- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-30
- Bylos Nr.
- e2-590-464/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01206-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- R. Ž., V. Ž.
- Ieškovas
- Swedbank“
- Trečiasis asmuo
- V. A.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo R. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 13 d. nutarties dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo civilinėje byloje Nr. e2-80-258/2020 pagal ieškovės ,,Swedbank“, akcinės bendrovės ieškinį atsakovams R. Ž. ir V. Ž. dėl pranešimo apie vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo V. A.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ,,Swedbank“, AB kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama:
1.1. pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento atsakovo R. Ž. 2016 m. vasario 18 d. pranešimą apie vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, adresuotą atsakovui V. Ž.;
1.2. taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovą R. Ž. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-750-881/2014 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-93-464/2016 priteistus 80 357,39 Eur sumokėti tiesiogiai ieškovei.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 9 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino: 1) pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento R. Ž. 2016 m. vasario 18 d. pranešimą apie vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, adresuotą atsakovui V. Ž.; 2) taikė restituciją, iš R. Ž. priteisiant 80 357,39 Eur, pirmąja eile patenkinant reikalavimus išieškoti išlaikymą pagal antstolio A. Selezniovo žinioje esantį vykdomąjį dokumentą (vykdomoji byla Nr. 0010/16/03519), išieškotas lėšas pervedant į antstolio A. Selezniovo depozitinę sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią ,,Swedbank“, AB, likusios priteistos sumos dalį mokant ,,Swedbank“, AB; 3) priteisė iš atsakovų V. Ž. ir R. Ž. lygiomis dalimis 1 468 Eur bylinėjimosi išlaidas, t. y. po 734 Eur.
Šalies argumentai
3. Atsakovas R. Ž. 2020 m. vasario 10 d. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti šį teismo sprendimą ir priimti naują – ieškovės ,,Swedbank“, AB ieškinį atmesti, priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde taip pat prašė atleisti jį nuo 1 380 Eur dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo, pateikęs įrodymus apie jo dalies, t. y. 50 Eur, sumokėjimą.
Atsiliepimas
4. Atsakovo teigimu, dėl esamos turtinės padėties jis neturi galimybės sumokėti viso už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio, nes 2018 metais gavo tik 8 421,70 Eur apmokestinamąsias pajamas, o pajamos, gautos 2019 metais už nekilnojamojo turto Palangoje nuomą, yra analogiškos 2018 metais gautosioms pajamoms. Pažymėjo, kad jo veikla yra sezoninė, todėl didžioji dalis metinių pajamų gaunama šiltuoju metų laiku.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 13 d. nutartimi atsakovo R. Ž. prašymą atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo atmetė, nustatė jam terminą iki 2020 m. kovo 5 d. sumokėti 1 380 Eur žyminį mokestį ir pateikti teismui tai patvirtinantį dokumentą.
6. Teismas nurodė, kad atsakovas R. Ž. savo negalėjimą sumokėti visą įstatyme numatyto dydžio žyminį mokestį įrodinėjo vien metine pajamų deklaracija už 2018 metus, kurios duomenimis 2018 metais jis gavo 8 421,70 Eur apmokestinamąsias pajamas iš nekilnojamojo turto Palangoje nuomos. Teismas sprendė, kad tokia pažyma neįrodo sunkios atsakovo turtinės padėties šiuo metu, juo labiau kad atsakovas neteikė jokių duomenų apie turimas pinigines lėšas banko sąskaitose ar duomenų apie kitą jo valdomą turtą.
