Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-311-934/2024

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-05-30
Bylos Nr.: e2A-311-934/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00689-2021-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Giedrė Čėsnienė, Žilvinas Terebeiza, Alma Urbanavičienė
Atsakovas: A. V., J. V.
Ieškovas: A. A., uždarosios akcinės bendrovės „JUMIGA“

Kategorijos

2.6.10.2.2Priežastinis ryšys
2.6.10.2.3Kaltė
2.6.10.2.4.1Turtinė žala
2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
3.4.3.11Kiti su bankroto procesu susiję klausimai

Civilinė byla Nr. e2A-311-934/2024Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00689-2021-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.3; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.17; 3.3.1.20; 3.4.3.11 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. gegužės 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. V. ir J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. A. ir uždarosios akcinės bendrovės „JUMIGA“ netiesioginį ieškinį, reiškiamą likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Giralus“ vardu, atsakovams J. V. ir A. V. dėl žalos (nuostolių) atlyginimo savalaikiai neinicijavus bankroto bylos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „JUMIGA“ ir A. A. (toliau – ir A. A.; kartu – ieškovai) kreipėsi į teismą, prašydami priteisti:

1.1. likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir LUAB) „Giralus“ (toliau – ir Bendrovė) naudai:

Šalies argumentai

1.1.1. iš atsakovo J. V. (toliau – ir J. V., ar Atsakovas 1) 43 911,50 Eur nuostolių dėl bankroto bylos neinicijavimo, 5 (penkių) procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (43 911,50 Eur), skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;

1.1.2. solidariai iš atsakovų J. V. ir A. V. (toliau – ir A. V., ar Atsakovas 2; kartu – ir atsakovai) 65 654,93 Eur nuostolių dėl bankroto bylos neinicijavimo, 5 (penkių) procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (65 654,93 Eur), skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;

1.2. ieškovų naudai iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovai nurodė, kad Bendrovė faktiškai nemokia tapo 2018 m. balandžio 5 d., todėl nuo šio momento atsakovas J. V. (tuometinis Bendrovės vadovas bei akcininkas), o nuo 2019 m. vasario 14 d. – ir atsakovas A. V. (jam tapus Bendrovės vadovu), privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo. Atsakovams laiku neįvykdžius šios įstatyme nustatytos pareigos, Bendrovė patyrė nuostolius, kuriuos sudaro atitinkamais laikotarpiais padidėję kreditorių finansiniai reikalavimai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų ir kasacinio teismo procesiniai sprendimai

3. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. kovo 7 d. civilinėje byloje Nr. e2-1254-661/2022 ieškovų ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovų atsakovų naudai bylinėjimosi išlaidas.

4. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2022 m. spalio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-728-407/2023 Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 7 d. sprendimą panaikino, padarė išvadą, kad byloje nustatytos visos būtinos sąlygos taikyti atsakovams civilinę atsakomybę dėl laiku neinicijuotos bankroto bylos ir priėmė naują sprendimą – pripažino ieškovų teisę į netiesioginio ieškinio dėl nuostolių atlyginimo patenkinimą. Bylos dalį dėl iš atsakovų priteistino nuostolių dydžio nustatymo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Žemesnės instancijos teismas

5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-155-684/2023 Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 27 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo. Kasacinis teismas, be kita ko, įvertino, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė dalinį sprendimą dėl ieškinio pagrindo, tačiau atsakovai iš anksto apie tai nebuvo informuoti ir jiems nebuvo sudarytos galimybės pateikti savo nuomonę.

6. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-490-933/2023 informavo proceso dalyvius apie galimą ketinimą priimti sprendimą dėl ieškinio pagrindo.

7. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-490-933/2023 Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 7 d. sprendimą ir 2022 m. kovo 10 d. papildomą sprendimą panaikino ir bylą pagal ieškovų A. A. ir UAB „JUMIGA“ netiesioginį ieškinį, reiškiamą LUAB „Giralus“ vardu, atsakovams J. V. ir A. V. dėl nuostolių priteisimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad:

7.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, todėl neteisingai nustatė bendrovės nemokumo atsiradimo momentą ir nuo to priklausantį vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nevykdymo laikotarpį. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažino, kad bendrovės nemokumas, o kartu ir bendrovės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei inicijavimo atsirado 2018 m. balandžio 5 d.

7.2. Atsakovai neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai Bendrovės interesais, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo, nors faktiškai Bendrovė nuo 2018 m. balandžio 5 d. jau buvo nemoki. Tokiais neteisėtais veiksmais (neteisėtu neveikimu) Bendrovei (jos kreditoriams) galėjo būti padaryta žala.

7.3. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė šalių ginčą, nes esą nebuvo įrodyti atsakovų neteisėti veiksmai, laikytina, jog bylos dalis dėl kitų sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų liko neatskleista ir šis esminis proceso trūkumas negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, nes ji beveik visa apimtimi turi būti nagrinėjama iš naujo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

III. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. vasario 20 d. sprendimu ieškovų UAB „JUMIGA“ ir A. A. ieškinį tenkino. Priteisė LUAB „Giralus“ naudai iš atsakovo J. V. 43 911,50 Eur nuostolių ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 43 911,50 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. birželio 21 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Priteisė LUAB „Giralus“ naudai solidariai iš atsakovų J. V. ir A. V. 65 654,93 Eur nuostolių ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 65 654,93 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. birželio 21 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Priteisė UAB „JUMIGA“ naudai iš atsakovo J. V. 8 952,42 Eur ir iš A. V. 2 984,14 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė A. A. naudai iš J. V. 6 120,21 Eur ir iš A. V. 2 040,07 Eur bylinėjimosi išlaidų.

9. Teismas nurodė, kad atsakovų neteisėti veiksmai Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo aspektu jau yra konstatuoti įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-490-933/2023 ir kvestionuoti šių išvadų nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

10. Teismas įvertino, kad minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje buvo pripažinta, jog Bendrovės nemokumas, o kartu ir Bendrovės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iniciavimo atsirado 2018 m. balandžio 5 d. Be to, minėtoje nutartyje konstatuota, kad atsakovai neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai Bendrovės interesais, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo, nors faktiškai Bendrovė nuo 2018 m. balandžio 5 d. jau buvo nemoki ir tokiais neteisėtais veiksmais (neteisėtu neveikimu) Bendrovei (jos kreditoriams) galėjo būti padaryta žala.

11. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovų argumentus, kad nei atsakovo J. V., nei atsakovo A. V. veiksmuose nesama kaltės, kadangi tiek jų neveikimas (nekeliant bankroto bylos iki atitinkamo momento), tiek atsakovo A. V. veiksmai (inicijuojant bankroto bylos įmonei iškėlimą 2020 m. sausio 15 d. pranešant apie tai kreditoriams), įvertinus visas konkrečiu atveju buvusias sąlygas ir aplinkybes, visiškai atitinka rūpestingo, apdairaus, protingo žmogaus elgesio standartą. t. y. atsakovai buvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Teismas vertino, kad tokia atsakovų pozicija, viena vertus, prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje Nr. e2A-490-933/2023 padarytoms išvadoms, kita vertus, imperatyvių įstatymo nuostatų, inter alia (be kita ko), ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies reglamentavimo nepaisymas, negali būti vertinamas rūpestingu ir protingu įmonės vadovo elgesiu ir jokiais kitais objektyviais verslo ar ekonomikos logikos dėsniais neparemtas delsimas vykdyti įstatyme įtvirtintas pareigas, neeliminuoja ir negali eliminuoti įmonės vadovo kaltės.

12. Teismas, atsižvelgęs į nustatytą Bendrovės nemokumo momentą, kuris laikytinas ir Bendrovės (jos kreditorių) patiriamos žalos atskaitos tašku (2018 m. balandžio 5 d.), taip pat įvertinęs, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje Nr. e2A-490-933/2023 konstatuota, kad 2023 m. balandžio 5 d. Bendrovės pradelsti įsipareigojimai sudarė 222 177,01 Eur, o 2020 m. birželio 23 d. Bendrovės bankroto byloje patvirtinta finansinių reikalavimų suma siekė 387 496,87 Eur, nusprendė, kad šis išaugusių Bendrovės skolų dydis laikytinas žala Bendrovei (jos kreditoriams).

Žemesnės instancijos teismas

13. Teismas, įvertinęs kreditoriaus E. V. (E. V.) (toliau – ir E. V.) finansinio reikalavimo padidėjimą per laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 5 d. iki 2019 m. vasario 14 d., kreditorės V. V. (toliau – ir V. V.) finansinio reikalavimo padidėjimą laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2020 m. balandžio 18 d., taip pat Bendrovės darbuotojų, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos finansinių reikalavimų padidėjimą per laikotarpį nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2020 m. balandžio 18 d., kreditorių A. A., UAB „JUMIGA“ ir UAB „Tolleda“ finansinių reikalavimų padidėjimą ginčo laikotarpiu bei kreditorės UAB „PEGAS Distribution“ finansinio reikalavimo padidėjimą per ginčo laikotarpį, nusprendė, kad ieškovai byloje įrodė ir likusias dvi atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas – žalos faktą (dydį) ir priežastinį ryšį tarp žalos bei atsakovų neteisėtų veiksmų.

14. Teismas konstatavo žalos nedalumą ir abiejų atsakovų veiksmų bendrumą objektyviąja prasme, todėl nusprendė, kad jų prievolė prieš Bendrovę (jos kreditorius) yra solidaraus pobūdžio. Atitinkamai teismas laikė pagrįstu ieškovų reikalavimą Bendrovės nuostolius, susidariusius per laikotarpį nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2020 m. balandžio 18 d., priteisti solidariai iš J. V. ir A. V..

