Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Reginos Pocienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu (dalyvaujant proceso dalyviams teismo posėdžių salėje ir vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro Aurelijaus Navicko, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. A. ir J. A., nuteistojo R. M. gynėjo advokato Rolando Tilindžio, nuteistojo R. Š. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį 150 MGL (5 649 Eur) dydžio bauda;

– pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

– pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 63 straipsnio 3 dalimi ir 65 straipsnio 2 dalimi, skirtos laisvės atėmimo bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bei subendrinta su paskirta bauda ir R. M. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams ir 150 MGL (5 649 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 3 dalimis (Lietuvos Respublikos 2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII−1554, įsigaliojusio nuo 2015 m. kovo 24 d. redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant R. M. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už savo gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, R. M. uždrausta naudotis specialia teise laikyti ir nešioti ginklą 3 (trejiems) metams.

– pagal 24 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį (dėl smurto prieš D. A.), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

– pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį (dėl smurto prieš A. L.), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

– pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

– pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

– pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

– pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 6 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį (dėl smurto prieš D. A.) areštu 45 paroms;

– pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 6 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį (dėl smurto prieš A. L.) areštu 60 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir R. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 90 (devyniasdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 5 dalimis (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija), bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams ir paskirta R. Š. intensyvi priežiūra – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolė elektroninio stebėjimo priemonėmis, uždraudžiant išeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi. Nustatyta pareiga neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, 66 straipsniu, į bausmės laiką R. Š. įskaitytas laikotarpis nuo 2016 m. vasario 11 d. iki 2016 m. vasario 12 d. (1 diena), išbūtas laikinai sulaikius, prilyginant ją 1 (vienai) arešto parai.

Tenkintas iš dalies D. A. pareikštas civilinis ieškinys ir iš R. Š., V. V. bei A. L. solidariai priteista 1 500 Eur (vienas tūkstantis penkis šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Tenkintas iš dalies A. L. pareikštas civilinis ieškinys ir iš R. Š., V. V., A. L. ir F. A. solidariai priteista 2 000 Eur (du tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Tenkintas Panevėžio teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys ir iš R. Š., V. V., A. L., F. A. solidariai priteista 159,80 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt devynis eurai 80 ct) turtinei žalai atlyginti.

Akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) pareikštas 31 337,25 Eur civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtu.

R. M. A. A. pareikštas 28 257,24 Eur civilinis ieškinys turtinei ir 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir J. A. pareikštas 10 718,04 Eur civilinis ieškinys turtinei ir 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat J. A., atstovaujančios nukentėjusiojo N. A. interesus, pareikštas 5 000 Eur civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti palikti nenagrinėti.

Vadovaujantis BPK 105 straipsniu ir 106 straipsnio 2 dalimi, iš R. Š., V. V., A. L. ir F. A. lygiomis dalimis priteista A. L. jo patirtos proceso išlaidos, kurios sudaro 600 Eur (po 150 eurų iš kiekvieno) už nukentėjusiojo atstovavimą teisme. Taip pat iš R. Š., V. V. ir A. L. lygiomis dalimis priteista D. A. patirtos proceso išlaidos, kurias sudaro 726 Eur (po 242 eurus iš kiekvieno).

Skundžiamu Panevėžio apygardos teismo 2023 m. kovo 10 d. nuosprendžiu nuteisti ir V. V., A. L., F. A., taip pat baudžiamoji byla J. M. atžvilgiu nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, tačiau nuosprendis šių asmenų atžvilgiu apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

R. M. nuteistas už tai, kad 2016 m. liepos 20 d. apie 20 val. 37 min., vairuodamas automobilį Volvo ХС70, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiuodamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu pro nukentėjusiajam A. A. priklausantį ūkinį pasatą, esantį (duomenys neskelbtini), bendrais veiksmais, t. y. R. M. vairuojant automobilį, nenustatytas asmuo pro atvirą galinį dešinės pusės automobilio langą tyčia į sraigtinio transporterio‑krautuvo duobę įmetė varžtą su veržle ir tokiu būdu pasikėsino sugadinti – 1 600 Eur vertės sraigtinį transporterį-krautuvą, priklausantį nukentėjusiajam A. A., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi kitą dieną, t. y. 2016 m. liepos 21 d. apie 8 val. 30 min. atėję į darbą darbininkai M. B. ir A. V., įjungę sraigtinį transporterį-krautuvą, pastebėję įmestą varžtą su veržle, jį ištraukė.

R. M. nuteistas ir už tai, kad neturėdamas leidimo šaunamajam ginklui - pramoninės (Vokietijos) gamybos graižtviniam karabinui (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), skirtam šaudyti 8 mm kalibro šoviniais „8x68S“, kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio l punktu yra priskiriamas šaunamiesiems „C“ kategorijos ginklams (Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės 2002 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. 1Х-705 redakcija, galiojusi iki 2019 m. rugsėjo 1 d.), turėdamas tikslą Latvijos Respublikoje šiam šaunamajam ginklui įsigyti duslintuvą, ne vėliau kaip 2016 m. spalio 31 d. apie 14 val. 55 min., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu automobiliu, neturėdamas leidimo, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, į Latvijos Respublikos teritoriją įvežė graižtvinį karabiną (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), kurį toliau gabeno iki parduotuvės-šaudyklos (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), kur atvežęs minėtą ginklą paliko, kur jis buvo laikomas iki 2016 m. lapkričio 2 d. 17 val. 31 min., kuomet parduotuvėje-šaudykloje įsigijęs duslintuvą ir pasiėmęs ginklą, automobiliu Audi Q7, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) jį gabeno Latvijos Respublikos teritorijoje iki kol tą pačią dieną buvo sustabdytas (duomenys neskelbtini), Latvijos Respublikos Valstybinės policijos (duomenys neskelbtini) pareigūnų ir patikrinimo metu ginklas su duslintuvu buvo rastas automobilio bagažo skyriuje bei paimtas.

R. M. buvo kaltinamas tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne vėliau kaip iki 2015 m. kovo 31 d. organizavo fizinio skausmo sukėlimą kitam asmeniui, t. y. iki 2015 m. kovo 31 d., turėdamas tikslą sužaloti ir įbauginti nukentėjusįjį D. A. dėl jo liudijimo teismuose prieš jį, t. y. R. M., parengė nusikalstamą veiką bei per R. Š. subūrė bendrininkų grupę, kurioje nusikalstamos veikos vykdytojais buvo A. L. bei A. R., kuriam paskelbta paieška ir kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, t. y. įkalbėjo R. Š. ir su juo sutarė, kad šis už piniginį atlygį – 400 Eur, suorganizuos D. A. sužalojimą sumušant, t. y. suras asmenis, kurie sumuš D. A.. R. Š., vykdydamas bendrą susitarimą su juo, t. y. R. M., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau, kaip iki 2015 m. kovo 31 d., savo namuose (duomenys neskelbtini), sukurstė ir susitarė su V. V., jog jis, t. у. V. V. suras patikimus, iš kito miesto ar rajono asmenis, kurie už piniginį atlygį – 100 Eur, sumuš R. M. nurodytą D. A.. V. V., sutikęs su pasiūlymu ir vykdydamas susitarimą su R. Š., surado A. R. bei A. L., kuriuos sukurstė ir su kuriais sutarė, jog jie sumuš D. A.. Kuomet A. R. ir A. L. su pasiūlymu sutiko, V. V. automobiliu ALFA ROMEO, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2015 m. kovo 31 d. apie 15–16 val. A. R. ir A. L. atvežė į (duomenys neskelbtini), pas R. Š.. Ten R. Š. padavė A. L. nusikalstamos veikos padarymo įrankį – hidraulinę žarną, po ko tą pačią dieną apie 20 val. V. V. automobiliu ALFA ROMEO, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) neblaivius A. R. ir A. L. nuvežė į nusikaltimo vietą – (duomenys neskelbtini), kur gyvena nukentėjusysis. Ten V. V. liko automobilyje, o A. R. ir A. L., vykdydami susitarimą sumušti nukentėjusįjį, nuėjo prie pastarojo namų, kur panaudodami apgaulę D. A. atžvilgiu, siekdami, kad nukentėjusysis išeitų iš namų, melagingai jo paprašė pagalbos, t. y. nurodė, jog jiems reikalinga pagalba automobiliui iš griovio ištraukti. D. A. suteikti pagalbą atsisakius ir iš namų neišėjus, abu bendrais veiksmais – hidrauline žarna, rankomis ir kojomis namo prieangyje tyčia sudavė ne mažiau 15 smūgių nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tuo D. A. sukėlė fizinį skausmą ir iš įvykio vietos pasišalino. Tokiais veiksmais R. M., veikdamas kartu su R. Š., V. V., A. R. ir A. L., kaip organizatorius, organizavo tyčinį fizinio skausmo sukėlimą nukentėjusiajam D. A..

