Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 1.1.7.1; 1.1.9.1; 1.1.9.9; 1.1.9.13; 1.2.4.6.2.1; 2.1.7.2; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.7.4.4; 2.1.7.4.6; 2.1.7.5; 2.1.14.1; 2.1.15.1.2; 2.1.15.3.3.2; 2.4.2.1; 2.4.6.3.2; 3.12

2025 m. gegužės 13 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Martyno Galvičiaus, Nerijaus Masiulio ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. ir jo gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės apribojimu 7 mėnesiams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2024 m. gegužės 28 d. iki 2024 m. gegužės 29 d. (viena diena), vieną sulaikymo dieną prilyginant trims laisvės apribojimo dienoms; Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 3 dalimi (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2025 m. vasario 1 d.) bei 72² straipsniu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2025 m. vasario 1 d.), R. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per 7 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; priteista iš R. V. nukentėjusiajai S. V. 96,48 Eur turtinės žalos atlyginimui, 1200 eurų neturtinės žalos atlyginimui bei 2710 eurų patirtų proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. R. V. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis 2024 m. gegužės 28 d. apie 17 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdamas neblaivus (nustatytas 1,67 promilių girtumas), kilusio konflikto tarp jo ir jo blaivios žmonos S. V. metu, tyčia suimdamas rankomis pastarajai už abiejų rankų žastų ir juos spausdamas, padarydamas poodines kraujosruvas abiejuose žastuose, tokiu būdu savo artimam šeimos nariui – žmonai S. V. sukėlė fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. V. ir jo gynėjas advokatas Irmantas Motužis prašo 1) panaikinti Telšių apylinkės teismo 2025 m. vasario 12 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, R. V. atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo; 2) netenkinus pirmesnio prašymo, nuosprendį pakeisti, panaikinant jo dalį, kuria nuteistajam, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu, paskirtas įpareigojimas, vietoje jo paskirti BK 48 straipsnio 4 dalies 5 punkte numatytą įpareigojimą; 3) sumažinti nukentėjusiajai iš R. V. priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį ir išlaidų, susijusių su nukentėjusiosios atstovavimu, atlyginimo dydį.

2.1. Nurodo, kad teismas, konstatuodamas, jog R. V. veika nepripažintina mažareikšme, nurodė atsižvelgęs į atliktų smurtinių veiksmų pobūdį, veikos padarymo aplinkybes, kaltinamojo asmenybę, į tai, kaip veiką vertina pati nukentėjusioji, į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas), taip pat motyvavo tuo, kad nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad R. V. jau kurį laiką naudoja nukentėjusiosios atžvilgiu psichologinį smurtą, 2023 m. liepos 9 d. nukentėjusiajai buvo skirtas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis skiriant pavojų keliančiam R. V. įpareigojimus, o ir 2024 m. gegužės 28 d. R. V. nukentėjusiajai grasino, rankas jai suspaudė tyčia, smurtaudamas, tai nebuvo tik neapskaičiuotas rankų spustelėjimas. Teigia, kad tokia teismo argumentacija yra nepakankama, vertinant, ar veika yra mažareikšmė. Teigia, kad pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.). Teigia, kad pirmosios instancijos teismas į daugelį minėtų aplinkybių neatsižvelgė, be to, kai kurioms aplinkybėms reikšmė nepagrįstai buvo suteikta. Pažymi, kad nors teismas atkreipė dėmesį į Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatas, tačiau BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytų bausmių rūšys ir maksimalus laisvės atėmimo bausmės dydis rodo įstatymo leidėjo poziciją ne tik priskirti tokias veikas lengviausiai tyčinių nusikaltimų kategorijai, bet ir laikyti jas mažiau pavojingomis veikomis už daugelį kitų, taip pat nesunkių nusikaltimų.

2.2. Apeliantas teigia, kad teismo argumentacija, jog nuteistasis rankas nukentėjusiajai suspaudė tyčia, smurtaudamas ir tai nebuvo tik neapskaičiuotas rankų spustelėjimas, nepagrindžia jokio didesnio ar įprastinio BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytai veikai būdingo pavojingumo, nes jei suspaudimas nebūtų tyčinis ir nebūtų nustatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos požymis - „smurtaudamas“, R. V. veika apskritai negalėtų būti kvalifikuojama kaip nusikalstama, kadangi alternatyvus jos požymis – „mušimas“ nekonstatuotas. Taip pat teigia, kad sprendžiant klausimą dėl veikos pripažinimo mažareikšme, teismas nepagrįstai atsižvelgė į aplinkybes, pernelyg nutolusias nuo pačios veikos, tai yra į tai, kad prieš beveik metus iki nagrinėjamos veikos, buvo išduotas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis dėl R. V. grasinimų nukentėjusiajai, o tai neatitinka minėtoje kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodomų reikšmingų aplinkybių sprendžiant dėl veikos pripažinimo mažareikšme.

2.3. Apeliantai teigia, kad R. V. veika turi ypatumų, rodančių jos mažą pavojingumą ir sudarančių pagrindą taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės: R. V. apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje tvirtino nenorėjęs sukelti skausmo ar sužalojimų, o pamatęs, kad žmona namuose kraunasi daiktus, siekęs su ja pasikalbėti dėl tolimesnio gyvenimo, buvo ignoruojamas, dėl to sugriebė žmonai už rankų, taip norėdamas atkreipti jos dėmesį, tai yra R. V. veikos aplinkybės nepatvirtina buvus tiesioginę tyčia, R. V. veiksmai nebuvo suplanuoti (šią aplinkybę patvirtina liudytojų D. R. ir P. V. parodymai, policijos pareigūnų vaizdo kameromis daryti įrašai). Dėl to nesutinka su teismo išvada, jog yra pagrindas tikėti nukentėjusiosios, o ne R. V. nurodytomis aplinkybėmis apie tai, kaip buvo smurtauta. Taip pat nurodo, kad smurtinis veiksmas truko labai trumpą laiką (sekundes) ir tuoj pat buvo nutrauktas savo valia (nukentėjusiosios S. V. paaiškinimai policijos pareigūnui įvykio vietoje). Smurtu nebuvo siekiama tyčia paveikti kurias nors jautrias skausmui ar gyvybiškai svarbias kūno vietas – buvo suimta už žastų. Pažymi, kad pats paėmimas už žastų, skirtingai nei, pavyzdžiui, paėmimas už kaklo, nėra neįprastas elgesys asmenims bendraujant tiek esant konfliktinėms situacijoms, tiek netgi nesant konflikto. Dėl to apeliantai teigia, kad šiuo atveju toks R. V. veiksmas nusikalstamą pobūdį įgavo vien todėl, kad jo metu emocijų užvaldytas neblaivus ir dėl to kontrolę savo naudojamai jėgai praradęs asmuo suspaudė jėga, pakankama, kad atsirastų poodinės kraujosruvos, tačiau byloje nėra duomenų, jog minėtiems sužalojimams atsirasti būtinas poveikis didele jėga. Nurodo, kad nukentėjusioji dar įvykio vietoje parodė, jog R. V. ją paleido pats ir nenurodė, kad ji kaip nors būtų leidusi jam suprasti, kad suėmimas už rankų jai yra skausmingas. Dėl to apeliantai skunde teigia, kad nesant duomenų, jog savo veika R. V. būtų siekęs padarinių – skausmo ar sužalojimų, turi būti konstatuota, kad R. V. veiksmuose buvo netiesioginė tyčia.

2.4. Teigia, kad iš bylos duomenų matyti, jog pats konfliktas kilo įtemptų, tikriausiai besibaigiančių nuteistojo ir nukentėjusiosios šeimyninių santykių, kurių nutraukimą S. V. buvo iniciavusi dar prieš nagrinėjamą įvykį, kontekste, esant objektyviam konfliktinės situacijos pagrindui. Nurodo, kad iš įvykio vietoje daryto vaizdo įrašo matyti, jog nukentėjusioji tvirtina, kad jau yra „padavusi dokumentus skyryboms“, tarp nuteistojo ir jo žmonos, pareigūnų akivaizdoje, vyksta diskusijos dėl turto dalybų, tačiau net būdamas neblaivus R. V. neišsako jokių nepagarbių, įžeidžiančių žodžių sutuoktinės atžvilgiu. Iš R. V. parodymų seka, jog konfliktas su žmona yra sudėtingos priešistorės tęsinys – R. V. atsisakius pretenzijų į mirusio tėvo palikimą, tai papiktino jo vaikus P. V. ir D. R., be to, suklaidintas P. V., R. V. išdavė sūnui savo interesams priešingą įgaliojimą, įgalinantį R. V. vardu išduoti net 300000 eurų sumų vekselius (įgaliojimą būtent 2024 metų balandį, tai yra neužilgo prieš nusikalstamos veikos padarymą, R. V. panaikino). Kadangi panašius įgaliojimus sūnui, R. V. žiniomis, suteikusi nukentėjusioji S. V. nesutiko su savo sutuoktinio R. V. pozicija, jog toks įgaliojimas prieštarauja jų interesams, tai įplieskė rimtą konfliktą su sutuoktine. Dėl to apeliantai teigia, kad šios paminėtos aplinkybės yra pakankamai reikšmingomis ir rodo, jog veika padaryta ne dėl menkavertės priežasties.

