- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-10-27
- Bylos Nr.
- e2A-728-407/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00689-2021-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Tomas Venckus, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- A. A., uždarosios akcinės bendrovės „Jumiga“
- Atsakovas
- J. V., A. V.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.1Neteisėta veika
- 2.6.10.5.2.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.4.3.2.2.3Įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo
- 3.4.3.2.3Kiti su pareiškimu iškelti bankroto bylą susiję klausimai
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Tomo Venckaus ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. A. ir uždarosios akcinės bendrovės „Jumiga“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. A. ir uždarosios akcinės bendrovės „Jumiga“ netiesioginį ieškinį, reiškiamą uždarosios akcinės bendrovės „Giralus“ vardu, atsakovams J. V. ir A. V. dėl nuostolių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai A. A. ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Jumiga“ ieškinyje prašė priteisti bankrutavusios UAB (toliau – ir BUAB) „Giralus“ (toliau – ir Bendrovė) naudai iš atsakovo J. V. 43 911,50 Eur nuostolių atlyginimą ir solidariai iš atsakovų J. V. bei A. V. 65 654,93 Eur nuostolių atlyginimą; 5 procentų metines palūkanas nuo priteistų sumų, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisti ieškovų UAB „Jumiga“ ir A. A. naudai iš atsakovų J. V. ir (ar) A. V. bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovai nurodė, kad Bendrovė faktiškai nemokia tapo 2018 m. balandžio 5 d., todėl nuo šio momento atsakovas J. V. (tuometinis Bendrovės vadovas bei akcininkas), o nuo 2019 m. vasario 14 d. – ir atsakovas A. V. (jam tapus Bendrovės vadovu), privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo. Atsakovams laiku neįvykdžius šios įstatyme nustatytos pareigos, Bendrovė patyrė nuostolių, kuriuos sudaro atitinkamais laikotarpiais padidėję kreditorių reikalavimai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. kovo 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Šalies argumentai
4. Teismas nustatė, kad UAB „Giralus“ vadovas A. V. 2020 m. vasario 12 d. pareiškimu kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei. Iš visų Bendrovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų anksčiausiai pradelstu tapo kreditoriaus (ieškovo) A. A. 49 525,02 Eur dydžio finansinis reikalavimas, kurio sumokėjimo terminas suėjo 2016 m. gegužės 16 d. Todėl, anot teismo, Bendrovės nemokumo momentui nustatyti ginčo atveju yra aktualus santykis tarp pradelstų įmonės įsipareigojimų ir pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės laikotarpiu nuo 2016 iki 2020 metų.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismas atsižvelgė į kreditorės V. V. paaiškinimus, kad ji dėl savo asmeninių (šeiminių) ryšių su Bendrovės akcininku atsakovu J. V. buvo suinteresuota tolesne Bendrovės veikla; kad Bendrovė mokėjo mokesčius ir įmokas Sodrai. Šią aplinkybę, anot teismo, patvirtina ir tai, kad V. V. Bendrovei suteikė beprocentines paskolas, t. y. kreditorė už Bendrovei suteiktas paskolas negavo pajamų (palūkanų forma). 2019 m. sausio 14 d. Paskolų mokėjimo sutartimi kreditorė V. V. sutiko laisva valia atidėti paskolų grąžinimo terminus, ši sutartis buvo sudaryta būtent tą dieną, kai suėjo vėliausiai grąžintinos paskolos grąžinimo terminas ir pagal ankstesnius žodinius šalių susitarimus tą dieną turėjo būti sprendžiamas negrąžintų paskolų grąžinimo klausimas. Atitinkamai, kreditorė 2019 m. sausio 14 d. Paskolų mokėjimo sutartimi sutiko dar kartą pratęsti suteiktų paskolų grąžinimo terminą iki 2019 m. gruodžio 31 d., tačiau su sąlyga, kad bus įkeistas skolininkės (Bendrovės) turtas. Būtent ta priežastis, kad paskolų grąžinimo terminas buvo pratęstas su sąlyga, lėmė tai, kad toks susitarimas, skirtingai negu anksčiau, buvo įformintas rašytiniu (o ne žodiniu) šalių susitarimu – 2019 m. sausio 14 d. Paskolų mokėjimo sutartimi. Teismo vertinimu, esminę reikšmę turi ir tai, kad žodinio susitarimo dėl paskolų grąžinimo terminų pratęsimo iki 2019 m. sausio 14 d. tarp šalių buvimą vienareikšmiškai patvirtina kreditorės V. V. konkliudentiniai veiksmai, t. y. ji laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. sausio 14 d., t. y. beveik dvejus metus, nereiškė skolininkei (Bendrovei) pretenzijų dėl „negrąžintos“ paskolos, reikalavimų nedelsiant grąžinti skolą ir pan. Teismas konstatavo, kad kreditorės V. V. Bendrovei suteiktų paskolų grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2019 m. gruodžio 31 d. (pirmiausia žodiniu šalių susitarimu iki 2019 m. sausio 14 d., o vėliau ir rašytiniu šalių susitarimu iki 2019 m. gruodžio 31 d.), dėl to nei viena ieškovų nurodyta Bendrovės skola kreditorei V. V. 2018 m. balandžio 5 d. nebuvo pradelsta, o Bendrovė atitinkamai ieškovų nurodytą dieną nebuvo nemoki.