R. M. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad jis, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne vėliau, kaip iki 2015 m. balandžio 2 d., organizavo nežymų sveikatos sutrikdymą kitam asmeniui t. y. iki 2015 m. balandžio 2 d., turėdamas tikslą sužaloti ir įbauginti nukentėjusįjį A. L. dėl to, kad jam, t. y. R. M. kreipiantis į teismą privataus kaltinimo tvarka prieš A. L., o jo, t. y. A. L. atžvilgiu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, parengė nusikalstamą veiką bei per R. Š. subūrė bendrininkų grupę, kurioje nusikalstamos veikos vykdytojais buvo A. L., A. R., kuriam paskelbta paieška ir kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, bei F. A., t. y. įkalbėjo R. Š. ir su juo sutarė, kad šis už piniginį atlygį – 400 Eur, suorganizuos A. L. sužalojimą sumušant, t. y. suras asmenis, kurie sumuš A. L.. R. Š., vykdydamas susitarimą su juo, t. y. R. M., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau, kaip iki 2015 m. balandžio 2 d., savo namuose (duomenys neskelbtini), sukurstė ir susitarė su V. V., jog jis, t. у. V. V. suras patikimus, iš kito miesto ar rajono asmenis, kurie už piniginį atlygį – 100 Eur sumuš R. M. nurodytą A. L.. V. V., sutikęs su pasiūlymu ir vykdydamas susitarimą su R. Š., surado A. R. ir A. L., kuriuos sukurstė ir su kuriais sutarė, jog jie sumuš A. L.. A. R. ir A. L. su pasiūlymu sutikus, pastarieji pagalbos sumušti nukentėjusįjį paprašė F. A. ir M. K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 212 straipsnio 2 punkto pagrindais. Kuomet F. A. ir M. K. suteikti pagalbą A. R. ir A. L. sumušant nukentėjusįjį sutiko, V. V. automobiliu ALFA ROMEO, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2015 m. balandžio 2 d. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, juos atvežė į (duomenys neskelbtini), pas R. Š.. Ten R. Š. padavė A. L. nusikalstamos veikos padarymo įrankį – hidraulinę žarną, po ko tą pačią dieną apie 20 val. 30 min., V. V. automobiliu ALFA ROMEO, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) neblaivius A. R., A. L., F. A. ir M. K. nuvežė į nusikaltimo vietą - (duomenys neskelbtini), kur gyvena nukentėjusysis. Ten V. V. liko automobilyje, o A. R., A. L., F. A. ir M. K., vykdydami susitarimą sumušti nukentėjusįjį, nuėjo prie pastarojo namų. F. A. ir M. K. pagal tarpusavio susitarimą liko nuošaliau stebėti aplinką ir esant reikalui padėti. Tuo metu A. R. su A. L. nuėjo pas A. L. į namus, kur, panaudodami apgaulę A. L. atžvilgiu, siekdami, kad nukentėjusysis išeitų iš namų, melagingai jo paprašė pagalbos, t. y. nurodė, jog jiems reikalingas raktas automobilio padangai pakeisti. A. L. suteikti pagalbą sutikus ir iš namų išėjus, namo kieme abu bendrais veiksmais – hidrauline žarna, rankomis ir kojomis tyčia sudavė ne mažiau 3 smūgių nukentėjusiajam į galvą ir kitas kūno vietas, tuo padarydami dvi muštines žaizdas smilkiniuose, poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimą, lengvo laipsnio smegenų sukrėtimą t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko pribėgęs F. A. tyčia nukentėjusiajam į akis papurškė dujų ir visi iš įvykio vietos pasišalino. Tokiais veiksmais R. M., veikdamas kartu su R. Š., V. V., A. R., A. L. ir F. A., kaip organizatorius, organizavo tyčinį A. L. nežymų sveikatos sutrikdymą.

2021 m. gegužės 18 d. teismo posėdyje prokuroro pareiškimu dėl kaltinimo pakeitimo R. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne vėliau, kaip iki 2015 m. birželio 27 d., veikdamas bendrai su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu vykdytoju, organizavo tyčinį didelės vertės svetimo turto, priklausančio A. A. ir J. A., sugadinimą visuotinai pavojingu būdu, t. y. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne vėliau, kaip iki 2015 m. birželio 27 d., už piniginį atlygį, kuris ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytas, liudytojui S. B., kuris dėl nusikalstamos veikos nėra kaltas, pasiūlė tyčia padegant sugadinti A. A. ir J. A. priklausantį turtą – kombainą, kuris stovėjo mechaninėse dirbtuvėse, esančiose (duomenys neskelbtini). Tuo tikslu S. B. nurodė, kad prie pastato reikia prieiti nuo (duomenys neskelbtini) pusės, kur nėra vaizdo fiksuojančių kamerų, o į patalpas patekti pro duris, užlipus kopėčiomis ant priestato stogo, esančio prie dirbtuvių, padegimui reikės panaudoti dyzelinį kurą, kurį suruoš jis, t. y. R. M.. Nusikaltimą reikės padaryti tuo metu, kai jo, t. y. R. M., nebus (duomenys neskelbtini), o ten dirbantį sargą, kuris saugo jo, t. y. R. M., dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini), tuo metu jis atšauks ir pasiųs saugoti savo sodybos. S. B. savanoriškai vykdyti nusikalstamą veiką atsisakius, R. M., toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, siekdamas įgyvendinti savo sumanymą, toliau tęsdamas asmens, kuris galėtų įvykdyti nusikalstamą veiką, paieškas, tyčia laikotarpiu nuo 2015 metų gegužės 29 d. iki 2015 m. birželio 30 d. atjungė savo dirbtuvių vaizdo stebėjimo kameras, kurios fiksuoja A. A. ir jo mechaninių dirbtuvių teritorijas. Po ko naktį iš 2015 m. birželio 26 d. į 2015 m. birželio 27 d. iš darbo atšaukė sargą R. Ž. ir kartu su juo išvyko, tokiu būdu dirbtinai sudarydamas sąlygas tyčiniam svetimo turto sugadinimui. Esant tokioms, tyčia dirbtinai sudarytoms sąlygoms, 2015 m. birželio 27 d., 01 val. 14 min., surastas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas vykdytojas, patekęs prie A. A. priklausančių dirbtuvių, išdaužęs sienoje esančius keturis stiklinius blokelius, į vidų pripylė degaus, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto skysčio, ir jį padegė, tuo sugadino A. A. ir J. A. priklausantį turtą - mechanines dirbtuves su autogaražais, esančias (duomenys neskelbtini), kurių vertė – 14 130,15 Eur, ir jose buvusią žemės ūkio techniką: traktorių Deutz-Fahr Agrotron TTV 7210, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), – 71 991,35 Eur vertės, traktorių Agrotron Х710 DCR, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), – 8 107,37 Eur vertės, kombainą Claas Lexion 540, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), – 23 229,88 Eur vertės, viso sugadino svetimo turto, kurio bendra vertė – 117 458,75 Eur. Tokiais veiksmais R. M. buvo kaltinamas tuo, kad, veikdamas kaip organizatorius, organizavo tyčinį didelės vertės – 117 458,75 eurų svetimo turto, priklausančio A. A. ir J. A., sugadinimą visuotinai pavojingu būdu – padegant.

