Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. Š. kasacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo K. Š. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Pritaikytas BK 75 straipsnis ir bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 10 d. nutartis, kuria nuteistojo K. Š. apeliacinis skundas atmestas.

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu K. Š pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Dėl šios nuosprendžio dalies apeliacinių skundų nebuvo paduota ir negauta kasacinių skundų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. Š. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugsėjo 15 d., apie 19 val., Radviliškyje, Turgaus gatvėje esančioje turgavietės teritorijoje, ranka spaudė mažamečio I. B. (gimusio 1998 m. lapkričio 11 d.) kaklą, paėmęs rankomis laikė ir purtė jį už kojų žemyn galva, taip sukeldamas fizinį skausmą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Kasaciniu skundu nuteistasis K. Š. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 10 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Pasak kasatoriaus, Šiaulių apygardos teismas neteisėtai pridėjo papildomą medžiagą prie bylos. Apeliacinio skundo nagrinėjimo metu K. Š. sužinojo, kad vienos iš teisėjų iniciatyva, prie bylos buvo pridėta papildoma medžiaga, apie kurią nei jis, nei jo gynėja nebuvo informuoti. Tai reiškė, kad jie negalėjo peržiūrėti naujos medžiagos ir su ja sutikti ar ją paneigti. Toks teisėjos elgesys kelia svarių abejonių dėl jos nešališkumo ir objektyvumo šioje byloje.

Kasatorius pabrėžia, kad nuo to laiko, kai jis buvo visą bylos medžiagą atsišvietęs 2008 metų gruodžio mėnesį, ji ne kartą pernumeruota. Paskutinį kartą peržiūrėjęs bylą 2010 m. balandžio 20 d., K. Š. pastebėjo, kad byloje trūksta mažiausia keturių jo prie bylos pridėtų lapų.

Atsiliepimu į nuteistojo K. Š. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė prašo jo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad mažametė liudytoja K. D. taip pat buvo apklausta 2008 m. rugsėjo 11 d., t. y. iki K. Š. tampant įtariamuoju šioje byloje. Todėl kasacinio skundo argumentai dėl neva tai padarytų BPK 184 ir 186 straipsnių pažeidimų apklausiant mažametę liudytoją atmestini. Prokurorė pažymi, kad liudytoja buvo apklausiama ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisme. Jai užduoti klausimus teisme galėjo ir K. Š. bei jo gynėja, taip realizuodami teisę į gynybą. Esminių prieštaravimų K. D. parodymuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme bei lyginant juos su nukentėjusiojo parodymais nenustatyta. Pažymėtina, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja, parodymų patikrinimo vietoje metu parodė įvykio vietą, paaiškino kaip viskas vyko, I. B. iš nuotraukų atpažino K. Š. Taigi ne atskiri įrodymai, o jų visuma neabejotinai patvirtino K. Š. kaltę įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Atsiliepime pabrėžiama, kad iš skundžiamo nuosprendžio ir nutarties akivaizdu, už kokius veiksmus yra nuteistas K. Š., – už tai, kad ranka spaudė mažamečio I. B. kaklą bei paėmęs rankomis laikė ir purtė jį už kojų žemyn galva, taip sukeldamas fizinį skausmą. Teismas iš kaltinimo pašalino aplinkybę, kad K. Š. padarė I. B. nežymų sveikatos sutrikdymą. Ši aplinkybė buvo pašalinta paaiškėjus, kad prieš aptariamą įvykį nukentėjusysis nukrito nuo dviračio ir galėjo susižaloti. Teismo medicinos specialistas H. D. teisme paaiškino, kad nukentėjusiajam nustatyti kūno sužalojimai galėjo atsirasti ir dėl griuvimo nuo dviračio. Taip pat teismas pašalino iš kaltinimo aplinkybę, kad kaltinamasis tyčia numovė nukentėjusiajam kelnes. Nuosprendyje nurodyti K. Š. veiksmai įrodyti nukentėjusiojo I. B., liudytojos K. D. parodymais, kitais įrodymais. Taigi visiškai nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad nėra aišku, už kokius veiksmus yra nuteistas K. Š. ir kokie įrodymai patvirtina jį atlikus nurodytus veiksmus.

