Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-301-464/2024

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-06-13
Bylos Nr.: e2A-301-464/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-58-3-00098-2023-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Dalia Kačinskienė, Laima Ribokaitė, Tomas Venckus
Ieškovas: Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos
Atsakovas: A. V.
Trečiasis asmuo: G. R., V. U.

Kategorijos

2.1.5.1.2.7Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo
2.1.5.2Ieškinio senaties termino pradžia ir ieškinio senaties termino pabaigos teisiniai padariniai
2.6.10.2.4.1Turtinė žala
2.6.10.5.2.18pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-301-464/2024Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00098-2023-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.7; 2.1.5.2; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.18 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. birželio 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Ribokaitės ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovui A. V. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys G. R. (G. R.) ir V. U..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos 2023 m. birželio 20 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo A. V. 194 852,29 Eur žalos atlyginimą.

2. Nurodė, kad atsakovo A. V. vadovaujama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Žagarės biokuras“ (toliau – ir bendrovė), kuriai 2016 m. gegužės 25 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu nuspręsta iškelti bankroto bylą ne teismo tvarka, o 2020 m. birželio 17 d. bendrovė išregistruota iš valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Juridinių asmenų registro (toliau – Juridinių asmenų registras), 2011 m. lapkričio 29 d. pateikė paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos trečios krypties ,,Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas“ priemones ,,Parama verslo kūrimui ir plėtrai“. Ieškovė su UAB ,,Žagarės biokuras“ 2013 m. sausio 11 d. pasirašė paramos sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo kompensuoti iki 200 000 Eur visų tinkamų kompensuoti projekto išlaidų, o 2013 m. birželio 7 d. pasirašytame susitarime nustatyta, kad visos investicijos yra skiriamos konteinerinio biokuro katilinei įsigyti. UAB ,,Žagarės biokuras“ 2013 m. lapkričio 14 d. pateikė mokėjimo prašymą, pagal kurį ieškovė jai 2014 m. sausio 31 d. išmokėjo 194 852,29 Eur paramą.

3. Ieškovės teigimu, UAB ,,Žagarės biokuras“ pažeidė paramos sąlygas, t. y. katilinė net nebuvo prijungta (neveikė), ji buvo pastatyta žemės sklype, kuris nesuformuotas kaip nekilnojamasis daiktas, nebuvo pasiekti projekto priežiūros rodikliai, nesukurtos darbo vietos, pati bendrovė įregistruota mieste, o ne kaimo vietovėje. Kadangi atsakovas, kaip UAB ,,Žagarės biokuras“ vadovas, buvo atsakingas už tinkamą projekto įgyvendinimą, tačiau sąmoningai jo nevykdė, jis ir turėtų kompensuoti nuostolius, kurių 194 852,29 Eur dydis lygus bendrovei suteiktos ir negrąžintos paramos dydžiui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Šiaulių apygardos teismas 2024 m. vasario 19 d. sprendimu ieškovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės valstybei 22,50 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.

5. Teismas nurodė, kad atsakovas A. V. nesutikimą su jam pareikštu ieškiniu grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 9 dalyje numatyto sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties termino reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo pareikšti praleidimu. Atsakovas įrodinėjo, kad ieškovei apie jos teisių pažeidimą turėjo būti žinoma nuo 2016 m. kovo 9 d., kai buvo priimtas sprendimas nutraukti paramos sutartį ir taikyti paramos susigrąžinimo sankciją, vėliausiai – kai jai tapo žinoma apie nemokumo bylos bendrovei iškėlimą. Ieškovė, nesutikdama su atsakovu, laikėsi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pradžios momentas sietinas su UAB ,,Žagarės biokuras“ išregistravimu iš Juridinių asmenų registro. Bendrovė išregistruota 2020 m. birželio 17 d., o ieškinys dėl žalos atlyginimo priteisimo Panevėžio apygardos teismui buvo pateiktas 2023 m. birželio 14 d. Ir nors Panevėžio apygardos teismas ieškinį atsisakė priimti, nustatęs, kad ginčas pagal atsakovo gyvenamąją vietą yra teismingas Šiaulių apygardos teismui, į kurį ieškovė ir kreipėsi 2023 m. birželio 20 d., tačiau ieškinio pateikimo diena, ieškovės teigimu, laikytina 2023 m. birželio 14 d., atitinkamai, ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