Nukentėjusiųjų A. A. ir J. A. pateiktu kaltinimu R. M., priimtu bylą nagrinėjančio teismo 2021 m. balandžio 30 d. protokoline nutartimi, R. M. buvo kaltinamas tuo, jog ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne vėliau, kaip iki 2015 m. birželio 27 d., subūrė organizuotą grupę kartu su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu įvykdyti tyčinį didelės vertės, ne mažesnės, kaip 117 458,75 Eur vertės turtą. Tokiais veiksmais R. M., veikdamas kaip organizatorius, organizavo tyčinį didelės vertės – 117 458,75 Eur svetimo turto, priklausančio A. A. ir J. A., sunaikinimą ir sugadinimą visuotinai pavojingu būdu, parengė nusikalstamą veiką, jai vadovavo ir ją įvykdė, t. y. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne vėliau, kaip iki 2015 m. birželio 27 d., už piniginį atlygį, kuris ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytas, liudytojui S. B., kuris dėl nusikalstamos veikos nėra kaltas, pasiūlė tyčia padegant sugadinti A. A. ir J. A. priklausantį turtą - kombainą, kuris stovėjo mechaninėse dirbtuvėse, esančiose (duomenys neskelbtini). Tuo tikslu S. B. nurodė, kad prie pastato reikia prieiti nuo (duomenys neskelbtini) upės pusės, kur nėra vaizdą fiksuojančių kamerų, o į patalpas patekti pro duris, užlipus kopėčiomis ant priestato stogo, esančio prie dirbtuvių, padegimui reiks panaudoti dyzelinį kurą, kurį suruoš jis, t. y. R. M.. Nusikaltimą reiks padaryti tuo metu, kai jo, t. y. R. M., nebus (duomenys neskelbtini), o ten dirbantį sargą, kuris saugo jo, t. y. R. M., dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini), tuo metu jis atšauks ir pasiųs saugoti savo sodybos. S. B. savanoriškai vykdyti nusikalstamą veiką atsisakius, R. M., toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, siekdamas įgyvendinti savo sumanymą, toliau surado ikiteisminio tyrimo nenustatytą vykdytoją ir su juo susitarė įvykdyti nusikalstamą veiką, kartu supažindino su jo parengtu nusikalstamos veikos planu, aprūpino nusikalstamai veikai reikalingomis priemonėmis ir įrankiais, bei pašalino kliūtis, kad vykdytojas galėtų įvykdyti nusikalstamą veiką: tyčia, laikotarpiu nuo 2015 metų gegužės 29 d. iki 2015 m. birželio mėn. 30 d., atjungė savo dirbtuvių vaizdo stebėjimo kameras, kurios fiksuoja A. A. ir jo mechaninių dirbtuvių teritorijas. Po ko, naktį iš 2015 m. birželio 26 d. į 2015 m. birželio 27 d. iš darbo atšaukė sargą R. Ž. ir kartu su juo išvyko, tokiu būdu dirbtinai sudarydamas sąlygas tyčiniam svetimo turto sugadinimui. Esant tokioms, tyčia dirbtinai sudarytoms sąlygoms, 2015 m. birželio 27 d., 1 val. 14 min., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, patekęs prie A. A. priklausančių dirbtuvių, išdaužęs sienoje esančius keturis stiklinius blokelius į vidų pripylė degaus, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto skysčio, ir jį padegė, tuo sugadino A. A. ir J. A. priklausantį turtą - mechanines dirbtuves su autogaražais, esančias (duomenys neskelbtini), kurių vertė – 14 130,15 eurų, ir jose buvusią žemės ūkio techniką: traktorių Deutz-Fahr Agrotron TTV 7210, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), – 71 991,35 Eur vertės, traktorių Agrotron Х710 DCR, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), – 8 107,37 Eur vertės, kombainą Claas Lexion 540, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), – 23 229,88 Eur vertės, viso sugadino svetimo turto, kurio bendra vertė – 117 458,75 Eur. Tokiais veiksmais R. M., veikdamas kaip organizatorius, veikdamas organizuotojo grupėje, organizavo ir įvykdė tyčinį didelės vertės – 117 458,75 eurų svetimo turto, priklausančio A. A. ir J. A. sugadinimą visuotinai pavojingu būdu – padegant.

Be to, R. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2016 m. rugpjūčio 21 d., apie 17 val., vairuodamas automobilį „Volvo XC70“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas pro ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), pro atvirą automobilio langą nukentėjusiesiems J. A. ir jos mažamečiui sūnui N. A., gim. (duomenys neskelbtini), gestu – grūmodamas kumščiu bei žodžiais sakydamas „užversiu, sudeginsiu“, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimai realūs ir gali būti įgyvendinti, grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiųjų sveikatą.

R. Š. nuteistas už tai, kad ne vėliau, kaip iki 2015 m. kovo 31 d., savo namuose (duomenys neskelbtini), sukurstė ir susitarė su V. V., kad šis suras patikimus, iš kito miesto ar rajono asmenis, kurie už piniginį atlygį sumuš D. A.. V. V., sutikęs su R. Š. pasiūlymu ir vykdydamas susitarimą su juo, surado A. L. ir asmenį, kuriam paskelbta paieška ir kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas (toliau – neįvardijamas asmuo), juos sukurstė ir su jais sutarė, jog jie sumuš D. A.. Kuomet A. L. ir neįvardijamas asmuo su pasiūlymu sutiko, V. V. automobiliu ALFA ROMEO, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2015 m. kovo 31 d. apie 15–16 val., A. L. ir neįvardijamą asmenį atvežė į (duomenys neskelbtini), pas R. Š., kur šis įdavė A. L. nusikalstamos veikos padarymo įrankį – hidraulinę žarną, ir apie 20 val. V. V. savo automobiliu ALFA ROMEO neblaivius A. L. ir neįvardijamą asmenį nuvežė į (duomenys neskelbtini), kur gyvena D. A.. V. V. liko automobilyje, o A. L. ir neįvardijamas asmuo, vykdydami susitarimą sumušti D. A., nuėjo prie pastarojo namų ir siekdami, kad nukentėjusysis išeitų laukan, panaudojo apgaulę prašydami pagalbos ir nurodydami, jog jiems reikia ištraukti iš griovio automobilį. D. A. suteikti pagalbą atsisakius ir iš namų neišėjus, abu bendrais veiksmais – hidrauline žarna, rankomis ir kojomis namo prieangyje tyčia sudavė ne mažiau 15 smūgių nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tuo D. A. sukėlė fizinį skausmą ir iš įvykio vietos pasišalino.

