- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-12-10
- Bylos Nr.
- 1A-279-485/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-02555-2022-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas, Algirdas Remeika, Gytis Večerskas
- Nuteistasis
- V. B.
- Nukentėjusysis
- M. O. B.
- Civilinis ieškovas
- Kauno teritorinės ligonių kasai
- Advokatai
- Aurimas Černiauskas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį ir jam skirta bausmė 1 (vieni) metai laisvės apribojimo, įpareigojant per 5 (penkis) mėnesius sudalyvauti elgesio pataisos programoje ir visą bausmės laiką uždrausti bendrauti su M. O. B. (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas, 5 dalies 2 punktas).
Nukentėjusiosios M. O. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš V. B. nukentėjusiajai M. O. B. 1 254,15 Eur (vienas tūkstantis du šimtai penkiasdešimt keturi eurai 15 ct) turtinei žalai atlyginti ir 2 500 Eur (du tūkstančiai penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Priteista iš V. B. nukentėjusiajai M. O. B. 1 500 Eur išlaidų advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti.
Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasai iš V. B. priteista 3 755,50 Eur (trys tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt penki eurai 50 ct) turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. V. B. nuteistas už tai, kad 2022 m. sausio 21 d. apie 10.00 val. namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu į name esančią verandą stūmė kaimynę M. O. B., ko pasekoje ji nugriuvo ant grindų, padarydamas jai poodinę kraujosruvą ties kairiu klubu ir kairio šlaunikaulio subkapitalinės dalies (kaklo) lūžį ir šiuo fiziniu smurtiniu veiksmu sukėlė M. O. B. fizinį skausmą bei padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą.
2. Kauno apylinkės teismo nuosprendyje konstatuota, kad kaltinamojo veiksmai, dėl kurių pripažinta, kad kaltei pagrįsti įrodymų pakanka, kvalifikuoti tinkamai, civilinio ieškinio pagrįstumo ir jo dydžio nustatymo klausimai išspręsti įvertinus bylos medžiagą, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis bei teismų praktika, bausmės paskirta įvertinus padarytos veikos pavojingumą bei pobūdį ir nuteistojo asmenybę.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai bei prašymai
3. Nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. kovo 6 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį bei civilinių ieškovių nukentėjusiosios M. O. B. ir Kauno teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius atmesti. Apelianto vertinimu, nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas padarant esminius BPK pažeidimus, reglamentuojančius įrodymų tyrimą ir vertinimą, kas turėjo esminės įtakos neteisingam baudžiamojo įstatymo pritaikymui, o tuo pačiu ir neteisėto nuosprendžio priėmimui.
Dėl įrodymų vertinimo
1.1. Skunde nuteistasis teigia, kad byloje nebuvo surinkta jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, kurių visuma patvirtintų, kad V. B. neabejotinai įstūmė kaimynę M. O. B. į jai priklausančią namo verandą, ko pasėkoje nukentėjusioji nukrito ir jai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Apylinkės teismas V. B. kaltę grindė prieštaringais, nepatikimais ir tarpusavyje nesiderinančiais nukentėjusiosios parodymais, jos skambučio bendruoju pagalbos telefono stenograma, vaizdo kameros įrašais bei liudytojų L. L. ir D. B. parodymais. Tačiau nei vienas iš teismo minėtų įrodymų, nei jų visuma nepatvirtina V. B. kaltės. Pirmos instancijos teismas negalėjo V. B. kaltės grįsti nukentėjusiosios parodymais, nes jie buvo nepatikimi, nenuoseklūs ir prieštaravo tiek jos pačios duotiems parodymams, tiek liudytoju parodymams, vaizdo įrašams.
1.2. Pirminės apklausos metu nukentėjusioji negalėjo paaiškinti daugumos detalių, už kurios vietos kaltinamasis ją stūmė, kuo, į kurią vietą stūmė (krūtinę, petį, pilvą ir pan.), tuo tarpu apklausiama teisme, praėjus metams nuo įvykio būdama 83 metų amžiaus, nukentėjusioji prisiminė kur kas daugiau detalių, t. y., kad kaltinamasis ją stūmė su dviem rankomis, kad stūmė į petį, kad ji krito ant kairiojo šono, kad po to neatsikėlė. Apelianto teigimu tas faktas, kad ji po metų teismui paaiškino išsamesnes ir detalesnes aplinkybes, nei iš karto po įvykio, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad teismui paaiškinimai buvo duoti po susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga.
1.3. Nukentėjusioji teisme parodė, kad kaltinamajam ją pastūmus, ji nukrito ir iš skausmo nebeatsikėlė nuo žemės iki atvyko greitoji pagalba, tačiau liudytoju apklaustas kaimynas D. B. nurodė, kad nuėjęs pas B., pamatė, kad ji stovi, atsirėmusi rankomis į spintelę. Liudytojais apklausti greitosios medicinos pagalbos darbuotojai – M. M. Š., S. K. taip pat parodė, kad jiems atvykus, nukentėjusio sėdėjo ant batų dėžės, o ne gulėjo. Teismas visiškai nevertino nukentėjusiosios parodymų prieštaringumo dėl kitų tos dienos įvykių, t. y. nukentėjusioji teismui aiškino, kad po įvykio ją kalbino pas ją atėjusi kaimynė L. L., tačiau ši liudytoja teismui tvirtino, kad sirgo COVID ir įvykio dieną nebuvo išėjusi iš namų, nematė įvykio, nebuvo atėjusi pas nukentėjusiąją į namus. Apelianto teigimu, teismas neįvertino, kad nukentėjusioji apklausiama pareigūnų iš karto po įvykio nuslėpė faktus, kad ji pati grasino fiziniu smurtu kaltinamajam, ir jam sudavė su kastuvu į galvos sritį, ko nepadarė tik dėl greitos V. B. reakcijos, ir dėl to, kad jis kastuvą iš jos atėmė.