7. Teismas, patikrinęs VĮ „Registrų centras“ duomenis, nustatė, kad atsakovui R. Ž. priklauso didelės vertės nekilnojamasis turtas, t. y. 1 262,68 kv. m pastatas–sanatorija, esantis (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinkos vertė 396 779 Eur), pastatas–gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinkos vertė 23 517 Eur), žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinkos vertė 106 088 Eur), taip pat kartu su S. I. Ž. jam priklauso pastatas–gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinkos vertė 129 460 Eur), pastatas–ūkinis pastatas (vidutinė rinkos vertė 8 660 Eur), pastatas–garažas (vidutinė rinkos vertė 6 285 Eur). Teismas pažymėjo, kad nors nekilnojamam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), taikomi areštai, o (duomenys neskelbtini). esantis turtas suvaržytas hipoteka, tačiau vien didelės vertės turto išlaikymo faktas įrodo, kad atsakovas turi lėšų didelės apimties ir didelės vertės turtui išlaikyti.
8. Teismas atkreipė dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad atsakovas R. Ž. nesinaudoja valstybės garantuojama teisine pagalba ir yra sudaręs atstovavimo sutartį su advokatų profesine bendrija, taigi šioje byloje atsakovui atstovauja mokamas paslaugas teikianti advokatė.
9. Teismo vertinimu, atsakovo turtinė padėtis nėra tokia sunki, kad jis nepajėgtų sumokėti viso šioje byloje mokėtino žyminio mokesčio.
III. Atskirojo skundo argumentai
10. Atsakovas R. Ž. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartį ir klausimą išspęsti iš esmės – atleisti jį nuo 1 380 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Atsiliepimas
10.1. Atsakovo pajamos iš esmės nekito ir yra tokio paties dydžio, kaip nurodytos deklaracijoje už 2018 metus. Tikslių individualios veiklos pajamų dydžio už 2019 metus atsakovas negali pateikti, kadangi pajamos už 2019 metus dar nėra suskaičiuotos ir deklaruotos, o jas pagrindžiančių kvitų yra virš 1 000 vnt., todėl jų surinkimas ir pateikimas teismui yra sudėtingas.
10.2. Nuomos pajamas atsakovas gauna iš kambarių, esančių pastate, adresu (duomenys neskelbtini) (buvusi sanatorija), nuomos. Kadangi šis pastatas yra pastatytas1964 metais, nerenovuotas ir nešildomas, kambariai yra nuomojami už nedidelį mokestį ir tik šiltuoju metų sezonu. Taigi, pajamos yra nepastovios (pasižymi sezoniškumu), o žiemos sezonu yra ženkliai sumažėjusios.
10.3. Kartu su atskiruoju skundu teikiamas išrašas iš atsakovo banko sąskaitos patvirtina, kad joje esančios lėšos yra areštuotos ir piniginių lėšų, iš kurių galėtų būti sumokėtas trūkstamas žyminis mokestis, nėra.
10.4. Atsakovas turi finansinių įsipareigojimų bankui ,,Swedbank“, AB, kuriam kiekvieną mėnesį moka 2 125 – 2 150 Eur įmokas. Bankui per metus mokėtina įmokų suma viršija atsakovo metines pajamas (net ir neatskaičius mokesčių), todėl jam padeda kiti asmenys. Be to, jis turi išlaikyti ir savo mažametę dukterį.
10.5. Nepaisant to, kad atsakovas turi nekilnojamojo turto, šio turto pardavimas, siekiant sumokėti trūkstamą 1 380 Eur žyminį mokestį, būtų neprotingas ir objektyviai neįmanomas per tokį trumpą laiką. Atitinkamai, ir žemės sklypo su pastatu, esančių (duomenys neskelbtini), realizavimas yra negalimas, kadangi 2/3 pastato priklauso jo motinai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėja konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų
11. Apeliantas R. Ž. kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – ,,Swedbank“, AB banke esančios sąskaitos išrašą, informaciją apie kredito sutartį, mokėjimo nurodymų kopijas, gimimo liudijimą, kuriais grindžia atskirojo skundo argumentus dėl savo turtinės padėties.