IV. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Atsakovai J. V. ir A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų netiesioginį ieškinį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš ieškovų atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas sprendime vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-490-933/2023 išdėstytomis aplinkybėmis, tame tarpe – dėl Bendrovės nemokumo momento nustatymo ir atsakovų veiksmų neteisėtumo, tačiau neatliko savarankiškos bylos medžiagos analizės, neįvertino visų į bylą pateiktų įrodymų, netinkamai pritaikė procesinės teisės normas, dėl to priėmė iš esmės nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovų bylą nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu išsakytą poziciją dėl Bendrovės nemokumo momento, Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. e2A-490-933/2023 suteikdamas privalomąją galią dviem skirtingais teisiniais pagrindais, t. y. CPK 261 straipsnio 3 dalimi (apeliacinės instancijos teismo nutartį kvalifikuodamas kaip sprendimą dėl ieškinio pagrindo) ir CPK 182 straipsniu (apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes kvalifikuodamas kaip prejudicinius faktus). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo netinkamas proceso teisės normų pritaikymas užkirto kelią atsakovams pilna apimtimi atsikirsti į pareikštus reikalavimus bei pasinaudoti teise į teisminę gynybą bei pažeidė šalių rungimosi bei procesinio lygiateisiškumo principą.

15.2. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-490-933/2023 tariamo privalomumo bylą iš naujo nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui prieštarauja kasacinio teismo praktikai ir išaiškinimams, kad pagal CPK nuostatas (CPK 362 straipsnio 2 dalį) privalomas pobūdis yra suteikiamas tik kasacinio teismo nutartyse pateiktiems teisės taikymo išaiškinimams.

15.3. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-490-933/2023 pasisakė tik dėl vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – neteisėtų veiksmų. Be to, teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad žala „galėjo būti“ padaryta, o ne „buvo“ padaryta, todėl net ir neteisėtų veiksmų atlikimas savaime nereiškia žalos padarymo. Proceso teisės normos numato galimybę bylą nagrinėjančiam teismui priimti sprendimą dėl ieškinio pagrindo, ir šioje bylos dalyje teismo sprendimas yra galutinis. Priėmus sprendimą dėl ieškinio pagrindo iš esmės neišspręstu lieka tik klausimas dėl ieškinio dydžio. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nutartyje pasisakydamas tik dėl vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. tik dalies ieškovų pareikšto ieškinio pagrindo, priešingai nei teigiama skundžiamame sprendime, nepriėmė sprendimo dėl ieškinio pagrindo CPK 261 straipsnio 3 dalies prasme. Be kita ko, tiek rezoliucinėje nutarties dalyje, tiek pačioje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo ieškovų teisės į netiesioginio ieškinio patenkinimą ir nenurodė, kad teismas priėmė sprendimą dėl ieškinio pagrindo, jokio pranešimo byloje dalyvaujantiems asmenims apie teismo ketinimą priimti tokį sprendimą taip pat nebuvo, t. y. pats apeliacinės instancijos teismas nelaikė, kad dalyje ginčo buvo priimtas sprendimas dėl ieškinio pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

15.4. Kadangi apeliacinės instancijos teismo nutarties išvada dėl atsakovų neteisėtų veiksmų nelaikytina sprendimu dėl ieškinio pagrindo, todėl ji negali būti laikoma galutiniu sprendimu šioje ginčo dalyje ir atitinkamai negali įgyti prejudicinių faktų galios. Be to, apeliacinės instancijos teismui priėmus nutartį, byla buvo grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, o tai reiškia, kad proceso šalys galėjo teikti naujus įrodymus ir paaiškinimus. Atsakovai, naudodamiesi jiems suteikiama teise, į bylą pateikė paaiškinimus raštu bei papildomus įrodymus, kuriais ginčijo ieškovų įrodinėjamą aplinkybę, kad Bendrovė nemokia tapo 2018 m. balandžio 5 d., ir kuriuos pirmosios instancijos teismas priėmė. Tačiau pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime nurodęs, kad detaliau dėl proceso šalių argumentų, susijusių su atsakovų veiksmų (neveikimo) neteisėtumu, nebus pasisakoma, neatsižvelgė į atsakovų išdėstytas aplinkybes bei argumentus dėl atsakovų veiksmų teisėtumo bei Bendrovės nemokumo momento, todėl pirmosios instancijos teismo išvados šiuo klausimu laikytinos prieštaringomis ir nepagrįstomis.

15.5. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-490-933/2023, kurioje nustatytos aplinkybės ne tik neturi prejudicinės galios bei nebuvo privalomos pirmosios instancijos teismui, bet ir yra pagrįstos nevisapusišku Bendrovės nemokumo įvertinimu, t. y. bylą nagrinėję teismai nekonstatavo Bendrovės įsipareigojimų nevykdymo būtent 2018 m. balandžio 5 d., t. y. menamai Bendrovės nemokumo atsiradimo dienai.

15.6. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nė vienas iš Bendrovės įsiskolinimų (išskyrus pačių ieškovų ir V. V. reikalavimus) nebuvo pradelstas 2018 m. balandžio 5 d. Bendrovė vykdė savo veiklą ir įsipareigojimus dar ilgą laiką po menamo nemokumo 2018 m. balandžio 5 d. Be to, Bendrovė 2018 m., palyginti su 2017 m., net padidino savo pardavimo pajamas bei sumažino veiklos nuostolį, o tai pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvados dėl Bendrovės nemokumo momento nepagrįstumą.

15.7. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai pasiremdamas apeliacinio teismo nutartyje išdėstytais argumentais, ginčijamame sprendime nenustatė, kada atsakovai sužinojo apie Bendrovės nemokumą. Atsakovai, žinodami, kad Bendrovė yra bendras dviejų šeimų verslas, į kurį yra investuotos asmeninės šeimos narių lėšos, kurių grąžinimo patys investuotojai nereikalavo suėjus jų grąžinimo terminams, nurodytiems paskolų sutartyse, nežinojo ir negalėjo žinoti apie tai, kad Bendrovė nemokia tapo jau 2018 m. balandžio 5 d. Priešingas aiškinimas reikštų visos atsakomybės už bankroto bylos neinicijavimą laiku perkėlimą tik atsakovams, kadangi jie bendru visų investuotojų (tame tarpe – ieškovų) sprendimu buvo paskirti Bendrovės vadovais, nors atsakovai veikė atsižvelgdami į dar Bendrovės steigimo metu iškeltą tikslą – vykdyti bendrą dviejų šeimų verslą. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kuomet patys investuotojai (ieškovai ir V. V.) nebuvo suinteresuoti Bendrovės bankroto bylos iškėlimu (2018 m. balandžio 5 d.), o nurodytą dieną formaliai pradelstomis buvo tik jų skolos, tuo tarpu skolų nei biudžetui, nei darbuotojams ar tiekėjams Bendrovė neturėjo. Todėl atsakovai neatliko neteisėtų veiksmų nesikreipdami į teismą dėl Bendrovės bankroto bylos iškėlimo nuo 2018 m. balandžio 5 d., nes byloje nėra nustatytas ir įrodytas atsakovų žinojimas apie Bendrovės nemokumą būtent nurodytą dieną. Atsakovų įsitikinimu, 2018 m. balandžio 5 d. atsakovas1 turėjo tik teisę, bet ne pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo. Nurodytą dieną atsakovas1 galėjo tik numatyti Bendrovės nemokumo atsiradimo tikimybę dėl suėjusių paskolų grąžinimo terminų, tačiau kreditoriams (ieškovams ir V. V.) nereikalavus paskolų grąžinimo, o Bendrovei ir toliau tęsiant veiklą, nebuvo teisinio bei faktinio pagrindo inicijuoti Bendrovei bankroto bylą.

15.8. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ne tik nepagrįstai nevertino atsakovų argumentų, susijusių su atsakovų veiksmų (ne)teisėtumu, bet ir iš esmės nenustatinėjo kitų civilinės atsakomybės sąlygų. Kaltė, remiantis CK 6.248 straipsnio 1 dalimi, preziumuojama (tačiau gali būti paneigta), bet neteisėtų veiksmų nustatymas byloje, savaime nelemia ir negali lemti nei žalos fakto, nei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos – šios sąlygos atskirai ir savarankiškai yra (turi) būti nustatinėjamos tokio pobūdžio bylose.

15.9. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškinyje nurodytą žalą (109 566,43 Eur), neatsižvelgė į pateiktus rašytinius įrodymus, taip pat į 2019 m. sausio 14 d. Paskolų mokėjimo sutartį, pagal kurią kreditorė V. V. sutiko atidėti visų jos suteiktų paskolų grąžinimo terminą iki 2019 m. gruodžio 31 d. Byloje konstatuotas Bendrovės nemokumo momentas, t. y. 2018 m. balandžio 5 d., nustatytas atsižvelgiant į santykį tarp Bendrovės turėto pusės turto 2017 m. gruodžio 31 d. ir 2018 m. balandžio 5 d. buvusių Bendrovės pradelstų įsipareigojimų. Į pradelstų įsipareigojimų 2018 m. balandžio 5 d. masę bylą nagrinėję teismai įtraukė ir įsiskolinimus kreditorei V. V. pagal 2013 m. balandžio 5 d., 2014 m. balandžio 4 d., 2017 m. sausio 2 d. paskolų sutartis viso 88 951,81 Eur. Tačiau į bylą pateikta 2019 m. sausio 14 d. Paskolų mokėjimo sutartis patvirtina, kad visų nurodytų paskolų, kurios tapo pradelstos 2018 m. balandžio 5 d., viso 127 951,81 Eur sumoje, mokėjimo terminai buvo pratęsti iki 2019 m. gruodžio 31 d. 2019 m. sausio 14 d. Paskolų mokėjimo sutartis nebuvo pripažinta negaliojančia įstatymų nustatyta tvarka, jokia kita byloje esanti medžiaga šiai sutarčiai neprieštarauja, pirmosios instancijos teismas nenustatė šio įrodymo nesąsajumo su byla ar jo neleistinumo, todėl turėjo vadovautis šia sutartimi. Ginčas dėl kreditorės V. V. suteiktų paskolų realumo byloje nebuvo kilęs, kreditorės finansinis reikalavimas yra patvirtintas Bendrovės bankroto byloje. Kreditorės giminystės ryšiai su atsakovais, priešingai nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas, tik pagrindžia realų ketinimą atidėti suteiktų paskolų grąžinimo terminus. Taigi, 2019 m. sausio 14 d. Paskolų mokėjimo sutartis sukėlė realias teisines pasekmes ir tiesiogiai įtakojo Bendrovės mokumą, t. y. laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 14 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Bendrovė negali būti laikoma nemokia, atitinkamai už šį laikotarpį negalėjo būti apskaičiuojama iš atsakovų priteistina žala.