6. Teismas, remdamasis byloje esančiais Bendrovės 2017–2018 m. finansinės atskaitomybės dokumentais, nustatė, kad Bendrovė ieškovų nurodytu momentu neturėjo apribojimais apsunkinto ilgalaikio turto, kurio vertė siekė beveik 300 tūkst. Eur, Bendrovė vykdė veiklą, iš veiklos vykdymo generavo pajamas, vyko atsiskaitymas su kreditoriais, Bendrovės pardavimo pajamos per vienerius metus siekė apie 100 000 Eur, byloje nėra duomenų, jog Bendrovė turėjo pradelstų skolų valstybės biudžetui. Dėl to teismas padarė išvadą, kad Bendrovės veikla buvo stabili.
7. Iš Bendrovės 2019 m. finansinės atskaitomybės duomenų teismas nustatė, kad būtent 2019 m. Bendrovės finansinė padėtis pradėjo blogėti. Išklausęs teismo posėdžio metu atsakovo bei kreditorės V. V. paaiškinimus, teismas nusprendė, kad žymiai prastesni 2019 m. finansiniai rezultatai sietini išimtinai su ta aplinkybe, kad 2019 m. vienas iš Bendrovės akcininkų – ieškovas A. A. nusprendė pasitraukti iš verslo ir susigrąžinti Bendrovei suteiktas paskolas. Iš byloje pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad 2019 m. Bendrovės pardavimo pajamos krito 37 proc. (sumažėjo nuo 113 675 Eur iki 71 752 Eur), bendras pelnas sumažėjo nuo 58 220 Eur iki 23 977 Eur; grynasis nuostolis išaugo nuo 10 913 iki 95 016 Eur. Taigi lyginant šiuos (2019 m.) finansinius rodiklius su ankstesnių finansinių metų (2018 m.) rodikliais, matyti, kad UAB „Giralus“ turimas turtas sumažėjo 116 548 Eur suma (318 973 Eur - 202 425 Eur), o skolos (įsipareigojimai) išaugo. Atitinkamai, 2019 m. gruodžio 31 d. Bendrovės pradelsti įsipareigojimai (297 549,03 Eur) jau viršijo jos turimo turto vertę. Dėl to teismas nusprendė, kad Bendrovė nemokia tapo anksčiausiai tik 2019 m. gruodžio 31 d.
8. Teismas nustatė, kad pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 8 straipsnio 3 dalį atsakovas A. V. nurodė kreditoriams minimalų terminą savo nuomonei pareikšti, t. y. 15 kalendorinių dienų, kurios pradėtos skaičiuoti nuo 2020 m. sausio 22 d., t. y. praėjus 7 dienoms nuo pranešimo išsiuntimo. 2020 m. vasario 6 d. pasibaigė terminas, nustatytas susitarimui dėl pagalbos sudaryti arba pritarti įmonės bankroto procedūrų vykdymui ne teismo tvarka, todėl jau 2020 m. vasario 12 d. atsakovas A. V. pateikė pareiškimą teismui dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo. Aptarta procedūra pagal JANĮ nustatytą tvarką yra privaloma, atsakovas A. V. jos laikėsi nedelsdamas, tik išaiškėjus nemokumo faktui. Bankroto byla Bendrovei iškelta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi, tačiau būtent tokios įmonės bankroto bylos iškėlimo datos nei vienas iš atsakovų negalėjo nulemti. Byloje ieškovai neįrodinėja, kad atsakovai vilkino procesą, piktnaudžiavo savo teisėmis ir pan., todėl, anot teismo, protingumo ir sąžiningumo principui prieštarauja ieškovų pozicija menamą Bendrovės žalą apskaičiuoti už laikotarpį iki nutarties dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo priėmimo datos. Nei iki 2019 m. gruodžio 31 d., t. y. faktinio Bendrovės nemokumo momento, nei po šios datos atsiradę (padidėję) kreditorių finansiniai reikalavimai nelaikytini atsiradusiais dėl neteisėtų atsakovų veiksmų.
