Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. F. ir E. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. F. ir E. Š. pripažinti kaltais padarę Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką ir D. F. bei E. Š. paskirtos laisvės apribojimo bausmės 1 (vieneriems) metams, įpareigojant juos bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar lankymusi gydymo įstaigoje; dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 40 (keturiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Nuspręsta į D. F. paskirtą bausmę įskaityti jo laikino sulaikymo laiką nuo 2022 m. birželio 23 d. 04.10 val. iki 2022 m. birželio 23 d. 14.54 val. (viena diena), taip pat į E. Š. paskirtą bausmę įskaityti jo laikino sulaikymo laiką nuo 2022 m. birželio 23 d. 04.10 val. iki 2022 m. birželio 23 d. 14.45 val. (viena diena), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Civilinės ieškovės D. N. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jos naudai solidariai iš nuteistųjų D. F. ir E. Š. priteista 500 Eur neturtinei žalai ir 500 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.

Civilinio ieškovo G. N. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jo naudai solidariai iš nuteistųjų D. F. ir E. Š. priteista 700 Eur neturtinei žalai, 30 Eur turtinei žalai ir 500 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliaciniai skundai tenkintini.

7. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylą tikrina tiek, kiek to prašoma nuteistųjų apeliaciniuose skunduose.

8. Iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje paduotų apeliacinių skundų turinio matyti, kad jais iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, jog byloje surinkti duomenys neabejotinai pagrindžia, kad D. F. bei E. Š. įvykusio žodinio konflikto su D. N. metu viešoje vietoje nežymiai sutrikdė G. N. sveikatą bei demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir taip sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Nuteistųjų teigimu, jie neatliko smurtinio pobūdžio veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, t. y. jo nemušė ir nesmaugė, dėl to, jų įsitikinimu, jų elgesys nebuvo nusikalstamas, nes jie tik gynėsi nuo konfliktą inicijavusio G. N..

9. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282-303/2020, 2K-234-594/2023 ir kt.). Pagal teismų praktiką, teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018, 2K-34-303/2020, 2K-141-303/2020). Be to, vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018).

Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo

10. Skundžiamu apkaltinamuoju nuosprendžiu, kuris gynybos įsitikinimu, laikytinas nepagrįstu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad baudžiamojoje byloje surinkti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio prasme pripažintini įrodymais, pagrindžia, jog D. F. ir E. Š. veiksmai atitinka jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, sudėties požymius. Visgi, apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs byloje esančius duomenis, juos sugretinęs tarpusavyje, atsižvelgdamas į skundžiamo nuosprendžio motyvus ir apeliacinių skundų argumentus, nenustatė pagrindo sutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

11. Pagal BK 284 straipsnį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimas reiškiasi bent vienu iš straipsnio dispozicijoje įtvirtintų savarankiškų alternatyvių būdų: įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybišku tyčiojimusi, vandališkais veiksmais. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė.

12. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes nuteistieji nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai demonstravo įžūliais veiksmais, pasireiškusiais smurtiniu elgesiu nukentėjusiojo G. N. atžvilgiu. BK 284 straipsnio kontekste įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, veiksmai, dėl kurių aplinkiniai pasijuto šokiruoti ar pažeminti, trukdymas kitiems žmonėms ilsėtis, dirbti, transporto judėjimo sutrikdymas ir pan. Padarytos veikos kvalifikaciją apsprendžia ir dėl veikos kilę padariniai – sutrikdyta viešoji tvarka ar visuomenės rimtis. Padariniai, pasireiškiantys viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymu, – būtinasis BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5/2014).

13. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad D. F. ir E. Š. važiuojant pavežėjos D. N. vairuojamu automobiliu tarp jų ir pavežėjos kilo žodinis konfliktas. Pažymėtina, kad nors nukentėjusioji akcentuoja chamišką, gąsdinantį nuteistųjų elgesį, o jų pačių vertinimu, netinkamai bei neadekvačiai elgėsi būtent pavežėja, tačiau konfliktinės situacijos, kilusios automobilyje kelionės metu, neneigia abi pusės. Jiems atvykus į namo, esančio (duomenys neskelbtini), kiemą, ten atvyko ir pavežėjos vyras, kuriam kelionės metu buvo paskambinusi D. N.. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kilusio konflikto eigoje E. Š. pastūmė G. N., po to D. F. dešinės rankos kumščiu keturis kartus sudavė G. N. į kairės pusės galvos sritį, o E. Š. dešinės rankos kumščiu vieną kartą sudavė G. N. į krūtinės sritį ir suėmęs jį už marškinėlių, juos tampė bei suplėšė, o po to suėmęs nukentėjusįjį už kaklo smaugė. Tokiais bendrais veiksmais, apylinkės teismo vertinimu, nuteistieji G. N. padarė poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimus krūtinės ląstoje, taip nežymiai sutrikdydami jo sveikatą, o tokiu elgesiu nuteistieji demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių duomenų visuma neduoda pagrindo neabejotinai spręsti, kad tokios pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos.

14. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nei D. F., nei E. Š. savo kaltės dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų nepripažino. D. F. aiškino, kad „(duomenys neskelbtini)“ programėle iškviesto taksi vairuotojos paprašė nuvežti į (duomenys neskelbtini) g., kur gyvena jis, bet vairuotoja atsakė, jog reikia pakeisti adresą programėlėje, tačiau jis neturėjo programėlės (taksi buvo kviestas E. Š. telefonu), o E. Š. sakė, nežinantis, kaip tai padaryti; atsakydamas į teisėjo klausimus, D. F. paaiškino, kad E. Š. „maigė telefoną, bandė pakeisti adresą, sakė: „nesuprantu, kur įrašyti tą trečią adresą“. Taigi vairuotoja D. N. nesutiko jo nuvežti gyvenamosios vietos adresu, pradėjo skambinti, kaip vėliau paaiškėjo savo vyrui, ir gąsdino policija. Kadangi situacija buvo neadekvati, jis (D. F.) pradėjo filmuoti telefonu, tačiau į akis vairuotojai nešvietė, jos netampė ir vairuoti netrukdė. D. F. pabrėžė, kad D. N. važiavo didesniu nei leidžiama greičiu (iš pradžių važiavo 120 km/h greičiu, 107 km/h greičiu vietoje, kurioje galima važiuoti 60 km/h greičiu), nors prašė sustabdyti automobilį ir juos išleisti, bet vairuotoja tik liepė tylėti. D. F. teigimu, jiems atvažiavus į (duomenys neskelbtini) g., jie nenorėjo išlipti iš D. N. automobilio, kad atvažiavus policijai jų nekaltintų pabėgimu, tačiau pirma atvažiavo ne policija, o D. N. vyras, kuris užstatė jų automobilį, prišoko, atidarė dešinės pusės galines duris, kur sėdėjo jis (D. F.), ir pradėjo jį traukti už rankų riešų iš automobilio, išmušė jam telefoną. Iš pradžių E. Š. nieko nedarė, o paskui pradėjo raminti G. N., bandė jį atitraukti nuo D. F., tačiau E. Š. kalbėjo ramiai, jo tonas nebuvo agresyvus, jis neįžeidinėjo, nesikeikė. D. F. neigė trenkęs G. N. į veidą, be to, atkreipė dėmesį, kad vaizdo įraše matosi G. N. krūtinė be sužeidimų, o abdukcijos nukentėjusysis kreipėsi tik po šešių dienų (2 t., b. l. 155–157).