Šalies argumentai
1.4. Apeliantas V. B. skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo paties kaltinamojo V. B. parodymais, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamojoje byloje, buvo nuoseklūs tiek dėl esminių įvykiu aplinkybių, tiek dėl jų sekos. Kaltinamasis savo kaltę neigė kategoriškai nurodydamas, kad 2021 m. sausio 21 d. tarp jo ir nukentėjusiosios vyko žodinis konfliktas, kuris neperaugo į smurtinius veiksmus, nebent pačios nukentėjusiosios, kuomet ji kėsinosi trenki kaltinamajam su kastuvu per galvą, pati nukentėjusioji elgėsi agresyviai, keikė necenzūriniais žodžiais, ir netgi nueidinėjančiam nuteistajam sudavė kastuvu, o jis tik stengėsi išvengti smūgio. Po šito nukentėjusioji nuėjo namo, jam matant ji negriuvo.
1.5. Apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad byloje esantys vaizdo įrašai patvirtina, kad tarp kaltinamojo V. B. ir nukentėjusiosios N. O. B. buvo konfliktas, kadangi vaizdo įrašuose nematyti nukentėjusiosios pastūmimo fakto, nematyti ne tik pačios nukentėjusiosios, bet ir nukentėjusios nugriuvimo ant kairiojo šono fakto. Be to, vaizdo įrašai paneigia nukentėjusiosios aplinkybes, kad kaltinamasis jai kasant sniegą pribėgo ir pastūmė. Vaizdo įrašų apžiūros protokoluose fiksuoti duomenys, kad kaltinamasis „galimai stumia“ nukentėjusiąją, negali būti prilyginami faktiškai įvykdytam pastūmimui ar dėl pastūmimo nukentėjusiosios nugriuvimui. Skunde taip pat pažymima, kad vaizdo įrašai neatitinka įrodymams keliamų teisėtumo ir leistinumo kriterijų, yra neobjektyvūs, selektyvūs. Liudytoja L. L. paaiškino, kad vaizdo įrašą pasiėmė nukentėjusiosios dukra D. H., kuri dalį vaizdo įrašo iškirpo, o įrašo originalo neišsaugojo. Iš to seka, kad V. B. kaltė yra grindžiama ne originaliu, tačiau iškarpytu ir redaguotu vaizdo įrašu, todėl tokių selektyvių duomenų pagrindu asmens kaltė negali būti grindžiama.
1.6. Skunde apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis liudytojų B. L. F. ir B. C., kurios tiesiogiai matė įvykį, parodymais. Liudytoja B. C. parodė, kad kaltinamasis nesmurtavo prieš nukentėjusiąją. Liudytoja B. L. F. teisme patvirtino, kad tiesiogiai matė įvykį, matė, kaip B. kastuvu sudavė kaltinamajam, pabėgo į kambarį, o V. B. tame kambaryje tikrai nebuvo, tikrai jos nemušė. Apelianto nuomone, vien tas faktas, kad kaltinamasis gyvena su liudytoja B. L. F. vienuose namuose nėra pakankamas pagrindas nevertinti B. L. F. parodymų, kaip nepatikimų ar neteisingų. Nors B. C. parodymai buvo kiek nenuoseklūs, tačiau teismas nevertino liudytojos amžiaus - 90 metų, kas aiškiai patvirtino ribotas galimybes po pusantrų metų nuo įvykio tiksliai atkurti įvykių eigą.
1.7. Skunde teigiama, kad V. B. kaltę paneigė greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuoti duomenys bei greitosios pagalbos paramedikės M. M. S. parodymai, nes greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje pažymėta, kad atvykę medikai įvykį vertino, kaip nukentėjusiosios „ūmią ligą“, o ne nelaimingą atsitikimą ar juo labiau nusikaltimą. Pirmos instancijos teismas neįvertino, jog nukentėjusioji galėjo susižaloti kitomis aplinkybės, t. y. paslysti namuose ir nukristi, nei ją neva pastūmus V. B.. Apelianto įsitikinimu, aplinkybes, kad ši baudžiamojo byla buvo susijusi su nukentėjusiosios ir jos dukrų siekiu pasipelnyti, patvirtina beveik 8 000 Eur civilinio ieškinio pareiškimas ir netgi nukentėjusiosios dukrų siekis šioje byloje pareikšti civilinius ieškinius kaltinamajam.
Dėl civilinių ieškinių ir proceso išlaidų
1.8. Apeliantas skunde nurodo, kad nukentėjusioji M. O. B. į bylą nepateikė jokių įrodymų (kvitų, mokėjimo nurodymų), kurie patvirtintų išlaidų, susijusių su medikamentų įsigijimu, realumą ir jų dydį. Teismas taip pat neteisėtai nukentėjusiosios naudai priteisė turinę žalą, kaip negautas darbo užmokesčio pajamas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad įvykio metu nukentėjusioji buvo 82 metų amžiaus ir tariamai įsidarbino įmonėje, likus porai savaičių iki įvykio, tačiau pirmos instancijos teismas šių „negautų pajamų“ nevertino realumo aspektu.
1.9. Apelianto teigimu, nors teismas per pusę sumažino nukentėjusiosios prašytos neturinės žalos dydį, visgi, jo įsitikinimu, ir priteista suma yra aiškiai per didelė, neproporcinga nei įvykio aplinkybėms, nei teismų praktikoje priteisiamiems žalos dydžiams. Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusioji yra garbaus, 83 metų amžiaus, todėl tai, kad jai skauda įvairias vietas, kad ji lankosi pas gydytojus, yra natūralūs tokio amžiaus asmens sveikatos požymiai, o ne nusikalstamos veikos neigiami padariniai, dėl kurių ji patiria didelius dvasinius išgyvenimus ir skausmus ir kuo grindžiamas ieškinys.
1.10. Skunde apeliantas nurodo, kad teismų praktikoje priteisiamos neturinės žalos dydis nukentėjusiems, patyrusiems sveikatos sutrikdymus pagal BK 138 str., svyruoja nuo kelių šimtų eurų iki 3 300 Eur, tačiau maksimalios, kelis tūkstančius siekiančios sumos priteisiamos išskirtiniais atvejais, kai nustatyti sužalojimai, susiję su kaulų lūžiais, reikalingomis atlikti operacijomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m sausio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-382/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-721/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-474/2004). Iš to seka, kad minėtų įvykių kontekste, net ir pripažinus V. B. kaltu, nukentėjusiajai galėtų būti priteista nebent kelių šimtų eurų suma.
