Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1011-1097/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-05-23
Bylos Nr.: e2A-1011-1097/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-14530-2022-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Latvelė, Ieva Navickaitė-Sakalauskienė, Tatjana Žukauskienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Civinity namai“
Ieškovas: H. I., A. I.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-1011-1097/2023Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14530-2022-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.4.2.13; 3.3.1.14; 3.3.1.18.4 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gegužės 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ievos Navickaitės-Sakalauskienės ir Tatjanos Žukauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Civinity namai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų H. I. ir A. I. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Civinity namai“ dėl skolos sumažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai H. I. ir A. I. (toliau – ieškovai) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Civinity namai“ (toliau – atsakovė) dėl skolos sumažinimo, prašydami sumažinti susidariusią ieškovų skolą atsakovei 4 572,69 Eur suma bei priteisti ieškovams iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Ieškovai nurodė, kad jiems nuosavybės teise priklauso butas ir didžioji dalis negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini). Atsakovė yra daugiabučio namo, kuriame yra šis butas ir pastogė, bendrojo naudojimo patalpų administratorė. Atsakovė 2019 m. kovo 31 d. išrašė ieškovams PVM sąskaitą faktūrą Nr. MP00138540 už atsakovės, kaip daugiabučio namo administratorės, suteiktas paslaugas, kurioje nurodyta, kad laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) buvo atlikti palėpės (247,67 m² ploto) valymo darbai už 3 702,48 Eur kainą (be PVM). Nurodytų paslaugų suteikimo dieną didžioji dalis neįrengtos pastogės (244,41 m²) priklausė ieškovams, likusi dalis – kitam asmeniui.

3. Ieškovų teigimu, atsakovės reikalavimas sumokėti už pastogės valymo darbus yra nepagrįstas, nes atsakovė, negavusi pastogės savininkų pritarimo / sutikimo, iš asmeninės nuosavybės teise ieškovams priklausančios patalpos išvežė ne šiukšles, o ieškovams priklausiusias statybines medžiagas. Ieškovai neteikė atsakovei (ar prieš tai buvusiai daugiabučio namo administratorei UAB „Senamiesčio ūkis“) prašymo pašalinti daiktus iš pastogės, tokį sprendimą vienasmeniškai ir dėl ieškovams nežinomų priežasčių priėmė atsakovė. Šiukšlių (tiksliau ieškovams priklausiusių statybinių medžiagų) išvežimas iš asmenine nuosavybe priklausančių patalpų negali būti vertinamas kaip bendrojo naudojimo objektų administratoriaus funkcija ir negali būti pripažįstama, kad administratorius turi teisę spręsti, kokie daiktai turi būti pašalinami iš privačios nuosavybės. Daiktų pašalinimas nėra susijęs su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Atsakovė nepateikė ieškovams duomenų, galinčių pagrįsti, kad buvo priimtas sprendimas tokiems darbams atlikti. Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad ieškovai neprivalo sumokėti šiukšlių išvežimo kainos – 4 480 Eur (su PVM).

4. Ieškovai nurodė, kad atsakovė jiems taip pat pateikė PVM sąskaitą Nr. MP00177052, kurioje, be kitų privalomų mokesčių/rinkliavų, nurodyti papildomi darbai – elektros darbai, kurių kaina atitenkanti ieškovams priklausančiai patalpai – 92,69 Eur. Iš atliktus darbus pagrindžiančių dokumentų matyti, kad darbai buvo atlikti privačiuose butuose, todėl šios išlaidos negali būti vertinamos kaip bendrojo naudojimo objektų priežiūros išlaidos ir ieškovams nekyla prievolė atlyginti 92,69 Eur dydžio atliktų darbų išlaidas.

5. Bylos nagrinėjimo metu (2023 m. sausio 9 d. teismo posėdžio metu) ieškovai sumažino savo reiškiamus reikalavimus, t. y. atsisakė reikalavimo dėl 92,69 Eur skolos sumažinimo.

Šalies argumentai

6. Atsakovė UAB „Civinity namai“ su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad viena iš esminių atsakovės kaip namo administratorės pareigų yra rūpintis daugiabučiu namu taip ir tokia apimtimi, kad dėl kokių nors priežasčių (tame tarpe ir butų savininkų tyčios, neatsargumo, neatidumo, nerūpestingumo) nebūtų pakenkta bendrosios dalinės nuosavybės objektams. Remiantis minėta nuostata, administratorius, matydamas, kad butų savininkai nesirūpina savo privačia nuosavybe ir dėl to gali kilti neigiamos pasekmės bendrosios dalinės nuosavybės objektams, privalo imtis atitinkamų teisės norminiais aktais nedraudžiamų veiksmų ir priemonių, kad būtų apsaugoti bendrosios dalinės nuosavybės objektai. Daugiabučio namo administratorius negali būti tik pasyvus butų savininkų nerūpestingumo stebėtojas ir turi įvertinti, ar tam tikras butų savininkų neveikimas gali sukelti neigiamas pasekmes bendrosios dalinės nuosavybės objektams. Atsakovės teigimu, privačioje palėpėje, kurios didesnę dalį valdo ieškovai ir kuri nėra gyvenama, buvo sukauptos statybinės atliekos. Butų savininkai, tame tarpe ir ieškovai, dėl atliekų iš palėpės pašalinimo buvo informuoti skelbimuose, kurie buvo patalpinti tiek fiziškai namo skelbimų lentoje, tiek atsakovės savitarnos internetinėje svetainėje. Ieškovai per nustatytą terminą į pranešimą dėl palėpės išsivalymo nesureagavo. Be to, pareigą išsivalyti palėpę ieškovams sukelia ne administratoriaus pranešimas, o teisės norminių aktų reikalavimai, todėl atsakovės pranešimas apie pareigą išsivalyti palėpę buvo tik geranoriškas namo administratoriaus priminimas palėpės savininkams apie elementarias pareigas.