6. Teismas pažymėjo, kad bendrovės vadovo civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai bendrovė pati negali patenkinti kreditorių reikalavimų, t. y. bendrovės vadovo atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio. Aplinkybė, kad UAB ,,Žagarės biokuras“ negalės patenkinti ieškovės reikalavimo atlyginti nuostolius pagal jos priimtą sprendimą dėl sankcijų taikymo (paramos susigrąžinimo), ieškovei tapo žinoma pradėjus bendrovei bankroto procesą ne teismo tvarka. Ieškovė neginčija, kad 2016 m. birželio 29 d. ji gavo UAB ,,Žagarės biokuras“ administratoriaus įgalioto asmens 2016 m. gegužės 30 d. pranešimą Nr. 16-S-808 apie 2016 m. gegužės 25 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu priimtą sprendimą iškelti bendrovei bankroto bylą ne teismo tvarka, 2016 m. liepos 11 d. pateikė prašymą patvirtinti 195 091,86 Eur finansinį reikalavimą, kuris ir buvo patvirtintas, taip pat prašė inicijuoti tyrimą dėl galimo bendrovės privedimo prie bankroto tyčia, o nustačius tyčinio bankroto pagrindus, kreiptis į atitinkamas institucijas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau jokia informacija apie tai jai nebuvo pateikta.

7. Teismo vertinimu, ieškovė, 2016 m. birželio 29 d. sužinojusi apie bankroto procesą, turėjo sužinoti ir apie savo pažeistą teisę, t. y. kad UAB ,,Žagarės biokuras“ yra nemoki ir negalės patenkinti jos reikalavimo dėl paramos susigrąžinimo, todėl nuo šios datos prasidėjo ieškinio senaties eiga reikalavimui dėl žalos atlyginimo atsakovui pareikšti. Atmesdamas kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo tik išregistravus bendrovę iš Juridinių asmenų registro, teismas nurodė, kad galima ir tokia situacija, kai bankrutavusios ir išregistruotos bendrovės turto atsiranda ir po jos išregistravimo. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas formuoja praktiką, kad ieškinio senaties termino pradžia yra būtent tas momentas, kai ieškovas sužino apie bendrovei pradėtą bankroto procesą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-729-790/2023).

8. Pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pirmosios instancijos teismas nenustatė. Ieškovė nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių ji negalėjo pareikšti ieškinio atsakovui iki 2019 m. birželio 29 d., kai baigėsi 3 metų ieškinio senaties terminas tokiam reikalavimui pareikšti. Ieškovė yra juridinis asmuo, turintis teisės specialistų, todėl, gindama savo teises, buvo nepakankamai atidi. Ieškinį ieškovė pateikė tik 2023 m. birželio 20 d., t. y. praėjus beveik 4 metams nuo ieškinio senaties termino pabaigos. Teismas konstatavo, kad tokiu atveju egzistuoja CK 1.131 straipsnio 1 dalyje numatytas savarankiškas pagrindas ieškovės ieškiniui atmesti, kitų ieškinio argumentų nevertindamas ir dėl jų pagrįstumo nepasisakydamas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Ieškovė Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2024 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

9.1. Teismas padarė teisingą išvadą, kad bendrovės vadovo civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai bendrovė pati negali patenkinti kreditorių reikalavimų, t. y. bendrovės vadovo atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio. Tačiau teismo pozicija, kad ieškovei apie tai, jog UAB ,,Žagarės biokuras“ negalės patenkinti jos reikalavimo atlyginti žalą, tapo žinoma pradėjus šiai bendrovei bankroto procesą ne teismo tvarka, yra nepagrįsta ir prieštarauja prieš tai nustatytam atsakomybės subsidiarumo požymiui. Pradedant bankroto procedūrą dar nėra aišku, ar su konkrečiu kreditoriumi bus atsiskaityta, o jei ir bus – kokia dalimi.