12. Tačiau naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo ir turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vadinasi, siekiant naujų įrodymų prijungimo apeliacinės instancijos teisme, būtina pagrįsti arba objektyvųjį (nuo to asmens valios nepriklausiusį) negalėjimą pateikti kurį nors dokumentą (ar įrodymą) į bylą anksčiau, arba vėliau atsiradusią būtinybę jį pateikti, arba šio įrodymo savalaikį pateikimą ir pirmosios instancijos teismo nepagrįstą atsisakymą jį priimti.
13. Tokiu įstatymų leidėjo nustatytu naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme ribojimu yra užtikrinama proceso koncentracija ir jo ekonomiškumas (CPK 7 straipsnis), taip pat siekiama panaikinti bylos dalyviams galimybę piktnaudžiauti procesu, jie skatinami bylinėtis sąžiningai. CPK 7 straipsnyje įtvirtinti principai, be kita ko, reiškia, kad byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs ir teikdami teismui prašymus, kuriuose siekiama jiems palankaus procesinio rezultato, turi pagrįsti šiuos prašymus laiku surinktais įrodymais, o ne teikti juos tada, kai tokio prašymo išnagrinėjimo rezultatas netenkina jį pateikusio asmens.
14. Nagrinėjamu atveju apeliantas neįvardijo, kodėl, jo manymu, teisingam procesinio klausimo išsprendimui reikšmingų įrodymų jis neteikė pirmosios instancijos teismui kartu su prašymu. Pažymėtina, kad CPK 83 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta tokio pobūdžio prašymo pateikimo tvarka, jo turinys ir forma, atkreipiant dėmesį ir į prašymą pateikusio asmens pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius šio prašymo pagrįstumą. Kitaip tariant, pateikti įrodymus, kurių pagrindu būtų galima identifikuoti prašymą pateikusio asmens tikrąją turtinę padėtį bei spręsti dėl jo galėjimo ar negalėjimo sumokėti žyminį mokestį už atliekamą procesinį veiksmą, privalu būtent pirmosios instancijos teisme. Akivaizdu, kad skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ar pagrįstumo įvertinimo, o būtent tokia ir yra apeliacijos paskirtis, negalėtų lemti duomenys (įrodymai), kurių pirmosios instancijos teismas nematė ir nevertino.
15. Kita vertus, apeliantas, vien pridėjęs prie savo atskirojo skundo dokumentus, kurių turiniu jis remiasi šiame skunde, net nesuformulavo procesinio prašymo išspręsti jų prijungimo apeliacinės instancijos teisme klausimą ir nenurodė nei vienos sąlygos taikyti CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį. Todėl apelianto pridėtus prie atskirojo skundo įrodymus apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti.
Dėl apelianto turtinės padėties kaip sąlygos atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio
16. Apelianto atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą dėl apelianto turtinės padėties ir dėl jo galėjimo sumokėti nustatyto dydžio žyminį mokestį, nėra pagrįsti.
17. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, kurioje buvo sprendžiami analogiški klausimai, susiję su asmenų atleidimu nuo žyminio mokesčio mokėjimo, ne kartą buvo išaiškinta, kad viena iš teisės į teisminę gynybą tinkamo įgyvendinimo sąlygų yra žyminio mokesčio sumokėjimas už teismo atliekamus procesinius veiksmus (CPK 80 straipsnis). Žyminio mokesčio sumokėjimo teisiniu reguliavimu siekiama kelių viešajam interesui svarbių tikslų: įpareigoti asmenis, paduodančius teismui pareiškimus, kuriais siekiama jiems palankaus procesinio rezultato byloje, pateikti piniginį užtikrinimą ir taip apsaugoti kitus asmenis nuo aiškiai nepagrįstų pareiškimų (ieškinių, skundų); padengti tam tikrą valstybės išlaidų, skirtų teisingumo įgyvendinimo sistemai finansuoti, dalį; skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1418/2010; 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1165-241/2015; 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-35-464/2016; 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-422-196/2016; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-603-943/2017; 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-71-516/2020; 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-124-464/2020).