Atsiliepimas

7. Atsakovė nurodė, kad atliekų, ir tuo labiau – statybinių atliekų, laikymu namo palėpėje buvo pažeidžiami Lietuvos Respublikos priešgaisrinės saugos įstatymo reikalavimai, Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių nuostatos (daugiabučių gyvenamųjų namų, garažų, sodų bendrijų teritorijose turi būti kontroliuojama, kad iš gyvenamųjų namų, garažų, sodų bendrijų teritorijoje reguliariai būtų šalinamos šiukšlės ir kitos degios atliekos). Palėpėje laikant statybines atliekas ar net statybines medžiagas papildomai apkraunama medinė perdangos konstrukcija, dėl ko formuojasi medinių balkių įlinkiai. Be to, šiuo konkrečiu atveju statybinės atliekos trukdė aptarnauti šildymo sistemos vamzdynus, o tai akivaizdus neigiamas poveikis bendro naudojimo objektams. Ieškovai nesiėmė veiksmų ir priemonių minimalizuoti galimas gaisro greito išplitimo grėsmes (degios medžiagos (kartoninės dėžės, atliekos iš medžio) buvo išmėtytos bet kaip ir bet kur), o atsakovė negalėjo būti pasyvi tokios netvarkos stebėtoja, nes dėl mažiausios kibirkšties ar nuorūkos minėtos degios medžiagos galėtų lengvai užsidegti, dėl atliekų gausos gaisras greit išplistų ir sukeltų neatitaisomus padarinius visų butų savininkų bendram turtui, sveikatai ar net gyvybei. Atsakovė, matydama gaisrinės saugos reikalavimų pažeidimus daugiabučio namo palėpėje, palėpės savininkams po priminimo nevykdant gaisrinės saugos reikalavimų, teisėtai ir pagrįstai, vykdydama privalomuosius gaisrinės saugos reikalavimus, inicijavo ieškovams priklausančios palėpės išvalymą nuo statybinių ir kitų degių medžiagų net ir nesant ieškovų sutikimo. Dėl šios priežasties išlaidas, susijusias palėpės išvalymu, atsakovė pagrįstai ir teisėtai paskirstė ieškovams proporcingai jų turimai nuosavybės daliai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 7 d. sprendimu ieškinį tenkino ir nusprendė sumažinti ieškovų atsakovei susidariusią 4 480 Eur sumos (dydžio) skolą; priteisė ieškovams iš atsakovės 1 555 Eur bylinėjimosi išlaidų.

9. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisė, kaip daiktinė teisė, yra absoliutaus pobūdžio. Tai reiškia, kad savininkas šią teisę gali naudoti prieš visus asmenis (lot. erga omnes). Jis gali reikalauti jo, kaip savininko, teisių nepažeidinėti ir iš bet kurio pažeidėjo gali reikalauti pašalinti pažeidimus nepriklausomai nuo to, ar jie susiję su valdymo netekimu. Nuosavybės teisės absoliutumas nereiškia, kad ši teisė negali būti varžoma, tačiau tai gali būti daroma tik įstatymo ar įstatymo pagrindu – teismo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.2 straipsnio 2 dalis). Nuosavybės teisė suponuoja ir tam tikras savininko pareigas, ji turi būti įgyvendinama taip, kad neprieštarautų įstatymo nuostatoms, nepažeistų trečiųjų asmenų teisių.

10. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, ieškovo A. I., šalių atstovų paaiškinimus, teismas sprendė, kad atsakovė, kaip namo administratorė, neturėjo teisės atlikti palėpės valymo darbus be savininko (ieškovų) sutikimo. Ta aplinkybė, kad atsakovė paskelbė, jog bus atliekami valymo darbai, tik patvirtina, kad atsakovė ruošiasi atlikti bendro naudojimo palėpės bei bendro naudojimo koridoriaus valymo darbus. Šiuo atveju palėpė priklausė ieškovams nuosavybės teise, todėl gauti ieškovų sutikimą prieš atliekant valymo darbus buvo būtina. Atsakovė privalėjo su ieškovais suderinti ir atliekamų darbų kainą. Teismas sprendė, kad atsakovė savavališkai atliko ieškovų palėpės valymo darbus, todėl jai ir atitenka neigiamos tokių darbų pasekmės, o ieškovai neprivalo mokėti už paslaugas, kurių neužsakė. Atsakovės teiginiai, kad palėpėje buvo degių medžiagų, nėra patvirtinti kompetentingų institucijų išvadomis, o iš nuotraukų matyti, kad ten buvo ir statybinių medžiagų atliekų. Šios atliekos buvo ieškovų nuosavybė, kurios ieškovai neteko dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad atsakovė atliko palėpės valymo darbus be ieškovų sutikimo, viršydama savo, kaip namo administratorės, įstatyminius įgaliojimus, dėl ko yra pagrindas ieškinį patenkinti ir sumažinti ieškovų atsakovei susidariusią 4 480 Eur sumos skolą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB ,,Civinity namai“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti atsakovei iš ieškovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Teismas nesilaikė savo pareigos motyvuoti bei pagrįsti priimamą sprendimą. Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismo motyvai yra neišsamūs, formalūs. Teismas nenurodė, kokiais įrodymais vadovavosi bei kokiais argumentais rėmėsi darydamas išvadas. Teismas sprendimo visiškai nedetalizavo, nemotyvavo, nepateikė jokių papildomų ir detalių paaiškinimų. Teismas atmestinai išanalizavo byloje teiktus įrodymus bei paaiškinimus, kurių pagrindu priėmė neteisėtą sprendimą. Teismas visiškai nemotyvavo savo išvados, kad apeliantė, atlikdama negyvenamosios patalpos valymo darbus, viršijo savo įstatyminius įgaliojimus. Iš sprendimo nėra aišku, kokius būtent įgaliojimus apeliantė viršijo ir kaip jos veiksmai pažeidė daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administravimo veiklą reglamentuojančius teisės aktus ir konkrečiai kuriuos.