1.11. V. B. vertinimu, teismas pažeidė BPK 106 straipsnį, nes iš V. B. nukentėjusiajai priteisė ne jos pačios, o jos dukrų, kurios pagal BPK 106 str., nebuvo subjektai turintys teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apelianto teigimu, nepriklausomai nuo to, ar bus patenkinta apeliacinio skundo dalis dėl V. B. pripažinimo kaltu pagal BK 138 str., skundžiamo nuosprendžio dalis dėl iš jo priteistų 1500 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nukentėjusiajai, turi būti panaikinta.
1.12. V. B. teigimu, teismas taip pat nepagrįstai patenkino ir Kauno teritorinės ligonių kasos 3 755,50 Eur civilinį ieškinį, t. y. priteisė aiškiai per didelę sumą, kuri yra neproporcinga V. B. finansinei padėčiai. Nuteistasis yra pensininkas, be pensijos negauna jokių kitų pastovių pajamų. Nuteistajam jo gaunamos pensijos vos pakanka pragyventi, dėl ko iš jo priteista suma neatitinka pamatinių teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų ir yra aiškiai per didelė.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į nuteistojo skundą nukentėjusiosios M. O. B. atstovas advokatas Aurimas Černiauskas prašo V. B. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį. Atsiliepime advokatas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai V. B. pripažino kaltu, tinkamai išsprendė nukentėjusiosios pareikšto civilinio ieškinio klausimą ir teisingai nustatė padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydžius. Atsiliepime taip pat prašoma priteisti iš nuteistojo nukentėjusiosios jos apeliacinės instancijos teisme patirtas atstovavimo išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. B. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios atstovas ir prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmetamas.
7. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. B. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu, jo nuomone, byloje surinkti įrodymai jo kaltės nepatvirtina, taip pat jis ginčija iš jo priteistų turtinės bei neturtinės žalų ir proceso išlaidų pagrįstumą bei dydžius. Apygardos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį peržiūri atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 str. 3 d.).
Dėl įrodymų vertinimo
8. Įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini.
9. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog apylinkės teismas apeliantą kaltu pripažino vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas, įstatymus taikė tinkamai, BPK reikalavimų nepažeidė.
Žemesnės instancijos teismas
10. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas teisme kaltinamasis V. B. kaltę neigė ir nurodė, kad 2022 m. sausio 21 d. ryte jis norėjo sudrausminti kaimynę M. B. dėl piktybiško elgesio kasant sniegą, todėl jie sukonfliktavo, ji užsimojo jam su kastuvu, tuomet jis gindamasis atkišo ranką, ištraukė kastuvą ir numetė. Jis norėjo nueiti, tačiau nukentėjusioji pasitraukė į verandą ir ten mosikavo šepečiu, rėkė, kad jis ateitų, tačiau jis į verandą nebuvo įėjęs. V. B. tvirtina, kad jam nebuvo minties kaimynę pastumti, nematė, kad ji būtų nugriuvusi. Jis neigia bet kokį fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją. Šios pozicijos V. B. laikėsi ir apeliaciniame skunde, skųsdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir prašydamas jį išteisinti. Apeliaciniame skunde V. B. taip pat nurodo, kad jų konfliktas įvyko dėl nukentėjusiosios veiksmų, nes ji pati elgėsi agresyviai, keikė jį, nueidinėjančiam sudavė kastuvu, o jis tik stengėsi išvengti smūgio. Apelianto įsitikinimu, būtent jo nuosekliais parodymais, o ne nukentėjusiosios neprieštaringais ir nepatikimais parodymais teismas turėjo vadovautis, priimant nuosprendį. Taigi, iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo kaltę iš esmės grindė tik nukentėjusiosios parodymais, kurie yra prieštaringi, jų nepatvirtina kiti bylos įrodymai, be to, neobjektyviai buvo vertinami ir liudytojų parodymai.
11. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
12. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog apylinkės teismas apeliantą kaltu pripažino vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas, įstatymus taikė tinkamai, BPK reikalavimų nepažeidė. Priešingai nei teigia V. B. apeliaciniame skunde, visi byloje surinkti įrodymai buvo įvertinti kompleksiškai, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, teismas juos palygino tarpusavyje bei kitų byloje esančių duomenų kontekste. Skundžiamame nuosprendyje aiškiai ir motyvuotai išdėstyti argumentai, kurių pagrindu apelianto atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pažymėtina, kad skunde aukštesniajam teismui išdėstyti iš esmės tapatūs argumentai, kuriais savo nekaltumą apeliantas grindė ir bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme metu, ir į kuriuos pirmosios instancijos teismas išsamiai ir argumentuotai atsakė. Naujų įrodymų ar duomenų, kurie leistų daryti kitokią išvadą, apeliaciniame skunde nenurodyta.
13. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su V. B. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmos instancijos teismas negalėjo jo kaltės grįsti nukentėjusiosios parodymais, nes jie buvo nepatikimi, nenuoseklūs ir prieštaravo tiek jos pačios duotiems parodymams, tiek liudytoju parodymams, vaizdo įrašams. Apeliantas nukentėjusiosios parodymų nepatikimumą grindžia detaliu jos parodymu vertinimu, t. y., kad iš karto po įvykio ji negalėjo paaiškinti daugumos detalių, už kurios vietos kaltinamasis ją stūmė, kuo, į kurią vietą stūmė, tačiau teisme, praėjus metams nuo įvykio jau prisiminė kur kas daugiau detalių, kas, jo teigimu, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad teismui paaiškinimai buvo duoti po susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga užbaigus tyrimą. Teisėjų kolegija su tokiais teiginiais nesutinka ir laiko, kad tai neduoda pagrindo M. O. B. parodymus laikyti neteisingais.