2.5. Teigia, kad nors teismas nuosprendyje nurodė, jog spręsdamas dėl veikos galimumo pripažinti mažareikšme, atsižvelgia ir į tai, kaip nusikalstamą veiką vertina pati nukentėjusioji, tačiau kaip iš nuosprendžio matyti, teismas nevertino bylos duomenų viseto ir neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiosios pozicija dėl jai sukelto fizinio skausmo ir sužalojimų reikšmės ikiteisminio tyrimo metu keitėsi R. V. padėtį sunkinančia linkine. Pažymi, jog buvo pradėta tvirtinti, kad purtymas už suimtų rankų buvęs toks stiprus, kad net „pasipylė kibirkštys iš akių“. Nurodo, kad iš bylos duomenų matyti, jog gan reikšmingą laikotarpį nukentėjusioji patirto smurto apskritai nesureikšmino ir juo net nesiskundė, tai yra galimai net nevertino R. V. poelgio kaip nukreipto prieš ją smurtinio veiksmo. Nors nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo vėlesniame etape pradėjo tvirtinti, kad sužalojimai jai buvo padaryti spaudžiant žastus, intensyviai purtant ir tuo netgi su pasimėgavimu keliant fizinį skausmą, tačiau, kaip matyti iš jos pirmos apklausos, atliktos praėjus kelioms valandoms po nagrinėjamo įvykio, nukentėjusioji nurodė, kad po to, kai sutuoktinis jai suspaudė rankas ir paleidęs nuėjo miegoti, ji pati nuėjusi išrauti bijūnų, tai yra užsiimti jai įprasta veikla. Be to, nukentėjusioji nei į teisėsaugą, nei į medikus po smurto tą pačią dieną nei tiesiogiai, nei per kitus asmenis nesikreipė, niekam nesiskundė, nors tokią galimybę neabejotinai turėjo, negalėjo paaiškinti, kodėl tą dieną ji paskambino sūnui P. V.. Nurodo, kad liudytojai P. V. ir D. R. taip pat parodė, jog iki jiems atvykstant į tėvų namus, nebuvo jokios kalbos apie manos patirtą smurtą. Pažymi, kad pagal bylos duomenimis, veika padaryta apie 17 val., o policija kviesta po keleto valandų dėl to, kad konfliktas atsinaujino. Iš į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų vaizdo kamerų įrašų matyti, jog nukentėjusioji, bendraudama su policijos pareigūnais, pradžioje iš viso neišsakė jokių nusiskundimų dėl sukelto jai skausmo, tačiau siekė susirinkti savo daiktus policijos akivaizdoje, kad jai nebūtų trukdoma. Pastebi, kad įvykio vietoje pareigūnai pagal nukentėjusiosios teigiamą atsakymą į jų klausimą „ar jaučia fizinį skausmą?“ pradėjo ikiteisminį tyrimą, tačiau nukentėjusioji apklausiama įvykio vietoje į klausimą „ar stipriai suspaudė ir supurtė?“ atsakė „nu ne kad supurtymas, paėmė su rankom, na žinot, vyriškom rankom, kas čia tas“. Apeliantai skunde teigia, kad atsižvelgus į nukentėjusiosios parodymų raidą, mano, kad nėra jokio pagrindo laikyti jos parodymų dalies dėl to, kad smurtas buvo intensyvus ir keliantis ženklų skausmą, sukrečiantis smegenis ar pan., o smurtautojas dar tuo ir mėgavęsis, laikyti patikimais. Pažymi, kad nuosprendyje teismas konstatavo, jog sužalojimais nebuvo sukeltos sunkesnės pasekmės ar lėtinių ligų paūmėjimas. Apeliantai skunde sutinka, kad nukentėjusio asmens požiūris į jo atžvilgiu įvykdytą nusikalstamą veiką gali turėti reikšmės sprendžiant dėl veikos pripažinimo mažareikšme, tačiau apeliantai teigia, kad iš nukentėjusiosios parodymų matyti, jog ji akcentavo ne tiek pačios veikos padarinius, kiek apskritai jos požiūriu netinkamą nuteistojo elgesį su ja per judviejų bendro gyvenimo laikotarpį dar iki nusikalstamos veikos. Be to, nukentėjusioji dar iki nusikalstamos veikos buvo priėmusi sprendimą nutraukti santuoką, kreipėsi dėl psichologinės pagalbos. Dėl to apeliantai teigia, kad vertinant realiai kilusias veikos pasekmes, duomenis apie sutuoktinių santykių būklę iki nagrinėjamos veikos, mano, kad nėra pagrindo subjektyvų nukentėjusiosios nusistatymą laikyti kliūtimi veiką pripažinti mažareikšme.

2.6. Apibendrinant išdėstytus argumentus, apeliantai teigia, kad objektyvų pagrindą turinčioje konfliktinėje situacijoje labai trumpą laiką trukę į skausmingas ar gyvybiškai svarbias kūno vietas nenukreipti spontaniški ir nesukėlę ženklesnių pasekmių, kad ir atitinkantys BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius veiksmai, atlikti netiesiogine tyčia, tuojau pat juos savo valia nutraukiant, rodo nedidelį R. V. veikos pavojingumą. Teigia, kad nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis“ 15 punkto antrojoje dalyje teismams ir išaiškinama, kad neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai, visgi vėlesnėje kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, jog to paties 15 punkto trečiojoje dalyje nurodoma, kad tam tikrais atvejais, atsižvelgdamas į padarytos veikos tikslus ir motyvus, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikaltimo padarymo būdą, intensyvumą bei kitus šio nutarimo 4 punkte išvardytus požymius, teismas veiką, kuria kitam asmeniui padarytas tyčinis lengvas kūno sužalojimas, smūgių sudavimas, gali pripažinti mažareikšme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-238-719/2023).

2.7. Taip pat skunde apeliantai teigia, kad 1200 eurų neturtinės žalos dydis nukentėjusiajai yra nustatytas nepagrįstai, nes esminis ir lemiamas kriterijus, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, yra nusikalstama veika nukentėjusiajam sukelti padariniai, o nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas, pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, tai yra kaip jos paveiks tolesnį nukentėjusiojo gyvenimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2008, 2K-331-976/2018, 2K-70-458/2020). Nurodo, kad S. V. sveikatos sutrikdymo atveju, teismas nenustatė jokių ilgalaikių liekamųjų sveikatos sutrikdymo reiškinių, jokių asmens turėtų galimybių praradimo. Nurodo, kad nukentėjusioji parodė, jog dar iki nagrinėjamos veikos, ji jau buvo iniciavusi skyrybų procedūrą. Be to, bylos duomenimis, nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) socialinės ir psichologinės pagalbos centras psichologines konsultacijas teikė dar prieš byloje nagrinėjamą įvykį – S. V. į šią įstaigą kreipėsi dar 2024 m. gegužės 21 d. ir ji buvo konsultuojama dėl jos išsakytų nusiskundimų nederamu vyro elgesiu. Taigi, byloje nėra duomenų, kad būtent dėl nuteistojo veikos nukentėjusioji būtų patyrusis tokius praradimus, kančias ar skausmą, kurie turėtų būti įvertinti 1200 eurų suma. Pažymi, kad kasacinės instancijos teismų praktikoje atkreipiamas dėmesys į tai, jog vertinant nukentėjusiojo parodymus turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad nukentėjusysis (daugiau ar mažiau) yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis, kad jis net ir nesąmoningai gali pervertinti jam grėsusį pavojų, žalos dydį ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270/2014). Dėl to apeliantai teigia, kad atsižvelgus į minėtą nukentėjusiosios parodymų raidą, nėra pagrindo besąlygiškai remtis nukentėjusiosios teiginiais apie R. V. veika jai sukeltų neigiamų išgyvenimų ir praradimų mastą. Taip pat nurodo, kad panašaus pobūdžio bylose, kuriose asmenys buvo nuteisti pagal BK 140 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas nusikalstamas veikas, priteisiamos neturtinės žalos dydis teismų praktikoje svyruoja nuo 100 eurų iki 2000 eurų. Dėl to mano, kad nesant ilgalaikių veikos žalingų padarinių, įvertinant kaltininko netiesioginę tyčią, nežymų nukentėjusiosios patirtos turtinės žalos dydį, aplinkybes, kuriomis padaryta veika, neturtinės žalos dydis turėtų būti sumažintas.