R. Š. nuteistas ir už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau, kaip 2015 m. balandžio 2 d. savo namuose, (duomenys neskelbtini), sukurstė ir susitarė su V. V., kad šis suras patikimus, iš kito miesto ar rajono asmenis, kurie už piniginį atlygį sumuš A. L.. V. V., sutikęs su R. Š. pasiūlymu ir vykdydamas susitarimą su juo, surado asmenį, kuriam paskelbta paieška ir kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas (toliau – neįvardijamas asmuo), ir A. L., kuriuos sukurstė ir su kuriais sutarė, jog jie sumuš A. L.. Neįvardijamam asmeniui ir A. L. su pasiūlymu sutikus, pastarieji pagalbos sumušti nukentėjusįjį paprašė F. A. ir M. K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas (toliau - asmuo, prieš kurį IT nutrauktas) BPK 212 straipsnio 2 punkto pagrindu. Kuomet F. A. ir asmuo, prieš kurį IT nutrauktas, sutiko neįvardijamam asmeniui ir A. L. padėti sumušti nukentėjusįjį, V. V. automobiliu ALFA ROMEO, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2015 m. balandžio 2 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku juos atvežė į (duomenys neskelbtini), pas R. Š., o po to, apie 20 val. 30 min. V. V. savo automobiliu ALFA ROMEO neblaivius A. L., F. A., asmenį, prieš kurį IT nutrauktas ir neįvardijamą asmenį nuvežė į (duomenys neskelbtini), kur gyvena nukentėjusysis. Ten V. V. liko automobilyje, o neįvardijamas asmuo, A. L., F. A. ir asmuo, prieš kurį IT nutrauktas, vykdydami susitarimą sumušti nukentėjusįjį, nuėjo prie pastarojo namų. F. A. ir asmuo, prieš kurį IT nutrauktas, pagal tarpusavio susitarimą liko nuošaliau stebėti aplinką ir esant reikalui padėti. Tuo metu neįvardijamas asmuo su A. L. nuėjo pas A. L. į namus, kur panaudodami apgaulę, siekdami, kad nukentėjusysis išeitų iš namų, melagingai paprašė pagalbos, nurodydami, jog jiems reikalingas raktas automobilio padangai pakeisti. A. L. suteikti pagalbą sutikus ir išėjus iš namų, namo kieme abu bendrais veiksmais – hidrauline žarna, rankomis ir kojomis tyčia sudavė ne mažiau 3 smūgių nukentėjusiajam į galvą ir kitas kūno vietas, tuo padarydami dvi muštines žaizdas smilkiniuose, poodinę kraujosruvą ir odos brozdinimą, lengvo laipsnio smegenų sukrėtimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko pribėgęs F. A. tyčia nukentėjusiajam į akis papurškė dujų ir visi iš įvykio vietos pasišalino.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į susiformavusią įrodymų vertinimo praktiką, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų visetą, padarė išvadą, jog objektyvių įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad R. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 140 straipsnio l dalyje (fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajam D. A.), nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 140 straipsnio l dalyje (nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam A. L.), nepakanka, todėl R. M. skundžiamu nuosprendžiu išteisino, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad šioje byloje esančių tiesioginių įrodymų nepakanka R. M. pareikštiems kaltinimams dėl didelės vertės svetimo turto sugadinimo visuotinai pavojingu būdu organizavimo (BK 24 straipsnio 4 dalis ir 187 straipsnio 2 dalis) ir juo labiau, organizuotos grupės subūrimo turto sugadinimui (BK 24 straipsnio 4 dalis, 25 straipsnio 3 dalis ir 187 straipsnio 2 dalis) pagrįsti, todėl R. M. dėl šių kaltinimų išteisino, nes nepadaryta veika, turinti šių nusikaltimų požymių. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas be kita ko konstatavo, kad šiuo atveju nėra jokių įrodymų apie grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą nukentėjusiesiems J. A. ir N. A. realumą, padarė išvadą, kad R. M. neatliko visų šio nusikaltimo objektyviosios pusės veiksmų, todėl R. M. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisino, jam nepadarius inkriminuoto nusikaltimo (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai ir prašymai

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2023 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalį dėl R. M. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 140 straipsnio l dalį (dvi veikos dėl smurto D. A. ir A. L. atžvilgiu) ir BK 24 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio 2 dalį panaikinti bei priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo:

– R. M. pripažinti kaltu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 140 straipsnio l dalį (dėl veikos D. A. atžvilgiu) ir nuteisti laisvės atėmimu 9 (devyneriems) mėnesiams;

– R. M. pripažinti kaltu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 140 straipsnio l dalį (dėl veikos A. L. atžvilgiu) ir nuteisti laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių;

– R. M. pripažinti kaltu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio 2 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams.

– Vadovaujantis BK 63 straipsnio l dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 140 straipsnio l dalį subendrinti apėmimo būdu su teismo paskirta subendrinta bausme ir skirti R. M. bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams ir 150 MGL dydžio baudą.

– Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, prie subendrintos bausmės pridėti dalį bausmės, paskirtos pagal BK 24 straipsnio 4 dalį. 187 straipsnio 2 dalį (vienerius metus ir šešis mėnesius laisvės atėmimo, kadangi veika buvo neatsitiktinio pobūdžio, tik atsitiktinumo dėka išvengta sunkesnių padarinių) ir skirti R. M. galutinę subendrintą bausmę – laisvė atėmimą 5 (penkeriems) metams ir 150 MGL dydžio baudą.

– R. M. pripažinus kaltu (dėl smurto D. A. ir A. L. atžvilgiu), nukentėjusiųjų teismo iš dalies patenkintus civilinius ieškinius, Panevėžio teritorinės ligonių kasos patenkintą civilinį ieškinį priteisti solidariai.

– R. M. pripažinus kaltu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio 2 dalį, nukentėjusiųjų ir AB ,,Lietuvos draudimas“ pareikštus civilinius ieškinius dėl šios veikos tenkinti.

– Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

1.1. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį R. M. atžvilgiu dėl smurto D. A. ir A. L. atžvilgiu, taip pat dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 4 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, padarymo savo sprendimą iš esmės grindė tuo, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių R. M. kaltę. Tačiau su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad nesant byloje tiesioginių įrodymų, asmens kaltė negali būti grindžiama, prokuroro nuomone, sutikti negalima.

1.2. Prokuroras sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tiesioginių įrodymų, patvirtinančių R. Š. ir R. M. susitarimo faktą, t. y., kad R. M. būtų prašęs R. Š. surasti asmenis, kurie galėtų sužaloti nukentėjusiuosius, byloje nėra. Tačiau teismas, priimdamas sprendimą išteisinti R. M., anot prokuroro, nepasisakė, kodėl atmeta ir nesivadovauja V. V. parodymais, kuris viso proceso metu, tiek jį apklausiant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo, kuriam duotus parodymus patvirtino teismo posėdžio metu, davė išsamius, nuoseklius parodymus apie jam žinomas aplinkybes, tarp jo duotų parodymų yra tam tikrų prieštaravimų, tačiau jie nėra esminiai, vertinant bei gretinant juos tarpusavyje. Nors R. Š. ir teigė, kad V. V., duodamas parodymus, jį apkalba dėl neva buvusios V. V. sugyventinės ir jo tarpusavio romano, tačiau jokių įrodymų, kurie patvirtintų šiuos teiginius bei sukeltų abejones V. V. parodymų teisingumu, taip ir nepateikė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu.

1.3. V. V. parodė, kad asmeniškai R. M. iki apklausos teisme dėl A. L. ir D. A. sumušimo nėra matęs. Tik bendraujant su R. Š., kurį pažinojo iš anksčiau, sužinojo, kad R. M. yra „M.“, tarp kurio ir keleto žmonių vyko teismo posėdžiai, kurių metu asmenys liudijo ne R. M. naudai. Pas R. Š. namuose, su kuriuo palaikė gerus, draugiškus santykius, tarp jų abiejų įvyko pokalbis. Jo metu R. Š. paprašė paieškoti tokių žmonių, kurie už piniginį atlygį truputį galėtų sumušti D. A. ir A. L. už šių ilgą liežuvį, t. y., kad žmonės susiprastų dėl jų parodymų davimo teismuose. Kaip nurodė V. V., R. Š. pokalbio metu kalbėjo, kad tai padaryti prašė ūkininkas „M.“. Kaip matyti iš V. V., nukentėjusiųjų parodymų, iki nagrinėjamų įvykių vienas kito nepažinojo, gyveno skirtinguose rajonuose, jų nesiejo jokie santykiai, tarpusavio pykčių, nesutarimų nebuvo, o tai, anot prokuroro, rodo, kad V. V. neturėjo ir jokio motyvo, priešingai nei R. M.. Be to, iš V. V. parodymų bei nustatytų aplinkybių matyti, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie R. M. bei nukentėjusiųjų bylinėjimąsi teismuose.

1.4. Iš nukentėjusiojo A. L., liudytojo M. K., tai pat nuteistojo F. A. parodymų matyti, kad pastarieji, po įvykio praėjus keletui dienų, buvo atėję pas nukentėjusįjį jo atsiprašyti. Kaip parodė A. L.: „2015 m. birželio mėnesio pabaigoje į namus atvažiavo du vaikinai, iš kurių vieną yra matęs medžioklėje – varovu. Šie vaikinai jo atsiprašė, kad buvo sumuštas, ir papasakojo visas aplinkybes dėl ko. Jie papasakojo, kad juos tą patį vakarą, t. y. 2015 m. balandžio 2 d., iš alaus baro paėmė V. V., nuvežė išgerti į kažkokį kaimą pas R. Š., kuris išgėrimo metu tiems vaikinams pasakė, kad reikia „patvarkyti“ vieną žmogų, ir, važiuodami penkiese automobiliu, girdėjo iš vieno vaikino, kad jo, t. y. A. L., sužalojimas yra „didžiojo ūkininko – M.“ užsakymas. Taip pat liudytoju apklausiamas teisme M. K. parodė (2018 m. birželio 6 d. teismo posėdžio protokolas), kad nuvykus pas R. Š. –citata: „Vyko pokalbis dėl sumušimo. Buvo kalba, kad reikia sumušti tą žmogų dėl kažkokių nesutarimų tarp L. ir M.. Moteriškas faktorius čia neegzistavo. M. esu matęs medžioklėje ir žinojau, kad tą asmenį vadina „M.“, kad tai yra ūkininkas. Aš M. žinojau iš medžioklės“. Prokuroras pažymi, kad iš esmės tą patį šis liudytojas nurodė apklausiamas ir įtariamuoju dėl nagrinėjamų įvykio aplinkybių, o tai tik dar kartą patvirtina duotų parodymų patikimumą.