Atsiliepimas

15.10. Atsakovai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, kad kreditoriaus E. V. suteikta 35 000 Eur dydžio paskola buvo panaudota atsiskaitymui su kitu kreditoriumi – paties ieškovo A. A. valdoma UAB „Tolleda“, t. y. naujas reikalavimas neatsirado, tik vienas kreditorius buvo pakeistas kitu. Tačiau ginčijamu sprendimu šie atsakovų argumentai buvo atmesti, kadangi teismas konstatavo, kad atsakovai nepateikė jokių objektyvių tai patvirtinančių duomenų. Tokie pirmosios instancijos teismo teiginiai yra nepagrįsti. Atsakovai pagrindė savo poziciją, kad kreditoriaus E. V. finansinis reikalavimas negali būti laikoms „nauju“ ir, atitinkamai, nelaikytinas Bendrovės žala ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies prasme, t. y. jis neatsirado per laikotarpį, kada atsakovai vėlavo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo. Tokiu būdu įvyko tik skolos UAB „Tolleda“ refinansavimas, nekeičiantis bendros Bendrovės įsiskolinimų masės. Be to, kreditoriaus E. V. finansinis reikalavimas (kaip Bendrovės žala) nėra priežastini ryšiu susijęs su atsakovų neteisėtais veiksmais – jeigu atsakovai ir būtų kreipęsi į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo nedelsiant po 2018 m. balandžio 5 d. ir nerefinansuotų UAB „Tolleda“ suteiktos paskolos, į Bendrovės kreditorių sąrašą tiesiog būtų įtraukta UAB „Tolleda“ su 33 306,30 Eur didesniu finansiniu reikalavimu.

15.11. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritarė ieškovų pateiktam žalos apskaičiavimo mechanizmui, pagal kurį laikoma, kad žala Bendrovei padaryta nuo pat 2018 m. balandžio 5 d. (t. y. nustatyto nemokumo momento). Vertinant, kad apie Bendrovės nemokumą Atsakovui 1 neva tapo žinoma 2018 m. balandžio 5 d., bet kuriuo atveju Atsakovo 1 pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pagal 2018 m. balandžio 5 d. metu galiojusią ĮBĮ redakciją neatsirado ir negalėjo atsirasti iš karto. Ginčo metu galiojusioje ĮBĮ redakcijoje buvo įtvirtinta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Taigi, net jeigu Bendrovė būtų tapusi nemoki 2018 m. balandžio 5 d. ir net jeigu Atsakovas 1 apie tai būtų sužinojęs tą pačią dieną, Atsakovo 1 pareiga kreiptis į teismą negalėjo atsirasti anksčiau negu 2018 m. balandžio 27 d. (21 diena neeiliniam akcininkų susirinkimui sušaukti), o ši pareiga negalėjo (negalėtų) būti pažeista anksčiau negu 201 m. gegužės 2 d. (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytas 5 dienų laikotarpis). Todėl Bendrovės žala, patirta dėl kreditorių A. A., UAB „Jumiga“ ir UAB „Tolleda“ priskaičiuotų palūkanų (iš viso 6 754,42 Eur), apskaičiuota neteisingai.

15.12. Tuo atveju, jeigu bankroto byla Bendrovei būtų iškelta ieškovų nurodytu laikotarpiu (t. y. nedelsiant po 2018 m. balandžio 5 d.), bendra kreditorių reikalavimų suma būtų didesnė negu bankroto bylą iškėlus 2020 m., kadangi Bendrovei nutraukus veiklą ir pažeidus paramos sutartį, Bendrovei būtų atsiradusi beveik 200 tūkst. Eur dydžio prievolė (grąžinti paramos lėšas Nacionalinei mokėjimo agentūrai (toliau – ir NMA). Kitaip tariant, kreditorių galimybės tokiu atveju patenkinti savo reikalavimus iš Bendrovės turto būtų dar mažesnės. Tačiau dėl atsakovų veiksmų (neveikimo) nei Bendrovė, nei kreditoriai jokių turtinių praradimų nepatyrė (netgi priešingai), t. y. dėl atsakovų neveikimo (net jeigu jis būtų pripažintas neteisėtu, nors tam nėra jokio pagrindo), žala padaryta nebuvo (neįrodytas ir nenustatytas žalos padarymo faktas byloje). Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai šiuos atsakovų argumentus atmetė kaip deklaratyvius ir neparemtus objektyviais įrodymais.

15.13. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovų ieškinį, priteisė visą ieškovų prašomą žalą iš atsakovų, neatsižvelgdamas į atsakovų argumentus dėl aritmetinių (skaičiavimo) klaidų: i) ieškinio 87 punkto lentelėje, 3 eilutėje (UAB „Pegas distribution“) sudėjus pirmuose dviejuose stulpeliuose nurodytas sumas (2000 + 26 971,92), gaunama kita suma negu nurodyta trečiajame stulpelyje; sudėjus visas pirmame stulpelyje nurodytas sumas, gaunama kita suma negu nurodyta stulpelio pabaigoje esančioje eilutė „viso“ (nurodyta suma 43 911,50, gaunama 43 850,31); analogiškai antro stulpelio atveju; neteisingai apskaičiuotas dienų skaičius atitinkamu laikotarpiu (pavyzdžiu, ieškinio 105punkte, ieškovų skaičiuojamu laikotarpiu buvo 743 dienos, o ieškovai skaičiuoja 763 dienas); ii) Bendrovės žala, pasireiškusi kaip kai kurių kreditorių priskaičiuotos palūkanos, nėra pagrįsta byloje esančia medžiaga, pavyzdžiui, nepateiktas V. V. priskaičiuotų 1 910,50 Eur palūkanų delspinigių detalus paskaičiavimas, kita vertus, paskolos sutartyse su šia kreditore nebuvo numatytos netesybos, nors susitarimas dėl jų privalo būti rašytinės formos; kreditoriaus E. V. priskaičiuotos palūkanos (3 887, 40 Eur) taip pat nėra detalizuotos (nėra aišku, ar jos apskaičiuotos teisingai); iii) kreditoriaus UAB „Pegas distribution“ finansinis reikalavimas dalyje dėl 8 246,85 Eur žalos (analogiškai, kaip ir kreditoriaus E. V. atveju), nelaikytinas „nauju“ ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies prasme.

15.14. Visi pagrindiniai Bendrovės kreditoriai – tiek ieškovai, tiek su jais susijusios įmonės, aktyviai dalyvavo Bendrovės veikloje, gerai žinojo Bendrovės finansinę padėtį, o taip pat tą aplinkybę, kad Bendrovė yra įsisavinusi paramos lėšas projekto įgyvendinimui, kurį privalėjo pabaigti nepatirdama neigiamų turtinių pasekmių. Kitaip tariant, atsakovai nenuslėpė reikšmingos informacijos nuo Bendrovės kreditorių, neatliko jokių tyčinių veiksmų, ir veikė sutinkamai su pačių investuotojų norais – toliau tęsti Bendrovės veiklą. Todėl nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į bylose esančiais įrodymais nustatytą pačių kreditorių rizikos prisiėmimą, egzistuoja teisinis pagrindas visiškai ar iš dalies atleisti atsakovus nuo civilinės atsakomybės (jeigu tokia būtų nustatyta).

15.15. Bendrovės žala iki pat 2020 m. balandžio 18 d., t. y. nutarties dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo įsiteisėjimo, priskaičiuota nepagrįstai, kadangi už vėlavimą inicijuoti bankroto bylą laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 12 d. iki 2020 m. balandžio 18 d., nėra atsakovų kaltės. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Atsakovas 2, sužinojęs apie Bendrovės nemokumą (2019 m. gruodžio 31 d.), nedelsdamas ėmėsi visų reikiamų priemonių ir inicijavo įmonės nemokumo procedūrą. Atsakovas 2 savo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo įgyvendino 2020 m. vasario 12 d., atitinkamai ir Bendrovei žala (net jeigu tokia ir būtų) galėtų būti skaičiuojama tik iki nurodytos dienos. Vadovui žala gali būti taikoma tik už delsimą inicijuoti jo vadovaujamos Bendrovės bankroto bylą, tačiau vadovas jokiu būdu negali būti atsakingas už laikotarpį, per kurį teismas, remdamasis įstatymuose nustatytais terminais, nagrinėja pareiškimą bei priima atitinkamą procesinį sprendimą.

15.16. Pirmosios instancijos teismo argumentai, susiję su solidaria atsakomybe dalyje dėl 65 654,93 Eur žalos priteisimo yra nepagrįsti. Nors teismas išvadas dėl solidarios atsakomybės grindė aplinkybėmis apie atsakovus siejančius giminystės ryšius, tačiau tokia teismo išvada prieštarauja šiuo klausimu suformuotai kasacinio teismo praktikai. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti nuostolių atlyginimą solidariai iš atsakovų J. V. ir A. V. yra visiškai nepagrįstas, kadangi solidariai atsakovų atsakomybei ginčo atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Be to, su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą gali kreiptis tik de jure (teisiškai) Bendrovės vadovu esantis asmuo, o ne kitas asmuo, net ir susijęs su juo giminystės ar kitais artimais ryšiais, todėl pirmosios instancijos teismo išvados yra ne tik nepagrįstos, bet ir stokoja logikos – lieka neaišku, kokiu būdu atsakovas1 prisidėjo prie Bendrovės žalos atsiradimo / padidėjimo laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 14 d., kai jis, net ir būdamas atsakovo2 artimu giminaičiu, bet kuriuo atveju neturėjo įgaliojimų Bendrovės vardu kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti dalį žalos atlyginimo solidariai iš atsakovų yra nepagrįstas.

16. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovai UAB „JUMIGA“ ir A. A. prašo atmesti atsakovų apeliacinį skundą ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimą nepakeistą; priteisti iš atsakovų pareiškėjų naudai apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

16.1. Priešingai nei teigia atsakovai apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas sprendime tiesiogiai nepasisakė ir nepateikė išvados dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-490-933/2023 privalomumo, nes ir taip akivaizdu, kad pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėjusi teismo nutartis yra privaloma. Be to, atsakovų pateikti aiškinimai dėl CPK 261 straipsnio 3 dalies taikymo yra pagrįsti subjektyviomis civilinio proceso normų interpretacijomis ir įsiteisėjusios apeliacinio teismo nutarties kvestionavimu, prieštaraujančiu civilinio proceso normoms.

