo nurodyti ir nagrinėjami pirmosios instancijos teisme, todėl ieškovo nauji argumentai, kurie yra naudojami apeliaciniame skunde, yra nesąžiningi ir nenagrinėti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu.

20.5. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Šiuo atveju apelianto nurodytos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidenti nesutampa, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nesivadovavo ieškovo nurodytais precedentais byloje dėl nuostolių atlyginimo, kuriose ieškovu buvo Draudikų biuras.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Todėl teisėjų kolegija patikrina skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal pateikto apeliacinio skundo argumentus.

22. Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės savininko civilinės teisinės atsakomybės pagrindų ir sąlygų, kai LR transporto priemonių draudikų biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, siekia regreso tvarka susigrąžinti išmokėtas sumas iš neapdrausto automobilio savininko (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1, 5 dalys).

23. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, nustatė, jog automobilis FORD ESCORT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VĮ „Regitra“ duomenimis Lietuvoje buvo užregistruota 2007 m. birželio 28 d. uždarosios akcinės bendrovės „NUKAJUS“ vardu (1 t. b. l. 18). Iš 2012 m. lapkričio 5 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutarties matyti, kad atsakovas R. U. 2012 m. lapkričio 5 d. nupirko transporto priemonę FORD ESCORT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) iš bendrovės „Nukalus“ už 2000 Lt sumą. Byloje nustatyta, jog 2013 m. rugpjūčio 22 d. (duomenys neskelbtini), keturi nenustatyti asmenys, įtariamai pagrobę transporto priemonę FORD ESCORT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su šiuo automobiliu išdaužė parduotuvės vitrinos stiklą, įsilaužė į parduotuvę „Direkten“, iš kur pagrobė nenustatytą kiekį prekių. Įvykio metu buvo padaryta žala tretiesiems asmenims, kuriems (duomenys neskelbtini) transporto draudikų biuras atlygino 183 715 (duomenys neskelbtini) kronų (23 723, 98 Eur) žalą (1 t. b. l. 35-72). Kadangi transporto priemonė FORD ESCORT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įvykio metu (2013 m. rugpjūčio 22 d.) buvo nedrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, (duomenys neskelbtini) transporto draudikų biuras kreipėsi į LR transporto priemonių draudikų biurą su pretenzija atlyginti turėtą žalą išmokėjus 23 723,98 Eur draudimo išmoką (duomenys neskelbtini). Lietuvos biuras 2015 m. balandžio 28 d. mokėjimo nurodymu pervedė (duomenys neskelbtini) nacionaliniam draudikų biurui 23 723,98 Eur ( 221 966,25 SEK) sumą. Byloje ieškovas LR transporto priemonių draudikų biuras pareiškė ieškinį transporto priemonės savininkui, pažeidusiam prievolę apdrausti Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu turimą automobilį FORD ESCORT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

24. Teisėjų kolegija pažymi, jog tr ansporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuoja LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau nutartyje ir TPVCAPDĮ). TPVCAPDĮ nustatyta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistema remiasi privalomumo principu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji įregistruota (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reguliavimas suponuoja, kad pareigą apdrausti transporto priemonę turi transporto priemonės savininkas (atsakingas už draudimo sutarties sudarymą asmuo); tokią pareigą turi ir asmuo, naudojantis transporto priemonę pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar kitą panašaus pobūdžio sutartį. Nurodyti asmenys negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalis). TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (kaltininkui), tiesiogiai draudikui, apdraudusiam kaltininko civilinę atsakomybę (atsakingam draudikui), draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba minėto įstatymo 7 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – Biurui. Biuras moka išmoką dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje padarytos žalos pagal teisės aktus kitos Europos Sąjungos valstybės narės (kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Vidaus tvarkos taisykles), jeigu kaltininkas, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra neapsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš neapdrausto kaltininko ar atsakingo draudiko (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalis).

