- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-05-12
- Bylos Nr.
- e2A-724-562/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06750-2020-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Jūra Marija Strumskienė, Rosita Patackienė
- Atsakovas
- užsienio bendrovės B
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „ME Trailers“
- Advokatai
- Valentinas Račiosu
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės užsienio bendrovės B?loise Assurances Luxembourg S.A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ME Trailers“ ieškinį atsakovei užsienio bendrovei B?loise Assurances Luxembourg S. A. dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, „Balcia Insurance SE“, veikiantis per „Balcia Insurance SE“ Lietuvos filialą.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „ME Trailers“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei užsienio bendrovei B?loise Assurances Luxembourg S. A. (toliau – atsakovė), prašydama priteisti iš atsakovės 16 620,14 Eur draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimo išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2017 m. gruodžio 5 d. Ispanijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu į ieškovės puspriekabę „Schmitz Cargobull“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atsitrenkė iš paskos atvažiavęs vilkikas „Renault“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, kad dėl puspriekabės „Schmitz Cargobull“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimo ieškovei buvo padaryta 16 620,14 Eur (be PVM) žala. Eismo įvykį sukėlusio vilkiko „Renault“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdraudusi atsakovė. Ieškovė pažymėjo, jog pateikė atsakovei 2018 m. balandžio 19 d. prašymą atlyginti dėl puspriekabės sugadinimo padarytą 16 620,14 Eur žalą, tačiau atsakovė neatlygino ieškovei padarytos turtinės žalos.
Atsiliepimas
3. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė taikyti 1 metų ieškinio senaties terminą ir ieškovės ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
4. Nurodė, kad ieškovė, siekdama gauti tariamai padarytos žalos atlyginimą, privalo įrodyti ir visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Atsakovė pažymėjo, jog ieškovė ieškiniu visiškai neįrodinėja jokių vilkiko „Renault“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo neteisėtų veiksmų (kaip ir kaltės dėl autoįvykio), kurie lemtų jo atsakomybę dėl minimo autoįvykio. Atsakovės teigimu, nėra tinkamai įrodytas įvykiu padarytos žalos dydis. Atsakovė nurodė, kad, sprendžiant apie neteisėtus veiksmus ir kaltę dėl autoįvykio, pastebėtina, jog ieškovė nepateikė jokio įrodymo, iš kurio būtų objektyviai galima nustatyti, kad dėl ieškinyje minimo autoįvykio kaltas būtent vilkiko „Renault“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojas, ir kad jis atliko bet kokius neteisėtus veiksmus, pasireiškiančius kelių eismo taisyklių pažeidimu, o tai šiuo atveju lemtų jo civilinės atsakomybės už ieškovei padarytą žalą atsiradimą. Atsakovės teigimu, negalima sutikti ir su ieškiniu prašytu priteisti žalos dydžiu, kuris, jos įsitikinimu, nebuvo grindžiamas jokiais objektyviais įrodymais, be ieškovės paaiškinimų. Pažymėjo, jog kartu su ieškiniu nepateikti ir jokie įrodymai, kad transporto priemonė būtų suremontuota, ir ieškovė būtų faktiškai patyrusi ieškinyje nurodytas išlaidas. Nurodė, kad kreipėsi į ekspertus UAB „Turto valdymas“, kurie nustatė, jog nurodyta remonto darbų sąmata sudaryta neteisingai – nėra pritaikyta 10 procentų dalių nuvertinimo norma, atsižvelgiant į jos senumą (4 metai). Įvertinus tai, jei jau atsakovė sutiktų, kad sąmata buvo sudaryta objektyviai, atsižvelgiant į būtent ieškinyje nurodyto įvykio metu padarytus jos apgadinimus, pritaikius nuvertinimo normą, remonto darbų sąmata sudarytų 15 495,10 Eur.
5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, „Balcia Insurance SE“, veikiantis per „Balcia Insurance SE“ Lietuvos filialą, atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
6. Vilniaus miesto apylinkės teisme šalių atstovai palaikė procesiniuose dokumentuose pateiktas pozicijas ir reikalavimus, naujų reikalavimų nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-730-868/2021 ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovės naudai iš atsakovės 16 057,82 draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 16 057,82 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. kovo 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2 706,19 Eur bylinėjimosi išlaidas.
8. Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje civiliniai teisiniai santykiai susiklostė tarp skirtingose valstybėse veikiančių įmonių, o pats eismo įvykis įvyko Ispanijos Karalystėje, kurioje nėra registruota nei ieškovė, nei atsakovė, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad buvo pagrindas atnaujinti praleistą senaties terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Pažymėjo, kad ieškovė kreipėsi į atsakovę, tada nutrūko terminas.
9. Kol atsakovė nepateikė jokių kitų duomenų apie tai, kad jos apdraustos transporto priemonės vairuotojas nėra kaltas dėl eismo įvykio, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad dėl eismo įvykio yra kaltas vilkiko „Renault“ vairuotojas. Taip pat sprendė, kad vilkiko „Renault“ vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisykles.
10. Pasisakydamas dėl nuostolių dydžio, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė į bylą pateikė remonto darbų sąmatą, pagal kurią puspriekabės remonto darbai kainuotų 16 620,14 Eur (be PVM). Iš ieškovės pateiktų nuotraukų nustatė, kad ieškovės puspriekabė yra sugadinta. O būtent yra sugadintas puspriekabės kairysis šonas. Pateiktoje sąmatoje detaliai nurodoma, kokius konkrečiai darbus bei kokias detales reikia pakeisti, atliekant remonto darbus. Ir nors atsakovė nesutiko su tuo, kad visi puspriekabės sugadinimai galėjo atsirasti autoįvykio metu, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad jokių įrodymų nei apie sugadinimus, nei apie remonto kainą į byla neteikė. Pirmosios instancijos teismas tik iš dalies sutiko su atsakovės pastebėjimais, kad remontuotinoms detalėms reikėtų ar galima taikyti nuvertėjimą. Sprendė, kad kuomet autoįvykis įvyko 2017 m. gruodžio 5 d., o puspriekabė yra 2014 metų gamybos, tai įvykio metu jos detalės buvo 3 metų senumo, todėl buvo pagrindas detalėms taikyti 3 metų nusidėvėjimą, kuris yra 5 procentų dydžio, remiantis Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymais (2000 m. balandžio 17 d. įsakymas Nr. 120 ir 2020 m. balandžio 14 d. Nr. 101). Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės puspriekabės remonto kaina yra 16 057,82 Eur (11 246,34 Eur (dalių kaina) x 5 :100 = 562,32 Eur; 16 620,14 – 562,32 = 16 057,82 Eur). Konstatavo, jog yra tiesioginis priežastinis ryšys.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; jei nebus tenkinama ši apeliacinio skundo dalis, sprendimą pakeisti, išsprendžiant atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų vertimo paslaugoms sumokėti paskirstymo klausimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Nagrinėjamu atveju privalėjo būti taikoma Ispanijos Karalystės teisė. Tačiau skundžiamame sprendime nėra nurodomas joks (nei Ispanijos Karalystės, nei Lietuvos Respublikos) teisės aktas ir jo konkreti teisės norma, kuria vadovaudamasis, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas šiuo atveju gali būti atnaujintas. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas padarė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 270 straipsnio 4 dalies 4 punkto pažeidimą, kadangi skundžiamame sprendime nėra nurodomas įstatymas ir kitas teisės aktas, kuriuo teismas vadovavosi, kaip ir nėra nurodomi jokie kiti teisiniai argumentai, kurie leido daryti pirmosios instancijos teismui tokias išvadas, t. y., kad praleistas ieškinio senaties terminas, vadovaujantis Ispanijos Karalystės teisiniu reglamentavimu, gali būti atnaujintas. Nemotyvavo, kokie yra reikalavimai ir sąlygos praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimui (jei visgi sutikti, kad, vadovaujantis Ispanijos Karalystės teisės aktais, praleistas senaties terminas gali būti atnaujintas), vadovaujantis Ispanijos Karalystės teisės aktais.