11.2. Teismas neatsižvelgė ir neanalizavo daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administratoriaus veiklą, priešgaisrinės saugos ir privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų. Teismas nepagrįstai nevertino tos aplinkybės, kad ieškovai, kaip daugiabučio namo bendrasavininkai, privalo rūpintis jiems priklausančia nuosavybe bei nekelti grėsmės kitiems daugiabučio namo bendrasavininkams, nepažeisti jų teisėtų interesų. Teismas suabsoliutino nuosavybės neliečiamumo principą ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškovų reikalavimas yra pagrįstas tik dėl to, kad negyvenamosios patalpos priklausė ieškovams nuosavybės teise, o apeliantė turėjo gauti ieškovų sutikimą prieš atliekant darbus. Šie vieninteliai formalūs teismo argumentai, kuriais remiantis teismas priėmė skundžiamą sprendimą, nėra pagrindžiami nei išsamiu ir aiškiu materialinės teisės normų taikymu ir aiškinimu, nei šiai bylai aktualia teismų praktika.

11.3. Teismas neatsižvelgė ir neanalizavo apeliantės pateiktų fotonuotraukų, kuriose užfiksuotos negyvenamojoje patalpoje sukauptos atliekos. Nuotraukos patvirtino, kad būtent ieškovai tokiu elgesiu (kaupdami atliekas bei jų netvarkydami) pažeidė ne tik daugiabučio namo bendrasavininkų teisėtus interesus, tačiau kėlė realią grėsmę jų sveikatai, turtui ir gyvybei.

11.4. Teismas neatsižvelgė ir nenagrinėjo to, kad negyvenamojoje patalpoje yra bendro naudojimo objektas (bendra dalinė visų savininkų nuosavybė) – šiluminės trasos vamzdynas, kurį privalo prižiūrėti apeliantė ir kuris priklauso visiems daugiabučio namo ir kitų patalpų savininkams. Ieškovams savo palėpėje užgriozdinus šį vamzdyną atliekomis (statybinėmis ir kitomis), tiek apeliantei, tiek kitiems daugiabučio namo ir kitų patalpų savininkams buvo neteisėtai užkirstas kelias patekti prie bendro savininkų turto ir juo rūpintis bei prižiūrėti teisės aktų nustatyta tvarka. Apeliantė, matydama, kad ieškovai nesirūpina savo privačia nuosavybe (negyvenamosiomis patalpomis) ir dėl to gali kilti neigiamos pasekmės bendrosios dalinės nuosavybės objektams, privalėjo imtis atitinkamų teisės norminiais aktais nedraudžiamų veiksmų ir priemonių, kad būtų apsaugotas bendrosios dalinės nuosavybės objektas bei daugiabučio namo bendrasavininkų teisėti interesai.

11.5. Teismas nepagrįstai ir formaliai nurodė, jog tai, kad palėpėje buvo degių medžiagų, nėra patvirtinta kompetentingų institucijų išvadomis. Teismas ignoravo liudytojo P. L. parodymus, kad negyvenamojoje patalpoje laikytos atliekos buvo pavojingos degios medžiagos. Liudytojas yra statinio techninės priežiūros specialistas (tai patvirtinantis įrodymas (atestatas) pateiktas byloje), kuris, vykdydamas statinių techninės priežiūros kontrolę, turi įgaliojimus ir kompetenciją spręsti dėl tokių medžiagų pavojingumo bei kylančios grėsmės kitų daugiabučio namo bendrasavininkų turtui ir sveikatai. Be to, bylos nagrinėjimo metu ieškovas nurodė, kad palėpėje buvo seno parketo, medinių tašelių, DSP plokščių, o visuotinai žinoma, jog mediena yra itin degi medžiaga, tad apeliantė neprivalėjo papildomai nieko įrodinėti. Nereikia turėti techninių ar chemijos mokslų srities specialistų, siekiant suprasti, jog kartonas, medienos plokštės ir kitos medienos atliekos priskiriamos itin degių medžiagų grupei. Dėl to teismas priskyrė neproporcingą, perteklinę įrodinėjimo naštą apeliantei.

