Kauno apylinkės teismo sprendimas, A2-9062-1026/2021

Teismas: Kauno apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-12-13
Bylos Nr.: A2-9062-1026/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-19450-2016-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Vaida Motiejūnienė
Ieškovas: (duomenys neskelbtini)
Atsakovas: R. U., L. Č.
Trečiasis asmuo: L. Č.
Pareiškėjas: L. Č.
Advokatai: Vytautas Geležinis

-- Civilinė byla Nr. A2-9062-1026/2021 Teisminio proceso Nr. 2-69-3-19450-2016-8 Procesinio sprendimo kategorija : 3.2.6.1; 2.6.39.2.6.1; 2.6.10.2; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2; 3.3.4.1.2; 3.3.4.4. (S)

KAUNO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 13 d.

KaunasKauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėja Vaida Motiejūnienė,sekretoriaujant Jolitai Talalaitei, Karolinai Šuliokienei,dalyvaujant ieškovo (duomenys neskelbtini) įgaliotam atstovui M. B. (ZOOM programa),

atsakovui R. U. (ZOOM programa), jo atstovui advokatui Vytautui Geležiniui, trečiajam asmeniui L. Č. (ZOOM programa),

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui L. Č. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, atnaujinus procesą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal pareiškėjo L. Č. prašymą ir ieškovo (duomenys neskelbtini) patikslintą ieškinį atsakovui R. U. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, trečiasis asmuo L. Č.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovo reikalavimai ir argumentai

1. Atnaujinus procesą ieškovas, patikslinęs ieškinį, prašė teismo: pripažinti 2012 m. lapkričio 10 d. transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo transporto priemonė) pirkimo–pardavimo sutartį niekine ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento; priteisti iš atsakovo R. U. 23 723,98 Eur nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Šalies argumentai

2. Ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, kad 2012 m. lapkričio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartis yra suklastota, L. Č. nepirko iš R. U. transporto priemonės, sutarties nepasirašė. Tai patvirtina 2018 m. gegužės 31 d. specialisto išvada. Taigi mano, kad ši sutartis laikytina niekine, o tinkamas atsakovas byloje yra R. U. Taip pat nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 22 d. Švedijoje dėl nenustatyto asmens, vairavusio R. U. priklausančią transporto priemonę, kaltės įvyko eismo įvykis, jo metu buvo padaryta žala. Eismo įvykio dieną atsakovas buvo transporto priemonės savininkas. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai įtvirtinta Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatose. Vadovaudamasis Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatais, eismo įvykio valstybės – Švedijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pateikė 23 723,98 Eur reikalavimą ieškovui. Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalimi, Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsniu ir atsižvelgdamas į Švedijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo Švedijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamą sumą. Vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio nuostatomis, ieškovas įgijo teisę reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš atsakovo kaip asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.

3. Ieškovo atstovas teismo posėdžiuose papildomai paaiškino, kad ieškovas palaiko ieškinį. Yra priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartis ir joje yra du momentai- transporto priemonės pirkimo – pardavimo sandorio sudarymas ir antras momentas – transporto priemonės savininko atsakomybė biuro atžvilgiu. Kas liečia savininko atsakomybę biuro atžvilgiu, tai LAT pakankamai aiškiai išdėstė transporto priemonės savininko atsakomybės sąlygas šiuo konkrečiu atveju. LAT pasisako, kad transporto savininko atsakomybė yra pakankamai griežta, o transporto priemonės savininkas gali išvengti atsakomybės tik tam tikrais keliais atvejais. Jis gali išvengti tik kai įrodo, kad dėl transporto priemonės valdymo netekimo nėra jo kaltės ir, kai valdymo netekimas atėmė galimybę ir pareigą toliau apdrausti nuosavybės teise valdomą transporto priemonę. Kadangi tretysis asmuo nesutinka su atsakovo teiginiais ir yra tam tikri įrodymai, kurie pagrindžia šią aplinkybę, tai transporto priemonės savininkas lieka atsakovu. Tačiau, jei tas asmuo, kuriam tariamai parduota transporto priemonė neigia, kad jis nusipirko transporto priemonę, tai transporto priemonės savininku laikomas tas asmuo, kuris nepateikė tinkamų įrodymų dėl transporto priemonė pardavimo. Todėl tikslinant ieškinį, keisdami atsakovus, prašo pripažinti sutartį niekine, kadangi ji prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, kadangi trūksta pagrindinių, vieno iš sutarčių elementų, šalių valios dėl sandorio. Tačiau, kadangi sandoris yra niekinis ir teismas gali jį pripažinti niekiniu ex officio, tai jam nėra teisinių kliūčių tą sandorį niekiniu pripažinti ir kitu pagrindu. Nėra pateikta iš atsakovo ir kitokių Švedijos teisės aktų, kurie paneigtų ieškovo pateiktus įrodymus. Neturi būti maišoma atsakingo asmens už eismo įvykį ir transporto priemonės savininko atsakomybė už eismo įvykio metu padarytą žalą (niekas nežino ar dėl tyčinių veiksmų bet užvaldžius transporto priemonę). Tai kas liečia eismo įvykio faktą, žalos dydį, tai taikoma Švedijos teisė, o kas liečia savininko atsakomybę, tai taikomos Lietuvos teisės aktų nuostatos. Kadangi jie pateikė eismo įvykio faktą pagrindžiančius įrodymus, žalos dydį pagrindžiančius įrodymus ir tie įrodymai žalų departamento įrodymus, aktualius teisės aktus, todėl mano, kad ieškinys yra pagrįstas transporto priemonės savininko atžvilgiu. Dėl ieškinio senaties mano, kad biuras jos nepažeidė. Jeigu teismas manys, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas iš ieškovo pusės, tai mano, kad yra pagrindai atnaujinti ieškinio senaties terminą. Prašo tenkinti ieškinį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovo argumentai, procesinė pozicija

Atsiliepimas

4. Atsakovas R. U. atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad ieškovo pareikštas reikalavimas dėl žalos atlygimo yra neįrodytas ir nepagrįstas, prašė taikyti ieškinio senatį ir patikslintą ieškinį atmesti. Taip pat nurodė, kad ieškovas neįrodė, kad 2012 m. lapkričio 10 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartis yra suklastota. Toks faktas neįrodytas ir ikiteisminio tyrimo metu. Atsakovo vertinimu vien byloje pateikta 2018 m. gegužės 31 d. specialisto išvada nepatvirtina sutarties negaliojimo fakto, todėl pagrindo pripažinti sutartį niekine nėra, kadangi byloje kitų pateiktų įrodymų visuma patvirtina bei įrodo faktą, kad automobilis buvo pristatytas ir perleistas L. Č., todėl jis ir yra atsakingas dėl ieškovo reikalaujamos žalos.

5. Teismo posėdyje atsakovas ir jo atstovas palaikė atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir prašo taikyti ieškinio senatį, ieškovo patikslintą ieškinį atmesti. Atsakovas R. U. paaiškino, kad jis automobilį L. Č. tikrai pardavė. Pats jį nuvarė į Švediją ir paliko, nes jo prašė. Paliko prie L. Č. darbovietės. Automobilį (duomenys neskelbtini) įsigijo 2010 metais iš UAB (duomenys neskelbtini). Sutartis sudaryta 2012 metais, o fiziškai ją turėjo jau anksčiau, nežino tiksliai, apie 2010 metus. Tada buvo sudaryta nuomos sutartis su UAB (duomenys neskelbtini), jos byloje nėra, taip buvo susitarę. Taip pat buvo susitarę, kad žinotų, jog vairuoja tą transporto priemonę, už nuomą nemokėjo. Automobilį varė į Švediją dar net nebūdamas savininku. Jį L. Č. paprašė nupirkti nebrangų automobilį jo merginai. Nuvarė, paskui persiregistravo ant savęs ir grįžęs į Lietuvą išrašė pirkimo pardavimo sutartį, kurią užpildė pats ir siuntė L. Č., ir jis grąžino jau pasirašytą. Negavo patvirtinimo iš Č., kad jis pasirašė tą sutartį, bet buvo įsitikinęs, kad iš jo visa tai, nes prieš tai jam buvo palikti automobilio raktai ir dokumentai. Tuo metu buvo galiojanti techninė apžiūra ir draudimas galiojantis, automobilis pilnai eksploatuojamas. Dokumentai buvo perduoti L. Č., t.y. kai buvo Švedijoje, perdavė visus dokumentus. Su juo kartu važiavo ir žmogus V. B., kuris matė, kad paliko automobilį prie L. Č. darbovietės. Mano, kad liudytojas matė kaip atidavinėjo dokumentus ir raktelius. Pirkimo – pardavimo sutartį surašė jau vėliau, grįžęs į Lietuvą. Su UAB (duomenys neskelbtini) savo vardu pasirašė sutartį, o vėliau perrašė automobilį L. Č. Buvo įsitikinęs, kad yra L. Č. parašas ant sutarties. Jis nėra tos transporto priemonės savininkas, todėl iš jo negali būti priteista žala. Jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

