Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. V. ir jo gynėjos advokatės Brigitos Pauliukevičienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo O. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta laisvės atėmimo bausmė subendrinta su 2017 m. lapkričio 23 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bauda, bausmes visiškai sudedant ir paskirta subendrinta 4 metų laisvės atėmimo bausmė ir 100,55 eurų bauda.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikotarpis nuo 2017 m. spalio 5 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2018 m. balandžio 4 d.

Tuo pačiu nuosprendžiu O. V. dėl kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl netikro dokumento – Lietuvos Respublikos transporto priemonės registracijos liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini), įgijimo ir laikymo) ir BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl suklastotos techninės apžiūros rezultatų kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) įgijimo ir laikymo) išteisintas, nes nenustatyta, kad jis padarė nusikalstamas veikas, iš kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir iš O. V. priteista 5758,05 eurų turtinės žalos atlyginimo UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Policijos departamentui prie Lietuvos respublikos vidaus reikalų ministerijos iš O. V. priteista 1298,80 eurų ekstradicijos išlaidų.

Kardomoji priemonė – suėmimas palikta galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. V. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą – automobilį, žinodamas, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ realios veiklos nevykdo ir yra įsigyta tik turint tikslą nuslėpti vykdomą nusikalstamą veiklą, žinodamas, kad bendrovės vardu pasirašius automobilio nuomos sutartį automobilis teisėtam valdytojui nebus grąžintas, nusikalstamam sumanymui įvykdyti pasitelkė A. J., nežinantį apie jo (O. V.) sumanymą, kuris (A. J.) O. V. nurodymu, atstovaudamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2015-07-22 apie 15.00 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), sudarė automobilio „VW Passat CC“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu automobilį įsipareigojo grąžinti iki 2015-09-06 9.00 val., po ko A. J., vykdydamas jo (O. V.) nurodymus, minėtą automobilį perdavė O. V.. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis automobilio nuomos sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytu terminu automobilio „VW Passat CC“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) negrąžino ir tokiu būdu O. V., iš anksto žinodamas, kad automobilio jo teisėtam valdytojui negrąžins, apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – UAB „(duomenys neskelbtini) ” priklausantį 25 000 Eur vertės automobilį „VW Passat CC“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).O. V. išteisintas iš kaltinimo, kad jis tiksliai nenustatytu laiku ir tiksliai nenustatytoje vietoje iš nenustatytų asmenų įgijo netikrą dokumentą – Lietuvos Respublikos transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad jis išduotas automobiliui „VW Passat CC“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir šį netikrą dokumentą laikotarpiu nuo 2015-07-22 iki 2015-09-11 laikė garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), kol jį 2015-09-11 kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.Be to, jis išteisintas iš kaltinimo, kad jis tiksliai nenustatytu laiku ir tiksliai nenustatytoje vietoje iš nenustatytų asmenų įgijo suklastotą tikrą techninės apžiūros rezultatų kortelę (ataskaitą) Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje įrašyta, kad ji išduota automobiliui „VW Passat CC“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei nurodyta, kad šiai transporto priemonei išduoti lipdukų numeriai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ir šį suklastotą tikrą dokumentą laikotarpiu nuo 2015-07-22 iki 2015-09-11 laikė garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), kol jį 2015-09-11 kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai. Taip pat jis išteisintas iš kaltinimo, kad jis, veikdamas kartu su G. V., iš anksto žinodamas, kad