9. Teismo vertinimu, ieškovai neįrodė atsakovo J. V. faktinio vadovavimo Bendrovei nuo 2019 m. vasario 14 d. požymių. Teismas konstatavo, kad ieškovai neteisingai nustatė atsakomybės už įmonės patirtą žalą subjektus – remiantis kasacinio teismo praktika, skirtingais laikotarpiais įmonei vadovavusių asmenų atsakomybė už nesikreipimą dėl bankroto bylos iškėlimo nėra solidari ir turi būti individualizuojama.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
10. Ieškovai A. A. ir UAB „Jumiga“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – netiesioginį ieškinį tenkinti visiškai; priteisti iš atsakovų solidariai ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
10.1. Teismas netinkamai aiškino materialiosios teisės normas dėl įmonės nemokumo momento nustatymo. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytinas būtent šioje normoje įtvirtintas apibrėžimas. 2019 m. sausio 14 d. Paskolų mokėjimo sutartyje nurodyti kreditorės V. V. suteiktų paskolų Bendrovei negrąžinti likučiai, kurių mokėjimo terminai buvo suėję vėliausiai iki 2018 m. balandžio 4 d., todėl jau tuo metu tai buvo pradelsti įsipareigojimai. Teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad tarp atsakovo J. V. ir kreditorės V. V. buvo sudaryti žodiniai susitarimai atidėti paskolų mokėjimo terminus pagal V. V. Bendrovei suteiktas paskolas. Rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 2 dalis). Kadangi žodinių susitarimų dėl paskolų termino pratęsimo šalys (Atsakovas J. V. ir kreditorė V. V.) nesilaikė įstatymo reikalavimo sudaryti susitarimą dėl paskolų mokėjimo pratęsimo rašytine forma, šiuo atveju negali įrodinėti ginčijamo sandorio sudarymo fakto liudytojų parodymais, todėl teismas negalėjo remtis neįrodytomis aplinkybėmis, kad 2018 m. balandžio 5 d. buvęs Bendrovės nemokumas buvo atidėtas dėl tariamo žodinio susitarimo.
10.2. Įstatyme yra imperatyviai nustatyta, kad įmonės buhalterinė apskaita nėra ir negali būti vedama žodžiu. Remiantis Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo (toliau – FAĮ) 4 straipsniu, ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: tinkama, objektyvi ir palyginama; pateikiama laiku; išsami, ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. FAĮ 2 straipsnio 18 dalyje nurodyta, kad ūkinė operacija – ūkio subjekto veikla, keičianti turto ir (arba) nuosavo kapitalo, finansavimo sumų bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą. Be to, FAĮ 12 straipsnyje reglamentuotas ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas, pagal kurį visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais ir (arba) surašant buhalterinę pažymą. Byloje nėra įrodymų, kad Bendrovei V. V. suteiktų paskolų mokėjimo termino pratęsimas būtų pagrįstas apskaitos dokumentu (bent jau buhalterine pažyma) ir atitinkamai įregistruotas Bendrovės buhalterinėje apskaitoje 2018 m. balandžio 5 d.
10.3. Teismas privalėjo kritiškai vertinti subjektyvius atsakovų ir kreditorės V. V. aiškinimus apie tariamus žodinius susitarimus atgaline data dėl paskolų mokėjimo termino pratęsimo, ypač atsižvelgiant į tai, kad šie asmenys yra tarpusavyje susiję šeimos santykiais ir tokie aiškinimai yra išimtinai naudingi paties atsakovams.
10.4. Teismas netinkamai įvertino Paskolų mokėjimo sutarties bei 2019 m. kovo 18 d. Įkeitimo sandorio įtaką Bendrovės nemokumui, t. y. kaip keitėsi Bendrovės mokumas iki ir po šių sandorių sudarymo. Paskolų mokėjimo sutarties sudarymo aplinkybės patvirtina tai, kad šis sandoris buvo sudarytas tada, kuomet ne vėliau kaip 2018 m. balandžio 5 d. Bendrovė jau buvo akivaizdžiai de facto (faktiškai) bei de jure (teisiškai) nemoki. Paskolų mokėjimo sutartis buvo skirta ne išsaugoti Bendrovės gyvavimą su siekiu vykdyti veiklą ar tokiu būdu atstatyti jos mokumą, bet buvo skirta išimtinai patenkinti tik vienos kreditorės – V. V. (tuo pačiu ir atsakovų, kaip jos artimųjų) turtinius interesus, 2019 m. kovo 18 d. Įkeitimo sandoriu suteikiant jai pirmenybę prieš kitus Bendrovės kreditorius.
10.5. Teismas sprendime pateikė tik fragmentuotus duomenis iš Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų, tačiau neatsižvelgė į tai, kad 2019 m. Bendrovė nevykdė realios veiklos, kuri galėtų pakeisti jos nemokumo padėtį, ir tik dar labiau didino ir taip didelius Bendrovės nuostolius bei tuo pačiu mažino galimybes kreditoriams atgauti Bendrovės skolas. Bendrovės vadovui dar 2018 finansiniais metais turėjo būti ir buvo žinoma, kokios tendencijos laukia Bendrovės pajamų uždirbimo prasme, ypač kai jos generuojamas pastovus neigiamas pelningumas ir keliolikos tūkstančių nuostolis 2015–2018 m. jau buvo inertiškas. Be kita ko, tai turėjo būti žinoma ir Bendrovės vyr. buhalterei V. V.