16.2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-490-933/2023 nustatytomis bylos aplinkybėmis, teisiniais argumentais ir išvadomis. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje nustatė esmines bylos aplinkybes ir padarė esmines išvadas dėl vadovo pareigos inicijuoti Bendrovei bankroto bylą, dėl Bendrovės nemokumo momento, dėl civilinės atsakomybės sąlygų. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neturėjo jokio pagrindo kvestionuoti aukštesnės instancijos teismo išvadų ir padaryti priešingas išvadas, kokias nurodo atsakovai savo apeliaciniame skunde. Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutartyje nurodytus ankstesnius procesinius apeliacinės instancijos pažeidimus, tinkamai informavo proceso dalyvius apie galimą ketinimą priimti sprendimą dėl ieškinio pagrindo, sudarė visas galimybes atsakovams tinkamai pasinaudoti visomis procesinėmis teisėmis, kuriomis atsakovai pasinaudojo, teikdami atsikirtimus į pareiškėjų apeliacinį skundą, įskaitant dėl Bendrovės nemokumo momento ir atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų.

16.3. Atsakovų apeliaciniame skunde pateiktas aiškinimas, kad teismas privalėjo dar kartą iš naujo nagrinėti atsakovų argumentus dėl Bendrovės nemokumo bei atsakovų veiksmų teisėtumo ir juos išnagrinėjęs, padaryti tokias pačias išvadas kaip apeliacinės instancijos teismo panaikintame Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 7 d. sprendime, akivaizdžiai prieštarauja procesinėms normoms ir reiškia įsiteisėjusios Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-490-933/2023 kvestionavimą.

16.4. Pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime tinkamai ir teisingai nustatė likusias atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas. Teismas atsižvelgė ir įvertino atsakovų pateiktus argumentus dėl civilinės atsakomybės sąlygų ir dėl jų išsamiai pasisakė sprendime, todėl atsakovų teiginiai, kad teismas nevertino atsakovų argumentų ir iš esmės nenustatinėjo kitų civilinės atsakomybės sąlygų yra nepagrįsti ir nesąžiningi. Vien tai, kad atsakovų netenkina padarytos išvados dėl atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų, nepaneigia, kad šios sąlygos buvo įvertintos ir nustatytos tinkamai ir teisingai.

16.5. Priešingai nei teigia atsakovai apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nuosekliai pasisakė dėl atsakovų kaltės, tinkamai įvertino atsakovų pateiktus argumentus, įskaitant dėl Bendrovei suteiktos paramos, ir visiškai pagrįstai bei teisėtai nustatė atsakovų kaltę dėl Bendrovei padarytos žalos. Atsakovų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia sprendime nustatytos atsakovų kaltės, kuri pagal įstatymą yra preziumuojama.

16.6. Atsakovai apeliaciniame skunde ginčydami teismo nustatytą solidarią atsakovų atsakomybę dėl 65 654,93 Eur žalos, nepagrįstai aiškina, kad tokia teismo išvada prieštarauja šiuo klausimu suformuotai kasacinio teismo praktikai. Sprendime teismas išsamiai ir nuosekliai pagrindė atsakovų solidariąją atsakomybę, tinkamai taikydamas aktualią kasacinio teismo praktiką, visapusiškai vertindamas byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl padarė teisiškai motyvuotą ir pagrįstą išvadą, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia konstatuoti žalos nedalumą ir abiejų atsakovų veiksmų bendrumą objektyviąja prasme, todėl jų prievolė prieš Bendrovę (jos kreditorius) yra solidaraus pobūdžio.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

18. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.

19. Nagrinėjamoje byloje sprendžiami pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimai.

Dėl esminių ginčo aplinkybių

20. UAB „Giralus“ įsteigta 2011 m. lapkričio 4 d. Bendrovė nuo veiklos pradžios užsiėmė nealkoholinių (giros) ir alkoholinių (alaus) gėrimų gamyba bei prekyba.

21. Atsakovas J. V. nuo Bendrovės įsteigimo momento buvo vienintelis akcininkas. Nuo (duomenys neskelbtini) Bendrovės akcininkais buvo atsakovas J. V., turintis didžiąją akcijų dalį, ir ieškovas A. A..

22. Bendrovės vadovo pareigas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) ėjo atsakovas J. V., o nuo (duomenys neskelbtini) iki bankroto bylos iškėlimo – atsakovas A. V.

23. A. V., kaip Bendrovės vadovas, 2020 m. vasario 12 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei.

Žemesnės instancijos teismas

24. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2627-852/2020 Bendrovei iškelta bankroto byla; 2020 m. birželio 23 d. nutartimi patvirtintas LUAB „Giralus“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas, pagal kurį bendra kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro 387 496,87 Eur.

Dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje padarytų išvadų (ne)privalomumo

25. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Lietuvos apeliacinio teismo išvados, remiantis byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 17 d. priimtos nutarties Nr. e3K-3-155-684/2023 išaiškinimu, laikytinos sprendimu dėl ieškinio pagrindo. Todėl jų neteisėti veiksmai ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo aspektu jau yra konstatuoti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu ir kvestionuoti šias išvadas nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo (CPK 182 straipsnis).

26. Atsakovai (apeliantai), nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje padarytomis išvadomis, netinkamai pritaikė proceso teisės normas (CPK 261 straipsnio 3 dalį, CPK 182 straipsnį), o tai lėmė, kad teismas sprendime nevertino ir nepasisakė dėl argumentų, susijusių su Bendrovės nemokumo momentu ir atsakovų veiksmų neteisėtumu. Atsakovų vertinimu: i) civilinė atsakomybė kyla tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, todėl Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje pasisakydamas tik dėl vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nepriėmė sprendimo dėl ieškinio pagrindo CPK 261 straipsnio 3 dalies prasme; ii) kadangi apeliacinės instancijos teismo nutarties išvados dėl atsakovų neteisėtų veiksmų nelaikytinos sprendimu dėl ieškinio pagrindo, todėl atitinkamai negali įgyti prejudicinių faktų galios; iii) nors Lietuvos apeliaciniam teismui 2023 m. rugpjūčio 28 d. priėmus nutartį, byla buvo grąžinta nagrinėti į pirmą instanciją iš naujo, tačiau pirmosios instancijos teismui, priimant ginčijamą sprendimą, nebuvo atsižvelgta į atsakovų išdėstytas aplinkybes bei argumentus dėl atsakovų veiksmų teisėtumo bei Bendrovės nemokumo momento.

27. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantų nuomone, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugpjūčio 28 d. nepriėmė sprendimo dėl ieškinio pagrindo, tačiau nesutinka su kitais jų argumentais dėl toliau nurodomų motyvų.

28. Bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. spalio 27 d. sprendime (civilinės bylos Nr. e2A-728-407/2022) konstatavo, kad byloje įrodytos visos būtinosios sąlygos taikyti atsakovams civilinę atsakomybę, todėl pripažino ieškovų teisę į netiesioginio ieškinio dėl nuostolių atlyginimo patenkinimą, o bylos dalį dėl nuostolių dydžio nustatymo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. gegužės 17 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. e3K-3-155-684/2023) panaikino apeliacinės instancijos teismo 2022 m. spalio 27 d. sprendimą, be kita ko, įvertindamas, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė dalinį sprendimą dėl ieškinio pagrindo, nors apie tai iš anksto neinformavo atsakovų. Bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo išaiškinimus, 2023 m. birželio 6 d. nutartimi informavo proceso dalyvius apie galimą ketinimą priimti sprendimą dėl ieškinio pagrindo ir suteikė galimybę pateikti nuomonę šiuo klausimu. Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjęs civilinę bylą 2023 m. rugpjūčio 28 d. priėmė nutartį (civilinės bylos Nr. e2A-490-933/2023), kurioje nustatė Bendrovės nemokumo momentą, konstatavo atsakovų veiksmų neteisėtumą, nevykdant pareigos inicijuoti nemokumo procesą ir nusprendė bylos dalį dėl kitų sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (52, 55 ir 59 punktai).

29. Taigi, nors apeliacinės instancijos teismas informavo proceso dalyvius apie galimą ketinimą priimti sprendimą dėl ieškinio pagrindo ir suteikė jiems galimybę pateikti nuomonę šiuo klausimu, tačiau išnagrinėjęs bylą nutarė ją grąžinti nagrinėti iš naujo dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalis), t. y. apeliacinės instancijos teismas nepriėmė sprendimo dėl ieškinio pagrindo.

30. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo įvertinimą, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. spalio 27 d. priėmė sprendimą dėl ieškinio pagrindo, lėmė tai, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė visas civilinės atsakomybės sąlygas ir pripažino ieškovų teisę į ieškinio dėl nuostolių atlyginimo patenkinimą, o bylos dalį dėl nuostolių dydžio nustatymo perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui (žr. šios nutarties 4, 5punktus). Tačiau nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinis teismas, 2023 m. rugpjūčio 28 d. priimdamas nutartį, nesprendė dalinio sprendimo dėl ieškinio pagrindo priėmimo klausimo, o bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti dėl neatskleistos bylos esmės (žr. šios nutarties 28 punktą). Taigi, aptartos procesinės situacijos iš esmės skiriasi, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti kasacinio teismo atliktą teisinį kvalifikavimą dėl ieškinio pagrindo (žr. šios nutarties 5 punktą) Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. priimtos nutarties kontekste.

31. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, viena vertus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartį kvalifikavo kaip sprendimą dėl ieškinio pagrindo, kita vertus, šis procesinės teisės pažeidimas savaime nereiškia, jog procesas kaip visuma ir bylos išnagrinėjimo rezultatas yra neteisingas, ir pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje padarytomis išvadomis tiek dėl nemokumo momento nustatymo, tiek dėl pareigos laiku inicijuoti nemokumo procesą pažeidimo. Taigi, apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo dėl to, kad nebuvo atskleista jos esmė, toliau teisėjų kolegija iš esmės pasisako dėl civilinės atsakomybės sąlygų (ne)egzistavimo.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

32. Bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai).

33. Kasacinio teismo praktika dėl juridinio asmens vadovo, kaip vienasmenio valdymo organo, civilinės atsakomybės yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 33 punktas).

