Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų S. P., I. P. (I. P.) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės S. G. ieškinį atsakovams S. P. ir I. P. (I. P.) dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki tol, kol teisme bus išnagrinėta byla, areštuoti atsakovų nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar neužtekus – turtines teises bei pinigines lėšas, neviršijant 38 000 Eur sumos, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą. Nurodė, kad atsakovė nesutinka grąžinti paskolintus pinigus ir visokiais būdais siekia to nedaryti. Žinodama, kad pati surašė ir pasirašė paskolų raštelius, bandant ieškovę sukompromituoti, kreipėsi į policiją ir nurodė, kad rašteliuose suklastoti jos parašai. Mano, kad esant tokioms aplinkybėms, tam, kad nepasunkėtų arba išvis pasidarytų nebeįmanomas teismo sprendimo įvykdymas, byloje būtina taikyti laikinąją apsaugos priemonę.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

7. Atskirajame skunde nurodoma, kad ieškovė savo ieškinio reikalavimą grindžia paskolos teisinių santykių buvimu, kurių metu paskolino atsakovams 38 000 Eur. Ieškovės teiginys, kad tarp jos ir atsakovės susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, prieštarauja įstatymo nuostatoms. Teisinėje literatūroje civiliniai teisiniai santykiai suprantami kaip civilinės teisės normų sureguliuotas faktinis visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi subjektines civilines teises ir pareigas. Nagrinėjamuoju atveju negali būti ginčo, kad vekselio forma neatitinka įstatymo reikalavimų, o būtent, pagal Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą (toliau – ir ĮPVĮ) 77 straipsnio 2 dalį, paprastasis vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles. Analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.105 straipsnio 5 dalyje. Pagal CK 1.80 straipsnį imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Tai, kad sandoris negalioja ab initio, reiškia, kad jis jo šalims nesukuria teisinių padarinių, išskyrus tuos, kurie susiję su jo negaliojimu. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad sandorio pripažinimas niekiniu dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms iš esmės reiškia konstatavimą, kad jis de jure (teisiškai) neegzistuoja (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, jog ieškovės teiginys, kad tarp šalių egzistavo ar egzistuoja civiliniai teisiniai santykiai, laikytina neteisėtas bei nepagrįstas. Dėl šios priežasties nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, kad tikėtina, jog ieškinys yra pagrįstas.

8. Atskirajame skunde teigiama, jog, atsakovės manymu, ieškovė prašymu nepateikė teismui jokių įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti pagrįstą išvadą, jog yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovės prašymas grindžiamas prielaidomis. Pagrindinis ieškovės motyvas, kuriuo grindžiamas prašymas, yra atsakovės veiksmai, kurie buvo nukreipti į vekselio klastojimo fakto nustatymą. Iš tikrųjų kai vekselio gavėja – atsakovė –pradėjo reikalauti iš ieškovės skubos tvarka grąžinti skolą bei palūkanas, 2021 m. kovo mėn. vekselio davėja – atsakovė – paprašė iš vekselio gavėjos – ieškovės – pateikti ataskaitą apie skolos likutį bei sumokėtas palūkanas, ir jos prašymu gavo 2015 m. sausio 10 d. vekselio kopiją, iš kurios sužinojo, kad vekselis yra suklastotas. Atsakovė kreipėsi į ikiteisminio tyrimo subjektus su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą ir gavusi nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą įstatymo numatyta tvarka apskundė šiuos neteisėtus procesinius sprendimus. Taigi tarp šalių yra ginčas ne dėl skolos grąžinimo, o dėl skolos dydžio. Tačiau atsakovės veiksmai, kurie numatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse, negali būti pagrindu daryti išvadą, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkės. Prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė tokį savo prašymą turėjo pagrįsti ir motyvuoti, pateikti konkrečius įrodymus, pagrindžiančius atsakovų nesąžiningus veiksmus, dėl kurių teismui priėmus galbūt ieškovei palankų sprendimą šio sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas. Tačiau ieškovė objektyviais duomenimis nepagrindė prašymo taikyti atsakovams laikinąsias apsaugos priemones, todėl teismo nutartis yra neteisėta bei naikintina.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas tenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

12. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

13. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 15 d. nutartis, kuria tenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovės S. G. ieškinio atsakovams S. P., I. P. (I. P.) reikalavimų priteisti solidariai iš atsakovų 38 000 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas įvykdymui užtikrinti. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nutarė ieškovės reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovams priklausančias pinigines lėšas ar turtines teises, neviršijant 38 000 Eur sumos, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, tačiau iš sąskaitose esančių piniginių lėšų atsakovams leidžiant atlikti pinigines operacijas, susijusias su privalomųjų įmokų mokėjimu valstybės, savivaldybės ir socialinio draudimo biudžetams, atsiskaitymu su ieškove.

14. Atskirasis skundas motyvuojamas tuo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad tikėtina, jog ieškinys yra pagrįstas, be to, ieškovė objektyviais duomenimis nepagrindė ir nemotyvavo, nepateikė konkrečių įrodymų, pagrindžiančių atsakovų nesąžiningus veiksmus.

Dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties (ne)teisėtumo

15. Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti solidariai iš atsakovų 38 000 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki tol, kol teisme bus išnagrinėta byla, areštuoti atsakovų nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar neužtekus – turtines teises bei pinigines lėšas, neviršijant 38 000 Eur sumos, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkintas.

16. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti, jų paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – užtikrinti, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir asmeniui suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga, o ne deklaratyvi. CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK XI skyriaus „Procesas“ penktajame skirsnyje „Laikinosios apsaugos priemonės“ nustatyta tvarka. Laikinųjų apsaugos priemonių nebaigtinis sąrašas nustatytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje.

17. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui arba sprendimo įvykdymo negalimumui. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kai laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-338/2013, 2013 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013, 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-674/2014, 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).

18. Spręsdamas klausimą dėl pirmosios sąlygos buvimo teismas įvertina ieškinio preliminarų pagrįstumą (prima facie ieškinio įvertinimas). Ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi ta pačia apimtimi kaip ir nagrinėjant bylą iš esmės vertinti kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų ir spręsti dėl jų įrodomosios reikšmės. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015, 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).

19. Taigi ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimas nėra ir neturi virsti išsamia ieškinio (taip pat ir prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytų) teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje konstatuojant ir teismo nutartyje įvardijant, kokie konkrečiai (iš ieškovo pateiktų) įrodymai, teismo vertinimu, pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovės argumentais teismas sutinka (nesutinka) ir pan., t. y. neturi virsti bylos nagrinėjimu iš esmės. Aktualu pažymėti, kad ieškinio prima facie pagrįstumo įvertinimo motyvavimas negali būti tapatinamas su ieškinio pagrįstumo motyvavimu teismo sprendime, bylą išsprendžiant iš esmės. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, jog ne tik detalių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net apskritai nenurodymas nutartyje apie tai, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai, ir nelemia tokios nutarties neteisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-962-330/2016, 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1320/2014, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).

