Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Seselskytė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės K. M. atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2022 m. kovo 14 d. nutarties, kuria išspręstas priešieškinio priėmimo ir atleidimo nuo žyminio mokesčio klausimas, civilinėje byloje pagal ieškovės E. M. patikslintą ieškinį atsakovei K. M. dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

3.1. Atsakovės K. M. patikslintą priešieškinį priimti.

3.2. Nustatyti ieškovei E. M. 14 dienų terminą nuo procesinių dokumentų gavimo pateikti atsiliepimą į patikslintą priešieškinį.

3.3. Atsakovės K. M. prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies už patikslintą priešieškinį tenkinti iš dalies – atleisti ją nuo 400,00 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo, o likusią dalį, t. y. 381,00 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą atidėti iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo.

4. Teismas nustatė, kad atsakovė pateikė patikslintą priešieškinį, juo prašo iš ieškovės priteisti 43 750,00 Eur kompensaciją, todėl už pareikštą turtinį reikalavimą mokėtinas 881,00 Eur žyminis mokestis. Atsakovė už priešieškinio reikalavimą sumokėjo 100,00 Eur dydžio žyminį mokestį, nuo likusios mokėtinos žyminio mokesčio dalies prašo atleisti.

5. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė pateikė duomenis apie savo darbo užmokestį, kuris yra artimas minimaliam, tačiau nepateikė jokių duomenų, kad augina dukrą ir yra vienintelė paramos savo dukrai teikėja. Be kita ko, atsakovė nepateikė duomenų ir apie savo finansinę ir turtinę padėtį – turimas kitas pajamas, santaupas, nekilnojamą ar kilnojamą turtą ir pan.

6. Teismas, siekdamas, kad nebūtų užkirsta atsakovės teisė į teisminę gynybą, padarė išvadą, jog yra pagrindas atsakovę K. M. atleisti nuo dalies (400,00 Eur) žyminio mokesčio sumokėjimo (CPK 83 straipsnio 3 dalis), o kitą dalį (381,00 Eur) žyminio mokesčio sumokėjimą atidėti iki teismo procesinio sprendimo priėmimo.

III. Atskirojo skundo argumentai

7. Atsakovė K. M. (toliau – apeliantė), atstovaujamas advokato Viktoro Geco, teismui pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2022 m. kovo 14 d. nutartį ir priešieškinio priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo arba panaikinti skundžiamos nutarties dalį, kuria teismas nusprendė atidėti dalies (381,00 Eur) žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo ir perduoti šį klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą skundžiamos nutarties dalį palikti nepakeistą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovė neįrodė savo vienasmeniškos paramos dukrai, kad byloje nėra duomenų apie atsakovės nekilnojamąjį turtą, yra nepagrįstos.

7.2. Teigia, kad byloje nustatytas faktas, jog atsakovės pajamos per mėnesį yra mažos, o teikiama parama dukrai yra neįrodinėtina faktinė aplinkybė. Byloje taip pat pateikti duomenys apie Lietuvos Respublikos teritorijoje atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą.

7.3. Pirmosios instancijos teismo reikalavimai pateikti duomenis, ar atsakovė neturi jokių kitų pajamų, apie santaupas, yra pertekliniai.

7.4. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atidėti dalies mokėtino žyminio mokesčio sumokėjimą yra be motyvų.

7.5. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovės prašymą atleisti nuo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, privalėjo nustatyti atsakovei prašymo atleisti nuo žyminio mokesčio trūkumus ir išaiškinti, kokius konkrečiai duomenis, patvirtinančius atsakovės turtinę padėtį, privalo atsakovė pateikti teismui.

7.6. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovės prašymą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, pažeidė procesinės teisės normas, numatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 5, 42, 80, 83 ir 115 straipsniuose.