34. Bendrovės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą vadovui kyla atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013).

35. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d., t. y. atsakovų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo metu) buvo įtvirtinta, kad jeigu įmonė (bendrovė) negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriams atsako solidariai.

36. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatytas specialusis įmonės vadovo civilinės atsakomybės pagrindas, skirtas kreditorių interesams, kai įmonė yra faktiškai nemoki, o akcininkų bei kreditorių interesai iš esmės išsiskiria, apsaugoti. Nuo įmonės faktiško nemokumo momento jos vadovas turi pareigą prioritetiškai ginti kreditorių interesus, kad, įmonei esant nemokiai, būtų maksimaliai apsaugotos kreditorių teisės gauti maksimalų reikalavimų patenkinimą. Ši pareiga skiriasi nuo bendrosios pareigos veikti įmonės interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020, 27 punktas). Taigi, įmonės vadovo atsakomybė pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį yra specifinis deliktas, kuris skiriasi nuo vadovo civilinės atsakomybės už bendrųjų pareigų įmonei pažeidimą pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį.

37. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose, yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo. Administracijos vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).

38. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą; nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę; pareiga inicijuoti bankroto bylą, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, tenka įmonės administracijos vadovui, ĮBĮ apibrėžiama šios pareigos įgyvendinimo tvarka, todėl teisės aktuose nereglamentuoti įmonės administracijos vadovo veiksmai neeliminuoja nei pareigos inicijuoti bankroto bylą, nei civilinės atsakomybės už šios pareigos nevykdymą; vien ta aplinkybė, jog įmonė, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę komercinę veiklą vykdė, negali pašalinti įmonės vadovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

39. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-490-933/2023, įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog Bendrovės nemokumas atsirado ne anksčiau nei 2019 m. gruodžio 31 d. neatitinka realios byloje nustatytos faktinės situacijos; <...> Bendrovės nemokumas, o kartu ir bendrovės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei inicijavimo atsirado 2018 m. balandžio 5 d.; <...> nustačius, kad Bendrovė 2018 m. balandžio 5 d. buvo nemoki, laikytina, kad Bendrovės vadovai – J. V., ėjęs pareigas nuo 2011 m. lapkričio 4 d. iki 2019 m. vasario 14 d., ir A. V., ėjęs pareigas nuo 2019 m. vasario 15 d. iki bankroto bylos iškėlimo, nevykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos inicijuoti nemokumo procesą; <...> atsakovai neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai Bendrovės interesais, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors faktiškai Bendrovė nuo 2018 m. balandžio 5 d. jau buvo nemoki. Tokiais neteisėtais veiksmais (neteisėtu neveikimu) Bendrovei (jos kreditoriams) galėjo būti padaryta žala. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, pagal byloje esančius duomenis nustatė Bendrovės nemokumo momentą (2018 m. balandžio 5 d.) ir atsakovų neteisėtus veiksmus, šiems laiku nesikreipus dėl Bendrovės nemokumo bylos iškėlimo.

40. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, tame tarpe – dėl bendrovės nemokumo momento nustatymo ir atsakovų veiksmų neteisėtumo, tačiau neatliko savarankiškos bylos medžiagos analizės, neįvertino visų į bylą pateiktų įrodymų. Teisėjų kolegija su šiais apeliantų argumentais nesutinka.

41. Pirma, nors apeliantai akcentuoja 2024 m. sausio 26 d. rašytiniuose paaiškinimuose jų pateiktas aplinkybes bei teisinius argumentus, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad minėtuose paaiškinimuose nurodyti argumentai tiek dėl V. V. paskolų, tiek dėl kitų atsakovų nurodomų aplinkybių iš esmės jau buvo įvertinti Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-490-933/2023. Naujų objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima kitaip vertinti Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-490-933/2023 nustatytą Bendrovės nemokumo momentą bei konstatuotus atsakovų neteisėtus veiksmus, atsakovai nepateikė, o savo poziciją iš esmės grindžia subjektyviu situacijos vertinimu. Tačiau vien tai, kad apeliantė nesutinka su teismo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą, ar nesivadovauti Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje padarytomis išvadomis tiek dėl bendrovės nemokumo momento, tiek dėl veiksmų neteisėtumo (žr. šios nutarties 36 punktą).

42. Antra, atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartį, nustatyta, kad joje buvo vertintos apeliantų nurodytos aplinkybės, susijusios tiek su bendrovės finansine padėtimi (žr. minėtos nutarties 38–42 punktus), tiek su bendrovės praleistais įsipareigojimais kreditoriams (žr. minėtos nutarties 43, 47–51) ir remiantis jomis teismas padarė išvadas dėl Bendrovės nemokumo momento, todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo analizuotą situaciją vertinti kitaip, nei ji buvo įvertinta apeliacinės instancijos teismo.

43. Trečia, nors apeliantai teigia, kad bendrovė susidūrė su sunkumais atsiskaitant už esmines ir bendrovės veiklai gyvybiškai svarbiausias paslaugas tik 2019 m. viduryje, iki to laiko, ir juo labiau 2018 m. balandžio 5 d., bendrovė vykdė aktyvią ūkinę komercinę veiklą, ir einamųjų išlaidų įsiskolinimų neturėjo, tačiau tokius jų argumentus paneigia Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-490-933/2023 ištirtų bendrovės finansinių dokumentų visuma, iš kurių matyti, kad teismas tyrė bendrovės finansinę situaciją 2017–2020 m. laikotarpiu ir konstatavo, kad minėtu laikotarpiu bendrovės finansinė padėtis buvo prasta, tai buvo ne laikini finansiniai sunkumai, o tam tikrą laiką besitęsiantis nemokumas; bendrovė nuolat neturėjo pakankamų finansinių galimybių tinkamai vykdyti einamuosius finansinius įsipareigojimus, dėl to buvo priversta skolintis taip ir toliau didinant bendrovės finansinius įsipareigojimus. Objektyvių duomenų, kuriais remiantis teisėjų kolegija galėtų daryti priešingą išvadą, apeliantai nepateikė. Todėl argumentai, kad Atsakovas 1 turėjo tik teisę, bet ne pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, bei 2018 m. balandžio 5 d. Atsakovas 1 galėjo tik numanyti bendrovės nemokumo atsiradimo tikimybę, atmestini kaip nepagrįsti.

44. Ketvirta, apeliantų argumentai, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nei vienas bendrovės įsiskolinimų (išskyrus pačių ieškovų ir V. V. reikalavimus) nebuvo praleistas 2018 m. balandžio 5 d., nepaneigia bendrovės nemokumo fakto 2018 m. balandžio 5 d. Šiuo atveju sprendžiant dėl bendrovės nemokumo pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą nemokumo sampratą (įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės) yra reikšmingas ne visų įsipareigojimų, bet pradelstų įsipareigojimų dydis, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Kadangi Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-490-933/2023 nustatė, kad bendrovė 2018 m. balandžio 5 d. turėjo įsiskolinimų A. A., V. V. ir UAB „JUMIGA“ ir šių įsiskolinimų visuma (222 177,01 Eur) viršijo pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės (344 343 Eur ÷ 2 = 172 171,50 Eur), todėl bendrovės įsiskolinimų šiems kreditoriams pakako, kad būtų galima konstatuoti bendrovės nemokumo momentą.

45. Penkta, apeliantų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje išdėstytais argumentais, skundžiamame sprendime nenustatė, kada atsakovai sužinojo apie bendrovės nemokumą, yra atmestini kaip nepagrįsti. Minėta, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. konstatuotais faktais, kurių apeliantai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepaneigė. Kaip matyti iš Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutarties turinio, Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad J. V., eidamas bendrovės vadovo pareigas, žinojo (turėjo žinoti) tai, kad pasibaigus prievolių pagal 2013 m. balandžio 5 d. Paskolos sutartį įvykdymo terminui atsiras 63 678,41 Eur dydžio pradelsta skola, kuri kartu su kitomis pradelstomis skolomis viršys pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės, t. y. kad bendrovė, suėjus minėtos paskolos sutarties įvykdymo terminui, bus pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį faktiškai nemoki (žr. minėtos nutarties 49 punktą). Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad šiuo atveju vien faktas, kad kreditoriai nereikalavo grąžinti skolos iki 2018 m. balandžio 5 d., ar tai, kad bendrovė tęsė veiklą, ar, kad ieškovai ir kreditorė V. V. investavo savo lėšas į bendrovės veiklą, nepaneigia bendrovės vadovų įstatyme numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat nepaneigia nustatyto bendrovės nemokumo momento.

46. Teisėjų kolegija, apibendrindama minėtas išvadas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-490-933/2023 esančiomis išvadomis tiek dėl nemokumo momento nustatymo, tiek dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, šiems neveikiant rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai Bendrovės interesais. Minėtos išvados paremtos tiek byloje esančių įrodymų visuma, tiek ir šalių paaiškinimais. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantai nepateikė papildomų objektyvių duomenų, kurių pagrindu galėtų būti daromos priešingos išvados, nei jos buvo padarytos pirmosios instancijos teismo.

Dėl priteistos žalos dydžio ir priežastinio ryšio

47. Kasacinio teismo praktika dėl žalos dydžio nustatymo kriterijų, kai ieškinys reiškimas ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, taip pat dėl priežastinio ryšio vertinimo, yra suformuota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-313/2021, 24 punktas). Atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali sumokėti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-381/2021, 42 punktas). Tokiu atveju žala laikoma po vadovui ir (ar) dalyviui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pvz., delspinigių forma), jeigu ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta. Taigi, delsimu inicijuoti bankroto bylą padaryta žala turi kilti per laikotarpį, kurį vėluota inicijuoti bankroto bylą (laikotarpis tarp pareigos atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo), ir tuo laikotarpiu įmonei atsiradusi žala dėl padidėjusių įmonės įsipareigojimų turi būti teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su delsimu inicijuoti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020, 33 punktas).