11.6. Teismas nepagrįstai nevertino apeliantės nurodytų aplinkybių, kad negyvenamoji patalpa nebuvo rakinama, į šias patalpas buvo galima laisvai patekti, o ant durų nebuvo jokios spynos. Ieškovo A. I. pasisakymai, jog jis iki negyvenamosios patalpos valymo darbų rakino minėtas patalpas, o po valymo darbų rado išlaužtą spyną/užraktą nėra logiškai pagrįsti, nes apeliantės byloje pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad jos darytos iki atliktų valymo darbų, o būtent, 2018 m. gruodžio mėn. Akivaizdu, kad apeliantė nebūtų turėjusi galimybės užfiksuoti fotonuotraukų, jei šios patalpos būtų rakinamos. Be to, šių patalpų ieškovai ir negalėjo rakinti, nes privalėjo užtikrinti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų techniniam prižiūrėtojui priėjimą prie patalpose esančios bendrojo naudojimo inžinerinės sistemos (šiluminės trasos vamzdyno), kurį techninis prižiūrėtojas pagal statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimų įgyvendinimo tvarką apžiūri kartą per mėnesį.

11.7. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias daugiabučio namo administratoriaus bei namo bendrasavininkų teises ir pareigas. Ieškovai savo neteisėtu veikimu (degių atliekų kaupimu negyvenamosiose patalpose, t. y. palėpėje) ir neteisėtu neveikimu (nesiimant jokių veiksmų išsivalyti palėpę nuo didelio kiekio degių statybinių atliekų, atlaisvinant priėjimą prie bendro naudojimo inžinerinės įrangos) pažeidė visų daugiabučio namo bendraturčių teises bei teisėtus interesus. Nepaisant to, kad negyvenamosios patalpos priklausė ieškovams nuosavybės teise, tačiau ieškovai savo veiksmais sukėlė žalos atsiradimo riziką daugiabučio namo bendraturčiams ir jų gyvenimo sąlygomis. Be to, ieškovai statybinėmis atliekomis užgriozdino bendrojo naudojimo objektą (šiluminės trasos vamzdyną) ir tokiu būdu sudarė įstatymais draudžiamą neleistiną fizinį barjerą/kliūtį patekti atsakovei (jos įgaliotam techniniam prižiūrėtojui) prie šio objekto ir užtikrinti jo priežiūrą bei aptarnavimą. Dėl tokio neteisėto ieškovų elgesio žalos atsiradimo rizika kyla ir apeliantei, kaip daugiabučio namo administratorei, nes negyvenamosiose patalpose kilus gaisrui, būtų nagrinėjamas ir vertinamas apeliantės kaip namo administratorės tinkamų funkcijų ir pareigų vykdymo klausimas.

11.8. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovams priklausanti patalpa nėra gyvenamoji, joje nėra sukurta ieškovų privati gyvenimo erdvė. Negyvenamąsias patalpas ieškovai naudojo tik kaip neleistinų (degių) statybinių atliekų laikymo vietą, todėl apeliantė, organizavusi šiose patalpose valymo darbus, kai to nesugebėjo padaryti patys ieškovai, veikė teisėtai ir pagrįstai ir toks atsakovės elgesys negali būti laikomas ieškovų nuosavybės neliečiamumo pažeidimu. Ieškovai daugiabučio namo negyvenamojoje patalpoje laikydami statybines atliekas pažeidė Lietuvos Respublikos priešgaisrinės saugos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimą, Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių 27.3 punkte įtvirtintą reikalavimą. Neleistina situacija ieškovų negyvenamojoje patalpoje buvo užfiksuota fotonuotraukomis ir remiantis jomis, nesurašant apžiūros akto, butų ir kitų patalpų savininkai, tame tarpe ir ieškovai, buvo informuoti apie pareigą išvalyti negyvenamą patalpą nuo neleistinų daiktų (atliekų). Iš fotonuotraukų aiškiai matyti negyvenamosios patalpos apkrovimas degiomis medinėmis statybos darbų atliekomis. Ieškovas neginčijo aplinkybės, kad pateiktose fotonuotraukose užfiksuota jo negyvenamoji patalpa ir jo palikti daiktai. Tad šiuo atveju pateiktos fotonuotraukos buvo pakankamas įrodymas dėl savo turinio, sąsajumo ir leistinumo, pagrindžiantis ieškovų neteisėtus veiksmus. Ieškovai ignoravo jiems teisės aktų nustatytą pareigą, be to, žinodami, kad ieškovų negyvenamosiose patalpose laikomos statybinės atliekos kelia grėsmę butų ir kitų patalpų savininkų turtiniams ir neturtiniams interesams bei techniniam prižiūrėtojui trukdo patekti prie bendrojo naudojimo objekto (šiluminės trasos vamzdyno), ieškovai ignoravo jiems teisės aktuose nustatytas imperatyvias pareigas, todėl toks jų elgesys vertintinas kaip pažeidęs CK 6.263 straipsnį, rūpestingumo, atidumo principus.