15. Parodymus, sutampančius esminėse detalėse su D. F. parodymais, pirmosios instancijos teisme davė ir nuteistasis E. Š.. Jis parodė, kad taksi vairuotoja nesutiko pakeisti adreso, nors ir siūlė jai už tai papildomai atsiskaityti; paaiškino, kad iš praktikos nebuvo problemos keisti adresą, atskaitydavo papildomus pinigus, pats nemokėjo pasikeisti adreso, o tuo metu dar buvo išgėręs; E. Š. teigimu, jis naudojosi atsiskaitymo kortele (pinigus) nuskaičiuoja nuo sąskaitos, o pakeitus maršrutą į ilgesnį, irgi nuskaito. Vairuotoja pradėjo juos kaltinti nebūtais dalykais, kad jie įžeidinėja, ją puola. Kadangi situacija aštrėjo, D. F. pradėjo filmuoti kelionę; prašė vairuotojos sustabdyti automobilį ir juos išleisti, bet ši išvadino juos narkomanais ir ėmė didinti greitį. E. Š. parodė, kad atvažiavus į jo kiemą, laukė kol atvyks policija, tačiau laukdami automobilyje pamatė į kiemą įsukantį „Toyota“ automobilį, kuris užblokavo jiems kelią ir iš jo iššoko agresyviai atrodantis vyras, kuris staiga atidarė keleivio galines dureles, įkišo rankas į taksi automobilį, išgirdo pliaukštelėjimus ir suprato, kad užpuolė D. F., ėmė šį traukti iš automobilio: „D. per sekundę buvo ištemptas iš automobilio“. Vyrui ištraukus D. F. iš automobilio, o jam (E. Š.) iššokus iš jo, pamatė, kad tarp vyro ir D. F. vyksta susistumdymas, tad nuteistais pribėgo prie vyriškio ir pradėjo jį raminti, tačiau vyriškis visą laiką bandė pulti D. F.; puolė agresyviai, eidamas kūnu į jį (D. F.), rankų mostais, bandė suduoti smūgį D. F.. E. Š. teigimu, jis vyrui netrenkė ir jo nesmaugė, tiesiog stengėsi išvengti konflikto; jis prieidavo prie vyro ir jį apkabindavo, ramindavo (2 t., b. l. 157–159). Atkreiptinas dėmesys, kad ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu E. Š. nurodė, jog atvažiavęs vyriškis, užblokavęs iš priekio automobilį, atidarė dureles, įkišo rankas ir D. iš automobilio praktiškai išskrido (3 t., b. l. 136).

16. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 5 d. nutartimi atnaujinus įrodymų tyrimą ir pranešus nuteistiesiems, kad jų veiksmai gali būti perkvalifikuojami ir vertinami pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teisme paaiškinimus davę nuteistieji savo kaltės nepripažino: D. F. aiškino, kad jį puolė, atakavo, bandė sumušti ir traukė iš mašinos, o E. Š. laikėsi pozicijos, jog žmonių nemušė, juos skyrė ir stengėsi išspręsti konfliktą (3 t., b. l. 135–136).

18. Šiame kontekste pažymėtina, kad vertinant kitus byloje esančius įrodomuosius duomenis, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, jie iš dalies patvirtina nuteistųjų nurodytas aplinkybes, t. y. vaizdo įraše „VID-20221219-WA0000“ užfiksuota, kaip D. N. važiuoja 100 km/h greitį viršijančiu greičiu (vaizdo įrašas: 00.05–00.07 min.). Be to, atkreipiant dėmesį, kad nukentėjusiosios teigimu, atvažiavus į kiemą, vaikinai reakcija buvo agresyvi, jie nelipo iš automobilio, pažymėtina, jog vaizdo įraše „VID-20221219-WA0001“ užfiksuota, kad D. F. sako E. Š.: „lipk, E., išvis“ (vaizdo įrašas: 00.42–00.43 min.; 1 t., b. l. 134–140), iš to galima spręsti apie siekį neeskaluoti tolesnio konflikto. Iš vėlesnės vaikinų reakcijos matyti, jog netrukus jie pastebi atvažiavusį G. N.. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš vaizdo įraše „VID-20221219-WA0001“ užfiksuotų D. F. bei E. Š. replikų, galima daryti išvadą, jog jie galvojo, kad D. N. jau iškvietė policiją. Juo labiau, kad vaizdo įraše „VID-20221219-WA0000“ užfiksuota, jog D. N. sako, kad reikalinga policija „(duomenys neskelbtini)“ (vaizdo įrašas: 00.56–00.58 min. ; 1 t., b. l. 134–140), o E. Š. sureaguoja replika: „mum iškvies policiją <...> mum kviečia mentus“ (vaizdo įrašas: 01.04–01.15 min.), todėl nuteistųjų versija, jog jie nenorėjo, kad atvykusi policija galvotų, jog jie pabėgo, nepaneigta.