G. V. UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), akcijų neįgis, direktoriaus pareigų nevykdys, o bus tik fiktyviai paskirtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, 2015-06-04 apie 10.06 val. VĮ „Registrų centras“ Kauno filiale, adresu Gedimino g. 39A, Kaune, už piniginį atlygį nurodė G. V. pasirašyti 2015-06-04 UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, po ko G. V. savo parašu patvirtino joje įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad G. V. iš R. B. už 2 800 Eur įsigijo 100 vnt. UAB „(duomenys neskelbtini)“ paprastųjų vardinių akcijų. Tęsdamas nusikalstamą veiką ir žinodamas, kad G. V. realiai iš R. B. neperima ir neperims UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), buhalterinės apskaitos dokumentų ir grynųjų pinigų, už piniginį atlygį nurodė G. V. pasirašyti 2015-06-04 „Dokumentų priėmimo-perdavimo aktą“ ir „Kasos dokumentų ir grynųjų pinigų priėmimo-perdavimo aktą“, po ko G. V. savo parašu patvirtino įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad G. V. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvusio direktoriaus R. B. priima įmonės buhalterinius ir kasos dokumentus bei 2 499,77 Eur grynųjų pinigų. Tęsdamas nusikalstamą veiką ir žinodamas, kad G. V. realiai neatliks direktoriaus pareigų, už piniginį atlygį nurodė G. V. pasirašyti 2015-06-04 vienintelio akcininko sprendime Nr. 1, po ko G. V. savo parašu patvirtino įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad G. V. atleido buvusį UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių R. B. bei paskyrė G. V. bendrovės direktoriumi, tokiu būdu O. V. sukurstė G. V. suklastoti tikrus dokumentus: 2015-06-04 UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, 2015-06-04 „Dokumentų priėmimo-perdavimo aktą“, „Kasos dokumentų ir grynųjų pinigų priėmimo - perdavimo aktą“ ir 2015-06-04 vienintelio akcininko sprendimą Nr. 1. Apeliaciniame skunde nuteistasis O. V. ir jo gynėja advokatė Brigita Pauliukevičienė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 4 d. nuosprendį dalyje dėl O. V. pripažinimo kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir priimti šioje dalyje išteisinamąjį nuosprendį arba perkvalifikuoti O. V. nusikalstamą veiką iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 182 straipsnio 1 dalį, taip pat atnaujinti byloje įrodymų tyrimą ir apklausti liudytoją A. J. bei ištirti įrodymus dėl pasisavinto turto rinkos vertės.Skunde teigiama, kad apylinkės teismo skundžiamo nuosprendžio dalis dėl O. V. pripažinimo kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, aiškiai neatitinka byloje surinktų ir teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtų įrodymų turinio, teismo išvados padarytos netinkamai vertinant bylos duomenis, teismo motyvai ir teisinis vertinimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai, nuosprendis grindžiamas tik prielaidomis ir spėlionėmis. Skunde pabrėžiama, kad apylinkės teismas netinkamai taikė BK 182 straipsnio 2 dalį, pažeidė O. V. teisę į teisingą teismą ir gynybą.Skunde nurodoma, kad nors skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismas konstatuoja, kad O. V. nusikalstama veika pasireiškė tuo, kad jis veikdamas kartu su nenustatytu asmeniu „M.“, pasinaudodamas G. V. ir A. J., apgaule užvaldė svetimą turtą, t.y. apgaule išsinuomojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilį, neketindamas jo grąžinti savininkui, ir bandė pasipelnyti, parduodamas automobilį dalimis, tačiau teismo padarytos išvados yra neteisingos, byloje surinkti ir ištirti bei įvertinti įrodymai nepatvirtina, kad buvo padaryta nusikalstama veika, turinti sukčiavimo požymių. Nuteistasis viso proceso metu nuosekliai teigė, kad nesukčiavo. Kaip matyti ir iš pateikto kaltinimo, visus konkrečius veiksmus sukčiaujant padarė ne O. V., bet kiti bendrininkai - A. J. ir G. V.. Byloje yra neginčytinai nustatyta, kad būtent šie asmenys sudarė automobilio nuomos sutartį ir jį užvaldė, negrąžino jo laiku, be to, atliko dalinį nuomos mokėjimą, tačiau teismas nenustatė bendrininkavimo ir šie asmenys nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Todėl teismo padarytos išvados, kad O. V. pats vienas atliko visus veiksmus ir sukčiavimo būdu pasisavino automobilį yra nelogiškas. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog pasisavinant automobilį sukčiavo A. J. ir G. V., t.y. jie pasisavino automobilio detales, kurias pardavinėjo D. V., o garažo raktai, kuriame buvo laikomas pasisavintas automobilis buvo pas M., kuris ir organizavo automobilio pardavimą. Tuo tarpu jokie O. V. tiesioginiai ar netiesioginiai veiksmai dėl automobilio pasisavinimo nebuvo atskleisti ir įrodyti, jis automobilio nei turėjo savo žinioje, nei realizavo, nei valdė ar pardavinėjo detales. Iš esmės O. V. kaltė grindžiama abejones dėl jų patikimumo keliančiais liudytojų parodymais, kurių patikimumas nebuvo patikrintas teisme, kas rodo esminį ir grubų jo teisės į teisingą teismą pažeidimą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad visos abejonės turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai ir O. V. turėjo būti išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Skunde pabrėžiama, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl veikai kvalifikuoti nepakanka apgaulės nustatymo ir turto užvaldymo fakto. Nemažiau svarbu nustatyti ir kaltininko tyčią apgaule užvaldyti turtą, o jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga. Šiuo atveju matyti, kad kaltinimas dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo buvo grindžiamas iš esmės suinteresuotų liudytojų G. V. ir A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie paties apylinkės teismo buvo pripažinti kaip nevisiškai patikimi. Bylos duomenys patvirtina, kad A. J., sudarydamas savo kaip fizinio asmens vardu automobilio nuomos sutartį, sutardamas dėl apmokėjimo, suprato, kad veikia apgaulės būdu ir neketina automobilio grąžinti. Tai jis patvirtino ir duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, todėl akivaizdu, kad tai jis turėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl sukčiavimo, tačiau tai nebuvo padaryta. Šis liudytojas dėl nesuprantamų priežasčių nurodė, kad sudaryti nuomos sutartį jam liepė O. V., tačiau teismas visų surinktų duomenų kontekste tokius liudytojo parodymus turėjo vertinti kaip jo gynybinę versiją. Pažymėtina, kad šio liudytojo taip ir nepavyko apklausti teisme, kadangi jis pasislėpė nuo teismo, nors apie vykstantį procesą teisme žinojo. Kito liudytojo G. V. taip pat nebuvo galimybės apklausti teisme, nes jis pasibaigus ikiteisminiam tyrimui mirė. Visa tai apribojo apelianto galimybę užduoti minėtiems asmenims klausimus, kas negrįžtamai ir nepanaikinamai suvaržė nuteistojo teisę į teisingą procesą, todėl nuosprendis buvo grįstas prielaidomis, pažeidžiant esmines baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Be to, pažymėtina, kad teismas, vertindamas minėtų liudytojų parodymus, turėjo atsižvelgti į tai, kad juos apklausiant ikiteisminio tyrimo metu jie buvo apklausti kaip įtariamieji, tik vėliau ikiteisminis tyrimas jų atžvilgiu buvo nutrauktas, tačiau apylinkės teismas šių parodymų patikimumo apskritai nevertino. Tuo tarpu remianti EŽTT praktika apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi. Atsižvelgiant į proceso kaip visumos teisingumo vertinimą, patikrinti, ar yra pakankamų kompensuojančių garantijų, privalu ir tokiose bylose, kuriose negalima padaryti vienareikšmės išvados, ar tokie parodymai buvo vieninteliai ar lemiami, tačiau matyti, kad jie buvo pakankamai reikšmingi ir jų pripažinimas įrodymu galėjo sukelti kliūčių gynybai (EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimai bylose Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, par. 147; Schatschaschwili prieš Vokietiją, par. 116). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant kitų byloje esančių įrodymų patikimumą. Tai, kad liudytojų G. V. ir A. J. parodymai nėra patikimi, patvirtina ir tai, jog savo pirminiuose parodymuose G. V. ir A. J. pripažino, kad O. V. neatpažino, ir tik vėliau, kai šie asmenys abu buvo sulaikyti, tiek G. V., tiek A. J. savo ankstesnius parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu radikaliai pakeitė kaltinamojo O. V. nenaudai, kas tik parodo, jog G. V. ir A. J. nėra nešališki liudytojai, kurie šiame procese neturėtų jokio savarankiško intereso.