48. Pirmosios instancijos teismas ginčijame sprendime įvertinęs tai, kad 2018 m. balandžio 5 d. Bendrovės pradelsti įsipareigojimai sudarė 222 177,01 Eur, o 2020 m. birželio 23 d. Bendrovės bankroto byloje buvo patvirtinti 387 496,87 Eur finansiniai reikalavimai, nusprendė, kad šis išaugusių Bendrovės skolų dydis laikytinas žala Bendrovei (jos kreditoriams).

49. Apeliantai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nepaneigė atsakovų argumentų, kad nei Bendrovei, nei jos kreditoriams žala nebuvo padaryta, kad nebuvo įrodytas nuostolių dydis, kad nėra priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir ieškovų reikalaujamų atlyginti nuostolių. Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas visą ieškinyje nurodytą žalą, neatsižvelgė į visus į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, kad: i) pagal 2019 m. sausio 14 d. Paskolų mokėjimo sutartį kreditorė V. V. sutiko atidėti visų jos suteiktų paskolų grąžinimo terminą iki 2019 m. gruodžio 31 d.; ii) kreditoriaus E. V. suteikta 35 000 Eur dydžio paskola buvo panaudota atsiskaitymui su kitu kreditoriumi – paties ieškovo A. A. valdoma UAB „Tolleda“, t. y. naujas reikalavimas neatsirado, tik vienas kreditorius buvo pakeistas kitu; iii) Atsakovo 1 pareiga kreiptis į teismą dėl Bendrovės bankroto bylos iškėlimo pagal tuo metu galiojusią ĮBĮ redakciją neatsirado ir negalėjo atsirasti iš karto; iv) tuo atveju, jeigu bankroto byla įmonei būtų iškelta ieškovų nurodytu laikotarpiu (t. y. nedelsiant po 2018 m. balandžio 5 d.), bendrovei būtų atsiradusi beveik 200 000 Eur dydžio prievolė grąžinti paramos lėšas NMA, t. y. tokiu atveju kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus iš Bendrovės turto būtų dar mažesnės; v) ieškovų nurodoma žalos suma yra su aritmetinėmis (skaičiavimo) klaidomis. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentams.

50. Pirma, atmestini kaip nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad 2019 m. sausio 14 d. Paskolų mokėjimo sutartis sukėlė realias teisines pasekmes ir tiesiogiai įtakojo Bendrovės mokumą, o tai, apeliantų vertinimu, reiškia, kad laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 14 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Bendrovė negali būti laikoma nemokia ir atitinkamai už šį laikotarpį negalėjo būti apskaičiuota iš atsakovų priteistina žala. Minėta, byloje nustatytas bendrovės nemokumo momentas (2018 m. balandžio 5 d.), todėl apeliantų argumentai dėl jos mokumo nuo 2019 m. sausio 14 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. atmestini kaip nepagrįsti. Be to, atsakovų argumentai, susiję su V. V. Bendrovei suteiktomis paskolomis, jų grąžinimo termino pratęsimu ir jo įtaka Bendrovės (ne)mokumui, buvo įvertinti ir dėl jų pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje (žr. minėtos nutarties 37, 43, 47–50), o vien tai, kad apeliantai turi kitokią nuomonę, savaime nesudaro pagrindo nesiremti apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis, juolab kad naujų objektyvių duomenų, kurie sudarytų pagrindą aptariamą situaciją vertinti kitaip, apeliantai nepateikė.

51. Antra, nors apeliantai teigia, kad kreditoriaus E. V. finansinis reikalavimas negali būti laikoms „nauju“ ir, atitinkamai, nelaikytinas Bendrovės žala ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies prasme, nes jis neatsirado per laikotarpį, kada atsakovai vėlavo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo, tačiau, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliantai nepateikė objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų jų nurodomas aplinkybes, o ir tokių aplinkybių nenustatė apeliacinės instancijos teismas. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. sausio 23 d. tarp Bendrovės ir E. V. buvo sudarytas Sutartinis įkeitimas, kurio pagrindu E. V. buvo įkeisti 9 įrengimai, esantys (duomenys neskelbtini). Įkeitimu buvo užtikrinti įsipareigojimai, kylantys iš 2019 m. sausio 23 d. paskolos sutarties (1 t., b. l. 28–30; CBP-685, ieškinio priedas Nr. 24.2). 2019 m. vasario 4 d. mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini) E. V. pervedė Bendrovei 35 000 Eur sumą (1 t., b. l. 28–30; CBP-685, ieškinio priedas Nr. 24.3). Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyta faktinė situacija įrodo, kad kreditoriaus E. V. finansinis reikalavimas atsirado po 2018 m. balandžio 5 d., t. y. laikotarpiu, kai Bendrovė jau buvo nemoki, kas reiškia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kreditoriaus E. V. finansinis reikalavimas laikytinas žala, kuri susidarė po to, kai atsakovas J. V. neteisėtai delsė inicijuoti Bendrovei nemokumo bylą, ir tai leidžia konstatuoti egzistuojantį priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Taigi, byloje nesant patikimų objektyvių duomenų, kad E. V. finansinis reikalavimas atsirado anksčiau nei 2018 m. balandžio 5 d., nėra pagrindo minėtus apeliantų argumentus vertinti kaip pagrįstus.

52. Trečia, nėra pagrindo sutikti su apeliantų teiginiais, kad Atsakovo 1 pareiga kreiptis į teismą negalėjo atsirasti anksčiau negu 2018 m. balandžio 27 d., (kai suėjo 21 diena neeiliniam akcininkų susirinkimui sušaukti), o ši pareiga negalėjo (negalėtų) būti pažeista anksčiau negu 2018 m. gegužės 2 d. (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytas 5 dienų laikotarpis). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliantų nurodyti argumentai prieštarauja kasacinio teismo išaiškinimui, kad konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (žr. šios nutarties 47 punktą). Konstatavus, kad Bendrovės nemokumas, o kartu ir Bendrovės vadovų pareiga kreiptis į teismą dėl Bendrovės nemokumo bylos iškėlimo atsirado 2018 m. balandžio 5 d., apeliantų argumentai, kad Atsakovo 1 pareiga kreiptis į teismą negalėjo atsirasti anksčiau nei 2018 m. balandžio 27 d. atmestini kaip nepagrįsti.

53. Ketvirta, nesutiktina su apeliantų teiginiais, kad jeigu Bendrovės bankroto byla būtų iškelta ieškovų nurodytu laikotarpiu (nedelsiant po 2018 m. balandžio 5 d.), bendra finansinių reikalavimų suma būtų dar didesnė, kadangi būtų atsiradusi beveik 200 000 Eur dydžio prievolė NMA. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai nepaneigia Bendrovės vadovų imperatyvios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo. Teismų praktikoje pažymima, jog įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo privalo pateikti nedelsdamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Bendrovės nemokumas konstatuotas 2018 m. balandžio 5 d., todėl vien ta aplinkybė, kad, apeliantų įsitikinimu, nesikreipus į teismą dėl Bendrovės bankroto bylos iškėlimo, kreditorių galimybės tokiu atveju patenkinti savo reikalavimus iš Bendrovės turto būtų dar mažesnės, nepateisina Bendrovės vadovų pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo. Priešingai nei teigia apeliantai, jeigu Bendrovės vadovai būtų laiku kreipęsi į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo, vėliau sekę sandoriai nebūtų įvykę, papildomi įsipareigojimai nebūtų atsiradę, todėl būtų sudarytos prielaidos Bendrovei turėti daugiau turto ir didesnes galimybes patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus ĮBĮ nustatyta tvarka. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad NMA 2017 m. liepos 28 d. raštu informavo Bendrovę, kad tiek 2014 m., tiek 2015 m. nebuvo pasiekti planuoti projekto priežiūros rodikliai, nepasiektas planuotas pelningumas (5 t., b. l. 84–86), Pastaroji aplinkybė papildomai įrodo, kad jau minėtu laikotarpiu Bendrovės planuota ūkinė veikla nedavė siekiamo rezultato. Atsakovai, būdami Bendrovės vadovais, žinojo apie susiklosčiusią situaciją, todėl juridinio asmens atžvilgiu turėjo veikti sąžiningai ir protingai, o ne delsti kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo. Taigi, Bendrovės vadovai, savalaikiai neįgyvendinę ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos, atliko neteisėtus veiksmus. Šios išvados nepaneigia ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartis, kurioje konstatuota, kad atsakovai neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai Bendrovės interesais, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo, nors faktiškai Bendrovė nuo 2018 m. balandžio 5 d. jau buvo nemoki.

54. Penkta, nepagrįsti atsakovų apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovų ieškinį, priteisė visą ieškovų prašomą žalą iš atsakovų, neatsižvelgdamas į atsakovų argumentus dėl žalos dydžio aritmetinių (skaičiavimo) klaidų. Teisėjų kolegija su šiais apeliantų argumentais nesutinka, priešingai, 2024 m. sausio 31 d. vykusio teismo posėdžio metu buvo pateikti ieškovų atstovo paaiškinimai dėl žalos dydžio skaičiavimo netikslumų (2024 m. sausio 31 d. teismo posėdžio garso įrašas, I dalis: nuo 14 min. 1 sek. iki 20 min. 15 sek.), kuriais teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, nes jie neprieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Taigi, nors ieškovė ieškinyje (ieškinio 87 punkto lentelėje, ieškinio 105 punkte) nurodė netikslius skaičius, tačiau tokie rašymo apsirikimai neturi įtakos galutiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui, nes ieškovai, apskaičiuodami priteistinos žalos dydį, atliko skaičiavimus, kuriuose atsispindėjo teisingi skaičiai (be aritmetinių klaidų).