19. Tuo tarpu nukentėjusysis G. N., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad paskambinus žmonai, jis girdėjo, kaip jai grasina, o atvažiavęs į (duomenys neskelbtini) gatvę, atidarė dureles ir pasakė: „išlipk“ paėmęs už rankovės; nukentėjusiojo teigimu, jis neatliko jokių smurtinių veiksmų, tik sugriebė už megztuko, patempė už drabužių, o jis (past. – D. F.) pats iššoko ir pradėjo muštis; D. F. pradėjo mušti į galvą, į ausį sudavė, spyrė nukentėjusiajam, tris kartus sudavė, o E. Š. už kaklo smaugė dviem rankomis, jis buvo nukentėjusiajam už nugaros, kai tas smaugė. Nukentėjusysis aiškino, kad jam sudavė tris kartus: į ausį, krūtinę ir galvą – vieną kartą E. Š., o D. F. – į galvą ir į ausį, prisimena tris smūgius į galvą (2 t., b. l. 162–163). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis laikėsi pozicijos, kad netraukė D. F. iš automobilio, o atidarė mašinos dureles ir pasakė, kad jis išeitų, bet jis neišėjo ir pradėjo iš karto muštis (3 t., b. l. 152).

20. Kaip matyti iš nukentėjusiosios D. N. parodymų, jos teigimu, nuteistieji puolė jos vyrą (nukentėjusįjį G. N.), jį mušė, tačiau pati nukentėjusioji patvirtino, kad būtent jos vyras ištraukė vieną iš nuteistųjų iš automobilio, nors nukentėjusiojo G. N. teigimu, jis tik sugriebė D. F. už rankovės, patempė už drabužių ir šis pats iššoko. Visgi, šioje dalyje nukentėjusiosios teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai patvirtina nuteistųjų parodymus ir iš dalies paneigia G. N. nurodytas aplinkybes, juo labiau, kad išvados, jog būtent nukentėjusysis ištraukė D. F. iš automobilio, pagrįstumą sustiprina ir byloje esančiame vaizdo įraše „VID-20221219-WA0001“ užfiksuotos aplinkybės, iš kurių matyti, kaip vaikinams pamačius G. N. staigiai pasikeičia telefonu filmuojamas vaizdas, girdimas durelių atidarymo garsas (vaizdo įrašas: 01.00–01.02 min.). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo visa apimtimi remtis nukentėjusiųjų parodymais kaip nuosekliais ir neabejotinai patikimais, todėl jais gali būti remiamasi tik tiek, kiek jie sutampa vieni su kitais, o juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodomieji duomenys. Šios išvados pagrįstumą sustiprina ir tai, kad sugretinus nukentėjusiųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo, su duotaisiais teisminio bylos nagrinėjimo metu, matyti, jog nukentėjusiųjų parodymai nuo pat proceso pradžios nebuvo neabejotinai tarpusavyje sutampantys esminėse detalėse tiek atskirų nukentėjusiųjų atveju, tiek ir nukentėjusiųjų vieno su kitu. Dėl to nesutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad nukentėjusiųjų parodymai buvo išsamūs ir nuoseklūs, o padaręs tokią išvadą apylinkės teismas nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiųjų parodymus, be kita ko, neatsižvelgdamas, jog jų nepatvirtina kitų byloje esančių duomenų visuma, o tai iš esmės lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą.

21. Byloje nėra ginčo, kad konfliktas tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo vyko prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Pabrėžtina, kad teismų praktikoje vieša vieta pripažįstama gatvės, aikštės, parkai, stadionai, įmonės, įstaigos ir organizacijos, darželiai, mokyklos, prekybos centrai, restoranai, kavinės, klubai ir kitos pasilinksminimo vietos, sporto klubai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-398/2006), namo kiemai ir laiptinės, be to, net ir privačioje vietoje – bute atlikti kaltininko veiksmai, jei jie sutrikdo to namo gyventojų rimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-241/2009, 2K-152-689/2021). Vadinasi, prie gyvenamojo namo esanti gatvė / kiemas iš esmės pagal savo požymius laikytina vieša vieta. Vis dėlto, nagrinėjamos bylos kontekste, sprendžiant dėl BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, svarbu įvertinti ir tai, kad iš esmės vietą konflikto aiškinimuisi pasirinko ne patys nuteistieji, o nukentėjusysis G. N., kuris iš D. N. automobilio ištraukė D. F., nes iki atvykimo į (duomenys neskelbtini) gatvę žodinis konfliktas vyko išimtinai nukentėjusiosios automobilyje tarp jos ir nuteistųjų; atvykus į minėtą vietą buvo išsisėmęs (D. F. sako: „lipk, E., išvis“ (vaizdo įrašas: 00.42–00.43 min.; 1 t., b. l. 134–140); o G. N. į konfliktą buvo įtrauktas, kai šiam paskambino D. N. ir šis atvyko, jo teigimu, padėti žmonai. Pastebėtina ir tai, kad apklausiamas G. N. argumentavo, jog nuvažiavo padėti žmonai, nes per įjungtą garsiakalbį girdėjo, kaip jai grasino (2 t., b. l. 162), tačiau D. N. tik akcentavo apskritai, jos vertinimu, chamišką nuteistųjų elgesį, pavyzdžiui, švietimą žibintuvėliu, nors teigė, kad „atsijungė“ nuo grasinimų (2 t., b. l. 159–160), tačiau tai, kaip reiškėsi nukentėjusiųjų akcentuoti grasinimai, nė vienas jų konkrečiai nepaaiškino, juo labiau, kad iš byloje užfiksuotų kelionės automobiliu momentų konkrečių nukentėjusiosios atžvilgiu nukreiptų grasinimų nenustatyta, o ir iš pačios nukentėjusiosios elgesio, jos balso tono, nėra pagrindo spręsti, jog ji buvo išgąsdinta. Be kita ko, ir atvykusiems pareigūnams nukentėjusieji patvirtino, kad pinigų vaikinai neprašė, o tik smaugė G. N. (vaizdo įrašas „2022_0623_040743_014“: 00.21–00.24 min.; 1 t., b. l. 122–125).

22. Nagrinėjamos bylos kontekste vertintina ir tai, kad pagal teismų praktiką asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-120/2011, 2K-445/2013, 2K-141/2015, 2K-146-511/2016, 2K-234-895/2020, 2K-101-489/2021, 2K-159-976/2021). Vis dėlto, viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi, būtina nustatyti, kad kaltininkas suvokė, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012, 2K-437/2013, 2K-303/2014).