1.5. Prokuroras, apeliaciniame skunde nesutikdamas su R. M. išteisinimu dėl tyčinio didelės vertės svetimo turto, priklausančio A. A. ir J. A., sugadinimo visuotinai pavojingu būdu – padegant, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, skundžiamame nuosprendyje tik pasisakė, kad ne tik R. M., kuris tarėsi su S. B., bet ir R. Š. pokalbiai su V. V. ir M. M. rodo, jog A. ūkiui pakenkti ketinimą turėjo platesnis asmenų ratas. Tačiau tokio sprendimo pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrindė. Prokuroras sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra nustatytas tiesioginis veikos vykdytojas bei tai, kad R. M. yra konfliktinė asmenybė, turėjo nesutarimų su A., tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad, nesant R. M. veiksmuose tiesioginių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, dėl šios nusikalstamos veikos, organizuojant padegimą, jis negali būti pripažintas ir kaltu. Prokuroro teigimu, taip ir liko neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas įrodymus dėl A. ūkiui priklausančio angaro padegimo, jį organizuojant R. M. (ieškant asmens, kuris galėtų padegti angarą, stebėjimo kamerų vaizdo išjungimas, sargo R. Ž. atšaukimas iš darbo), laikė tik prielaidomis, o asmenų parodymus, kuriems tai buvo siūloma padaryti, laikė nepatikimais. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas šių faktinių duomenų nevertino bei tarpusavyje nelygino kitų įrodymų kontekste, o išskirtinai rėmėsi tik R. M. parodymais, jog A. jį apkalba dėl tarpusavio nesutarimų. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme R. M. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad A. jį apkalba ar būtų suinteresuoti jį apkalbėti. Priešingai, A. nurodė, kad tarp jų ir R. M. buvo tarpusavio nesutarimų, dėl kurių vyko įvairūs teisminiai procesai, kas įrodyta bylos medžiaga, tačiau daugiau su niekuo jokių konfliktų nukentėjusieji neturėjo, niekas, apart R. M., jiems jokiais gaisrais sugadinant jų turtą negrasino.

1.6. Viso vykusio proceso metu V. V. nuosekliai aiškino, kad jam, A. L. ir A. R. atvykus pas R. Š. dėl D. A. ir A. L. sužalojimų, R. Š. pasakė (2018 m. rugpjūčio 31 d. teismo posėdžio protokolas), „kad vienas ūkininkas ,,M.“ prašė sumušti žmones ar tai už liudijimą teisme, ar kad neliudytų. Prašė vėliau padegti angarą. Sakė netiesiogiai, t. y., kad reikės „nupūsti“ A. angarą su technika. Š. šnekėjo, kad buvo M. pasamdyti žmonės iš (duomenys neskelbtini), bet tada vyko teismo procesas ir jie negalėjo padegti to angaro, todėl reikalavo M. sumokėti pinigus, bet padegę angaro nebuvo. Ten daug buvo kalbėta to vieno pokalbio metu. Mes visi prie stalo sėdėjome ir Š. visa tai pasakojo. Kiek siūlė žmonėms už A. angaro padegimą, nežinau, bet sakė, kad vieniems biržiečiams, kurie jau buvo užsakyti, turėjo būti sumokėta apie 800 Eur. Sakė, kad reikia prie to angaro prieiti nuo Latvijos pusės, kad nuo tos pusės kameros nematomos. Apie padegimus aš iš karto atsisakiau, pasakiau, kad žmonių neieškosiu, tokių darbų neatlikinėsiu. R. ir L. taip pat atsisakė tokius dalykus daryti“. Iš tokių V. V. parodymų, anot prokuroro, matyti, kad R. M. buvo suinteresuotas A. priklausančio angaro sugadinimu, jį padegant, ieškojo asmenų, galinčių tai padaryti. Be to, V. V. iki nagrinėjamų įvykių R. M. net nepažinojo, nes gyveno kitame rajone, todėl duodamas parodymus net negalėjo žinoti apie tai, kad prie A. priklausančio angaro, nepastebėtam kamerų, galima patekti nuo (duomenys neskelbtini) pusės. Taigi, tokias aplinkybes, kurias nurodė V. V., jog R. M. buvo suradęs žmones, kurie buvo pasiruošę padegti angarą, tačiau to tuo metu nepadarė, nes tarp R. M. ir A. vyko teisminiai procesai, kad prie A. angaro, nepastebėtam vaizdą fiksuojančių kamerų, galima patekti iš kitos pastato pusės, galėjo žinoti tik R. Š., kuris su R. M. buvo pažįstami ir bendravo nuo 2015 m. kovo mėnesio.

1.7. V. V. nurodytos aplinkybės, kad R. Š. siūlė padegti A. priklausanti angarą, nes to prašė R. M., nors pastarasis (R. Š.), kaip nustatyta bylos medžiaga, neturėjo jokio asmeniško motyvo pakenkti A. , netiesiogiai matyti ne vien tik iš S. B., V. V., ir M. M. parodymų, bet ir iš A. R., kuriam paskelbta paieška, 2015 m. lapkričio 19 d. duotų ikiteisminio tyrimo metu, dalyvaujant advokatui, parodymų (t. 8, b. l. 190–192). Šiuose jo parodymuose užfiksuoti tokie duomenys: A. L. ir V. V. pirmą kartą visiems kartu atvažiavus pas R. Š. dėl D. A. sužalojimo, R. Š. pokalbio metu, po to, kai grįžo sumušę D. A., dalyvaujant A. R., A. L. ir V. V., pasiūlė darbą – tai yra padegti. Kaip matyti iš šių parodymų, konkrečiai, ką reikia padegti, R. Š. nenurodė, tačiau tai padaryti visi trys atsisakė. Prokuroro teigimu, apibendrinant šiuos duomenis, akivaizdžiai matyti, kad buvo kalbama apie siūlymą padegti A. priklausančias dirbtuvių patalpas, nes šis pokalbis vyko 2015 m. kovo 31 d. po D. A. sužalojimo, kai tuo tarpu A. priklausančios dirbtuvės buvo padegtos tų pačių metų birželio 27 d.