10.6. Pagal ieškovų pateiktus skaičiavimus, akivaizdu, kad Bendrovės pradelsti įsipareigojimai 2018 m. balandžio 5 d. buvo 222 177,01 Eur, todėl jie buvo didesni negu ½ į Bendrovės balansą įrašyto turto vertės, kuris tuo metu buvo 172 171,50 Eur. Bendrovė pagal tuo metu galiojusio ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį buvo nemoki.
10.7. Atsakovai byloje nepateikė duomenų nei apie savo veiksmus, nei apie reikšmingus ir esminius Bendrovės veiklos pakeitimus laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 5 d. iki bankroto bylos inicijavimo, kurie pademonstruotų, kad buvo persiorientuojama nuo ilgametės nuostolingos veiklos prie pelningos veiklos ar bent ieškoma būdų sumažinti Bendrovės nuostolius ir apsaugoti kreditorių interesus dėl negalėjimo su jais atsiskaityti.
10.8. Teismo padarytos išvados, kad A. A. esą išimtinai nulėmė Bendrovės nemokumą, neatitinka faktinės situacijos, nes Bendrovės rezultatai blogėjo nuo 2015 m., Įmonė per 2015–2018 m. laikotarpį tik didino nuostolį ir nerodė požymių, kad ji gali veikti pelningai. A. A. reikalavimai Bendrovei buvo galiojantys ir jų vykdymo terminas jau buvo suėjęs dar iki 2018 m. balandžio 5 d., todėl negali būti vertinamas kaip Bendrovės finansinis įsipareigojimas, atsiradęs 2019 finansiniais metais.
10.9. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino faktinės aplinkybės, kad Paskolų mokėjimo sutarties sudarymo metu ir Įkeitimo sandorio sudarymo metu Bendrovė negalėjo ir neketino vykdyti savo įsipareigojimų, nes būtent šių įsipareigojimų vykdymas priklausė vien nuo pačių atsakovų. Atsakovas J. V. kartu su savo šeimos nariais atsakovu A. V. bei V. V. turėjo žinoti bei žinojo Bendrovės galimybes vykdyti savo įsipareigojimus. Dirbtinas Bendrovės nemokumo nepripažinimas iki šių sandorio sudarymo tik blogino Bendrovės finansinę padėtį.
10.10. Teismas netinkamai įvertino Paskolų mokėjimo sutarties bei Įkeitimo sandorio neigiamą įtaką kitų Bendrovės kreditorių interesams. Jeigu atsakovas J. V. būtų inicijavęs bankroto bylos iškėlimą ne vėliau kaip 2018 m. balandžio 5 d., kuomet Bendrovė tapo nemoki, Bendrovė ir V. V. nebūtų galėję sudaryti ir nebūtų sudarę Paskolų mokėjimo sutarties bei V. V. nebegalėtų gauti jos naudai Įkeitimo sandoriu atlikto Bendrovės turto įkeitimo ir tokiu būdu kaip kreditorė įgyti pirmumo teisių į vertingiausią Bendrovės turtą.
10.11. Teismas nevertino, kad Įkeitimo sandoriu buvo pažeisti kitų Bendrovės kreditorių interesai ir toks išskirtinis vienos kreditorės V. V. interesų protegavimas yra neteisėtas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Bendrovė turėjo ir kitų kreditorių, kuriems įsipareigojimai buvo reikšmingi ir kurių įvykdymo terminai buvo pasibaigęs anksčiau.
Atsiliepimas
11. Atsakovai J. V. ir A. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš ieškovų atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus į skundo argumentus:
11.1. Konkrečių argumentų, pagrindžiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą, apeliaciniame skunde nėra – jie yra formalūs ir abstraktaus pobūdžio, iš esmės apeliacinis skundas yra tų pačių – pirmosios instancijos teismo jau įvertintų ir pagrįstai atmestų – ieškovų argumentų atkartojimas.
Šalies argumentai
11.2. Ieškovai apeliaciniame skunde nurodo naujus argumentus, kurie nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teisme. Nei ieškovų netiesioginiame ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu nebuvo remiamasi aplinkybe, kad paskolų grąžinimo V. V. terminas tariamai negalėjo būti pratęstas, kadangi „byloje nėra įrodymų, kad Bendrovei V. V. suteiktų paskolų mokėjimo termino pratęsimas būtų pagrįstas apskaitos dokumentu (bent jau buhalterine pažyma).“
11.3. Ieškovai neįrodė, kad Bendrovė buvo nemoki 2018 m. balandžio 5 d. Apeliantai savo skaičiavimams naudoja į balansą įrašyto turto vertę ne 2018 m. balandžio 5 d., o 2017 m. gruodžio 31 d., todėl objektyviai nėra pagrindo spręsti, kad 2018 m. balandžio 5 d. Bendrovės pradelstų įsipareigojimų ir į jos balansą įrašyto turto vertės santykis buvo toks, kokiam esant būtų buvę galima konstatuoti įmonės nemokumo būseną.