BPK 89 straipsnyje nustatyta, kas byloje gali būti specialistais – tai reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba paaiškinimus jo kompetencijos klausimais. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teismo medikai yra specialistai, atliekantys žmogaus kūno arba lavono tyrimą. Šioje byloje H. D., turinčiam aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę, 2007 m. lapkričio 30 d. įsakymu išduota licencija verstis medicinos praktika pagal teismo medicinos gydytojo profesinę kvalifikaciją, Radviliškio rajono policijos komisariato tyrėja D. Č. pavedė atlikti gyvo asmens tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 81-1-566-08. Vykdydamas šią užduotį, H. D. atliko asmens tyrimą ir surašė specialisto išvadą Nr. G 1374/08 (04). Proceso dalyviams pageidaujant, H. D. buvo apklaustas teisme, kur paaiškino specialisto išvadą ir atsakė į papildomus proceso dalyvių klausimus. Pagrindo abejoti specialisto išvados pagrįstumu ir teisingumu nėra. Kaip matyti, specialistas nustatė I. B. kūno sužalojimus, atsakė į klausimus dėl jų atsiradimo mechanizmo.

Prokurorė nurodo, kad K. Š. buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį esant pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Duomenų, leidžiančių manyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neobjektyviai ir nešališkai, nėra. Taip pat nėra duomenų, kad įrodymų tyrimas ir (ar) vertinimas turi spragų, yra paviršutiniškas ar vienpusis.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos teisme

Pagal BPK 283 straipsnio 3 dalį, jei jaunesniam kaip aštuoniolikos metų nukentėjusiajam dėl apklausos teisme gali būti psichinė trauma ar kitokių sunkių pasekmių, nukentėjusysis teisiamajame posėdyje gali būti neapklausiamas. Šiuo atveju teisme turi būti balsu perskaitomi parodymai, nukentėjusiojo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Pirmosios instancijos teismas 2009 m. gegužės 29 d. posėdyje nutarė bylos nagrinėjimą atidėti ir apklausti atvykusius liudytojus. Prokuroras ir mažametį nukentėjusįjį I. B., gimusį 1998 m. lapkričio 11 d., atstovaujanti advokatė, palaikoma atstovės pagal įstatymą, prašė į kitą posėdį nukentėjusiojo nekviesti, nes buvo pateikti medicininiai duomenys, kad dalyvavimas teisme gali pabloginti nukentėjusiojo psichoemocinę būklę. Apklausęs liudytojus, teismas priėmė protokolinę nutartį į kitą posėdį kviesti ir nukentėjusįjį. Į 2009 m. liepos 9 d. posėdį nukentėjusysis atvyko drauge su atstovais pagal įstatymą, tačiau nebuvo apklaustas, nes atstovė pagal įstatymą pateikė prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, kurį teismas priėmė ir padarė pertrauką iki 2009 m. rugsėjo 28 d. Tos dienos posėdis dėl kaltinamojo gynėjos ligos buvo atidėtas; pagal pakartotinį nukentėjusiojo atstovų pagal įstatymą ir atstovės advokatės prašymą, kurį palaikė prokuroras, nutarta nepilnamečio nukentėjusiojo I. B. nebekviesti, manant, kad jam gali būti padaryta psichologinė trauma. 2009 m. lapkričio 25 d. posėdyje buvo perskaityti nukentėjusiojo I. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui 2008 m. rugsėjo 11 d.

Kasatorius ginčija bylos duomenis, kurių pagrindu teismas padarė išvadą, kad dėl apklausos teisme nukentėjusiajam gali būti psichinė trauma. Kolegija pažymi, kad pagal BPK 369 straipsnio nuostatas tai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paneigė analogiškus apeliacinio skundo teiginius.

Kasatorius nurodo, kad, pažeidžiant BPK 184 straipsnio 4 dalies ir 186 straipsnio nuostatas, apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamas nepilnamečio nukentėjusiojo I. B. ir nepilnametės liudytojos K. D. apklausas prokuroras jam nepranešė, jis negalėjo pasinaudoti įstatymo jam suteikta teise dalyvauti apklausose, užduoti klausimus, susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas. Pasak kasatoriaus, liudytojos K. D. apklausa teisiamajame posėdyje buvusi bevertė, nes ji daug ko neatsiminė, todėl jis neturėjęs galimybės išsiaiškinti svarbių aplinkybių.