Atsiliepimas

6. Atsakovo atstovas advokatas Vytautas Geležinis papildomai nurodė, kad sutartis nėra nuginčyta įstatymo nustatyta tvarka, todėl preziumuotina, kad ji galiojanti, o teisėtai sudaryta sutartis šalims turi įstatymo galią. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad sutartis pripažinta negaliojančia ar ji yra nuginčyta. Kadangi šioje byloje pagal minėtą straipsnį ieškinį dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali reikšti tik įstatyme nurodyti asmenys, t.y. sandorio šalys ar kitas suinteresuotas asmuo, tai ieškovas nėra suinteresuota šalis, todėl galiojanti sutartis nesudaro pagrindo užkirsti kelio ieškovui išsiieškoti pinigines sumas iš L. Č. Ieškovei nėra suteikta teisė ginti viešąjį interesą, ieškovė nepateikė įrodymų kokias konkrečiai jos teises pažeidžia sutartis. Todėl akivaizdu, kad ieškovė neturi teisės kreiptis dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, reikalavimas pareikštas reikalavimo teisės neturinčio asmens, mano, kad byla turi būti nutrauktina. Automobilio valdymo praradimas prieš savininko valią yra reikšminga aplinkybė sprendžiant šalių ginčą. Ieškovė nepateikė duomenų, kad atsakovo veiksmai lėmė žalos atsiradimą. Todėl už padarytą žalą negali būti atsakingas atsakovas, o turėtų būti atsakingas neteisėtai automobilį užvaldęs asmuo. Dėl senaties termino – žala buvo išmokėta 2015-04-28 d., o ieškinys R. U. buvo pareikštas 2018-12-20. Sutinka, kad yra 3 metų ieškinio senaties terminas, bet vertinant žalos išmokėjimo dieną ir ieškinio pareiškimo atsakovui dieną, tai tas 3 metų ieškinio senaties terminas yra praleistas, ieškovas neprašo šio termino atnaujinti, todėl teismas turėtų taikyti ieškinio senatį. Šiuo atveju akivaizdu, kad ieškinys yra pareikštas netinkamam atsakovui, todėl toks ieškinys yra atmestinas. Ieškinys pareikštas ydingai, ieškinys yra pareikštas netinkamam asmeniui. Todėl ieškinys turi būti paliekamas nenagrinėtu. Nėra atlikti atsakovo R. U. neteisėti veiksmai, nėra priežastinio ryšio. Automobilis, kuriuo padaryta žala, nebuvo naudojamas eisme, o jis panaudotas kaip daiktas, kuriuo reikėjo išversti duris. Nagrinėjamu atveju turėtų būti pritaikytas CK 6.270 straipsnio 3 dalis ir R. U., jei būtų nuspręsta, kad jis yra transporto priemonės savininkas, tai jis turėtų būti atleistas nuo atsakomybės, kadangi nėra jo kaltės, jis savo veiksmais niekaip neprisidėjo prie to, kad tretieji nežinomi asmenys galėtų padaryti nusikaltimą. Turi būti vertinama tai, kad asmuo, tapęs trečiųjų asmenų nusikaltimo objektu ir dalyviu, negali atsakyti už tai, kad jo atžvilgiu buvo įvykdyta vagystė ir, kad jis atsakytų už nusikaltėlius, kurie įvykdė nusikaltimą. Mano, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą ieškinį atmesti.

Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, pozicija

Atsiliepimas

7. Trečiasis asmuo L. Č. atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodo, kad ieškovo ieškinys atsakovui R. U. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise yra grindžiamas tuo, kad atsakovui nuosavybės teise priklausančiu automobiliu (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurio valdytojų civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta privalomuoju draudimu, 2013 m. rugpjūčio 22 d. Švedijoje buvo padaryta žala. Trečiasis asmuo L. Č. mano, kad (duomenys neskelbtini) patikslintas ieškinys yra pagrįstas ir įrodytas, todėl sutinka, kad ieškovo ieškinys būtų patenkintas. Teismo posėdyje trečiasis asmuo L. Č. nurodė, kad jis nebuvo automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytoju, savininku, naudotoju ar vairuotoju, nesudarė ir nepasirašė atsakovo R. U. pateiktos 2012 m. lapkričio 10 d. automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties. Skolos reikalavimas iš jo yra visiškai nepagrįstas, prašo panaikinti sprendimą už akių, priimtą jo atžvilgiu. 2021 m. rugpjūčio 30 d. teismo posėdyje nurodė, kad R. U. pažįsta nuo 2008-2009 metų. Jis dirbo Švedijos įmonėje, kuri prekiavo automobiliais ir ten jie susipažino. Tai R. U. pirko iš jo automobilius, o ne L. Č. iš R. U. pirko, todėl jam labai keista girdėti tokią versiją, kad R. U. nurodo, kad L. Č. prašė automobilio, kai jis pats juos parduoda. Jis nieko nežino apie automobilį (duomenys neskelbtini), jis neturėjo nei raktelių, nei automobilio techninio paso. Dėl tokio R. U. aiškinimo mano, kad kai įvyko įvykis, tai reikia nusimesti nuo savęs kaltę. Atsakovo versija, kad tai jo draugei buvo automobilis, tai tikrai jo draugei automobilio nereikėjo, nes kiek draugių turėjo, tai jos turėjo automobilius. Dėl to, kad su lietuviškais numeriais, tai čia R. U. išgalvota versija. Švedijoje automobilis su lietuviškais numeriais yra tik minusas, kadangi Švedijoje reikia mokėti už kelius, apmokėti draudimą, o tada stabdo policija. Čia reikia važinėti su Švediška mašina ir sumokėtais mokesčiais, čia niekas to netoleruoja. Kodėl R. U. paliko Švedijoje automobilį, jis nesupranta ir nežino. Tokios praktikos tarp jų nebuvo susiklostę, kad paliktų automobilius. Jis dirba įmonėje ir tokiais dalykais neužsiiminėja. Automobilis buvo paliktas prie tuo metu jo nuomojamo buto, daugiabučio, kur yra transporto priemonių parkavimo aikštelė, už kurią reikia mokėti. Mašina stovėjo prie tvoros, kitoje pusėje nuo namo. Šalia savo nuomojamo buto automobilį matė stovintį virš metų laiko. Ji trukdydavo valyti sniegą komunaliniams darbuotojams, buvo ratai nuleisti, galinis stiklas išdaužytas. Labai stebėjosi kaip tiek laiko tarnybos jos nenutempė, nes ji stovėjo labai negeroje vietoje. Jis sužinojo apie bylą, kai jo sesuo gavo sprendimą už akių. Jis nepasirašinėjo jokios sutarties ir iš jo taip pat negali būti reikalaujama žala, nes automobilio niekada nevaldė ir juo nesinaudojo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas. Sprendimas už akių naikinamas, priimamas naujas sprendimas.

8. Byloje dalyvaujančių asmenų, liudytojo V. B. paaiškinimais, rašytiniais įrodymais nustatyta, kad transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VĮ „Regitra“ duomenimis Lietuvoje buvo užregistruota 2007 m. birželio 28 d uždarosios akcinės bendrovės (toliau UAB(duomenys neskelbtini), vardu (I tomas, b.l.18, II tomas b.l. 185-189). Iš pateiktos 2012 m. lapkričio 5 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutarties matyti, kad pardavėjas UAB (duomenys neskelbtini), pardavė, o pirkėjas R. U. nupirko, transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) už 2000,00 Lt sumą (I tomas, b.l. 19). Atsakovas R. U. 2012 m. lapkričio 10 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartimi pardavė pirkėjui L. Č. transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) už 2000,00 Lt sumą (I tomas, b.l. 20). Pagal bylos duomenis 2013 m. rugpjūčio 22 d. Švedijoje dėl nenustatyto asmens, vairavusio transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala (I tomas, b.l. 35-72). Pagal ieškovo pateiktus draudimo sutarčių duomenis matyti, kad per visą automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) eksploatavimo laikotarpį valdytojų civilinės atsakomybės sutartis sudarinėjo tik UAB (duomenys neskelbtini). Iš viso buvo sudarytos keturios civilinės atsakomybės draudimo sutartys. Du kartus sutartys buvo draudiko nutrauktos anksčiau termino pabaigos. Laikotarpiais nuo 2009 m. rugpjūčio 4 d. iki 2010 m. rugpjūčio 19 d., nuo 2010 m. gruodžio 19 d. iki 2011 m. vasario 19 d. ir nuo 2011 m. gegužės 21 d. Pagal bylos duomenis transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdrausta transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu iki 2011 m. gegužės 21 d. (draudėjas UAB (duomenys neskelbtini)) (III tomas b.l. 37). Taigi, Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio 2013 m. rugpjūčio 22 d. metu nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Švedijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei 2015 m. kovo 5 d. pateikė ieškovui reikalavimą 222 018,00 SEK sumai, t. y. transporto priemonės registracijos valstybės - Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui (I tomas, b.l. 36). Ieškovas 2015 m. balandžio 28 d. mokėjimo nurodymu pervedė Švedijos nacionalinis draudikų biurui 23 723,98 Eur (221 966,25 SEK) sumą ir įgijo teisę iš atsakovo reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo regreso tvarka (I tomas b.l.6). 2015 m. spalio 20 d. išsiuntė L. Č. pretenziją 23 723,98 Eur sumai (I tomas b.l. 7). Ieškovas pirminiu ieškiniu prašė šią sumą priteisti iš L. Č.