14. Išanalizavus nukentėjusiosios viso proceso metu duotus parodymus bei kitą medžiagą, matyti, kad M. O. B. davė iš esmės nuoseklius ir vienas kitam neprieštaraujančius parodymus, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu ji aiškiai nurodė įvykio eigą. Apklausta teisme ji parodė, kad ji, paėmusi kastuvą kasė sniegą. Tada atlėkė kaltinamasis ir pastūmė rankomis per petį, po ko ji krito ant kairio šono tiesiai ant žemės. Stūmė iš kiemo pusės į koridorių, tada ji buvo prie savo slenksčio. Po to ji greitai pati iškvietė policiją ir greitąją pagalbą. Sakė, kad ją kaimynas sužeidė. Jai skaudėjo kairę ranką ir negalėjo pakelti kojos, jai lūžo kairysis klubas. Po pastūmimo kraujosruvos ryte nebuvo, tik skaudėjo sužalotą vietą. Iki šio įvykio puikiai vaikščiojo, dabar jau neima lazdelės, kai eina. Jai pradėjo skaudėti širdį, kairę akį. Tuoj pat ją nuvežė į traumatologinę ligoninę.
15. Kaip matyti iš 2022 m. vasario 17 d. apklausos protokolo, nukentėjusioji paaiškino konflikto su nuteistuoju pradžią ir eigą, kad V. B. ją puolė ir stipriai pastūmė, tuo metu ji buvo prie savo buto durų, tarpduryje, kad po pastūmimo ji nukrito ir pajuto skausmą kairėje šlaunyje. Dėl patirto skausmo patyrė šoką ir nepamena, kaip iškvietė greitosios medicinos pagalbą. Dėl įvykio patyrė fizinį skausmą ir išgąstį. Taigi, ikiteisminio tyrimo metu M. O. B. aiškiai ir nuosekliai nurodė esmines jos sužalojimo aplinkybes. Be to, natūralu, jog ji išsigando, todėl iš karto kai kurių detalių galėjo ir neprisiminti. Pažymėtina ir tai, kad tuojau po įvykio nukentėjusioji telefonu kreipėsi į Bendrosios pagalbos centrą ir nurodė, kad ją puolė kaimynas, nustūmė, dėl ko ji nukrito ant žemės, skauda koją, negali pasikelti. Šios aplinkybės užfiksuotos telefoninio pokalbio stenogramoje.
16. V. B. skunde pažymi, kad nukentėjusiosios parodymus, jog ji nukrito ir iš skausmo nebeatsikėlė iki atvyko greitoji pagalba, paneigia liudytojų D. B. bei greitosios medicinos pagalbos darbuotojų Ms M. Š. ir S. K. parodymai, kad iki atvažiuojant greitajai, nukentėjusioji ne gulėjo, o sėdėjo ar stovėjo. Pažymėtina, kad nukentėjusioji savo parodymuose nėra akcentavusi, jog nukritusi ji jau nebeatsikėlė. Iš pokalbio bendruoju pagalbos telefonu stenogramos matyti, kad 2022 m. sausio 21 d. 9.56 val. iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambinusi nukentėjusioji M. O. B. nurodė, kad ją pastūmė kaimynas ir nežino, ar dabar atsikels, ar neatsikels, labai skauda klubą. Taigi, apelianto skunde paminėtų liudytojų parodymai apie tai, kad nukentėjusiąją jie rado ne gulinčią, pastarosios parodymams neprieštarauja, o tik suponuoja išvadą, kad po kiek laiko ji nuo žemės atsikėlė. Be kita ko, ir liudytojų parodymai negali būti vertinami selektyviai, tik atskiri jų fragmentai. Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojo D. B. parodymai, jog nuėjęs pas nukentėjusiąją pasiskolinti kastuvo, jis matė, kad ji stovi atsirėmusi į spintelę ir iš jos veido matėsi, kad kažkas atsitiko, M. O. B. jam pasakė, kad kaimynas ją sužalojo, patvirtina pačios nukentėjusiosios parodymus. Aukštesniojo teismo vertinimu, medicinos pagalbos darbuotojų M. M. Š. ir S. K. nurodytos aplinkybės, t. y., kad atvykę į vietą jie namo hole rado sėdinčią moterį, kuri skundėsi skausmu kirkšnyje, dėl ko jai suleido vaistų, kad moteris sakė, jog pastūmė kaimynas, kad moteris pati nepaėjo, todėl jie atsinešė neštuvus ir nunešė į greitosios automobilį, taip pat tik patvirtina M. O. B. nurodytas aplinkybes.
17. Nepagrįstas ir skundo teiginys, kad nukentėjusiosios parodymai, jog kaimynė L. L. po įvykio buvo pas ją užėjusi, prieštarauja šios liudytojos parodymams, kuri teigė, kad 2022-01-21 sirgo ir nebuvo išėjusi iš namų. Kaip matyti iš pačios nukentėjusiosios parodymų, M. O. B. nesakė, kad ji atsimena, jog L. L. tikrai po įvykio pas ją buvo atėjusi. Nukentėjusioji parodė, kad jai pati L. L. sakė, jog buvo atėjusi pas ją ir negalėjo susikalbėti, ir kad jos vyras buvo atėjęs. Vėliau nukentėjusioji nurodė, kad neprisimena, ar ji pati skambino L. L., ar ši jai skambino. Liudytoja apklausta L. L. parodė, kad ji pati paskambino M. O. B., paprašė paskolinti kastuvą. M. O. B. pasakė ateiti ir pasiimti, nes ją sužalojo kaimynas ir ji laukia greitosios. Šių duomenų visuma rodo, kad L. L. nukentėjusiajai paskambino tuoj po įvykio, kai M. O. B. jau buvo nukritusi ir susižalojusi, jau buvo išsikvietusi greitąją pagalbą, todėl natūralu, jog dėl skausmo ir išgąsčio galėjo neatsiminti kai kurių detalių, juo labiau, kad neužilgo pasiskolinti kastuvo atėjo L. L. vyras D. B.. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie prieštaravimai nėra esminiai, leidžiantys abejoti M. O. B. parodymais, laikyti melaginaisi ir jais netikėti. Priešingai, darytina išvada, kad liudytoja L. L. nors nebuvo tiesioginė įvykio liudytoja, tačiau ji taip pat patvirtino, kad įvykio dieną skambino nukentėjusiajai dėl kastuvo pasiskolinimo ir sužinojo, kad kaltinamasis V. B. ją sužalojo, kad ji laukia greitosios pagalbos, kas, kitų duomenų visumos kontekste, taip pat patvirtina nukentėjusiosios parodymus.