9.2. Žalos atlyginimą prašoma priteisti ne iš bendrovės, o iš jos buvusio vadovo, todėl nėra pagrindo vertinti, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo bendrovės išregistravimo, o kito momento. Ieškinio senaties terminas nėra susijęs ir negali būti skaičiuojamas nuo bankroto pradėjimo ne teismo tvarka, nes tuo metu atsakovo, kaip bendrovės direktoriaus, veiksmų vertinimas nebuvo ir negalėjo būti atliekamas, nebuvo sprendžiamas klausimas dėl jo, kaip vadovo, civilinės atsakomybės, juo labiau kad buvo pradėta nagrinėti bankroto byla ir ieškovė buvo įtraukta į kreditorių sąrašą.

9.3. Teismo pozicija dėl senaties skaičiavimo yra ydinga ir pažeidžia nemokumo (bankroto) vykdymo esmę. Nemokumo esmė – patenkinti (bent iš dalies) kreditorių reikalavimus, šiuo atveju teismas nepagrįstai konstatavo, kad pats nemokumo bylos pradžios momentas automatiškai reiškia, kad joks skolos padengimas nebus galimas. Ieškovė net ir po kelerių metų gali susigrąžinti išmokėtas paramos lėšas iš egzistuojančio ir iš Juridinių asmenų registro neišregistruoto skolininko. Tik išregistravus bendrovę tampa aišku, kad skola nebus sugrąžinta.

9.4. Teismas nukrypo nuo teismų jau suformuotos praktikos, kad nagrinėjamos kategorijos bylose ieškinio senaties termino pradžios momentas yra skaičiuojamas nuo bendrovės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-71-330/2024; Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-109-538/2020; Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 6 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-252-425/2023; Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2126-1097/2023).

9.5. Ieškovė yra atsakinga už tinkamą valstybės ir Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai lėšų administravimą bei jų panaudojimo kontrolę. Ieškovė atsako ne tik Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, bet ir Europos Sąjungos Komisijai, kuriai teikia išlaidų deklaracijas, informaciją apie pažeidimus, metines finansines ataskaitas bei kitą su paramos administravimu susijusią informaciją. Ieškovė privalo užtikrinti tinkamą Lietuvos Respublikos biudžeto bei Europos Sąjungos lėšų panaudojimą. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (2012/C 326/01) 325 straipsnis įpareigoja valstybes nares kovoti su neteisėta veikla, kuri kelia grėsmę Sąjungos finansiniams interesams, atgrasančiomis bei veiksmingomis priemonėmis. Europos Sąjungos Komisijos auditas atliko tyrimą dėl vykdytų projektų ir nustatė, kad žala, padaryta fondams, turi būti išsiieškoma ir iš likviduotų dėl bankroto paramos gavėjų vadovų.

Atsiliepimas

10. Atsakovas A. V. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Šiaulių apygardos teismo 2024 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo tokius argumentus:

10.1. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vertinant šią teisės normą akivaizdu, kad įstatymų leidėjas sieja ieškinio senaties termino pradžią su momentu, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o ne su kokiu nors kitu momentu.

10.2. Ieškovės argumentai, kad ji pagrįstai delsė kreiptis į teismą su tiesioginiu ieškiniu, manydama, kad bendrovės turto pakaks padengti jos finansiniam reikalavimui, yra nepagrįsti ir neįrodyti. Nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde ieškovė nenurodė priežasčių, kurios būtų leidusios jai to pagrįstai tikėtis. Byloje nėra duomenų, kad UAB ,,Žagarės biokuras“ būtų turėjusi pakankamai turto patenkinti visų savo kreditorių reikalavimus. Be to, jeigu bendrovė būtų turėjusi turto patenkinti savo kreditorių reikalavimams, ji nebūtų bankrutavusi.

