Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko) ir Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 1 metų 6 mėnesių laikotarpiui, paskiriant pareigas – neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba sveikatos priežiūra, neišvykti už gyvenamosios vietos ((duomenys neskelbtini) rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir dalyvauti elgesį keičiančiose programose; iš A. G. priteista (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai 564,58 Eur žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Nuteistasis A. G. apeliaciniu skundu neginčija savo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nusikalstamos veikos kvalifikacijos. Apeliaciniame skunde ginčijamas baudžiamojo įstatymo – BK 28 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių bei 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto – taikymas ir aiškinimas. Nuteistasis A. G. teigia, kad jis padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam R. B. esant būtinosios ginties situacijai arba jo veiksmai turi būti vertinami kaip padaryti peržengiant būtinosios ginties ribas. Taigi teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo

8. Kiekvienu atveju sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2010, 2K-7-313/2012, 2K-9-719/2018). Patikrinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad pagal byloje teismo nustatytą nagrinėjamo įvykio situaciją bei jo dalyvių veiksmus pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas A. G. veiksmuose buvus būtinosios ginties (BK 28 straipsnis) požymių, teisės aiškinimo ir taikymo klaidų nepadarė.

10. Vertinant aptartą faktinę situaciją ir sprendžiant esminį klausimą – ar buvo pavojingas kėsinimasis, būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir panašiai. Bylos duomenimis, nuteistasis A. G. ir nukentėjusysis R. B. yra kaimynai, gyvena bendrame name. Jų santykiai iki byloje nagrinėjamo įvykio buvo geri. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, įvykusio konflikto metu nukentėjusysis suduoti A. G. nebandė, jokių pavojų sveikatai ar gyvybei keliančių įrankių nenaudojo, neturėjo jokio ginklo ar daikto, galinčio sužaloti nuteistąjį. Nors tarp A. G. ir R. B. nėra didelio amžiaus skirtumo (nukentėjusysis 11 metų jaunesnis), tačiau jie skiriasi kūno sudėjimu (nukentėjusysis yra gerokai smulkesnis nei nuteistasis). Nukentėjusysis nebuvo aiškiai stambesnis ir stipresnis už A. G., kad pastarasis, siekdamas nuo jo apsiginti, būtų turėjęs naudoti intensyvų fizinį smurtą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nuteistajam konflikto su nukentėjusiuoju metu buvo padaryti kokie nors kūno sužalojimai ar iškilusi tam reali grėsmė. Taigi, nors konfliktinė situacija prasidėjo dėl nukentėjusiojo R. B. provokuojamo elgesio, nes jis pirmas kibo į atlapus nuteistajam A. G., tačiau ši situacija neduoda pagrindo manyti, jog dėl šių nukentėjusiojo R. B. veiksmų nuteistajam grėsė realus ir akivaizdus pavojus jo gyvybei ir sveikatai, todėl nuteistojo atsakomieji veiksmai aiškiai neatitiko nukentėjusiojo veiksmų pobūdžio ir kėsinimosi pavojingumo. Be to, byloje nustatyta ir tai, kad įvykio metu tiek nuteistasis A. G. (2020 m. rugsėjo 18 d. 22.16 val. nustatytas 2,03 promilių girtumas (1 t., b. l. 23), tiek nukentėjusysis R. B. (2020 m. rugsėjo 18 d. 20.32 val. nustatytas 2,53 promilių girtumas (1 t., b. l. 23)) buvo apsvaigę nuo alkoholio. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė dar labiau sumažino nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi galimybę, ir iš esmės lėmė nuteistojo iškreiptą situacijos vertinimą, kėsinimąsi suvokiant kaip pavojingesnį, nei šis iš tiesų buvo, tai yra A. G. neadekvačiai vertino situaciją ir nebandydamas iš esmės jokiais kitais būdais gintis ar išvengti konflikto, sąmoningai panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį.

11. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartų faktinių aplinkybių visumą, įvertinusi R. B. kėsinimosi pobūdį, pavojingumą bei jam padarytą žalą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiojo R. B. įvykdyti smurtiniai veiksmai, kuriems įtakos turėjo suvartotas alkoholio kiekis, nesukėlė būtinosios ginties situacijos ir šiuo konkrečiu atveju, nebuvo pavojingo kėsinimosi, dėl kurio A. G. reikėjo gintis nuo R. B. veiksmų taip agresyviai, tai yra stipriai verčiant ir pagriaunant nukentėjusįjį ant stalo. Taigi A. G. neveikė būtinosios ginties sąlygomis, todėl jo veiksmus vertinti kaip padarytus būtinosios ginties situacijoje (BK 28 straipsnis) nėra teisinio pagrindo.

12. Apeliaciniame skunde A. G. nurodo, kad nukentėjusysis griebė jį už rūbų rankomis ir bandė jį ištraukti (nukelti) nuo sėdimo suolo, dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų jis patyrė išgąstį, momentinį šoką, baimę dėl fizinio smurto, todėl greitai atsistojęs griebė R. B. už pečių ir stūmė jį ant stalo, taip norėdamas išsilaisvinti iš R. B. gniaužtų. Nuteistojo teigimu, nukentėjusysis R. B. buvo girtas, agresyvus, elgėsi neadekvačiai, be to, jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dažnai smurtauja prieš savo sugyventinę, yra smurtavęs prieš kaimyną, dėl jo fizinio smurto daug kartų buvo kviesta policija, jis yra gydęsis psichiatrinėje ligoninėje. Atsakant į šiuos skundo argumentus pažymėtina, kad šios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti būtinosios ginties situaciją. Būtinoji gintis yra ne nuo pavojingo asmens, ne nuo tam tikrų asmeninių jo savybių, ankstesnio jo elgesio, o būtent nuo pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi, kuris šiuo nagrinėjamu atveju nenustatytas. Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo praeities (teistumo, nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus, polinkio konfliktuoti, smurtauti ir pan.) gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas yra skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-173/2011 2K-96-303/2020). Dėl to, apeliacinio skundo argumentai apie nukentėjusiojo R. B. asmenines, būdo savybes, ankstesnį jo elgesį, nesudaro pagrindo išvadai apie jo pavojingą kėsinimąsi. Be to, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl nukentėjusiojo elgesio byloje nagrinėjamo įvykio metu, pripažino nuteistojo A. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis R. B. buvo konflikto iniciatorius, tai yra jis pirmas kibo A. G. į atlapus, todėl jo veiksmai A. G. atžvilgiu pagrįstai buvo pripažinti provokuojančiais BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Taigi šiuo požiūriu baudžiamasis įstatymas taip pat pritaikytas tinkamai.

14. Nuteistasis A. G. apeliaciniu skundu taip pat teigia, kad jo veika, nesunkiai sutrikdant nukentėjusiojo R. B. sveikatą, gali būti vertinama ir kaip būtinosios ginties ribų peržengimas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (BK 28 straipsnio 3 dalis). Taigi įstatymas nustato tris sąlygas, kurioms esant padaryta veika vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas: 1) gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo; 2) užpuolikas nužudytas arba jam sunkiai sutrikdyta sveikata; 3) tai padaryta tiesiogine tyčia (besiginantysis suvokia, jog gynybai nėra būtini tokie padariniai, tačiau jų nori ir siekia). Be to, BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodytos dvi išimtys, kai, net ir nustačius aiškią gynybos neatitiktį kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, nepripažįstama, jog peržengtos būtinosios ginties ribos: a) kai tai padaryta dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; b) kai buvo ginamasi nuo įsibrovimo į būstą. Teismų praktikoje išvada apie būtinosios ginties ribų peržengimą paprastai daroma nustačius, kad tiesiogine tyčia besikėsinančiajam padaryta aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo kėsinamasi, kai panaudotos gynybos priemonės konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-423/2011, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-31-788/2015, 2K-96-303/2020).

15. Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į BK 28 straipsnio 3 dalies nuostatas, A. G. veiksmus vertinti kaip padarytus peržengiant būtinosios ginties ribas nėra teisinio pagrindo. Nagrinėjamu atveju nenustačius šioje nagrinėjamoje byloje susidariusios teisėtos būtinosios ginties situacijos, tai yra pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi, nuo kurio nuteistajam reikėjo gintis naudojant fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, be to, nustačius, kad nukentėjusiajam R. B. nuteistojo veiksmais buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (nukentėjusysis nebuvo nužudytas, jam nebuvo sunkiai sutrikdyta sveikata), nuteistasis A. G. nusikalstamą veiką padarė netiesiogine tyčia (suprato pavojingos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veiksmų gali sužaloti nukentėjusįjį ir nors to nesiekė, bet sąmoningai leido tokiems padariniams kilti), nuteistojo A. G. veiksmai negali būti vertinami kaip būtinosios ginties ribų peržengimas (BK 28 straipsnio 3 dalis).

16. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju būtinosios ginties situacija, taigi ir teisė į būtinąją gintį, A. G. nekilo, o peržengti būtinosios ginties ribas galima tik esant būtinosios ginties situacijai. Pirmosios instancijos teismas išsamiai atskleidė nuteistojo A. G. kaltės turinį, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes kvalifikuodamas jo nusikalstamą veiką pagal BK 138 straipsnio 1 dalį tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taigi tenkinti nuteistojo A. G. apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir kitaip įvertinti nuteistojo A. G. padarytą nusikalstamą veiką (atliktus veiksmus), nei ji buvo įvertinta skundžiamu nuosprendžiu, nėra jokio pagrindo.

Dėl nuteistajam A. G. paskirtos bausmės ir BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo

17. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018).

18. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

19. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas A. G. už nusikalstamą veiką paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam A. G. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

20. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, baudžiama laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Pirmosios instancijos teismas A. G. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, nubaudė laisvės atėmimu 1 metams. Skirdamas bausmę nuteistajam A. G. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad A. G. padarė vieną nesunkų smurtinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), veikė netiesiogine tyčia, taip pat į kaltininko asmenybę – į tai, kad A. G. iki 1999 metų Lietuvos Respublikoje teistas 4 kartus, daug kartų teistas užsienio valstybėse, ne kartą baustas administracine tvarka (turi galiojančių administracinių nuobaudų), nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (nereikšmingo konflikto metu, kartu girtaujant, veiksmus išprovokavo nukentėjusiojo elgesys, atliktas vienas smurtinis veiksmas) ir pasekmes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad yra viena nuteistojo A. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas)) ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas)).

21. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo A. G. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, paskyrus griežčiausią sankcijoje numatytą bausmių rūšį – laisvės atėmimą, jos terminą parenkant mažesnį už šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas nurodė motyvus, kodėl A. G., teisiamam už nesunkų tyčinį nusikaltimą, paskyrė su terminuotu laisvės atėmimu susijusią bausmę (BK 55 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. G. šiuo atveju negali būti laikomas pirmą kartą teisiamu asmeniu BK 55 straipsnio nuostatų prasme, kadangi pirmą kartą teisiamu asmeniu teismų praktikoje laikomas toks asmuo, kuris neturi teistumo (teistumas išnykęs, panaikintas, kaltinamasis ir nukentėjusysis susitaikė ir pan.) arba jo neturėjo nusikaltimo padarymo metu, nors vėliau kitu nuosprendžiu buvo nuteistas už kitas nusikalstamas veikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272-648/2015), o A. G. yra teistas Europos Sąjungos valstybių narių teismų priimtais apkaltinamaisiais nuosprendžiais už šiose šalyse įvykdytus nusikaltimus (BK 97 straipsnio 1 dalis) (1 t., b. l. 96-110). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatęs, jog A. G. Lietuvos Respublikoje teistas keturis kartus iki 1999 metų, tačiau daug kartų (paskutinį kartą – 2018 metais) teistas Europos Sąjungos valstybių narių teismų priimtais apkaltinamaisiais nuosprendžiais, nepagrįstai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, jog nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, A. G. padarė išnykus teistumui (BK 97 straipsnio 1 dalis).

22. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą ir įvertinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus bausmės A. G. už padarytą nusikalstamą veiką skyrimo motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino bausmės individualizavimui svarbias aplinkybes ir nuteistajam A. G. tinkamai parinko bausmės rūšį. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam A. G. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė (laisvės atėmimas 1 metams) nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę A. G. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Be to, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, padarė išvadą, kad šioje byloje yra pagrindai, kuriems esant A. G. atžvilgiu bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir A. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo 1 metam 6 mėnesiams, paskiriant jam pareigas (BK 75 straipsnio 2 dalis, 5 dalis), kurios, teisėjų kolegijos nuomone, padės užtikrinti bausmės tikslus.

23. A. G. apeliaciniu skundu prašydamas pripažinti, kad jis veikė peržengdamas būtinosios ginties ribas, prašė jo atžvilgiu taikyti ir BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas, tai yra paskirti jam švelnesnę, negu įstatyme nustatyta bausmę. Tačiau pažymėtina, kad pagal BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punktą švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama tik tada, kai yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir nustatyta, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. Šių sąlygų visumos nagrinėjamu atveju nėra.

24. Byloje nustatyta viena A. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis atlygino (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai padarytą 564,58 Eur dydžio turtinę žalą. Be to, kaip konstatuota anksčiau, A. G. veiksmai, nesunkiai sutrikdant nukentėjusiojo R. B. sveikatą, padaryti ne būtinosios ginties sąlygomis ar peržengiant būtinosios ginties ribas. Atsižvelgus į šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, A. G. netaikydamas BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų ir nepaskirdamas švelnesnės, negu numatyta BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje, bausmės, netinkamai taikė BK bendrosios dalies nuostatas.

25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam A. G. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas, yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. gruodžio 15 d. nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

26. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 20 d. nutartimi nuteistajam A. G. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja. Apeliacinės instancijos teisme 2021 m. vasario 9 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje, remiantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 6 punktu, prašoma iš A. G. valstybės naudai priteisti 72 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

27. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Taigi teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, 2K-174/2014, 2K-322/2014, 2K-8-696/2015, 2K-14-895/2015, 2K-84-699/2015, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016, 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-41-697/2021), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).

28. Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą jo teisinę padėtį lengvinančiais pagrindais – tai yra prašant pripažinti A. G. veiksmuose buvus būtinosios ginties (BK 28 straipsnis) požymių, kitos proceso šalys nuosprendžio neskundė. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė atmesti nuteistojo A. G. apeliacinį skundą, laikydama jį nepagrįstu, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktas galioti nepakeistas. Gynėja nuteistajam A. G. buvo paskirta ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, apeliacinio proceso trukmę, teismo posėdžių skaičių, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam A. G. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Bylos duomenimis nuteistasis A. G. iki nusikalstamos veikos padarymo nedirbo (1 t., b. l. 113), buvo registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (1 t., b. l. 114), tačiau yra darbingas, kitų objektyvių duomenų apie nuteistojo turtinę padėtį byloje nėra, todėl prašoma priteisti proceso išlaidų suma, kuri yra reali ir pagrįsta (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydis įrodytas minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus pažyma ir gynėjos Lionės Musteikienės pateiktu pranešimu apie valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidas), adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, išieškotina iš nuteistojo A. G. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš A. G. valstybės naudai 72 Eur (septyniasdešimt du eurus) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.