Žemesnės instancijos teismas
11.2. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šiuo atveju praleistas senaties terminas turi (ir gali) būti atnaujintas. Vieninteliai motyvai, dėl kurių yra daroma tokia išvada, yra šie: „atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje civiliniai teisiniai santykiai susiklostė tarp skirtingose valstybėse veikiančių įmonių, o pats eismo įvykis įvyko Ispanijoje, kurioje nėra registruota nei ieškovė, nei atsakovė, tai teismas sprendžia, kad yra pagrindas atnaujinti praleistą senaties terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių“. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada negalima sutikti. Ji priimta, netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, susijusius su ieškovės veiksmais, atliktais po 2017 m. gruodžio 5 d. įvykusio eismo įvykio, kurio metu buvo sugadinta ieškovės transporto priemonė, puspriekabė Schmitz Cargobull, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini).
11.3. Labiau tikėtina, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisės normomis, reglamentuojančiomis ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo kasacinio teismo praktikoje suformuotais kriterijais, taikomais dėl ieškinio senaties atnaujinimo.
11.4. Jei skaičiuoti nuo įvykio datos (t. y., 2017 m. gruodžio 5 d., kuomet, akivaizdu, kad ieškovė sužinojo, jog jai padaryta žala), tai ieškinio senaties terminas praleistas be vienos dienos 2 metai ir trys mėnesiai.
11.5. Būtina įvertinti ir tai (kas pirmosios instancijos teismo liko nutylėta), kad po 2018 m. balandžio 19 d. (kuomet, anot pirmosios instancijos teismo, prasidėjo praleistas ieškinio senaties terminas) ieškovė iki kreipimosi į teismą neatliko absoliučiai jokio veiksmo, t. y. nerinko jokių dokumentų ir (ar) informacijos, nesikreipė nei į atsakovė, nei į atitinkamas institucijas. Per beveik dviejų metų laikotarpį ieškovė neatliko nei vieno veiksmo, kuris galėjo leisti pirmosios instancijos teismo daryti nors prielaidą, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl objektyvių, nuo ieškovės valios nepriklausančių, priežasčių. Ieškovė sąmoninga, žinodama ir aiškiai suvokdama savo veiksmų (neveikimo) pasekmes, pasirinko visiško pasyvumo poziciją, t. y. nedarė absoliučiai nieko.
11.6. Spręsdamas dėl vilkiko „Renault“ valdytojo neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas šioje byloje, taip pažeisdamas CPK 178 straipsnio nuostatas, taip pat padarydamas ir CK 6.246 – 6.249 straipsnių pažeidimus, bei netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Ieškovė privalėjo įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Ieškovė neįrodinėjo vilkiko „Renault“ valdytojo neteisėtų veiksmų, kaip ir kaltės, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo konstatuoti, jog šios civilinės atsakomybės sąlygos yra įrodytos. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ieškovės pateiktą „Mossos d‘Esquadra“ (Katalonijos autonominė policija) Katalonijos generaliteto informaciniu lapą „Informacijos lapas, skirtas su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams“, kuris, kaip galima nustatyti iš jo turinio, buvo teikiamas visiems eismo įvykio dalyviams, ir kuris niekaip nesprendė kaltės dėl eismo įvykio nustatymo ar kitų eismo įvykio aplinkybių, klausimo. Jame, be kita ko, nurodoma, jog „Kalbant apie eismo įvykį, su kuriuo esate susiję, informuojame jus, kad PG-ME (past., - Generality-Mossos d¢Esquadra (Katalonijos autonominė policija)) privalo parengti ataskaitą apie eismo įvykį, nurodydama šio lapo viršuje pateiktą registracijos numerį (ANT numeris). <...> PG – ME privalo pateikti policijos ataskaitą, nes priklausomai nuo parodymų ir avarijos aplinkybių, galite būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn.“.
11.7. Pasisakydama apie kitą teismo vertintą įrodymą – ieškovės vairuotojo ieškovei pateiktą 2017 m. gruodžio 5 d. Pranešimą apie įvykį, atsakovė pastebėjo, kad tai yra vienašališkai sudarytas ieškovės darbuotojo, transporto priemonės vairuotojo, panešimas, kuris nėra patvirtinamas jokiais kitais įrodymais, t. y. policijos ataskaita (kurioje būtų išspręstas kaltės dėl eismo įvykio klausimas), vilkiko Renault, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuotojo parašu, liudytojų parodymais ir (ar) pan. Kaip galima nustatyti iš jo turinio, nurodytas asmuo netgi savo darbovietei kartu su nurodytu pranešimu nepateikė nei policijos ataskaitos, nei eismo įvykio deklaracijos, nei nuotraukų ir (ar) vaizdo įrašo. Nurodytas asmuo nebuvo apklaustas bylos nagrinėjimo metu, kaip liudytojas.