Žemesnės instancijos teismas

9. Kauno apylinkės teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė priteisti iš atsakovo L. Č. ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudimų biurui (toliau – ieškovui) 23723,98 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-10-06) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 898,56 bylinėjimosi išlaidų (I tomas b.l. 84-86). Pareiškėjo L. Č. prašymo pagrindu procesas Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), baigtoje 2016 m. spalio 31d. sprendimu už akių, 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), atnaujintas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau- CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (II tomas b.l. 24-27). Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūrą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymių pil. R. U. atžvilgiu. Ikiteisminis tyrimas 2018 m. liepos 4 d. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 6 – ojo skyriaus (Kauno rajono) nutarimu R. U. atžvilgiu buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 300 straipsnio 1 dalyje padarymo (II tomas b.l. 165 -169, IV tomas b.l. 9-25). Atnaujinus procesą, Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovas pateikė patikslintą ieškinį, kuriame nurodo, kad tikslina savo 2016 m. rugsėjo 15 d. ieškinį Nr. (duomenys neskelbtini) - netinkamą atsakovą L. Č. keičia tinkamu atsakovu – R. U. (CPK 45 straipsnis) (III tomas b.l.33-36). Kauno apylinkės teismas 2020 m. sausio 10 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini); patikslintą ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas (IV tomas b.l. 84-96). Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2020 m. gegužės 5 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą (IV tomas b.l. 120-130). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2021 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-48-1075/2021 Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 5 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 10 d. sprendimą panaikino ir perdavė civilinę bylą iš naujo nagrinėti Kauno apylinkės teismui (IV tomas b.l.191-206).

10. Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėjo pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Teismas 2021 m. kovo 25 d. nutartimi (V tomas b.l. 5-7) pasiūlė šalims galutinai suformuluoti reikalavimus bei pateikti įrodymus dėl LAT 2021 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-48-1075/2021 46-59 punktuose nurodytų išaiškinimų. Byloje dalyvaujantys asmenys, nagrinėjant bylą iš naujo, neprieštaravo ir sutiko, kad naujos sudėties teismas remtųsi surinktais bei teismo posėdžiuose tiriamais įrodymais (šalių paaiškinimais, liudytojo parodymais, rašytine bylos medžiaga) (CPK 16 straipsnis). Atsižvelgiant į paminėtą aukštesnės instancijos teismo (LAT) priimtą procesinį sprendimą, jame esančius išaiškinimus, teismas remiasi juose padarytomis išvadomis, tiek, kiek jos susiję su šioje byloje nagrinėjamais materialiniais teisiniais reikalavimais (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

11. Ginčo esmę sudaro tai, jog ieškovas prašo 1) pripažinti sutartį niekine ir negaliojančia, nes mano, kad atsakovas yra atsakingas kaip transporto priemonės savininkas; 2) kas liečia eismo įvykio faktą, žalos dydį, tai taikoma Švedijos teisė, o kas liečia transporto priemonės savininko atsakomybę, tai taikomos Lietuvos teisės aktų nuostatos; 3) savininkui, kuris nevykdė pareigos apdrausti transporto priemonę, taikytina civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus. Taip pat nurodo, kad 4) ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino, o jeigu praleido tai prašo jį atnaujinti; bei 5) ieškovas yra pasirinkęs tinkamą atsakovą ir byla tuo pagrindu negali būti nutraukta, o ieškinys turi būti patenkintas. Tuo tarpu atsakovas ginčija ieškovo teiginius ir mano, kad: 1) atsakovas nebuvo transporto priemonės savininkas, o sutartis net negali būti nuginčyta, kadangi ieškovė neturi teisės kreiptis dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, reikalavimas pareikštas reikalavimo teisės neturinčio asmens, mano, kad byla turi būti nutrauktina; 2) Ieškovė nepateikė duomenų, kad atsakovo veiksmai lėmė žalos atsiradimą; 3) ieškinys pareikštas ydingai, ieškinys yra pareikštas netinkamam asmeniui, todėl ieškinys turi būti paliekamas nenagrinėtu. 4) turi būti pritaikytas CK 6.270 straipsnis ir R. U., jei būtų nuspręsta, kad jis yra transporto priemonės savininkas, tai turėtų būti atleistas nuo atsakomybės, 5) turi būti vertinama tai, kad asmuo, tapęs trečiųjų asmenų nusikaltimo objektu ir dalyviu, negali atsakyti už tai, kad jo atžvilgiu buvo įvykdyta vagystė ir, kad jis atsakytų už nusikaltėlius, kurie įvykdė nusikaltimą.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

12. Kadangi ieškovas pakeitė atsakovą, patikslintu ieškiniu nereiškia jokių reikalavimų pirminio atsakovo L. Č. atžvilgiu, todėl naikintinas Kauno apylinkės teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo priteista iš atsakovo L. Č. ieškovui (duomenys neskelbtini) 23723,98 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-10-06) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 898,56 bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas 2018 m. gruodžio 19 d. patikslintu ieškiniu prašo pripažinti 2012 m. lapkričio 10 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį niekine ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento. Priteisti iš atsakovo R. U. 23723,98 EUR nuostolių atlyginimo, 5 (penkis) procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas patikslinto ieškinio nepagrįstumą grindžia senaties terminu, įrodymų nepakankamumu nagrinėjamoje byloje, reikalingų spręsti atsakovo civilinės atsakomybės klausimą, taip pat mano, kad ieškinys pareikštas ydingai, ieškinys yra pareikštas netinkamam asmeniui, todėl ieškinys turi būti paliekamas nenagrinėtu bei taikoma ieškinio senatis. Teismas tokius atsakovo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

13. LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau tekste – Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvusis reikalavimas, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės turi būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Pagal bylos duomenis nustatyta, kad transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo registruota Lietuvoje, todėl šios transporto priemonės savininkas privalėjo apdrausti ją transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad eismo įvykio metu nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (kaltininkui), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę (atsakingam draudikui), atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – šio įstatymo 17 ir 18 str. nurodytais atvejais – Biurui ar jo atstovui. Vienas tokių atvejų įtvirtintas 17 str. 5 d., kai Biuras moka išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Tokiu atveju Įstatymo 23 straipsnio 5 dalies pagrindu Biuras turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, darytina išvada, kad dėl transporto priemonės savininko neteisėtos veikos Biuras patyrė turtinę žalą (CK 6.246 straipsnis), o iš delikto kylantiems reikalavimams, t. y. dėl padarytos žalos atlyginimo, taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Pagal LR CK 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento.

14. Byloje nustatyta, kad ieškovas pareigą išmokėti kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą įvykdė 2015 m. balandžio 28 d., todėl ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuotinas nuo šios datos. Tokia nuostata grindžiama specialaus teisės akto – Įstatymo 23 straipsnio 5 dalies nuostatomis, nes tik išmokėjęs nurodytas sumas, ieškovas įgijo atgręžtinį reikalavimą. Šiuo atveju, ieškinio senaties termino eigos pradžia nustatyta 2015 m. balandžio 28 d. kai ieškovas išmokėjo užsienio draudikų biurui išmoką. Atsakovas ir jo atstovas be kita ko nurodo, kad žala buvo išmokėta 2015-04-28 d., o ieškinys atsakovui R. U. buvo pareikštas tik 2018-12-20. Sutinka, kad yra 3 metų ieškinio senaties terminas, bet vertinant žalos išmokėjimo dieną ir ieškinio pareiškimo atsakovui dieną, tai mano, kad R. U. atžvilgiu 3 metų ieškinio senaties terminas yra praleistas, todėl teismas turėtų taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti arba bylą nutraukti. Teismas atmeta šiuos atsakovo argumentus remiantis sekančiais motyvais.

15. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią teismas įpareigotas priimti nagrinėti reikalavimą apginti pažeistą teisę net ir tais atvejais, kai ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs; ar ieškinio senaties terminas praleistas, galima nustatyti, žinant jo pradžią, taip pat išsiaiškinus, ar šis terminas nebuvo sustabdytas, nutrauktas; vadinasi, tam būtina ištirti bylos aplinkybes. Be to, praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

16. Vertintina tai, kad ieškovas viso bylos nagrinėjimo metu aktyviai naudojosi savo pažeistų teisių gynyba. Bylos procesas buvo atnaujintas 2017 m. rugsėjo 5 d nutartimi (II tomas b.l. 24-27). 2018 m. birželio 5 d. nutartimi civilinė byla buvo sustabdyta dėl atliekamos rašysenos ekspertizės (II tomas b.l. 140-142), o atnaujintas 2018 m. lapkričio 8 d. nutartimi (II tomas b.l. 156-157). Ieškovo patikslintas ieškinys netrukus buvo pateiktas atnaujinus civilinės bylos nagrinėjimą po jos sustabdymo, t.y. 2018 m. gruodžio 20 d., po daugiau nei vieno mėnesio laiko, kai buvo atnaujinta civilinė byla (III tomas b.l. 33-36). Taigi, net ir formaliai laikant, kad ieškinys naujam atsakovui (R. U.) buvo pateiktas jau po to, kai suėjo trejų metų terminas, t.y. 2018 m. balandžio 28 d., tačiau nustatytų aplinkybių visuma (pareiškimo padavimas teismui pirminiam atsakovui per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą, aktyvūs ieškovo veiksmai iš karto po civilinės bylos atnaujinimo) sudaro pagrindą konstatuoti, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir jis ieškovui atnaujintinas pažeistoms teisėms ginti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2002-12-20 nutarimas Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje”, 10 p.).

Dėl transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininko ir valdytojo

17. Šiuo atveju, būtina nustatyti, kas buvo transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas 2013 m. rugpjūčio 22 d., t. y eismo įvykio metu. Ieškovas ieškiniu reiškia reikalavimą priteisti nuostolius regreso tvarka iš atsakovo R. U., nes mano, kad atsakovas eismo įvykio metu buvo transporto priemonės savininkas. Pagal byloje esančius duomenis iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės matyti, kad automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirmą kartą Lietuvoje buvo užregistruotas 2007 m. birželio 28 d. UAB (duomenys neskelbtini), vardu. Sekantis įrašas fiksuojamas 2014 m. rugsėjo 26 d. kai UAB (duomenys neskelbtini), praneša VĮ „Regitra“ apie nuosavybės teisės į automobilį perleidimą atsakovui R. U. (II tomas b.l. 184-189). Nurodoma, kad pirkimo pardavimo sutartis sudaryta ir automobilis perduotas pirkėjui 2012 m. lapkričio 5 d. Į bylą su pirminiu ieškiniu yra pateiktos dvi pirkimo-pardavimo sutartys. 2012 m. lapkričio 5 d. sutartimi UAB (duomenys neskelbtini), perleidžia nuosavybės teisę atsakovui R. U. Nors nuosavybės perleidimo sandoris VĮ „Regitra“ įregistruotas tik 2014 m. rugsėjo 26 d., pats atsakovas patvirtina sudaręs tokią sutartį joje nurodytą dieną, todėl pagal CPK 182 straipsnio 5 punktą šis faktas neįrodinėtinas. Pagal 2012 m. lapkričio 10 d. dienos pirkimo-pardavimo sutartį būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas perleido savo nuosavybės teisę į automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui L. Č., tačiau šio fakto nepatvirtina niekas, išskyrus patį atsakovą. Trečiasis asmuo L. Č. nurodė, kad jis niekada ir jokiu pagrindu nebuvo automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytoju, savininku, naudotoju ar vairuotoju. Taip pat trečiasis asmuo tvirtina, kad nesudarė ir nepasirašė atsakovo R. U. pateiktos 2012 m. lapkričio 10 d. automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties.

18. Nuo 2012-02-12 iki 2013-06-01 galiojusių Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 71.1. punkte nustatyta, kad pasikeitus transporto priemonės valdytojui yra keičiami įregistruotų transporto priemonių registravimo duomenys. Tų pačių taisyklių 72.3. punkte nustatyta, kad pasikeitus transporto priemonės valdytojui, valdytojo ar transporto priemonės duomenims, pareiškėjas privalo kreiptis į VĮ „Regitra“ dėl įregistruotų duomenų keitimo per 15 dienų nuo įregistruotų duomenų pasikeitimo. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad automobilį nusipirkęs atsakovas R. U. nesilaikė teisės aktų nustatytų reikalavimų – atsakovas R. U. nesikreipė į VĮ „Regitra“. Eismo įvykis, kurio metu padarytos žalos atlyginimo reikalauja ieškovas, įvyko 2013 m. rugpjūčio 22 d. Žalos administravimo metu, 2014 m. balandžio 18 d. dieną ieškovas pateikė informaciją UAB (duomenys neskelbtini). Tik po šių įvykių buvo išviešinta 2012 m. lapkričio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartis, o 2012 m. lapkričio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartis atsirado dar vėliau, 2015 m. rugpjūčio 26 d. atsakovui pateikus ją ieškovui. Taigi, nors atsakovas tvirtina ją sudaręs sutarties sudarymo metu, tačiau visgi nėra galimybės nustatyti, kad pirkimo pardavimo – sutartys buvo sudarytas jose nurodomą dieną, arba priešingai yra pagrindas tvirtinti, jog abi 2012 m. lapkričio 5 d. ir 2012 m. lapkričio 10 d. pirkimo - pardavimo sutartys galėjo būti sudaromos atbuline data.

19. Atsakovas R. U. tiek ankstesnės, tiek ir šios sudėties teismui nurodė, kad jis nėra transporto priemonės savininkas, kadangi jis transporto priemonę, jai priklausančius dokumentus, jos raktelius perdavė trečiajam asmeniui L. Č. ir nuo tada jos nevaldė, ja nesinaudojo. Tačiau toks R. U. aiškinimas neatitinka bylos įrodymų, o taip pat ir trečiojo asmens L. Č. paaiškinimų. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad pagal R. U. paaiškinimus jis transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pagal žodinį susitarimą nuomojo nuo 2010 metų. Ginčo dėl to, kad automobilis buvo nuvarytas į Švediją, tarp trečiojo asmens ir R. U. nebuvo, kadangi abu patvirtino, kad automobilis buvo paliktas Švedijoje. Pagal L. Č. paaiškinimus automobilis paliktas stovėti netoli L. Č. nuomojamo buto, prie daugiabučių namų parkingo aikštelėje. Paaiškinimai išsiskyrė tik tada, kai R. U. aiškina, kad automobilį nuvarė paprašytas L. Č., o pastarasis kategoriškai tai neigia, nurodydamas, kad jam lietuviškais numeriais transporto priemonės nereikėjo, nes jas labiau stabdo ir tikrina nei švediškais numeriais.

20. Šiuo atveju, remdamasis tuo, kad byloje nėra įrodymų, kad L. Č. naudojosi ginčo transporto priemone ir ją valdė, ar vairavo, todėl teismas labiau tikėtinu laiko trečiojo asmens paaiškinimą ir sprendžia, kad R. U. ginčo transporto priemonę tiesiog paliko užsienio Švedijos valstybėje, kadangi tuo metu jo kelionės tikslas, kaip patvirtino pats R. U., buvo parsivaryti kitus nupirktus (ar perkamus) automobilius į Lietuvą. Nei R. U., nei L. Č. neneigė, kad tuo metu tai buvo tam tikras R. U. verslas, parsivaryti ir automobilius Lietuvoje realizuoti. Todėl labiau tikėtina, kad automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) liko Švedijoje kaip mažiau reikalingas. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dvejus metus R. U. nesiėmė jokių veiksmų dėl šios transporto priemonės, t.y. jis transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartis tiek su UAB (duomenys neskelbtini), tiek L. Č. atžvilgiu sudarė (surašė) tik po dvejų metų, kai automobilis buvo paliktas Švedijoje, o tokių sutarčių sudarymui įtakos galėjo turėti ir skiriamos baudos UAB (duomenys neskelbtini) (2019-11-13 d. garso įrašo 31:41 min laikas). Taigi laikytina, kad šios ginčo transporto priemonės judėjimas tarp valstybių visiškai priklausė nuo R. U. veiksmų ir valios.