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą parodo tai, kad netoliese buvę žmonės pasijuto šokiruoti ar pažeminti, buvo sutrukdyta kitiems žmonėms ilsėtis, dirbti, sutriko eismas, viešasis renginys ir pan. Tačiau smūgių nukentėjusiesiems sudavimas ir sužalojimų padarymas net ir viešojoje vietoje, bet asmeniniais motyvais, nebūtinai reiškia viešosios tvarkos bei rimties pažeidimą. Kadangi padariniai, pasireiškiantys viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymu, yra būtinasis aptariamo nusikaltimo sudėties požymis, teismas nuosprendyje turi konkrečiai įvardyti, kuo pasireiškė įžūlaus poelgio padariniai viešosios tvarkos aspektu, o ne apsiriboti abstrakčiu teiginiu apie viešosios tvarkos ar rimties pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2013, 2K-5/2014, 2K-10-696/2015, 2K-371-696/2015). Atkreiptinas dėmesys, kad nors teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2011, 2K-252/2012, 2K-719/2012), tačiau iš principo konfliktas, nors ir kilęs viešojoje vietoje, gali nepažeisti viešosios tvarkos bei rimties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-406/2014).

24. Kaip matyti iš nuosekliai formuojamos teismų praktikos, asmeninio pobūdžio paskatų buvimas konfliktą sprendžiant viešoje vietoje ne visada paneigia tokių veiksmų priešingumą viešajai tvarkai, tačiau sprendžiant, ar buvo padaryta BK 284 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, turi būti neginčijamai nustatyta, jog dėl įžūlaus elgesio, grasinimų, piktybiško tyčiojimosi ar vandališkų veiksmų realiai buvo sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokių padarinių nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Be to, šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal kurią viešosios tvarkos sutrikdymas negali būti konstatuojamas formaliai nustačius veikos požymius (pavyzdžiui, kad konflikto vieta yra vieša ir kad konfliktą matė kiti asmenys). Visais atvejais reikia vertinti veikos aplinkybių turinį (kokia konkrečiai tai vieta, kas tie asmenys, matę konfliktą, koks jų santykis su pačiu konfliktu ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-448-648/2015). Nagrinėjamu gi atveju, iš byloje esančių duomenų matyti, kad nors konfliktas tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo G. N. vyko prie gyvenamojo daugiabučio namo, tačiau vaizdo įrašuose neužfiksuota, jog konfliktą būtų matę pašaliniai asmenys, kurie būtų pasijutę šokiruoti ar pažeminti, išskyrus tuos asmenis, kurie patys dalyvavo konflikte. Be to, byloje esančiais duomenimis policijos pareigūnus iškvietė patys nukentėjusieji, o ne pašaliniai asmenys. Dėl to, neabejotinai spręsti apie D. F. ir E. Š. veiksmais sutrikdytą visuomenės rimtį ar tvarką, nagrinėjamu atveju byloje surinkti duomenys neduoda pagrindo. Vien skundžiamame nuosprendyje išdėstyti motyvai, kad konfliktas vyko nakties metu, miegant gyventojams, kurie dėl sukelto triukšmo pro langus galėjo matyti konfliktą, savaime nepagrindžia aptariamos nusikalstamos veikos padarinių egzistavimo, jeigu byloje nenustatyta, jog realiai gyventojai matė konfliktą ir buvo jo sutrikdyti. Dėl to, sutiktina su apeliantų argumentais, kad skundžiame nuosprendyje konstatuoti BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padariniai nebuvo pagrįsti objektyviais duomenimis. Vien teorinis padarinių aprašymas apkaltinamajame nuosprendyje, nepagrindžiant jų konkrečioje situacijoje nustatytomis aplinkybėmis, neatitinka anksčiau minėtosios kasacinio teismo praktikos, o toks nuosprendis negali būti laikomas išsamiu, motyvuotu ir pagrįstu.

25. Nagrinėjamo bylos kontekste pažymėtina, kad teisinė atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą, priklausomai nuo to, ar padariniai atsirado (t. y. buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka), ar jų tik buvo siekiama, gali būti atitinkamai baudžiamoji (BK 284 straipsnis) arba administracinė (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 481 straipsnis). ANK 481 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta atsakomybė už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių, kitus tyčinius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Taigi, kaip konstatuojama nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje, ANK 481 straipsnio 1 dalies (nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas) dispozicijoje nenurodyti padariniai, kaip būtinasis administracinio nusižengimo sudėties požymis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-976/2015, 2K-170-699/2016).

26. Sprendžiant dėl viešosios tvarkos pažeidimo baudžiamosios teisės kontekste (ne)buvimo, nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti ir nuteistųjų tyčios kryptingumą. Byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad konfliktas su G. N. iš esmės buvo D. N. automobilyje prasidėjusio žodinio konflikto tąsa (past. – į tokią išvadą iš esmės nukreipia ir nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės). Iš vaizdo įrašuose užfiksuotų nuteistųjų išsakytų replikų galima spręsti, kad jie liko nepatenkinti, nes D. N. atsisakė juos nuvežti dar vienu adresu, kur gyvena vienas iš nuteistųjų, nors „(duomenys neskelbtini)“ programėlėje buvo nurodę tik E. Š. adresą, be to, pavežėja važiavo didesniu nei leidžiama greičiu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad D. F. ir E. Š. siekė sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką. Be to, manytina, kad nuteistiesiems nepagrįstai inkriminuota BK 284 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, net ir tuo atveju, jeigu jie bent bendrais bruožais galėjo suvokti, jog prie daugiabučio namo eskaluojamas konfliktas gali sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, nes nagrinėjamu gi atveju, realiai kilę tokie padariniai nebuvo nustatyti.

27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje surinktų ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu dar kartą įvertintų įrodomųjų bylos duomenų visuma nepatvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, jog nuteistųjų veiksmuose nustatyti tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, dėl to, skundžiamu nuosprendžiu jie nepagrįstai pripažinti kaltais dėl minėtosios nusikalstamos veikos padarymo. Visgi, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad D. F. ir E. Š. pagal nusikalstamos veikos aplinkybes inkriminuotas ne tik visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas, bet ir bendrais veiksmais nukentėjusiajam G. N. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (past. – kuris inkriminuojant BK 284 straipsnį atskirai nebuvo inkriminuojamas), bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu įspėjo nuteistuosius dėl galimo jų nusikalstamos veikos perkvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (3 t., b. l. 110–111). Dėl to, teisėjų kolegija, siedama išsamiai išanalizuoti baudžiamojoje byloje kilusią probleminę situaciją ir įvertinti nuteistųjų elgesį, vertina, ar nagrinėjamu atveju nuteistųjų veiksmuose egzistuoja BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

28. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši nusikalstama veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurį, pirmiausia, ir būtina nustatyti, vertinant, ar asmens padaryta veika atitinka šios nusikalstamos veikos sudėtį, kuri yra materialioji, dėl to būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150-489/2022). Aptariama nusikalstama veika padaroma tiesiogine ar netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-699/2017, 2K-93-458/2020).