10.3. Nors Panevėžio apygardos teismas 2023 m. spalio 6 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-252-425/2023 nusprendė netenkinti atsakovo prašymo dėl ieškinio senaties termino, tačiau pirmosios instancijos teismai neformuoja precedentų ir teisės aiškinimo ir (ar) taikymo praktikos. Todėl toje byloje priimtas procesinis sprendimas neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai. Lietuvos apeliacinis teismas, tikrindamas Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 6 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, 2024 m. vasario 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-71-330/2024 dėl ieškinio senaties taikymo nepasisakė ir nepadarė dėl to jokių išvadų.

10.4. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi aktualia Lietuvos apeliacinio teismo praktika, suformuota analogiškoje byloje, kaip ir nagrinėjama byla, t. y. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-729-790/2023. Toje byloje buvo išaiškinta, kad ieškinio senaties termino pradžia yra momentas, kai ieškovas sužinojo apie bendrovei pradėtą bankroto procesą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ginčo esmės ir jo teisinio kvalifikavimo

11. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus, ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir reikalavimą (ieškinio dalykas). Pagal dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) ieškinio faktinį pagrindą ir ieškinio dalyką, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, pasirenka ir gali keisti tik ieškovas. Teismas dispozityviose bylose savo iniciatyva keisti šių ieškinio elementų negali.

12. Teisinė byloje kilusio ginčo kvalifikacija skirta teisiniams santykiams identifikuoti, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-516-701/2020, 27 punktas). Tinkamas įstatymo ginčui kvalifikuoti taikymas yra tiesiogiai įvardytas kaip vienas iš civilinio proceso tikslų (CPK 2 straipsnis). Priklausomai nuo materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kildinamas konkretus civilinis ginčas, skiriasi civilinių teisių gynimo būdai ir jų taikymo sąlygos, todėl tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas kartu yra būtinoji ir kitų civilinio proceso tikslų – ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus ir kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – užtikrinimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021, 22 punktas; 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2022, 17 punktas; 2024 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-378/2024, 33 punktas). Be to, tinkamas materialiųjų teisinių santykių kvalifikavimas yra reikšmingas ne tik teismui siekiant teisingai išspręsti kilusį ginčą, bet ir nuo to, kaip teismas teisiškai kvalifikuoja šiuos santykius, priklauso įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl bendrovės, kuri, pritaikius paramos sugrąžinimo sankciją, turėjo prievolę grąžinti visą jai išmokėtą 194 852,29 Eur paramą, finansuojamą, be kita ko, ir iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų, bet šios prievolės nėra įvykdžiusi, vadovo civilinės atsakomybės. Apeliantė, naudodamasi tiesioginio ieškinio pareiškimo teise, į teismą kreipėsi įrodinėdama dėl bankroto likviduotos ir iš Juridinių asmenų registro jau išregistruotos bendrovės buvusio vadovo (atsakovo A. V.) neteisėtus veiksmus ir žalos šiais veiksmais jai padarymą, sąmoningai nevykdžius projekto, pagal kurį ir buvo išmokėta parama, įgyvendinimo sąlygų.

14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama kreditoriaus teisė pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui, tačiau juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė bendrovės kreditoriams, grindžiama bendraisiais deliktinės atsakomybės pagrindais, yra išimtis iš bendrųjų kreditoriaus teisių gynimo taisyklių, todėl ji taikoma itin siaurai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020, 31 punktas; 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eK-7-30-969/2021, 53 punktas 2023 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-378/2023, 37 punktas).

15. Kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės valdymo organui (ir (ar) dalyviui) dėl jam asmeniškai padarytos žalos tik CK 6.263 straipsnyje įtvirtintu bendruoju deliktinės atsakomybės pagrindu (dėl netinkamo valdymo pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas negali) ir tik dviem išimtiniais atvejais: 1) kai atsakovo neteisėti veiksmai nukreipti į to konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, t. y. veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik to vieno kreditoriaus atžvilgiu, jie turi atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; neteisėtumas konkretaus kreditoriaus atžvilgiu gali pasireikšti kreditoriaus klaidinimu, apgaulingos informacijos teikimu, bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi, ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusia žala; bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimas ar mokumo sumažėjimas, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius, neteikia prielaidų kreiptis su tiesioginiu ieškiniu; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020, 30 punktas; 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-30-969/2021, 48 punktas; 2023 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-421/2023, 24 punktas).

16. Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, toks ieškinys yra atmetamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017, 24 punktas; 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020, 31 punktas; 2023 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-421/2023, 25 punktas).

17. Nagrinėjamoje byloje aktualus pirmasis šios nutarties 15 punkte nurodytas atvejis, t. y. kad kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį savo skolininkės bendrovės vadovui CK 6.263 straipsnio pagrindu tada, kai šis jam padaro tiesioginę žalą. Kaip minėta, specifinis tiesioginio kreditoriaus ieškinio pagrindas yra individualiai jam padaryta žala (bet ne išvestinė žala visiems kreditoriams kaip interesų grupei dėl, pavyzdžiui, netinkamo bendrovės valdymo ar dėl to, kad laiku neiškelta bankroto byla), o žala tokiu atveju yra bankroto byloje neišieškotas finansinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020, 31 punktas).

18. Taigi, kaip nuosekliai yra pasisakoma kasacinio teismo praktikoje, bendrovės vadovo tiesioginė civilinė atsakomybė bendrovės kreditoriams atsiranda tik tada, kai pati bendrovė jau nebegali patenkinti jų reikalavimų, kitaip tariant, bendrovės vadovo atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470-969/2015; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-219/2017, 33 punktas; 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-235-421/2020, 37 punktas; 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eK-7-30-969/2021, 51 punktas). Šiame kontekste pažymėtina, kad bendrovės negalėjimas patenkinti kreditoriaus reikalavimų, kaip būtina jos vadovo civilinės atsakomybės sąlyga, nėra apribota išimtinai formalių bendrovės nemokumo procedūrų pradžios ar konkrečios jų stadijos, tačiau jis turi būti objektyvus ir akivaizdus (patvirtintas įrodymais, pagrindžiančiais bendrovės turtinę padėtį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eK-7-30-969/2021, 53 punktas).

19. Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus, pirmosios instancijos teismo pozicija dėl nagrinėjamoje byloje keliamos atsakovo civilinės atsakomybės subsidiarumo už kreditorei (apeliantei) padarytą tiesioginę žalą yra teisinga. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai identifikavo ir reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo pareikšti taikytiną sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 9 dalis).

20. Kita vertus, sąlygų subsidiariai atsakovo deliktinei civilinei atsakomybei kilti pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir tokių aplinkybių, kaip atsakovo veiksmų neteisėtumas, žala, priežastinis žalos ir neteisėtų veiksmų ryšys, neįvertino ir skundžiamame sprendime neaptarė, apeliantės pareikštą ieškinį atmesdamas vien tuo pagrindu, kad jis paduotas be svarbių priežasčių praleidus 3 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio specifinį pagrindą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs ir sprendime neįvardijęs jokių konkrečių atsakovo neteisėtų veiksmų, kurie būtų sukėlę apeliantei jos įrodinėjamą žalą, bet padaręs išvadą, jog apeliantė apie savo teisės pažeidimą žinojo ir kreipimosi į teismą momentu jau buvo praleidusi sutrumpintą ieškinio senaties terminą savo teisėms ginti, suklydo, todėl šalių ginčas galėjo būti išnagrinėtas neteisingai.

Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios nustatymo ir teismų precedentų

22. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

23. Taigi, ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisės pažeidimą; ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista; asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti; sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

24. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kuriuo momentu rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliaujant vien subjektyviais kriterijais (atitinkamais teiginiais). Todėl turėjimo sužinoti apie savo teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Kaip yra akcentuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007; 2023 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-943/2023, 32 punktas).

25. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir tokiu aspektu, kad sprendžiant klausimą, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį ir pažeidimo momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Teismas taip pat turi atsižvelgti ir į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011). Subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju ne tik individualiai įvertinant ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, bet ir taikant protingo, rūpestingo, atidaus asmens standartą, jo pagrindu nusprendžiant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015; 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-469/2023, 23 punktas).