18. Skirtinga dalyvaujančių byloje asmenų turtinė padėtis ir būtinybė užtikrinti konstitucinę teisę į realią teisminę gynybą įgalino įstatymų leidėją proceso įstatyme nustatyti žyminio mokesčio mokėjimo lengvatas. Todėl asmuo, objektyviai negalėdamas atitinkamo proceso inicijavimo metu sumokėti viso už pateikiamą pareiškimą (ieškinį ar skundą) mokėtino žyminio mokesčio, turi teisę prašyti teismo atleisti nuo dalies šio mokesčio sumokėjimo (CPK 83 straipsnio 3 dalis) arba mokėjimą atidėti (CPK 84 straipsnis). Teismas, taikydamas abu šiuos institutus bei vertindamas, ar tikrai egzistuoja faktinės prielaidos taikyti vieną iš nurodytų žyminio mokesčio mokėjimo išimčių (lengvatų), turi užtikrinti teisminės gynybos prieinamumo ir nesąžiningų bandymų išvengti žyminio mokesčio mokėjimo pusiausvyrą.
19. Nagrinėjamoje byloje apeliantas prašė jam taikyti CPK 83 straipsnio 3 dalyje numatytą žyminio mokesčio mokėjimo išimtį, o už apeliacinį skundą sumokėjo vos 50 Eur žyminį mokestį, nuo didžiosios šio mokesčio dalies, t. y. 1 380 Eur, mokėjimo prašydamas jį atleisti. Ši teisės norma iš tiesų suteikia teismui diskrecijos teisę, atsižvelgus į asmens turtinę padėtį, iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Tačiau prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, kaip nurodyta pirmiau, turi būti motyvuotas, o prie jo turi būti pridėti leistini įrodymai, patvirtinantys tokio prašymo pagrįstumą (CPK 177, 178 straipsniai) .
20. Turtinę asmens padėtį apibūdina nekilnojamojo turto registro, bankų ir kitų kredito įstaigų duomenys, valstybinio socialinio draudimo pažymos, turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai. Tiek asmeniui nemotyvavus prašymo, tiek nepateikus pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo sunkią finansinę padėtį, dėl kurios jis negali sumokėti visos žyminio mokesčio sumos, toks prašymas teismo negali būti tenkinamas.
21. Apeliantas savo procesinės pareigos pagrįsti prašyme dėstomas faktines aplinkybes leistinais rašytiniais įrodymais neįvykdė, o jo prašyme nurodyti ir selektyviai pateikti duomenys nesudaro pagrindo apelianto siekiamo procesinio sprendimo priėmimui. Tai, kad apeliantas teikė tik tuos įrodymus, kurie jam išimtinai palankūs ir neatskleidžiantys tikrosios jo turtinės padėties, patvirtina vien jau tokia faktinė aplinkybė, kad jam asmeniškai ar bendrai su kitais asmenimis nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto duomenys su prašymu nebuvo teikiami. Duomenys apie valdomą turtą ir jo vertę nustatyti teismo, šiam pasinaudojus CPK 179 straipsnio 3 dalyje įtvirtina teismo teise naudoti duomenis iš registrų. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, apeliantui asmeninės nuosavybės teise priklauso pastatas–sanatorija, gyvenamasis namas su žemės sklypu, esantys (duomenys neskelbtini), o kartu su kitu fiziniu asmeniu dar vienas gyvenamasis pastatas su ūkiniu pastatu bei garažu, taip pat esantys (duomenys neskelbtini), kurių vidutinė rinkos vertė yra 670 789 Eur. Akivaizdu, kad apelianto valdomo nekilnojamojo turto vertė yra kelis šimtus kartų didesnė nei už apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis. Taigi, vien tai negali lemti išvados, kad apelianto turtinė padėtis neleidžia jam susimokėti reikiamos žyminio mokesčio sumos.