1.8. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. M., neįvertino priežasčių, kodėl R. M. vaizdo stebėjimo sistemoje nebuvo nagrinėjamo nakties įvykio įrašo. R. M. savo parodymuose vieną kartą teigė, jog įrašo nėra, nes įrenginys jau pusmetį neveikė dėl elektros gedimo, o po liudytojo V. M. apklausos teisme pakeitė savo parodymus nurodydamas, kad įrenginys neveikė dėl kietojo disko gedimo. Tačiau R. M. nurodytos aplinkybė ir priežastys dėl įrašo nebuvimo, anot prokuroro, yra paneigtos. Iš liudytojo J. K. parodymų, poėmio protokolo matyti, jog šio veiksmo atlikimo metu R. M. nurodė, kad jam priklausančioje ūkio teritorijoje įrengtos vaizdo kameros nefiksuoja pastaruosius pusę metų ir vaizdo įrašų pateikti negali. R. M. bandė duoti neveikiantį vaizdo įrašymo įrenginį, nors jam priklausančio ūkio pastate poėmio metu buvo aptiktas seifas, kuriame buvo laikomas veikiantis vaizdo įrašymo įrenginys, tačiau monitorius buvo atjungtas nuo įrašymo įrenginio. Pajungus monitorių su įrašymo įrenginiu, jis pradėjo veikti, tačiau jame nebuvo vieno mėnesio laikotarpio vaizdo įrašų, t. y. nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. birželio 30 d. Kaip matyti iš liudytojo V. M. parodymų, jis paaiškino, kad dingus elektrai ir po to jai atsiradus, įrenginys vėl atsistato ir pradeda įrašinėti. Teismui pateiktoje AB „Energijos skirstymo operatoriaus“ pažymoje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini), nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. birželio 30 d. elektros energijos tiekimo sutrikimai neužfiksuoti. Minėtu adresu dėl vykdomų planinio remonto darbų planinis elektros energijos tiekimas buvo nutrauktas 2015 m. birželio 8 d. nuo 9.02 val. iki 16.20 val., 2015 m. birželio 9 d. nuo 9.30 val. iki 16.40 val. ir 2015 m. birželio 22 d. nuo 9.04 val. iki 16.26 val. Tačiau iš poėmio protokolo matyti, kad įrašai iki 2015 m. gegužės 29 d. yra, kai tuo tarpu elektros energijos tiekimas pagal pateiktą AB „Energijos skirstymo operatoriaus“ pažymą laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. birželio 30 d. pirmą kartą buvo nutrauktas žymiai vėliau, nei dingęs įrašas. Tai, anot prokuroro, patvirtina aplinkybę, kad 2015 m. gegužės 29 d. įrenginys buvo atjungtas, iš anksto ruošiantis nusikalstamai veikai. Be to, jokių elektros energijos sutrikimų po 2015 m. birželio 22 d. nebuvo. Tuo tarpu pirmas įrašas po gaisro jau fiksuojamas 2015 m. birželio 30 d., t. y. po įvykusio gaisro. Prokuroro manymu, šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad R. M. tyčia atjungė vaizdo įrašymo įrenginį, kurio pagalba būtų buvusi galimybė identifikuoti asmenį, tiesiogiai įvykdžiusį nusikalstamą veiką, o tuo pačiu ir patį R. M., kaip nusikalstamos veikos organizatorių.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. A. (toliau – ir nukentėjusysis, apeliantas) apeliaciniame skunde prašo:

– panaikinti arba pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2023 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalį ir R. M. pripažinti kaltu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir už šių nusikalstamų veikų padarymą paskirti realias laisvės atėmimo bausmes;

– R. M. už BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skirti realią laisvės atėmimo bausmę;

– R. M. už BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirti realią laisvės atėmimo bausmę;

– tenkinti pareikštą civilinį ieškinį visa apimtimi.

1.9. Nukentėjusiojo nuomone, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. M. dėl aukščiau nurodytų nusikalstamų veikų, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), taip pat skirdamas bausmę ir atidėdamas bausmės vykdymą, netinkamai aiškino bei taikė bausmės paskirtį nustatančias teisės normas (BK 41 straipsnis), taip padarydamas esminį BPK normų pažeidimą, sukliudžiusį priimti teisingą sprendimą, atskleisti objektyviąją tiesą.

1.10. Nukentėjusysis nurodo, kad R. M. dėl jam pareikšto kaltinimo organizavus tyčinį jo turto padegimą pareiškė, jog kaltinimų nepripažįsta, dėl dirbtuvių gaisro nieko negali pasakyti, nes nieko neorganizavo, mano, kad tas gaisras patiems A. buvo naudingas, nes viskas buvo naujai atstatyta, sulūžusi technika atstatyta, pinigai sumokėti. Nukentėjusysis pažymi, kad jam ir jo sutuoktinei gaisras nebuvo naudingas, nes, jeigu jie nebūtų pastebėję gaisro, jų su sutuoktine eilę metų kurtas ūkis būtų sužlugęs, nes dėl sunaikintos technikos jie nebūtų galėję nuimti derliaus ir tokiu atveju jų ūkiai būtų bankrutavę. Apelianto manymu, R. M., kaip asmens, suvokiančio ūkininkavimo subtilybes, nusikaltimui padaryti laikas buvo pasirinktas neatsitiktinai – R. M. puikiai suvokė, kas atsitiks jo su sutuoktine ūkiams, t. y. kokios pasekmės kils nenuėmus derliaus, kadangi jų ūkių pobūdis – tik grūdininkystė, kitokios veiklos jie nevykdo. Nukentėjusysis pažymi, kad R. M. buvo nuteistas už smurtą prieš jo sutuoktinės tėtį, taip pat R. M. buvo nuteistas už jų šeimos gręžinio sunaikinimą, R. M. tiek jam, tiek jo sutuoktinei ne vieną kartą yra grasinęs (ir šiuos grasinimus įvykdė).

1.11. Apeliantas nurodo, kad nėra pagrindo sutikti su R. M. teiginiais, jog liudytojai S. B. ir M. M. jį apkalbėjo, kadangi byloje jokių objektyvių duomenų apie tai, kad minėti asmenys būtų turėję interesą apkalbėti R. M., nėra. Nukentėjusiojo nuomone, akivaizdu, jog R. M., keldamas versiją, kad neva vaizdo įrašų technika pas jį nebuvo paslėpta ir neva viskas veikė, o kad įrašas nebuvo daromas, jie ir patys to nežinojo, tik bandė suklaidinti policijos pareigūnus, o tai, kad jis išjungė vaizdo stebėjimo įrangą būtent padegimo dieną, įrodo byloje esantys duomenys. Policijos pareigūno J. K. parodymais aiškiai yra nustatyta, kad R. M. bandė klaidinti tyrimą atliekančius pareigūnus, o motyvas yra labai aiškus – išvengti objektyvaus ir operatyvaus ikiteisminio tyrimo atlikimo.

1.12. Nukentėjusysis A. A. apeliaciniame skunde pažymi, kad jo santykiai su R. M. yra labai blogi, jie yra gretimai vienas kito ūkininkaujantys ūkininkai. Anot nukentėjusiojo, jis buvo ir yra įsitikinęs, kad dėl šio gaisro yra atsakingas būtent R. M., kadangi su juo vieninteliu vyksta konfliktai. Iki šio įvykio buvo gal 3 ar 4 civilinės bylos su R. M., ir R. M., kaip stambus konkuruojantis ūkininkas, yra suinteresuotas jį sužlugdyti, t. y., jei gaisro metu būtų užsidegusi ten buvusi kuro bazė, esanti už 50 m nuo gaisro židinio, tai ten viskas būtų susprogę. Nukentėjusysis nurodo, kad Biržų teismo rūmuose, byloje dėl gręžinio užpylimo, R. M. jam buvo pasakęs: ,,Tau bus karšta vasara, degs stogai“, tai jis pasakė akistatoje Biržų rajono policijos komisariate, tačiau policija atsisakė tirti šiuos garsinimus. Anot apelianto, po gaisro Vilniaus apylinkės teisme toks I. jam patvirtino, kad gaisrą sukėlė R. M., sakė, kad saugotų savo šeimą, nes R. M. yra neprognozuojamas. Be to, pasak apelianto, ir jam, ir jo darbuotojui A. V. R. M. yra grasinęs, kad geruoju nesibaigs.

1.13. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde cituoja liudytojų A. P., M. M., S. B. parodymus, taip pat atkreipia dėmesį į liudytojo M. M. paaiškinimus apie tai, kad šis kartu su R. M. labai geru draugu R. Š. dar prieš jų šeimos turto padegimą (2015 metų birželio 25 d. naktį) buvo užlipę ant jų dirbtuvių stogo, uždengė vaizdo stebėjimo kameras ir patekę prie traktorinio purkštuvo pripylė į purkštuvą cheminių medžiagų. M. M. taip pat yra parodęs, kad kai jis rinko nuo laukų akmenis, R. M. liepė jam akmenis supilti ant jo (nukentėjusiojo A. A.) lauko.