7.7. Be kita ko, mano, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas nėra priskirtinas prie turtinių ginčų, todėl už priešieškinio reikalavimą mokėtinas žyminis mokestis yra 100,00 Eur (kiti neturtiniai ginčai), todėl skundžiamas nutartis naikintina visa apimtimi.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Kadangi apeliantė atskirajame skunde teigia, jog skundžiamos nutarties dalis dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo yra be motyvų, t. y. egzistuoja absoliutus negaliojimo pagrindas, argumentai, susiję su absoliutaus sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindo egzistavimu, bus nurodyti tolesnėse nutarties dalyse.

9. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, atskirąjį skundą, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

10. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovė atleistas nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, o kitos mokėtino žyminio mokesčio dalies sumokėjimas atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo

12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-823/2021 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-403/2022 33 punktas).

13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl, jeigu teismo sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), t. y. esminiu procesiniu pažeidimu, lemiančiu besąlyginį, su galima šio pažeidimo įtaka bylos rezultatui papildomai nesietiną, priimto teismo procesinio sprendimo negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-611/2019, 26 punktas). Kartu kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015; 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-403/2022).

14. Nagrinėjamoje byloje priimtos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai yra itin lakoniški, tačiau visgi nėra pagrindo pripažinti, jog apskųsta nutartis – visiškai be motyvų. Teismas išnagrinėjo atsakovės prašymą ją atleisti nuo likusios mokėtinos žyminio mokesčio dalies, nurodė pagrindinius motyvus, kodėl nagrinėjamu atveju atsakovę atleido nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, o kitos dalies sumokėjimą atidėjo iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Dėl to nekonstatuotinas teismo procesinio sprendimo (ir (ar) jo dalies) absoliutus negaliojimas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintu pagrindu. O dėl apeliantės nurodytų pirmosios instancijos teismo galbūt padarytų procesinės teisės normų pažeidimo, lėmusių galbūt neteisingą klausimo dėl mokėtino žyminio mokesčio dydžio, atleidimo nuo jo ir (ar) žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo išsprendimą, apeliacinės instancijos teismas pasisakys tolesnėse nutarties dalyse.

Dėl žyminio mokesčio dydžio už reikalavimus atidalyti turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant kompensaciją

15. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad viena pagrindinių žmogaus teisių garantijų yra jo teisė kreiptis į teismą. Siekiant įgyvendinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, taip pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka nustatyta CPK ir kituose įstatymuose. Šios tvarkos nesilaikymas sukelia procesinių teisinių padarinių – civilinė byla neiškeliama, kol procesinis dokumentas neatitinka visų procesiniuose įstatymuose nustatytų procesinių dokumentų reikalavimų.

16. Žyminio mokesčio sumokėjimo klausimas yra glaudžiai susijęs su tinkamu teisės kreiptis į teismą įgyvendinimu, su visuotinai pripažįstama proceso šalies pareiga inicijuojant procesą. Žyminis mokestis – proceso įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ar kreditoriai privalo sumokėti už tam tikrus CPK nustatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus. Žyminio mokesčio paskirtis – perkelti dalį valstybės vykdomo teisingumo išlaidų byloje dalyvaujantiems asmenims, turintiems teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Įstatymas suteikia apsaugą abiem proceso šalims – ieškovui ir atsakovui, todėl žyminis mokestis iš dalies apsaugo asmenis nuo nepagrįstų reikalavimų reiškimo teisme. CPK 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas ieškinys ar priešieškinis apmokamas nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu, kuris turi būti sumokamas prieš atliekant tam tikrus procesinius veiksmus. Taigi, žyminio mokesčio sumokėjimas yra viena iš esminių civilinės bylos iškėlimo teisme sąlygų.

17. Atskirajame skunde apeliantė nurodo, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas nėra priskirtinas prie turtinių ginčų, už priešieškinio reikalavimą mokėtinas žyminis mokestis yra 100,00 Eur (kiti neturtiniai ginčai), todėl pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį, dėl to ji naikintina visa apimtimi.

18. CPK 80 straipsnis reglamentuoja žyminio mokesčio, mokėtino už tam tikrus procesinius veiksmus, dydį, įvertinus bylos ginčo pobūdį (turtinis, neturtinis ginčas ar ypatinga teisena), t. y. žyminio mokesčio kvalifikavimas pagal CPK nustatytinas atsižvelgiant į tai, koks mokestis – proporcinis ar paprastasis – yra taikomas (CPK 80 straipsnio 1 dalis).

