Šiaulių apygardos teismo nutartis

2025-08-25 · Civilinė byla Nr. e2A-676-1042/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2025-08-25
Bylos Nr.
e2A-676-1042/2025
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-02471-2025-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Aleksandras Rusakas, Alma Jurgelienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Atsakovas
E. E. R.
Kategorijos
  • 1.2.2.4.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2A-676-1042/2025 Teisminio proceso Nr. 2-69-3-02471-2025-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2.4.9.; 1.4.2.3.; 1.4.2.4.; 3.1.7.6.; 3.2.4.11.; 3.3.1.14.; 3.3.1.19.1. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. rugpjūčio 25 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Almos Jurgelienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės ir Aleksandro Rusako (pirmininko ir pranešėjo), veikdama Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės ,,K.“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-7695-1126/2025 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau UAB) ,,K.“ ieškinį atsakovui E. E. R. dėl darbo ginčo išnagrinėjimo iš esmės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB ,,K.“ (toliau - ieškovė) ieškiniu prašė pripažinti: 1) atsakovo E. E. R. (toliau - atsakovas) atleidimą iš darbo pagal DK 58 str. 2 d. 1 p. teisėtu, konstatuojant, kad Darbo sutartis nutraukta nuo 2024 m. spalio 25 d.; 2) atmesti atsakovo E. E. R. prašymą dėl jo grąžinimo į darbą ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo. Priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad 2022 m. lapkričio 8 d. sudarytos darbo sutarties Nr. 3119 pagrindu atsakovas E. E. R. nuo 2022 m. lapkričio 10 d. įdarbintas UAB „K.“ autobusų vairuotoju – konduktoriumi. Darbo sutartimi sulygta 0,75 darbo norma pagal darbo grafiką, taikant suminę darbo laiko apskaitą. Darbuotojas buvo ne kartą įspėtas dėl darbo pareigų pažeidimų. 2023 m. birželio 3 d. el. laišku buvo gautas asmens skundas, kuriame nurodė apie atsakovo nesustojimą maršrute numatytoje stotelėje. 2024 m. balandžio 3 d. gautas kitas skundas telefonu dėl atsakovo vairuoto autobuso nesustojimo maršrute numatytoje stotelėje. Ieškovė buvo įspėjusi atsakovą dėl jo padarytų darbo pareigų pažeidimų. Atsakovas ne kartą buvo prašytas pasiaiškinti dėl darbo tvarkos nesilaikymo, incidentų darbe, įvairių konfliktų. 2024 m. spalio 16 d. ieškovė gavo el. laišką iš pašto dėžutės (duomenys neskelbtini). Ieškovei pareikalavus, 2024 m. spalio 20 d. atsakovas pateikė rašytinį pasiaiškinamą dėl 2024 m. spalio 16 d. el. paštu ieškovės gauto skundo. Ieškovė, vadovaudamasi darbo tvarkos taisyklių 104.8 p., 120.1.7., 108.2. p., 120.1.9. ir Darbo kodekso 58 str. 2 d. 1 p., 2024 m. spalio 25 d. priėmė sprendimą dėl Darbo sutarties su atsakovu nutraukimo nuo 2024 m. spalio 8 d. už šiurkštų darbo tvarkos pažeidimą. Atsakovas su Sprendimu nesutiko ir kreipėsi į Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisiją (toliau – DGK) su prašymu dėl jo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos priteisimo. DGK 2025 m. sausio 7 d. sprendimu byloje Nr. APS-2-27407/2024 iš dalies tenkino atsakovo prašymą, t. y. pripažino jo atleidimą iš darbo pagal DK 58 str. 2 d. 1 p. neteisėtu, negrąžinant atsakovo į darbą; pripažino, kad darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta DK 218 str. 6 d. pagrindu DGS sprendimu nuo jo įsiteisėjimo; priteisė iš ieškovės atsakovo naudai 4703,04 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką; kiti atsakovo prašymai buvo atmesti. Ieškovė nesutiko su DGK sprendimo dalimi, kuria buvo tenkintas E. E. R. prašymas, todėl pareiškė ieškinį.