2.8. Taip pat skunde apeliantai teigia, kad turi būti sumažintas ir nukentėjusiajai priteistų proceso išlaidų dydis, nes mano, kad nepagrįstai priteistos nukentėjusiosios išlaidos, patirtos apmokėjus už įgaliotosios atstovės advokatės Julijos Manako – Galminės suteiktas paslaugas ikiteisminio tyrimo metu (1500 eurų). Nurodo, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį, kad teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K-225-303/2019). Nurodo, kad nuo 2024 m. liepos 15 d. atstovaudama nukentėjusiąją ikiteisminio tyrimo metu, advokatė 2024 m. liepos 16 d. pateikė kelių eilučių apimties prašymą susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis, iš 2024 m. liepos 17 d. supažindinimo su bylos medžiaga protokolo matyti, kad advokatės susipažinimas su byla vyko elektroninio ryšio priemonėmis, truko tik 10 min. ir susipažinimo metu gautos dviejų bylos dokumentų kopijos – pranešimo apie įtarimą R. V. ir 1 lapo apimties teismo medicinos specialisto išvada. Apeliantai pažymi, kad šie dokumentai ne tik nedidelės apimties, tačiau ir nesudėtingo turinio. Taip pat nurodo, kad 2024 m. liepos 18 d. advokatė surašė 1 lapo apimties prašymą „Dėl papildomos ekspertizės atlikimo“, prašydama nustatyti S. V. sveikatos sutrikdymo mastą, tačiau, nelaukdama kol bus gauti jos prašyto tyrimo rezultatai, parengė 2024 m. liepos 19 d. nukentėjusiosios civilinį ieškinį bei tą pačią dieną teisinių paslaugų sutartį tarp jos ir nukentėjusiosios nutraukė. Taip pat nurodo, kad 2024 m. liepos 15 d. išrašyta advokatės pažyma dėl bylinėjimosi išlaidų, iš kurių seka, kad valandinis advokatės darbo apmokėjimo įkainis yra 100 eurų už valandą, suteiktos paslaugos – tai yra 2 val. 400 eurų konsultacija, 30 min. prašymo surašymas – 100 eurų ir 1/4 val. civilinio ieškinio surašymas už 1000 eurų. Tos pačios dienos pinigų paėmimo kvitas patvirtina, kad nukentėjusioji advokatei sumokėjo 1500 eurų dar iki ieškinio parengimo. Nutraukus sutartį, nukentėjusiajai ikiteisminio tyrimo metu teko toliau procese ikiteisminio tyrimo metu dalyvauti neatstovaujamai. Apeliantai teigia, kad iš bylos dokumentų matyti, jog advokatė nukentėjusiąją atstovavo 2024 m. liepos 16-19 dienomis ir per šį laikotarpį neteko dalyvauti jokiuose ikiteisminio tyrimo veiksmuose, neteko vykti į ikiteisminio tyrimo atlikimo vietą ar pan. Pažyma dėl bylinėjimosi išlaidų išrašyta dar 2024 m. liepos 15 d., kuomet civilinis ieškinys, už kurio parengimą nurodyta 1000 eurų suma, net nebuvo parengtas. Pastebi, kad ieškinys parengtas neatsižvelgiant į tai, kokie rezultatai galėtų būti gauti atlikus pačios advokatės inicijuotą medicininį tyrimą, be to, ieškinyje daugelyje vietų cituojama (kai kur net pasikartojant) teismų praktika, taikytina daugeliui neturtinės žalos dydžio nustatymo atvejų, ieškinyje nėra sudėtingų skaičiavimų. Be to, advokatės analizuotų ir parengtų dokumentų apimtis labai nedidelė, neturtinės žalos dydis, prašomas priteisti nukentėjusiosios ieškiniu, teismo ženkliai sumažintas. Dėl to apeliantai mano, kad esant minėtoms aplinkybėms, turėtų būti pripažinta, jog nukentėjusiosios patirtos 1 500 eurų išlaidos neatitinka advokatės darbo ir laiko sąnaudų bei protingumo, teisingumo kriterijų.

2.9. Apeliantai skunde taip pat teigia, kad R. V. paskyrus laisvės apribojimo bausmę, nepagrįstai paskirtas įpareigojimas per bausmės laiką neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Nurodo, kad nors nuosprendyje neišdėstyti argumentai, lėmę tokio įpareigojimo paskyrimą, tačiau teismų praktikoje taikant minėtą įpareigojimą, pastebėta tendencija, jog toks įpareigojimas dažniausiai skiriamas bylose dėl nusikaltimų, kuriais, pirmiausia, pažeidžiamas visuomenės interesas. Teigia, kad R. V. bylos atveju, veika padaryta konflikto dėl asmeninių santykių pasekoje, artimoje aplinkoje, savo namuose, nematant jokiems kitiems asmenims, veiką įtakojant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei - apsvaigimui nuo alkoholio. Dėl to mano, kad atsižvelgus į bausmės paskirtį, R. V. vietoj minėto įpareigojimo tikslinga skirti įpareigojimą gydytis nuo alkoholizmo. Teigia, kad R. V. patvirtina ir savo sutikimą gydytis priklausomybę nuo alkoholio, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų vietoje paskirtojo įpareigojimo paskiri įpareigojimą, numatytą BK 48 straipsnio 4 dalies 5 punkte.

3. Atsiliepimu į nuteistojo R. V. ir jo gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą nukentėjusiosios S. V. atstovė advokatė Diana Navickienė prašo nuteistojo R. V. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o 2025 m. vasario 12 d. nuosprendį palikti nepakeistą bei iš nuteistojo R. V. priteisti nukentėjusios S. V. apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą bei atstovavimą apeliacinės instancijos teisme) patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu teismui pateiktus tai pagrindžiančius dokumentus.

3.1. Teigia, kad nors apeliaciniame skunde akcentuojamas tik netinkamas BK 37 straipsnyje numatyto instituto taikymas, tačiau iš skundo matyti, kad apeliantas ginčija tiek teismo nuosprendyje objektyviai nustatytas aplinkybes, jų seką, priežastingumą bei atliktą apelianto elgesio vertinimą bei jo pasekoje kilusias (buvusias priežastiniame ryšyje) pasekmes tiek prieš įvykį, tiek jo metu, tiek ir po jo, taip pat iš dalies, tai yra nurodant visiškai kitokias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei jų priežastingumą ginčijami paties apelianto nustatyti kaip atlikti nusikalstami veiksmai. Dėl to mano, kad apeliantui ginčijant esmines teismo nuosprendyje nustatytas jo kaltės turinį sudarančias aplinkybes, eliminuojama galimybė svarstyti klausimą dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažinimo mažareikšme.

3.2. Taip pat teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino visus objektyvius ir subjektyvius požymius, lemiančius BK 37 straipsnio taikymo šiuo atveju negalimumą bei padarė pagrįstą bei motyvuotą išvadą dėl šio straipsnio netaikymo, o apeliaciniame skunde nenurodoma jokių aplinkybių, kurios leistų tvirtinti, kad nagrinėjamu atveju susiklostė ypatingos išimtinės aplinkybės, dėl kurių esamoje situacijoje asmens nubaudimas prieštarautų protingumo, proporcingumo, teisingumo principams. Nurodo, kad skundu apeliantas sumenkina ir visiškai netinkamai vertina padarytu nusikaltimu pažeistų baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių ir kilusių padarinių reikšmę, nes apeliantas skundu siekia prioritetą suteikti išimtinai R. V. atliktų veiksmų sukeltoms fizinėms pasekmėms bei sveikatos sutrikdymo mastui. Pažymi, kad iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog yra padaryta žala vienai iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių, tai yra žmogaus tiek fizinei, tiek ir psichinei sveikatai, todėl tokios nusikalstamos veikos pripažinimas mažareikšme prieštarautų objektyviam veikos mažareikšmiškumo kriterijui, kuris reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba ta padaryta žala yra nežymi. Jau vien dėl nurodytų priežasčių R. V. padarytas nusikaltimas negali būti pripažintas mažareikšmiu. Be to, nagrinėjamu atveju, ne mažiau aktualu yra tai, kad šis nusikaltimas padarytas nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei nustačius R. V. atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Pažymi, kad apeliaciniu skundu neginčijama, jog nėra nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o yra nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Taip pat pažymi, kad pats nuteistasis neišreiškė jokio gailesčio dėl savo veiksmų, kad smurtavo savo sutuoktinės atžvilgiu, o jo pasirinkta gynybinė pozicija rodo, kad jis savo padarytos veikos net nevertina kaip nusikalstamos.