22. Tokie atskirojo skundo argumentai, kad tik vienas iš apeliantui priklausančių nekilnojamojo turto objektų, t. y. sanatorija, generuoja pajamas nuomos mokesčio forma, taip pat nesudaro pagrindo spręsti, kad apeliantas nėra finansiškai pajėgus sumokėti įstatyme numatyto dydžio žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Apeliantas nenurodo ir to, kodėl jis nesiekia gauti pajamų iš kitokios veiklos, tiek susijusios su jo valdomu nekilnojamuoju turtu, tiek su jo asmeniniais įgūdžiais bei kvalifikacija (pavyzdžiui, gauti pajamų iš darbo teisinių santykių). Kitokio vertinimo nesuponuoja ir tokia aplinkybė, kad turtui taikomi disponavimo ribojimai, juolab kad draudimas šį turtą valdyti ar juo naudotis nėra nustatytas.
23. Apeliantas atskirajame skunde akcentuoja, kad jis kiekvieną mėnesį ,,Swedbank“, AB bankui moka 2 125 Eur – 2 150 Eur įmokas už suteiktą kreditą, tvirtindamas, kad šias įmokas už jį padengia kiti asmenys. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks faktas, kad bankas yra priėmęs sprendimą suteikti apeliantui kreditą ir nustatęs sąlygą dėl būtent tokio dydžio įmokos, taip pat teikia pagrindą spręsti, kad jo turtinė padėtis nėra tokia sunki, kokią deklaruoja apeliantas, siekdamas išvengti žyminio mokesčio kaštų už bylinėjimąsi. Nėra abejonių, kad bankas, prieš suteikdamas kreditą, išsamiai įvertina kiekvieno kredito gavėjo turtinę padėtį ir jo galimybes vykdyti sutartį, antraip nebūtų suteikęs kredito finansiškai nepajėgiam jį grąžinti fiziniam asmeniui. Todėl ir tokia aplinkybė, kad kelias įmokas už apeliantą (jo vardu) atliko ne pats apeliantas, o kitas asmuo, nėra pakankama išvadai apie apelianto neišgalėjimą sumokėti žyminį mokestį padaryti.
24. Pažymėtina, kad apeliantas pirmosios instancijos teismui neteikė ir duomenų iš VĮ ,,Regitra“, Valstybinio socialinio draudimo ir bankuose turimų / turėtų piniginių lėšų (su istorija), leidžiančių įvertinti, kokį turtą ir kokių piniginių lėšų jis turėjo, perleido, kokių pajamų gavo, arba, priešingai, negavo iš turto perleidimo. Todėl labiau tikėtina, kad apeliantas neatskleidė tikrosios savo turtinės padėtiems, taip siekdamas išvengti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo.
25. Taigi, šiuo konkrečiu atveju duomenų, leidžiančių susidaryti išsamią nuomonę apie tikrąją apelianto turtinę padėtį ir / ar objektyviai egzistuojantį poreikį leisti jam nesumokėti beveik viso žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, aiškiai nepakanka.
26. Tokiu atveju darytina išvada, kad apelianto prašymas atleisti jį nuo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo pirmosios instancijos teisme buvo išspręstas teisingai. Kadangi atskirojo skundo nagrinėjimo dieną jau yra pasibaigęs skundžiama nutartimi nustatytas terminas trūkumams pašalinti, apeliantui nustatomas naujas terminas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 13 d. nutarties reikalavimams įvykdyti, išaiškinant, kad žyminio mokesčio sumokėjimo dokumentai turi būti pateikti pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nustatyti atsakovui R. Ž. terminą iki 2020 m. gegužės 22 d. (įskaitytinai) Vilniaus apygardos teismo nutartyje nurodytiems trūkumams pašalinti – sumokėti už paduodamą apeliacinį skundą 1 380 Eur žyminį mokestį valstybei.