26. Kaip buvo nurodyta pirmiau, apeliantė į teismą kreipėsi su tiesioginiu ieškiniu buvusiam bendrovės vadovui dėl jo vadovavimo metu atliktų neteisėtų veiksmų, konkrečiai nukreiptų į apeliantės teisių pažeidimą, ir dėl to jai padarytos turtinės žalos atlyginimo. Nagrinėjamos kategorijos byloje svarbu buvo nustatyti momentą, kada apeliantė suvokė arba turėjo suvokti, kad jos finansinis reikalavimas, atsiradęs dėl konkrečių atsakovo neteisėtų veiksmų, nukreiptų tiesiogiai į apeliantę, ir pareikštas bendrovės bankroto byloje, nebus patenkintas. Siekiant nustatyti, kada apeliantei turėjo (galėjo) tapti žinoma apie savo teisių pažeidimą, t. y. apie atsakovo neteisėtus veiksmus, kurie buvo nukreipti tiesiogiai į žalos jai padarymą, dėl jų atsiradusią žalą ir apie galimybės atgauti bent dalį lėšų iš skolininko, juridinio asmens, turto nebuvimą, atsižvelgtina, be kita ko, ir į kasacinio teismo išaiškinimus, kad tokia aplinkybė, kaip žalos (bankroto byloje ieškovės neišieškotos finansinio reikalavimo sumos) dydžio identifikavimas atsakovo subsidiarios atsakomybės atveju galėtų būti reikšminga taikant ieškinio senaties institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 57 punktas). Pažymėtina, kad šioje kasacinio teismo nutartyje buvo sprendžiamas panašus klausimas (dėl bankrutavusios bendrovės dalyvių teisinės atsakomybės už kreditoriui padarytą žalą).

27. Nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė ir teisiškai neįvertino atsakovo deliktinei civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, be kita ko, atsakovo neteisėtų veiksmų, kurie specifiškai būtų nukreipti į konkretaus kreditoriaus (t. y. apeliantės) teisių pažeidimą, apeliantės teisių pažeidimo bei šio pažeidimo masto jai paaiškėjimo. Todėl ir padaryti išvadą, kada rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista, nes dėl atsakovo veiksmų, nukreiptų į žalos konkrečiam kreditoriui padarymą, neįmanoma šios žalos atlyginimo išsiieškoti iš juridinio asmens, nėra galimybės, nes tai galima bus padaryti tik pirmiau teisiškai įvertinus faktus, kuriais grindžiamas ieškinio reikalavimas.

28. Teisėjų kolegija nesutinka nei su pirmosios instancijos teismo, nei su bylos šalių pozicijomis, kad pakanka kaip precedentu (formuojama teismų praktika) vadovautis jų nurodytais teismų praktikos pavyzdžiais, t. y. pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų kitose civilinėse bylose, iškeltose pagal apeliantės pareikštus analogiškus tiesioginius ieškinius, jau padarytomis skirtingomis išvadomis dėl su konkrečiu objektyviu įvykiu (faktu) sietinos ieškinio senaties eigos pradžios.

29. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl skirtingų teismų precedentų tokio pobūdžio bylose konkurencijos, jau yra pasisakyta, kad jokių universalių kriterijų, su kuriais savaime būtų siejamas kreditoriaus, pareiškiančio tiesioginį ieškinio reikalavimą savo skolininko, juridinio asmens, vadovui, sužinojimas apie savo teisių pažeidimą (pavyzdžiui, bankroto bylos iškėlimas, sprendimo dėl bendrovės pabaigos priėmimas, bendrovės išregistravimas iš Juridinių asmenų registro ar pan.), teismų sprendimais nėra ir negali būti nustatyta, antraip būtų paneigta įstatymų leidėjo valia ir galiojantis teisinis reglamentavimas, suponuojantis teismo pareigą kiekvienu atveju tai įvertinti individualiai kiekvienoje byloje. Todėl ir aplinkybė, kad apeliantė reikalavimus dėl žalos atlyginimo, jos siejamos su netinkamu paramos naudojimu, yra pareiškusi jau ne vienoje byloje, pati savaime nereiškia, jog visais atvejais apie atsiradusią žalą buvo sužinota tuo pačiu momentu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-271-464/2024, 74 punktas).