3.3. Nurodo, kad apeliantui neigiant esmines tiek pačios konfliktinės situacijos kilimo priežastis, tiek ir savo veiksmus iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo padarymo metu bei nukentėjusiajai sukeltus išgyvenimus bei kilusias (psichologines) pasekmes, kitoks nei teismo atliktas R. V. atliktų veiksmų bei jų pasekoje kilusių padarinių vertinimas prieštarautų pirmiausia teisingumo principui. Pažymi, kad net ir esant tarp asmenų įtemptiems santykiams ir/ar konfliktinei situacijai, fizinio smurto panaudojimas negalėtų būti pateisinamas. Teigia, kad šiuo atveju nukentėjusioji dėl jos atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos patyrė itin didelius emocinio ir psichologinio pobūdžio išgyvenimus, šias aplinkybes patvirtina objektyvūs byloje esantys duomenys. Teigia, kad tokie R. V. veiksmai nebuvo tik atsitiktinumas, o sąmoningas bei nuoseklus jo veiksmų rezultatas, patvirtina tai, kad nukentėjusioji dėl tokio pastarojo elgesio, tai yra nuolatinio jos terorizavimo bei žeminimo, buvo priversta kreiptis į psichologus net ir kelios dienos prieš šį įvykį, o apie patirtą fizinį smurtą nukentėjusioji savo vaikams bei į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams papasakojusi tik šiems patiems pamačius šviežius sužalojimus ant rankų ir pradėjus aiškintis, iš kur jie atsiradę. Šių objektyviai konstatuotų aplinkybių visetas akivaizdžiai patvirtina teismo padarytą išvadą, jog R. V. pažemino jos garbę ir orumą, todėl nukentėjusiosios civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir neigiamiems išgyvenimams kompensuoti iš kaltinamojo priteisė neturtinės žalos atlyginimą. Be to, nuteistojo girtavimas ir šio girtavimo pasekoje smurtavimas prieš sutuoktinę nebuvo atsitiktinis, o nuolatinio jo tokio elgesio natūralus rezultatas (pasekmė) ir tai patvirtina, kad iš esmės už analogiškus veiksmus nuteistajam anksčiau jau buvo paskirtas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis. Pažymi, kad nuteistojo sudaryta nesaugi, bauginanti situacija, dėl ko į įvykio vietą buvo kviečiami policijos pareigūnai, nukentėjusiosios atžvilgiu buvo ne tik naudojamas fizinis smurtas, bet ir grasinama „pamatysi, kas tau bus, amen, chana“, o tai akivaizdžiai kėlė nukentėjusiajai papildomą stresą bei baimę dėl savo likimo. Pažymi, kad ir atvykusiems vaikams, kaip seka iš skambučio policijai turinio, R. V. „grasino pasikarti, viską sudeginti“.

3.4. Atstovė atsiliepime teigia, kad nagrinėjamu atveju R. V. negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo ir dėl to, kad jo smurtiniai veiksmai sukėlė nukentėjusiajai psichikos sutrikimus, emocinį išsibalansavimą, nesaugumo, nerimastingumo jausmą, nes šio įvykio pasekoje nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) socialinės ir psichologinės pagalbos centre buvo teikiama kompleksinė pagalba, apimanti psichologo ir socialinio darbuotojo paslaugas. Be to, nuteistasis puikiai žinojo, kad jo sutuoktinė yra neįgali, neįgalumas jai buvo nustatytas dėl stuburo ir širdies, todėl nukentėjusiajai turint neįgalumą dėl širdies sutrikimų -patiriamas fizinis bei psichologinis smurtas bei jo pasekoje patirti psichiniai sutrikimai, akivaizdu, kad sukėlė itin skaudžias tebesitęsiančias ilgalaikes pasekmes. Nukentėjusioji teisme pažymėjo, kad ji iki šiol blogai jaučiasi, negali pamiršti to įvykio bei R. V. jai išsakytų grasinimų, kad jai iki šiol reikalinga psichologų pagalba. Šias aplinkybes objektyviai teisme patvirtino ir nukentėjusios dukra D. R., pas kurią nukentėjusioji šiuo metu ir gyvena.

3.5. Atstovė atsiliepime teigia, kad savo atliktus nusikalstamus veiksmus R. V. siekia pateisinti, neva, elementaria kasdiene konfliktine situacija, ginču dėl vaikams įgaliojimu perduoto turto ar prasidėjusiu skyrybų procesu bei siekimu išsiaiškinti, „kaip toliau gyvensim“, tačiau byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog tai tik paties R. V. pasirinkta gynybinė versija, nes nei prieš šį konfliktą, nei jo metu jokios kalbos apie turtus, jų dalybas ar pan. nebuvo, joks skyrybų procesas iki šiol nėra pradėtas. Apibendrindama atsiliepime nurodytus argumentus, atstovė teigia, kad tokių R. V. veiksmų vertinimas kaip mažareikšmių, pažeistų tiek nukentėjusios teises bei teisėtus interesus, tiek ir prieštarautų protingumo, proporcingumo bei teisingumo principams.

3.6. Atsiliepime atstovė teigia, kad R. V. iš pradžių sutikęs su nukentėjusiosios ieškiniu dėl 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei nurodęs, „galintis savo sutuoktinei net ir daugiau sumokėti“, tačiau teismui nuosprendžiu net 2,5 karto, tai yra iki 1200 Eur sumažinus buvusį nukentėjusios pareikštą ieškinį, apeliantas buvusią poziciją kardinaliai pakeitė - skundu reikalauja šį priteistą civilinį ieškinį dar sumažinti 2,5 karto – iki 500 eurų. Teigia, kad nepagrįstai apeliantas neturtinę žalą sieja su fizinėmis padarytos nusikalstamos veikos pasekmėmis bei jų gydymo metu jokių asmens turėtų galimybių praradimo nebuvimo, nes nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš nuosprendžio, neturtine žala buvo akcentuojama, kad būtent kaltinamojo veiksmai sukėlė emocinį skausmą ilgalaikius išgyvenimus bei lėtinių ligų paūmėjimą, kad nukentėjusioji iki šiol nėra grįžusi į savo namus, nes bijo nuteistojo, bijo net išgirsti jo balsą, su juo kalbėtis. Pažymi, kad iš nukentėjusiosios vaikų parodymų matyti, kad nukentėjusioji nemiega, nuolat verkia naktimis ir yra psichologiškai palaužta, jai iki šiol yra reikalinga nuolatinė specialistų (psichologų) pagalba.

3.7. Atstovė atsiliepime taip pat teigia, kad nepagrįsti apelianto skundo argumentai dėl proceso išlaidų nepagrįstumo, nes apelianto skunde nurodytas bylinėjimosi išlaidų skaičiavimas prieštarauja tokio pobūdžio bylose suformuotai teismų praktikai bei teismo tokiuose paskaičiavimuose taikomiems kriterijams. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju apeliantas neginčija advokato ikiteisminio tyrimo byloje nukentėjusiajai suteiktų paslaugų apimties, taip pat neginčija jų būtinumo ir/ar tai, kad už suteiktas teisines paslaugas įkainis (100 eurų už valandą) nagrinėjamu atveju būtų neadekvatus, per didelis ar neatitiktų teismų praktikos. Pažymi, kad advokato honoraras už ieškinio civilinėje byloje parengimą bei pateikimą yra net kelis kartus mažesnis nei Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro patvirtintos rekomendacijos dėl priteistino užmokesčio už advokato teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo. Nors šios rekomendacijos yra paprastai taikytinos civilinėse bylose, tačiau kilus ginčui, susijusiam su civiliniu ieškiniu, šiuo atveju galėtų būti taikomos BPK 113 straipsnio 2 dalies nuostatos. Teigia, kad tai, jog ieškinyje nėra sudėtingų skaičiavimų ar remiamasi visuotinai žinoma kasacinio teismo praktika niekaip neįgalina traktuoti, kad tokio net iš 5 lapų civilinio ieškinio parengimas laikytinas mažiau „teisiškai vertingas“, todėl nukentėjusios už šias būtinas patirtas bylinėjimosi išlaidas sumokėta pinigų suma turėtų būti mažinama. Pažymi, kad apeliantas detaliai aptarinėdamas advokatės ikiteisminio tyrimo metu suteiktų paslaugų apimtis bei galimai sugaištą laiką, „nutyli“ tai, jog ši advokatė, be kita ko, pati rinko medicininius dokumentus, kuriais ir buvo grindžiamas nukentėjusios pareikštas ieškinys. Dėl to mano, kad mažinti nukentėjusios ikiteisminio tyrimo metu patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį nėra nei jokio faktinio, nei teisinio pagrindo.