18. V. B. skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo jo paties parodymais, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamojoje byloje, buvo nuoseklūs tiek dėl esminių įvykiu aplinkybių, tiek dėl jų sekos. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto parodymai bylos tyrimo eigoje nebuvo nuoseklūs. Pirmos apklausos metu jis nurodė, kad įvykio metu jis atėmė kastuvą iš nukentėjusiosios ir neigė ėjęs paskui nukentėjusiąją bei ją stūmęs. Vėliau jis papildomai nurodė, kad nukentėjusioji į rankas paėmė kažkokį pagalį, norėjo jam suduoti, išsigandęs atėmė jį iš nukentėjusiosios ir nuėjo namo. Kituose paaiškinimuose jau teigė, kad po to, kai atėmė iš nukentėjusiosios kastuvą, jis ėjo paskui nukentėjusiąją į jos verandą, bet į vidų nebuvo įėjęs, nors vėliau pripažino, kad atėmęs kastuvą ėjo paskui nukentėjusiąją iki jos buto. Taigi, kritiškai vertinti V. B. parodymus pirmosios instancijos teismui davė pagrindo ne tik jų prieštaravimas kitais bylos medžiagai, tačiau ir jo paties parodymų nenuoseklumas.
19. Nuteistasis savo gynybinę poziciją siekė pagrįsti ir liudytojų B. F. ir B. Č. parodymais, teigdamas, jog teismas nepagrįstai nelaikė jų teisingais vien dėl to, jog apeliantas gyvena su liudytoja B. F. vienuose namuose, o B. C. parodymų nenuoseklumas ir ribotos galimybės po pusantrų metų tiksliai atkurti įvykių eigą, paaiškinamas liudytojos garbiu amžiumi, ko teismas nevertino. Šiame kontekste pažymėtina, kad liudytojų, kurie palankūs vienai ar kitai ginčo pusei parodymai nelaikytini subjektyviais vien dėl nurodytos aplinkybės. Siekiant išsiaiškinti šių asmenų, kaip ir visų kitų, parodymų teisingumą ir patikimumą, jie turi būti vertinami byloje surinktų įrodymų visumos kontekste.
20. Liudytoja B. L. F. parodė, kad įvykio dieną buvo lauke ir matė, kaip M. O. B. su kastuvu daužo per nugarą V. B., jie ginčijosi, ir po kiek laiko M. O. B. įbėgo į savo kambarį, o V. B. jos kambaryje tikrai nebuvo ir tikrai M. O. B. nemušė. Liudytoja B. L. F. parodė, kad pernai ar užpernai, kai buvo pas B. Č., matė, kaip Birutės kaimynė užkliuvo už slenksčio ir nugriuvo, įkrito pas save į kambarį. Kaip matyti iš šių liudytojų parodymų, jie ne tik neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių, prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, tačiau yra prieštaringi ir tarpusavyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių ir pagrįstai nustatė, kad liudytojų B. L. F. ir B. Č. parodymai vertinti kritiškai, kaip siekis padėti V. B. išvengti atsakomybės.
21. Apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad byloje esantys vaizdo įrašai laikytini jo kaltės įrodymu, nes juose nematyti ne tik pačios nukentėjusiosios, bet ir jos nugriuvimo fakto. V. B. teigimu, vaizdo įrašų apžiūros protokoluose fiksuoti duomenys, kad kaltinamasis „galimai stumia“ nukentėjusiąją, negali būti prilyginami faktiškai įvykdytam pastūmimui ar dėl pastūmimo nukentėjusiosios nugriuvimui. Iš pateikto vaizdo įrašo apžiūros protokolo matyti, kad į kiemą įeina galimai nukentėjusioji M. O. B., kuri pasiima kastuvą, kasa sniegą. 10:54:27 ateina galimai įtariamasis V. B.. Galimai O. B. užsimoja kastuvu, galimai V. B. ją stumia ir nueina. Tada ji vejasi ir vėl užsimoja kastuvu. 10:54:46 galimai V. B. pribėga prie galimai O. B., kuri mojasi kastuvu. 10:54:47 galimai V. B. galimai O. B. įstumia pro duris į namą ir nueina, o moteris jau neišeina. Faile „Clip January 21 2022“ matyti, kaip galimai O. B. kasa sniegą. Girdisi galimai V. B. balsas „Kur tu kasi blet“. Galimai B. sako „Ateik, atei“, užsimoja ateinančiam galimai V. B. kastuvu. Vyras artėja link jos su šluota, atstumia ir nueina. Moteris jį vejasi užsimojusi kastuvu. Abu konfliktuoja dėl sniego kasimo. Pribėgęs vyras galimai stumia O. B. ir nueina pats, pasigirsta tik moters balsas „uoj“. (1 t., b. l. 105–113).
22. Teisėjų kolegija sutinka su skundo teiginiu, kad iš vaizdo įrašuose užfiksuotos medžiagos nėra galimybės konstatuoti, kad įraše užfiksuoti M. O. B. ir V. B., todėl šių įrašų apžiūros protokole visur, kur nėra aiškaus žmogaus ar veiksmų vaizdo, yra nurodoma „galimai“. Tačiau išvadą, kad juose užfiksuoti konfliktuojantys būtent apeliantas ir nukentėjusioji, yra pagrindo daryti įvertinus bylos įrodymų visumą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp apelianto ir nukentėjusiosios kilo konfliktas dėl sniego kasimo. Nors M. O. B. ir V. B. nurodo skirtingas aplinkybes, tačiau jie abu neneigia, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, t. y. namo kieme jie abu ginčijosi. V. B. nurodė, kad nukentėjusioji turėjo kastuvą ir juo užsimojusi bandė jam užduoti, kad ji sakė jam : „ateik“, ir šios aplinkybės yra užfiksuotos vaizdo įraše.