20. Ieškinys iš esmės motyvuojamas tuo, jog atsakovė yra ieškovės gera pažįstama. Jos pažįsta vieną kitą daugiau kaip 20 metų ir iki šiol jas siejo draugiški santykiai. Padėdavo viena kitai. Būna, kad viena kitai skolina pinigus. Jokių nesusipratimų ir ginčų tarp jų niekada nebuvo. 2015 m. atsakovė kreipėsi į ieškovę su prašymu paskolinti jai pinigų, kadangi susirgo jos mama. Ieškovė paskolino atsakovei 7 300 Eur ir 2015 m. sausio 10 d. atsakovė dėl paskolintų pinigų surašė ieškovei raštelį, kurį pavadino paprastu vekseliu. Sutarė, kad pinigus atsakovė ieškovei grąžins, kada turės galimybę. Vėliau ieškovė jai dar 5 kartus pagal atsakovės prašymus įvairiomis sumomis skolino pinigus. Paskolinti pinigų atsakovė prašė dėl savo sūnaus, kuris tuo metu gyveno Anglijoje, problemų. Ieškovė su vyru tuo metu pardavė brangų butą (kotedžą) ir turėjo laisvų pinigų. Dėl gautų pinigų atsakovė pasirašė tame pačiame raštelyje. Nurodė datą, paskolintų pinigų sumą ir padėjo parašą. Iš viso laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 10 d. iki 2018 m. gegužės 12 d. atsakovė iš ieškovės pasiskolino 38 000 Eur. Grąžinti visą skolą prižadėjo (žodžiu) per 2 metus, bet negrąžino iki šiol. Ieškovei priminus apie skolą ir pareikalavus grąžinti pinigus, pareiškė, kad neturi pinigų ir nesutinka mokėti skolas. Po ieškovės prašymo grąžinti skolą, atsakovė kreipėsi į advokatą ir, jam patarus, pateikė pareiškimą Klaipėdos vyriausiajam policijos komisariatui, nurodant, kad raštelyje suklastoti atsakovės parašai. Atlikti ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta. Dėl savo pinigų grąžinimo ieškovė priversta kreiptis į teismą. Atsakovei laikotarpiu 2015–2018 metais ieškovė įvairiomis sumomis paskolino 38 000 Eur. Paskolos gavėjo pareiga grąžinti paskolos sumą paskolos davėjui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.873 straipsnis). Atsakovė yra susituokusi ir kadangi pinigus ji skolinosi dėl šeimos problemų, atsakovu byloje traukiamas taip pat ir jos sutuoktinis.

21. Atsakovai atskiruoju skundu nurodo, kad nagrinėjamu atveju vekselio forma neatitinka įstatymo reikalavimų, o būtent, pagal Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas 77 straipsnio 2 dalį, paprastasis vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles. Analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.105 straipsnio 5 dalyje. Pagal CK 1.80 straipsnį imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Dėl šios priežasties nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, kad tikėtina, jog ieškinys yra pagrįstas.

22. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atlikęs prima facie ieškovės pateikto ieškinio įvertinimą konstatuoja, kad nėra pagrindo ieškinį vertinti kaip akivaizdžiai nepagrįstą. Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju iš pateikto ieškinio turinio ir kitų byloje pateiktų įrodymų negalima vienareikšmiškai nuspręsti, kad ieškinys tiek aiškiai nepagrįstas, kad galėtų būti konstatuotas labiau tikėtinas jo nepagrįstumas. Ieškovė pasirinko leistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, ieškinio reikalavimai grindžiami ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teikiamais įrodymais, todėl nėra pagrindo konstatuoti pakankamai akivaizdaus ieškinio reikalavimų nepagrįstumo. Kaip minėta, teismas spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi vertinti, kokie konkrečiai įrodymai pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovės argumentais teismas sutinka (nesutinka) ir pan.

23. Pažymėtina, kad kartu su ieškiniu pateiktas atsakovės 2015 m. sausio 10 d. pasirašytas paprastasis vekselis dėl ieškovės atsakovei paskolintų 7 300 Eur. Tame pačiame vekselyje vėliau dar 5 kartus atsakovė pasirašė dėl įvairių sumų (nuo 1 000 Eur iki 13 700 Eur). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą iš esmės gali tiksliai atsakyti, kaip vertinti tokį dokumentą ir jame esančius duomenis, t. y. atsakyti, ar jis pagrindžia visą ieškinio reikalavimą, ar tik dalį ar apskritai nepagrindžia. Atsižvelgiant į tai, nelaikytina, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Taigi egzistuoja pirmoji sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas.