Nepilnamečiai I. B. ir K. D. ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausti 2008 m. rugsėjo 11 d., dalyvaujant jų atstovams pagal įstatymą ir Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovei, kai byloje dar nebuvo įtariamojo. Kasatoriui K. Š. pranešimas apie įtarimą įteiktas vėliau, 2008 m. rugsėjo 16 d.

Teismų praktikoje tokia situacija aptarta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartyje Nr. 2K-7-48/2009. Joje konstatuota, kad galimybių apklausti liudytoją pas ikiteisminio tyrimo teisėją įtvirtinimas BPK nukreiptas parodymų patikimumui užtikrinti, taigi apsaugo įtariamąjį ir kaltinamąjį nuo galimų teisėsaugos pareigūnų piktnaudžiavimų ikiteisminio tyrimo metu. Todėl faktas, kad liudytojas buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, sustiprina, bet ne sumažina duotų parodymų patikimumą.

Kolegija konstatavo, jog ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos rezultatų negali paneigti ir faktas, kad apie ją nebuvo pranešta nuteistiesiems ir jų gynėjams ir kad jie šios apklausos metu negalėjo pateikti jam klausimų. Pirma, nagrinėtoje byloje apklausiant liudytoją pas ikiteisminio tyrimo teisėją pranešimai apie įtarimus dar niekam nebuvo įteikti, taigi negalėjo būti pažeista ir BPK 184 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta įtariamųjų ir jų gynėjų teisė dalyvauti tokioje apklausoje. Antra, kaltinamųjų teisė patiems apklausti liudytoją byloje buvo užtikrinta. Kolegija pažymėjo, kad tiek Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymai (BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalys), tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (6 straipsnio 3 dalis), įtvirtindami kaltinamojo teisę į teisingą procesą, garantuoja jam ir teisę užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Ši kaltinamojo teisė suponuoja reikalavimą, kad jam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje yra pripažįstama, kad ši garantija nėra pažeidžiama, jei kaltinamajam tokia galimybė suteikta parodymų davimo metu arba vėliau procese (žr., pavyzdžiui, Sa?di v. France, no. 14647/89, judgment of 20 September 1993; Camilleri v. Malta, no. 51760/99, decision of 16 March 2000). Toje byloje klausimus liudytojui kaltinamieji ir jų gynėjai turėjo galimybę pateikti ir pasinaudojo šia galimybe nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, taigi byloje nebuvo pagrindo išvadai, kad dėl jų nedalyvavimo apklausiant liudytoją pas ikiteisminio tyrimo teisėją, buvo suvaržyta kaltinamųjų teisė į teisingą procesą.

Pritaikant minėtoje nutartyje padarytas išvadas kaip precedentą šiai bylai pažymėtina, kad jos visiškai atitinka kasatoriaus ginčijamą liudytojos K. D. apklausą. Ji buvo apklausta pirmosios instancijos teisme, kaltinamasis K. Š. ir jo gynėja dalyvavo apklausoje, gynėja uždavė ją dominusius klausimus, į kuriuos liudytoja atsakė. Kasacinio skundo argumentai, kuriais lyginami liudytojos K. D. parodymai teisme ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, susiję su faktinėmis bylos aplinkybėmis ir nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, juo labiau kad apklausiant liudytoją teismas esminių skirtumų tarp jos parodymų neįžvelgė ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai pagal BPK 276 straipsnio 1 dalies nuostatas nebuvo skelbiami ir lyginami su teisme duodamais parodymais, to neprašė ir proceso dalyviai. Ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos liudytojos K. D. apklausos protokolas paskelbtas įrodymų tyrimo pabaigoje drauge su kitais bylos dokumentais, dėl kurių proceso dalyviai pastabų nepareiškė; teismas nuosprendyje tos apklausos duomenimis nesirėmė.