3. Atsakovas E. E. R. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad atleidimas neturėtų remtis tokiais įrodymais, jog jis nepamena pokalbių, kuriuos darbdavys įrodinėja buvus, jog negali prisiimti atsakomybės už tai ko nesakė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2025 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Atmetė atsakovo prašymą priteisti neturtinę žalą. Pripažino atsakovo E. E. R. atleidimą iš darbo UAB „K.“ neteisėtu. Į darbą atsakovo negrąžino, laikė, kad atsakovo E. E. R. darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 218 straipsnio 6 dalį. Priteisė iš ieškovės UAB „K.“ atsakovo E. E. R. naudai 9716,77 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.

5. Teismas nustatė, kad 2022 m. lapkričio 8 d. ieškovė ir atsakovas sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 3119 (toliau tekste – darbo sutartis), kuria atsakovas buvo priimtas vykdyti autobuso vairuotojo – konduktoriaus pareigas keleivių vietiniais, tolimaisiais ir tarptautiniais maršrutais (darbo sutarties 1.2 punktas), darbuotojas pradėjo dirbti 2022 m. lapkričio 10 d. (darbo sutarties 7 punktas).

6. Teismas konstatavo, kad tarp šalių buvo konfliktiški santykiai, darbdavys ne kartą teikė reikalavimus pasiaiškinti darbuotojui dėl darbo pareigų pažeidimų. 2024 m. spalio 25 d. sprendimu darbdavys nutraukė darbo sutartį su atsakovu DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, nes darbuotojo veika pažeidė UAB „K.“ darbo tvarkos taisyklių 104.8 punktą, pagal kurį darbuotojai turi laikytis principų, kurie suformuoja įmonės įvaizdį, pažeidė UAB „K.“ darbo tvarkos taisyklių 120.1.7 punktą (neleistinas elgesys su lankytojais ar interesantais arba kiti veiksmai tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises, UAB „K.“ vidaus darbo tvarkos taisyklių 108.2 punktą (nesinaudoti įmonės nuosavybe nedarbinei veiklai), asmeninių įsitikinimų reiškimas autobuse, nėra suderinamas su darbinėmis funkcijomis. Pažeidė UAB „K.“ darbo tvarkos taisyklių 120.1.9 punktą, t. y. dalyvavimas veikloje, kuri pagal įstatymų, kitų norminių teisės aktų, darbo tvarkos taisyklių, kolektyvinių ar darbo sutarčių nuostatas nesuderinama su darbo funkcijomis. Sprendimą darbuotojas gavo 2024 m. spalio 28 d.

7. Teismas sprendė, kad darbuotojų viešų pasisakymų, kurie prieštarauja darbdavio deklaruojamoms vertybėms kvalifikavimas kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimas atitinka tiek darbdavio vidaus teisės aktų turinį, tiek DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Teikdamas 2022 m. lapkričio 8 d. prašymą dėl priėmimo į darbą, atsakovas savo parašu patvirtino, kad susipažino su darbo tvarkos taisyklėmis, taip pat jog darbo vietoje su darbo sąlygomis ir darbo apmokėjimo nuostatais susipažino, tai reiškia, kad priešingi darbdavio deklaruojamoms vertybėms pasisakymai pažeistų ir UAB „K.“ darbo tvarkos taisyklių 120.1.9 punktą.

8. Teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus, šalių, liudytojo paaiškinimus, darė išvadą, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patikimai leidžiančių daryti išvadą, kad darbuotojas atliko veiksmus, kurie sudaro jo darbo pareigų pažeidimo turinį. Darbdavys fiksavo darbo pareigų pažeidimą remdamasis vieno neidentifikuoto asmens el. laišku. Darbuotojas, kad būtų taip sakęs neigė Darbdavys neatliko gilesnio tyrimo. Iš ieškovės kliento el. laiško (gauto 2024 m. spalio 11 d. iš el. adreso (duomenys neskelbtini)), neaiškus aprašomo pokalbio kontekstas, kas neleidžia ne tik patikimai nustatyti pokalbio buvimo faktą, tačiau ir tai, kad darbuotojo frazės neatitiko darbdavio deklaruojamų vertybių, taip jas galėjo suprasti ir aplinkiniai, nepilnamečiai asmenys, o ne tik asmuo parašęs el. laišką. Nurodyti faktai apie „chamišką elgesį“ nepagrįsti aiškiai identifikuojamais darbuotojo veiksmais. Teismas darė išvadą, jog darbdavys neįrodė paties darbo pareigų pažeidimo fakto.