11.9. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad, atsižvelgiant į teisės aktus, reglamentuojančius daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratoriaus teises ir pareigas, apeliantė privalėjo imtis priemonių ir veiksmų siekiant apsaugoti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų teisėtus interesus bei daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektus nuo žalos/grėsmės, užsitikrinti prie jų tinkamą priėjimą techninei priežiūrai vykdyti bei įgyvendinti priešgaisrinės saugos reikalavimus. Apeliantė tinkamai vykdė savo, kaip daugiabučio namo administratorės, pareigas, tinkamai informavo tiek ieškovus, tiek ir kitus daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkus (nes nebuvo aišku, kas konkrečiai be ieškovų laiko statybines atliekas negyvenamojoje patalpoje) apie pareigą ją išvalyti nuo šiukšlių. Tai, kad daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai, įskaitant ir ieškovus, buvo informuoti apie pareigą išsivalyti šiukšles, patvirtina apeliantės pateiktas skelbimas, fotonuotraukos bei išrašas iš vidinio apeliantės savitarnos puslapio. Taigi ši informacija ieškovams buvo tinkamai išviešinta, todėl jie turėjo galimybę su ja susipažinti. Apeliantė atliko visas jai teisės aktų pavestas funkcijas (nustatė, jog negyvenamosiose patalpose laikomos neleistinos degios statybinės atliekos, kurių mastas ir didelis kiekis trukdo prižiūrėti bendro naudojimo objektus ir kelia jiems realią grėsmę, bei ėmėsi priemonių šios grėsmės pašalinimui – organizavo degių statybinių atliekų išvežimą, to nepadarius patiems ieškovams per suteiktą terminą). Byloje ieškovai neįrodė, jog statybinės atliekos buvo vertingi daiktai, jokių įrodymų apie tai nepateikė ir tik deklaratyviai aiškino apie tariamą statybinių atliekų vertę.

11.10. Teismas netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Ieškovai, pateikdami ieškinį, ne tik suformulavo nepagrįstą reikalavimą sumažinti pagrindinę ginčo sąskaitą, tačiau tuo pačiu prašė sumažinti apeliantės pateiktą kitą PVM sąskaitą faktūrą Nr. MP00177052, į kurią buvo įtrauka suma už atliktus elektros darbus. Vėliau ieškovai šioje dalyje ieškinio atsisakė. Ieškovams pareiškus nepagrįstą reikalavimą dėl 92,69 Eur sumos, apeliantei reikėjo skirti papildomą laiką ir išteklius rengiant ir formuojant atsikirtimus į nepagrįstą ieškovų reikalavimą, po kurių pateikimo ieškovai atsisakė reikalavimo dėl sumos mažinimo. Ieškovai pateikdami, o vėliau atsisakydami reikalavimo dėl sumos sumažinimo, elgėsi aplaidžiai ir nesigilino pakankamai į jiems dar iki ieškinio pateikimo atsakovės pateiktus duomenis. Teismas privalėjo įvertinti šias aplinkybes bei sumažinti priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį, tačiau to nepadarė. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio dalies atsisakymas buvo sąlygotas pačių ieškovų aplaidumo, teismo sprendimu tenkintų reikalavimų suma sudaro 97,97 proc. visų pareikštų reikalavimų (4 572,69 Eur x 100 proc. / 4 480 Eur). Dėl to teismas, tenkinęs ieškovų ieškinį, turėjo priteisti 97,97 proc. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tačiau teismas to nepaisė ir priteisė visas (100 proc.) bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai H. I. ir A. I. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad teismas nemotyvavo sprendimo. Tai, kad teismas kitaip nei apeliantė vertino byloje pateiktus įrodymus ir padarė kitas išvadas nei apeliantė, nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimą. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, o teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Ieškovų vertinimu, pirmosios instancijos teismas motyvuojamoje sprendimo dalyje atsakė į pagrindinius bylai aktualius klausimus ir nėra pagrindo teismo sprendimą naikinti dėl formalumų.

12.2. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad teismas nevertino aplinkybės, jog ieškovams priklausančioje palėpėje yra šilumos trasų vamzdynas, kurį atsakovė turėjo prižiūrėti. Byloje apeliantė pateikė nuotraukas, darytas tiek iki tariamų šiukšlių išvežimo/valymo, tiek po apeliantės iniciatyva atlikto palėpės ir koridorių valymo. Tai leidžia teigti, kad apeliantė galėjo ir pateko į palėpę, todėl turėjo galimybę prižiūrėti šilumos trasų vamzdyną. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė valymo darbus organizavo tik dėl to, kad būtų pašalintos kliūtys pasiekti šilumos trasos vamzdyną. Pirmosios instancijos teismo proceso metu apeliantė nekėlė klausimo dėl kliūčių patekti prie šilumos trasos vamzdyno, todėl teismas ir negalėjo pasisakyti šiuo klausimu.

12.3. Teismas pagrįstai nurodė, kad nebuvo įrodyta, jog palėpėje buvo degių medžiagų. Teismas negalėjo vertinti apeliantės nurodyto liudytojo P. L. parodymų, sprendžiant dėl palėpėje buvusių daiktų pripažinimo degiomis medžiagomis, nes pats liudytojas nurodė, kad nedalyvavo, fiksuojant palėpės situaciją prieš organizuojamą valymą; kad nedalyvavo, kai buvo atliekamas tariamų šiukšlių valymas; kad apie tai, kokie daiktai buvo palėpėje, sužinojo iš buvusių kolegų. Be to, liudytojas šiuo metu yra apeliantės darbuotojas, todėl pateikti liudytojo parodymai vertintini kaip šališki. Byloje nėra duomenų, galinčių patvirtinti, kad 2018 m. buvo atliekama gyvenamojo namo apžiūra ir specialias žinias turintis asmuo, kaip kad statybos techninis prižiūrėtojas, apžiūrėjo patalpas bei konstatavo, kad esamos šiukšlės yra pavojingos ir jas būtina pašalinti.