11.8. Negalima sutikti su skundžiamo sprendimo išvadomis, kad ieškovė tinkamai įrodė jai padarytą žalą. Kaip galima matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, ieškovei padarytos žalos dydis yra grindžiamas vieninteliu dokumentu – ieškovės pateikta 2018 m. balandžio 19 d. remonto darbų sąmata, kuri, kaip galima nustatyti iš jos sudarymo datos, buvo sudaryta po įvykio praėjus daugiau kaip 4 mėnesiams. Nežiūrint į tai, kad joje nėra nurodoma nei konkretaus ją sudariusio asmens duomenų, nei parašo, pastebėtina, kad ji yra sudaryta pačios ieškovės. Tačiau, nors viešai skelbiamoje informacijoje, kaip viena iš ieškovės veiklos sričių yra nurodoma „Sunkvežimių pardavimas, dalys, servisas“ (https://rekvizitai.vz.lt/imone/me_trailers/), nurodytos įmonės naudojamoje interneto svetainėje (www.girteka.lt) nėra jokios informacijos apie tai, kad nurodyta įmonė užsiimtų eismo įvykio metu apgadintų vilkikų remontu. Akivaizdu, kad dėl savo procesinės padėties byloje ši neabejotinai yra suinteresuota bylos šalis ir jos teikiamas vienašališkai atliktas žalos dydžio apskaičiavimas negali būti vertinamas, kaip objektyvus. Juolab, kad atsakovei nebuvo sudaryta galimybė patikrinti ir objektyviai nustatyti tiek transporto priemonės apgadinimus, tiek ir dėl jų patirtą žalos dydį. Ieškovė, visų pirma, nuslėpė jos apgadintos transporto priemonės remonto faktą – bylos nagrinėjimo metu ieškovė negalėjo atsakyti į klausimą, ar transporto priemonė buvo suremontuota. Kita vertus, atsižvelgiant į žalos padarymo datą ir sąmatos sudarymo datą bei faktą, kad ieškovė yra verslininkė ir transporto priemonė yra skirta verslui vykdyti, akivaizdu, kad transporto priemonė turėjo būti suremontuota. Tačiau ieškovė jai padarytą žalą įrodinėjo netinkamai, kadangi nebuvo teikiami jos patirtas išlaidas pagrindžiantys įrodymai.
Atsiliepimas
12. Ieškovė atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Pasisakant dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties terminu, pažymėtina, kad ieškovė 2021 m. spalio 4 d. į bylą pateikė iš atsakovės atstovo pretenzijoms nagrinėti Lietuvos Respublikoje (UAB „iClaim“) 2020 m. kovo 25 d. gautą pranešimą. Jis yra susijęs su nagrinėjamai bylai aktualiu eismo įvykiu: pranešimo tekste yra nurodyta eismo įvykio data, valstybė, apgadintas turtas (puspriekabė ir jos valstybinis numeris), atsakingo draudiko (atsakovės) pavadinimas ir t. t. Ypač pabrėžtina, kad pranešimo tekste yra aiškiai įvardinta, jog atsakovė yra „atsakingas draudikas“ bei nurodyta, kad ji perdavė UAB „iClaim“ šią bylą tolimesniam administravimui ir todėl UAB „iClaim“ prašo atsiųsti visus šios žalos dokumentus.
12.2. Nei atsakovė, nei jos atstovas pretenzijoms nagrinėti Lietuvos Respublikoje nevertino, kad šiuo atveju yra suėjęs ieškinio senaties terminas. Jeigu būtų kitaip, ieškovė iš atsakovės atstovo pretenzijoms nagrinėti Lietuvos Respublikoje nebūtų gavusi tokio pranešimo, kuriame teigiama, jog atsakingas draudikas perdavė jam šią bylą tolimesniam administravimui, ir nebūtų prašęs pateikti žalos dokumentų. Taigi, akivaizdu, jog 2020 m. kovo 25 d. žalos bylos administravimas vis dar vyko. Šį faktą taip pat patvirtina kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikta pakoreguota ieškovės transporto priemonės remonto sąmata, iš kurioje įrašytos pastabos datos matyti, jog atsakovės ar jos atstovo pretenzijoms nagrinėti Lietuvos Respublikoje pasitelktas ekspertas žalos dydį vertino 2020 m. gegužės 25 d. Kadangi žalos vertinimas yra vienas iš draudimo žalos bylos administravimo veiksmų, todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad ieškinio senaties terminas būtų buvęs praleistas. Todėl nėra teisiškai pagrįsti ir atsakovės apeliacinio skundo teiginiai, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas daugiau nei du metus.
12.3. Pažymėtina, kad ieškovė į nagrinėjamą bylą 2020 m. liepos 20 d. pateikė įrodymus (elektroninius laiškus), kurie patvirtina, jog ieškovė 2018 m. balandžio 19 d. atsakovei išsiuntė reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Į šį laišką atsakovės atstovas pretenzijoms nagrinėti Ispanijoje (DEKRA) 2018 m. balandžio 24 d. elektroniniu laišku patvirtino, kad dokumentus, adresuotus atsakovei, gavo. Pagal Ispanijos Karalystės civilinio kodekso 1973 straipsnį vienas iš ieškinio senaties termino nutraukimo pagrindų yra neteisminio reikalavimo skolininkui pateikimas. Todėl akivaizdu, kad ieškovės 2018 m. balandžio 19 d. atsakovei išsiųstas reikalavimas dėl žalos atlyginimo nutraukė ieškinio senaties terminą.
12.4. Net jeigu šiuo atveju ieškinio senaties terminas iš tiesų būtų buvęs praleistas, tektų konstatuoti, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas jį teisėtai ir pagrįstai atnaujino. Termino atnaujinimui nagrinėjamu atveju teisinę reikšmę turi ne aplinkybių visuma, bet ir tai, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo iš Ispanijos Karalystės teisingumo ministerijos gautame atsakyme nėra nurodyta, kad bylą nagrinėjantis teismas neturi teisės taikyti ieškinio senaties termino atnaujinimo. Be to, savaime suprantama, kad uždraudimas teismui taikyti ieškinio senaties termino atnaujinimą niekaip nederėtų su teismo teise (ir kartu – pareiga) vykdyti teisingumą.
12.5. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas bei netinkamai vertino įrodymus, yra nepagrįsti bei prieštarauja teisės aktų nuostatoms ir teismų praktikai šios kategorijos bylose. Akivaizdu, kad pareiga atlikti draudžiamojo įvykio tyrimą ir, be kita ko, užklausti apie eismo įvykį teisėsaugos, teisėtvarkos institucijas – draudiko pareiga. Pažymėtina, jog atsakovės atstovas tiek 2020 m. spalio 5 d., tiek ir 2021 m. spalio 18 d. teismo posėdyje patvirtino, kad atsakovė yra gavusi iš policijos informaciją apie eismo įvykį. Tačiau atsakovė į nagrinėjamą civilinę bylą šių iš policijos gautų dokumentų nepateikė ir neįrodė, kad atsakovės apdraustos transporto priemonės valdytojas nėra atsakingas dėl šiai bylai aktualiame eismo įvykyje ieškovei padarytos žalos.
12.6. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė neįrodė, jog eismo įvykyje žala ieškovei buvo padaryta ne dėl atsakovės apdraustos transporto priemonės valdytojo veiksmų, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisėtai ir pagrįstai darė išvadą, kad atsakingas Renault valdytojas.