11.4. Tiek apeliantų, tiek kreditorės V. V. Bendrovei suteiktos paskolos iš esmės gali būti prilygintos įmonės akcininkų įmonei suteiktoms paskoloms, įmonės akcininkų investicijoms į įmonę paskolų forma (o ne akcininkų investicijoms į įmonę didinant įstatinį įmonės kapitalą). Dėl to įmonė negali tapti nemokia, jei vieną dieną vėluoja atsiskaityti su savo akcininku ar kitu jos veiklos tęstinumu suinteresuotu asmeniu.
11.5. Nei vienoje iš Bendrovės ir V. V. sudarytų paskolų sutarčių nėra numatyta, kad sutartis gali būti keičiama tik rašytiniu susitarimu. Todėl sutartys galėjo būti keičiamo žodine forma. Apeliantai nenurodė pagrįstų priežasčių, dėl kurių liudytojos V. V. parodymais byloje nebūtų galima remtis.
11.6. Apeliantai Bendrovės nemokumo momentą skaičiuoja neteisingai, kadangi Bendrovės pradelsti įsipareigojimai 2018 m. balandžio 5 d. sudarė ne 222 177,01 Eur, o 134 225,20 Eur, ir neviršijo pusės į Bendrovės balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).
11.7. Nei 2019 m. sausio 14 d. Paskolų mokėjimo sutartis, nei 2019 m. kovo 18 d. Įkeitimo sandoris iš esmės nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas pirmosios instancijos teisme. Šie sandoriai neturėjo įtakos nei Bendrovės nemokumui, nei kitų kreditorių teisėms.
11.8. Nei apeliantas A. A. (būdamas Bendrovės akcininku (dalyviu) ir kreditoriumi bei turėdamas reikalavimą Bendrovei, kurios vykdymo terminas, lyginant su visais kitais kreditoriais, buvo suėjęs seniausiai, t. y. dar 2016 m. gegužės 16 d.), nei apeliantė UAB „Jumiga“ (turinti reikalavimą Bendrovei, kurios įvykdymo terminas suėjo dar 2017 m. gruodžio 26 d.), nesikreipė į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo.
11.9. Reikšminga aplinkybė yra ta, kad apeliantui A. A. išreiškus norą trauktis iš verslo, buvo ieškoma įvairių su tuo susijusių sprendimų variantų. Ginčo šalims nepavykus rasti bendro, abiem pusėms priimtino susitarimo, apeliantas A. A. tiek pats asmeniškai, tiek su juo susijusios įmonės (įskaitant apeliantę UAB „Jumiga“) inicijavo teisminius procesus bei priverstinius skolų išieškojimus, dėl ko buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, areštuotas įmonės turtas bei lėšos atsiskaitomojoje sąskaitoje. Susiformavo skolos Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Sodrai (kurių Bendrovė iki tol niekada neturėjo), taip pat pritaikyti apribojimai lėmė Bendrovės negalėjimą įsigyti žaliavų, atsiskaityti su tiekėjais ir generuoti pastovias pajamas, Bendrovės veikla buvo praktiškai sustabdyta. Būtent dėl šių priežasčių Bendrovė tapo nepajėgi toliau vykdyti veiklą bei atsiskaityti su kreditoriais.
11.10. Priešingai nei teigia apeliantai, jų nurodytu momentu Bendrovė turėjo apribojimais neapsunkinto ilgalaikio turto, kurio vertė siekė beveik 300 tūkst. Eur.
11.11. Reikšminga aplinkybė taip pat yra tai, kad UAB „Giralus“ atveju įmonės „nuostolis“ balanse didžiąja dalimi priklausė nuo brangios giros virimo įrangos buhalterinio nusidėvėjimo. Todėl buhalteriškai nurašius įrangą, tačiau įrangai tebeturint didelį panaudojimo galimybių rezervą ir potencialą, net ir palaikant tas pačias gamybos apimtis, įmonės pelningumo rodikliai būtų išaugę.
11.12. Apeliantai nutyli esminę aplinkybę, kad 2019 m. sausio 23 d. (t. y. panašiu metu, kai buvo sudaryta sutartis su V. V.) buvo sudaryta paskolos sutartis su atsakovų surastu investuotoju E. V. (E. V.), pagal kurią E. V. paskolino Bendrovei 35 000 Eur atsiskaityti išimtinai su apelianto A. A. įmone UAB „Tolleda“. Dėl to 2019 m. sausio 23 d. buvo įkeistas Bendrovės turtas E. V. Apeliantai nekvestionuoja, neįvardina šio sandorio kaip „pažeidžiančio Bendrovės kreditorių interesus.“
11.13. Nei dėl 2019 m. sausio 14 d. Paskolų mokėjimo sutarties, nei dėl 2019 m. kovo 18 d. Įkeitimo sutarties sudarymo apeliantai Bendrovei niekada neturėjo pretenzijų, visos šios sutartys nėra ir niekada nebuvo ginčijamos (įskaitant pačių apeliantų).