25. Bylos nagrinėjimo eigoje visų pirma ieškovas įrodinėjo, kad transporto priemonės savininkas L. Č. buvo transporto priemonės FORD ESCORT savininkas, todėl jis turėjo prievolę apdrausti automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kurios nevykdė. Atnaujinus bylos nagrinėjimą, ieškinys buvo pareikštas atsakovui R. U., teigiant, jog jis buvo automobilio savininkas, įrodinėjama, kad civilinė teisinė atsakomybė pagal regreso tvarka pareikštą ieškinį, kilo jam. Todėl, siekiant įgyvendinti ieškovo teisę nukreipti regresinį išieškojimą tinkamam asmeniui, byloje teismas sprendė transporto priemonės savininko nustatymo klausimą, kad spręsti, kas nevykdė prievolės apdrausti turimą turtą Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Šioje nutartyje jau minėta, kad 2013 m. rugpjūčio 22 d. draudiminis įvykis įvyko, kai transporto priemonė FORD ESCORT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pagrobta keturių (duomenys neskelbtini) tyrėjų nenustatytų asmenų (1 t. b. l. 58, 64, 70). Todėl šioje byloje nėra sprendžiama dėl transporto priemonės teisėto valdytojo civilinės teisinės atsakomybės sąlygų ir pagrindų, atsakomybė pagal draudiminio įvykio aplinkybes gali kilti tik transporto priemonės savininkui.

26. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas R. U. neigė buvęs automobilio FORD ESCORT savininku draudiminio įvykio dieną. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, vertina, jog pirmosios instancijos teismas iš byloje surinktų įrodymų visumos pagrįstai sprendė, kad atsakovas R. U. buvo draudiminio įvykio metu (2013 m. rugpjūčio 22 d.) automobilio FORD ESCORT savininkas. Byloje yra duomenys, kad R. U. 2012 m. lapkričio 5 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartimi nusipirko transporto priemonę FORD ESCORT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) iš bendrovės „Nukalus“ (1 t. b. l. 19). Kad trečiasis asmuo L. Č. nesudarė su atsakovu R. U. 2012 m. lapkričio 10 d. automobilio FORD ESCORT pirkimo pardavimo sutarties, įrodo tos aplinkybės, kad bylos nagrinėjimo metu buvo gauti įstatymo nustatyta tvarka duomenys, jog L. Č. nepasirašė byloje esančios automobilio pirkimo sutarties (1 t. b. l. 20, 2 t. b. l. 169-178). Tai, kad L. Č. nebuvo ginčo automobilio savininku įrodo ir ta aplinkybė, jog VĮ „Regitra“ duomenimis transporto priemonės savininku 2014 m. gegužės 26 d. duomenimis buvo R. U. (2 t. b. l. 187, 188). Atsakovas pirmiau nurodomų rašytinių įrodymų įstatymo nustatyta tvarka nepaneigė ir nenuginčijo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad R. U., 2013 metų rugpjūčio 22 d., būdamas automobilio FORD ESCORT savininku nevykdė pareigos jo apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Šios aplinkybės pagrindžia, jog tinkamas atsakovas ginčo atveju yra automobilio savininkas R. U..

27. Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino byloje. Byloje nustatyta, kad ieškovas pareigą išmokėti kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą įvykdė 2015 m. balandžio 28 d., žala ieškovui buvo padaryta tuo metu, todėl trejų metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo šios datos, nes tik išmokėjęs nurodytas sumas, ieškovas įgijo teisę reikšti kaltam asmeniui atgręžtinį reikalavimą. Ieškinys šioje byloje pareikštas 2016 m. rugsėjo 26 d., taigi nepasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui (CK 1.125 straipsnio 8 dalis.).

28. Lietuvos draudikų biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovo, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turėjo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. dvi sąlygas: 1) transporto priemonės savininko civilinės teisinės atsakomybės sąlygas, 2) aplinkybę, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Šių sąlygų egzistavimas sudarė faktinį Lietuvos draudikų biuro regresinio ieškinio pagrindą. Todėl tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Lietuvos draudikų biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 51, 52 punktai).

29. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog teisės aktuose nėra nustatyta pagrindo tenkinti pareikštą regresinį ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį nevertinant tokio reikalavimo pagrįstumo materialiosios teisės aktų prasme ir taip apriboti galimai dėl eismo įvykio atsakingų asmenų teisę į teisminę gynybą. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu Lietuvos draudikų biuras, pagal Vidaus nuostatus ir TPVCAPDĮ atlyginęs eismo įvykio vietos valstybės draudikų biurui šio sureguliuotą žalą, perima kreditoriaus reikalavimą galimai už eismo įvykį atsakingiems asmenims. Vis dėlto, kai galimai už eismo įvykį atsakingiems asmenims nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti savo teise į teisminę gynybą eismo įvykio vietos valstybėje, jie išlaiko savo teisę Lietuvos draudikų biuro (kaip kreditoriaus reikalavimo perėmėjo) atžvilgiu naudoti visus atsikirtimus, kuriuos būtų galėję pareikšti pirmajam kreditoriui – asmeniui, kuriam eismo įvykio metu buvo padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 45, 46 punktai).

