Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal apelianto D. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2020 m. sausio 31 d. nutarties, kuria netenkintas jo skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato 2019 m. lapkričio 21 d. nutarimo Nr. 95-ANR_N-1509-2019 pakeitimo, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato 2019 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. 95-ANR_N-1509-2019 D. R. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnio 5 dalį dėl to, kad 2019 m. lapkričio 18 d., 06.45 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį neblaivus, kai nustatytas lengvas girtumo laipsnis. Jam buvo paskirta 800 eurų dydžio bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 12 mėnesių.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

4. Pasak apelianto, teismas, nepaisydamas daugybės skundą padavusį asmenį teigiamai charakterizuojančių aplinkybių bei ypatingo poreikio vairuoti transporto priemones, visus argumentus atmetė kaip neturinčius reikšmės lyginant su faktu, kad padarytas pavojingas nusižengimas, turintis įtakos ne tik automobilių eismo saugumui, bet ir žmonių sveikatai ir gyvybei. D. R. įsitikinimu, sprendimas netaikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų, motyvuojant vien tuo, kad buvo padarytas ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatytas nusižengimas, yra nepagrįstas.

13. Galiausiai apeliantas skunde pamini Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-292-634/2018, Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-211-332/2018 ir to paties teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-185-282/2018, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-571-468/2015, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-595-256/2016, Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-545-319/2014, Šiaulių apygardos teismo 2019 m. liepos 2 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-168-316/2019, akcentuodamas, kad teismų praktika rodo, jog minimalios administracinės nuobaudos ir trumpesnės nei imperatyviai numatytas teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas skiriamos ir tiems vairuotojams, kurių neblaivumas panašus į nagrinėjamos bylos ar net viršijo vieną promilę.

14. Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

15. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad skundžiama Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2020 m. sausio 31 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde neginčijamos faktinės aplinkybės, administracinėn atsakomybėn patraukto D. R. veiksmų kvalifikavimas bei paskirta piniginė nuobauda. Skunde keliamas tik apeliantui paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas, prašoma pritaikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas (apeliantas kaip taikytiną įvardina galiojančią minėto straipsnio redakciją) ir sutrumpinti specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ANK 652 straipsnio 1 dalies nuostatomis, patikrina administracinio nusižengimo bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu.

17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad administracinė nuobauda ar poveikio priemonė, taikant ANK 34 straipsnio 5 dalies (iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusia įstatymo redakcija) nuostatas, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama, kai padaryto administracinio nusižengimo ir jį padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos ar poveikio priemonės griežtumo ir dydžio, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais. Remiantis kasacinio teismo praktika, mažesnės nei įstatymo numatytos administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės skyrimas arba jos neskyrimas yra sietini su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu, kai įstatymo sankcijoje numatyta nuobauda ar poveikio priemonė, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nebūtų teisinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 7 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-41/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 5 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-20-942/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 30 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-38-303/2016).

18. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad D. R. nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatų grindžia teikdamas argumentus, susijusius su padaryto pažeidimo pavojingumu, asmenybės charakteristika, poreikiu vairuoti transporto priemones, panašiose bylose formuojama teismų praktika.

19. Pasisakydamas dėl apeliantui paskirtos nuobaudos, apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad vien tik tas faktas, jog asmuo padarė ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą savaime nereiškia, kad tokiam asmeniui jokiu atveju negali būti pritaikytos ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatos (skunde apeliantas tikina neva apylinkės teismas savo sprendimą iš esmės motyvavo aplinkybe dėl padaryto nurodyto nusižengimo). Kita vertus, neginčytina ir nediskutuotina, kad vairavimas esant neblaiviam yra vienas iš šiurkščiausių ir pavojingiausių KET pažeidimų. Tai lemia, jog tokio pobūdžio bylose iškilus klausimui dėl ANK 34 straipsnio 5 dalies (6 dalies) nuostatų taikymo, būtina ypatingai atidžiai išanalizuoti visas su pažeidimo padarymu susijusias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju itin akcentuotina ta aplinkybė, jog apeliantui buvo nustatytas (įvertinus paklaidą) 0,83 promilių neblaivumas, kas reiškia, jog leistina riba buvo viršyta daugiau nei dvigubai. Apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę vertina kaip ypač reikšmingą, sprendžiant klausimą dėl galimybės skirti trumpesnį, negu įstatymo numatytą minimalų administracinio poveikio priemonės terminą. Be to, būtina įvertinti tai, kad apeliantas buvo sustabdytas policijos pareigūnų lapkričio viduryje anksti ryte, t. y. tuo metu, kai dėl tamsos ir prastesnio matomumo eismo sąlygos būna sudėtingesnės. Nors apeliantas skunde remiasi Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 11 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-366-337/2016, cituodamas jos dalį, kurioje nurodoma, kad „vairuojant transporto priemonę nebuvo sukeltas eismo įvykis, nebuvo padaryta žala kitų asmenų turtui ir sveikatai, nepažeisti kiti KET reikalavimai, todėl tokį asmens elgesį laikyti labai pavojingu ar piktybišku nėra pagrindo“, visgi apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju konstatuoto neblaivumo laipsnio kontekste argumentais dėl nesukelto eismo įvykio bei nepadarytos žalos nesivadovauja. Visuotinai žinoma, kad neblaivumas daro neigiamą poveikį vairuojančiam asmeniui – sulėtėja jo reakcijos laikas, sumažėja dėmesio koncentracija ir pan. Visa tai apsunkina asmens gebėjimą vairuojant priimti greitus ir adekvačius sprendimus, dėl ko akivaizdžiai padidėja eismo įvykių rizika, o ypač, kai yra vairuojama vairuojant tamsiu paros metu bei esant prastam matomumui. Tad, įvertinęs nustatytą neblaivumą, nusižengimo padarymo laiką, apeliacinės teismas, priešingai nei bando įtikinti apeliantas, neturi pagrindo išvadai, kad pastarojo padarytas nusižengimas yra mažiau pavojingas. Teiginiai dėl to, kad nebuvo padaryta žala, teisiškai yra nereikšmingi, kadangi atsakomybė dėl vairavimo esant neblaiviam kyla nepaisant to, ar dėl tokio vairavimo kilo kokie nors padariniai, ar ne. Eismo įvykio nesukėlimas, kitų KET reikalavimų nepažeidimas taip pat niekaip nesumenkina vairavimo esant neblaiviam, o neblaivumo būklėje dar ir sukėlus eismo įvykį bei padarius kitus KET pažeidimus būtų pagrindas už tai taikyti administracinę atsakomybę pagal atitinkamas ANK normas arba netgi spręsti klausimą dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn (sukėlus BK 281 straipsnio 2 dalyje numatytus padarinius).

20. Apeliaciniame skunde nemažai dėmesio skiriama aplinkybėms, kurios teigiamai charakterizuoja D. R. asmenybę ir, pastarojo įsitikinimu, sudaro pagrindą taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog skunde nurodomos aplinkybės iš tiesų teigiamai charakterizuoja apeliantą. Vis tik, priešingai negu mano apeliantas, vien tik teigiama asmenybės charakteristika nėra pakankamas pagrindas nustatyti trumpesnį teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą nei numatyta ANK 422 straipsnio 6 dalyje. Pažymėtina, jog paprastai nuobaudos ar, kaip šiuo atveju, administracinio poveikio priemonės skiriamos laikantis įstatyme numatytų ribų. ANK 34 straipsnio 5 dalis, suteikianti teisę skirti švelnesnę nei įstatyme numatyta nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, yra bendrosios taisyklės išimtis. Vien jau tai sudaro pagrindą teigti, kad taikant ANK 34 straipsnio 5 dalį byloje turi būti nustatytos išskirtinės ir ypatingos nusižengimą padariusio asmens naudai bylojančios aplinkybės, kadangi priešingu atveju galėtų susidaryti situacija, kai išimtine turinti būti taisyklė praktikoje būtų taikoma pernelyg dažnai ir taip būtų paneigiama įstatymų leidėjo valia nustatant atsakomybės ribas. Tad vien teigiama apelianto asmenybės charakteristika nesudaro pagrindo skirti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teigiama charakteristika galėtų būti vienas iš pagrindų taikyti minėtą įstatymo straipsnį, tačiau kartu turėtų būti nustatytos ir kitos, pabrėžtina, išskirtinai apelianto naudai bylojančios aplinkybės, ko šiuo atveju konstatuoti negalima. Pažymėtina, kad tokio ANK 34 straipsnio 5 dalies (pagal galiojančią redakciją – ANK 34 straipsnio 6 dalies) nuostatų aiškinimo nepaneigia apelianto cituota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 7 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-41/2014, iš kurios turinio matyti, kad asmenį pozityviai apibūdinančios aplinkybės gali būti viena iš priežasčių švelninti tokio asmens teisinę padėtį, tačiau šioje nutartyje nepaneigiama, kad pagrindu švelninti asmens teisinę padėtį gali būti tik išskirtinės aplinkybės.

21. Skunde apeliantas dėsto aplinkybes, rodančias poreikį turėti teisę vairuoti transporto priemones. Teismas, iš naujo nekartodamas šių apelianto nurodytų aplinkybių, pažymi, kad jos visgi nelaikytinomis kaip sudarančios pagrindą ANK 34 straipsnio 5 dalies taikymui. Visų pirma, suprasdamas, kad teisė vairuoti transporto priemones jam yra būtina tiek siekiant atlikti darbines funkcijas, tiek rūpinantis šeimos nariais ir artimaisiais, o taip pat ir vykdant kitokio pobūdžio veiklą, apeliantas privalėjo elgtis itin atsakingai ir įvertinti pasekmes, kurios kiltų nesilaikant imperatyvaus draudimo, numatyto KET 14 punkte. Apeliantas pats pasirinko neatsakingo elgesio variantą, nors pagal gyvenimišką patirtį, ilgametį vairavimo stažą neabejotina, jog turėjo suvokti gresiančias tokio elgesio pasekmes. Pažymėtina, jog dauguma apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, kuriomis grindžiamas poreikis dėl teisės vairuoti transporto priemones turėjimo, apeliantui buvo seniai žinomos, tačiau jos neatgrasė nuo vairavimo esant neblaiviam. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apelianto šiuo metu patiriami sunkumai išties yra laikytini natūraliomis jo paties padaryto nusižengimo pasekmėmis. Kita vertus, pabrėžtina, kad apeliantas neprarado darbo. Darbdavys suteikė pastarajam galimybę dirbti kitose pareigose, kurios nors ir mažiau apmokamos, tačiau bet kokiu atveju suteikia stabilias pajamas pragyvenimui. Juo labiau, atsižvelgiant į tai, kad darbdavys apeliantą vertina itin teigiamai (kaip patikimą, sąžiningą, atsakingą darbuotoją), tikėtina reali galimybė, kad pasibaigus administracinio poveikio priemonės taikymui ir D. R. įstatymų nustatyta tvarka vėl įgijus teisę vairuoti, pastarajam bus suteikta galimybė dirbti ankstesnį darbą. Taigi pagrįstai manytina, kad skundą padavusio asmens patiriami sunkumai dėl pakitusio darbo pobūdžio ir sumažėjusio atlyginimo (konkretūs duomenys apie tai, kiek pakito darbo užmokestis, nepateikti) netaps nuolatiniai ir yra apriboti pritaikyto administracinio poveikio priemonės terminu.

22. Apeliantas akcentuoja privalantis pasirūpinti savo motina, kuriai nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, be to, netekęs teisės vairuoti, nebegali padėti savo sutuoktinei pastarosios vykdomoje veikloje, taip pat nuvežti dukras į užklasines veiklas, pagelbėti dukrų violončelės mokytojui organizuojant renginius ar prisidedant prie parapijos savanorystės. Pasisakant dėl nurodytų argumentų, pirmiausia pažymėtina, kad apeliantas ir jo šeima neprarado transporto priemonės, o tai reiškia, kad yra galimybė daugelį apelianto įvardintų nepatogumų pašalinti pasirūpinant asmeniu, kuris galėtų vairuoti esamą transportą ir taip padėti apeliantui pastarojo iškilusiuose sunkumuose. D. R., turėdamas transportą, kurio laikinai pats negali vairuoti, turėtų kreiptis pagalbos į jam artimus asmenis arba, esant neatidėliotinai situacijai, ieškoti pašalinio asmens, už prieinamą atlygį galinčio pavairuoti automobilį, arba galiausiai pastarojo sutuoktinė turi apsvarstyti galimybę įgyti teisę vairuoti transporto priemones. Kita vertus, būtina pažymėti tai, jog apeliantas turi seserį, kuri bent iš dalies gali pasirūpinti jųdviejų motina. Be to, byloje nėra duomenų, kad apelianto dukros, kurių viena jau yra pilnametė ((duomenys neskelbtini) metų), o kita – nepilnai (duomenys neskelbtini) metų, pas gydytojus ar į užklasines veiklas negalėtų nuvykti kitu transportu nei iki nusižengimo vairavo apeliantas ir, juo labiau, būti vežamos būtent išskirtinai paties apelianto. Taigi laikytina, kad skundą padavusio asmens šeimos narių ir artimųjų poreikiai, nors ir sunkiau bei ženkliai nepatogiau, tačiau visgi gali būti užtikrinami, pačiam apeliantui ir neturint teisės vairuoti. Suprantama, kad D. R. galimybė padėti savo žmonai verčiantis individualia veikla, taip pat pačiam užsiimant visuomenine veikla dėl prarastos teisės vairuoti transporto priemones sumažės, tačiau šiuo aspektu pabrėžtina, kad apeliantas teisę vairuoti prarado tik laikinai, o ne visam laikui. Taigi apelianto nurodomos aplinkybės, kuriomis jis grindžia poreikį turėti teisę vairuoti, nesudaro pagrindo taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas.

23. Galiausiai, grįsdamas savo poziciją, apeliantas kaip pavyzdžius nurodo konkrečius teismų procesinius sprendimus ir, remdamasis jais, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, netenkinęs jo skundo, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Nors skunde įvardintose bylose pažeidėjams buvo trumpinamas specialiosios teisės atėmimo terminas, visgi reikia pabrėžti, kad kaltininkams ne vienu atveju buvo nustatytas mažesnis girtumas nei D. R. – 0,52 prom., 0,59 prom., 0,70 prom., 0,71 prom. (bylos Nr. ATP-595-256/2016, Nr. AN2-36-377/2017, Nr. AN2-185-282/2018, Nr. AN2-168-316/2019), kitu atveju teismas kaip ypač svarbią aplinkybę vertino tai, jog pažeidėjo sutuoktinė yra neįgali, jai konstatuotas tik 50 proc. darbingumas, pateiktais medicininiais dokumentais buvo pagrįsta, jog sutuoktinei atlikta operacija ir pažeidėjas ja rūpinasi (byla Nr. ATP-545-319/2014). Vienoje iš apelianto minimų bylų (Nr. ATP-571-468/2015), kurią priėmė Vilniaus apygardos teismas, pažeidėjui specialiosios teisės atėmimo terminas sutrumpintas nustačius pakankamai ženklų girtumą (1,27 prom.), tačiau vien šis sprendimas nereiškia, kad būtent tokia yra teismų praktika analogiškais atvejais. Greičiau atvirkščiai, minima byla yra daugiau išimtis iš pakankamai aiškios teismų praktikos dėl ANK 34 straipsnio 5 dalies (pagal šiuo metu galiojančią redakciją - ANK 34 straipsnio 6 dalies) taikymo. Antai, iš to paties Vilniaus apygardos teismo priimtų procesinių sprendimų matyti, kad nustačius mažesnį arba nežymiai didesnį neblaivumą, koks konstatuotas nagrinėjamoje byloje, teisės vairuoti transporto priemones terminas nebuvo trumpinamas (pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo nutartys Nr. ATP-1251-312/2015, Nr. ATP-1052-562/2015, Nr. AN2-377-497/2018, Nr. AN2-14-898/2019, Nr. AN2-471-1121/2019 ir kt.). Pabrėžtina, jog administracinė nuobauda, o taip pat ir administracinio poveikio priemonė yra skiriamos įvertinus konkrečioje byloje padaryto nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas nuobaudos skyrimui galinčias turėti reikšmės aplinkybes. Apeliacinio skundo ribose patikrinus D. R. paskirtos administracinio poveikio priemonės teisėtumą ir pagrįstumą jokių klaidų nei dėl šios poveikio priemonės pritaikymo, nei dėl jos termino parinkimo nenustatyta. Papildomai pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neanalizuoja ir nepasisako dėl skunde minimos tos pačios kaip ir skundžiamą nutartį priėmusios teisėjos procesinio sprendimo byloje Nr. II-85-522/2018, kuria apeliantas remiasi, siekdamas pagrįsti savo poziciją, kad teisėja, vadovaudamasi apelianto bylai analogiškomis aplinkybėmis, taikė ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas ir sumažino pažeidėjui teisės vairuoti transporto priemones terminą. Pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi juridinio pagrindo vertinti minimos bylos aplinkybes, vienok, pastebi, kad nurodytu atveju pažeidėjui buvo konstatuotas ženkliai mažesnis girtumas nei D. R. (0,58 prom.).

24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog minimalus specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones – atėmimo terminas (12 mėnesių) yra proporcingas D. R. padarytam nusižengimui, nėra per griežtas, atitinka ANK 22 straipsnio 1 dalyje nustatytus prevencinius tikslus, todėl sutrumpinti šį terminą apeliaciniame skunde nurodytai motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

D. R. skundo netenkinti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2020 m. sausio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.