30. Taigi, nors Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-279-790/2023, kuria, nustatydamas apeliantei ieškinio senaties eigos pradžią, pirmosios instancijos teismas rėmėsi kaip formuojama teismų praktika, ir buvo prieita prie išvados, kad apie savo teisių pažeidimą toje konkrečioje byloje susiklosčiusiomis faktinėmis aplinkybėmis apeliantė turėjo sužinoti gavusi antstolio patvarkymą sustabdyti vykdomąją bylą ir informaciją apie bendrovei (jos skolininkei) iškeltą nemokumo bylą, tokia išvada nelemia teisėjų kolegijos vertinimo, kad ir nagrinėjamoje byloje ieškinio eiga prasidėjo nuo apeliantės sužinojimo apie bendrovės nemokumo (bankroto) procesą momento. Šie du momentai (skolininko nemokumas ir sužinojimas (ar turėjimas sužinoti) apie kreditoriaus teisių pažeidimą) negali būti mechaniškai tapatinami. Kadangi ieškinio senaties eigos pradžia, išskyrus įstatyme tiesiogiai aptartas išimtis, yra siejama su asmens subjektyviu suvokimu, t. y. jo sužinojimu arba turėjimu sužinoti apie savo teisių pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), toks faktas, kilus ginčui, gali būti grindžiamas bet kuriomis objektyviomis aplinkybėmis bei įrodinėjamas visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o nustatomas individuliai kiekvienoje atskiroje byloje, tos konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste.

31. Dėl tos pačios priežasties nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-252-425/2023, priimto išnagrinėjus kitą apeliantės tiesioginį ieškinį, pareikštą kitos bendrovės buvusiam vadovui, išaiškinimų, kad ieškinio senaties pradžios momentas sietinas su bendrovės išregistravimu iš Juridinių asmenų registro, privalomumo ar aktualumo nagrinėjamam ginčui. Be kita ko, priešingai nei teigia apeliantė, Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. vasario 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-71-330/2024 palikdamas nepakeistą šį Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 6 d. sprendimą ieškinio senaties instituto taikymo klausimų iš viso nesprendė, nes jie nesudarė tos bylos apeliacijos dalyko (dėl to nebuvo apeliacinio skundo argumentų).

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, stokoja pagrįstumo ir pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Tik ištyrus bei įvertinus ieškinyje dėstomas faktines aplinkybes būtų teisingai išspręstas ne tik senaties eigos pradžios nustatymo, bet ir ieškinio senaties, jei būtų nustatyta, kad ji yra praleista, atnaujinimo klausimas. Tuo atveju, jeigu apeliantės ieškinyje dėstomos faktinės aplinkybės, susijusios su atsakovo tiesioginiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais į paramos lėšų netinkamą naudojimą, būtų pripažintos pagrįstomis, sprendžiant, ar nėra priežasčių galimai praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti, turėtų būti atsižvelgiama ne tik į tai, ar šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bet ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012), ieškant protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022, 48 punktas).

33. Kadangi dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimo skundžiamame sprendime nepasisakyta, tai šiuo konkrečiu atveju vertinama kaip ginčo esmės neatskleidimas. Teisėjų kolegija, siekdama nepriimti šalims siurprizinio sprendimo, neužkirsti kelio apeliacijai bei sudaryti sąlygas veiksmingai teisminei gynybai, apeliacinės instancijos teisme dėl to pasisakyti negali, atitinkamai, nėra galimybės ir įsitikinti, ar ieškinio senaties pradžios nustatymo klausimas, sužinojimo apie teisių pažeidimą momentą iš esmės susiejant tik su kitoje civilinėje byloje taikytu objektyviu kriterijumi, buvo išspręstas teisingai. Ginčo esmės neatskleidimas teikia pagrindą taikyti CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, todėl skundžiamas sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

34. Bylą perdavus nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, apeliacinės instancijos teisme šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos neskirstomos. Šios išlaidos bus paskirstytos pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2024 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Dalia KačinskienėLaima RibokaitėTomas Venckus