29. Kaip jau minėta, pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes D. F. inkriminuota tai, kad jis dešiniu kumščiu sudavė keturis kartus G. N. į kairės pusės galvos sritį, o E. Š. tą patį nukentėjusįjį abejomis rankomis pastūmė, sudavė jam vieną kartą dešiniu kumščiu į krūtinės sritį, suplėšė nukentėjusiojo marškinėlius ir jį smaugė. Apylinkės teismas konstatavo, kad bendrais veiksmais nuteistieji nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pagal nuteistiesiems pareikštą kaltinimą, nukentėjusiajam konstatuotas sužalojimas galėjo būti padarytas nebent pastumiant nukentėjusįjį arba trenkus jam į krūtinės sritį ir / ar tampant jo marškinėlius, o šie visi veiksmai pagal kaltinimą inkriminuoti E. Š..

30. Nuteistieji viso proceso metu kategoriškai nesutiko, kad nukentėjusiojo atžvilgiu atliko smurtinio pobūdžio veiksmus. Net ir apeliacinės instancijos teisme metu D. F. laikėsi pozicijos, kad jeigu lietė nukentėjusįjį, tai bandydamas nuo savęs atstumti; visaip jį atstūminėjo, traukėsi; jam nežinoma, iš kur pas nukentėjusįjį mėlynės. Pripažino, kad buvo agresyvus, rėkavo, bet agresiją jam sukėlė nukentėjusysis, puldamas ir atakuodamas (3 t., b. l. 135). Taip pat ir E. Š., duodamas paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad jis buvo apsikabinęs nukentėjusįjį, jį pasivesdavo į šoną, bet šiam vis agresija pasireiškė, išsilaisvino iš jo (E. Š.) rankų ir toliau puolė D.; kategoriškai neigė smūgių sudavimą nukentėjusiajam, nes neturėjo tikslo jį mušti (3 t., b. l. 135). Be to, pirmosios instancijos teisme vykusios apklausos metu E. Š. nurodė, kad buvo apsikabinęs nukentėjusįjį, jog jis nepultų draugo, jis (G. N.) bandė išslysti, pulti draugą; dėl sustabdytos vaizdo įrašo akimirkos nurodė, kad G. N. išlindo jam iš po rankų ir puolė D.; jis (E. Š.) nukentėjusiojo nesmaugė (2 t., b. l. 159). Tai, kad E. Š. neturėjo intencijos sužaloti nukentėjusįjį, o tik stojo išskirti jį ir D. F. ir ramino nukentėjusįjį, patvirtino ir D. F., duodamas paaiškinimus apeliacinės instancijos teismo posėdyje (2023 m. sausio 23 d. teismo posėdžio garso įrašas: 5 min. 47 sek. – 6 min. 4 sek.; 3 t., b. l. 135). E. Š. poziciją, kad jis norėjo išskirti asmenis, taikiai išspręsti konfliktą ir dėl to laikė G. N., kuris stumdėsi, patvirtina duomenys, užfiksuoti vaizdo įraše „(duomenys neskelbtini)“, be kita ko ir girdimi E. Š. žodžiai, adresuoti G. N..

31. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2022 m. birželio 29 d. specialisto išvadoje Nr. G 1983/2022 (01) konstatuota, jog G. N. nustatyta poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimai krūtinės ląstoje, padaryti paveikus kietais bukais, riboto paviršiaus daiktais, galimai, užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2022 m. birželio 22 d. Tokie sužalojimai kvalifikuoti nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 57). Nors šiame kontekste atkreipiamas dėmesys į tai, kad tiek 2022 m. birželio 23 d. užduotyje atlikti objektų tyrimą, tiek ir specialisto išvadoje matoma klaida dėl įvykio datos, t. y. nurodoma, kad nukentėjusysis buvo sumuštas 2022 m. birželio 22 d. (1 t., b. l. 54–56, 57), tačiau šios aplinkybės iš esmės nepaneigia pačių sužalojimų konstatavimo, juo labiau, jog specialistas, atlikdamas nukentėjusiojo apžiūrą, pats vertina, kada ir kokiu būdu galėjo būti padarytas nustatytas sužalojimas. Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys, kad papildomai nukentėjusysis specialistui paaiškino, jog du neblaivūs asmenys trenkė jam vieną smūgį į galvos ir krūtinės sritį, sugriebė jį už marškinėlių ir įbrėžė į dešinį šoną (1 t., b. l. 57). Taigi, apeliaciniuose skunduose pagrįstai pažymima, kad nukentėjusysis G. N. specialistui nurodė kitokias aplinkybes nei duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Be to, nors nukentėjusysis teisminio bylos nagrinėjimo metu teigė, kad ant galvos buvo mėlynė, o iš ausies bėgo kraujas, tačiau kitokiu sužalojimų, išskyrus minėtuosius krūtinės ląstos srityje, nustatyta nebuvo.

32. Vaizdo įraše „VID-20221219-WA0002“ užfiksuota, kad ant suplyšusių G. N. marškinėlių dešinėje krūtinės pusėje matoma raudonos spalvos dėmė. Šios aplinkybės užfiksuotos ir apžiūrėjus G. N. pateiktus marškinėlius apžiūrai (1 t., b. l. 106–111). Visgi, nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti, kad vien sveikatos sutrikdymo fakto nustatymas savaime nepagrindžia, jog buvo padaryta nusikalstama veika, nes padariniai, nors ir būtinasis, tačiau yra tik vienas iš BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių. Juo labiau, kad vaizdo įraše „VID-20221219-WA0002“ užfiksuota ir ant E. Š. dešinės rankos nykščio piršto matoma į kraują panaši dėmė (vaizdo įrašas: 00.06–00.07 min., 01.04–01.05 min.), o tai, kad tarp E. Š. ir G. N. buvo fizinis kontaktas, neneigia ir pats nuteistasis, akcentuodamas, jog taip siekė nuraminti G. N.. Būtina akcentuoti ir tai, kad specialisto (ekspertų) išvados įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes yra tik vienas iš įrodymų, o asmens kaltei padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, konstatuoti nepakanka apsiriboti išimtinai tik specialisto išvadoje nustatytais sužalojimais, būtina įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nesuteikiant nė vienam iš bylos įrodymų prioritetinės reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016, 2K-26-1073/2023). Atitinkamai nagrinėjant situaciją, kurią galimai reikėtų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017).