23. Liudytojai D. B. ir L. L. parodė, kad jie turi vaizdo kameras, kai kurios jų filmuoja jų kiemą, viena kamera truputį atsukta į M. O. B. kiemą, su ja ir jos vaikais yra dėl to susitarimas. Šis įvykis buvo užfiksuotas vaizdo kamera, ji nukentėjusiosios dukrai D. leido prisijungti prie jų kompiuterio ir pasižiūrėti vaizdo įrašą. Taigi, šių liudytojų parodymai taip pat patvirtina, kad byloje esančiuose vaizdo įrašuose filmuota būtent jų namo kieme, įvykio metu, todėl nėra pagrindo abejoti, kad vaizdo įrašuose užfiksuoti ne kas kitas, o nukentėjusioji M. O. B. ir V. B.. Vaizdo įraše taip pat užfiksuota, kai tarp kaltinamojo V. B. ir nukentėjusiosios M. O. B. iškilusio konflikto metu nukentėjusioji buvo užsimojusi kastuvu, o V. B. ją stūmė, nukentėjusioji vėl užsimojo kastuvu, o tada V. B. ją įstūmė į namą. Nors vaizdo įraše dėl filmavimo kameros įrengimo vietos nėra užfiksuota, kaip nukentėjusioji nukrito, tačiau įraše girdimas šūksnis „uoj“, kas, vertinant kartu su aukščiau aptartais nuosekliais nukentėjusiosios parodymais bei kitais juos patvirtinančiais duomenimis, leidžia daryti išvadą, jog būtent tuo metu nukentėjusioji nuo V. B. pastūmimo nukrito.
24. Vaizdo kamerų įraše užfiksuotų duomenų patikimumą V. B. apeliaciniame skunde siekia paneigti ir tuo, kad nebuvo pateiktas ištisas vaizdo įrašas, o jis iškarpytas. Aukštesniojo teismo vertinimu, aplinkybė, kad pateiktas dalis įrašo, užfiksuotų aplinkybių neiškraipo ir nepaneigia. Šiuo atveju svarbu tai, kad teismui buvo pateikta tik su konkrečiu analizuojamu įvykiu susijusi vaizdinė medžiaga, be to, ta vaizdo įrašo atkarpa, kuri buvo pateikta, yra vientisa ir joje atsispindi būtent V. B. nukentėjusiosios atžvilgiu atlikti veiksmai.
25. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką, įrodymo procese svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-284-648/2016). Bylą nagrinėjantis teismas turi kompetenciją nuspręsti, kurie byloje esantys duomenys atitinka leistinumo kriterijus, kurie iš jų turi įrodomąją vertę, ar jie patikimi, ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018).
26. Skunde V. B. teigia, kad jo kaltę paneigė greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuoti duomenys bei greitosios pagalbos paramedikės M. M. Š. parodymai, nes greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje pažymėta, kad atvykę medikai įvykį vertino, kaip nukentėjusiosios „ūmią ligą“, o ne nelaimingą atsitikimą ar juo labiau nusikaltimą. Kaip matyti iš M. M. Š. parodymų, ji patvirtino, kad M. O. B. buvo nepatikslintas šlaunikaulio išnarinimas, ir dokumentuose turėjo būti pažymėta ne „ūmi liga“, o nelaimingas atsitikimas. Liudytoja paaiškino, kad toks suklydimas galėjo atsitikti dėl to, jog tuo laiku, greičiausiai buvo Covidas ir medikai buvo apsirengę apsaugine apranga. Remiantis aptartu, laikytina, jog ši techninė klaida nepaneigia tikrojo nukentėjusiosios sveikatos sutrikimo ir priežasties, dėl ko buvo kviesti greitosios pagalbos medikai. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmos instancijos teismui nebuvo jokio objektyvaus pagrindo aiškintis kitų nukentėjusiosios susižalojimo aplinkybių, t. y., jog ji galėjo pati paslysti ir nukristi, nes bylos duomenų visetas neginčijamai patvirtina, jog ji nukrito ir susižalojo ją pastūmus V. B..
27. Iš tarnybinio pranešimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo matyti, kad GMP brigadai M. O. B. išsivežus į priėmimo skubios pagalbos ir traumų skyrių, po gydytojų apžiūros buvo nustatytas kairės pusės šlaunikaulio lūžis. Gydytojas R. N. nurodė, kad pacientė šiuo metu stacionarizuojama ligoninėje, nes bus atliekama operacija (1 t., b. l. 6–7). Ligos istorijos Nr. S22-512 išraše nurodyta, kad 2021 m. sausio 21 d. apie 10 val. nukentėjusioji buvo pastumta kaimyno, jai nustatytas kairio šlaunikaulio kaklo lūžis ( 1 t., b. l 46). Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G 590/2022 matyti, kad M. O. B. konstatuota poodinė kraujosruva ties kairiu klubu ir kairio šlaunikaulio subkapitalinės dalies (kaklo) lūžis. M. O. B. nustatomas nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 37–38). Šie duomenys patvirtina, kad atsiradę padariniai tiesioginiu priežastinius ryšiu susiję su apelianto veiksmais.
28. V. B. nukentėjusiąją M. O. B. stūmė iš kiemo pusės į koridorių, kuomet ji buvo prie slenksčio. Tokių veiksmų pobūdis nuosprendį priėmusiam teismui pagrįstai leido neginčijamai spręsti, jog V. B. suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad dėl tokių jos veiksmų tokie padariniai gali kilti ir sąmoningai leido jiems atsirasti, todėl padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistasis veikė tiesiogine tyčia. Esant nurodytoms aplinkybėms, laikytina, kad kaltinamojo V. B. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Dėl civilio ieškinio ir proceso išlaidų
29. Dėl turtinės žalos. Turtinės žalos samprata yra suformuluota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią teisės normą žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų <...>. CK 6.263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Tačiau turi būti laikomas imperatyvo, kad žala turi būti atlyginta teisingai, tai susijęs su konstituciniais žalos atlyginimo proporcingumo, adekvatumo principais. Civilinis ieškinys turi būti grindžiamas leistinu būdu gautais įrodymais.