9. Teismas nustatė, jog egzistuoja DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytas pagrindas atsakovo negrąžinti į darbą (ieškovas prašė negrąžinti atsakovo į darbą), todėl darbuotojo į darbą negrąžino.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovas patyrė tam tikrų neigiamų išgyvenimų dėl atleidimo iš darbo, tačiau nepateikė įrodymų, kad išgyvenimai buvo tiek stiprūs, kad būtų kilusios skaudžios ar ilgalaikės pasekmės, t. y. toks jų laipsnis, kuris leistų konstatuoti, kad būtina atlyginti neturtinę žalą. Teismas sprendė, kad neturtinės žalos egzistavimo fakto atsakovas neįrodė. Pažymėjo, kad neteisėto atleidimo konstatavimo faktas yra pakankama satisfakcija už ieškovo teisių pažeidimą, todėl atmetė atsakovo reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

11. Teismas nustatė, kad skaičiuojamas atsakovo darbo užmokesčio laikotarpis yra 2024 m. liepos – rugsėjo mėnesiai. Atsakovo dienos vidutinį darbo užmokestį sudaro 76,51 Eur (4973,43 Eur : 65 darbo dienų). Darbuotojas buvo atleistas iš darbo 2024 m. spalio 28 d. Iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2025 m. gegužės 5 d.) suėjo 127 darbo dienos, todėl darbuotojui priteisė 9716,77 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, bei po 76,51 Eur per darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bet ne ilgiau kaip už vienerius metus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

12. Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) UAB ,,K.“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 5 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškovės UAB ,,K.“ ies?kinį tenkinti. Priteisti ieškovei is? atsakovo jos patirtas byline?jimosi is?laidas. Nurodė, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo darbo bylos procese pareigą, taip pat įrodymų vertinimą (DK 214 straipsnio 3 dalis, CPK 185 straipsnis), nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, formuojamos aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė darbo pareigų pažeidimo fakto.

Atsiliepimas

13. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas E. E. R. nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

14. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl ginčo esmės

16. Apeliacijos dalykas – Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. gegužės 5 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės UAB „K.“ ieškinys dėl darbo ginčo išnagrinėjimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

17. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2022 m. lapkričio 8 d. ieškovė ir atsakovas sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 3119 (toliau – darbo sutartis), kuria atsakovas buvo priimtas vykdyti autobuso vairuotojo – konduktoriaus pareigas keleivių vietiniais, tolimaisiais ir tarptautiniais maršrutais (darbo sutarties 1.2 punktas), darbuotojas pradėjo dirbti 2022 m. lapkričio 10 d. (darbo sutarties 7 punktas). Ieškovė pateikė atsakovui 2023 m. lapkričio 3 d., 2023 m. lapkričio 17 d., 2023 m. birželio 5 d. ir 2024 m. balandžio 5 d. prašymus pateikti rašytinį pasiaiškinimą. 2024 m. balandžio 16 d. įsakymu darbdavys taikė įspėjimą atsakovui. 2023 m. birželio 7 d., 2023 m. rugsėjo 18 d., 2023 m. balandžio 21 d., 2022 m. gruodžio 21 d. darbuotojas parašė elektroninius laiškus darbdaviui. 2024 m. spalio 25 d. sprendimu darbdavys nutraukė darbo sutartį su atsakovu DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Nesutikdamas su atleidimu iš darbo, taip pat siekdamas neturtinės žalos išieškojimo iš darbdavio atsakovas kreipėsi į Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisiją. DGK 2025 m. sausio 7 d. sprendimu byloje Nr. APS-2-27407/2024 iš dalies tenkino atsakovo prašymą, t. y. pripažino jo atleidimą iš darbo pagal DK 58 str. 2 d. 1 p. neteisėtu, negrąžinant atsakovo į darbą; pripažino, kad darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta DK 218 str. 6 d. pagrindu DGS sprendimu nuo jo įsiteisėjimo; priteisė iš ieškovės atsakovo naudai 4 703,04 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką; kiti atsakovo prašymai buvo atmesti.