3.8. Atstovė atsiliepime taip pat teigia, kad nepagrįstai skundu prašoma įpareigojimą neatlygintinai išdirbti 80 valandų įstaigose ar organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus, neįgaliaisiais ar kt. pagalbos reikalingais asmenimis, pakeisti kitu įpareigojimu vien dėl to, kad tokio įpareigojimo skyrimas yra netikslingas. Mano, kad nuteistajam paskirto įpareigojimo vykdymas išmokintų apeliantą pagarbos, atjautos, empatijos kitam asmeniui, ko nuteistasis šiuo metu akivaizdžiai stokoja. Skirti įpareigojimą gydytis priklausomybę nuo alkoholio, nėra pagrindo, nes nei bylos nagrinėjimo teisme metu, nei apeliaciniame skunde nuteistasis niekada nepripažino turintis tokią priklausomybę. Be to, nuteistajam manant, kad jam šią priklausomybę gydytis iš tiesų yra būtina (su kuo iš esmės sutiktina), tai nuteistajam niekas netrukdė pradėti gydytis savanoriškai, be teismo įpareigojimo, bei kartu su skundu pateikti teismui tai patvirtinančius duomenis. Tai, kad tai nebuvo padaryta, sietina su tokio ketinimo deklaratyvumu bei siekiu išvengti įpareigojimo atlikinėti teismo jau pagrįstai paskirtą ir nuteistojo tolimesnio elgesio korekcijai būtiną įpareigojimą.

4. Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

5. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas Irmantas Motužis prašė apeliacinį skundą tenkinti – R. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, sumažinti priteistos neturtinės žalos bei proceso išlaidų dydžius bei pakeisti paskirtą įpareigojimą kitu. Prokuroras Arūnas Gailius teismo posėdyje prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusioji S. V. ir jos atstovė advokatė Diana Navickienė prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti nukentėjusiosios papildomai patirtas proceso išlaidas.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl R. V. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį naikinamas ir byla nutraukiama esant pagrindui kaltinamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 327 straipsnio 2 punktas).

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

7. R. V. ir jo gynėjas apeliaciniu skundu iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, padarytų išvadų dėl R. V. pripažinimo kaltu padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu R. V. nuteisti už šios nusikalstamos veikos padarymą ir prašo pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti, R. V. atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis), tai yra dėl to, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas R. V. atžvilgiu netaikė BK 37 straipsnio nuostatų ir jo neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės.

8. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais, bei prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

9. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo R. V. kaltės įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

10. Nagrinėjamoje byloje R. V. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis kilusio konflikto metu tyčia suimdamas rankomis savo žmonai S. V. už abiejų rankų žastų ir juos spausdamas, padarė poodines kraujosruvas abiejuose žastuose, tokiu būdu savo artimam šeimos nariui – žmonai S. V. sukėlė fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

11. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018). Kartu pažymėtina, jog fizinis skausmas, jo intensyvumas bei stiprumas yra pakankamai individualios ir subjektyvios sąvokos, todėl tokių pasekmių pripažinimas nusikaltimu pagal BK 140 straipsnį neturėtų būti formalus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, nustatant asmeniui sukeltą fizinį skausmą atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018). Tam, kad asmenį pripažinti kaltu kaip padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnyje, nepakanka to, jog specialisto išvadoje yra nurodyta, kad nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Fizinio skausmo sukėlimo faktą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjusysis buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama. Šiuo atveju būtina nustatyti, ar užfiksuotas sveikatos sutrikdymas yra būtent kaltinamojo asmens elgesio pasekmė. Taip pat teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė turėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai kaltinamojo pavojingas elgesys siekia baudžiamajai atsakomybei taikyti būtiną pavojingumo laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. liepos 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020). Be to, nagrinėjant įvykį, kurį galimai reikėtų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (konfliktinė situacija tarp sutuoktinių, kaimynų ir pan., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017).

12. Šis BK 140 straipsnio 2 dalyje, numatytas nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).

13. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis R. V. kaltę sukėlus savo žmonai S. V. fizinį skausmą ir padarius nežymų sveikatos sutrikdymą pripažino bei parodė, kad 2024 m. gegužės 28 d. namuose išgirdęs kambaryje šnabždesį, pamatė, kad žmona dedasi daiktus, todėl delnais ją apkabino – paėmė už žastų, nenorėjo jai sukelti skausmo, nemanė, kad dėl suėmimo rankomis atsiras mėlynės, nespaudė tiek stipriai, suimdamas žmoną norėjo tik atkreipti jos dėmesį, kad ji jį išgirstų, sakė, kad tai jų abiejų „užgyventas turtas“, kad taip negalima, klausė jos kaip toliau gyvens. Nuteistasis aiškino, kad jo santykiai su žmona pakriko, kai mirė jo tėvas ir prasidėjo turtiniai ginčai teisme, kai jis nusprendė nebekovoti su seserimi teisme dėl tėvo testamento ir kai balandžio mėnesį panaikino sūnui duotą generalinį įgaliojimą. Nuteistasis taip pat teigė, jog jis gailisi, sutinka žmonai sumokėti moralinę žalą, jis skyrybų proceso nėra pradėjęs ir jo neplanuoja (3 t., b. l.116-118). Nors ikiteisminio tyrimo metu pirmos apklausos įtariamuoju metu R. V. kaltės nepripažino ir neigę atlikęs nukentėjusiosios atžvilgiu smurtinius veiksmus (2 t., b. l. 95-96), tačiau papildomų apklausų metu R. V. kaltę padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką visiškai pripažino bei parodė, kad konflikto metu, kai pamatė, jog žmona į maišelius deda patalynę, rankšluosčius ir kt., supyko ir suėmė žmonai S. V. už abiejų rankų žastų ir juos suspaudė neapskaičiavęs savo fizinės jėgos, dėl ko žmonai liko kraujosruvos, tačiau savo žmonos sužaloti ar jai pakenkti nenorėjo (2 t., b. l. 100-101, 107-108). Toks R. V. prisipažinimas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme, sutampa su nukentėjusiosios S. V. parodymais. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji parodė, kad 2024 m. gegužės 28 d. vyras jai sugrįžus iš Klaipėdos, vėl jai grasino, nedavė ramybės, kabinėjosi prie žodžių, kad kai vyras parėjo po girtuokliavimo, virtuvėje suėmė jai už rankų – už žastų ir pasakė „pamatysi kas tau bus, amen, chana“, suspaudė stipriai, nes suvirpėjo, ir paleido, ji labai išsigando, nei žodžio neištarė, jai labai skaudėjo, kad dar iki rankų suėmimo, ji telefonu kalbėjo su sūnumi ir sūnus iš jos balso intonacijos supratęs, kad yra blogai, kartu su seserimi atvažiavo pas ją, iškvietė policiją, kad policininkas pamatė jos rankas ir paklausė, kas buvo, tada ji papasakojo kas įvyko (3 t., b. l. 103-105). Tokias pačias įvykio aplinkybes, jog R. V. konflikto metu suėmęs jai už abiejų rankų žastų stipriai suspaudė rankas, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, nukentėjusioji S. V. nurodė į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams bei savo vaikams – liudytojams D. R. ir P. V., taip pat nurodė ir ją apžiūrėjusiam teismo medicinos specialistui bei apsilankymų pas medikus metu (1 t., b. l. 6-8, 65-66, 71-73, 111-126; 55-56, 85, 90-91; 3 t., 89, 92, 106-108). Nukentėjusiosios sužalojimo faktą patvirtina 2024 m. gegužės 30 d. ir 2024 m. liepos 24 d. pateiktos teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 593/2024(04) ir Nr. pG808/2024(04), kuriose nurodyta, kad S. V. nustatyti sužalojimai: poodinės kraujosruvos abiejuose žastuose, odos nubrozdinimas kairiame žaste, kad sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais ir padaryti 11 trauminių poveikių metu, kad odos nubrozdinimas kairiame žaste padarytas prieš 7-14 parų iki 2024 m. gegužės 30 d. ir negalėjo būti padarytas užduotyje nurodyti laiku, kad S. V. nustatyti sužalojimai tiek visumoje, tiek ir kiekvienas atskirai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu, o papildomai pateiktuose medicininiuose dokumentuose naujų sužalojimų, susijusių su 2024 m. gegužės 28 d. įvykiu, nediagnozuota (1 t., b. l. 85, 96-97). Taip pat nukentėjusiosios sužalojimo faktą patvirtina jos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys – ant dešinės ir kairės rankų žastų matomos kraujosruvos (mėlynės) (1 t., b. l. 102-105). Visuma šių įrodymų – nuteistojo, nukentėjusiosios, liudytojų P. V. ir D. R. parodymai, teismo medicinos specialisto išvadose, medicininiuose dokumentuose, asmens apžiūros protokole, policijos pareigūnų „Body“ kameromis darytų vaizdo įrašų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, kad R. V. konflikto su nukentėjusiąja metu, suėmęs jai už abiejų rankų žastų ir suspaudęs, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarė teismo medicinos specialistų išvadose nustatytus sužalojimus – poodines kraujosruvas abiejose žastuose, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Taigi, byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių nuteistojo kaltę. Nuteistasis R. V., būdamas fiziškai stipresnis už nukentėjusiąją, suimdamas rankomis pastarąją už žastų ir suspausdamas, suprato, kad tokiais veiksmais gali nukentėjusiajai sukelti skausmą ar net nežymiais sutrikdyti sveikatą, ir nors šių padarinių nenorėjo (byloje nėra tokių duomenų), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, tai yra veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Akivaizdu, kad jei nuteistasis būtų norėjęs sukelti nukentėjusiajai skausmą ar sutrikdyti jai sveikatą, jis būtų panaudojęs intensyvesnį smurtą, smūgiuojant nukentėjusiajai ar panašiai. Dėl to pagrįstai pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistasis tyčia sužalojo savo šeimos narį.