12.7. Nagrinėjamu atveju atsakovė teismo neprašė skirti ekspertizės dėl žalos dydžio nustatymo, siekiant paneigti ieškovės į bylą pateiktą remonto darbų sąmatą, kurioje yra apskaičiuotos būtinos remonto išlaidos. Kadangi atsakovė yra profesionali draudikė, turinti daugybę darbuotojų, taip pat savo atstovų pretenzijoms nagrinėti skirtingose Europos Sąjungos šalyse, be to, neabejotinai turinti nemažą bylinėjimosi patirtį, atsakovė puikiai žino, kaip turėtų naudotis savo procesinėmis teisėmis ir kaip įrodinėti savo atsikirtimus į ieškinį. Atsakovė kartu su savo atsiliepimu į ieškinį pateikė jos ar atstovo pretenzijoms nagrinėti Lietuvos Respublikoje pasitelkto eksperto atliktą ieškovės pateiktos remonto darbų sąmatos perskaičiavimą, iš kurio matyti, kad pasitelkto eksperto nuomone, nuostolio dydis turėtų būti ne 16 620,14 Eur (be PVM), o 15 495,10 Eur (be PVM). Anot šio eksperto, nuostolio dydis yra 15 495,10 Eur (be PVM), kadangi taikant tuo metu Lietuvos Respublikoje galiojusią Kelių transporto priemonių vertinimo instrukciją, keičiamoms sugadintos puspriekabės dalims turi būti pritaikytas 10 procentų dydžio nusidėvėjimas. Atsakovės ir jos atstovo pretenzijoms nagrinėti Lietuvos Respublikoje pasitelktas ekspertas nuostolio dydį įvertino tik 1 124,63 Eur mažesne suma ir tik todėl, kad, anot eksperto, keičiamoms sugadintos puspriekabės dalims turi būti pritaikytas 10 procentų dydžio nusidėvėjimas. Ieškovės ir atsakovės nesutarimo dėl nuostolio dydžio apimtis tėra tik 1 124,63 Eur ir šalių ginčą šioje dalyje pirmosios instancijos teismas išsprendė visiškai teisingai.
12.8. Kadangi nagrinėjamoje byloje atsakovė teismui neteikė prašymo dėl papildomo sprendimo priėmimo, atsakovės apeliaciniame skunde pareikštas prašymas dėl išlaidų už vertimą negali būti tenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos esmės.
13. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
14. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
15. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka.
16. Byloje nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 5 d. apie 20.40 val. Ispanijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu į ieškovei priklausančią puspriekabę „Shmitz Gargobull“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsitrenkė iš paskos atvažiavęs vilkikas „Renault“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – „Renault“). Eismo įvykio metu vilkiko „Renault“ valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta pas atsakovę. Dėl puspriekabės sugadinimų ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 16 620,17 Eur draudimo išmoką.
Dėl vilkiko “Renault” valdytojo neteisėtų veiksmų.
17. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl vilkiko „Renault“ valdytojo neteisėtų veiksmų, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas bei netinkamai vertino įrodymus, tuo pažeisdama CPK 178, 185 straipsnio nuostatas.
18. Vertinant šiuos apeliantės argumentus, pažymėtina, kad įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 ir jose nurodytą praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; kt.).
19. Byloje nustatyta, kad ieškovės puspriekabė „Shmitz Gargobull“ buvo sugadinta eismo įvykio metu, kuris įvyko 2017 m. gruodžio 5 d. apie 20.40 val. Ieškovė pateikė „Mossos d‘Esquadra“ (Katalonijos autonominė policija) Katalonijos generaliteto informacinį lapą, kuris patvirtina apie minėtą eismo įvykį. Ieškovė taip pat pateikė savo vairuotojo pranešimą apie eismo įvykį, kuriame jis nurodė visas eismo įvykio aplinkybes, t. y. kad važiuojant keliu AP -7, link Prancūzijos, buvo trys eismo juostos, taip pat šalikelė. Apie 20.30-20.35 val. jo automobilio puspriekabėje sprogo kairysis ratas ir jis iškart sustojo, įjungė avarinį signalą ir nuėjo pastatyti avarinio sustojimo ženklą bei grįžo į kabiną. Apie 20.40-45 min. į jo automobilio puspriekabės kairįjį šoną trenkėsi kitas automobilis. Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovės apdraustos transporto priemonės vairuotojas nėra kaltas dėl eismo įvykio, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad dėl eismo įvykio kaltas vilkiko „Renault“ vairuotojas.
20. Vertinant apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą šios bylos šalims, teisėjų kolegijos įsitikinimu procesinių teisės normų nepažeidė. Teisėjų kolegija pažymi, kad motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas (toliau – transporto priemonių draudimas) yra ypač svarbus Europos piliečiams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra draudėjai, ar įvykio metu nukentėję asmenys (2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (kodifikuota redakcija) toliau – ES Direktyva 2009/103/EB). Minimoje Direktyvoje įtvirtinta, kad nukentėjusioji šalis gali būti teisėtai suinteresuota gauti informaciją apie transporto priemonės savininko ar ją paprastai vairuojančio asmens arba registruoto valdytojo tapatybę, jeigu, pavyzdžiui, žalą atlyginti gali tik šie asmenys, nes transporto priemonė nėra tinkamai apdrausta arba žala viršija draudimo sumą; tokia informacija taip pat turėtų būti teikiama (45 punktas). Tokios Direktyvos nuostatos, kurios perkeltos į Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau — ir TPVCAPDĮ) reiškia, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinio reguliavimo tikslai, tiek Austrijoje, kurioje yra registruota atsakovės buveinė, tiek ir Lietuvos Respublikoje, kurioje nagrinėjama byla dėl draudimo išmokos priteisimo, yra vienodi: užtikrinti tiek žalą patyrusio trečiojo asmens nuostolių atlyginimą, tiek transporto priemonės valdytojo turtinių interesų apsaugą, kai nustatoma jo kaip transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė (žr., Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgą, Teismų praktika Nr. 34). Šioje ginčo situacijoje reikšminga tai, jog įstatymas nenustato nukentėjusio asmens pareigos pateikti įrodymus, kad dėl padarytos žalos yra atsakingas kitas įvykyje dalyvavęs asmuo. Priešingai, civilinės atsakomybės draudikas privalo ištirti eismo įvykio metu padarytos žalos priežastis ir nustatyti žalą bei per 30 dienų (TPVCAPDĮ) 19 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju – per 3 mėnesius) nuo pretenzijos pateikimo dienos pateikti motyvuotą pasiūlymą dėl išmokos mokėjimo arba privalo pateikti pagristą atsakymą ir įrodymus, atleidžiančius nuo išmokos išmokėjimo ar suteikiančius teisę sumažinti išmoką (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad sisteminis nurodytų TPVCAPDĮ nuostatų, kurios suderintos su ES Direktyva 2009/103/EB bei įstatymo tikslų aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog, gavęs pretenziją, civilinės atsakomybės draudikas privalo atlikti eismo įvykio aplinkybių tyrimą ir gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką tik tuo atveju, jeigu pateikia įrodymus, kad jo apdraustos transporto priemonės valdytojas nėra atsakingas už pretenziją pateikusiam asmeniui padarytą žalą. Nurodytas transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykių teisinis reguliavimas suponuoja ir atitinkamas procesines šalių įrodinėjimo pareigas nagrinėjant ginčą teisme. Pagal CPK 178 straipsnį šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Atsisakydama mokėti draudimo išmoką, būtent atsakovė privalėjo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias ją nuo draudimo išmokos mokėjimo, t. y. kad žala ieškovei buvo padaryta ne dėl atsakovės apdraustos transporto priemonės valdytojo veiksmų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011m. lapkričio 25 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2011).
21. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (Toliau – Taisyklės, ginčui aktuali redakcija) 29 punkte taip pat nustatyta, kad atsakingas draudikas, gavęs pranešimą apie eismo įvykį, atlieka jo tyrimą (apklausiami įvykio liudytojai, apdraustieji, apžiūrima eismo įvykio vieta, sugadintas ar sunaikintas turtas, surašoma sugadinto, sunaikinto turto apžiūros ataskaita (techninės apžiūros protokolas ar kita), daromos nuotraukos, užklausiamos atitinkamos teisėsaugos, teisėtvarkos, asmens sveikatos priežiūros, socialinio draudimo įstaigos, taip pat įstaigos, organizacijos, kuriose sudaromi psichoneurologinės, toksikologinės, narkologinės įskaitos sąrašai, kiti asmenys, kurie gali pateikti žalos administravimui svarbią informaciją, vertinami atsakingam draudikui ar Biurui pateikti dokumentai).
22. Taigi, nustatytas transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykių teisinis reguliavimas suponuoja ir atitinkamas procesines šalių įrodinėjimo pareigas nagrinėjant ginčą teisme. Jeigu įprastai materialinių teisinių civilinės atsakomybės santykių sąlygos suponuoja ir atitinkamas procesines deliktinio santykio šalių pareigas kilus ginčui, pagal kurias sprendžiant ginčą tarp nukentėjusiojo ir atsakingo už žalą asmens bylose dėl žalos atlyginimo procesinė pareiga įrodyti civilinės atsakomybės sąlygas (išskyrus kaltę, kuri yra preziumuojama) tenka nukentėjusiam asmeniui, tai nagrinėjamu atveju pagal CPK 178 straipsnio bei TPVCAPDĮ 19 straipsnio 3 dalies nuostatas atsakovė privalėjo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias ją nuo draudimo išmokos mokėjimo, ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką, o nagrinėjant bylą teisme, atsakovė turi įrodyti, kad žala ieškovei buvo padaryta ne dėl atsakovės apdraustos transporto priemonės valdytojo veiksmų (CPK 178 straipsnis).
23. Pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 15 dalies nuostatas policija turimą informaciją apie eismo įvykį pateikia draudikui. Nors apeliantės atstovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme 2021 m. spalio 18 d. teismo posėdyje patvirtino, kad yra gavusi iš policijos informaciją apie eismo įvykį, tačiau šių duomenų teismui nepateikė. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas bei netinkamai vertino įrodymus, tuo pažeisdamas CPK 178 straipsnio nuostatas.
Dėl nuostolių dydžio ir priežastinio ryšio
24. Apeliantė nurodo, kad ieškovei padarytos žalos dydis yra grindžiamas vieninteliu dokumentu – ieškovės pateikta 2018 m. balandžio 19 d. Remonto darbų sąmata, kuri buvo sudaryta po įvykio praėjus daugiau kaip 4 mėnesiams, sudaryta pačios ieškovės, t. y. UAB „ME Trailers“. Papildomai nurodė, kad ieškovė nuslėpė jos apgadintos transporto priemonės remonto faktą – bylos nagrinėjimo metu negalėjo atsakyti į klausimą ar transporto priemonė buvo suremontuota. Kita vertus, atsižvelgiant į žalos padarymo datą ir sąmatos sudarymo datą, bei faktą, kad ieškovė yra verslininkė ir transporto priemonė yra skirta verslui vykdyti, akivaizdu, kad transporto priemonė turėjo būti suremontuota. Tačiau, ieškovė jai padarytą žalą įrodinėjo netinkamai, kadangi nebuvo teikiami jos patirtas išlaidas pagrindžiantys įrodymai (kaip ir nebuvo teikiami jokie įrodymai, kad transporto priemonė nėra suremontuota). Nurodo, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neįgyvendino savo pareigos pasiūlyti pateikti žalą pagrindžiančius įrodymus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos analogiškose bylose, susijusios su žalos įrodinėjimu ir dėl šios priežasties taip pat priėmė akivaizdžiai nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nesant jokių įrodymų apie apdrausto asmens neteisėtus veiksmus ir kaltę, nėra jokios galimybės konstatuoto ir priežastinio ryšio buvimą.
25. Vertinant apeliantės argumentus dėl žalos dydžio, pažymėtina, kad pagal Taisyklių 6 punkto nuostatas eismo įvykio metu padarytos žalos dydis ir nukentėjusiems tretiesiems asmenims mokėtinos draudimo išmokos dydis nustatomas vadovaujantis CK, TPVCAPDĮ, kitų teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgiant į eismo įvykio dalyvių kaltės laipsnį dėl eismo įvykio, draudimo įmonės, apdraudusios atsakingo už padarytą žalą asmens civilinę atsakomybę, ar Biuro įgaliotų asmenų (paskirtų ekspertų) ataskaitas ar išvadas dėl žalos, nukentėjusio trečiojo asmens, apdraustojo pateiktus dokumentus dėl žalos, eismo įvykio aplinkybių ir eismo įvykio dalyvių atsakomybės, kitų Taisyklėse nurodytų asmenų pateiktus dokumentus, leidžiančius nustatyti eismo įvykio aplinkybes ir padarytos žalos dydį.
26. Taisyklių 13 punktas, iš esmės atkartodamas TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalį, nustato, kad nukentėjusio trečiojo asmens turtui (transporto priemonei ar kitam kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui) padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas ar Biuras, vadovaudamasis atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ar išvadomis, įmonės, kurioje remontuojamas sugadintas turtas, pateiktais šio turto remonto išlaidų skaičiavimais ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus, taip pat į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus.
27. Taisyklių 15 punktas įtvirtina, kad žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM) sugadintam turtui ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Būtinas remonto išlaidas sudaro remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė ir papildomos išlaidos (transportavimo, saugojimo, techninės ekspertizės ir kitos išlaidos). Būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais. Jeigu nustatyta, kad sugadintos detalės ir (ar) dalys gali būti remontuojamos, bet neprivalo būti keičiamos, remontas turi būti atliekamas kaip tik šiuo nurodytu būdu. Sugadintos detalės ir (ar) dalys gali būti remontuojamos, jeigu po remonto jos atitiks techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo pasirenka kitą remonto būdą – detales ir (ar) dalis, kurios gali būti suremontuotos, pakeičia naujomis, atsakingas draudikas ar Biuras neatlygina visų tokio remonto išlaidų, o žala apskaičiuojama pagal būtinas remonto išlaidas.
28. Taigi tiek TPVCAPDĮ, tiek Taisyklės suponuoja, kad dėl eismo įvykio padaryta žala dėl transporto priemonės sugadinimo apima išlaidas, būtinas sugadintam turtui ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Tuo atveju, jei transporto priemonė buvo remontuojama, žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal faktiškai turėtas išlaidas, o jei neremontuojama – apskaičiuojamas pagal būtinąsias remonto išlaidas. Toks žalos dėl turto sugadinimo aiškinimas atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sampratą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartį priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240-1075/2019).