1.14. Apeliantas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad asmuo, kuris sukėlė aptariamą gaisrą, nustatytas nebuvo, taip pat su tuo, kad kaltinimo motyvai grindžiami tik jo ir jo sutuoktinės parodymais. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad, vertinant R. M. asmenybę baudžiamosios atsakomybės aspektu ir siekiant jį pripažinti kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, akivaizdžiai to nepakanka, nes turi būti įrodyta ne tik ketinimas ar tarpusavio pokalbis, bet ir konkretūs veiksmai, kurie būtų priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis, nukentėjusiojo manymu, yra klaidingas, kadangi R. M. motyvai ir tikslai yra aiškūs – smurtas prieš jų šeimos narius (jo sutuoktinės tėtį), siekis jų šeimai padaryti žalą (gręžinio sunaikinimas), grasinimai jų šeimai girdint liudytojams, teisme liudijusių asmenų įkalbinėjimas bei sąlygų jiems sudarymas sunaikinti jų (nukentėjusiųjų) turtą, sąlygų sudarymas daryti nusikaltimą (sargo atšaukimas ir vaizdo stebėjimo įrangos išjungimas), sudaro pagrindą teigti, kad R. M. dėl aukščiau nurodytų nusikalstamų veikų išteisintas nepagrįstai ir yra visi pagrindai pripažinti R. M. kaltu padarius minėtą nusikalstamą veiką.

1.15. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai R. M. išteisino ir pagal BK 145 straipsnio 1 dalį dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą jo žmonai J. A. ir sūnui N. A.. Apeliantas pažymi, kad jo sutuoktinė nurodė, jog jai kartu su sūnumi N. A. pėsčiomis grįžtant iš daržinės į dirbtuves, pusiaukelėje sutiko nuo dirbtuvių automobiliu „Volvo“ važiuojantį R. M., kuris pro pravertą automobilio langą, grūmodamas kumščiu, piktu tonu pasakė: „užversiu, sudeginsiu“. Šie žodžiai, anot nukentėjusiojo, buvo skirti jo sūnui ir jo sutuoktinei, šiuos žodžius jo šeimos nariai suprato kaip realų grasinimą. Apelianto teigimu, iki šiol jo sutuoktinė labai bijo R. M., nedrąsiai jaučiasi ir šiuo metu jau pilnametis jo sūnus. Be to, pasak apelianto, R. M. ir anksčiau prie džiovyklos jo sutuoktinę buvo išvadinęs negražiais žodžiais ir suėmęs už kaklo jai sakė: ,,žiurke tu, ubage, aš tave sutrypsiu, sunaikinsiu“. Dėl to jo sutuoktinei nukrito svoris, sutriko skydliaukės veikla, ji nemiegojo naktimis. Sūnui po 2 savaičių medikai išrašė raminančiųjų vaistų, kadangi dėl visų tų išgyvenimų jam pasireiškė nervinis tikas. Sūnus nenori iki šiol važiuoti į tas dirbtuves. Apelianto teigimu, jo sūnus N. A. nurodė, kad R. M. jam ir jo mamai pasakytą žodį „užversiu“ suprato, kad R. M. gali pakenkti, sumušti, galimai panaudoti fizinę jėgą, o žodį „sudeginsiu“ – padegti tėčio turtą. Suprato, jog tie R. M. žodžiai buvo adresuoti jam ir jo mamai, kadangi jis žiūrėjo į juos abu. Anot apelianto, jo sūnus mano, kad tai nebuvo pasakyta šiaip, nes R. M. tai pasakė piktu tonu ir tėvams tai sakė ne pirmą kartą, jam buvo baisu ir nejauku, nes jis su mama buvo dviese, ir dėl to net nemiegojo kelias naktis, kreipėsi pas gydytojus, kurie išrašė vaistų dėl prasto miego ir po įvykio prasidėjusio tiko vienoje akyje. Taip pat sūnus nurodė, kad ir kitą dieną, kai jie buvo toje pačioje daržinėje, jam išėjus į lauką, R. M., važiuodamas su tuo pačiu automobiliu „Volvo“, pristabdė, parodė jam kumštį ir nuvažiavo. Todėl apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje nebuvo nustatytas nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėties elementas – grasinimo realumas. Nukentėjusysis A. A. pažymi, kad R. M., girdint kitiems asmenims, grasino jų šeimai sudeginimu, R. M. kitus asmenis instruktavo, kaip sunaikinti ugnimi jų turtą, prieš tai smurtavo prieš jo tėtį ir jo sūnaus senelį, R. M. jam yra daug kartų grasinęs ir todėl jo nusikalstami veiksmai aritmetine progresija (bei jo piktavališkas elgesys) auga ir jie (nukentėjusieji), jeigu nebūtų kreipęsi į policijos pareigūnus, rizikavo gyvybe. Taigi, apelianto vertinimu, šiuo atveju, esant įrodymams apie grasinimo realumą, konstatuotina, jog R. M. atliko visus šio nusikaltimo objektyviosios pusės veiksmus, todėl R. M. pripažintinas kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

1.16. Nukentėjusysis A. A. apeliaciniame skunde nesutinka su R. M. paskirtomis bausmėmis, jų dydžiais ir bausmės vykdymo atidėjimo taikymu. Apeliantas pažymi, kad šioje byloje nėra nustatyta nė vienos R. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, R. M. jam inkriminuojamas veikas padarė būdamas teistas, o tai savaime aiškiai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Veikos, kuriomis buvo kaltinamas R. M., yra nukreiptos ne tik į turtą, bet ir į asmenų gyvybę bei sveikatą. Apelianto manymu, R. M. pripažintinas recidyvistu, bet apie tai pirmosios instancijos teismas nepasisakė. R. M. elgesys rodo, kad jis savo veiksmų kritiškai nevertina, renkasi teisei priešingą elgesį. Todėl, apelianto manymu, nagrinėjamu atveju būtent laisvės atėmimas ir realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas gali užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus.

1.17. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo pareikšto civilinio ieškinio, prašo, pripažinus R. M. kaltu sunaikinus jų turtą bei grasinus jo sutuoktinei su sūnumi, pareikštus ieškinius tenkinti pilna apimtimi.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė J. A. (toliau – ir nukentėjusiojo, apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti arba pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2023 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalį dėl R. M. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį, BK 145 straipsnio 1 dalį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo R. M. pripažinti kaltu dėl minėtų nusikalstamų veikų padarymo, už visas įvykdytas veikas R. M. skirti realias laisvės atėmimo bausmes ir patenkinti jos ir jos sutuoktinio civilinį ieškinį.

1.18. Nukentėjusiosios nuomone, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. M. dėl aukščiau nurodytų nusikalstamų veikų, nepagrįstai nepripažino bylos duomenų įrodymais, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus (BPK 20 straipsnio l dalis, 5 dalis), taip pat padarė kitus esminius BPK normų pažeidimus, neteisingai taikė materialinės teisės normas, skirdamas bausmę ir atidėdamas bausmės vykdymą, netinkamai aiškino bei taikė bausmės paskirtį nustatančias teisės normas (BK 41 straipsnis), neteisingai išsprendė jų civilinio ieškinio klausimus. Visa tai sukliudė pirmosios instancijos teismui priimti teisingą sprendimą, atskleisti objektyvią tiesą, todėl yra pagrindas panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo nuosprendį.

1.19. Pirmosios instancijos teismo išvados, priimant išteisinamąjį nuosprendį, grindžiamos tuo, kad byloje esančių tiesioginių įrodymų nepakanka R. M. pareikštiems kaltinimams dėl didelės vertės turto sugadinimo visuotinai pavojingu būdu organizavimo (BK 24 straipsnio 4 dalis ir 187 straipsnio 2 dalis) ir juo labiau, organizuotos grupės subūrimo turto sugadinimui (BK 24 straipsnio 4 dalis, 25 straipsnio 3 dalis ir 187 straipsnio 2 dalis) pagrįsti ir jis dėl šių kaltinimų yra išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti šių nusikaltimų požymių. Tačiau asmens kaltė, anot nukentėjusiosios, gali būti grindžiama ir netiesioginiais įrodymais, dėl kurių buvimo šioje byloje, tokių įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teismas nepasisakė, todėl vien jau dėl šios priežasties skundžiamas nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu.