24. Dėl antrosios sąlygos teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Pažymėtina, kad teismas priimti kitų asmenų interesus itin varžantį procesinį sprendimą gali tik gavęs atitinkamus įrodymus, kurie pagrįstų asmenų nesąžiningumą arba ketinimą išvengti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimo, o ne vadovaudamasis vien ieškovo niekuo nepagrįstomis prielaidomis apie atsakovų galimą elgesį ar tikėtiną jų turtinę padėtį. Didelė ieškinio suma savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais gali būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje yra pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-748-553/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019). Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas. Disponavimo turtu ribojimų nustatymo tikslas yra antrosios ginčijamų teisinių santykių šalies (atsakovo) turto išsaugojimas, jeigu kyla abejonių, kad šis turtas gali būti perleistas siekiant ateityje išvengti atsiskaitymo su savo kreditoriais ar prievolių jiems įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-290-516/2019).

25. Ieškinyje dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodomos aplinkybės, kad atsakovė nesutinka grąžinti paskolintus pinigus ir visokiais būdais siekia to nedaryti. Žinodama, kad pati surašė ir pasirašė paskolų raštelius, bandant ieškovę sukompromituoti, kreipėsi į policiją, nurodant, kad rašteliuose suklastoti jos parašai. Esant tokioms aplinkybėms, tam, kad nepasunkėtų arba išvis pasidarytų nebeįmanomas teismo sprendimo įvykdymas, byloje būtina taikyti laikinąją apsaugos priemonę.

26. Pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje atsakovės elgesys nesąžiningumo aspektu apskritai nebuvo vertintas ir teismas rėmėsi tuo, kad reikalavimo suma yra pakankamai didelė ir kad atsakovai gali perleisti turtą tretiesiems asmenims ar kitaip apsunkti teismo sprendimo vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovų atskirojo skundo argumentu, kad ieškovė nepateikė konkrečių įrodymų, pagrindžiančių atsakovų nesąžiningus veiksmus, dėl kurių teismui priėmus galbūt ieškovei palankų sprendimą šio sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas. Vien ta aplinkybė, jog atsakovė kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl ginčo dokumente galbūt suklastotų duomenų ir kad ikiteisminio tyrimo institucija atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nepagrindžia, jog atsakovė elgėsi nesąžiningai. Nėra duomenų, kad tokie atsakovės veiksmai kaip nors neteisėtai padėjo jai išvengti ar užvilkinti skolos ar jos dalies mokėjimą. Taip pat nėra duomenų, kad šie atsakovės veiksmai būtų pripažinti piktnaudžiavimu savo teisėmis ar kad atsakovė apskritai tokios teisės neturėjo. Kita vertus, ieškovė neteigia ir neįrodinėja, kad atsakovai dėl savo turimo turto ar reikšmingos jo dalies būtų sudarę kokius nors akivaizdžiai nenaudingus jiems sandorius, turimą turtą būtų slėpę, perleidę kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitę ar jį apsunkinę bet kokia kita forma ir pan. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės nurodytos aplinkybės, susijusios su ikiteisminiu tyrimu, niekaip nepatvirtina, jog atsakovai atliko ar ateityje atliks nesąžiningus veiksmus būtent siekdami nuslėpti, perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti savo turimą turtą siekdami išvengti būsimo galbūt ieškovams palankaus sprendimo šioje civilinėje byloje vykdymo.

27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, jog ieškovė nepateikė konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovų jau atliktus veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi iš esmės neteisėtai ir nepagrįstai nustatė, kad vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir tenkino ieškovės prašymą dėl jų taikymo.

Dėl bylos procesinės baigties

28. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atkreiptinas dėmesys, kad pasikeitus aplinkybėms laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas gali būti sprendžiamas iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

29. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

30. Atskiruoju skundu atsakovai, be kita ko, prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas tarp šalių spręstinas pirmosios instancijos teisme, bylą išnagrinėjus iš esmės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Taip pat pažymėtina, jog atsakovai nepateikė išlaidų apskaičiavimo ir dokumentų, išskyrus atstovavimo sutartį, pagrindžiančių šias išlaidas. Atsižvelgiant į tai, atsakovų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas paliktinas nenagrinėtu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės S. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Palikti nenagrinėtu atsakovų S. P., I. P. (I. P.) prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.