BPK normos, saugodamos nepilnamečius liudytojus ir nukentėjusiuosius nuo psichinių traumų ar kitokių sunkių padarinių, kuriuos gali sukelti jų apklausa, nustato specialias jų apklausos taisykles. Ikiteisminio tyrimo metu paprastai jie apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą, ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo užtikrinti, kad jiems nebūtų daromas neleistinas poveikis, į teisiamąjį posėdį jie kviečiami tik išimtiniais atvejais (BPK 186 straipsnio 2 dalis). Minėta, kad nukentėjusiojo I. B. apklausos metu nuteistasis K. Š. dar neturėjo įtariamojo statuso, todėl BPK 184 straipsnio 4 dalies nuostatos negalėjo būti pažeistos. Pažymėtina ir tai, kad net ir tuo atveju, kai byloje yra įtariamasis, ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartimi neleidžia jam dalyvauti apklausoje, jeigu jis gali daryti poveikį nepilnamečiui (BPK 186 straipsnio 3 dalis). Taigi, apklausiant mažametį nukentėjusįjį I. B. ir perskaitant jo parodymus teisiamajame posėdyje, įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos. Be to, nelogiška teigti, kad buvo pažeistos kasatoriaus teisės. Viena kaltinamojo teisių yra dalyvauti tiriant įrodymus ir duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Perskaičius nukentėjusiojo I. B. parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, kaltinamasis turėjo galimybę dėl tų parodymų duoti paaiškinimus. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad jis šia savo teise nepasinaudojo.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiojo parodymai byloje nėra vienintelis įrodymų šaltinis. Teisiamajame posėdyje buvo apklausta mažametė liudytoja K. D., kuri drauge su nukentėjusiuoju važinėjosi dviračiais turgavietės teritorijoje ir matė nuteistojo K. Š. veiksmus prieš nukentėjusįjį, kiti liudytojai, ištirti bylos dokumentai, teismo medicinos specialistų išvados, išklausyti specialisto paaiškinimai teisme. Pateikti duomenys leidžia spręsti, kad, apklausiant mažametį nukentėjusįjį I. B. ir perskaitant jo parodymus teisiamajame posėdyje, įstatymų garantuotos kaltinamojo K. Š. teisės nebuvo suvaržytos.

Dėl specialisto išvados

Kasatorius, teigdamas, kad byloje pateikęs išvadą ir davęs paaiškinimus teismo medicinos specialistas nebuvo įrašytas į ekspertų sąrašą ir neturėjęs teisės pateikti išvadą, painioja du savarankiškus įrodymų šaltinius – ekspertizės aktą ir specialisto išvadą. Ekspertizės skyrimo tvarką ikiteisminio tyrimo metu reglamentuoja BPK šeštasis skirsnis. Byloje ekspertizė nebuvo skiriama; vadovaujantis BPK 205 straipsniu, teismo medicinos specialistui buvo duota užduotis atlikti nukentėjusiojo I. B. medicininį tyrimą ir atsakyti į atitinkamus klausimus. Pagal BPK 206 straipsnio 1 dalį žmogaus kūno tyrimą atlieka teismo medikas ar kitas gydytojas. Tokio asmens įrašymas į ekspertų sąrašą nėra būtinas, nors praktikoje teismo medikai paprastai į jį yra įtraukti. Apeliaciniame skunde nuteistajam K. Š. iškėlus klausimą, kad teismo medicinos specialisto eksperto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo laikas buvo pasibaigęs, apeliacinės instancijos teismo teisėjas pranešėjas išreikalavo medicinos praktikos licenciją, pagal kurią byloje pateikęs specialisto išvadą asmuo turi teisę verstis medicinos praktika pagal teismo medicinos gydytojo profesinę kvalifikaciją. Kasatoriaus tvirtinimas, esą apeliacinės instancijos teismas tą padarė neteisėtai, yra nepagrįstas, nes BPK 323 straipsnio 3 dalis suteikia pranešėjui teisę bylos parengimo nagrinėti teismo posėdyje metu išreikalauti papildomą medžiagą. Neatitinka bylos duomenų ir kasatoriaus teiginys apie šią papildomą medžiagą jį ir jo gynėją nebuvus informuotus. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad kolegijos pirmininkė pranešė proceso dalyviams apie gautą medicinos praktikos licencijos kopiją ir ją perskaitė. Taigi ir šiuo aspektu įstatymo garantuotos nuteistojo teisės nebuvo suvaržytos.