29. Kaip minėta, žala dėl transporto priemonės sugadinimo, be kita ko, apima išlaidas keičiamoms dalims ar detalėms, reikalingoms suremontuoti (atstatyti) dėl kalto asmens veiksmų sugadintą turtą. Sugadinto turto vertės atkūrimas iki įvykio reiškia, kad būtina atsižvelgti į automobilio detalių ar dalių nuvertėjimą dėl eksploatavimo iki įvykio. Toks aiškinimas atitinka visiško žalos atlyginimo funkciją. Visiško žalos kompensavimo principas lemia, kad nukentėjusiajam nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado. Tai reiškia, kad nukentėjusiajam neturi būti priteisiama nei mažiau, nes tokiu atveju nebus tinkamai apgintos asmens teisės, nei daugiau, nes nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėtų skolininko sąskaita. Kartu visiško žalos atlyginimo principas reiškia, kad padarytos žalos dydis nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje. Todėl ir sugadintos transporto priemonės keistinų dalių ir detalių nuvertėjimo dėl eksploatavimo taikymas, jo dydis nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje, o ne taikomas standartizuotu būdu ar automatiškai.
30. Pažymėtina, kad žalos dydis – viena iš įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių bylose dėl žalos atlyginimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai ginčas susijęs su atlygintinos žalos (mokėtinos draudimo išmokos) dydžio nustatymu taikytina CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018, 43 punktas). Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas yra susijęs su atlygintinos žalos (mokėtinos draudimo išmokos) dydžio nustatymu, o ne su draudimo išmokos sumažinimo atvejais, todėl taikoma bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė. Taigi žalos dydis įrodinėjamas CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
31. Ieškovė į bylą pateikė Remonto darbų sąmatą, pagal kurią puspriekabės remonto darbai kainuotų 16 620,14 Eur (be PVM). Iš ieškovės pateiktų nuotraukų matyti, kad ieškovės puspriekabė yra sugadinta, t. y. sugadintas puspriekabės kairysis šonas. Pažymėtina, kad sąmatoje detaliai nurodoma, kokius konkrečiai darbus bei kokias detales reikia pakeisti atliekant remonto darbus. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė pateikė pasitelkto eksperto atliktą remonto darbų sąmatos perskaičiavimą, kuris patvirtina, kad nuostolio dydis turėtų būti ne 16 620,14 Eur (be PVM), o 15 495,10 Eur (be PVM). Eksperto vertinimu nuostolio dydis yra 15495,10 Eur (be PVM), kadangi taikant tuo metu Lietuvos Respublikoje galiojusią Kelių transporto priemonių vertinimo instrukciją (patvirtinta Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101), keičiamoms sugadintos puspriekabės dalims turi būti pritaikytas 10 procentų nusidėvėjimas (pinigine verte jis sudarytų 1124,63 Eur (11 246,34 Eur * 10 %). Taigi, pačios apeliantės atstovo pretenzijoms nagrinėti pasitelktas ekspertas nuostolio dydį įvertino tik 1 124,63 Eur mažesne suma, atsižvelgiant į tai, kad keičiamoms sugadintos puspriekabės dalims turi būti pritaikytas 10 procentų nusidėvėjimas.
32. Įvertinus, kad autoįvykis buvo 2017 m. gruodžio 5 d., o puspriekabė yra 2014 m. gamybos, t. y. įvykio metu jos detalės buvo 3 metų senumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė 3 metų nusidėvėjimą, kuris yra 5 proc. (Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos Finansų ministrų įsakymais (2000 m. balandžio 17 d. įsakymą Nr. 120 ir 2020 m. balandžio 14 d. Nr. 101). Taigi išanalizavusi apeliantės argumentus, pirmosios instancijos teismo motyvus dėl priteistinos žalos dydžio, taikytinų teisės aktų kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė vertino žalos dydį ir jį priteisė nenukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos žalos nustatymo dydžio klausimais ir nepažeisdamas įrodymų ir įrodinėjimo vertinimo taisyklių (CPK 176 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).
33. Kadangi apeliantė, nesutikdamas su žalos dydžiu, įrodymų, kad transporto priemonės sugadinimus būtų galima suremontuoti mažesnėmis sąnaudomis (išskyrus atliktą remonto darbų sąmatos perskaičiavimą), nepateikė, procesine teise dėl ekspertizės skyrimo, jog byloje būtų nustatytas realus žalos dydis, nesinaudojo (CPK 178, 185 straipsniai), todėl apeliantės argumentus, jog pirmosios teismas pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą dėl padarytos žalos, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.
34. Bylos duomenimis nustatyta, kad vilkiko „Renault“ vairuotojas sugadino ieškovės puspriekabės kairįjį šoną, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tarp neteisėtų vilkiko „Renault“ vairuotojo veiksmų ir atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pažymėtina, kad kaltės prezumpcija ginčo atveju taip pat nuginčyta nebuvo. Taigi, nagrinėjamoje byloje buvo nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, sudarančios pagrindą ieškovei priteisti 16 057,82 Eur draudimo išmoką.
Dėl ieškinio senaties termino taikymo.
36. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teismo vieninteliai motyvai, dėl kurių atnaujintas terminas, kad nagrinėjamoje byloje civiliniai teisiniai santykiai susiklostė tarp skirtingose valstybėse veikiančių įmonių, o pats eismo įvykis įvyko Ispanijoje, kurioje nėra registruota nei ieškovė, nei atsakovė. Nurodo, kad su tokia pirmosios instancijos teismo išvada negalima sutikti, nes ji priimta netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, susijusius su ieškovės veiksmais, atliktais po 2017 m. gruodžio 5 d. įvykusio eismo įvykio, kurio metu buvo sužalota ieškovės transporto priemonė. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, susijusi su praleisto ieškinio senaties atnaujinimu, nėra tinkamai motyvuota.
37. Priešingai nei nurodo apeliantė, teisėjų kolegijos vertinimu ieškinio senaties praleidimo aplinkybės buvo tinkamai įvertintos pirmosios instancijos teismo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 1.10, 1.12 bei CPK 808 straipsniuose įtvirtintos taisyklės, kuriomis vadovaujantis turi būti nustatoma, kuriais atvejais teismui tenka pareiga aiškinti užsienio teisę bei jos turinį nustatyti pačiam, o kuriais su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus turi pateikti bylos šalys. Užsienio teisės turinio nustatymas, priklausomai nuo jos taikymo pagrindo, skirstomas į teisės arba fakto klausimus, kurie lemia pareigos nustatyti užsienio teisės turinį pasiskirstymą tarp šalių ir teismo. Tais atvejais, kai užsienio teisę teismas taiko Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ar įstatymuose nustatytais atvejais ex officio, užsienio teisės turinio klausimas laikytinas teisės, o ne fakto klausimu, ir pareiga jį, vadovaujantis ius novit curia (teismas žino teisę) principu, aiškintis tenka bylą nagrinėjančiam teismui. Tokiu atveju taikytina užsienio teisė apima visas materialiosios teisės normas, kurios reglamentuoja ginčo santykius, o tai, kas yra laikoma taikytinos materialiosios teisės šaltiniais, nustatoma remiantis atitinkamos valstybės teise. Tais atvejais, kai užsienio teisės taikymą nustato šalių susitarimas, užsienio teisės turinio klausimas laikytinas fakto klausimu, o pareiga įrodyti užsienio teisės turinį tenka šalims (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-823/2020 45, 47 punktus, 2021 m. kovo 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-43-1075/2021, 19–21 punktus ir juose nurodytą praktiką).