Skunde pabrėžiama, kad kaltinime nurodyta pasisavinto turto vertė ir transporto priemonės vidutinės rinkos kaina nurodyta nuomos sutartyje - 25 000 eurų yra visiškai nepagrįsta. Remiantis teismų praktika, nustatant pagrobto, pasisavinto turto vertę, turi būti vadovaujamasi BK 20 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis, be to, būtina atsižvelgti, jog baudžiamojo proceso tikslas yra nustatyti objektyvią tiesą, tikrąsias veikos padarymo aplinkybes t. y. šiuo atveju ne bet kokios transporto priemonės, tačiau pasisavintos transporto priemonės vertę. Iš bylos duomenų matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilį įsigijo 2014 m. gegužės 2 d. 5370 eurų (5 t., b. 1. 160). Šio automobilio nusidėvėjimas nebuvo įvertintas, nebuvo įvertinta jo naudojimo intensyvumas ir vertė metus laiko eksploatuojant nuomai (2015 07 22). Nusikaltimo padarymo dienai šio turto vertė nebuvo nustatyta. Akivaizdu, kad neturint objektyvių duomenų apie turto vertę veikos padarymo momentu, negalimas teisingas, teisėtas šios veikos kvalifikavimas, nes BK 182 straipsnyje numatytos veikos kvalifikuojamas požymis yra turto vertė (BK 190 straipsnis). Visa tai turėjo įtakos neteisėto ir neteisingo sprendimo priėmimui, todėl yra pagrindas atlikti įrodymų tyrimą ir nustatyti tikrąją pasisavinto turto vertę. Skunde taip pat keliama abejonė dėl paskirtos bausmės teisingumo. Teismas, skirdamas bausmę, neįvertino teisminės praktikos tokio pobūdžio bylose, neišsamiai detalizavo bausmės skyrimo motyvus, nepasisakė, kad nukentėjusiam žala padaryta ženkliai skiriasi nuo kaltinime nurodytos pasisavinto turto vertės, todėl paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė Brigita Pauliukevičiūtė pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.Nuteistojo O. V. ir jo gynėjos advokatės Brigitos Pauliukevičiūtės apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis O. V. apeliaciniame skunde teigia, kad vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK nuostatos, teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl jis pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas neteisėtai, prašo apklausti liudytoją A. J., nustatyti automobilio rinkos vertę ir perkvalifikuoti jo veiką į BK 182 straipsnio 1 dalį, taip pat nesutinka su teismo jam paskirta aiškiai per griežta bausme. Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamą teismo sprendimą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydamas apeliacinio skundo ribų.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir susipažinusi su byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas ir kurie patvirtino O. V. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas ir pagrįstai O. V. pripažino kaltu apgaule užvaldžius svetimą turtą, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl O. V. kaltės. Nuteistojo kaltė grindžiama nuosprendyje aptartais bei teisme ištirtais bylos duomenimis, t. y. civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo A. S., I. S., D. P., A. M., D. S., D. V., G. M., A. J., T. K., E. M., A. A., parodymais, A. J., G. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais, daiktų, dokumentų pateikimo protokolais, automobilio apžiūros protokolu ir kita rašytine bylos medžiaga. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu BPK numatytomis priemonėmis. Priešingai nei teigia nuteistasis, visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Nuosprendis pakankamai motyvuotas, surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, esminių pažeidimų, teisėjų kolegija nenustatė. Tuo tarpu nuteistojo nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimą.Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Šio baudžiamojo įstatymo dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, jog, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, ar asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-7-27-746/2015). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio O. V., veikdamas kartu su nenustatytu asmeniu „M.