21. Atsakovas R. U. savo teiginius dėl transporto priemonės perdavimo trečiajam asmeniui L. Č. grindė liudytojo V. B. paaiškinimais. Tačiau liudytojo nurodytos aplinkybės ir paaiškinimas visiškai nepatvirtino fakto, kad transporto priemonė buvo perduota (parduota) L. Č. ir jis tapo automobilio savinnku. Liudytojas V. B. 2019 m. lapkričio 13 d. teismo posėdyje paaiškino, kad jis yra R. U. žmonos sesers vyras. Švedijoje buvo su R. U. 2010 m. spalio 4-5 dienomis. Kėlėsi su keltu. Važiavo 4 žmonės. Jis, R. U. ir dar du draugai. Jam tai buvo dovana gimtadienio proga. Švedijoje su R. U. nuvyko iki L. Č. ir mano, kad ten jie susikeitė mašinomis. Vėliau jie tą pačią dieną grįžo į keltą. Į priekį jie vyko į keltą su raudonu automobiliu (duomenys neskelbtini), o grįžo su žaliu automobiliu (duomenys neskelbtini). Priedo į keltą R. U. pasiėmė dar 3 automobilius. Iš kelto Rygoje jie grįžo su žaliu (duomenys neskelbtini). Jis patvirtina faktą, kad R. U. automobilį (duomenys neskelbtini) paliko Švedijoje. Nežino kodėl R. U. ten paliko (duomenys neskelbtini). Nuvažiavo su viena mašina, o grįžo su kita. Nematė tiksliai ar R. U. perdavė raktelius, ar dokumentus L. Č. (2019-11-13 d. posėdžio garso įrašo laikas 1:34:28 min). Jis buvo tik R. U. pakeleivis, jis neklausė, kodėl tas automobilis paliekamas. Kai persikėlė į Stokholmą su raudonu automobiliu (duomenys neskelbtini) nuvažiavo iki taško per maždaug pusvalandį ir daugiau niekur nevažiavo. Kaip suprato, R. U. automobilį paliko ten, kur dirbo L. Č. Negali pasakyti, ar automobilį užrakino. Liudytojui susidarė nuomonė, kad automobilį paliko pas L. Č., nes jie dviese bendravo. Taigi, iš aptartų liudytojo paaiškinimų jokiu būdu neseka išvada, kad transporto priemonės dokumentai, rakteliai buvo perduoti L. Č., o automobilis paliktas jo valdymo žinioje. Laikytina, kad atsakovas R. U. neįrodė šio fakto, o jo paaiškinimai liko deklaratyviais nepatvirtintais teiginiais.

22. Tretysis asmuo L. Č. aiškino ir tai, kad tai jis pardavinėjo transporto priemones R. U. ir jam jokiu būdu automobilio lietuviškais numeriais Švedijos valstybėje nereikėjo. Jis skambino R. U. ir sakė automobilį pasiimti, nes jis nuleistomis padangomis ir išmuštu stiklu, apklijuotas lapeliais su baudomis. Taigi jis automobilio nevaldė ir neturėjo jokių dokumentų ar raktelių, jų niekada nėra gavęs iš R. U. Todėl, nepasitvirtinus atsakovo teiginiams ir laikant, kad po to, kai transporto priemonė 2010 m. spalio mėnesį buvo R. U. palikta Švedijoje, ir tik po dviejų metų, t.y. 2012 m. lapkričio 10 d. buvo sudaryta transporto priemonės pirkimo -pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, kad pardavėjas R. U. pardavė pirkėjui L. Č. transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sutartis yra niekinė. Byloje esantys duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad 2013 m. rugpjūčio 22 d. eismo įvykio metu, minėta transporto priemonė nuosavybės teise priklausė atsakovui R. U. Toks asmuo, nuo kurio valios priklausė transporto priemonės palikimas užsienio valstybėje, laikytinas transporto priemonės savininku ir valdytoju.

23. Pagrindinis Lietuvos teisės aktas, reglamentuojantis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius, yra Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau - TPVCAPDĮ). Šio įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos, funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (TPVCAPD 1 straipsnio 1 dalis). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę. TPVCAPD teisinių santykių privalomumas pagrįstas šių santykių objekto – transporto priemonės – specifiškumu. Aiškinant įstatymo normas, reglamentuojančias sausumos transporto priemonių draudimą, būtina atsižvelgti į tai, kad naudojamos transporto priemonės yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis). Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, sukuria imperatyvią pareigą jos valdytojams draustis civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir laikytis tam tikrų reikalavimų jas eksploatuojant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010).

24. Naudojama transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Teisėtas transporto priemonės naudotojas turi pareigą rūpintis privalomuoju transporto priemonės draudimu, mokėti draudimo įmokas ir neturi teisės eksploatuoti neapdraustos transporto priemonės (Įstatymo 4 straipsnis, CK 6.526 straipsnis.).

25. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2013 m. rugpjūčio 22 d. eismo įvykio metu, nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Kadangi teismas nustatė, kad R. U. buvo transporto priemonės savininkas, todėl jis laikytinas atsakingu už draudimo sutarties sudarymą. Toliau pasisakytina dėl ieškovo reikalavimo pripažinti transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia.

Dėl 2012 m. lapkričio 10 d. transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento.

26. Atsakovas ir jo atstovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad ieškovas pasirinko netinkamą atsakovą, kad ieškovei nėra suteikta teisė ginti viešąjį interesą, ieškovė nepateikė įrodymų kokias konkrečiai jos teises pažeidžia sutartis, o L. Č. šios sutarties neginčija civiline teisine tvarka. Todėl mano, kad akivaizdu, jog ieškovė neturi teisės kreiptis dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, reikalavimas pareikštas reikalavimo teisės neturinčio asmens, mano, kad byla turi būti nutrauktina. Šie atsakovo ir jo atstovo teiginiai yra atmestini kaip nepagrėsti. Teismas laiko tinkamą atsakovu byloje R. U., o ieškinys pareikštas reikalavimo teisę turinčio asmens. Byloje nėra nustatyta pagrindų jos nutraukimui, o reikalavimo teisinį kvalifikavimą teismas taiko ex officio ir nėra būtina ieškovui nurodyti tam teisinio pagrindo.

27. Sutarčių teisėje yra laikoma, kad sandoriui sudaryti yra būtini du elementai: sandorio šalių valia ir pakankamas susitarimas. Esant valios trūkumų, sandorio šalis neišreiškia savo tikrosios valios sandoriui sudaryti, todėl laikoma, kad nėra vieno iš būtinųjų elementų – sandorio šalių valios. Todėl toks sandoris yra laikomas niekiniu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. Reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja savo iniciatyva. Šiuo atveju, atsakovo R. U. pateikta 2012 m. lapkričio 10 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, kad pardavėjas R. U. pardavė pirkėjui L. Č. transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) yra niekinė, nes minėtu sandoriu nėra išreikšta L. Č. valia sandoriui sudaryti (CK 1.78 straipsnis).

28. CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad tariamasis sandoris negalioja todėl, kad jame nėra esminio sandorio elemento – sutarties šalių valios siekiant tam tikrų teisinių padarinių, nes jame išreikšta sandorio šalių valia nėra tikra ir ji neatitinka tikrųjų sutarties šalių ketinimų. Toks sandoris yra fiktyvus (niekinis) dėl šalių valios ydingumo jį sudarant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-619/2005). Tokiems sandoriams taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos (CK 1.86 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad , kad tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2003). Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi defektų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2000). Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006).

29. Pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008). Taigi bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais, būtina išsiaiškinti, ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas bei kokia buvo tikroji sandorio šalių valia.CK 1.63 straipsnio 1 dalį sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Tam, kad sandoris galiotų ir sukeltų siekiamus teisinius padarinius, jis turi būti sudarytas tinkamų subjektų (t. y. galinčių sandorį sudaryti), laikantis sandorio formai nustatytų įstatyme reikalavimų, sandoris turi išreikšti tikrąją šalių valią bei atitikti sudaromo sandorio turiniui keliamus įstatymo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2013).

30. Atsakovas nurodė, kad jis 2012 m. lapkričio 5 d. iš UAB (duomenys neskelbtini) įsigijo transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Teigia, kad 2012 m. lapkričio 10 d. minėtą transporto priemonę pardavė L. Č. Iš bylos duomenų nustatyta, kad minėta transporto priemonė buvo registruota UAB (duomenys neskelbtini) vardu. Atsakovas R. U. pateikė paprastos rašytinės formos transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau ši sutartis nebuvo pateikta VĮ „Regitra“, todėl minėtos transporto priemonės savininku nurodoma UAB (duomenys neskelbtini). Atsakovas R. U. patvirtina sudaręs tokią sutartį nurodytą dieną, todėl šis faktas neįrodinėjamas (CPK 182 straipsnio 5 punktas). Pagal 2012 m. lapkričio 10 d. dienos pirkimo-pardavimo sutartį būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas perleido savo nuosavybės teisę į automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui L. Č., tačiau šio fakto nepatvirtina L. Č. teigdamas, kad jis niekada ir jokiu pagrindu nebuvo automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytoju, savininku, naudotoju ar vairuotoju, nesudarė ir nepasirašė atsakovo R. U. pateiktos 2012 m. lapkričio 10 d. automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties. Šią aplinkybę patvirtina byloje pateikta Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalistinių tyrimų valdybos rašysenos tyrimo specialisto A. Z. 2018 m. gegužės 31 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad tirti pateiktoje 2012 m. lapkričio 10 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje, skiltyse „Pirkėjas“, „Transporto priemonę pirko“, esančius vardą ir pavardę „L. Č.“ parašė bei skiltyje „Transporto priemonę pirko“ esantį L. Č. vardu pasirašytą parašą pasirašė ne L. Č., o kitas asmuo. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad minėtos pirkimo - pardavimo sutarties L. Č. nesudarė ir nepasirašė.