Atsiliepimas
12. Trečiasis asmuo BUAB „Giralus“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nemokumo administratorė, patikrinusi Bendrovės sandorius, nenustatė, kad Bendrovės vadovai būtų padarę kokius nors pažeidimus, kad Bendrovė tapo nemoki anksčiau nei 2019 m. gruodžio 31 d. Apeliantų kvestionuojamai datai Bendrovė turėjo ilgalaikio turto, kurio vertė siekė beveik 300 000 Eur ir kurio vertė buvo didesnė negu Bendrovės tuo metu turimi įsipareigojimai. Prašo apeliantų apeliacinį skundą išspręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis).
14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, ex officio (savo iniciatyva) nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
15. Tarp bylos šalių kilo ginčas dėl buvusių Bendrovės vadovų atsakomybės, jiems laiku (ne)inicijavus bankroto proceso(-ą). Apeliantai, nesutikdami su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo atmestas jų pareikštas netiesioginis ieškinys dėl Bendrovei padarytos žalos atlyginimo, apeliaciniame skunde nurodo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo nustatant Bendrovės nemokumo momentą, ginčija teismo išvadas dėl neįrodytų atsakovų neteisėtų veiksmų.
Dėl naujo įrodymo (ne)priėmimo
16. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, be to, atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019).
17. Apeliantai 2022 m. rugsėjo 28 d. pateikė prašymą priimti naują rašytinį įrodymą – 2018 m. gruodžio 27 d. V. V. reikalavimą UAB „Giralus“ dėl suteiktų paskolų grąžinimo. Nurodo, kad šis įrodymas nebuvo teiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nes apie jo egzistavimą sužinota tik dabar, kitoje byloje rengiant pareiškimą dėl tyčinio bankroto ir vertinant iš BUAB „Giralus“ nemokumo administratoriaus gautus dokumentus. Anot apeliantų, pateiktas naujas įrodymas turi esminės reikšmės sprendžiant ginčo klausimą dėl Bendrovės nemokumo momento nustatymo.
18. Teisėjų kolegija sutinka, kad apeliantų pateiktas naujas įrodymas yra susijęs su bylai reikšmingomis aplinkybėmis. Kadangi apeliantai neturėjo galimybės pateikti šio įrodymo anksčiau, o atsakovams apie 2018 m. gruodžio 27 d. V. V. Bendrovei pateiktą reikalavimą turėjo būti žinoma, teisėjų kolegija priima šį naują įrodymą.
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių
19. UAB „Giralus“ įsteigta 2011 m. lapkričio 4 d. ir nuo pat savo veiklos pradžios užsiėmė nealkoholinių (giros) ir alkoholinių (alaus) gėrimų gamyba bei prekyba.
20. Atsakovas J. V. nuo Bendrovės įsteigimo momento buvo vieninteliu akcininku, o nuo 2013 m. kovo 14 d. Bendrovės akcininkais buvo atsakovas J. V., turintis didžiąją akcijų dalį, ir ieškovas A. A.
21. Bendrovės vadovo pareigas nuo 2011 m. lapkričio 4 d. iki 2019 m. vasario 14 d. ėjo atsakovas J. V., o nuo 2019 m. vasario 15 d. iki bankroto bylos iškėlimo – atsakovas A. V.
22. A. V., kaip Bendrovės vadovas, 2020 m. vasario 12 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei.
23. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi Bendrovei iškelta bankroto byla; 2020 m. birželio 23 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Giralus“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas, pagal kurį bendra kreditorių reikalavimų suma 387 496,87 Eur.
Dėl įmonės vadovo atsakomybės, laiku neinicijavus bankroto bylos
24. Viena iš imperatyvių pareigų, nustatytų bendrovės vadovui, yra laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovai byloje įrodinėja, kad UAB „Giralus“ jau 2018 m. balandžio 5 d. buvo nemoki, todėl šiuo atveju aktualios tuo metu galiojusio ĮBĮ normos.
Žemesnės instancijos teismas
25. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriams atsako solidariai.
26. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
27. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų, ir neteisėtus veiksmus. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).
28. Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo (ar kitų subjektų, kuriems nustatyta ši pareiga) pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
Dėl Bendrovės nemokumo momento
29. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
31. Nagrinėjamu atveju ieškovai aplinkybę, kad Bendrovė buvo nemoki jau 2018 m. balandžio 5 d., grindžia, be kita ko, tuo, kad tą dieną suėjo terminas Bendrovės prievolės grąžinti 63 678,41 Eur skolą kreditorei V. V. pagal 2013 m. balandžio 5 d. paskolos sutartį, todėl ši skola bendrai su kitomis pradelstomis skolomis, t. y. 20 273,40 Eur skola pagal 2014 m. balandžio 4 d. paskolos sutartį ir 5 000 Eur skola pagal 2017 m. sausio 2 d. paskolos sutartį kreditorei V. V., 49 525,02 Eur skola pagal 2014 m. gegužės 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį kreditoriui A. A., 46 049,58 Eur skola pagal 2012 m. gruodžio 26 d. paskolos sutartį kreditorei UAB „Jumiga“ (iš viso 184 526,41 Eur), viršijo pusę į Bendrovės 2017 m. gruodžio 31 d. balansą įrašyto turto vertės (344 343 Eur ÷ 2 = 172 171,50 Eur).
32. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Bendrovės (ne)mokumą ieškovų nurodytu momentu, vadovavosi liudytojos V. V. teismo posėdyje duotais parodymais, kad ji dėl savo asmeninių (šeiminių) ryšių su Bendrovės akcininku atsakovu J. V. buvo suinteresuota tolesne Bendrovės veikla, todėl žodiniu šalių susitarimu sutiko atidėti paskolų grąžinimo terminus, o 2019 m. sausio 14 d., kai suėjo vėliausiai grąžintinos paskolos grąžinimo terminas, sudarė rašytinės formos Paskolų mokėjimo sutartį, kuria visų jos suteiktų ir negrąžintų paskolų grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2019 m. gruodžio 31 d., tačiau su sąlyga, kad bus įkeistas skolininkės (Bendrovės) turtas.
33. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai vadovavosi liudytojos V. V. parodymais dėl žodine forma sudaryto susitarimo pratęsti paskolų grąžinimo terminus. Pirma, ši liudytoja dėl jos pačios nurodytų šeiminių ryšių su atsakovu J. V. gali turėti suinteresuotumą šios bylos baigtimi, todėl vertinant jos parodymus atsižvelgtina į tai, kad byloje nėra kitų objektyvaus pobūdžio įrodymų, kurie patvirtintų šios liudytojos nurodytas aplinkybes. Vien ta aplinkybė, kad kreditorė V. V. suėjus paskolų grąžinimo terminams iš karto nepareikalavo jų grąžinti, nesudaro pagrindo pripažinti, jog Bendrovės kaip skolininkės įsipareigojimai šiai kreditorei nebuvo pradelsti. Antra, apeliantų pateiktas įrodymas, t. y. V. V. 2018 m. gruodžio 27 d. raštu Bendrovei pareikštas reikalavimas dėl suteiktų paskolų grąžinimo, patvirtina, kad įsipareigojimai šiai kreditorei tuo metu buvo pradelsti. Tuo pačiu šis įrodymas paneigia tiek liudytojos V. V. parodymus dėl sudaryto žodinio šalių susitarimo atidėti paskolų grąžinimo terminus, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime padarytą išvadą, kad tokį susitarimą patvirtina ir kreditorės V. V. konkliudentiniai veiksmai, jai iki 2019 m. sausio 14 d. nereikalavus grąžinti paskolų. Trečia, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju reikšminga ta aplinkybė, kad 2019 m. sausio 14 d. Paskolų mokėjimo sutartis, kuria susitarta pratęsti visų kreditorės V. V. suteiktų Bendrovei paskolų grąžinimo terminą iki 2019 m. gruodžio 31 d., buvo sudaryta su sąlyga, kad paskolos davėjai bus įkeistas skolininkės turtas. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2019 m. kovo 18 d. Įkeitimo sandoriu kreditorės V. V. naudai įkeistas Bendrovės turtas (gamybinė įranga), kurios 2018 m. gruodžio 31 d. balansinė vertė 101 623,90 Eur. Kaip minėta, V. V. yra su atsakovu J. V. šeiminiais ryšiais susijęs asmuo, be to, pagal bylos duomenis ji Bendrovėje ėjo vyr. buhalterės pareigas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, sutiktina su apeliantų argumentais, kad V. V. turėjo būti žinoma Bendrovės finansinė padėtis, todėl minėtais veiksmais, t. y. sudarant 2019 m. sausio 14 d. Paskolų mokėjimo sutartį ir 2019 m. kovo 18 d. Įkeitimo sandorį, buvo siekiama tik dirbtinai sudaryti prielaidą laikyti Bendrovę mokia, žinant, kad Bendrovė faktiškai negali įvykdyti pradelstų įsipareigojimų. Ketvirta, byloje pateiktų Bendrovės finansinių ataskaitų už 2017–2019 m. duomenys patvirtina, kad Bendrovė ginčui aktualiu laikotarpiu veikė nuostolingai. Atsakovai iš esmės pripažino ieškovų nurodytą aplinkybę, kad 2019 m. Bendrovė nevykdė realios veiklos. Atsakovų argumentas, kad Bendrovės veiklos sustabdymą lėmė apelianto A. A. inicijuoti teisminiai procesai, minėtos aplinkybės nepaneigia. Penkta, nesutiktina su atsakovų argumentu, kad 2017 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis apie Bendrovės turimą turtą negalima vadovautis sprendžiant, ar 2018 m. balandžio 5 d. Bendrovė buvo (ne)moki. Bendrovės 2017 m. gruodžio 31 d. balanse įrašyta viso turto vertė 344 343 Eur. Pagal 2018 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis Bendrovės turtas sumažėjo iki 318 973 Eur. Duomenų, kad per 2018 m. Bendrovė buvo įgijusi daugiau turto, nei metų pabaigoje užfiksuota finansinėje atskaitomybėje, byloje nėra.