12.4. Teismas padarė pagrįstas išvadas, atsakė į esminius byloje keliamus klausimus, todėl nėra pagrindų panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ieškovo teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus: (i) gyvenamojo namo palėpe disponavo ieškovai, dėl ko nurodytos patalpos negali būti vertinamos kaip bendrojo naudojimo objektas, dėl kurio valdymo, jame esančių daiktų disponavimo klausimus turėtų teisę spręsti vienašališkai apeliantė; (ii) patekimas į nurodytas patalpas buvo rakinamas, todėl apeliantė be ieškovų sutikimo neturėjo teisės į jas patekti; (iii) apeliantė savarankiškai nusprendė, kokie daiktai yra šiukšlės, nepaisant to, kad tariamų šiukšlių šalinimo metu buvo pašalintos ir ieškovams priklausančios statybinės medžiagos; (iv) apeliantė nebendradarbiavo su ieškovais, prašomos informacijos ir/ar paaiškinimų neteikė, nors tokia pareiga ir prievolė yra numatyta įstatymo leidėjo. Teismas pagrįstai nurodė, jog byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, galinčių pagrįsti, kad buvo būtinybė patekti į ieškovų patalpas, t. y., kad specialisto ir įstatymo nustatyta tvarka būtų konstatuota grėsmė namo būklei ir/ar butų ir kitų patalpų savininkų sveikatai.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

14. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

15. Šioje byloje apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys: susidariusi ieškovų skola atsakovei sumažinta 4 480 Eur dydžio suma. Apeliaciniu skundu atsakovė ginčija šį teismo sprendimą ir argumentuoja, kad teismas nepakankamai motyvavo skundžiamą sprendimą, neanalizavo visų apeliantės argumentų ir byloje esančios medžiagos, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias daugiabučio namo administratoriaus bei namo bendrasavininkų teises ir pareigas, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir bylinėjimosi išlaidas.

16. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją, sudaro jungtinės veiklos sutartį arba nustatyta tvarka pasirenka bendrojo naudojimo objektų administratorių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.83 straipsnio 3 dalis). Šių veiksmų neatlikus, bendrojo naudojimo objektų administratorius skiriamas (CK 4.84 straipsnio 1 dalis). Administratorius turtą administruoja CK 4.240 straipsnio pagrindu ir jo veiklai mutatis mutandis taikomos CK ketvirtosios knygos XIV skyriaus nuostatos (CK 4.84 straipsnis). Turto paprastojo administravimo atveju administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus turtui išsaugoti arba jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti (CK 4.239 straipsnis). Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė UAB „Civinity namai“ yra paskirta daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų administratore.

17. Pagal Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 (nutarimo redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2022 m. balandžio 5 d.), reglamentavimą, pagrindinis administratoriaus uždavinys – administruoti namo bendrojo naudojimo objektus – užtikrinti jų priežiūrą pagal teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, įgyvendinti namo butų ir kitų patalpų savininkų su bendrąja nuosavybe susijusius sprendimus ir pavedimus, priimtus CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, jiems atstovaujant (3 punktas). Administratorius, be kita ko, teikia namo techninės priežiūros ir kitas su namo bendrojo naudojimo objektų priežiūra, naudojimu ir atnaujinimu susijusias paslaugas, jeigu teisės aktai jam tai leidžia ir šių paslaugų sąmatai ir tarifui pritaria patalpų savininkai; jeigu bendrojo naudojimo objektų būklė kelia grėsmę jų išlikimui, žmonėms ar aplinkai, pagal teisės aktų reikalavimus imasi būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos ir pašalinta grėsmė; informuoja kompetentingas institucijas (savivaldybės vykdomąją instituciją ir valstybinę statybos ir statinių priežiūrą atliekančias institucijas) apie asmenis, pažeidusius teisės aktus (6.1, 7.6, 7.7 punktai).

18. Nuosavybė turi būti prižiūrima ir naudojama taip, jog nedarytų žalos ir nekeltų grėsmės kitų asmenų turtiniams ir kitokiems interesams (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybė įpareigoja. Savininkas, naudodamas savo turtą, su juo turi elgtis atsakingai ir rūpestingai. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui ar kitų asmenų teisėms, laisvėms ar teisėtiems interesams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. ir kt. nutarimai).

19. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Išsamiau butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantys objektai aptarti Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d.) 2 straipsnio 15 dalies 3 punkte, t. y. pastato bendrojo naudojimo patalpos – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jeigu tai nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams.

20. Iš pateiktų bendrojo naudojimo objektų aprašo akivaizdu, kad savininkams asmeninės nuosavybės teise priklausantys butai ar kitos patalpos yra glaudžiai susiję su bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektais, ir be daugelio šių objektų iš viso negalėtų egzistuoti (pvz., pagrindinės namo konstrukcijos) arba jų savybės iš esmės pablogėtų (šildymo sistema ir pan.) (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2597-392/2015).

21. Butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti (CK 4.83 straipsnio 3 dalis), proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (CK 4.82 straipsnio 3 dalis). Taigi, šiose normose iš esmės išdėstyta ta pati taisyklė, kaip ir CK 4.76 straipsnyje – kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi prisidėti prie bendrojo turto išsaugojimo ir išlaikymo. CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatyta šios bendrosios taisyklės išimtis, pagal kurią butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimto sprendimo ir 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų. Antruoju atveju būtina dar viena sąlyga – išlaidos turi būti nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).

22. Nagrinėjamu atveju apeliantė skundžia pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, kuriuo konstatuota, kad apeliantė neturėjo teisės atlikti palėpės valymo darbų be savininkų (ieškovų) sutikimo ir nepagrįstai reikalauja už tokius darbus sumokėti. Atsižvelgiant į pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą, sprendžiant šį klausimą, turi būti nustatyta faktinė aplinkybė, ar išlaidos nėra susijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais.

23. Reikšmingos faktinės aplinkybės nustatomos vertinant byloje pateiktus įrodymus. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017; 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-611/2019).

24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė, kaip namo administratorė, neturėjo teisės atlikti palėpės valymo darbus be savininko (ieškovų) sutikimo. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovė paskelbė, kad bus atliekami valymo darbai, tik patvirtina, jog atsakovė ruošiasi atlikti bendro naudojimo palėpės bei bendro naudojimo koridoriaus valymo darbus. Teismas nurodė, kad palėpė priklausė ieškovams nuosavybės teise, todėl gauti ieškovų sutikimą prieš atliekant valymo darbus buvo būtina. Be to, atsakovė privalėjo su ieškovais suderinti atliekamų darbų kainą.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos teismo išvados padarytos nukrypstant nuo įrodymų vertinimo taisyklių, neįvertinus reikšmingos įrodymų visumos, neištyrus svarbių faktinių aplinkybių, kurias būtina nustatyti, atsižvelgiant į pirmiau aptartą daugiabučio namo administravimą reglamentuojančių teisinių nuostatų turinį.

26. Pirma, teismas nevertino būtinos pusiausvyros tarp bendrojo naudojimo objektų administratoriaus pareigų ir konkretaus savininko nuosavybės teisės neliečiamumo, iš esmės apsiribodamas tik išvada, jog palėpė priklauso ieškovams nuosavybės teise, todėl atsakovei buvo būtina gauti ieškovų sutikimą prieš atliekant valymo darbus. Teismas neatsižvelgė į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, pagal kurį turto savininkas turi prižiūrėti savo turtą taip, jog nebūtų daroma žala kitiems asmenims, o administratorius privalo užtikrinti bendrojo naudojimo objektų priežiūrą pagal teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal byloje esančius duomenis ginčo palėpė nėra atidalinta ir įrengta, t. y. iš esmės tai yra erdvė, ribojama bendrųjų daugiabučio gyvenamojo namo stogo konstrukcijų. Ši aplinkybė yra reikšminga vertinant santykį tarp savininko teisių ir interesų bei viešojo intereso / kitų asmenų teisių, taip pat vertinant savininko pareigą turtą prižiūrėti ir remontuoti, kad šis turtas atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Taigi, teismas iš esmės neatskleidė, kas turėtų būti atsakingas už neatidalintoje palėpėje esančių konstrukcijų priežiūrą ir atitiktį teisės aktų reikalavimams, kokios yra tokios palėpės savininkų pareigos įvertinus būtinybę užtikrinti stogo ir kitų bendrųjų konstrukcijų tinkamą būklę, taip nukrypdamas nuo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos.

27. Antra, iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, jog jose užfiksuoti įvairūs daiktai – polistireninio putplasčio gabalai, kartoninės dėžės, plastikinės plėvelės, medinės lentos ir kt. Ieškovų teigimu, tai yra statybinės medžiagos, kurias jie sandėliavo palėpėje, tuo tarpu atsakovė teigia, jog tai yra atliekos, kurios kelia gaisro kilimo riziką daugiabučiame name. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą nurodė, jog iš nuotraukų matyti, kad palėpėje buvo statybinių medžiagų atliekų ir šios atliekos buvo ieškovų nuosavybė. Be to, teismas padarė išvadą, jog aplinkybė, kad palėpėje buvo degių medžiagų, nėra patvirtina kompetentingų institucijų išvadomis, todėl atmetė atsakovės argumentą dėl būtinybės pašalinti degias medžiagas iš palėpės. Taigi, teismas iš esmės netyrė, ar fotografijose užfiksuoti daiktai yra atliekos (šiukšlės), ar ieškovams priklausantis turtas, bei ar šių daiktų buvimas palėpėje gali lemti didesnę gaisro kilimo riziką. Netyręs ir nenustatęs šių aplinkybių, teismas negalėjo visapusiškai nustatyti, ar atsakovės pasirinktas elgesio modelis, t. y. palėpėje esančių daiktų išvežimas, buvo protingas ir proporcingas, atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti saugų pastato eksploatavimą.