31. Nagrinėjamos bylos atveju teismas neturi pagrindo nesutikti ar abejoti specialisto išvada, juo labiau, kad ir kitos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės, nuosekliai patvirtina, kad sudarant 2010 m. lapkričio 10 d. automobilio pirkimo – pardavimo sutartį nebuvo siekiama perleisti automobilį nuosavybės teisėmis ir sukurti visas su automobilio pirkimu – pardavimu susijusias pasekmes, t. y. buvo sudarytas fiktyvus sandoris. Pirkimo – pardavimo sutartis buvo pasirašyta ne trečiojo asmens, t. y. L. Č. nesiekė įgyti automobilio, kas patvirtina, kad L. Č. ginčo automobilio nuosavybėn neįgijo. Pažymėtina, kad atsakovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad tretysis asmuo L. Č. disponavo nurodytu automobiliu (pasisakyta šio sprendimo 18-22 punktuose). Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą teismas sprendžia, kad egzistuoja visos būtinos sąlygos, kad 2010 m. lapkričio 10 d. automobilio pirkimo – pardavimo sutartis būtų pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Ieškovo reikalavimas pagrįstas ir tenkintinas.

Dėl restitucijos taikymo.

32. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Restitucijos taisykles nustato šio kodekso šeštosios knygos normos (CK 1.80 straipsnio 2,3 dalys). CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtinais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalies padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog transporto priemonė nebuvo perduota trečiajam asmeniui L. Č., pirkimo – pardavimo sandoris pasirašyti ne L. Č. ir ginčo automobilis jam nuosavybės teise perleistas nebuvo, pinigų mokėjimo faktas nebuvo įrodinėjimas, t. y. byloje nėra duomenų, kad L. Č. disponavo ginčo automobiliu, todėl pagrindo taikyti restituciją nėra.

Dėl neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės savininko atsakomybės

33. Ieškovas (toliau ir Biuras) turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis). Apibendrinant teisinį reguliavimą (TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalis, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 dalis, 18 straipsnis, 23 straipsnio 1 dalį) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistema užtikrina, kad nukentėjusiam asmeniui bus visada atlyginta žala, atsiradusi dėl eismo įvykio, neatsižvelgiant į tai, ar transporto priemonė yra apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Jei transporto priemonė nėra apdrausta šiuo draudimu, žalą nukentėjusiam asmeniui atlygina Biuras. Eismo įvykiui įvykus kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje Biuras atitinkamas žalos atlyginimo sumas išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Kartu Biuras įstatymo pagrindu įgyja reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį arba asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį (ši sąvoka apima ne tik transporto priemonės savininką, bet ir kitus asmenis, nurodytus TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje). Šiai Biuro reikalavimo teisei nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykis įvyko ne Lietuvoje, taikoma Lietuvos teisė (kaip yra nurodęs kasacinis teismas, šios Biuro reikalavimo teisės pagrindas yra TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis; žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021, 29-39 punktai).

34. Biuro reikalavimo teisė į atsakingą už žalos padarymą asmenį (asmenį atsakingą už eismo įvykį) ir asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį, atsiranda skirtingais pagrindais. Šiuo atveju turi būti daromas skirtumas tarp civilinės atsakomybės už eismo įvykį ir civilinės atsakomybės už pareigos apdrausti transporto priemonę pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021). Biuras reikalavimą atsakingam už žalą asmeniui reiškia tuo pagrindu, kad asmuo yra atsakingas už įvykusį eismo įvykį ir žalą, padarytą tokiu eismo įvykiu, o Biuras įstatymo pagrindu atlygino šio asmens padarytą žalą, todėl įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį. Biuras reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, reiškia už specialiame įstatyme – TPVCAPDĮ – nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę, kurios įprastinė vieta yra Lietuvoje, pažeidimą. Pažymėtina, kad šiam asmeniui Biuras turi teisę reikšti reikalavimą nepriklausomai nuo to, kad jis nėra atsakingas (jam nekyla civilinė atsakomybė) už eismo įvykį, kuriuo buvo padaryta žala nukentėjusiam asmeniui. Tai lemia ir atitinkamą civilinės atsakomybės sąlygų taikymą.

35. Nagrinėjamoje byloje Biuras reikalavimą reiškia transporto priemonės savininkui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, dėl Biuro, remiantis, be kita ko, Bendradarbiavimo nuostatais, išmokėtos Švedijos nacionaliniam draudikų biurui sumos dėl eismo įvykio, įvykusio Švedijoje, susigrąžinimo. Todėl toliau sprendime aptariama dėl transporto priemonės savininko, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, civilinės atsakomybės sąlygų ir biuro reikalavimo dėl 23 723,98 Eur nuostolių atlyginimo regreso teise atsakovo R. U. atžvilgiu, pagrįstumo.

36. TPVCAPDĮ nustato pareigą transporto priemonės, kurios įprastinė vieta yra Lietuvos Respublikoje, savininkui drausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Transporto priemonės savininkui, pažeidus šią specialiuoju įstatymu nustatytą pareigą, kyla atitinkamos įstatyme nustatytos teisinės pasekmės. Viena iš jų – transporto priemonės savininkui kyla civilinė atsakomybė, t. y. Biuras įgyja teisę reikalauti, kad transporto priemonės savininkas jam atlygintų pareigos apdrausti transporto priemonę neįvykdymu padarytą žalą, o transporto priemonės savininkui tenka pareiga Biurui atlyginti tokią žalą. TPVCAPDĮ nedetalizuoja šios transporto priemonės savininko civilinės atsakomybės sąlygų, todėl taikomos bendrosios civilinę atsakomybę reglamentuojančios CK normos. Atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonės savininko ir Biuro nesieja sutartiniai santykiai, transporto priemonės savininko atsakomybė už Biurui padarytą žalą yra deliktinė, todėl taikomos deliktinę atsakomybę nustatančios taisyklės. Tai reiškia, kad transporto priemonės savininko atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė. Transporto priemonės savininko kaltė yra preziumuojama, kitas transporto priemonės savininko civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį – turi įrodyti Biuras.

37. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Neteisėti transporto priemonės savininko veiksmai pasireiškia specialiame įstatyme – TPVCAPDĮ – nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neįvykdymu, t. y. neteisėtu pasyviu transporto priemonės savininko elgesiu (neveikimu). Atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodyta pirmiau, pareiga apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu yra besąlyginė plačios apimties pareiga, neteisėtiems veiksmams nustatyti pakanka įrodyti aplinkybę, kad transporto priemonė nebuvo apdrausta minėtu draudimu. Šiuo konkrečių atveju teismas nustatė, kad transporto priemonė (duomenys neskelbtini) eismo įvykio 2013 m. rugpjūčio 22 d. metu nebuvo apdrausta, o už šios pareigos nevykdymą atsakingas buvo atsakovas R. U., kuris buvo transporto priemonės savininkas.

38. Žala kaip civilinės atsakomybės sąlyga reguliuojama CK 6.249 straipsniu. Žala yra Biuro patirtos išlaidos (nuostoliai). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir į TPVCAPDĮ 17 straipsnyje nustatytą reguliavimą, Biuro įrodinėjamą žalą sudaro Biuro eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui pagrįstai išmokėta suma. Biuro pareiga išmokėti atitinkamą sumą eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui kilo būtent dėl to, kad transporto priemonės savininkas neįvykdė savo pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Šią pareigą, be kita ko, lemia tai, kad transporto priemone, kurios įprastinė vieta yra Lietuvos teritorijoje, kitoje valstybėje buvo sukeltas eismo įvykis, už kurį atsakomybė tenka būtent šią transporto priemonę valdžiusiam asmeniui. Už eismo įvykį atsakingo asmens civilinės atsakomybės sąlygos nustatomos ir eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims žala atlyginama pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę. Todėl žalos dydžio nustatymui turi reikšmės valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisė, nagrinėjamu atveju – Švedijos teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021, 45,46 punktai).

39. Atsižvelgiant į tai, Biuras, siekdamas įrodyti žalos, kuri atsirado dėl neįvykdžiusio transporto priemonės savininko pareigos apdrausti transporto priemonę pažeidimo, dydį, turi pagrįsti, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras žalos atlyginimo sumą išmokėjo atsižvelgiant į eismo įvyko vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo (atsakingo už žalą asmens) civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos, nagrinėjamu atveju Švedijos, teisę. Todėl Biurui tenka pareiga pateikti visus žalos dydį pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo (atsakingo už žalą asmens) civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo reikalavimo pagrįstumą.

40. Šioje byloje yra pateikti Švedijos policijos pranešimai, iš kurio matyti, kad 2013 m. rugpjūčio 22 d. Švedijoje dėl nenustatyto asmens, vairavusio transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Keturi nenustatyti asmenys yra įtariami pagrobę transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir panaudodami transporto priemonę kaip taranavimo priemonę, įstūmė į parduotuvę visą durų staktą, įsilaužę į tabako parduotuvę (duomenys neskelbtini) ir pagrobę prekių už nenustatytą sumą (I tomas b.l.58-64). Nagrinėjant bylą iš naujo kitos sudėties teismo ieškovas pasinaudojo teismo siūlymu ir į bylą pateikė naujus įrodymus, t.y. kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras žalos atlyginimo sumą išmokėjo atsižvelgiant į eismo įvyko vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo (atsakingo už žalą asmens) civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos, nagrinėjamu atveju Švedijos, teisę (V tomas, b.l.13-59), taip pat ir tai, kad iki bylos nagrinėjimo Kauno apylinkės teisme iš esmės pabaigos, kalti asmenys Švedijos teisėsaugos institucijų nebuvo nustatyti (V tomas, b.l.96-111).