38. Nagrinėjamo ginčo atveju sprendžiant dėl taikytinos teisės, turi būti vadovaujamasi Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – Roma II). Bendra taisyklė įtvirtinta 4 straipsnio 1 dalyje – jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip, iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma tos šalies teisė, kurioje atsirado žala, neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje įvyko žalą sukėlęs įvykis ir neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje ar šalyse atsirado netiesioginių to įvykio pasekmių. Nagrinėjamu atveju žalą sukėlęs įvykis įvyko Ispanijoje, todėl pirmosios instancijos teismas ėmėsi veiksmų, siekdamas išsiaiškinti Ispanijos Karalystės teisės turinį. LITEKO duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis 1968 m. birželio 7 d. Europos konvencija dėl informacijos apie užsienio teisę, kreipėsi į kompetentingas Ispanijos Karalystės institucijas, prašydamas surinkti įrodymus apie šalių ginčui išspręsti aktualių Ispanijos Karalystės teisės normų turinį, jų aiškinimo ir taikymo praktiką, pateikiant teisės aktų ir teismų praktikos ištraukas, kuriais būtų atsakyta į klausimus: koks ieškinio senaties terminas yra taikomas reikalavimams atlyginti turtinę žalą, padarytą Ispanijoje įvykusio eismo įvykio metu? Kada prasideda ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams atlyginti turtinę žalą, padarytą Ispanijoje įvykusio eismo įvykio metu? Kokios aplinkybės sustabdo ieškinio senaties termino, taikomo reikalavimams atlyginti turtinę žalą, padarytą Ispanijoje įvykusio eismo įvykio metu, eigą? Nuo kada toliau tęsiasi ieškinio senaties termino eiga po jo sustabdymo? Kokios aplinkybės nutraukia ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams atlyginti turtinę žalą, padarytą Ispanijoje įvykusio eismo įvykio metu? Kada iš naujo pradedamas skaičiuoti nutrauktas ieškinio senaties terminas? Ar neteisminės pretenzijos atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą pateikimas eismo įvykį sukėlusio transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui nutraukia ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams atlyginti turtinę žalą, padarytą Ispanijoje įvykusio eismo įvykio metu? Dėl kokių priežasčių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams atlyginti turtinę žalą, padarytą Ispanijoje įvykusio eismo įvykio metu? Ar nustatant Ispanijoje įvykusio eismo įvykio metu dėl transporto priemonės sugadinimo padarytą žalą (nuostolius), dėl sugadinimo keičiamoms transporto priemonės dalims yra taikomas nuvertinimas (nusidėvėjimas)? Jei taip, koks keičiamų dalių nuvertinimo (nusidėvėjimo) normatyvas (dydis) yra taikytinas sugadintos transporto priemonės keičiamoms dalims, kai transporto priemonė eismo įvykio metu buvo 3 metų 8 mėnesių senumo? Pateikti Ispanijos Karalystės civilinio kodekso 1973 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktiką. Kokie veiksmai, vadovaujantis šiuo straipsniu, nutraukia Ispanijos Karalystės civiliniame kodekse numatytus ieškinio senaties terminus? Kokie veiksmai yra traktuojami kaip ieškinio pareiškimas neteismine tvarka? Ar el. laiško pateikimas skolininkui (draudikui) nutraukia ieškinio senaties terminą? Ar el. laiško pateikimas skolininkui (draudikui) yra traktuojamas kaip ieškinio pareiškimas neteismine tvarka Civilinio kodekso 1973 straipsnio nustatyta tvarka? Jeigu taip, kokie yra reikalavimai el. laiško turiniui, kad jis būtų traktuojamas kaip ieškinio pareiškimas neteismine tvarka? Kaip taikomas ir aiškinamas Civilinio kodekso 1973 straipsnio nuostatos, kad senaties terminas nutraukiamas „<...> kai skolininkas bet kokiomis priemonėmis pripažįsta savo skolą skolintojui“? Kokie keliami reikalavimai skolos pripažinimui? Ar nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo, kai išnyksta aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties termino nutraukimui? Jeigu taip, kada jis pradedamas skaičiuoti iš naujo? Ar pradėtas iš naujo skaičiuoti ieškinio senaties terminas yra tokios pačios trukmės kaip ir buvęs nutrauktas ieškinio senaties terminas? Koks Civilinio kodekso ar kito teisės akto straipsnis reglamentuoja šiuos klausimus? Pateikite, prašau, jo taikymo ir aiškinimo praktiką.
39. Ispanijos Karalystės teisingumo ministerija pateikė informaciją dėl senaties termino taikymo, nurodant, kad senaties terminas, taikomas žalos, atsiradusios dėl delikto, atvejais (pvz., eismo įvykio metu padarytos žalos atveju) yra vieneri metai (CK 1968 str. 2 d.), skaičiuojant nuo to momento, kai galima pateikti ieškinį dėl atsakomybės (CK 1969 str.). Jei žala padaryta dėl eismo įvykio, šis momentas sutampa su tuo, kai nukentėjęs asmuo puikiai žino apie eismo įvykio padarinius, ir paprastai sutampa su išrašymo iš ligoninės data, bet nebūtinai. Esminis kriterijus, leidžiantis nustatyti senaties termino skaičiavimo pradžią, yra visiškas visų žalingų avarijos padarinių žinojimas, be to, turima atsižvelgti į tai, kad šiuo klausimu kylančios abejonės turi būti išspręstos visada pritariant teisės gauti kompensaciją išsaugojimui: Ispanijos teisėje senatis visada aiškinama siaurai. Jei, skaičiuojant tuos metus tokiu būdu, kuris aprašytas, nebuvo pateiktas ieškinys dėl atsakomybės, senaties terminas gali būti paskelbtas suėjusiu. Visa tai suprantama nepažeidžiant galimybės nutraukti senaties terminą, pagal Ispanijos teisę ji gali būti taikoma neribotą laiką. Pagal Civilinio kodekso 1973 straipsnį senaties terminas pateikti ieškinį nutraukiamas trimis būdais: (a) dėl ieškinio vykdymo teismuose (b) dėl bet kokio neteisminio skolininko reikalavimo kreditoriui, jei yra pagrįstų įrodymų, kad jis buvo, ir (c) dėl bet kokio paties skolininko atlikto skolos pripažinimo veiksmo. Taip pat reikėtų atsižvelgti į tai, kad šiais atvejais ne tik tiesioginis asmuo, atsakingas už žalą, bet ir jo draudimo bendrovė pagal Ispanijos teisę, t. y. žalą sukėlęs asmuo ir draudimo bendrovė, turi solidarią atsakomybę: šia prasme ir dėl senaties termino nutraukimo bet koks nutraukimo veiksmas prieš vieną iš skolininkų (vairuotoją ar draudiką) nutraukia šį terminą abiem (CK 1974 str.).