“, pasinaudodamas G. V. ir A. J., apgaule užvaldė svetimą turtą, t. y. apgaule išsinuomojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilį, neketindamas jo grąžinti savininkui, ir bandė pasipelnyti, parduodamas automobilį dalimis, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.Nuteistojo nuomone apkaltinamasis teismo nuosprendis grindžiamas vien tik prielaidomis ir nenuosekliais suinteresuotų liudytojų A. J. ir G. V. parodymais, kurie buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu ir nepatikrinti teisiamojo posėdžio metu. Be to, buvo pažeista nuteistojo teisė į teisingą procesą, nes jis negalėjo užduoti klausimų šiems liudytojams nei ikiteisminio tyrimo metu, nei tiesiamojo posėdžio metu. Remiantis teismų praktika BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Tiesioginio įrodymų ištyrimo taisyklė glaudžiai susijusi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalis), įtvirtinta kaltinamojo teisę į teisingą procesą, garantuojančia jam ir teisę užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Ši kaltinamojo teisė suponuoja reikalavimą, kad jam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje yra pripažįstama, kad ši garantija nėra pažeidžiama, jei kaltinamajam tokia galimybė suteikta parodymų davimo metu arba vėliau procese (žr., pavyzdžiui, Saidi v. France, no. 14647/89, judgment of 20 September 1993; Camilleri v. Malta, no. 51760/99, decision of 16 March 2000) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-431/2010).Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio pirmos instancijos teismas, siekdamas patikrinti liudytojų G. V. ir A. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, juos perskaitė teisiamajame posėdyje balsu (BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 4 dalis), taip suteikiant nuteistajam galimybę juos ginčyti, dėl jų pasisakyti. Nors, kaip pagrįstai skunde teigia apeliantas, G. V. ir A. J. apklausos protokole užfiksuoti ir teisiamojo posėdžio metu paskelbti duomenys negali turėti savarankiškos įrodomosios reikšmės, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant ir įvertinant kitus byloje teismo ištirtus duomenis. Minėtų liudytojų parodymų teisingumas buvo patikrintas, jų nurodytas aplinkybes teismas palygino su iš kitų šaltinių gauta informacija ir dėl bylai reikšmingų aplinkybių padarė pagrįstas išvadas. Teismas vadovavosi tik tais liudytojų G. V. ir A. J. parodymais, kuriuos patvirtino kiti byloje ištirti įrodymai, rėmėsi tik tais parodymais, kurie nekėlė abejonių dėl jų patikimumo ir tikrumo. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojais apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūnai, atlikę minėtų liudytojų apklausas patvirtino, kad joks spaudimas ikiteisminio tyrimo metu minėtiems liudytojams nebuvo daromas, jokių pastabų jie neturėjo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad, remdamasis liudytojų G. V. ir A. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, juos pagarsinus teisiamojo posėdžio metu ir įvertinus kitų bylos duomenų kontekste, teismas nepažeidė BPK 301 straipsnio reikalavimų ir nuteistojo teisės į teisingą procesą. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų šių liudytojų apklausti teisiamojo posėdžio metu nebuvo galimybės dėl objektyvių aplinkybių – G. V. mirė, o A. J., išnaudojus visas įmanomas priemones nepavyko rasti ir pristatyti į teisiamąjį posėdį. Atsižvelgiant į tai, 2018 m. birželio 6 d. protokoline nutartimi buvo atmestas ir nuteistojo gynėjo prašymas apklausti liudytoją A. J. apeliacinės instancijos teisme. Kaip jau minėta anksčiau, ką patvirtino ir prokurorė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, išnaudojus visas įmanomas priemones, šio liudytojo nepavyko rasti, jo buvimo nėra žinoma. Šiame kontekste, teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų rinkimas nėra begalinis procesas, įrodymų turi būti surinkta tiek, kad jų visuma leistų daryti pagrįstas išvadas dėl svarbių byloje aplinkybių. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad nėra jokių duomenų, pagrindžiančių kokius nors O. V. tiesioginius ar netiesioginius veiksmus dėl automobilio pasisavinimo, jis automobilio nei turėjo savo žinioje, nei realizavo, nei valdė ar pardavinėjo detales, teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojų A. J. ir G. V. parodymais nustatyta, kad viskam vadovavo būtent O. V., tai jis pasitelkė minėtus liudytojus nusikalstamai veikai daryti. Byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, kad minėti liudytojai žinojo apie O. V. ketinimus įvykdyti nusikaltimą, kad jie bendrininkavo, siekdami vieningo nusikalstamo tikslo. Pažymėtina, kad dėl liudytojų G. V. ir A. J. buvo priimtas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, nustačius, kad jiems nebuvo žinoma apie O. V. nusikalstamus ketinimus apgaulės būdu pasisavinti automobilį, šis procesinis sprendimas yra įsiteisėjęs. Todėl skundo argumentas, kad A. J. ir G. V. nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl bendrininkavimo yra nepagrįstas. Minėtų liudytojų nurodytas aplinkybes dėl automobilio VW Passat išsinuomojimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu ir atsiskaitymo už nuomą patvirtino liudytojų A. M., G. M. parodymai. G. V. nurodytas aplinkybes apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimą, įmonės sąskaitos atidarymą banke ir kreditinės kortelės bendrovės vardu gavimą patvirtina sutartys, registrų centro išrašai, bankinių pervedimų kopijos ir kiti byloje ištirti rašytiniai dokumentai. Pats nuteistasis O. V. patvirtino, kad savo draugės vardu išsinuomojo garažą, kuriame ir buvo rastas pasisavintas automobilis. Liudytojas D. P. nurodė, kad asmenys, kurie kreipėsi dėk garažo nuomos nurodė, kad užsiima siuntų pervežimu, nors akivaizdu, kad nei O. V. nei jo draugė, nei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo „M.