34. Iš aptartų įrodymų ir jų pagrindu nustatytų aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad apeliantai byloje įrodė, jog Bendrovė jau 2018 m. balandžio 5 d. buvo nemoki (CPK 185 straipsnis).
Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų
35. Byloje nustačius, kad Bendrovė 2018 m. balandžio 5 d. buvo nemoki, yra pagrindas konstatuoti, jog bankroto byla Bendrovei nebuvo laiku inicijuota. Kaip minėta, įstatyme nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė. Tačiau tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti ne tik neteisėtus veiksmus (ar neveikimą) (CK 6.246 straipsnis), bet ir kitas sąlygas, t. y. žalą (nuostolius) (CK 6.249 straipsnis), priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų (CK 6.247 straipsnis), kaltę (CK 6.248 straipsnis).
36. Pagal bylos duomenis Bendrovės vadovo pareigas nuo 2011 m. lapkričio 4 d. iki 2019 m. vasario 14 d. ėjo atsakovas J. V., o nuo 2019 m. vasario 15 d. – atsakovas A. V., kuris tik 2020 m. vasario 12 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei. Taigi Bendrovė buvo nemoki jau tuo metu, kai jos vadovu buvo atsakovas J. V. Tiek atsakovas J. V., tiek vėliau vadovo pareigas pradėjęs eiti atsakovas A. V. žinojo (turėjo žinoti), kad Bendrovė jau nuo 2018 m. balandžio 5 d. faktiškai buvo nemoki ir negalėjo įvykdyti pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, o su kreditore V. V. 2019 m. sausio 14 d. sudaryta Paskolų mokėjimo sutartis tik dirbtinai sudarė prielaidą laikyti Bendrovę mokia. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovai atitinkamai neįvykdė (laiku neįvykdė) pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei. Tokiais neteisėtais veiksmais (neteisėtu neveikimu) Bendrovei (jos kreditoriams) galėjo būti padaryta žala, taigi byloje įrodytas priežastinis ryšys. Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį atsakovų kaltė preziumuojama. Atsakovams tenka procesinė pareiga paneigti šią prezumpciją ir įrodyti, kad nėra jų kaltės dėl atsiradusios žalos (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovai nepateikė įrodymų, kurie paneigtų jų kaltę dėl padarytos žalos, laiku neinicijavus bankroto bylos Bendrovei.
37. Taigi, byloje nustatytos visos būtinos sąlygos taikyti atsakovams civilinę atsakomybę dėl Bendrovei laiku neinicijuotos bankroto bylos.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
38. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad byloje įrodytos visos būtinos sąlygos taikyti atsakovams civilinę atsakomybę, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė šalių ginčą. Ieškovai dalį žalos atlyginimo prašė priteisti solidariai iš abiejų atsakovų. Pastarieji savo procesiniuose dokumentuose su tokia pozicija nesutiko. Taigi, tarp bylos šalių yra kilęs ginčas ir dėl žalos dydžio, priteistino iš kiekvieno atsakovo. Pirmosios instancijos teismo sprendime, be kita ko, pasisakyta dėl ieškovų argumentų, kuriais įrodinėjama, kad atsakovas J. V. nuo 2019 m. vasario 14 d. iki bankroto bylos Bendrovei iškėlimo buvo de facto Bendrovės vadovas. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nusprendęs, kad byloje neįrodyti atsakovų neteisėti veiksmai, priteistino žalos dydžio iš kiekvieno atsakovo klausimo iš esmės neanalizavo, todėl laikytina, jog šiuo ginčo aspektu bylos esmė liko neatskleista ir šis esminis proceso trūkumas negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, nes atitinkama bylos dalis beveik visa apimtimi turi būti nagrinėjama iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos tokia apimtimi nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje reikštų jos išnagrinėjimą iš esmės tik apeliacinės instancijos teisme, o tai neatitinka apeliacijos paskirties (apeliacine tvarka patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą) bei apriboja šalių teisę į apeliaciją.
39. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, pripažįstant ieškovų teisę į netiesioginio ieškinio patenkinimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o bylos dalis dėl iš atsakovų priteistino nuostolių dydžio nustatymo perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
40. Kadangi dalis bylos perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktais, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti ieškovų A. A. ir uždarosios akcinės bendrovės „Jumiga“ teisę į netiesioginio ieškinio dėl nuostolių atlyginimo patenkinimą.
Bylos dalį dėl iš atsakovų J. V. ir A. V. priteistino nuostolių dydžio nustatymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.