40. Nagrinėjamu atveju ieškovė 2020 m. liepos 20 d. pateikė pirmosios instancijos teismui duomenis, kad 2018 m. balandžio 19 d. išsiuntė apeliantei reikalavimą dėl žalos atlyginimo, pateikiant visą turimą informaciją apie eismo įvykį bei remonto darbų sąmatą, į kurį atsakovės atstovas pretenzijoms nagrinėti Ispanijoje 2018 m. balandžio 24 d. elektroniniu laišku patvirtino, kad dokumentus, adresuotus draudikui Baloise Assurances Luxemburg, gavo, taip pat paprašė atsiųsti technikų ataskaitą apie žalą priekabai. Pagal Ispanijos Karalystės civilinio kodekso 1973 straipsnį vienas iš ieškinio senaties nutraukimo pagrindų yra neteisminio reikalavimo skolininkui pateikimas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad iš naujo senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2018 m. balandžio 19 d. Ieškovė į teismą kreipėsi 2020 m. kovo 4 d., t. y. suėjus vienerių metų senaties terminui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad civiliniai teisiniai santykiai susiklostė tarp skirtingose valstybėse veikiančių įmonių, o pats eismo įvykis įvyko Ispanijoje, kurioje nėra registruota nei ieškovė, nei atsakovė, atnaujino praleistą senaties terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos vertinimu dėl aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-248/2017 35 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
41. Nagrinėjamu atveju eismo įvykis buvo užsienio valstybėje, todėl atsiradusios žalos administravimas ir komunikacija yra apsunkinta dėl duomenų trūkumo, skirtingų valstybių teisės normų taikymo, siekiant nustatyti šalių prievolių pobūdį ir ribas. Pažymėtina, kad vienas pagrindinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo instituto tikslų – užtikrinti per eismo įvykį nukentėjusios šalies teisę į patirtos žalos atlyginimą. Šiuo institutu pirmiausia siekiama užtikrinti nukentėjusio asmens interesus nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje yra apdrausta transporto priemonė, sukėlusi eismo įvykį, bei kur – nukentėjusio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos ar kitoje valstybėje – įvyko žalą sukėlęs eismo įvykis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013). Taigi nagrinėjamu atveju pažeistų teisių gynybai turėtų būti suteiktas prioritetas prieš teisinių santykių stabilumą ir atsižvelgiant į tai, kad pareiga vykdyti teisingumą yra aukščiau už formalaus ieškinio senaties termino taikymą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą. Be to, tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad ieškinio reikalavimas iš dalies pagrįstas, ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino praleidimo nagrinėjamoje situacijoje neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis, CPK 3 straipsnio 1 dalis).
42. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė kokia teisės norma vadovaujantis atnaujino praleistą senaties terminą, tačiau tai nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisėto sprendimo vien formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis). Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi veiksmų, siekdamas išsiaiškinti Ispanijos Karalystės teisės turinį, pateikiant taip pat ir klausimą dėl kokių priežasčių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams atlyginti turtinę žalą, padarytą Ispanijoje įvykusio eismo įvykio metu. Ispanijos Karalystės Teisingumo ministerija 2021 m. liepos 1 d. rašte pateikė informaciją dėl senaties termino taikymo, tačiau aiškaus atsakymo dėl termino atnaujinimo pagrindų nebuvo pateikta. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu dėl termino atnaujinimo turėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė, t. y. CK 1.131 straipsnio 2 dalis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
46. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Jų mokėjimo pagrindus, tvarką ir dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja CPK 88 ir 98 straipsniai. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos bylinėjimosi išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnis).
47. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad skirstant ir priteisiant bylinėjimosi išlaidas, nebuvo įvertintos atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su vertimu į valstybinę kalbą – 1 143,28 Eur. Šias išlaidas patvirtinantys dokumentai buvo pateikti atstovo advokato Valentino Račio su 2021 m. spalio 17 d. prašymu. Tačiau LITEKO duomenys patvirtina, kad atsakovės atstovas 2021 m. spalio 27 d. į bylą pateikė paskutinį prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame nurodė, jog bendra atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų suma – 3 350 Eur. Atsakovės atstovas 2021 m. spalio 17 d. buvo pateikęs prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kurias sudaro 1 143,28 Eur išlaidos vertimo paslaugoms apmokėti bei pateikė PVM sąskaitą faktūrą. Vertinant šiuos bylos duomenis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pateiktoje PVM sąskaitos faktūroje paslaugų pirkėjas nurodytas AVUS worldwide claims service GmbH &Co.KG, taigi šie duomenys nepatvirtina, jog vertimo išlaidas patyrė atsakovė. Be to, nei atsakovės atstovo 2021 m. spalio 17 d. prašyme, nei pateiktoje sąskaitoje nėra detalizuota, kokių dokumentų vertimas buvo atliktas. Atsižvelgiant į tai, nėra galimybės įvertinti minėtų išlaidų pagrįstumą su nagrinėjama byla. Dėl to negalima išsamiau įvertinti tų išlaidų sąsajumo su byla bei jų būtinumo. Kartu pažymėtina, kad iš Ispanijos Karalystės teisingumo ministerijos gautus dokumentus dėl užsienio teisės turinio pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 30 d. nutartimi nustatytą įpareigojimą išvertė ne ieškovė. Atsižvelgiant į tai, atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nėra tenkinamas
Dėl procesinės bylos baigties.
48. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).
49. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
50. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
51. CPK. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos ture?tas byline?jimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir bu?tu? atleista nuo byline?jimosi išlaidu? moke?jimo i? valstybe?s biudžeta?.
52. Prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pateikė ieškovė, nurodydama, kad turėjo 1 331 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą apeliaciniame procese bei pateikė duomenis, patvirtinančius šių išlaidų apmokėjimą.
53. Pagal CPK 98 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas iš antrosios šalies priteisia išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat pagalbą rengiant procesinius dokumentus, teikiant konsultacijas; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 11 punkte nustatyta, kad teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo šių rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (pavyzdžiui, kai advokatas arba advokato padėjėjas teikia teisines paslaugas itin sudėtingoje byloje ir pan.).
54. Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog ieškovės prašoma priteisti 1 331 Eur bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl šis ieškovės prašymas tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ME Trailers“, juridinio asmens kodas 302502008, naudai iš atsakovės užsienio bendrovei B?loise Assurances Luxembourg S. A., juridinio asmens kodas B68065, 1 331 Eur (vieną tūkstntį tris šimtus trisdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.