14. Apeliacinius skundu nuteistasis ir jo gynėjas prašo taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir R. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo. Pirmosios instancijos teismas BK 37 straipsnio nuostatų R. V. atžvilgiu netaikė, nurodęs, kad „iš nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų, paminėtos rašytinės baudžiamosios bylos medžiagos yra nustatyta, jog kaltinamasis jau kurį laiką naudoja nukentėjusiosios atžvilgiu psichologinį smurtą, 2023 m. liepos 9 d. S. V. buvo skirtas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, skiriant smurto artimoje aplinkoje pavojų keliančiam asmeniui R. V. įpareigojimus; kaip kad nurodė nukentėjusioji, 2024 m. gegužės 28 d., kaltinamasis jai grasino, rankas jai suspaudė tyčia, smurtaudamas, tai nebuvo atsitiktinis neapskaičiuotas rankų spustelėjimas“.

15. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada netaikyti BK 37 straipsnio nuostatų yra nepakankamai motyvuota, neatsižvelgta į formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose.

16. BK 37 straipsnis nustato, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų, nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikalstamos veikos dalyko ar kitų jos požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-231-489/2020, 2K-36-788/2021, 2K-54-976/2023).

17. Pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir panašiai, sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

18. Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis. Tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015, 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-231-489/2020, 2K-36-788/2021, 2K-54-976/2023). Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015). Smurto artimoje aplinkoje atveju nei sutuoktinių (sugyventinių) nesutarimai, nei jų elgesio specifika, nei santuokos nutraukimo proceso ypatumai, nei tėvų pasirinkimas savo vaikus auklėti fizinį skausmą sukeliančiais veiksmais patys savaime nelemia padaryto nusikaltimo (pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo (BK 140 straipsnis)) mažesnio pavojingumo ir neįpareigoja teismo konstatuoti padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-299-648/2015). Kita vertus, teismų praktikoje yra pripažįstama, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktams tarp šeimos narių, sutuoktinių, buvusių sutuoktinių, asmenų, turinčių bendrų vaikų, kai yra nesutariama dėl esminių, susijusių su bendru gyvenimu ar vaikais, klausimų, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti visų konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbios teismui sprendžiant dėl nusikalstamos veikos pavojingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-128-489/2020, 2K-231-489/2020, 2K-36-788/2021, 2K-54-976/2023).

19. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai S. V. buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kuris pasireiškė tik poodinėmis kraujosruvomis abiejų rankų žastų srityse. Be abejo, ši nukentėjusiajai padaryta žala, kvalifikuota kaip ir kaip fizinis skausmas, ir kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, yra reikšminga, nes nukentėjusioji nurodė, jog jai labai skaudėjo rankas, negalėjo gulėti ant šono, tačiau, įvertinus sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį (poodinės kraujosruvos žastuose), darytina išvada, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, kad kaltininkui R. V. negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

20. Kartu pažymėtina, kad pagal BK 37 straipsnį, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi, asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020). Iš bylos duomenų matyti, kad sutuoktinių nuolatiniai konfliktai kildavo dėl svarbios jiems abiem priežasties – tolesnio jų bendro gyvenimo, turtinių nesutarimų, prasidėjus paveldėjimo ginčui, panaikinus sūnui P. V. suteikto įgaliojimo tvarkyti ūkį. Pažymėtina, kad 2023 m. liepos 9 d. R. V. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas išdavė apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 57). Kaip nuteistasis, nukentėjusioji bei liudytoja D. R. teisme parodė, šis orderis buvo išduotas, nes R. V. grasino nukentėjusiajai. Be to, nors šis apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis išduotas prieš metus iki byloje tiriamo įvykio, ir su byloje tiriamu nusikaltimu nėra tiesiogiai susijęs, tačiau šio orderio išdavimas patvirtina faktą, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios jau kuris laikas vyksta konfliktai. Taip pat pažymėtina, kad nors įvykio metu nebuvo pradėta ir šiuo metu teisme nėra pradėta nuteistojo ir nukentėjusiosios santuokos nutraukimo procesas, tačiau kaip matyti iš policijos pareigūnų vaizdo kameromis daryto vaizdo įrašo, nukentėjusioji nurodė, jog vyksta skyrybų procesas ir ji norinti pasiimti daiktus, kad R. V. po to jos nekaltintų daiktų vagyste. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pakankamai neįvertino, nors jos yra svarbios vertinant nuteistojo atliktus veiksmus, kaltės turinį, jo elgesio motyvus, taip pat nukentėjusiosios elgesio dinamiką.

21. Nenuvertinant smurtinių R. V. veiksmų, svarbu atsižvelgti ne tik į pirmiau nurodytą susiklosčiusios situacijos pobūdį, tačiau ir į atitinkamą nukentėjusiosios elgesį. Visų pirma pažymėtina, kad nukentėjusioji S. V. po jai sukelto fizinio skausmo iš karto nesikreipė pagalbos nei į medikus, nei į policijos pareigūnus, juo labiau apie smurto atvejį nepranešė vaikams, o užsiėmė jai įprasta veikla – išėjo į lauką ir išrovė bijūnus. Pažymėtina, kad praėjus kelioms valandoms po patirto fizinio skausmo, kai nuteistasis paėmęs jai už abiejų rankų žastų, suspaudė rankas, nukentėjusioji net pas ją atvykusiems vaikams – liudytojams P. V. ir D. R. – nesakė, kad nuteistasis smurtavo jos atžvilgiu, apie tai pranešė tik tada, kai į įvykio vietą dėl nuteistojo neleidimo patekti D. R. į namą pasiimti daiktų, policijos pareigūnas pastebėjo šviežius smurto požymius – paraudimus ant nukentėjusiosios rankų. Šios paminėtos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusiajai sukeltas fizinis skausmas buvo trumpalaikis. Nors nukentėjusioji į bylą pateikė medicininius dokumentus, patvirtinančius, kad po patirto fizinio skausmo, ji ilgai gydėsi, lankėsi pas psichologus, tačiau papildomai atlikus teismo medicinos specialisto tyrimą, 2024 m. liepos 24 d. pateikta specialisto išvada Nr. pG 808/2024(04), kurioje nurodyta, kad papildomai pateiktuose medicininiuose dokumentuose naujų sužalojimų, susijusių su 2024 m. gegužės 28 d. įvykiu, nediagnozuota (1 t., b. l. 96-97). Taigi, šie duomenys patvirtina, kad nukentėjusiajai padaryti sužalojimai ir sukeltas fizinis skausmas ilgalaikių liekamųjų reiškinių nesukėlė.