Dėl BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų vykdymo

Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Kaip šios įstatymo nuostatos pažeidimą kasatorius nurodo tą aplinkybę, kad liudytoja K. D. nenurodė jį smaugus nukentėjusįjį I. B. ar spaudus nukentėjusiojo kaklą. Ji mačiusi tik tai, kaip nuteistasis apvertė nukentėjusįjį žemyn galva ir sudavė jam per užpakalį, o šiuos veiksmus teismas jam iš kaltinimo pašalino. Tokie argumentai neatitinka nuosprendžio turinio, iš kurio matyti, kad K. Š. nuteistas ne tik už tai, kad spaudė mažamečio nukentėjusiojo I. B. kaklą, bet ir rankomis pakėlęs už kojų žemyn galva laikė ir purtė nukentėjusįjį.

Kita vertus, kasatoriaus pateikta BK 301 straipsnio 1 dalies traktuotė yra neteisinga. Ši norma draudžia pagrįsti nuosprendį įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kasatorius nepateikia nė vieno įrodymo, kuriuo grindžiamas nuosprendis, kuris nebūtų išnagrinėtas teisiamajame posėdyje, tokių duomenų nenustatė ir kolegija. Nuosprendis grindžiamas ne tik liudytos I. D. parodymais, bet ir nukentėjusiojo parodymais ikiteisminio tyrimo teisėjui, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu, teismo medicinos specialisto išvada ir kitais bylos duomenimis. Visi jie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad nagrinėdamas kasacinę bylą nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teismas patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasaciniame procese nenustatinėjamos faktinės bylos aplinkybės, įrodymai nerenkami ir iš naujo nevertinami.

Kasaciniame skunde K. Š. neigia savo kaltę, kritikuoja byloje surinktus įrodymus, jų vertinimą bei pateikia savą įvykių interpretaciją. Daugelis K. Š. motyvų atkartoja apeliacinio skundo argumentus, kurie yra išsamiai išnagrinėti apeliacine tvarka ir pagrįstai paneigti. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas liudytojų R. P. ir S. R. parodymus atmetė ne tik dėl to, kad jie nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, teismas analizavo šių liudytojų parodymų pirmosios instancijos teisme turinį ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl šių liudytojų parodymų įrodomosios vertės bei atitikties bylos aplinkybėms yra pagrįstos. Kasacinio skundo motyvai dėl šių liudytojų parodymų yra susiję su faktinių aplinkybių nustatinėjimu bei įrodymų vertinimu, o tai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde turi būti nurodomi teisiniai argumentai, pagrindžiantys apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą, o jų nepateikimas įgalina kasacinės instancijos teismą kasatoriaus nurodomų pagrindų nenagrinėti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Kasatorius teigia, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą ir rungimosi principas, tačiau tai grindžia tuo pačiu nesutikimu su teismų duotu įrodymų įvertinimu, o to negalima laikyti teisiniais argumentais, pagrindžiančiais teisės į gynybą ir rungimosi principo pažeidimą.

Kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio3 dalis). Apeliacine tvarka nebuvo skundžiami ir apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėti kasaciniame skunde keliami klausimai dėl nukentėjusiojo I. B. medicininės dokumentacijos ir bylos dokumentų numeracijos bei klastojimo, todėl jie nenagrinėjami.

Pagal BPK 368 straipsnio 1 dalį kasaciniu skundu apskundžiami įsiteisėję teismo nuosprendis ar nutartis. Nuteistasis K. Š. savo kasaciniame skunde nurodo ir tai, kad, jo nuomone, ikiteisminis tyrimas buvęs neobjektyvus ir šališkas. Šališkumas ir neobjektyvumas jam akivaizdūs ir teisėjos D. Š. bei Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros elgesyje. Šie kasacinio skundo teiginiai visiškai nesusieti su BPK 369 straipsnyje numatytais apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme teisėja D. Š. jai pareikštą nušalinimą priėmė ir bylą išnagrinėjo kitas teisėjas, todėl nuoroda į šios teisėjos šališkumą ir neobjektyvumą nesusijusi su skundžiamais pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir apeliacinės instancijos teismo nutartimi.

Apibendrindama kolegija daro išvadą, kad pagal kasacinio skundo motyvus nėra BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir bylos nutraukimo pagrindų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo K. Š. kasacinį skundą.