30. Skunde V. B. nurodo, kad turtinė žala nukentėjusiajai priteista nepagrįstai, nes M. O. B. į bylą nepateikė jokių įrodymų (kvitų, mokėjimo nurodymų), kurie patvirtintų išlaidų, susijusių su medikamentų įsigijimu, realumą ir jų dydį, skunde nesutinkama ir su nukentėjusiosios naudai turine žala, už negautas darbo užmokesčio pajamas, nes V. B. teigimu, įvykio metu nukentėjusioji buvo 82 metų amžiaus ir tariamai įsidarbino įmonėje, likus porai savaičių iki įvykio, tačiau pirmos instancijos teismas nevertino šių „negautų pajamų“ realumo. Teisėjų kolegija su tokiais skundo teiginiais neturi pagrindo sutikti.
31. Nukentėjusioji M. O. B. pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė atlyginti jai iš V. B. turėtas išlaidas už medikamentus, kitus būtinuosius reikmenis ir produktus, suteiktas socialines paslaugas, kurias sudaro 91,44 Eur. Byloje nėra dokumentų, patvirtinančių ją turėjus šias išlaidas, tačiau medicininiai išrašai iš gydymo įstaigos patvirtina, jog nukentėjusiajai dėl patirto sužalojimo, pooperaciniu laikotarpiu paskirtas medikamentinis gydymas, taigi, akivaizdu, jog jai reikėjo pirkti vaistus, dėl ko patyrė turtinę žalą.
32. Į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad sužalojimo metu M. O. B. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos prižiūrėtoja, kurios nustatytas sutartimi darbu užmokestis sudarė LRV nustatytą minimalų darbo užmokestį, proporcingą išdirbtam darbo laikui. Vidutinis nukentėjusiosios darbo užmokestis pagal šią darbo sutartį per mėnesį sudarė 360 Eur atskaičius mokesčius. Dėl sužalojimo nuo 2022 m. sausio 21 d., tai yra 3 mėn. ir 5 d., jai buvo suteiktas nedarbingumas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jai priteisė ir negautas pajamas, kurias paskaičiavo pagal pateiktus dokumentus. Šiuo atveju, priešingai nei teigiama skunde, negautų pajamų pagrįstumas ir jų dydis visiškai nesusijęs su asmens amžiumi bei darbo trukme iki sužalojimo. Nukentėjusioji prašė priteisti ir išlaidas, patirtas dėl gyvenamojo būsto pritaikymo po patirto sveikatos sutrikdymo ir apriboto mobilumo (naujo san. mazgo įrengimas). Teismas nustatė, kad V. B. nusikalstami veiksmai nėra susiję priežastiniu ryšiu su šiomis išlaidomis, todėl šioje dalyje civilinis ieškinys netenkintas.
33. Nepagrįstas skundo teiginys, jog teismas Kauno teritorinei ligonių kasai priteisė aiškiai per didelę sumą, kuri yra neproporcinga V. B. finansinei padėčiai. Civilinis ieškovas Civilinio ieškovo Kauno teritorinė ligonių kasos byloje pateiktas ieškinys dėl 3 755,50 Eur turtinės žalos (2 t., b. l. 92), susijusios su nukentėjusiosios M. O. B. gydymu, laikytinas pagrįstu ir įrodytu. Nėra ginčo, kad nukentėjusioji buvo gydoma stacionariai ligoninėje, jai atlikta operacija. Dėl nukentėjusiosios gydymo Kauno teritorinė ligonių kasa turėjo išlaidų ir šios išlaidos atsirado dėl neteisėtų apelianto veiksmų. Šis ieškinys įrodytas, todėl iš kaltinamojo priteistas teisėtai ir pagrįstai.
34. Dėl neturtinės žalos. Apelianto teigimu, nors teismas per pusę sumažino nukentėjusiosios prašytos neturinės žalos dydį, visgi, jo įsitikinimu, ir priteista suma yra aiškiai per didelė, neproporcinga nei įvykio aplinkybėms, nei teismų praktikoje priteisiamiems žalos dydžiams. Teisėjų kolegijos vertinimu, neturtinės žalos dydžio klausimas pirmosios instancijos teismo išspręstas tinkamai. Apeliaciniame skunde nepagrįstai per didelės neturtinės žalos priteisimas grindžiamas ir nukentėjusiosios senyvu amžiumi, nes nepaisant M. O. B. amžiaus, ji dar dirba ir socialiai aktyvi, be kita ko, asmuo negali būti diskriminuojamas dėl amžiaus, sprendžiant jam padarytos žalos dydžio (bei kitus) klausimus. Jokių pagrįstų argumentų, paneigiančių nustatytos neturtinės žalos dydį nukentėjusiajai, apeliaciniame skunde nuteistasis nepateikė.
35. Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra asmens patirtų kančių ir praradimų ekvivalentas, nes neturtinę žalą galima tik sąlygiškai įvertinti ir kompensuoti materialiai, visiškas neturtinės žalos atlyginimas materialiomis priemonėmis neįmanomas, nes žala padaroma piniginės išraiškos neturinčioms vertybėms. Kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 3K-3-539/2012).
36. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos klausimą, atsižvelgė į tai, jog dėl patirtų sužalojimų M. O. B. negalėjo eiti į darbą, kentė skausmus, jai buvo atlikta operacija, po įvykio dėl patirtų fizinių sužalojimų nukentėjusioji turėjo nedarbingumą, gėrė vaistus ne tik kad numalšintų skausmą, bet ir nuo nerimo bei nemigos, turėjo didelių nepatogumų, suvaržymų, jos socialinis gyvenimas buvo apribotas. Spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą, teismas įvertino ir kitas aplinkybes, t. y. nusikalstamų veiksmų pobūdį, kaltę, kaltinamojo amžių ir turtinę padėtį, taip pat vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.