22. Aptarti objektyvieji ir subjektyvieji R. V. veikos požymiai (nuteistojo veiksmais sukeltas fizinis skausmas bei nežymus sveikatos sutrikdymas, padarytas dėl poodinių kraujosruvų atsiradusių nuo rankų suspaudimo žastų srityse, dėl kurių nukentėjusioji net nenutraukė savo kasdieninių darbų; fizinis smurtas pasireiškė vienkartiniu suėmimu rankomis nukentėjusiajai už abiejų rankų žastų ir jų suspaudimu (trukusiu labai trumpą laiko tarpą), o ne smūgių sudavimu); nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia ir nebuvo suplanuotas; smurtauta buvo vykstant konfliktui, matant, kad nukentėjusioji nori išeiti iš namų), rodo mažesnį nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, pavojingumą, kas sudaro pagrindą ją pripažinti mažareikšme (BK 37 straipsnis).

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad R. V. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (lot. ultima ratio) taikymas. Todėl R. V. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose, kuriose buvo nustatyti sutuoktinių konfliktiniai santykiai bei konflikto metu buvo panaudotas fizinis smurtas, kuris buvo žymiai intensyvesnis nei R. V. atveju panaudotasis (pavyzdžiui, byloje Nr. 2K-231-976/2017 nustatyta, kad S. B. išprovokavo konfliktą, kelis kartus trenkė savo sutuoktiniui A. B. delnu į galvos kairę pusę, keletą kartų kumščiu į kairį petį virš pažasties, taip sukėlė jam skausmą, vėliau daužė ir draskė dešinę ranką trintuvu; byloje Nr. 2K-128-489/2020 nustatyta, kad A. M. šeiminio konflikto metu buvusiai žmonai O. M. (Ž.) tyčia sugriebęs už kairės rankos riešo staigiu judesiu prisitraukė ją arčiau savęs, po to kartą dešine pėda spyrė jai į kairę šlaunį; byloje Nr. 2K-231-489/2020 nustatyta, kad J. N. Z. ne mažiau negu du kartus tyčia įkando savo sutuoktiniui V. Z. į nugaros sritį, rankomis tyčia jį stumdė ir apdraskė nagais; byloje Nr. 2K-36-788/2021 nustatyta, kad S. Z. žodinio konflikto su sutuoktine J. Z. metu priėjo prie miegamajame stovinčios J. Z., įrėmė savo kumštį jai į nosį, po to iš karto sugriebė abiem rankomis J. Z. už jos kairės rankos ir ją pastūmė; byloje Nr. 2K-54-976/2023 nustatyta, kad O. S. konflikto metu vieną kartą koja spyrė gulinčiam sutuoktiniui P. K. S. į pilvą ir keturis kartus spyrė į kairės pusės krūtinės šoną, tai pat konflikto metu sutuoktiniui P. K. S. gulint lovoje, jam ne mažiau kaip dešimt kartų kumščiu sudavė į dešinę ranką ir ne mažiau kaip du kartus nagais sugriebė už P. K. S. dešinės rankos, po to, užsimojusi kelnėmis, jose esančio diržo metaline sagtimi sudavė P. K. S. per dešinę ranką ir jėga sugriebė už P. K. S. šlaunies), tačiau kasacinės instancijos teismas pripažino, kad nusikalstama veika yra mažareikšmė.

24. BK 67 straipsnio 2 dalis (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d.) numato, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais gali būti skiriamos šios baudžiamojo poveikio priemonės: 1) uždraudimas naudotis specialia teise; 2) viešųjų teisių atėmimas; 3) teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas; 4) turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas; 5) nemokami darbai; 6) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą; 7) turto konfiskavimas; 8) įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu; 9) dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose; 10) dalyvavimas alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose; 11) išplėstinis turto konfiskavimas; 12) įpareigojimas pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą ar išvykimą iš jos.

25. Apeliaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas prašo pakeisti R. V. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą įpareigojimą neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, pakeisti kitu BK 48 straipsnio 4 dalies 5 punkte numatytu įpareigojimu, tai yra gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos, kai nuteistasis sutinka. Kadangi skundžiamas nuosprendis dėl R. V. nuteisimo ir jam paskirtos laisvės apribojimo bausmės naikinamas ir R. V. atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo, nėra pagrindo spręsti klausimo dėl BK 48 straipsnio 4 dalyje numatytų įpareigojimų skyrimo/keitimo. Tačiau pagal BK 67 straipsnio 2 dalį R. V., atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo, skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose ir dalyvavimas alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose. Šios baudžiamojo poveikio priemonės skirtinos, nes iš bylos duomenų matyti, kad nusikalstamą veiką R. V. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,67 promilių girtumas (1 t., b. l. 1, nukentėjusiosios, nuteistojo parodymai, jog įvykio dieną gėrė alkoholinius gėrimus). Be to, nuteistasis išreiškė sutikimą ir, kaip iš 2025 m. balandžio 14 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ išduoto medicininio pažymėjimo Nr. 1296 matyti, R. V. 2025 m. gegužės 8 d. registruotas pas gydytoją psichiatrą (3 t., b. l. 156). Taip pat iš bylos matyti, kad R. V. ne tik 2023 m. liepos 9 d. buvo išduotas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl nukentėjusiajai S. V. išsakytų grasinimų) (1 t., b. l. 57), bet ir teisminio nagrinėjimo metu 2024 m. lapkričio 15 d. buvo išduotas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl P. V. išsakytų grasinimų) (t. 3, b. l. 77). Šie paminėti duomenys patvirtina nuteistojo agresyvų smurtinį elgesį, kuris pasireiškia pavartojus alkoholinių gėrimų, todėl įpareigojimai dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose bei alkoholizmo prevencijos programose ir kursuose padės įgyvendinti BK 41 straipsnyje numatytus bausmių tikslus. Teismo įsitikinimu, R. V. už jo įvykdytą veiką paskyrus ne bausmę (atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo), o minėtas baudžiamojo poveikio priemones, skirtas pastarojo elgesiui koreguoti, tai padės ne tik išvengti tolimesnių konfliktų tarp sutuoktinių V., tačiau, galimai, padės ir išsaugoti jų santuoką ar bent jau sudarys galimybę santuoką nutraukti abipusiu sutarimu.

26. Apeliaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas prašo nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydį sumažinti. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji S. V. pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš R. V. priteisti 3000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Civiliniame ieškinyje tokio dydžio neturtinė žala grindžiama tuo, kad dėl R. V. veiksmų jai buvo sukeltas fizinis skausmas, nežymiai sužalota sveikata, ji patyrė išgąstį, stresą, ilgą laiką jautė fizinį skausmą, kad šis įvykis iki šiol jai sukelia skaudžius dvasinius išgyvenimus, jaučiasi pažeminta, negali gyventi savo namuose, negali atsiimti net savo asmeninių daiktų, pablogėjo jos reputacija tarp kaimynų, kad R. V. pažeidė ne tik jos kūno vientisumą, bet taip pat ir jos garbę ir orumą (1 t., b. l. 49-53). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji patvirtino patyrusi neturtinę žalą bei nurodė, kad iki šiol blogai jaučiasi, negali pamiršti to įvykio, grasinimų, ją kankina nemiga, bijo net išgirsti nuteistojo balsą, jai reikalinga psichologų pagalba (3 t., b. l. 103-105).

27. Skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo R. V. nukentėjusiajai priteista 1200 eurų neturtinei žalai atlyginti. Iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų argumentų matyti, kad teismas, įvertinęs padaryto sužalojimo sunkumą (nežymus sveikatos sutrikdymas), patirtą nukentėjusios skausmą (kuris nebuvo ilgalaikis (medicininiais dokumentais nėra pagrįsta, jog būtent kaltinamojo veiksmai sukėlė sunkesnes pasekmes, lėtinių ligų paūmėjimą), kad kaltinamojo smurtiniai veiksmai sukėlė nukentėjusiajai emocinį skausmą ir ilgalaikius neigiamus išgyvenimus dėl ją žeminančio sutuoktinio elgesio, dėl pagarbos ir tolerancijos nebuvimo, bei atsižvelgęs į suformuotą teismų praktiką, nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą vertino 1200 eurų.