30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pirmiau nurodytoje nutartyje suformulavo taisyklę, kad tais atvejais, kai Lietuvos draudikų biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 45-47 punktai).

31. Nagrinėjamoje byloje būtent ir susiklostė šios nutarties 29 ir 30 punktuose nurodoma situacija-atsakovas R. U. iki Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-24890-615/2016 priėmimo ir priverstinio vykdymo proceso pagal šį sprendimą pradėjimo, apie 2013 m. rugpjūčio 22 d. įvykį nieko nežinojo, tiriant įvykį (duomenys neskelbtini) apklaustas nebuvo, jam nebuvo suteikta galimybė įvykio vietos valstybėje ((duomenys neskelbtini)) pasinaudoti teise į gynybą. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti žalą, o kita privalo atlyginti padarytus nuostolius. Šiuo atveju žala kildinama ne iš sutartinių santykių, o iš atliktų veiksmų, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (deliktinė civilinė atsakomybė), CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 straipsnio 1 dalis). Bylose dėl žalos atlyginimo reikalinga nustatyti visas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus atsakovo veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos, o taip pat atsakovo kaltę. Ieškovas turi pareigą šias sąlygas įrodyti, o iš jų tik kaltė yra preziumuojama, nustačius skolininko veiksmų neteisėtumą (CK 6.246–6.249 straipsniai). Bent vienos iš išvardintų būtinųjų sąlygų neįrodžius, civilinė atsakomybė turtinės žalos atlyginimo forma negali būti taikoma. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą įrodymų visuma išvadą, jog byloje nėra pateikta įrodymų kad dėl atsakovo R. U. neteisėtų veiksmų buvo padaryta ieškovui įrodinėjama žala. Atsakovo R. U. turimos prievolės apdrausti transporto priemonę nevykdymas nekaip nesiejamas su 2013 m. rugpjūčio 22 d. (duomenys neskelbtini) atsitikusiu įvykiu, kai keturi nenustatyti asmenys pagrobė transporto priemonę FORD ESCORT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), panaudodami transporto priemonę, įstūmė į parduotuvę durų staktą, įsilaužė į tabako parduotuvę „Direkten“ ir pagrobė prekių už nenustatytą sumą (1 t. b.l. 58-64). Byloje nėra jokių įrodymų, kad R. U. dalyvavo šiuose neteisėtuose veiksmuose ar buvo suteikęs minimiems keturiems asmenims teisę pasinaudoti jam priklausančia transporto priemone FORD ESCORT. Šios byloje nustatytos aplinkybės sudarė pagrįstą pagrindą pirmosios instancijos teismui padaryti išvadas, jog nėra nustatyta būtino priežastinio ryšio tarp atsakovo nesudaryto automobilio privalomojo draudimo sutarties ir atsiradusios žalos.

32. Apeliaciniame skunde ieškovė kelia ir solidariosios atsakovo ir transporto priemonę užvaldžiusių asmenų atsakomybės klausimą, teigia, kad eismo įvykis kilo dėl nenustatyto asmens kaltės, vairuojant neapdraustą transporto priemonę; o atsakovas, kaip transporto priemonės savininkas neįvykdė TPVCAPDĮ imperatyvo - pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei leido (sudarė galimybę) neapdrausta transporto priemone naudotis kitiems asmenims (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 ir 3 dalys). Teisėjų kolegija šios nutarties 23, 31 pastraipose yra pasisakiusi apie tas aplinkybes, kad atsakovas R. U. nei leido, nei sudarė realią galimybę keturiems nenustatytiems asmenims pasinaudoti jam priklausančia transporto priemone nusikaltimui įvykdyti, todėl apeliantės argumentai dėl solidariosios atsakovo civilinės teisinės atsakomybės nėra pagrįsti byloje surinktais įrodymais ir atmetami.

33. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas svarbias byloje aplinkybes, jas tinkamai įvertino, todėl šalių ginčą išsprendė teisingai, dėl ko apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34. Atsakovas byloje nepateikė įrodymų, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme turėjo bylinėjimosi išlaidų. Valstybės turėtos išlaidos, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (4 t. b. l. 116) nesudaro poįstatyminiais aktais nustatytos minimalios sumos, todėl šalims nepaskirstomos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.