“ neužsiėmė siuntų pervežimu. Kas tik patvirtina, jo siekį išvengti įtarimų dėl automobilio pasisavinimo. Liudytojas D. V. patvirtino, kad tai nuteistasis jam pasiūlė kartu su „M.“ užsidirbti ir parduoti pasisavinto automobilio detales. Įvertinus byloje esančių duomenų visumą, nepaisant to, kad ne O. V. paėmė automobilį iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad ne jis buvo sulaikytas prekiaujantis pasisavinto automobilio detalėmis, pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad būtent O. V. organizavo automobilio VW Passat pasisavinimą apgaule ir teisingai kvalifikavo jo veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Atmestinas ir apelianto skundo prašymas nustatyti pasisavinto turto rinkos vertę nusikaltimo padarymo metu, kadangi atsakomybė už nedidelės vertės turto pasisavinimą apgaulės būdu numatyta BK 182 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis BK 182 straipsnio 2 dalimi, atsakomybė kyla tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą <...>. Remiantis BK 190 straipsnio 1 dalimi turtas laikomas didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL. Kaip matyti iš bylos duomenų civilinis ieškovas automobilį įsigijo JAV po eismo įvykio, parvežė į Lietuvą ir jį suremontavo. Visa tai civiliniams ieškovui kainavo 9749,85 eurus, todėl akivaizdu, kad ši vertė yra didesnė nei 250 MGL. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmos instancijos teisme nustatyta automobilio verte, todėl laikytina, kad nuteistojo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Be to, pažymėtina, kad nuteistasis, sudarydamas automobilio nuomos sutartį, buvo informuotas apie automobilio vertę ir ją žinojo. Apeliaciniame skunde nesutinkama su nuteistajam paskirta bausme ir nurodoma, kad teismas netinkamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teismų praktiką tokio pobūdžio bylose ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam O. V. bausmę, BK 41 straipsnyje ir 54 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, stadiją, kaltės formą ir rūšį, pavojingumą visuomenei, jos padarymo motyvus ir tikslus, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir sunkinančią aplinkybę (nusikaltimą padarė esant neišnykusiam teistumui). Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo O. V. paskirta laisvės atėmimo bausme ir jos subendrinimu, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, su 2017 m. lapkričio 23 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bauda. Be kita ko pastebėtina ir tai, kad O. V. iki šios nusikalstamos veikos padarymo buvo ne kartą teistas Lietuvoje ir užsienio šalyse, teistumas neišnykęs, nedirbo, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, turi mažametę dukrą, tačiau su jos motina šeimos nėra sukūręs, kartu negyvena. Atsižvelgiant į visa tai, darytina išvada, kad nusikaltimai padaryti neatsitiktinai ir ne dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių O. V. atžvilgiu, o kad jo padaryta veika yra dėsninga viso jo ankstesnio elgesio pasekmė. Iš šių aplinkybių galima daryti išvadą, jog nuteistasis nelinkęs persiauklėti ir pasitaisyti, todėl bausmės paskirtis, numatyta BK 41 straipsnyje – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, apriboti nuteistajam asmeniui galimybę padaryti naujas nusikalstamas veikas ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą gali būti pasiekta O. V. už padarytą nusikaltimą tik paskyrus realiai atlikti ir griežtą terminuotą laisvės atėmimo bausmę.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad nuteistojo O. V. veiką pirmosios instancijos teismas kvalifikavo teisingai, jo kaltė dėl nurodytos nusikalstamos veikos padarymo įrodyta visiškai ir bausmė nuteistajam skirta įvertinus visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, todėl O. V. paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinio skundo argumentais ir motyvais pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo O. V. ir jo gynėjos advokatės Brigitos Pauliukevičiūtės apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.