37. Apeliaciniame skunde nukentėjusiajai nustatytos neturtinės žalos dydį V. B. ginčija grįsdamas teismų praktika, kurioje, pasak jo, asmenims, patyrusiems sveikatos sutrikdymus pagal BK 138 str., ši žala svyruoja nuo kelių šimtų eurų iki 3 300 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokius teiginius apeliantas grindžia teismų praktika, formuota 2004 m. - 2009 m., tačiau ši praktika iki šių dienų pakito. Pagal vėlesnę teismų praktiką, nustatomas neturtinės žalos dydis už tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą svyruoja 1 000 iki 4 000 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-140/2012, 2K-238/2014, 2K-258-699/2015, 2K-P-135-648/2016, 2K-221-648/2016, 2K-21-942/2016, 2K-139-895/2017, 2K-24-895/2017, 2K-36-895/2017, 2K-291-942/2018, 2K-289-693/2019, 2K-105-222/2019, 2K-227-697/2022, 2K-207-628/2023, 2K-85-594/2024 2K-254-1214/2024; Klaipėdos apygardos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-15-361/2022, 1A-46-606/2022, 1A-107-795/2022; Kauno apygardos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-415-813/2021, 1A-557-634/2021, 1A-502-923/2022; Vilniaus apygardos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-524-908/2021, 1A-134-935/2022, 1A-76-576/2023, 1A-144-1121/2023, 1A-302-932/2022). Mažiausia, nuo 1 000 iki 1 500 Eur neturtinė žala paprastai priteisiama tada, kai nukentėjusiajam padaryti sužalojimai nėra susiję su kaulų lūžiais. Didžiausia, nuo 3 000 iki 4000 eurų neturtinė žala priteisiama tada, kai nustatomi veido kaulo lūžiai ar kiti sužalojimai, pareikalavę operacinio ar stacionaraus gydymo, arba kai neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam sužalotojo gyvenimui.
38. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, ir nenurodė vadovavęsis teismų praktika, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, įvertinus aptartą aktualią teismų praktiką, nustatinėjant nesunkaus sveikatos sutrikdymu sukeltą neturtinę žalą, ir įvertinus ir šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiosios M. O. B. prašomos priteisti neturtinės žalos dydį sumažino iki 2 500 Eur. Dar labiau mažinti neturtinės žalos dydį, kaip to prašo nuteistasis V. B., apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.
39. Dėl proceso išlaidų. V. B. vertinimu, teismas pažeidė BPK 106 straipsnį, nes iš jo nukentėjusiajai M. O. B. priteisė ne jos pačios, o jos dukrų, kurios nebuvo subjektai pagal BPK 106 str., turintys teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, patikras bylinėjimosi išlaidas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios dukros šioje byloje teikė civilinius ieškinius, tačiau teismas atsisakė juos priimti, todėl skundžiamo nuosprendžio dalis dėl iš jo priteistų 1500 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nukentėjusiajai turi būti panaikinta. Teisėjų kolegija su tokiais teiginiais nesutinka ir konstatuoja, kad nukentėjusioji patyrė bylinėjimosi išlaidų, todėl jos iš nuteistojo priteistos pagrįstai. Byloje pateikta medžiaga patvirtina, kad proceso išlaidos sudaro už nukentėjusiajai M. O. B. advokato padėjėjo L. J. suteiktą teisinę pagalbą, todėl ta aplinkybė, kad pinigų pavedimus šiam nukentėjusiosios atstovui atliko nukentėjusiosios dukros, nepaneigia fakto, kad šios išlaidos susiję būtent su nukentėjusiosios M. O. B. atstovavimu bylos procese.
40. Dėl bausmės. Apeliaciniame skunde V. B. nedėsto argumentų dėl netinkamai jam paskirtos bausmės, nes jis prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad apeliantas dėl pareikšto kaltinimo kaltu pripažintas ir nuteistas pagrįstai, pasisako ir dėl jam paskirtos bausmės. Bausmę nuteistajam teismas paskyrė vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę. Už nusikalstamą veiką teismas jam skyrė švelniausią sankcijose numatytą bausmę – laisvės apribojimą. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, jo sprendimo niekas negali įtakoti, ir tik jis gali spręsti, kokia bausmė įgyvendins teisingumo, proporcingumo principus, atitiks bausmės tikslų bei paskirties kriterijus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, parinkdamas V. B. bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ir neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas.
Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme
41. Šios instancijos teisme nukentėjusiąją M. O. B. atstovavo advokatas Aurimas Černiauskas. Byloje esantys pinigų pervedimo dokumentai patvirtina, kad už atsiliepimo į nuteistojo apeliacinį skundą parengimą bei nukentėjusiosios atstovavimą apeliacinės instancijos teisme buvo sumokėta 1 858,55 Eur (4 t., b. l. 60-66). Advokatas A. Černiauskas parengė nukentėjusiosios M. O. B. vardu atsiliepimą į V. B. apeliacinį skundą, dalyvavo teisiamuosiuose posėdžiuose. Iš viso vyko keturi teismo posėdžiai, bendrai jie truko nepilnai 2 valandas, įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos sudėtingumą, apimtį, apeliacinio proceso teisme trukmę, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį apimtį bei turinį, sprendžia, jog prašomos priteisti išlaidos, kurias nukentėjusioji patyrė naudodamasis advokato paslaugomis, laikytinos per didelėmis, todėl jos mažintinos ir iš V. B. nukentėjusiosios naudai priteisiama 1 000 Eur proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
42. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė pažymą, patvirtinančią, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos V. B. išlaidas sudaro 72,92 Eur. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Įvertinus tai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas nuteistajam buvo paskirtas ne jo iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo, kad V. B. pasirinko gynėją atstovauti jį apeliacinės instancijos teisme, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos skirtas advokatas nuo dalyvavimo procese teismo buvo atleistas, teisėjų kolegija sprendžia, jog išlaidos už antrinę teisinę pagalbą valstybei iš V. B. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti nukentėjusiajai M. O. B. iš V. B. 1 000 Eurų (vieną tūkstantį eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtas proceso išlaidų.
Nepriteisti iš V. B. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažymą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.