55. Taip pat nesutiktina su apeliantų argumentais, kad neaišku, kaip susidarė 1 910,50 Eur palūkanų suma V. V. bei 3 887,40 Eur suma E. V.. Visų pirma, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2627-852/2020 buvo patvirtinti Bendrovės finansiniai reikalavimai, tame tarpe ir kreditoriaus E. V., kaip hipotekos kreditoriaus, 38 983,29 Eur dydžio finansinis reikalavimas, susidedantis iš 35 000 Eur pagrindinės skolos, 3 500 Eur palūkanų, paskaičiuotų už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 23 d. iki 2020 m. sausio 23 d. bei 483,29 Eur netesybos. Šis kreditoriaus E. V. finansinis reikalavimas Bendrovės bankroto byla nebuvo nuginčytas, yra galiojantis, todėl abejoti jo pagrįstumu nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Kadangi, kaip nurodyta ieškinyje, Atsakovas 1 yra atsakingas už sutartinių palūkanų, kaip nuostolių, dalį, skaičiuotiną už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 4 d. iki 2019 m. vasario 14 d. (įskaitytinai), t. y. už 10 dienų, todėl Atsakovui 1 civilinė atsakomybė tenka už kreditoriui E. V. mokėtiną sutartinių palūkanų dalį, sudarančią 95,89 Eur. Tai yra, Atsakovas 1 atsakingas už kreditoriaus E. V. reikalavimų dalį, sudarančią 35 095,89 Eur (35 000,00 Eur + 95,89 Eur) – kaip Bendrovės patirtus, savalaikiai neinicijavus Bendrovės bankroto, nuostolius. Taigi, atitinkamai už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 15 d. susidariusi suma siekia 3 887,40 Eur (38 983,29 – 35 095,89 Eur). Antra, vertinant apeliantų argumentus dėl 1 910,50 Eur sumos V. V. susidarymo, taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2627-852/2020 buvo patvirtintas V. V., kaip hipotekos kreditorės, 129 862,31 Eur dydžio finansinis reikalavimas. Kadangi, kaip nurodyta ieškinyje, V. V. buvusių pradelstų ir turėtų įvykdyti 2019 m. įsipareigojimų suma sudarė 127 951,81 Eur, todėl likusi patvirtinta finansinio reikalavimo suma, t. y. 1 910,50 Eur (129 862,31 – 127 951,81) yra susidariusi laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 15 d. Taigi, apeliantų bandymas kvestionuoti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2627-852/2020 patvirtintų Bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų teisėtumą, reikalaujant pakartotinio įrodymų vertinimo, yra nepagrįstas. Trečia, pirmosios instancijos teismas dėl Bendrovės patirtos žalos, susijusios tiek su kreditoriaus E. V., tiek su kreditorės V. V. finansinių reikalavimų padidėjimais, yra pasisakęs skundžiamame sprendime (žr. skundžiamo sprendimo 40.1–40.2 papunkčius). Objektyvių duomenų, kurių pagrindu teisėjų kolegija aptariamą situacija galėtų vertinti kitaip, nei ji buvo įvertinta pirmosios instancijos teismo, apeliantai nepateikė, o ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

56. Apeliantai taip pat nurodė, kad UAB „PEGAS Distribution“ finansinis reikalavimas dalyje dėl 8 246,85 Eur žalos nelaikytinas nauju ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies prasme, nes UAB „PEGAS Distribution“ savo lėšomis dengė Bendrovės įsiskolinimus įvairiems paslaugų tiekėjams ir nėra žinoma, kada Bendrovė buvo skolinga pradiniams kreditoriams. Pasisakydama dėl šio apeliantų argumento, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Bendrovės bankroto byloje buvo pareikštas UAB „PEGAS Distribution“ prašymas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo, iš kurio turinio matyti, kad 8 246,85 Eur sumą sudaro UAB „PEGAS Distribution“ apmokėtos einamosios sąskaitos už Bendrovę laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 21 d. iki 2020 m. kovo 23 d. Šį prašymą pasirašė UAB „PEGAS Distribution“ direktorius J. V. (nagrinėjamoje byloje, be kita ko – Atsakovas 1) (1 t., b. l. 28–30; CBP-685, ieškinio priedas Nr. 23). Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „PEGAS Distribution“ nuo 2019 m. gegužės 21 d. iki 2020 m. balandžio 2 d. atliko mokėjimus TELIA LIETUVA, AB, UAB „Gaschema“, UAB VR Servisas, UAB Švyturys-Utenos alus, UAB TELE2, Eurolex advokatų profesinė bendrija (1 t., b. l. 28–30; CBP-685, ieškinio priedas Nr. 23.2–23.3). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyta faktinė situacija nesudaro pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pirminiai finansiniai reikalavimai, kuriuos už Bendrovę dengė UAB „PEGAS Distribution“, susidarė per ginčo laikotarpį (laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 15 d.). Apeliaciniame skunde išsakytos apeliantų abejonės dėl pateiktų įrodymų vertinimo nėra pagrįstos objektyviais duomenimis, o tik abstrakčiais argumentais, o tai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

57. Taigi, apeliacinio skundo argumentų visuma nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su Bendrovei padarytos žalos dydžiu. Atsakovai neabejotinai žinojo Bendrovės sunkią finansinę būklę, tačiau laiku nevykdė pareigos kreiptis į teismą bankroto bylos iškėlimo, tęsė nuostolingą veiklą, didino įsipareigojimus kreditoriams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovai yra atsakingi už skolų padidėjimą, susidariusį nuo nustatyto Bendrovės nemokumo momento ir toks Bendrovės vadovų elgesys (delsimas inicijuoti Bendrovei bankroto bylą) yra priežastiniu ryšiu susijęs su Bendrovei kilusia žala.

Dėl atsakovų kaltės

58. Teismui nustačius, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju, Bendrovės vadovai, siekdami išvengti civilinės atsakomybės ir remdamiesi kaltės nebuvimu, gali paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (žr. šios nutarties 33 punktą).

59. Neigdami savo kaltę, atsakovai nurodė, kad nei atsakovo J. V., nei atsakovo A. V. veiksmuose nesama kaltės, kadangi tiek jų neveikimas (nekeliant bankroto bylos iki atitinkamo momento), tiek atsakovo A. V. veiksmai (inicijuojant bankroto bylos įmonei iškėlimą 2020 m. sausio 15 d. pranešant apie tai kreditoriams), įvertinus visas konkrečiu atveju buvusias sąlygas ir aplinkybes, visiškai atitinka rūpestingo, apdairaus, protingo žmogaus elgesio standartą. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovai savo kaltės prezumpcijos nepaneigė; atsakovų subjektyvus vertinimas ir deklaratyvūs argumentai, kad jie neturėjo jokio tikslo ir motyvo neinicijuoti Bendrovės nemokumo proceso, nėra pakankami kaltės prezumpcijai paneigti, o be to, atsakovai į bylą nepateikė objektyvių duomenų, kad jų neveikimą būtų nulėmę kokie nors kiti, nuo jų valios nepriklausę, veiksniai.

60. Atsakovai apeliaciniame skunde, pasisakydami dėl kaltės, teigia, kad: i) atsakovai nenuslėpė kokios nors reikšmingos informacijos nuo Bendrovės kreditorių, neatliko jokių tyčinių veiksmų, ir veikė sutinkamai su pačių investuotojų norais – toliau tęsti Bendrovės veiklą, todėl, atsižvelgiant į bylose esančiais įrodymais nustatytą pačių kreditorių rizikos prisiėmimą, egzistuoja teisinis pagrindas visiškai ar iš dalies atleisti atsakovus nuo civilinės atsakomybės; ii) žala Bendrovei paskaičiuota nepagrįstai, kadangi dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylą nuo 2020 m. vasario 12 d. iki 2020 m. balandžio 18 d., nėra atsakovų kaltės – vadovas negali būti atsakingas už laikotarpį, per kurį teismas, remdamasis įstatymuose nustatytais terminais, nagrinėja pareiškimą bei priima atitinkamą procesinį sprendimą.

61. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai nenurodė pagrįstų argumentų, galinčių paneigti jų kaltės prezumpciją.

62. Visų pirma, apeliantų argumentai, kad atsakovai nenuslėpė reikšmingos informacijos nuo Bendrovės kreditorių, veikė sutinkamai su pačių investuotojų norais, nepaneigia jų kaltės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad imperatyvių įstatymo nuostatų nepaisymas, negali būti vertinamas rūpestingu ir protingu įmonės vadovo elgesiu ir jokiais kitais objektyviais verslo ar ekonomikos logikos dėsniais neparemtas delsimas vykdyti įstatyme įtvirtintas pareigas, neeliminuoja ir negali eliminuoti Bendrovės vadovų kaltės.

63. Apeliantų argumentai, kad jie siekė išsaugoti įmonę, įsisavinti NMA paramos lėšas, kad jie neatliko tyčinių veiksmų, todėl tai nepatvirtina jų kaltės, nepaneigia byloje nustatyto nemokumo momento, nei pareigos laiku inicijuoti bankroto bylos iškėlimą privalomumo, juo labiau kad atsakovai neabejotinai žinojo Bendrovės sunkią finansinę būklę, tačiau tęsė nuostolingą veiklą, didino įsipareigojimus kreditoriams (žr. šios nutarties 57 punktą), todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad nėra jų kaltės dėl kilusių pasekmių bei spręsti jų atleidimo nuo civilinės atsakomybės klausimą. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovų argumentai dėl jų atleidimo nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 5 dalies pagrindu, nebuvo reiškiami pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

64. Antra, atmestini kaip nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 12 d. (kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo) iki 2020 m. balandžio 18 d. (kai nutartis dėl Bendrovės bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo), nėra atsakovų kaltės, nes vadovas negali būti atsakingas už laikotarpį, per kurį teismas, remdamasis įstatymuose nustatytais terminais, nagrinėja pareiškimą bei priima atitinkamą procesinį sprendimą. Toks atsakovų aiškinimas neatitinka kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos, kurioje nurodoma, kad žala laikoma po vadovui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pvz., delspinigių forma), jei ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta. Taigi, delsimu inicijuoti bankroto bylą padaryta žala turi kilti per laikotarpį, kurį vadovas vėlavo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą (laikotarpis tarp pareigos atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo), ir tuo laikotarpiu įmonei atsiradusi žala dėl padidėjusių įmonės įsipareigojimų turi būti teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su vadovo delsimu inicijuoti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020, 33 punktas; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-313/2021, 24 punktas). Todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams, kad atsakovų kaltė už laikotarpį nuo 2020 m. vasario 12 d iki 2020 m. balandžio 18 d. nekyla.

65. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad atsakovai nevykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai Bendrovei iškėlimo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismai pagrįstai vadovavosi atsakovų kaltės prezumpcija, pripažindamas, kad atsakovų byloje pateikti įrodymai jų kaltės nepaneigia.

Dėl solidarios atsakovų atsakomybės nebuvimo

66. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. CK 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai.

67. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad solidarioji civilinė atsakomybė atsiranda iš įstatymo arba prievolės dalykui esant nedaliam (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Taigi, pagal bendrą civilinės atsakomybės taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis). Tačiau deliktinės atsakomybės atveju CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Toks reguliavimas užtikrina nukentėjusio asmens intereso veiksmingai įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-1075/2018, 31 punktas; 2022 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-1075/2022, 47 punktas).

68. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tais atvejais, kai faktiškai nemokiai įmonei skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi vadovai, kurie padarė žalos laiku neinicijavę bankroto bylos, tai ši žala nėra padaryta bendrais šių asmenų veiksmais, jie nelaikytini bendraskoliais, kiekvienas iš jų individualiai atsako už savo veiksmais padarytą žalą, jų atsakomybė turi būti atribota ir individualizuota, individualiai nustatant kiekvieno iš jų civilinės atsakomybės sąlygų visetą, dėl jos turi būti sprendžiama pagal faktines aplinkybes, žalos dydis dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą turi būti skaičiuojamas kiekvieno iš jų vadovavimo laikotarpiui atskirai (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis, CK 6.246–6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016, 34 punktas).

69. Visgi, kasacinis teismas bylose, kuriose vertintos bendrovės vadovų civilinės atsakomybės sąlygos, yra atkreipęs dėmesį į aplinkybes, kada, esant bendrovės vadovų daugetui, gali būti taikoma solidarioji jų atsakomybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad solidariosios atsakomybės taisyklė deliktinės atsakomybės atveju taikoma tik tada, jei nėra protingo pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkrečiam atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594-686/2015). Be to, solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo siaurąja prasme atvejai gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015; 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016, 24 punktas; 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2021, 28 punktas; 2024 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-823/2024, 60 punktas).

70. Atkreiptinas dėmesys, kad objektyviojo bendrininkavimo atveju turi būti nustatytas kiekvieno bendrininko veiksmų ryšys su ta pačia kilusia žala. Objektyviojo bendrininkavimo atveju solidarioji atsakomybė taikoma ne dėl to, kad preziumuojamas kiekvieno asmens veiksmų ir kilusių padarinių priežastinis ryšys, o dėl to, jog nustatoma, kad kiekvieno asmens veiksmai yra būtini visai žalai atsirasti. Todėl turi būti nustatytas faktinis ir teisinis priežastinis kiekvienos priežasties ir kilusių padarinių ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-1075/2020, 32 punktas; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-1075/2021, 26 punktas; 2022 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-1075/2022, 51 punktas).

71. CK 6.247 straipsnyje, reglamentuojančiame civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio sampratą, nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

72. Kasacinio teismo praktikoje faktiniam priežastiniam ryšiui nustatyti taikomas conditio sine qua non (būtina sąlyga, be kurios neįmanoma ką nors pradėti) testas, t. y. nustatoma, ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šis testas taikomas ir objektyviojo bendrininkavimo atvejui. Kita vertus, tam tikrose situacijose atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, dauginio priežastingumo atveju šis testas gali būti ir modifikuojamas. Objektyviojo bendrininkavimo atveju kiekvieno iš asmenų veiksmai atskirai, taip pat visi kartu būtini žalai atsirasti. Todėl tokiais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, atsakomybė vienam iš asmenų gali būti netaikoma, jeigu nebus nustatytas faktinis priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-1075/2020, 33 punktas). Nustačius faktinį priežastinį ryšį, atitinkamai nustatomas teisinis kiekvieno iš asmenų veiksmų ir kilusių padarinių teisinis priežastinis ryšys, t. y. nustatoma, ar nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Nustatant teisinį priežastinį ryšį yra sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo). Tokiu atveju reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019, 71 punktas; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019, 36 punktas; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-1075/2021, 25 punktas; 2022 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-1075/2022, 53 punktas).

73. Pirmosios instancijos teismas konstatavo 65 654,93 Eur žalos, susidariusios laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2020 m. balandžio 18 d., nedalomumą ir abiejų atsakovų veiksmų bendrumą objektyviąja prasme, todėl nusprendė, kad jų prievolė Bendrovei yra solidaraus pobūdžio. Atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotą atsakovų solidariąja atsakomybe dalyje dėl 65 654,93 Eur žalos priteisimo. Atsakovų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai solidariai iš atsakovų priteisė nuostolių atlyginimą už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 15 d., nes: i) kiekvienas vadovas (atsakovas) vykdė savo funkcijas aiškiai apibrėžtu laikotarpiu (nuo paskyrimo vadovu iki atšaukimo iš vadovo pareigų dienos); ii) patys ieškovai ieškinyje yra konkrečiai apskaičiavę nuostolių, neva susidariusių kiekvieno atsakovo vadovavimo laikotarpiu, dydį, kas patvirtina, kad egzistuoja aiškus ir protingas pagrindas nuostolių atskiras dalis priskirti konkretiems asmenims, t. y. atsakomybei individualizuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyta faktinė situacija nesudaro pagrindo sutikti su minėtais apeliacinio skundo argumentais.

74. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad nuo 2018 m. balandžio 5 d. J. V. buvo kilusi imperatyvi pareiga inicijuoti Bendrovės bankroto bylą, tačiau jis, žinodamas Bendrovės finansinę situaciją, 2019 m. sausio 14 d. su Bendrovės kreditore V. V. (savo motina ir Bendrovės vyr. buhaltere), kuri dar 2018 m. gruodžio 27 d. raštu pareikalavo suteiktų paskolų grąžinimo, sudarė Paskolų mokėjimo sandorį, kuriuo pradelstus įsiskolinimus (viso 127 951,81 Eur sumai) šiai kreditorei Bendrovė įsipareigojo grąžinti iki 2019 m. gruodžio 31 d., tačiau su sąlyga, jog Bendrovė įkeis jai (V. V.) savo kilnojamąjį turtą. Tačiau A. V., nuo 2019 m. vasario 15 d. būdamas Bendrovės vadovu, ir žinodamas realią Bendrovės finansinę situaciją bei turėdamas tą pačią imperatyvią pareigą inicijuoti Bendrovės bankroto bylą, vykdydamas minėtą 2019 m. sausio 14 d. sandorį, 2019 m. kovo 18 d. sudarė su V. V., atstovaujama sūnaus J. V., Sutartinio įkeitimo (maksimalaus įkeitimo) sutartį, taip sumažinant Bendrovės galimybes atsiskaityti su kitais kreditoriais.

75. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų aplinkybių pakanka nuspręsti, kad nors abiejų atsakovų veiksmai buvo atlikti skirtingu metu, tačiau nesant minėtų J. V. veiksmų bei vėliau sekusių A. V. veiksmų, nebūtų sumažintos Bendrovės galimybės atsiskaityti su kitais kreditoriais, atitinkamai Bendrovė nebūtų patyrusi prašomos priteisti žalos. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės yra pagrindas pripažinti, kad abu atsakovai savo veiksmais prisidėjo prie 65 654,93 Eur žalos atsiradimo iš esmės ir nėra pagrindo priskirti atskiras žalos dalis konkrečiam atsakovui, nes abiejų jų veiksmai (neveikimas) prisidėjo prie to, kad susidarė kreditorių finansiniai reikalavimai. Tai yra, šiuo atveju egzistuoja faktinis priežastinis ryšys tarp atsakovų atliktų veiksmų ir 65 654,93 Eur žalos atsiradimo ir yra pagrindas konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme. Taigi, nors Atsakovas 1 ir nebuvo Bendrovės vadovu laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 15 d., tačiau savo neteisėtais veiksmais prisidėjo prie 65 654,93 Eur žalos atsiradimo iš esmės, nes be jo veiksmų žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi.

76. Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantai nepagrindė savo argumentų dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priežastinį ryšį objektyviojo bendrininkavimo atveju, netinkamo taikymo ir aiškinimo. Be to, nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja aktualiai kasacinio teismo praktikai, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl procesinės bylos baigties

77. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą bei apeliacinio skundo argumentus, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias įmonės vadovo civilinę atsakomybę, taip pat įrodinėjimo procesą reglamentuojančias taisykles, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

78. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022 29 punktas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, (ne)atlyginimo

79. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

80. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

81. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad Rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-378/2020 198 punktas). Be to, ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017).

82. Atsakovų apeliacinį skundą atmetus, ieškovai įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

83. Ieškovai pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 4 190,47 Eur suma bei tokias išlaidas pagrindžiančius dokumentus: 2024 m. kovo 29 d., 2024 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitas faktūras ir 2024 m. balandžio 2 d. ir 2024 m. balandžio 30 d. mokėjimo nurodymus.

84. Kadangi už suteiktą teisinę pagalbą ieškovai sumokėjo 2024 m. balandžio 2 d. ir 2024 m. balandžio 30 d. mokėjimo nurodymais, todėl laikytina, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidas, susijusios su atsiliepimo į atsakovų apeliacinį skundą rengimu (4 190,47 Eur) viršija Rekomendacijų 8.11 papunktyje nustatytą rekomenduojamą dydį (2 110,3 Eur × 1,3 = 2 743,39 Eur). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ginčas nebuvo išskirtinai sudėtingas tiek faktinių aplinkybių, tiek teisės taikymo požiūriu, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo Rekomendacijose numatytų maksimalių dydžių. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, ieškovų prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą mažintinos, priteisiant 2 743,39 Eur, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 1 371,70 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo J. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovams A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir uždarajai akcinei bendrovei „JUMIGA“, juridinio asmens kodas 302778661, 1 371,70 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus septyniasdešimt vieną eurą 70 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovams A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir uždarajai akcinei bendrovei „JUMIGA“, juridinio asmens kodas 302778661, 1 371,70 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus septyniasdešimt vieną eurą 70 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Giedrė ČėsnienėŽilvinas TerebeizaAlma Urbanavičienė