35. Atkreiptinas dėmesys, kad G. N. 2022 m. birželio 23 d. protokole-pareiškime nurodoma, jog jį užpuolė du nepažįstami vaikinai, sudavė daugybinius smūgius į galvos sritį, viršutinę kūno dalį ir taip G. N. sukėlė fizinį skausmą (1 t., b. l. 14). Tačiau pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, be kita ko, inkriminuota, kad E. Š., abejomis rankomis suėmęs G. N. už kaklo, šį smaugė. Iš aptartų baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiojo parodymai / jo pozicija viso proceso metu nebuvo absoliučiai nuosekli. Atsižvelgiant į tai, svarbu įvertinti, ar nukentėjusiojo poziciją ir nuteistiesiems inkriminuotų smūgių nukentėjusiajam sudavimą, taip pat ir jo smaugimą patvirtina kiti byloje esantys duomenys. Juo labiau, kad ir abiejų nukentėjusiųjų D. N. ir G. N. parodymai negali būti pripažinti, kaip sutampantys esminėse detalėse ir neginčytinai patvirtinantys vieni kitus.

36. Jau aptarta, kad D. F. ir E. Š. nuosekliai teigė, jog nukentėjusiojo atžvilgiu nesmurtavo, o E. Š. siekė nuraminti nukentėjusįjį, kad šis nepultų D. F.. Sutiktina, kad vaizdo įrašuose užfiksuota nuteistųjų leksika (pakeltas balso tonas, vartojami necenzūriniai žodžiais) tiek automobilyje, tiek ir vykstant konfliktui prie gyvenamojo namo (past. – šiame kontekste pabrėžtina, kad D. F. ir E. Š. elgesys automobilyje nėra inkriminuotas, kaltinime lakoniškai nurodant, jog D. N. vyras atvyko dėl nuteistųjų ir D. N. įvykusio žodinio konflikto) iš esmės kritikuotina ir nepriimtina. Taip pat matyti, kad D. F., nukentėjusiojo ištemptas iš automobilio, elgėsi agresyviai, šūkavo, mosavo rankomis, bandė smūgiuoti. Iš esmės nederamo savo elgesio neneigė ir pats apeliantas, tačiau vien toks elgesys savaime neduoda pagrindo neabejotinai spręsti apie atliktus smurtinio pobūdžio veiksmus, kuriais sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Teisėjų kolegija pažymi, kad analizuojant byloje esančius vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuotos kai kurios prie gyvenamojo namo vykusio konflikto aplinkybės, matyti, jog E. Š. bando sulaikyti G. N., stoja tarp jo ir D. F.. Be kita ko, ir pačiame skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad E. Š. laikė G. N. rankomis apkabinęs, varžė jo judesius, ir nors nurodoma, jog D. F. bandė suduoti G. N., tačiau smūgių ar kitokių veiksmų, kuriais būtų siekiama sužaloti nukentėjusįjį nagrinėjamoje byloje neužfiksuota, dėl to, vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys, skirtingai nei teigia nukentėjusysis G. N., neabejotinai nepagrindžia nuteistiesiems inkriminuotų smūgių jam sudavimo, taip pat ir jo smaugimo. Juo labiau, kad ir pats nukentėjusysis G. N. teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nurodė, jog prisimena tris smūgius, tačiau pagal byloje reikštą kaltinimą D. F. sudavė keturis smūgius (į galvos sritį), o dar vieną smūgį į krūtinę sudavė E. Š..

37. Šiame kontekste vertintina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis G. N. parodė, jog E. Š. jį smaugė, būdamas už nugaros, smaugė dviem rankomis; nukentėjusiojo teigimu, video yra užfiksuota tai, kaip vyko, „viskas yra vaizdo įraše“ (2 t., b. l. 162; 2023 m. gegužės 3 d. teismo posėdžio garso įrašas: 57 min. 31 sek. – 58 min. 46 sek.). Sugretinus nukentėjusiojo parodymų detales, vaizdo įrašuose užfiksuotas aplinkybes bei skundžiamu nuosprendžiu nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes, pagal kurias E. Š., suėmęs nukentėjusįjį už marškinėlių, juos tampė ir suplėšė, o iš karto po to, abejomis rankomis nukentėjusįjį smaugė, pažymėtina, kad marškinėlių suplėšymo ir tariamo nukentėjusiojo smaugimo momentai pagal byloje esančius vaizdo įrašus nesutampa su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis. Pažymėtina tai, kad vaizdo įraše „(duomenys neskelbtini)“ nėra užfiksuotas smaugimas, o tik tai, kad E. Š. laiko G. N. pasilenkusį žemyn, galvą prispaudęs prie pilvo (vaizdo įrašas: 01.04 min.). Visgi, pabrėžtina, kad šiuo momentu, o ir po to, vaizdo įraše matyti, jog G. N. marškinėliai nėra suplėšyti, juo labiau, kad užfiksuotais momentais nukentėjusysis ir E. Š. stovi vienas priešais kitą.

38. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu įvertinti ir tai, kad pats nukentėjusiuoju pripažintas G. N. nebuvo pasyvus konflikto dalyvis. Kaip jau buvo minėta, žinodamas, kad nuteistieji yra apsvaigę nuo alkoholio, atvažiavęs po žmonos skambučio, iš automobilio ištraukė D. F., vėliau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, G. N. bandė smūgiuoti D. F., t. y. vaizdo įraše „(duomenys neskelbtini)“ užfiksuota, kaip nukentėjusysis G. N. dešine koja spiria į D. F. pusę, tačiau tarp jų įsiterpia E. Š.. Be to, ir iš vaizdo / garso įrašo girdėti, kad pati nukentėjusioji D. N. sako savo vyrui G. N. nelįsti, neliesti, eiti sėstis (vaizdo įrašas „(duomenys neskelbtini)“ 00.01–00.10 min.). Atsižvelgiant į vaizdo įrašuose užfiksuotą G. N. elgesį, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės sustiprina išvados, kad E. Š. laikė įsiaudrinusį ir pulti pasiruošusį G. N., pagrįstumą. Pažymėtina, kad ir skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kaltinamųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, konstatavo, jog nukentėjusiojo G. N. elgesys buvo pakankamai rizikingas – žinodamas, kad vaikinai yra neblaivūs, pradėjo juos tempti iš automobilio, nelaukdamas policijos, tačiau padarė nepagrįstas išvadas dėl D. F. ir E. Š. kaltės įrodytumo.

39. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad priimant sprendimą baudžiamojoje byloje buvo remiamasi ir liudytoju apklausto policijos pareigūno G. P. teisme duotais parodymais, iš kurių matyti, kad su kolegomis atvykęs į įvykio vietą, nesiaiškino, kas buvo konflikto sukėlėjas, pamatė, kaip du žmonės muša vieną; nukentėjusiojo veidas buvo kruvinas. Negalėjo tiksliai pasakyti, bet vienas kitą ar stūmė, ar laikė, ar smaugė; matė, kad kažkas stumdėsi. Liudytojo teigimu, ant nukentėjusiojo veido buvo kraujas, ar tai iš lūpos, ar tai iš nosies (2 t., b. l. 171–172). Be to, 2022 m. birželio 23 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad minėtą dieną atvykus adresu: (duomenys neskelbtini) pamatė, kaip du jauni vyrai muša pagyvenusį vyrą (1 t., b. l. 26). Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptarti parodymai nelaikytini atitinkančiais objektyviuosius bylos duomenis, todėl skundžiamame nuosprendyje jais nepagrįstai remtasi, kaip patvirtinančiais nusikalstamus nuteistųjų veiksmus. Į šiuos aspektus pagrįstai atkreiptas dėmesys ir nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, dėl to su šiais apeliantų argumentais sutiktina. Byloje esančiuose vaizdo įrašuose „VID-20221219-WA0002“ ir „(duomenys neskelbtini)“ užfiksuota, kad iki į įvykio vietą atvykstant policijos pareigūnams nukentėjusysis ir nuteistieji ramiai stoviniavo ir kalbėjosi apie įvykį, tačiau nesistumdė, nesimušė. Taip jie elgėsi ne mažiau minutę iki atvykstant policijos pareigūnams, dėl to nepagrįsta spręsti, kad atvykę pareigūnai galėjo matyti nuteistuosius atliekant smurtinio pobūdžio veiksmus. Juo labiau, kad ir pats liudytoju apklaustas pareigūnas akcentavo, jog kiemas nelabai buvo apšviestas, naktis, prieblanda buvo, nors vėliau atsakydamas į klausimus nurodė, kad buvo apšviesta aikštelė (2 t., b. l. 171–172). Vaizdo įraše (01.09 min.) užfiksuota, kaip D. F. pasako, kad atvažiuoja policija, tuo metu nukentėjusysis, rūkydamas cigaretę, stovi priešais nuteistuosius. Be kita ko, peržiūrėjus į bylą pateiktus vaizdo įrašus, padarytus mobiliąja vaizdo stebėjimo priemone, tvirtinama prie policijos pareigūnų uniformos, nenustatyta, jog nukentėjusiojo veidas būtų kruvinas, nors baltos spalvos marškinėliai jau užfiksuoti suplėšyti.

40. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, matyti, kad byloje esantys įrodomieji duomenys ir nuteistiesiems reikštas kaltinimas nesutampa, juose matosi esminiai skirtumai, neleidžiantys daryti neabejotinų išvadų dėl D. F. ir E. Š. kaltės, todėl pirmosios instancijos teismas, iš esmės netinkamai vertindamas byloje esančius įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

41. Svarbu pažymėti, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų; apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239-495/2023). Be to, baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurios yra reikšmingos galutiniam teismo sprendimui priimti ir kurių neįmanoma pašalinti, išnaudojus visas galimybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-69-387/2022). Be to, abejonės gali būti pašalinamos ne tik atliekant BPK nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, vertinant įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-30-689/2018, 2K-28-689/2021).

42. Pabrėžtina, kad duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pavyzdžiui, 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).

43. Įvertinus aptartas ir išanalizuotas aplinkybes, spręstina, kad nors pagal specialisto išvadą G. N. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas (poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimai krūtinės ląstoje), tačiau byloje esantys duomenys neleidžia neabejotinai spręsti, jog šie sužalojimai atsirado dėl tyčinių nuteistųjų smurtinių veiksmų, siekiant sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą ar bent jau sukelti jam fizinį skausmą, juo labiau, kad fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajam G. N. nuteistiesiems nebuvo inkriminuojamas. Nesant galimybių pašalinti byloje kylančius neaiškumus ir abejones, neatmetant to, kad nukentėjusysis galėjo ir pats susižaloti krūtinės ląstą kontakto su nuteistaisiais metu, aktyviai dalyvaudamas konflikte, bandydamas prasiveržti link D. F., E. Š. bandant jį raminti, sulaikyti, nei atliekant papildomus baudžiamojo proceso veiksmus, nei vertinant byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms ir spręsti, jog D. F. ir E. Š. pagrįstai pripažinti kaltais. Tokia išvada suponuoja pagrindą panaikinti skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį ir nuteistuosius išteisinti.

44. Skundžiamu nuosprendžiu buvo tenkinti nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų D. N. ir G. N. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos bei turtinės žalos (past. – G. N. atveju) atlyginimo (2 t., b. l. 139–142, 143–146). Jiems iš nuteistųjų solidariai buvo priteistos dėl advokato teisinės pagalbos patirtos išlaidos. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Atsižvelgiant į tai, kad D. F. ir E. Š. atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis, D. N. ir G. N. ieškiniai paliekami nenagrinėti.

Dėl advokato darbo apmokėjimo

45. Pagal BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatas, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaudamasis tokiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas skundžiamą nuosprendį ir išteisindamas D. F. ir E. Š., sprendžia klausimą dėl išlaidų, patirtų gynėjui apmokėti, atlyginimo.

46. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo gauti D. F. ir E. Š. prašymai priteisti jiems baudžiamojoje byloje patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, nurodant, jog advokatės D. Romaškevičienės teiktų paslaugų kaina – 1 200 Eur (800 Eur už susipažinimą su baudžiamosios bylos medžiaga ir apeliacinio skundo parengimą; 400 Eur už gynybą apeliacinės instancijos teisme), ir prašoma išteisinus nuteistuosius jiems priteisti po 1 200 Eur dydžio sumą. Prie prašymų pateiktos sąskaitos už teisines paslaugas 800 Eur ir 400 Eur dydžio sumoms; banko patvirtinimai apie D. F. ir E. Š. pervestų lėšų (800 Eur ir 400 Eur dydžio sumų) įskaitymą į advokatės D. Romaškevičienės sąskaitą. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktos advokatės D. Romaškevičienės išrašytos sąskaitos už gynybą atnaujinus įrodymų tyrimą baudžiamojoje byloje, paslaugų kaina nurodyta 200 Eur, kurias klientai įpareigoti sumokėti iki 2024 m. sausio 23 d. (3 t., b. l. 132–133), tačiau šių sumų pervedimą patvirtinančių duomenų nebuvo pateikta. Taip pat į bylą buvo pateiktos 2024 m. vasario 5 d. sąskaitos už teisines paslaugas, išrašytas klientams už gynybą teisme atnaujinus įrodymų tyrimą pasirengiant ir dalyvaujant 2024 m. vasario 7 d. teismo posėdyje (paslaugų kaina 200 Eur), pridedant patvirtinimų apie lėšų įskaitymą į advokatės banko sąskaitą kopijas (3 t., b. l. 146–149).

47. BPK 106 straipsnio nuostatos galioja bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tokiu atveju, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, be bylos sudėtingumo, jos apimties, kitų svarbių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-1073/2023), būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-8-696/2015, 2K-84-699/2015, 2K-373-976/2018 ir kt.). Proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas gali sumažinti proceso dalyvio prašomų atstovavimo išlaidų sumą, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodyta atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K-144-222/2020), t. y. pagal bylos aplinkybes tokia išlaidų suma advokato teikiamai teisinei pagalbai įgyvendinti nebuvo būtina ir yra nepagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-92-976/2023).

48. Lietuvos Respublikos teisingumo ministrės 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintų „Rekomendacijų dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo“ (toliau – Rekomendacijos), 4 punkte numatytos aplinkybės, kurias atsižvelgia teismas, nustatydamas atlygintinų išlaidų dydį. Sąrašas nėra baigtinis, nes teismas atsižvelgia ir į kitas svarbias aplinkybes (4 punkto 4.10 papunktis). Pagal Rekomendacijų 9 punktą rekomenduojamas maksimalus baudžiamosiose bylose atlygintinų išlaidų dydis apskaičiuojamas taikant nustatytą koeficientą, kurio pagrindas yra Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraeito ketvirčio vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (bruto) šalies ūkyje (neskaitant individualių įmonių) – šiuo atveju bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu (buvo nagrinėjama ir ketvirtą 2023 metų, ir pirmą 2024 metų ketvirtį) – 2 000,10 Eur / 2 018,20 Eur. Baudžiamosiose bylose atlygintinų išlaidų rekomenduojamo maksimalaus dydžio koeficientai numatyti Rekomendacijų 10 punkto atitinkamuose papunkčiuose.

49. Visgi, kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, kad įstatymų leidėjas konkrečių aplinkybių, į kurias teismai, spręsdami dėl tokio pobūdžio proceso išlaidų atlyginimo (nustatydami jų dydį), turi atsižvelgti, nedetalizavo. Rekomendacijų dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo nustatymo nuostatos, tarp jų ir dėl tokių išlaidų apskaičiavimo tvarkos, maksimalaus dydžio, yra rekomendacinio pobūdžio ir teismams nėra privalomos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas aplinkybių, reikšmingų būtinų ir pagrįstų išlaidų gynėjui dydžiui nustatyti, nustatymą paliko teismų diskrecijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-387/2023).

50. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimu skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis naikintinas, spręstina, jog D. F. ir E. Š. išlaidos, patirtos apmokant gynėjos teisines paslaugas, turi būti atlygintinos, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, prašomos (bei dokumentais pagrįstos) 1 600 Eur dydžio sumos mažintinos.

51. Atsižvelgtina į tai, kad byla apeliacine tvarka buvo nagrinėta pagal D. F. ir E. Š. apeliacinius skundus, kurie tenkinami. Visgi, baudžiamoji byla nelaikytina itin sudėtinga ar didelės apimties (joje buvo kaltinami du asmenys dėl vienos nusikalstamos veikos padarymo, baudžiamąją bylą sudaro 3 tomai medžiagos), Būtina įvertinti ir tai, kad kaltinamųjų veiksmai buvo itin glaudžiai susiję, todėl pasiruošimas kiekvieno iš apeliantų gynybai nereikalavo skirtingų veiksmų atlikimo ir / ar kitokių duomenų analizavimo, abiejų apeliantų skundai iš esmės grindžiami tapačiais argumentais. Be kita ko, pabrėžtina, kad ir atnaujinus įrodymų tyrimą baudžiamojoje byloje nebuvo atliekami didelės apimties papildomi veiksmai, nepaaiškėjo naujų aplinkybių, dėl kurių būtų reikėję koreguoti gynybos planą ar atlikti kitokio pobūdžio veiksmus. Iš viso apeliacinės instancijos teisme buvo surengti trys posėdžiai, iš kurių du posėdžius iš esmės buvo klausomasi baigiamųjų kalbų.

52. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, spręstina, kad teisingumo, protingumo, proporcingumo bei kitus Rekomendacijoje nustatytus proceso išlaidų apskaičiavimo kriterijus atitiktų 1 000 Eur dydžio suma, priteistina kiekvienam išteisintajam, todėl tokio dydžio išteisintųjų patirtos išlaidos turi būti atlygintos iš Lietuvos Respublikos valstybės teisės aktų nustatyta tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

tenkinti nuteistųjų D. F. (D. F.) ir E. Š. apeliacinius skundus.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: D. F. (D. F.) ir E. Š. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį, nepadarius veikos, turinčios nusikalstamo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

D. N. ir G. N. (G. N.) civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Priteisti D. F. (D. F.) iš Lietuvos Respublikos valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) už patirtas proceso išlaidas, skirtas advokatės Dalios Romaškevičienės teisinėms paslaugoms apmokėti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti E. Š. iš Lietuvos Respublikos valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) už patirtas proceso išlaidas, skirtas advokatės Dalios Romaškevičienės teisinėms paslaugoms apmokėti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.