19. Proporcinis žyminis mokestis taikomas turtiniams ginčams ir jo dydis nustatomas procentine išraiška nuo ieškinio ar kitokio reikalavimo kainos (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Paprastasis žyminis mokestis išreiškiamas tikslia pinigų suma, nepriklausomai nuo ginčo dalyko vertės (CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Toks žyminis mokestis nustatomas bylose, kuriose pareiškiami neturtinio pobūdžio ieškiniai, taip pat ieškiniai, kurie negali būti įkainoti, arba kai reikalavimą įvertinti pinigais yra sudėtinga arba iš viso neįmanoma.

20. Teismų praktikoje sąvoka „turtinis ginčas“ aiškinama kaip reiškianti ginčą dėl turto arba ginčą, tiesiogiai susijusį su turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2008), t. y. jeigu ieškinyje ieškovas reiškia reikalavimą, kurio patenkinimo atveju jam tiesiogiai priteisiamas turtas (lėšos, akcijos, daiktas, kt.), toks ieškinys kvalifikuotinas kaip turtinis. Taigi, ginčo pripažinimą turtiniu lemia formuluojamo reikalavimo teisinis turinys ir šalies siekiamo sprendimo padariniai, kurie sukuria kokius nors apskaičiuojamus turtinius praradimus. Ginčas laikytinas turtiniu, kai atsiranda turtinio pobūdžio padariniai: priteisiamas turtas, pripažįstama teisė į turtą, nuosavybė, įpareigojama vykdyti turtinę prievolę, atleidžiama nuo turtinės prievolės vykdymo ar nustatoma, kad ji pasibaigusi. Taigi ginčas pripažintinas turtiniu tuo atveju, jei dėl priimto sprendimo keičiasi asmens turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2014).

21. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl turto atidalijimo priteisiant kompensaciją yra turtinio pobūdžio. Nagrinėjamu atveju, atsakovė priešieškinyje (patikslintame priešieškinyje) pareiškė reikalavimą atidalyti ieškovės ir atsakovės bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą turtą, atsakovei priteisti piniginę kompensaciją už ieškovei tenkančią turto dalį.

22. CK 4.80 straipsnis nustato, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog atidalijimas iš bendrosios nuosavybės tokiu atveju reiškia bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimą. Tuo atveju, kai nustatoma, kad natūra atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės nėra galimybių be neproporcingos žalos daikto paskirčiai, tai teismas pagal šalies ieškinį gali spręsti dėl atidalijimo išmokant kompensaciją pinigais (CK 80 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai ieškinio reikalavimu prašoma priteisti kompensaciją, tai pripažintina vienu iš atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdų pasirinkimu, tačiau tai nekeičia žyminio mokesčio už tokio ginčo išsprendimą apskaičiavimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-248/2020).

23. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad reikalavimas dėl atidalijimo iš bendro turto yra reikalavimas, kuriuo įgyvendinama jau turima nuosavybės teisė į dalį bendrosios nuosavybės teise valdomo turto pakeičiant bendrąją dalinę nuosavybę į asmeninę. Reikalavimu dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės neprašoma daugiau, nei priklauso bendraturčiui, t. y. šiuo reikalavimu siekiama vien transformuoti bendrąją dalinę į asmeninę nuosavybę. Kadangi šiuo atveju neprašoma ko nors priteisti, nereikalaujama kokios nors papildomos turtinės naudos, įkainoti tokio teisinio veiksmo CPK 85 straipsnio prasme negalima, todėl toks šalių ginčas, nors tam tikra prasme ir susijęs su turtu, tačiau pripažintinas neturtiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2010).

24. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovė prašo ne tik atidalyti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą, bet ir priteisti jai piniginę kompensaciją, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais, nurodytais šios nutarties 22 ir 23 punktuose, konstatuoja, kad atsakovės pareikštas reikalavimas vertintinas kaip turtinis ir už jį mokėtino žyminio mokesčio dydis apskaičiuojamas vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad naikinti šiuo aspektu skundžiamą nutartį nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Dėl žyminio mokesčio atidėjimo

25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu, kaip minėta, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018; 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019). Taigi apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo ribas nusako apeliacinio skundo dalykas (apelianto prašymas) ir apeliacinio skundo pagrindas, argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai).

26. Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių procesinio sprendimo (nutarties) pagrindų, apeliantė iš esmės ginčija tik nutarties dalį, kuria atidėtas mokėtino žyminio mokesčio dalies sumokėjimas, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, pasisakys tik dėl teismo nutarties dalies atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimą pagrįstumo ir teisėtumo.

27. Vienas iš teisės į teisminę gynybą tinkamo įgyvendinimo elementų yra žyminio mokesčio sumokėjimas, kurio dydį, atleidimo nuo jo ar mokėjimo atidėjimo sąlygas ir tvarką imperatyviai reglamentuoja CPK normos (CPK 83, 84 straipsniai).

28. Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 3 dalimi asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą.

29. Pagal CPK 84 straipsnio nuostatas, teismas rašytinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, iki sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridedami įrodymai, įrodantys žyminio mokesčio atidėjimo būtinumą.

30. Vertindamas, ar tikrai egzistuoja faktinės prielaidos taikyti vieną iš nurodytų žyminio mokesčio mokėjimo išimčių (lengvatų), teismas turi ne tik užtikrinti protingą pusiausvyrą tarp šių institutų tikslų ir teisminės gynybos prieinamumo, bet ir užkirsti kelią nesąžiningiems bandymams išvengti žyminio mokesčio mokėjimo prievolės (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-778-464/2018).

31. Atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo yra ne teismo pareiga, o teisė, kuria jis gali pasinaudoti, jei mano, kad, esant tam tikrai besikreipiančio į teismą asmens turtinei padėčiai, įstatyme įtvirtintas žyminio mokesčio dydis gali būti per sunki našta besikreipiančiajam (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1563-302/2015).

32. Teismų praktikoje pripažįstama, kad turtinę asmens padėtį atskleidžia nekilnojamojo turto registro, bankų, valstybinio socialinio draudimo pažymos, turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai; teismas, nustatydamas sunkią asmens turtinę padėtį, turi įvertinti ne tik pateiktus įrodymus, bet ir atsižvelgti į atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo instituto tikslą, asmens teisinį statusą, jo veiksmus ar neveikimą, į ieškiniu ginamą teisinį interesą bei į priežastis, dėl kurių asmens turtinė padėtis yra sunki (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. birželio mėn. 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-834/2010, 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-679/2009).

33. Tiek asmeniui nemotyvavus prašymo, tiek nepateikus pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo sunkią finansinę padėtį, dėl kurios jis negali sumokėti visos žyminio mokesčio sumos, toks prašymas teismo negali būti tenkinamas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-590-464/2020).

34. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad atsakovė nepateikė jokių duomenų, kad augina dukrą ir yra vienintelė paramos savo dukrai teikėja; nepateikė duomenų apie savo finansinę ir turtinę padėtį – turimas kitas pajamas, santaupas, nekilnojamą ar kilnojamą turtą ir pan., tačiau siekdamas, kad nebūtų užkirsta atsakovės teisė į teisminę gynybą, konstatavo, kad yra pagrindas atsakovę K. M. atleisti nuo dalies (400,00 Eur) žyminio mokesčio sumokėjimo (CPK 83 straipsnio 3 dalis), o kitos dalies (381,00 Eur) žyminio mokesčio sumokėjimą atidėti iki teismo procesinio sprendimo priėmimo.

35. Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstos, reikalavimai pateikti prašyme nurodytas aplinkybes ir sunkią turtinę padėtį patvirtinančius duomenis yra pertekliniai. Be to, pirmosios instancijos teismas, manydamas, kad atsakovė nepateikė tam tikrų duomenų, pagrindžiančių prašymą atleisti ją nuo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, turėjo nustatyti procesinio dokumento (nagrinėjamu atveju prašymo) trūkumus ir pasiūlyti atsakovei pateikti prašymą pagrindžiančius įrodymus.

36. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą turi būti įvertinama turtinė prašančiojo asmens padėtis kreipimosi į teismą momentu ir tai, kiek tokia padėtis tęsis. Kai asmens turtinė padėtis kreipimosi į teismą metu yra komplikuota, tačiau yra aplinkybių, rodančių, jog artimiausiu laiku sunki turtinė būklė gali iš esmės pagerėti (pvz., per atitinkamą laikotarpį asmuo gaus (sukaups) reikiamą pinigų sumą), žyminio mokesčio mokėjimas gali būti atidėtas (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-425/2011, 2015 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1670-943/2015). Būtent šiuo aspektu žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimas skiriasi nuo atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, kurį reglamentuoja CPK 83 straipsnio normos.

37. Taigi prašymą atidėti žyminio mokesčio mokėjimą padavusiam asmeniui tenka pareiga pateikti ne tik kiek įmanoma išsamesnius įrodymus, galinčius suformuoti teismo pagrįstą įsitikinimą, kad asmens turtinė padėtis konkrečiu momentu neleidžia jam sumokėti viso ar dalies žyminio mokesčio už tam tikrą procesinį dokumentą, bet ir įrodymus, kad sprendimo priėmimo dieną jis žyminį mokestį, jei ieškinys bus atmestas, turės galimybę sumokėti (CPK 84 straipsnis, 178 straipsnis).

38. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apeliantės teiginius, nurodytus šios nutarties 35 punkte, pažymi, kad, kaip jau minėta anksčiau, asmens, besikreipiančio su prašymu atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo ir (ar) jo sumokėjimą atidėti, yra pareiga tokį prašymą motyvuoti, o prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Todėl, remiantis CPK nuostatomis, reglamentuojančiomis atleidimo nuo žyminio mokesčio ar mokėjimo atidėjimo sąlygas ir tvarką, kasacinio teismo išaiškinimais, apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovė nepateikė prašymą pagrindžiančių įrodymų, ir kad teismo reikalavimai pateikti atitinkamus įrodymus yra pertekliniai, atmestini kaip nepagrįsti.

39. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad nei kartu su priešieškiniu, nei su patikslintu priešieškiniu, nei su atskiruoju skundu apeliantė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovės nurodytas aplinkybes, dėl kurių ji negali sumokėti visą už priešieškinį mokėtiną žyminį mokestį.

40. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliantės argumentu, kad atsakovei pateikus prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio ir (ar) jo dalies mokėjimo ir pirmosios instancijos teismui sprendžiant, kad šis prašymas negali būti tenkinamas, galėjo būti nustatytas terminas atsakovei trūkumui pašalinti – įpareigoti atsakovę pateikti prašymą pagrindžiančius įrodymus, bet tai savaime neatleidžia besikreipiančio asmens nuo pareigos, numatytos CPK, teismui prašymą pateikti motyvuotą ir pridėti įrodymus, pagrindžiančius prašymo pagrįstumą.

41. Pabrėžtina, kad teismo procesinis sprendimas atidėti dalies žyminio mokesčio mokėjimą, neatima atsakovės teisės per teismo nustatytą terminą žyminiam mokesčiui sumokėti, kreiptis į teismą su prašymu atleisti ją nuo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo CPK 83 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau šis klausimas negali būti išspręstas paties teismo iniciatyva, būtent asmuo, kuris kreipiasi į teismą, turi teisę pasirinkti naudotis atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo ar jo mokėjimo atidėjimo institutu. Šių dviejų institutų taikymas siejamas su alternatyviais pagrindais, todėl būtent apeliantė turi teisę pasirinkti vieną iš minėtų būdų, palengvinančių jos kreipimąsi į teismą, ir jai tenka pareiga pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą atleisti ją nuo žyminio mokesčio mokėjimo, arba – įrodymus, kurie patvirtintų jos galimybes sumokėti tokį mokestį iki teismo sprendimo priėmimo.