28. Pažymima, kad neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tad teismas dėl materialinės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio turi spręsti aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes, atsižvelgti ir į individualias nukentėjusiojo savybes. Tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio padariniai vertinami ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, tai yra, kokią įtaką tai turės nukentėjusiojo asmenybės formavimuisi, visuomeninei, profesinei, kūrybinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan. Esant sveikatos sutrikdymui, vertinamas jo pobūdis, trukmė, sveikatos grąžinimo metodų taikymas, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-139/2016). Pagal teismų praktiką dėl fizinio skausmo ir (ar) nežymaus sveikatos sutrikdymo priteistinų neturtinių žalų dydžiai nukentėjusiesiems dažniausiai svyruoja nuo 300 iki 1500 eurų (Lietuvos aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-375-1073/2018, 2K-79-697/2020, 2K-178-511/2020, 2K-270-628/2020, 2K-95-648/2021, Šiaulių apygardos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-265-875/2022, Nr. 1A-275-354/2021, Nr. 1A-296-616/2021 ir kt.). Įvertinus šioje byloje nustatytų neturtinei žalai apskaičiuoti reikšmingų kriterijų visumą, atsižvelgus į Lietuvos Respublikos ekonominę padėtį dėl infliacijos, laikytina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas 1200 eurų neturtinės žalos dydis neprieštarauja formuojamai teismų praktikai. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajai S. V. neturtinės žalos atlyginimui priteista suma yra teisinga, todėl nuteistojo ir jo gynėjo skundo reikalavimas neturtinės žalos dydį sumažinti netenkinamas.

29. Taip pat apeliaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nukentėjusiosios naudai priteisti 2710 eurų proceso išlaidoms atlyginti. Iš bylos matyti, kad nukentėjusiąją ikiteisminio tyrimo metu atstovavo advokatė Julija Manako-Galminė, kuri ikiteisminio tyrimo metu pateikė du prašymus – 2024 m. liepos 18 d. prašymą atlikti papildomą ekspertizę (1 t., b. l. 86-91) bei 2024 m. liepos 16 d. prašymą leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga (1 t., b. l. 153). 2024 m. liepos 17 d. nukentėjusiosios atstovė susipažino su jai pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, pasidarė 2024 m. gegužės 30 d. specialisto išvados ir 2024 m. gegužės 29 d. R. V. pranešimo apie įtarimą kopijas (1 t., b. l. 157), taip pat 2024 m. liepos 18 d. surašė nukentėjusiosios S. V. vardu civilinį ieškinį (1 t., b. l. 49-53) bei prie jo pateikė dokumentus, patvirtinančius nukentėjusiosios patirtą turtinę žalą, medicininių dokumentų išrašą/siuntimą apie nukentėjusiosios gydymąsi (duomenys neskelbtini) universitetinėje ligoninėje bei kopiją 2023 m. liepos 9 d. pranešimo pavojų patiriančiam asmeniui apie priimtą sprendimą skirti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį (1 t., b. l. 54-57). Taip pat iš bylos matyti, kad 2024 m. liepos 15 d. advokatė Julija Manako-Galminė pateikė pažymą dėl bylinėjimosi išlaidų, kurioje detalizavo nukentėjusiajai suteiktas paslaugas ir jų kainas (1 t., b. l. 58) bei 2024 m. liepos 15 d. pinigų priėmimo kvitą serija LAT Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, kad nukentėjusioji S. V. advokatei už suteiktas teisines paslaugas – gynybą, dokumento surašymą, patarimą sumokėjo 1500 eurų (1 t., b. l. 59). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusiąją S. V. atstovavo advokatė Diana Navickienė, už kurios suteiktas paslaugas nukentėjusioji sumokėjo 1210 eurų (3 t., b. l. 96-97). Dėl šios advokatės nukentėjusiajai suteiktų teisinių paslaugų pobūdžio ir apimties apeliantai skundo neteikia, jie nesutinka su sprendimu atlyginti išlaidas, susidariusias dėl advokatės Julijos Manako-Galminės teiktų paslaugų.

30. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintų rekomendacijų dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo 4 punkte nurodyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama nustatant atlygintiną išlaidų dydį, o minėtų rekomendacijų 9 punkte nurodyta, kad rekomenduojamas maksimalus baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų dydis apskaičiuojamas taikant nustatytą koeficientą, kurio pagrindas yra Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraeito ketvirčio vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (bruto) šalies ūkyje (neskaitant individualių įmonių). Toks dydis 2024 metų II ketvirtį buvo 2 196,40 Eur (https://osp.stat.gov.lt/lietuvos-ekonomikos-raida/gyventojai-ir-socialine-statistika). Pagal minėtų rekomendacijų 10-11 punktuose nustatytus baudžiamosiose bylose atlygintinų išlaidų rekomenduojamų maksimalių dydžių koeficientus už visas suteiktas teisines paslaugas ikiteisminio tyrimo metu, kai asmuo įtariamas padaręs tyčinį apysunkį ar tyčinį nesunkų nusikaltimą yra 1,5. Taigi, pagal šias rekomendacijas ikiteisminio tyrimo metu suteiktų paslaugų pobūdis, kiekis, trukmė neturi įtakos nustatant atlygintino išlaidų dydžio. Dėl to įvertinus 2024 m. II ketvirtį nustatytą vidutinį mėnesinį darbo užmokestį (bruto) šalies ūkyje bei rekomendacijų 10.1 punkte nustatytą taikytiną koeficientą – 1,5, daroma išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu advokatės Julijos Manako-Galminės suteiktos nukentėjusiajai teisinės paslaugos neviršija rekomenduojamo baudžiamosiose bylose atlygintino maksimalaus dydžio, kuris būtų lygus 3294,60 Eur (2196,40 x 1,5). Įvertinus paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad iš nuteistojo priteistas 1500 eurų proceso išlaidų atlyginimas nukentėjusiajai nėra aiškiai per didelis, todėl nėra pagrindo jo mažinti skunde nurodytais motyvais.

31. Taip pat apeliacinės instancijos teisme bei nukentėjusiosios atstovės advokatės Dianos Navickienės atsiliepime į apeliacinį skundą prašoma priteisti nukentėjusiosios papildomai patirtas proceso išlaidas už advokatės paslaugas apeliacinės instancijos teisme. Iš pateiktos 2025 m. kovo 18 d. PVM sąskaitos faktūros serija DN Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad už atsiliepimo į R. V. apeliacinį skundą parengimą ir jo pateikimą teismui bei dalyvavimą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka 2025 m. balandžio 16 d. teismo posėdyje nukentėjusioji advokatei Dianai Navickienei sumokėjo iš viso 726 eurus (3 t., b. l. 165-167).

32. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021).

33. Šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo R. V. ir jo gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą, kuris tenkinamas iš dalies ir, panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, R. V. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo, o skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos ir proceso išlaidų sumažinimo netenkinamas. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji S. V. ir jos atstovė advokatė Diana Navickienė neprivalėjo dalyvauti, savo teisę realizavo pateikdamos atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame, be kita ko, išsamiai pasisakė ir dėl nepagrįstų apeliacinio skundo reikalavimų mažinti priteistą neturtinės žalos dydį bei proceso išlaidas, patirtas ikiteisminio tyrimo metu. Kadangi apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir R. V. atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, o nuosprendžio dalis dėl priteistos neturtinės žalos dydžio bei nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu patirtų proceso išlaidų priteisimo paliekama nepakeista, konstatuotina, jog sprendimas priimamas tiek nuteistojo R. V. naudai, tiek ir nukentėjusiosios S. V. naudai, todėl teisėjų kolegija nukentėjusiosios atstovės pateiktą prašymą priteisti nukentėjusiajai jos patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme tenkina iš dalies ir iš R. V. nukentėjusiosios S. V. naudai priteisia pusę jos patirtų proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme, tai yra 363 Eur (726/2 = 363) (BPK 105-106 straipsniai).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 105-106 straiosniais, 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo R. V. ir jo gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. vasario 12 d. nuosprendžio dalį dėl R. V. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį.

Pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsnį, R. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 9 ir 10 punktais, 72² straipsniu, 72⁵ straipsniu, R. V. paskirti baudžiamojo poveikio priemones: vienerius metus dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose bei vienerius metus dalyvauti alkoholizmo prevencijos programose ir kursuose.

Kitą Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. vasario 12 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nukentėjusiosios S. V. atstovės advokatės Dianos Navickienės prašymą priteisti apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiosios patirtas proceso išlaidas advokato paslaugoms apmokėti tenkinti iš dalies ir iš R. V. išieškoti nukentėjusiosios S. V. naudai 363 Eur (tris šimtus šešiasdešimt tris eurus) išlaidų, patirtų už advokato teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme.