Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų sprendimas, e2-342-998/2022

Teismas: Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2022-04-13
Bylos Nr.: e2-342-998/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-04908-2021-7
Bylos rūšis: civilinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Ieškinys patenkintas iš dalies.

Teisėjas: Diana Bučienė (pirm.)
Ieškovas: S. G.
Atsakovas: S. P., I. P.
Advokatai: Galina Morozova, Viačeslavas Žarkovas

Kategorijos

2.3.2.6.2Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas
2.3.2.7Sutuoktinių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles
2.6.1.2Prievolių atsiradimas
2.6.1.3.6Piniginės prievolės
2.6.29.1Bendrosios paskolos sutarties nuostatos
3.1.1.2.11Rungimosi principas
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.2.4.4Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas tarp šalių
3.2.6.1Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
3.2.6.5Galutinis sprendimas

Civilinė byla Nr. e2-342-998/2022Teisminio proceso Nr. 2-06-3-04908-2021-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.6.2; 2.3.2.7; 2.6.1.2; 2.6.1.3.6; 2.6.29.1; 3.1.1.2.11; 3.1.7.6; 3.2.4.4; 3.2.6.1; 3.2.6.5 (S)

KLAIPĖDOS APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. balandžio 13 d.Klaipėda

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėja Diana Bučienė,sekretoriaujant Ritai Bružinskienei, Laurencijai Lukoševičienei,vertėjaujant Liudmilai Martinkienei,dalyvaujant ieškovei S. G., ieškovės atstovei advokatei Galinai Morozovai,atsakovams S. P. ir I. P., atsakovų atstovui advokatui Viačeslavui Žarkovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. G. ieškinį atsakovams S. P. ir I. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti solidariai iš atsakovų 38 000 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovė S. P. yra jos gera pažįstama. Pažįsta vieną kitą daugiau kaip 20 metų ir iki šiol jas siejo draugiški santykiai. Padėdavo viena kitai, skolino pinigus. Jokių nesusipratimų ir ginčų niekada nebuvo.

2015 m. atsakovė S. P. kreipėsi į ją su prašymu paskolinti pinigų, kadangi susirgo jos mama. Ieškovės teigimu, ji paskolino atsakovei 7 300 Eur ir 2015 m. sausio 10 d. atsakovė S. P. dėl paskolintų pinigų surašė raštelį, kurį pavadino paprastu vekseliu. Sutarė, kad pinigus atsakovė grąžins, kada turės galimybę. Vėliau dar 5 kartus pagal atsakovės prašymus įvairiomis sumomis skolino atsakovei pinigus. Pinigų atsakovė prašė dėl savo sūnaus, kuris tuo metu gyveno Anglijoje, problemų. Ieškovė nurodo, kad su vyru tuo metu pardavė brangų butą (kotedžą) ir turėjo laisvų pinigų. Dėl gautų pinigų atsakovė S. P. jai pasirašė tame pačiame raštelyje. Nurodė datą, paskolintų pinigų sumą ir padėjo parašą. Iš viso laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 10 d. iki 2018 m. gegužės 12 d. S. P. iš jos pasiskolino 38 000 Eur. Grąžinti visą skolą žodžiu prižadėjo per 2 metus, bet negrąžino iki šiol. Priminus apie skolą ir pareikalavus grąžinti pinigus, atsakovė pareiškė, kad neturi pinigų ir nesutinka mokėti skolų. Po jos (ieškovės) prašymo grąžinti skolą, atsakovė kreipėsi į advokatą ir, jam patarus, pateikė pareiškimą Klaipėdos vyriausiajam policijos komisariatui, nurodydama, kad raštelyje suklastoti jos parašai. Atlikti ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta.

Kadangi atsakovė S. P. yra santuokoje ir pinigus skolinosi dėl šeimos problemų, ieškovės teigimu, atsakovu byloje trauktinas taip pat ir jos sutuoktinis I. P. ir skolą prašo priteisti solidariai.

Atsiliepimas

Atsakovai pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašo ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad su ieškove sutinka iš dalies. Atsakovė S. P. neginčija, kad 2015 m. sausio 10 d. pasiskolino iš ieškovės S. G. 7 300 Eur asmeniniams tikslams. Taip pat atsakovė S. P. pripažįsta, kad pinigų gavimui patvirtinti išdavė ieškovei paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriame nebuvo aptartas skolos grąžinimo terminas, nes šalys žodžiu susitarė, kad vekselio davėjas iki pinigų sumokėjimo vekselio gavėjui turi mokėti palūkanas už naudojimąsi pinigais ir vekselio gavėja S. G. savo sprendimu nustatė, kad vekselio davėja S. P. turi mokėti 5 proc. mėnesio palūkanas iki skolos grąžinimo. Taip pat šalys susitarė, kad vekselio davėja (atsakovė) S. P. negali skolos grąžinti dalimis.

S. P., negalėdama iš karto apmokėti vekselio, tai yra sumokėti 7 300 Eur, buvo priversta mokėti vekselio gavėjai palūkanas, kurias apskaičiuodavo vekselio gavėja S. G.: po 365 Eur (7 300 Eur x 0,05) per mėnesį. Apie priskaičiuotą palūkanų dydį buvo daromi įrašai vekselyje: 1. nuo 2015 m. sausio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. S. P. kiekvieną mėnesį mokėjo palūkanas. Kadangi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 25 d. palūkanų nemokėjo ir skolos negrąžino, S. G. paskaičiavo 1 000 Eur palūkanas už 3 mėn. ir 2016 m. kovo 25 d. vekselyje buvo padarytas prierašas dėl nesumokėtų palūkanų dydžio – 1 000 Eur; 2. S. G. 2017 m. rugpjūčio 18 d. apskaičiavo nesumokėtų palūkanų dydį, apie ką vekselyje buvo padarytas prierašas: 3 700 Eur (1 000 Eur + 2 700 Eur už 8 mėn. 2017 m.). 3. S. G. 2018 m. vasario 27 d. apskaičiavo nesumokėtų palūkanų dydį, apie ką vekselyje buvo padarytas prierašas: 6 000 Eur (3 700 Eur + 2 300 Eur už 6 mėn. nuo 2017 m. rugpjūčio mėn. iki 2018 kovo mėn.); 4. S. G. 2018 m, gegužės 30 d. apskaičiavo nesumokėtų palūkanų dydį, apie ką vekselyje buvo padarytas prierašas: 5 200 Eur (6 000 Eur + 1 095 Eur už 3 mėn. – 1 900 Eur sumokėtas palūkanas nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. gegužės 30 d.). Tokiu būdu nurodytame vekselyje yra nurodyta paskolos suma 7 300 Eur ir S. G. priskaičiuota nesumokėtų palūkanų suma – 5 200 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovai nurodo, kad nesutinka, jog tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Vekselio forma neatitinka įstatymo reikalavimų, o būtent paprastasis vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles. Tai reiškia, jog ieškovės teiginiai, kad tarp šalių egzistavo ar egzistuoja civiliniai teisiniai santykiai, laikytini neteisėtais bei nepagrįstais. Ieškovė negali ginti subjektinės teisės, kildinamos iš niekinio sandorio, nes iš neteisės negali kilti teisė (lot. ex iniuria ius non oritur).

Taip pat atsakovai nurodo, kad S. P. pastebėjo, jog vekselyje padaryti prierašai, kuriuos padarė ne ji, o kitas asmuo, tai yra 2015 m. sausio 10 d. vekselis suklastotas. S. P. mokėjo palūkanas ir vekselyje buvo daromas prierašas apie priskaičiuotas palūkanas. Tačiau, susipažinusi su vekselio kopija, S. P. pastebėjo, kad prie 2017 m. rugpjūčio 18 d. padaryto prierašo apie palūkanų dydį, prie tikros palūkanų sumos „3 700 Eur“ prirašytas skaičius „1“ ir tokiu būdu palūkanų dydis padidintas nuo „3 700 Eur“ iki „13 700 Eur“. Taip pat padarytas kitas suklastotas prierašas: „2018-05-12 4 800 Eur“ su S. P. parašu. S. P. teigimu, tokio prierašo niekada nebuvo, ir jos parašas suklastotas.

Kadangi remdamasi suklastotais duomenimis vekselio gavėja S. G. pradėjo reikalauti iš S. P. 38 000 Eur, nors negrąžintos skolos suma sudaro 7 300 Eur, S. P. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo subjektus dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Pagal S. P. pareiškimą buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nes, ikiteisminio tyrimo subjektų manymu, tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai ir S. P., manydama, kad dokumentas yra suklastotas, savo galimai pažeistą teisę gali ginti teisme civilinio proceso tvarka.

Atsiliepimas

Atsakovai nurodo, kad atsakovė S. P. neginčija, kad gavo iš S. G. 7 300 Eur, tačiau teigia, kad 30 700 Eur (38 000 Eur – 7 300 Eur ) nebuvo gavusi. Atsakovės S. P. teigimu, jokių paskolos teisinių santykių dėl 30 700 Eur paskolos gavimo tarp šalių nebuvo.

Be to, atsakovės S. P. manymu, 2015 m. sausio 10 d. vekselis negali būti pripažintas paskolos sutartimi, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.871 straipsnio 4 dalyje nustatytos paskolos sutarties notarinės formos (jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais), be to, 2015 m. sausio 10 d. vekselio turinys nepatvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui. Vekselio prierašuose nėra nurodyta, jog atsakovė S. P. skolinasi iš ieškovės pinigus, o ieškovė paskolina atsakovei pinigus. Taip pat nėra atsakovės įsipareigojimo grąžinti skolą. Atsakovės S. P. teigimu, vekselyje buvo daromas įrašas apie priskaičiuotas nesumokėtas palūkanas už negrąžintą 7 300 Eur skolą, jokių pinigų savo nuosavybėn S. P. neperėmė, jokių įsipareigojimų dėl pinigų grąžinimo neprisiėmė. Paskolos sutarties sudarymo teisinės pasekmės pasireiškia tuo, jog paskolos sutarties objektas, kurį sudaro pinigai arba kitokie rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai, nuo jų perdavimo momento pereina paskolos gavėjo nuosavybėn kartu pastarajam prisiimant pareigą grąžinti tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pat rūšies ir kokybės daiktų. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog prašomi priteisti pinigai atsakovei S. P. buvo paskolinti (perduoti nuosavybėn).

Dėl solidariosios atsakomybės atsakovai nurodo, kad neginčija, jog 2015 m. sunkiai sirgo atsakovės motina, kuri gyveno Ukrainoje, ir reikėjo pinigų gydymui bei slaugai. Kadangi tarp šalių nėra ginčo, kad paskola bus panaudota atsakovės S. P. motinos poreikiams, o ne atsakovų šeimos poreikiams, negali būti ginčo, kad pagal 2015 m. sausio 10 d. išrašytą vekselį skolos grąžinimo įsipareigojimą prisiėmė S. P., o ieškovė (kreditorius) su tuo sutiko, nes puikiai žinojo apie 7 300 Eur panaudojimo tikslą. Tokiu būdu reikalavimas dėl skolos priteisimo iš atsakovų solidariai nepagrįstas.

Atsiliepimas

Atsakovai pateikė teismui papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad civilinėje byloje Nr. eL2-17095-639/2015 S. G. sudarė taikos sutartį su S. J. dėl 23 900 Eur skolos, 5 procentų palūkanų sumokėjimo. Atsakovų duomenimis, taikos sutartis neįvykdyta, skola negrąžinta. Bylos duomenimis, 2015 m. rugsėjo 7 d. S. G. buvo paskolinusi S. J. 24 000 Eur, kurių grąžinimą pastarasis užtikrino vekseliu. Civilinėje byloje Nr. 2-6767-323/2012 Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. spalio 29 d. sprendimu S. G. naudai priteisė 89 700 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 89 700 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. balandžio 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 4 566 Lt bylinėjimosi išlaidų. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2013 m. balandžio 10 d., tačiau iki šiol neįvykdytas. Bylos duomenimis, „2009 m. atsakovė iš ieškovės nuolat skolindavosi įvairias pinigų sumas, kurių sutartu laiku negrąžindavo. Todėl šalys sutarė pasirašyti vieną dokumentą, kuriame būtų įrašyta visa atsakovės pasiskolinta suma. Tokiu būdu atsakovė pagal 2011-07-15 paprastąjį neprotestuotiną vekselį besąlygiškai įsipareigojo iki 2011-12-15 sumokėti ieškovei 26 000,00 EUR, kas pagal oficialų euro ir lito kursą sudaro 89 700,00 Lt.“. Atsakovai nurodo, kad taip pat iš šios civilinės bylos Nr. e2-342-998/2022 duomenų matyti, kad S. G. 2016 m. sausio 21 d. pardavė nekilnojamąjį turtą ir gavo 31 500 Eur grynųjų pinigų. Tokiu būdu, vekselio sudarymo metu (2015 m. sausio 10 d.) S. G. turėjo neįvykdyto reikalavimo teisę į 26 000 Eur, o 2015 m. rugsėjo 7 d. S. G. turėjo neįvykdyto reikalavimo teisę į 57 300 Eur (26 000 Eur + 24 000 Eur + 7 300 Eur). 2018 m. gegužės 12 d. (4 800 Eur paskolos suteikimo dienai) turėjo neįvykdytą reikalavimo teisę į 95 700 Eur, o 2016 m. sausio 21 d. gavę 31 500 Eur iki 2018 m. gegužės 12 d. suteikė 30 300 Eur paskolos. 2003 m. gruodžio 18 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojo turto deklaravimo įstatymas, kurio 3 straipsnis įpareigojo, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas uždeklaruoja 2003 m. gruodžio 31 d. pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 litų. Iš pateiktų duomenų matyti, kad S. G. 2016 m. deklaravo 1 463 Eur pajamų, o ieškinyje nurodė, kad jos pajamos ieškinio padavimo dieną sudaro 224 Eur per mėnesį. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos internetiniame puslapyje www.stat.gov.lt skelbia namų ūkio vartojimo išlaidų rodiklius, iš kurių matyti, kad pagal Statistikos departamento duomenis vidutiniškas vieno asmens išlaidas per mėnesį sudaro apie 300 Eur. Tokiu būdu, atsakovų teigimu, galima konstatuoti, kad S. G. išlaidos viršija jos pajamas.

Atsakovai taip pat nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė iškėlė versiją, kad pinigų skolinimo S. P. pagrindu buvo pastarosios pranešimas apie jos sūnaus I. P. sunkią materialinę padėtį. Tačiau, atsakovų teigimu, iš I. P. deklaracijų už 2017–2019 m. matyti pajamų dydis bei pajamų gavimo šaltinis.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovė palaikė ieškinį, prašė jį tenkinti ieškinyje nurodytais motyvais. Ieškovė nurodė, jog su atsakove S. P. dėl palūkanų nesitarė, vekselyje nurodytos sumos atsakovei buvo skolintos atsakovei kaip naujos paskolos. 7 300 Eur atsakovė skolinosi motinos gydymui, 2016 m. kovo 25 d. 1 000 Eur atsakovė skolinosi buto remontui, nurodydama, jog pritrūko pinigų durims, o 2017 m. rugpjūčio 18 d., 2018 m. vasario 27 d., 2018 gegužės 12 d. ir 30 d. atsakovė skolinosi pinigus dėl sūnaus problemų. Ieškovė nurodo, jog atsakovė teigusi, kad sūnus turi kažkokių problemų su teisėsauga Anglijoje, jog reikia pinigų advokatams, o kur ji dėjo tuos pinigus, ieškovė nežinanti. Kadangi atsakovei pinigai buvo reikalingi jos motinos gydymui ir sūnaus problemoms, skolą, ieškovės teigimu, turi atsakovė S. P. grąžinti kartu su vyru. Ieškovė taip pat nurodė, kad su atsakove buvo kalbėta dėl palūkanų, jei ji negalės grąžinti skolos, bet buvo kalbėta dėl 200 Eur už mėnesį, kuriuos atsakovė mokėjo gal du mėnesius, daugiau jokių mokėjimų atsakovė neatliko ir dėl 5 proc. palūkanų su atsakove nebuvo tartasi. Termino, kuriam laikui atsakovei buvo skolinami pinigai, jos sutarusios nebuvo, bet atsakovė buvo raginama sumokėti skolą. Atsakovė nurodė, kad grąžins skolą, kai parduos namą Ukrainoje, likusį po motinos mirties, taip pat su vyru nurodė, kad kreipėsi į banką dėl paskolos ir, kai gaus paskolą, grąžins skolą, bet iki šiol atsakovai skolos negrąžino. Ieškovė pažymėjo, kad ragino atsakovus grąžinti skolą, sutiko ir sutinka, kad mokėtų dalimis, bet kreipėsi į teismą po to, kai atsakovė pasikreipė į policiją dėl neva suklastoto vekselio.

Ieškovės atstovė papildė, jog, nors ieškovė raštu nepareikalavo skolos grąžinimo, tačiau atsakovė pripažino, kad iki jai (atsakovei) kreipiantis į policiją ieškovė buvo pareikalavusi grąžinti skolą ir tai, ieškovės teigimu, buvo skolos grąžinimo pareikalavimas.

Atsiliepimas

Atsakovai bei jų atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti.

Atsakovė S. P. teismo posėdyje nurodė, jog 2015 m. sausio 10 d. vekselį surašė ji, ji skolinosi 7 300 Eur mamos gydymui, tačiau daugiau jokių pinigų iš ieškovės nesiskolino ir negavo. Teigia, kad vekselyje atlikti prierašai daryti jos ranka, tačiau juose buvo žymima, kiek ji datos parašymo dieną skolinga palūkanų. Nurodė, kad su ieškove buvo sutarta, jog, jei negalės sumokėti iškart visos skolos, mokės 5 proc. mėnesinių palūkanų nuo 7 300 Eur skolos. Pagal paskutinį įrašą ji buvo nesumokėjusi 5 200 Eur palūkanų, bet juos vėliau sumokėjo ir sutinka, kad šią dieną yra skoloje ieškovei 7 300 Eur. Taip pat pažymėjo, kad apie skolą jos vyras nieko nežinojo, jam apie paskolą pasakė tik 2021 m. kovo mėn., kai ieškovė pareikalavo visos skolos. Nurodė, jog jos vyras dirbo užsienyje, ji buvo namų šeimininkė ir, kai prireikė pinigų mamos gydymui, vyro nebuvo, todėl jis nieko nežinojo apie paskolą. Atsakovės teigimu, ji pati žadėjo kažkaip atsiskaityti su ieškove. Pažymėjo, kad jos sūnus jokių problemų su teisėsauga neturėjo, o buto remontui jie ėmė vartojimo paskolą, todėl skolintis pinigų iš ieškovės nebuvo poreikio.

Atsakovas I. P. teismo posėdyje nurodė, kad apie žmonos iš ieškovės pasiimtą 7 300 Eur paskolą sužinojo tik 2021 m. kovo mėn. Nurodė, kad padės žmonai mokėti paskolą, tačiau pažymėjo, kad, jeigu būtų žinojęs apie tai, jog žmona ketina imti paskolą, nebūtų su tuo sutikęs. Taip pat nurodė, kad žino apie 7 300 Eur, apie kitas skolas nežino. Pažymėjo, kad buto remontui jie ėmė vartojimo paskolą.

Atsakovų atstovas pažymėjo, kad vekselis neatitinka įstatymo reikalavimų, todėl turėtų būti pripažintas negaliojančiu. Atkreipė dėmesį, jog pati ieškovė nurodė, kad skolos grąžinimo terminas tam tikras įvykis, t. y. namo pardavimas Ukrainoje, paskolos gavimas, tačiau šie įvykiai nėra įvykę. Taip pat nurodė, kad jei būtų priteista 7 300 Eur skola, ji turėtų būti mažinama 400 Eur, nes ieškovė nurodė, kad atsakovė S. P. du kartus mokėjo po 200 Eur, o kadangi ieškovė teigė, kad dėl palūkanų su atsakove nesitarė, skolos suma sudarytų 6 700 Eur.

Liudytojas V. G. teismo posėdyje nurodė, kad yra ieškovės sutuoktinis, jie turėjo pinigų ir, kai atsakovė atėjo prašyti pagalbos, jie nusprendė jai padėti. Teigė, kad šiaip pinigų nebūtų skolinę, bet atsakovė mokėjo įtikinti pasakodama apie savo bėdas, todėl jie skolino pinigus. Jis pats dauguma atvejų buvo namie, kai žmona skolino pinigus atsakovei S. P.. Liudytojo manymu, atsakovės S. P. vyras negalėjo nežinoti apie paskolas, kai į šeimą ateina tokios pinigų sumos. Be to, jis pats pažįsta atsakovą I. P., su juo kalbėjo dėl skolos grąžinimo ir jiems buvo žadėta, kad skola bus grąžinta, atsakovai ketino imti paskolą, bet iki šiol skolos negrąžino.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. sausio 10 d. atsakovė S. P. išrašė paprastąjį vekselį, pagal kurį atsakovė besąlygiškai įsipareigojo sumokėti vekselio turėtojai ieškovei S. G. 7 300 Eur. Pasirašydama šį vekselį, atsakovė pareiškė, kad vekselio išdavimo pasekmės jai yra aiškios.

Paprastajame vekselyje taip pat ranka atlikti įrašai su S. P. parašais „2016.03.25 1.000 € (parašas), 2017.08.18 13.700 € (parašas), 2018.02.27 6.000 € (parašas), 2018.05.30 5.200 € (parašas), 2018.05.12 4.800 € (parašas)“.

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama solidariai iš atsakovų priteisti 38 000 Eur skolą, teigdama, jog šiuos pinigus paskolino atsakovei S. P. per kelis kartus laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 10 d. iki 2018 m. gegužės 12 d., pinigų skolinimo įrašai buvo daromi 2015 m. sausio 10 d. paprastajame vekselyje, kurį surašė bei vėlesnius įrašus atliko atsakovė S. P..

Atsakovai nurodė, jog vekselio forma neatitinka įstatymo reikalavimų, nes pagal paskolos sumą jis turi būti notarinės formos. Atsakovų teigimu, sandoris prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatams, yra niekinis ir negaliojantis, todėl ieškovė negali ginti subjektinės teisės, kildinamos iš niekinio sandorio.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių

Vekselis, kaip vertybinis popierius, įstatyme apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam (Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau ĮPVĮ) 2 straipsnio 1 dalis, CK 1.105 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 1.97 straipsnio 1 dalį vertybinis popierius yra savarankiškas civilinių teisių objektas. Vekselis, kaip vertybinis popierius, gali laisvai dalyvauti civilinėje apyvartoje (CK 1.101 straipsnio 3 dalis). CK 1.105 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles. Analogiška nuostata įtvirtinta ir ĮVPĮ 3 straipsnio 2 dalyje.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, ir to neginčija nei ieškovė, nei atsakovai, kad 2015 m. sausio 10 d. ginčo vekselis, kurio suma yra 7 300 Eur, neatitinka minėtų teisės aktų reikalavimų, t. y. vekselis yra nepatvirtintas notaro. Dokumentas, kuriame nėra nors vieno iš ĮPVĮ 77 straipsnyje išvardytų rekvizitų, neturi paprastojo vekselio galios (ĮPVĮ 78 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad vekselis, pasirašytas nesilaikant imperatyvių įstatymo reikalavimų, neturi paprastojo vekselio galios (ĮPVĮ 78 straipsnio 1 dalis). Taigi, byloje yra pagrindas išvadai, jog ginčo vekselis yra netekęs vertybinio popieriaus teisinio statuso (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 176–179 straipsniai, 185 straipsnis).

Tačiau teismas pastebi, jog kasacinio teismo išplėstinė kolegija 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, apibendrindama ir suvienodindama kasacinio teismo praktiką, pateikė išaiškinimą, jog tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio, vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, 2020 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2020). Todėl, vekselio turėtojui teisme pareiškus reikalavimą, grindžiamą vekseliu, kuris yra netekęs vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statuso dėl to, ginčas sprendžiamas pagal konkretiems prievoliniams santykiams taikytinas teisės normas. Tokiu atveju taikoma bendroji procesinių pareigų paskirstymo taisyklė, kad ieškovas neprivalo teisiškai kvalifikuoti reiškiamo reikalavimo, tačiau privalo nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovui, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus. Civilinio proceso rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-100-469/2019). Kitaip sakant, kai vekselis nėra realizuojamas ĮPVĮ nustatytais terminais ir tvarka, reikalavimą reiškiantis kreditorius privalo pagrįsti pirminės prievolės, iš kurios kildinamas vekselis, buvimą ir atitinkamai atsakovo pareigos egzistavimą. Vekselis, nerealizuotas ĮPVĮ nustatyta tvarka ir praradęs savo, kaip vertybinio popieriaus, statusą, ginčo šalis siejančių prievolinių teisinių santykių įrodinėjimo procese vertinamas kaip paprastas rašytinis įrodymas, kuriame esantys duomenys gali patvirtinti ar paneigti prievolės buvimą. Teismas, laikydamasis CPK įtvirtintų bendrų įrodymų įvertinimo taisyklių ir įvertinęs vekselį kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, gali pripažinti vekselyje nurodytus duomenis įrodytais arba, priešingai, neįrodytais.

Nagrinėjamu atveju ieškovės į bylą pateiktas vekselis pateiktas tik kaip įrodymas, galimai patvirtinantis tarp šalių susiklosčiusius paskolinius santykius.

Ieškovės teigimu, pateiktas 2015 m. sausio 10 d. paprastasis vekselis patvirtina aplinkybę, jog ji atsakovei laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 10 d. iki 2018 m. gegužės 12 d. paskolino 38 000 Eur.

Tam, kad toks dokumentas (vekselis) būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu (pvz., ar yra pasirašytas vekselį išrašiusio asmens, ar nurodyta pinigų suma ir pan.); 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Pažymėtina, jog paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Taigi tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai pinigų paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta.

Teismas pastebi, jog Civilinis procesas inter alia grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, kadangi paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018). Taigi nagrinėjamu atveju ieškovei tenka pareiga įrodyti, jog suteikė paskolą ir, jei suteikė, tai kokio dydžio.

Byloje ginčo, kad ieškovė perdavė atsakovei S. P. ir kad pastaroji 2015 m. sausio 10 d. gavo 7 300 Eur, nėra. Tačiau atsakovė neigia gavusi 30 700 Eur.

Remiantis byloje pateiktu 2015 m. sausio 10 d. paprastuoju vekseliu nustatyta, jog jame atlikti tokie prierašai: „2016.03.25 1.000 € (parašas), 2017.08.18 13.700 € (parašas), 2018.02.27 6.000 € (parašas), 2018.05.30 5.200 € (parašas), 2018.05.12 4.800 € (parašas)“, tačiau nei vienas prierašas nedetalizuotas, ką jis apibrėžia. Ieškovės teigimu, nurodytos sumos prie datų patvirtina, jog buvo suteikta tokio dydžio paskola, atsakovės teigimu, kad prie datos fiksuota tai dienai susidariusi palūkanų skola nuo paskolintos 7 300 Eur sumos.

Teismo posėdyje ieškovė paaiškino, jog ji buvo pardavusi nekilnojamąjį turtą, todėl turėjo pinigų ir galėjo juos paskolinti atsakovei. Paaiškinti, kodėl nebuvo konkrečiai nurodoma, kad prierašuose nurodytos sumos yra paskola ir kad juos atsakovė gavo, ieškovė negalėjo, apsiribojo tuo, jog su atsakove buvo pažįstamos ir ja pasitikėjo. Pažymėtina ir tai, jog, išskyrus pačios ieškovės paaiškinimus, duomenų, kad pinigai buvo atsakovei perduoti, į bylą nepateikta (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis). Liudytoju apklaustas ieškovės sutuoktinis V. G. davė nenuoseklius paaiškinimus. Atsakydamas į klausimus nurodė, jog pinigai turbūt buvo perduoti namie, kad, jo manymu, tokie pinigai negalėjo būti perduoti gatvėje, vėliau teigė, kad tikrai namie, tačiau nepatvirtino, jog pats matė pinigų perdavimą. Pažymėtina, kad nenuoseklius paaiškinimus davė ir pati ieškovė. Ieškovė nurodė, kad dėl palūkanų su atsakove nesitarė, tačiau tuo pačiu nurodė, kad buvo tartasi dėl palūkanų, bet dėl 200 Eur ir juos kada duodavo, kada neduodavo atsakovė. Liudytojas V. G. nurodė, kad buvo tartasi dėl 5 proc. metinių palūkanų. Atsakovė S. P. taip pat nurodė, kad buvo tartasi dėl 5 proc. palūkanų mokėjimo, jeigu ji neturės ir negalės grąžinti iš karto visos 7 300 Eur paskolos. Atsakovė nurodė, kad jokios pinigų sumos ieškovės, išskyrus 7 300 Eur, nebuvo perduotos ir nuosekliai paaiškino, kaip buvo atliekami įrašai paprastajame vekselyje, t. y. nurodė, kad jeigu ji neturėdavo pakankamai pinigų mokėti palūkanas, buvo fiksuojama, kiek ji yra skoloje palūkanų. Iki kito įrašo ji iš dalies mokėdavo palūkanas ir vėliau vėl būdavo fiksuojama, koks yra susidaręs palūkanų įsiskolinimas. Atsižvelgiant į pačios ieškovės paaiškinimus, jog buvo kalba dėl 200 Eur palūkanų, jog atsakovė jas mokėjo nereguliariai, į ieškovės sutuoktinio bei atsakovės paaiškinimus, vertinant, kad į bylą nepateikta objektyvių duomenų, patvirtinančių pinigų perdavimą, teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad 2015 m. sausio 10 d. paprastojo vekselio prierašuose buvo fiksuojamos palūkanos (CPK 12 straipsnis, 176–179 straipsniai, 185 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju pastebėtina ir tai, kad pagrįstų abejonių dėl paskolų suteikimo kelia ieškovės paaiškinimai apie reikalavimus grąžinti paskolą. Kaip nurodo pati ieškovė, ji nuolat reikalaudavo, kad atsakovė grąžintų skolą, tokie reikalavimai prasidėjo dar 2016 m. Taigi abejotina, kad, nors beveik iškart po vekselio surašymo ieškovė reikalavo, jog atsakovė grąžintų skolą, ieškovė laikotarpiu nuo 2016 kovo 25 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. būtų suteikusi dar 30 700 Eur paskolą. Ieškovė bei liudytojas V. G. taip pat nurodė, kad 2016 m. – 2017 m. kalbėjo su atsakove telefonu reikalaudami skolos, tą pokalbį girdėjo ir atsakovės sutuoktinis atsakovas I. P., paskola nebuvo grąžinta, tačiau po to 2018 m. buvo suteiktos dar trys paskolos. Teismo vertinimu, tokios aplinkybės, kad dar 2016 m. – 2017 m. buvo vengta grąžinti skolą, kelia pagrįstų abejonių, jog esant tokioms aplinkybėms, ieškovė būtų papildomai paskolinusi nemažas sumas – 16 000 Eur (6 000 Eur (2018 m. vasario 27 d.), 5 200 Eur (2018 m. gegužės 30 d.), 4 800 Eur (2018 m. gegužės 12 d.)). Nurodytas aplinkybes, kad pinigai atsakovei buvo skolinami iš supratingumo, kad atsakovę buvo ištikusi bėda ir pinigų reikėjo atsakovų sūnaus pagalbai, teismas vertina kritiškai, kadangi į bylą nepateikta jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių tokius ieškovės teiginius.

Analizuojant vekselyje atliktus prierašus, nustatyta ir tai, kad juose nėra fiksuoti jokie atsakovės įsipareigojimai grąžinti vekselio prierašuose nurodytas sumas. Minėta, kad vekselyje nurodytos tik datos ir sumos, bet jokių duomenų, kad atsakovė prisiėmė įsipareigojimus grąžinti ir iki kada grąžinti prierašuose nurodytas sumas, byloje nepateikta (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis).

Apibendrinant tai, kas paminėta, teismo vertinimu, vien ieškovės žodiniai paaiškinimai apie paskolos dalyko perdavimą, turėjimą atitinkamą laikotarpį tam tikrą kiekį lėšų, aplinkybių – realaus paskolos dalyko perdavimo atsakovei neįrodžius kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis), nėra pakankami ir nesuteikia pagrindo daryti įtikinamą išvadą (CPK 185 straipsnis), kad suma, viršijanti 7 300 Eur, buvo faktiškai atsakovei perduota. Nesant įrodymų, jog pinigai, viršiję šią sumą, paskolos gavėjai buvo realiai perduoti, negalima spręsti, jog paskolos sutartis ieškovės nurodomai sumai buvo sudaryta (CPK 12 straipsnis, 176–179 straipsniai, 185 straipsnis) ir konstatuotina, jog 2015 m. sausio 10 d. paprastasis vekselis atitinka paskolos sutarties esmę 7 300 Eur sumai (CK 6.870 straipsnis, CPK 185 straipsnis).

Konstatavus, jog ieškovę ir atsakovę siejo paskoliniai santykiai dėl 7 300 Eur paskolos, teismas plačiau nepasisako dėl ekspertizės atliktos vekselių prierašų autentiškumui.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje nustatytu dispozityvumo principu. Šis principas reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Pagal civiliniame procese įtvirtintą dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes.

Šiuo atveju ieškovė, kreipdamasi į teismą, pagal vekseliuose padarytus prierašus prašė priteisti visą skolą, todėl teismas ginčą nagrinėjo neperžengdamas ieškiniu nustatytų ribų, nepasisakydamas dėl galimo palūkanų dydžio ir jų priteisimo / nepriteisimo pagal vekseliuose atliktus prierašus (CPK 2 straipsnis, 13 straipsnis).

Dėl paskolos sandorio galiojimo

Nustačius, kad byloje pateiktas vekselis atitinka paskolos sutarties esmę, yra pagrindas jį vertinti ir įstatyme reikalaujamos sandorio formos aspektu.

CK 1.78 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad teismui, sprendžiančiam dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą vykdyti prievoles, išplaukiančias iš sandorio, net ir nesant atitinkamų šalies reikalavimų, kyla pareiga ex officio patikrinti, ar nėra pagrindo pripažinti sandorį niekiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020).

Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovės 7 300 Eur vertės paskolos teisiniai santykiai įforminti paprasta rašytine forma, paskolos pinigai perduoti grynaisiais pinigais.

CK 1.74 straipsnyje nustatyta, kad notarine forma turi būti sudaromi ne tik šiame straipsnyje nurodyti, bet ir kiti sandoriai, kuriems CK nustato privalomą notarinę formą. CK 6.871 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. Taigi, ginčo 7 300 Eur vertės paskolos sandoriui, įvykdytam grynaisiais pinigais, įstatymas numatė privalomą notarinę formą.

CK 1.93 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Pagal CK 1.93 straipsnio 5 dalį, jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės. Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: 1) kad teisės norma yra imperatyvi; 2) kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015). Kaip nurodyta, ieškovės ir atsakovės paskolos teisiniai santykiai įforminti paprasta rašytine forma sudaryti didesnės nei 3 000 Eur vertės paskolai buvo vykdomi grynaisiais pinigais. Toks paskolos sudarymas paprasta rašytine forma prieštaravo CK 6.871 straipsnio 4 daliai, nustačiusiai imperatyvų notarinės formos reikalavimą. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad įstatymo imperatyviai nustatytos sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-469/2020). Vadinasi, yra pagrindas ieškovės ir atsakovės 2015 m. sausio 10 d. vekselį pripažinti niekiniu ir negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymų normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, CPK 185 straipsnis).

CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuomet, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. Restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. Taigi restitucija yra šalių grąžinimas į status quo. Esminis restitucijos bruožas (požymis) yra tas, kad restitucija galima tik tarp sandorio šalių.

Pripažinus ieškovės ir atsakovės susitarimą 7 300 Eur paskoliniams santykiams niekiniu ir negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymų normoms, byloje yra pagrindas šiai sumai taikyti restituciją bei grąžinti šalis į pirminę padėtį. Kaip matyti, byloje ieškovė kėlė klausimą dėl solidarios atsakomybės, nurodydama, kad pinigai buvo skolinti atsakovų šeimos interesams.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendros sutuoktinių prievolės yra solidariosios arba dalinės, o prievolės kvalifikavimas kaip bendros prievolės pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1–5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymo numatytas išimtis, pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti šeimos ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą, abu sutuoktiniai atsako solidariai. Minėta, civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Procesinė pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio prisiimta prievolė pagal paskolos sutartį būtų pripažinta bendra abiejų sutuoktinių prievole (CPK 178 straipsnis). Pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo, kaip bendro turto savininko, teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis, kaip paskolos gavėjas, sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Tai reiškia, kad kreditorius, siekdamas su vienu iš sutuoktinių sudarytą paskolos sutartį pripažinti bendra sutuoktinių prievole, negali remtis CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, o turi įrodyti bendros prievolės sąlygas pagal CK 3.109 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012). CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Iš paskolos sutarties kilusi prievolė gali būti pripažinta solidariąja sutuoktinių prievole, jeigu įrodoma, kad paskolos sutartis sudaryta šeimos interesais. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad iš CK 3.109 straipsnio nuostatų išplaukia kreditoriui tenkanti procesinė pareiga įrodyti bendros prievolės sąlygas (CPK 178 straipsnis) ir kad toks įrodinėjimo naštos paskirstymas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2012 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012; 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2012).

Taigi, atsakovui I. P. neigiant prievolės solidarumą, t. y. teigiant, jog apie atsakovės S. P. pasirašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį nieko nežinojo, ieškovei, kaip kreditoriui, kyla pareiga įrodyti sutuoktinių prievolės solidarumą.

Teismas pastebi, jog įstatymas nereglamentuoja, koks turi būti vieno iš sutuoktinių sutikimas prievolei atsirasti, tačiau sutikimas turi būti aiškus, leidžiantis spręsti, jog jį davęs sutuoktinis žino, dėl kokios prievolės (apimties, termino ir kitų sąlygų) jis sutinka, ir supranta tokio sutikimo davimo teisinius padarinius.

Šalių paaiškinimais nustatyta, jog atsakovei pasirašant paprastąjį neprotestuotiną vekselį atsakovas darbo reikalais buvo išvykęs ir jo Lietuvoje nebuvo. Ieškovė nurodė, kad, kadangi pinigai buvo reikalingi atsakovės motinos gydymui, atsakovas turėjo žinoti apie paskolą, tačiau duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad paskolos suteikimo metu atsakovas buvo informuotas apie paskolą bei davęs tam sutikimą, į bylą nepateikta. Liudytojas V. G. nurodė, kad atsakovas negalėjo nežinoti apie paskolą, kai į šeimą ateina tokie pinigai, tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kad atsakovas žinojo apie galimas pinigines įplaukas į šeimos biudžetą. Pažymėtina, kad ieškovė nurodė, jog žinojo, kad atsakovai yra santuokoje, tačiau, kodėl neprašė atsakovo patvirtinimo, kad pastarasis informuotas apie paskolą, nurodyti negalėjo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas vėliau būtų davęs sutikimą sandoriui. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė teigia, jog atsakovas žinojo apie reikalavimą grąžinti skolą, nepatvirtina aplinkybės, kad atsakovas sutiko su atsakovės sudarytu sandoriu. Taigi byloje iš esmės nepateikta jokių duomenų, kad atsakovas buvo informuotas apie paskolą ir aiškiai išreiškęs valią bei davęs sutikimą dėl paskolos arba vėliau jį patvirtinęs (CPK 177 straipsnis), o ieškovės bei liudytojo V. G. paaiškinimai teismo vertintini kaip subjektyvi jų nuomonė, kad atsakovas turėjo žinoti apie sutuoktinės sudarytą sandorį (CPK 12 straipsnis, 176–179 straipsniai, 185 straipsnis).

Kaip minėta, iš paskolos sutarties kilusi prievolė gali būti pripažinta solidariąja sutuoktinių prievole, jeigu įrodoma, kad paskolos sutartis sudaryta šeimos interesais. Šalių paaiškinimais nustatyta, kad atsakovė 7 300 Eur skolinosi savo motinos gydymui. Vadinasi, šios išlaidos nepriskirtinos prie šeimos ūkio išlaikymo, šios išlaidos taip pat nepriskirtinos šeimos interesų tenkinimui. Teismo vertinimu, motinos ir dukros santykiai apima asmeninius jų tarpusavio interesus, kurie, be kita ko, lemia ir šeimoje susiklosčiusios tradicijas dėl pagalbos ar artimo išlaikymo. Atsakovės pagalba savo sergančiai motinai iš esmės negali būti perkeliama jos (atsakovės) sutuoktiniui. Pastebėtina ir tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog atsakovės motinai būtų nustatyta globa, globėja / globėjais paskirti atsakovai ir kad jiems būtų nustatyti įpareigojimai veikti globotinio interesais.

Apibendrinant tai, kas paminėta, konstatuotina, jog ieškovė neįrodė, kad prievolė yra solidari sutuoktinių prievolė (CK 3.109 straipsnis, CPK 12 straipsnis, 176–179 straipsniai, 185 straipsnis), todėl pripažinus ieškovės ir atsakovės susitarimą 7 300 Eur paskoliniams santykiams niekiniu ir negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymų normoms, taikant restituciją 7 300 Eur ieškovei priteistini iš atsakovės S. P. (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).

Dėl atsakovės atstovo teismo posėdyje išsakytos pozicijos, kad 7 300 Eur skola turėtų būti mažinama sumokėtų palūkanų sumai – 400 Eur, teismas atkreipia dėmesį, jog pati atsakovė pripažino, kad tai nebuvo skolos grąžinimas, o ji mokėdavo palūkanas už laiku negrąžintą paskolą, todėl, teismo vertinimu, mažinti taikant restituciją priteistiną sumą, nėra jokio teisinio pagrindo (CPK 185 straipsnis).

Dėl procesinių palūkanų, priteistinų taikant restituciją, skaičiavimo termino pradžios

Lietuvos Aukščiausias teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 išaiškino, kad, teismui taikant dvišalę restituciją, ieškovas, iš kurio dėl restitucijos taikymo priteisiamos atitinkamos pinigų sumos, tampa skolininku, o atsakovas, kuriam šios sumos priteisiamos, – kreditoriumi, ir juos sieja piniginė prievolė. Nei įstatymas, nei teismų praktika teisės reikalauti priteisti procesines palūkanas neriboja tam tikrais teisiniais santykiais (sutartiniais, deliktiniais ir pan.), bet nustato, kad procesinių palūkanų galima reikalauti visais atvejais, kai nevykdoma piniginė prievolė.

CK 6.37 straipsnio 2 dalis, pagal kurią leidžiamas procesinių palūkanų priteisimas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, grindžiama tuo, kad jau iki kreipimosi į teismą dienos egzistuoja piniginė skolininko prievolė, kurios skolininkas geruoju nevykdo ir taip pažeidžia kreditoriaus teises; teismo sprendimu tokia prievolė ne sukuriama, o tik patvirtinamas jos egzistavimas.

Restitucija yra teisių gynimo būdas, kuris taikomas, be kita ko, tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Nors pripažintas negaliojančiu sandoris paprastai laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), tačiau, kol nėra teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, nė viena sandorio šalis neturi pareigos vykdyti restituciją ir grąžinti viena kitai, ką yra gavusi pagal sandorį. Taigi pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją nėra pripažįstama jau praeityje egzistavusi prievolė, o sukuriama nauja restitucijos prievolė, kurios atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas.

Atsižvelgiant į tai, kad restitucijos prievolės atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas, laikytina, kad šiuo atveju procesinės palūkanos priteistinos nuo teismo sprendimo taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo ieškovui tam tikrą pinigų sumą įsiteisėjimo momento. Tokiu atveju skaičiuojant procesines palūkanas nuo ieškovui priteistos sumos atsakovas yra skatinamas įvykdyti teismo sprendimą, ieškovui yra kompensuojami jo patiriami nuostoliai, jei atsakovas nevykdo savo piniginės prievolės, o tai atitinka nurodytas procesinių palūkanų paskirtis.

Vadovaujantis paminėtu teisiniu reglamentavimu, ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procentų metinės palūkanos už priteistą 7 300 Eur sumą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl kitų ieškovės bei atsakovų argumentų

Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodydamas, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).

Šiuo atveju teismas sprendžia, kad kiti ieškinio ir atsiliepimų į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Bylos duomenimis, ieškovė sumokėjo 100 Eur žyminį mokestį, nuo likusios 316,50 Eur dalies buvo atleista. Ieškovei ieškinio pateikimo metu teikta 50 proc. valstybės garantuojama teisinė pagalba, vėliau 100 proc. valstybės garantuojama teisinė pagalba, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokato išlaidos sudaro 567,66 Eur.

Atsakovai byloje patyrė 344,72 Eur bylinėjimosi išlaidų už atliktą ekspertizę.

Iš dalies (19,21 proc.) tenkinus ieškinį iš atsakovės priteistinos ieškovei 19,21 Eur bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro žyminio mokesčio išlaidos, valstybei priteistinos 109,05 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos bei 133,51 Eur žyminio mokesčio išlaidos, nuo kurio mokėjimo 50 proc. ieškovė atleista.

Iš dalies tenkinus ieškinį, atsakovei iš ieškovės priteistinos 278,50 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 259–260, 263, 268–270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovės S. G. ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti niekiniu ir negaliojančiu S. P. 2015 m. sausio 10 d. išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį S. G. dėl 7 300 Eur paskolos bei taikyti restituciją – priteisti ieškovei S. G. iš atsakovės S. P. 7 300 Eur, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 7 300 Eur sumos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei S. G. iš atsakovės S. P. 19,21 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovei S. P. iš ieškovės S. G. 278,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovės S. P. 109,05 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų bei 133,51 Eur žyminio mokesčio išlaidų.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.

TeisėjaDiana Bučienė