18. Teisėjų kolegija, prieš analizuodama konkrečius apeliantės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus pažymi, jog Lietuvos Respublikos civiliniame procese įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020). Apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio skundo dalykas (reikalavimai).

19. Darbo teisinių santykių šalys net ir esant galimai darbo pareigų pažeidimo situacijai yra saistomos bendrųjų teisės principų. DK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų (DK 24 straipsnio 2 dalis). Savo teises ir pareigas kiekviena šalis privalo įgyvendinti taip, kad kita šalis galėtų apginti savo teises, patirdama mažiausiai laiko ir kitų sąnaudų (DK 24 straipsnio 3 dalis). Kiekviena iš šalių privalo vengti interesų konflikto ir siekti bendros darbdavio ir darbuotojo ar visų darbuotojų gerovės, darbo santykių darnaus vystymosi ir kitos darbo sutarties šalies teisėtų interesų gynimo (DK 24 straipsnio 5 dalis). Jeigu viena šalis nevykdo ar netinkamai vykdo šiame straipsnyje nustatytas pareigas, kita šalis turi teisę į žalos atlyginimą ar reikalauti, kad jos teisės būtų apgintos kitais būdais (DK 24 straipsnio 6 dalis).

20. Tarp šalių kilo ginčas dėl atleidimo iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą teisėtumo.

21. Apeliaciniame skunde apeliantė iš esmės kelia įrodymų vertinimo klausimą, teigdama, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.

22. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismas išvada, jog ieškovė (darbdavys) neįrodė darbo pareigų pažeidimo fakto. Teigia, kad teismas neatsižvelgė į byloje surinktų įrodymų visumą, neteikė reikšmės atsakovo nenuoširdumui teikiant paaiškinimus, nes atsakovas neigė faktus, kuriuos jis neabejotinai žinojo. Atsakovo pozicijos prieštaringumas objektyvioms bylos aplinkybėms sudarė pagrindą atsakovo duotų paaiškinimų nevertinti kaip patikimų. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias CPK 12, 176, 177, 183, 185 straipsniuose įtvirtintas proceso teisės normas, įrodymų pakankamumo taisyklę, tikimybių pusiausvyros principą, neatsižvelgė į įrodinėjimo netiesioginiais įrodymais ypatumus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį bei ieškovės apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovo padaryti šiurkštūs darbo pareigų pažeidimai nebuvo įrodyti (CPK 185 straipsnis). Ta aplinkybė, kad ieškovė turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų, liudytojo parodymų vertinimo, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų nurodytu klausimu.

24. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad darbdavys turi diskreciją, atsižvelgdamas į visas su padarytu pažeidimu susijusias reikšmingas aplinkybes, pareigų pažeidimą pripažinti šiurkščiu DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 dalies 7 punkto pagrindu. Sprendžiant dėl darbo pareigų pažeidimo pripažinimo šiurkščiu, turi būti įvertinta, kokio pobūdžio gėriai buvo pažeisti, kiek aiškiai buvo įvardytos darbuotojo pareigos, kokių kilo padarinių dėl padaryto pažeidimo, kokia yra tokių ar panašių pažeidimų vertinimo praktika darbovietėje ir pan. (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018, 29 punktas). Pažeidimas gali pasireikšti tiek veikimu, t. y. veiksmų, kuriuos darbuotojui draudžia atlikti darbo teisės normos ar darbo sutartis, atlikimu, tiek neveikimu, t. y. pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, ne(į)vykdymu. Kita būtina sąlyga taikyti šiame straipsnyje nustatytus teisinius padarinius yra darbuotojo kaltė dėl jo padaryto pareigų pažeidimo. Kaltė gali būti kaltas veikimas ar neveikimas, o kaltės forma (tyčia ar didelis nerūpestingumas) paprastai nėra svarbi, išskyrus kai tam tikra kaltės forma yra tiesiogiai nurodyta įstatyme (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-701/2024, 98 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-684/2024, 42 punktas). Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė (5 dalis).

25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad, atleistam iš darbo darbuotojui inicijavus darbo ginčo nagrinėjimą, atleidimo iš darbo teisėtumą privalo įrodyti darbdavys; darbdaviui tenka ir priežasties, kuria jis grindė darbo sutarties nutraukimą, įrodinėjimo pareiga (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-199-701/2020, 33 punktas). Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis Nr. e3K-3-116-943-2021, 12 punktas; 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2022, 28 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-684/2024, 46 punktas).

26. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad darbuotojo viešų pasisakymų, kurie prieštarauja darbdavio deklaruojamoms vertybėms, kvalifikavimas kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimas atitinka tiek darbdavio vidaus teisės aktų turinį, tiek DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus, šalių, liudytojo paaiškinimus, padarė išvadą, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patikimai leidžiančių daryti išvadą, kad atsakovas atliko veiksmus, kurie sudaro jo darbo pareigų pažeidimo turinį. Apeliantė su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, savo nesutikimą grindžia byloje pateiktais el. laiškais, kuriuos jos vertinimu, pirmosios instancijos teismas atmetė formaliais pagrindais dėl siuntėjo identifikavimo duomenų nepakankamumo. Byloje surinktų įrodymų visuma neleidžia teisėjų kolegijai daryti kitokių išvadų, negu kad padarė pirmosios instancijos teismas.

27. Nagrinėjamo ginčo kontekste pirmiausia atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo proceso reikšmę tokio pobūdžio bylose. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Naujausioje kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Kartu pažymėtina, kad darbo bylose įrodinėjimo procesui būdingi tam tikri ypatumai. DK 214 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nurodytos bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės išimtis, pagal kurią, jeigu darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu jis juos turi arba jie jam lengviau prieinami. Atleidimo iš darbo bylose ir bylose dėl neteisėto atsisakymo priimti į darbą, atleidimo iš darbo arba atsisakymo priimti į darbą teisėtumą privalo įrodyti darbdavys. Taigi, vadovaujantis šia DK 214 straipsnio 3 dalies nuostata, kai darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, tai aplinkybių, atitinkančių joje nurodytus požymius, įrodinėjimo našta tenka darbdaviui. Tačiau tai nereiškia, kad tokioje byloje darbuotojas apskritai atleidžiamas nuo įrodinėjimo. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus, be kita ko, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes, bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-701/2024).

28. Teismų praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad, vertinant įrodymus, būtina atsižvelgti į bylos specifiką. Įrodymų vertinimo specifiką darbo bylose lemia tai, kad už įvairių dokumentų, kurie gali būti panaudoti kaip rašytiniai įrodymai, tvarkymą yra atsakingas darbdavys. Darbdavys, tvarkydamas įmonės dokumentaciją savo nuožiūra, gali nurodyti duomenis, kurie yra išimtinai naudingi jam ir, atitinkamai, nenaudingi darbuotojui. Be to, reikia turėti omenyje tai, kad darbuotojas yra silpnesnė šalis ekonomine, socialine prasme. Darbuotojas, net ir žinodamas, kad tam tikrus su jo darbu susijusius dokumentus darbdavys tvarko netinkamai, vengdamas konflikto su darbdaviu ir bijodamas prarasti darbą, gali nereikšti darbdaviui jokių pretenzijų. Į šią darbo bylų specifiką turi būti atsižvelgiama tiek vertinant įrodymus, tiek ir sprendžiant apie jų pakankamumą bei paskirstant įrodinėjimo pareigą šalims (žr. pvz., Kauno apygardos teismo 2025 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-11-587/2025, 24 punktas).