42. CPK 313 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių (non reformatio in pejus principas); nelaikomas blogesnio sprendimo priėmimu skundžiamo sprendimo panaikinimas ir bylos perdavimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

43. Aiškindamas CPK 313 straipsnį, kuriame įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teismui dėl apelianto priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą ar nutartį, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių, kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad šioje normoje įtvirtintas principas užtikrina apeliantui teisę apskųsti, jo vertinimu, neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesibaiminant, kad apeliacinės instancijos teismas pablogins jo padėtį, palyginus su nustatyta pirmosios instancijos teismo sprendime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2012; 2013 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2013; 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-701/2021, 57 punktas; kt.). Taigi, aptariamas principas, be kita ko, yra apeliacijos teisės įgyvendinimo procesinė garantija. Apeliacijos teisė yra viena iš pagrindinių šalių procesinių teisių, teisės į teisminę gynybą turinio sudėtinė dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-823/2019, 15 punktas), todėl CPK 313 straipsnyje įtvirtinta išlyga dėl draudimo priimti blogesnį sprendimą apeliacinės instancijos teisme turi būti aiškinama itin siaurai ir gali būti taikoma tik tais atvejais, kai to neabejotinai reikalauja reikšmingas konkrečioje byloje nustatytas viešasis interesas, ypač jei procesas apeliacinės instancijos teisme yra užbaigiamas, negrąžinant bylos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus, pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2015 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015). Bylos grąžinimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui yra ultima ratio (paskutinė priemonė) proceso teisės institutas, privalantis koreliuoti su įstatymo leidėjo tikslu užtikrinti tinkamą instancinės sistemos funkcionavimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik įstatyme numerus clausus (baigtinis sąrašas) principu apibrėžtais atvejais (CPK 327 ir 329 straipsniai) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 3 d nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-1075/2021 38 punktas; 2022 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-823/2022 23 punktas).

45. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas gali grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kai pažeistos ar netinkamai pritaikytos proceso teisės normos, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir šio pažeidimo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas, aiškindamas šią normą, yra nurodęs, kad neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas pirmosios instancijos teisme gali būti vertinamas kaip procesinis pažeidimas, sudarantis pagrindą teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, bet jis nėra pakankamas perduoti ginčą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu tai įmanoma padaryti apeliacinės instancijos teisme (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-501-701/2015, kt.).

46. Vadovaudamasis aptartais kasacinio teismo išaiškinimais, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas apeliantės motyvus ir argumentus, pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, skundžiamos nutarties motyvus, byloje esančių įrodymų visumą, vertina, kad nors ir pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas atidėti dalies mokėtino žyminio mokesčio sumokėjimą, nenustatė visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, nepasiūlė atsakovei pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius prašymo atleisti nuo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo pagrįstumą, tačiau šie procesinės teisės pažeidimai nėra pagrindas naikinti skundžiamą nutarties dalį, kadangi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir pateiktų duomenų visetu, teismo reikalavimai pateikti duomenis, pagrindžiančius prašymo pagrįstumą, nelaikytini pertekliniais, klausimas iš esmės išspręstas teisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

47. Be kita ko, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas atidėti dalies mokėtino žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo dienos neatima atsakovės teisės per teismo nustatytą terminą žyminiam mokesčiui sumokėti, kreiptis į teismą su prašymu atleisti ją nuo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo CPK 83 straipsnyje nustatyta tvarka.

Dėl bylos procesinės baigties

48. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, vadovaudamasis teismų praktika, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos, klausimas iš esmės išspręstas teisingai. Keisti ar naikinti nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tai neužkerta kelio apeliantei kreiptis į pirmosios instancijos teismą su motyvuotu prašymu atleisti ją nuo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo CPK 83 straipsnyje nustatyta tvarka ir pateikti tokį prašymą patvirtinančius įrodymus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2022 m. kovo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.