28. Trečia, teismas nepašalino prieštaros tarp šalių argumentų dėl palėpės (ne)rakinimo, t. y. ieškovų teigimu palėpė buvo rakinama, o atsakovė spyną nupjovė ir, įėjusi į palėpę, išvežė joje esančius daiktus; atsakovės teigimu, palėpė nebuvo rakinama, nes joje buvo bendrojo naudojimo objektai, kuriuos atsakovė turi prižiūrėti. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas apskritai dėl šios aplinkybės motyvuojamoje sprendimo dalyje nepasisakė. Tinkamas šios aplinkybės atskleidimas būtinas siekiant visapusiškai ištirti bylos medžiagą bei santykį su atsakovės veiksmų proporcingumu, kaip nurodyta šios nutarties 27 punkte. Kartu tai reikšminga sprendžiant dėl atitinkamų daiktų (galimai degių) sandėliavimo ginčo palėpėje saugumo, įvertinus atsitiktinių asmenų patekimo į patalpas riziką.

29. Ketvirta, byloje nebuvo nustatyta, ar atsakovės atlikti darbai ir patirtos išlaidos, kurios įtrauktos į ieškovams išrašytą sąskaitą, yra susijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Teismas nesiaiškino, ar pagal aktualų teisinį reglamentavimą tokie darbai gali būti pripažinti privalomaisiais darbais, kuriems atlikti nėra būtinas savininkų (ieškovų) sutikimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nenustačius šios aplinkybės, negalima konstatuoti, ar ieškovų reikalavimai yra pagrįsti.

30. Penkta, kaip matyti iš bylos medžiagos, skolos dydis yra grindžiamas 2019 m. kovo 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. MP00138540 bei atliktų darbų aktu Nr. SU-DA-18-12-0793. Minėtuose dokumentuose nurodoma, kad palėpės valymas (šiukšlių valymas, patalpų valymas, dezinfekavimas ir netiesioginės išlaidos) su PVM sudaro 4 480 Eur. Teismas netyrė, kokius (kokios apimties) konkrečiai darbus atsakovė atliko ir kiek kiekvienas iš jų kainavo, ar šias išlaidas sudarė tik ginčo palėpėje atlikti darbai ir ar toks išlaidų dydis apskritai yra pagrįstas.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo sprendimo rezoliucinė dalis nėra tiksliai suformuluota – nurodoma, jog sumažinama ieškovų atsakovei susidariusi 4 480 Eur dydžio skola, tačiau nėra aišku, koks yra visas skolos dydis, t. y. nuo kokios sumos mažinama skola. Toks teismo sprendimo rezoliucinės dalies formulavimas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisinio aiškumo reikalavimo, kuris reiškia, kad teismo sprendimai turi būti suprantami ir aiškūs, lingvistiškai ir teisiškai korektiški. Be to, tokia rezoliucinė sprendimo dalis gali sukelti procesinių kliūčių vykdymo procese, t. y. sprendžiant vykdomojo dokumento formulavimo ir išdavimo klausimą.

32. Apibendrinant konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neištyrė visų į bylą pateiktų įrodymų visumos ir nenustatė reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su atsakovės, kaip bendrojo naudojimo objektų administratorės, teise (arba tokios teisės neturėjimu) išvežti daiktus iš ieškovams priklausančios palėpės, taip pat su tokio išvežimo kaštais. Neištyrus šių reikšmingų aplinkybių, nėra galimybės įvertinti ieškiniu keliamų reikalavimų pagrįstumo.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų (ne)pakankamumo

33. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270 straipsnis). Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015).

35. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo našta, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-33-313/2016 22 punktą).

36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, iš dalies pritaria apeliacinio skundo argumentui, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra pakankamai motyvuotas. Iš sprendimo turinio nėra aišku, kokius įgaliojimus apeliantė viršijo ir kaip jos veiksmai pažeidė daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administravimo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, koks yra bendrosios dalinės nuosavybės administratoriaus teisių ir pareigų santykis su konkretaus savininko nuosavybės teisės gynimu. Be to, nėra pašalintos aukščiau nurodytos prieštaros, nepakankamai atskleista bylos esmė. Vis dėlto, nėra pagrindo konstatuoti visiško motyvų nebuvimo, nes teismas, argumentuodamas sprendimą, jį grindė nuosavybės teisės reikšme bei gynimu. Dėl to nenustatyta sąlygų spręsti esant CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą teismo sprendimo negaliojimo pagrindą.

Dėl procesinės bylos baigties

37. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad taikant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o pats apeliacinės instancijos teismas negali to padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007).

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neįvertino pirmiau aptartų reikšmingų aplinkybių, susijusių su palėpės išvalymo aplinkybėmis. Nenustačius šių reikšmingų faktinių aplinkybių šiuo atveju neatskleista bylos esmė. Įvertinus nurodytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino reikšmingas nustatytinas faktines aplinkybes, neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimtį ir pobūdį, negalima šių klausimų išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

39. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų bei vertintinų įrodymų bylos nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą reikšminga apimtimi iš naujo, o po jos išsprendimo būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją, todėl yra pagrindas perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

40. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl visų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, nes tik išnagrinėjus bylą iš esmės iš naujo, spręstinas klausimas dėl byloje pareikštų reikalavimų (ne)pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41. Kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs galutinio teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).

42. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegijai nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo spręs bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas, atsižvelgdamas į galutinę procesinę bylos baigtį.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Rūta LatvelėIeva Navickaitė-SakalauskienėTatjana Žukauskienė