41. Pagal Švedijos teisės aktą, t.y žalos, sukeltos eismo įvykio metu aktą (1975:1410), 18 straipsnį, kiekvienas asmuo, nukentėjęs nuo varyklinės transporto priemonės eismo įvykio metu, nepaisant to, kad jis gali gauti eismo įvykyje padarytos žalos atlyginimą iš draudimo, gali vietoje to reikalauti atlyginti žalą. Išmokėjęs kompensaciją už varyklinių transporto priemonių eismo įvykio metu sukeltą žalą, įgyja nukentėjusiojo teisę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo išmoką (19 straipsnis). Jeigu žala, už kurią buvo išmokėta kompensacija, buvo sukelta tyčia ar dėl didelio neatsargumo, draudimo įstaiga turi teisę gauti žalos atlyginimą iš žalos sukėlėjo (20 straipsnis). Pagal 16 straipsnį variklinei transporto priemonei, kuri pagal § 42 pastraipą yra atleidžiama nuo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir nėra apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, visos draudimo įstaigos, kurios draudžiamojo įvykio metu turėjo leidimą teikti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugas arba kurios padarė § 5 trečiojoje pastraipoje nurodytą pareiškimą, solidariai atsako už eismo įvykio metu padarytos žalos kompensaciją, kuri būtų buvusi mokama, jeigu transporto priemonė būtų apdrausta. Kalbant apie transporto priemones, kurios turi būti draudžiamos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, bet šiuo draudimu neapdraustas, pirmoje pastraipoje nurodytos draudimo įstaigos turi tokią pat kompensavimo prievolę. Atsakomybė už turtinę žalą, padarytą draudėjui taikoma tik tais atvejais, kai transporto priemonė buvo naudojama neteisėtai kito asmens ir nebuvo registruota transporto priemonių registre arba buvo išregistruota. Pagal 33 straipsnį, 16 straipsnyje numatytais atvejais draudimo institucijas klausimais, susijusiais su kompensacija už eismo įvykio metu patirtą žalą arba dėl jau išmokėtos kompensacijos išieškojimo, atstovauja transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo asociacija, kurios nariais yra draudimo įstaigos. Tai taip pat taikoma § 28 nurodytais atvejais. Tam tikram atvejui, arba tam tikrai atvejų grupei asociacija gali paskirti vieną iš įstaigų, kuri atstovautų kitoms įstaigoms (V tomas b.l. 41-47).

42. Pagal LAT išaiškinimus, atitinkamai atsakovas, siekdamas sumažinti žalos dydį ar visiškai išvengti žalos atlyginimo, turi pateikti savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kurie gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai. Atsakovui nepakanka kritikuoti Biuro atlikto žalos apskaičiavimo ir kelti abejones, kad nepagrįstai buvo netaikytos atitinkamos Europos Sąjungos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias atsakomybė gali būti sumažinta, – jam tenka našta Europos Sąjungos valstybės narės normomis, jų taikymo praktika ir (ar) teisės doktrina pagrįsti, kad yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021, 49 punktas). Tačiau atsakovas jokių aptartų įrodymų bylą nagrinėjant iš esmės naujos sudėties teismo neteikė, o tik kritikavo ieškovo pateiktus įrodymus.

43. CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta civilinės atsakomybės priežastinio ryšio sąlyga: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Priežastinis ryšys yra faktinis (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų) (lot. conditio sine qua non) ir teisinis (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veikimo). Nustatant teisinį priežastinį ryšį, reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-469/2019, 35 punktas; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019, 36 punktas). Taigi, tarp transporto priemonės savininko neveikimo ir Biuro patirtos žalos turi būti nustatytas priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi reikšmės aplinkybė, kad Biurui tenka pareiga išmokėti išmoką būtent dėl to, kad transporto priemonės savininkas neįvykdė savo pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonės savininkas, besielgdamas kaip protingas ir apdairus asmuo, turi galimybę numatyti, kad tuo atveju, jei jis neįvykdys jam įstatyme nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę ir įvyks eismo įvykis, šiuo įvykiu nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą turės atlyginti Biuras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021, 50 punktas).

44. Teismas sprendžia, kad atsakovas R. U., kaip transporto priemonės savininkas nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas palikdamas transporto priemonę užsienio valstybėje. Atsakovas minėjo, kad tuo metu 2010 metų spalio mėnesį, kai transporto priemonę paliko Švedijoje ji buvo apdrausta. Tačiau toliau atsakovas visiškai nesirūpino jos likimu, o tokiu būdu susiklostė tokia situacija, kad transporto priemone galėjo pasinaudoti, t.y. tuo metu, kai transporto priemonė jau buvo neapdrausta, 2013 metų rugpjūčio mėnesį ja buvo pasinaudota ir atsirado žala. Ta aplinkybė, kad transporto priemonė dalyvavo ar nedalyvavo eisme nėra reikšminga, nes ja buvo pasinaudota kaip didesnio pavojaus šaltiniu. Šiuo atveju atsakovo R. U. veiksmai buvo neteisėti, kadangi jis nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, kad dėl jo veiksmų nekiltų kitam asmeniui žalos. Taikant deliktinę atsakomybę, netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti. Svarstant, kokio laipsnio netiesioginis priežastinis ryšys yra svarbus civilinei atsakomybei, reikia vadovautis tuo, kad priežastinis ryšys yra civilinės atsakomybės sąlyga, jei nustatyta, kad žala yra neteisėtų veiksmų rezultatas. Tai reikštų, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalai atsirasti. Nagrinėjamu atveju atsakovo R. U. neteisėtas veikimas – transporto priemonės palikimas užsienio valstybėje, nepakankamas atidumas, apdairumas ir rūpestingumas, t.y. tai, kad jis atitinkamomis sąlygomis neveikė kaip apdairus ir rūpestingas asmuo ir transporto priemonės neapdraudė, sudarė palankias sąlygas žalai atsirasti ir buvo neabejotina žalingų pasekmių atsiradimo sąlyga ieškovui. Jeigu transporto priemonė būtų apdrausta, tai tokia žala būtų atlyginta atsakovo civilinės atsakomybės draudiko.

45. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Šioje normoje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (lot. bonus pater familias) elgesio standartas, pagal kurį kiekvieno žalą padariusio asmens veiksmai vertinami jų atitikties nurodytiems standartams aspektu, o nukrypimas nuo šio standarto lemia asmens veiksmų neteisėtumą ir kaltės egzistavimą. TPVCAPDĮ nustatytas teisinis reguliavimas ir transporto priemonės kaip didesnio pavojaus šaltinio specifika lemia, kad iš transporto priemonės savininko yra reikalaujama elgtis itin rūpestingai ir atsakingai. Todėl tuo atveju, kai transporto priemonės savininkas neįvykdo įstatyme nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, laikoma, kad jis nesielgė rūpestingai ir apdairiai. Transporto priemonės savininkas, siekdamas nuneigti šią prezumpciją, turėtų pateikti savo poziciją pagrindžiančius argumentus bei juos pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021, 51 punktas). Tačiau atsakovas jokiais įrodymais aptartos prezumpcijos nepaneigė.

Dėl neteisėto užvaldymo įtakos neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės savininko civilinės atsakomybės taikymui

46. Atsakovas nesutinka su ieškovo reikalavimu, nurodydamas, kad šiuo atveju transporto priemonė nebuvo naudojama kaip transporto priemonė, kuri dalyvavo eisme, o ji buvo kaip daiktas, kuris skirtas išversti duris. Mano, kad turėtų būti taikoma išimtis R. U. atžvilgiu dėl to, kad jis niekaip negalėjo numanyti ir jis niekaip neprisidėjo prie trečiųjų asmenų veiksmų, kad šie asmenys padarydami nusikaltimą, sukėlė žalą. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti pritaikytas CK 6.270 straipsnis ir R. U., jei būtų nuspręsta, kad jis yra transporto priemonės savininkas, tai jis turėtų būti atleistas nuo atsakomybės, kadangi nėra jo kaltės, jis savo veiksmais niekaip neprisidėjo prie to, kad tretieji nežinomi asmenys galėtų padaryti nusikaltimą. Mano, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą ieškinį atmesti. Tačiau teismas nesutinka ir su šiais atsakovo argumentais, kurie liko tik deklaratyvus niekuo nepagrįsti teiginiai.

47. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala, įvyko Švedijoje dėl nenustatyto asmens, vairavusio transporto priemonę, kaltės; transporto priemonė buvo neteisėtai užvaldyta (keturi nenustatyti asmenys yra įtariami pagrobę transporto priemonę ir, ją panaudodami, taranavę parduotuvės durų staktą, įsilaužę į tabako parduotuvę ir pagrobę prekių už nenustatytą sumą). Atsakovo nuomone, ta aplinkybė, kad transporto priemonė buvo neteisėtai užvaldyta, turi reikšmės atsakovo kaip transporto priemonės savininko atsakomybės už pareigos apdrausti transporto priemonę neįvykdymą taikymui. Minėta, kad transporto priemonės savininko civilinei atsakomybei dėl pareigos apdrausti transporto priemonę neįvykdymo taikomosios bendrosios civilinę atsakomybę reglamentuojančios nuostatos. Tai reiškia, kad gali būti taikomas ir civilinės atsakomybės netaikymo ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar jos sumažinimo institutas.

48. CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. Taigi, civilinė atsakomybė gali būti netaikoma ar atsakovas gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, jei įrodomas bent vienas iš minėtame CK straipsnyje nurodytų pagrindų. Vienas iš šių pagrindų yra trečiojo asmens veikla. Trečiojo asmens veikla – tai asmens, už kurį nei kreditorius, nei skolininkas neatsako, veiksmai (veikimas, neveikimas), dėl kurių atsirado nuostolių (CK 6.253 straipsnio 4 dalis).

49. Transporto priemonės savininko atsakomybė Biurui kyla dėl pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neįvykdymo. Pažymėtina, kad, kaip aptarta pirmiau, ši pareiga yra besąlyginė plačios apimties pareiga. Be to, kaip minėta, ši atsakomybė kyla nepriklausomai nuo to, kad transporto priemonės savininkas nėra atsakingas už eismo įvykį ir dėl jo atsiradusią žalą. Tai lemia, kad nėra pagrindo spręsti dėl transporto priemonės savininko atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo jos, ar sumažinimo vien tuo pagrindu, kad už eismo įvykį yra atsakingas trečiasis asmuo. Toks aiškinimas apskritai paneigtų įstatymo normos, suteikiančios Biurui reikalavimo teisę į transporto priemonės savininką, prasmę. Tačiau tai nereiškia, kad trečiojo asmens veiksmai neturi visiškai jokios reikšmės transporto priemonės savininko civilinės atsakomybės taikymui. Priešingai, trečiojo asmens veiksmai gali padaryti įtaką transporto priemonės savininko atsakomybės taikymui, pvz., tuo atveju, jei transporto priemonės savininkas įrodys, kad pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu jis negalėjo įvykdyti būtent dėl trečiojo asmens veiksmų, jis paneigs savo kaltę (paneigs kaltės prezumpciją, kaip nurodyta šio sprendimo 53 punkte). Trečiojo asmens veiksmai yra pagrindas teisėtam transporto priemonės valdytojui nukentėjusiojo atžvilgiu netaikyti griežtosios atsakomybės, tačiau jie taip pat yra pagrindas vertinti teisėto transporto priemonės valdytojo kaltę dėl transporto priemonės kontrolės praradimo ir, nustačius jo kaltę, taikyti solidariąją teisėto transporto priemonės valdytojo ir neteisėtai užvaldžiusio transporto priemonę asmens atsakomybę (CK 6.270 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas, remdamasis kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, yra nurodęs, kad tuo atveju, jei didesnio pavojaus šaltinio valdytojas nesilaiko reikalavimo elgtis taip atidžiai ir rūpestingai, kad neprarastų galimybės valdyti didesnio pavojaus šaltinį ir juo padaryti žalos, jis bus laikomas kaltu dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo, kartu ir dėl žalos atsiradimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-59-1075/2020).

50. Teismas vertina, kad šiuo konkrečiu atveju, atsakovas R. U., kaip didesnio pavojaus šaltinio – transporto priemonės (duomenys neskelbtini) valdytojas ir savininkas nesilaikė reikalavimo elgtis taip atidžiai ir rūpestingai, kad neprarastų galimybės valdyti didesnio pavojaus šaltinį ir juo negalėtų pasinaudoti kiti nenustatyti tretieji asmenys. Šiame sprendime ne kartą buvo aptarta, kad R. U. tiesiog paliko transporto priemonę užsienio valstybėje, nesirūpino ja, nesiteiravo ir neprašė ja pasirūpinti kitų asmenų. Tokių įrodymų byloje nebuvo pateikta. Be kita ko, kai transporto priemonė buvo palikta be priežiūros, ja galėjo pasinaudoti bet kokiam tikslui ir galėjo kilti dar didesnės žalos. Teismas iš bylos duomenų nenustatė ir atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad transporto priemonė buvo panaudota prieš savininko valią ar naudota prievarta. R. U. nepasirūpino, kad transporto priemonė buvo palikta pavyzdžiui saugojamojoje aikštelėje bei saugoma už užmokestį, iš kurios tretieji asmenys būtų ją pagrobę ir padarę panašaus pobūdžio veiksmus. Tokių aplinkybių nebuvo nustatyta, o priešingai, kaip minėta, transporto priemonė buvo palikta be jokios priežiūros, todėl ir kilo visos palankios sąlygos žalai atsirasti, t.y. ja pasinaudojus tretiesiems nenustatytiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, atsakovas R. U. laikomas kaltu dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo, kartu ir dėl žalos atsiradimo.

51. Kartu vertinant ir trečiojo asmens L. Č. paaiškinimus ir tai, kad teismas nenustatė, kad transporto priemonė buvo perduota (parduota) jam, todėl R. U. turėjo ir galėjo apdrausti transporto priemonę nuo 2010 metų spalio mėnesio ir iki to laiko (2013 metų rugpjūčio mėnesio), kai ji buvo užsienio valstybėje. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021, numatytus išaiškinimus, spręstina kad transporto priemonės savininkas R. U. yra atsakingas dėl pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neįvykdymo. Šiuo atveju aplinkybių, kai transporto priemonės savininkas prarado transporto priemonės kontrolę prieš savo valią dėl trečiojo asmens veiksmų, kurios galėtų būti pagrindas atleisti transporto priemonės savininką nuo civilinės atsakomybės ar ją sumažinti tik tuo atveju, jei transporto priemonės savininkas elgėsi itin atidžiai ir rūpestingai, kad neprarastų galimybės valdyti transporto priemonę, nenustatyta. Esant minėtoms aplinkybėms, patikslintas ieškinys tenkintinas, ieškovui iš atsakovo R. U. priteistina 23 723,98 Eur nuostolių atlyginimo bei 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Respublikos CK 6.38, 6.263, 6.261 straipsniai, 6.288 straipsnio 1 dalis, 6.1015 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

52. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovė byloje patyrė 284,41 Eur vertimo išlaidų (I tomas b.l. 9,59), 85,75 Eur kelionės išlaidų (II tomas b.l. 22, IV tomas b.l. 44), sumokėjo 1780 Eur žyminio mokesčio (I tomas b.l. 17. IV tomas b.l. 105,161), taip pat iš ieškovo 2020 m. sausio 10 d. sprendimu buvo priteista trečiajam asmeniui L. Č. 2261,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (IV tomas b.l. 84-96), bei 48,38 Eur teismo turėtų pašto išlaidų, kurias ieškovas atlygino. Byloje nėra pateikta įrodymų apie atsakovo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Visiškai patenkinus ieškinį, ieškovo patirtos 4459,54 Eur (284,41+85,75+1780++2261+48,38) bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, CPK 88 straipsnio 1 dalies 1, 6 punktai, 373 straipsnis).

53. Iš atsakovo valstybei priteistinos 5,58 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

54. Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) taikytos laikinosios apsaugos priemonės – sustabdyti turto: ½ žemės sklypo, bendro ploto 12,56 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), varžytynes vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) iki įsiteisės galutinis procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (bylos dėl proceso atnaujinimo Nr. (duomenys neskelbtini)), paliekamos galioti iki sprendimo įsiteisėjimo dienos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

panaikinti Kauno apylinkės teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo priteista iš atsakovo L. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), ieškovui (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), AB „SEB bankas“, banko kodas (duomenys neskelbtini), 23723,98 Eur (dvidešimt tris tūkstančius septynis šimtus dvidešimt tris eurus 98 ct) skolos, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-10-06) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 898,56 Eur (aštuonis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus 56 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Patikslintą ieškinį tenkinti.

Pripažinti tarp R. U. ir L. Č. sudarytą 2012 m. lapkričio 10 d. transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį niekine ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento.

Priteisti ieškovui (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo R. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 23 723,98 Eur (dvidešimt tris tūkstančius septynis šimtus dvidešimt tris eurus 98 ct) nuostolių atlyginimo, 5 (penkių) procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. gruodžio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4459,54 Eur (keturis tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt devynis eurus 54 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovo R. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 5,58 Eur (penkis eurus 58 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5660.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) taikytas laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti turto: ½ žemės sklypo, bendro ploto 12,56 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), varžytynes vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) iki įsiteisės galutinis procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (bylos dėl proceso atnaujinimo Nr. (duomenys neskelbtini)), palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.

Teisėja Vaida Motiejūnienė