29. Kaip ir nustatė pirmosios instancijos teismas, darbo pareigų pažeidimų fiksavimai klientų el. laiškų pagalba yra įmonėje įprasta praktika, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad esant ginčui tarp darbuotojo ir darbdavio dėl pažeidimo buvimo ir jo turinio, darbdavys turi dėti maksimalias pastangas esamai situacijai ištirti. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad darbdavys darbo pareigų pažeidimą fiksavo remdamasis vieno, teismo vertinimu neidentifikuoto, asmens el. laišku. Tai, kad siuntėju nurodytas M. L., nepatvirtina tikrojo siuntėjo asmens, nepriklausomai nuo to, kad el. laiške yra nurodytas vardas ir pavardė (šie duomenys neidentifikuoja asmens), laiške nurodytos konkrečios faktinės aplinkybės (kuriomis remiantis ieškovė susiejo atsakovą su el. laiškuose nurodytomis aplinkybėmis), kad paprašius, asmuo bendravo su ieškove ir pateikė papildomą paaiškinimą. Minėti ieškovės veiksmai neįrodo, kad ieškovė buvo pakankamai aktyvi ir maksimaliai dėjo visas pastangas, kad būtų atliktas išsamus situacijos vertinimas, juo labiau, kad atsakovas el. laiške nurodytus teiginius neigė. Nors apeliantė nurodė, kad atsakovo darbo pareigų pažeidimo neįrodinėjo atsakovo asmeninėmis pažiūromis ir /ar įsitikinimais, ir atsakovo darbo pareigų pažeidimą sieja su darbuotojo netinkamu elgesiu su klientais bei teiginių, kurie nėra suderinami su valstybės, ieškovės pozicija, viešu reiškimu darbo pareigų vykdymo metu, tačiau be kita ko pažymi, kad atsakovas turi savo nuomonę karo tema, tarp bendradarbių šia tema išsako nepriimtinus teiginius. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad atsakovas turi savo nuomonę karo tema, šia tema tarp bendradarbių išsako nepriimtinus teiginius, nepatvirtina fakto dėl atsakovo netinkamo elgesio su klientais bei teiginių, kurie nėra suderinami su valstybės, ieškovės pozicija, viešu reiškimu darbo pareigų vykdymo metu. Juo labiau, nėra pagrindas spręsti, kad ieškovo įsitikimai patvirtina el. laiške nurodytą informaciją apie galimą atsakovo darbo pareigų pažeidimo faktą.

30. Apeliantė nesutinka, jog ieškovei atsiųstu el. laišku galėjo būti siekiama apkalbėti ar apšmeižti atsakovą, nes el. laiške buvo aiškiai nurodytas siuntėjo tikslas – informuoti UAB „K.“ apie, jo manymu, netinkamą darbuotojo elgesį, M. L. nebuvo tiesioginis pokalbio ar konflikto su atsakovu dalyvis, atsakovas nepateikė duomenų, kad pažinotų asmenį vardu M. L., o iš laiškų turinio matyti, kad jų siuntėjas asmeniškai nepažino vairuotojo, todėl tai leidžia daryti išvadą, jog M. L. neturėjo jokio asmeninio pagrindo ar motyvo apkalbėti atsakovą. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais taip pat neturi pagrindo sutikti ir pakartotinai pažymi, kad tik tinkamai identifikavus el. laiško siuntėją būtų galima vertinti el. laiškų turinį ir el. laiško siuntėjo santykį su darbuotoju.

31. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Kasacinio teismo konstatuota, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 22 punktas).

32. Atsakant į apeliantės argumentą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą savo iniciatyva kreiptis į skundą pateikusį asmenį (t. y. kreiptis į M. L. el. paštu (duomenys neskelbtini)) ir pareikalauti pateikti teismo manymu trūkstamus duomenis (įrodymus) arba pastarąjį iškviesti liudyti, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kurioje bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų: įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio (pagal pareigas). Tokios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-248/2020, 46 punktas; 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-701/2021, 122 punktas). CPK 414 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo, nagrinėjančio darbo bylą, vaidmuo, be kitų aspektų, suteikiantis teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, nereiškia, kad darbo bylose šalims, ypač darbdaviui, tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo. Tai, kad nagrinėjant darbo bylas CPK yra įtvirtinti tam tikri procesiniai šių bylų nagrinėjimo ypatumai, nereiškia, kad šalys yra atleidžiamos nuo įrodinėjimo pareigos vykdymo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021, 34 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-701/2024).

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pripažintina, kad ieškovė apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, jog teismas savo iniciatyva nesiaiškino ir nerinko duomenų apie skundą pateikusį asmenį M. L., tačiau nėra pagrindo pripažinti pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad taip pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 414 straipsnį dėl teismo aktyvaus vaidmens nagrinėjant darbo bylas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip jau minėta, CPK 414 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo, nagrinėjančio darbo bylą, vaidmuo, be kitų aspektų, suteikiantis teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, nereiškia, jog darbo bylose šalims, ypač darbdaviui, tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo. Tai, kad nagrinėjant darbo bylas CPK yra įtvirtinti tam tikri procesiniai šių bylų nagrinėjimo ypatumai, nereiškia, jog šalys yra atleidžiamos nuo įrodinėjimo pareigos vykdymo. Apeliantės argumentai, kad papildomų keleivio asmens duomenų rinkimas būtų buvęs perteklinis, nesuderinamas su Bendrojo duomenų apsaugos reglamento 5 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose įtvirtintais tikslingumo ir asmens duomenų kiekio mažinimo principais, neatleidžia jos nuo įrodinėjimo pareigos vykdymo procese.

34. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje aplinkybių, susijusių su skundą pateikusiu asmeniu M. L., įrodinėjimo pareiga teko ieškovei. Minėta, kad šią pareigą turintis asmuo ją įgyvendina nurodydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdamas ir pateikdamas teismui įrodymus bei dalyvaudamas juos tiriant ir vertinant. Dėl to kaip nepagrįsti atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva nesiaiškindamas ir nerinkdamas duomenų apie skundą pateikusį asmenį M. L., pažeidė CPK 414 straipsnį.

35. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai prioritetą suteikė išsamiai byloje surinktų įrodymų analizei ir vertinimui, o ne vien el. laišku gautos informacijos turiniui. Teismas atsižvelgė į įrodymų turinį, santykį su kitais byloje surinktais įrodymais ir įrodymų visuma, ir nustatytas faktines bylos aplinkybes pagrindė teisiniais ir faktiniais argumentais.

36. Teisėjų kolegija, proceso teisės laikymosi aspektu sprendžia, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 12, 176, 177, 183, 185 straipsnius ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo taisyklių.

37. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patikimai leidžiančių daryti išvadą, kad darbuotojas atliko veiksmus, kurie sudaro jo darbo pareigų pažeidimo turinį, t. y. darbdavys neįrodė paties darbo pareigų pažeidimo fakto, todėl darbo sutarties nutraukimą pripažinimo neteisėtu. Teismas pažymėjo, kad darbdavys fiksavo darbo pareigų pažeidimą remdamasis vieno neidentifikuoto asmens el. laišku; darbuotojas, kad būtų taip sakęs neigė; darbdavys neatliko gilesnio tyrimo; tarp darbuotojo ir darbdavio buvo konfliktiški santykiai; ieškovės kliento el. laiško (gauto 2024 m. spalio 11 d. iš el. adreso (duomenys neskelbtini)) neaiškus aprašomo pokalbio kontekstas, kas neleidžia ne tik patikimai nustatyti pokalbio buvimo faktą, tačiau ir tai, kad darbuotojo frazės neatitiko darbdavio deklaruojamų vertybių, taip jas galėjo suprasti ir aplinkiniai, nepilnamečiai asmenys, o ne tik asmuo parašęs el. laišką; faktai apie „chamišką elgesį“ nepagrįsti aiškiai identifikuojamais darbuotojo veiksmais.

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje surinktus įrodymus – šalių paaiškinimus, byloje pateiktus dokumentus, bei šioje nutartyje išdėstytus argumentus pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad ieškovės elgesys nesuderinamas su DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu nutraukti darbo sutartį, nes darbdavė turi įrodyti ir būti visiškai įsitikinusi, kad padarytas darbuotojo šiurkštus darbo pareigų pažeidimas.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai, pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino teiktus į bylą įrodymus, jais pagrindė savo išvadas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas sprendimas yra aiškiai motyvuotas – pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė šalių paaiškinimus, nurodė nustatytas aplinkybes, pateikė byloje esančių įrodymų, kurių pagrindu padarė savo išvadas, vertinimą, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Tai, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytomis, jai nepalankiomis išvadomis, nereiškia, kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ar kad skundžiamas sprendimas neteisėtas, nepagrįstas, ar kad yra pagrindas priimti priešingą sprendimą. Apeliantė, nesutikdama su bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindė teismo vertinant įrodymus padarytų teisės normų pažeidimų, tiesiog pateikė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio, kitokio jų vertinimo. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

40. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus darbo ginče atsakyta. Kiti apeliantės procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K- 3-133-823/2020 40 punktą).

41. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir juos iš esmės teisingai įvertino, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, teisingai aiškino ir taikė ginčo klausimui išspręsti aktualias darbo teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

42. Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį apeliantės bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „K.“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Alma JurgelienėJurga Kramanauskaitė-ButkuvienėAleksandras Rusakas