1.20. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra platesnis ratas kitų asmenų, galinčių jiems keršyti, padegti ir tokiu būdu sunaikinti jiems priklausančius pastatus. Tokių asmenų, anot nukentėjusiosios, jie nenurodė, nes tokių asmenų ir nėra, tik R. M. turi tiesioginį interesą visais įmanomais būdais pakenkti jiems, pašalinti juos kaip verslo konkurentus. Visų pirma, apeliantės teigimu, byloje neginčytinai nustatyta, kad R. M. praeityje jų atžvilgiu įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje (suorganizavo artezinio gręžinio sugadinimą). Antra, R. M. praeityje, apie 2012-2013 metus buvo užpuolęs ir sumušęs jos senyvo amžiaus tėvą. Trečia, skundžiamu nuosprendžiu R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už jų (nukentėjusiųjų A. ) atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje. Šios aplinkybės, nukentėjusiosios teigimu, patvirtina sistemingus ir aktyvius veiksmus, kuriais R. M. pats ar pasitelkdamas kitus asmenis siekė jiems pakenkti.

1.21. Nukentėjusiosios vertinimu, skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai nebuvo pripažinti įrodymais ir tinkamai įvertinti A. A. parodymai ir juos patvirtinantys liudytojų A. P., V. I. parodymai apie R. M. išsakytus ketinimus jų (nukentėjusiųjų) atžvilgiu. Apeliantė, skunde pacitavusi nukentėjusiojo D. A., nuteistųjų V. V., A. L., liudytojo M. M., A. R. parodymus, nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas R. M. išteisino D. A. sumušimo epizode, tačiau šio epizodo tyrimo metu duoti minėtų asmenų parodymai, susiję su R. Š. išsakytais aiškiais R. M. ketinimais jų (nukentėjusiųjų) atžvilgiu, kuriuos, apeliantės nuomone, buvo privalu pripažinti ir vertinti kaip netiesioginius įrodymus, patvirtinančius R. M. kaltę ir dėl vėliau sekusio jiems (nukentėjusiesiems) priklausančio turto sunaikinimo.

1.22. Apeliantė skunde cituoja liudytojo S. B. parodymus, kurie, jos vertinimu, buvo nuoseklūs ir yra svarbūs tuo, kad S. B. ne tik įvardijo konkrečius R. M. ketinimus jų (nukentėjusiųjų) turto atžvilgiu, R. M. tyčią, bet ir nurodė R. M. numatytą nusikalstamos veikos padarymo mechanizmą, kuris netrukus buvo realizuotas tokiu pat būdu, kaip ir nurodė S. B..

1.23. Nukentėjusioji nurodo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu A. A. ir ji pateikė savarankišką kaltinimą R. M., priimtą bylą nagrinėjančio teismo 2021 m. balandžio 30 d. protokoline nutartimi, kuriame nurodė naują papildomą epizodą – jų kombaino numatomą padegimą. Apeliantės nuomone, minėtame epizode yra pakankamai R. M., kaip nusikalstamos veikos organizatoriaus, įrodymų, kuri baigėsi pasikėsinimo stadijoje, nes S. B. buvo nurodyti nusikaltimo objektas, padarymo būdas, laikas, parengti ir pristatyti nusikalstamos veikos įrankiai, perduotas atlygis už nusikalstamą veiką (500 Lt). Nukentėjusiosios manymu, R. M. veiksmus galima įvardyti bei kvalifikuoti kaip pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, nes R. M. pradėjo tiesiogiai kėsintis į nusikalstamos veikos objektą, sukėlė jų turtui realų pavojų, be šių veiksmų pats nusikaltimas, jų turto sunaikinimas nebūtų įmanomas.

1.24. Nukentėjusioji apeliaciniame skunde nesutinka ir su R. M. išteisinimu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Apeliantė pažymi, kad ji parodė, jog 2016 m. rugpjūčio 21 d. jai kartu su sūnumi N. A. pėsčiomis grįžtant iš daržinės į dirbtuves, pusiaukelėje sutiko nuo dirbtuvių automobiliu „Volvo“ važiuojantį R. M., kuris pro pravertą automobilio langą, grūmodamas kumščiu, piktu tonu pasakė: „užversiu, sudeginsiu“. Tie žodžiai, anot nukentėjusiosios, buvo skirti jai ir jos sūnui, juos suprato, kaip realų grasinimą, nes R. M. ką pasako – tą padaro. Iki šiol ji išgyvena dėl to ir visumos kitų įvykių, susijusių su R. M., kadangi ir anksčiau jis prie džiovyklos ją buvo išvadinęs negražiais žodžiais ir suėmęs už kaklo, taip pat pastoviai jai sako net ir prie vaiko: ,.žiurke tu, ubage, aš tave sutrypsiu, sunaikinsiu“. Dėl to jai nukrito svoris, sutriko skydliaukės veikla, nemiega naktimis. Sūnus dėl minėto įvykio taip pat išsigando, pergyveno, todėl po 2 savaičių medikai išrašė jam raminančiųjų vaistų, kadangi dėl visų tų išgyvenimų jam pasireiškė nervinis tikas. Nukentėjusysis N. A. parodė, jog R. M. pasakytą žodį „užversiu“ suprato, kad R. M. gali pakenkti, sumušti, galimai panaudoti fizinę jėgą, o žodį „sudeginsiu“ –padegti tėčio turtą. Suprato, kad tie R. M. žodžiai buvo adresuoti jam ir jo mamai, kadangi R. M. žiūrėjo į juos abu. N. A. manymu, tai nebuvo pasakyta šiaip, nes R. M. tai pasakė piktu tonu ir tėvams tai sakė ne pirmą kartą. Nukentėjusioji pažymi, kad R. M., girdint kitiems asmenims, grasino jų šeimai sudeginimu, R. M. kitus asmenis instruktavo, kaip sunaikinti ugnimi jų turtą, prieš tai smurtavo prieš jos tėtį ir jos sūnaus senelį, R. M. jai yra daug kartų grasinęs ir todėl jo nusikalstami veiksmai aritmetine progresija (bei jo piktavališkas elgesys) auga ir jie (nukentėjusieji), jeigu nebūtų kreipęsi į policijos pareigūnus, rizikavo gyvybe. Taigi, šiuo atveju, esant įrodymams apie grasinimo realumą, konstatuotina, jog R. M. atliko visus šio nusikaltimo objektyviosios pusės veiksmus, ir esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad R. M. pripažintinas kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

1.25. Apeliantė nesutinka su R. M. paskirtomis bausmėmis, jų dydžiu ir bausmės vykdymo atidėjimo taikymu. Šioje byloje nėra nustatytos nė vienos R. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, R. M. jam inkriminuojamas veikas padarė būdamas teistas, veikos, kurias padarė R. M., yra nukreiptos ne tik į turtą, bet ir į asmenų gyvybę bei sveikatą. Nukentėjusiosios nuomone, R. M. pripažintinas recidyvistu, bet apie tai pirmosios instancijos teismas nepasisakė, vienintelis motyvas, kad R. M. gerai apibūdino kunigas, tačiau šis procesas nėra reguliuojamas Kanonų teisės, šiame procese turi būti pasiekti BK nustatyti bausmės tikslai ir įgyvendintas teisingumo principas.

1.26. Nukentėjusioji J. A. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareikšto civilinio ieškinio išsprendimo, prašo, pripažinus R. M. kaltu sunaikinus jų turtą bei grasinus ją su sūnumi nužudyti, pareikštus ieškinius tenkinti pilna apimtimi.

Nuteistojo R. M. gynėjas advokatas Rolandas Tilindis apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2023 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalį dėl R. M. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį (varžto metimo į grūdų duobę epizodas) bei BK 199 straipsnio 3 dalį (šaunamojo ginklo kontrabandos į Latviją epizodas) ir R. M. išteisinti, jam nepadarius veikų, turinčių minėtų nusikaltimų požymių.

1.27. Gynėjas nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl varžto metimo epizodo priimtas remiantis spėjimais ir prielaidomis, netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus, nepašalinus spėjimų, taip pat pirmosios instancijos teismo išvadų nepatvirtinant objektyviais įrodymais. Skundžiamas nuosprendis dėl kontrabandos priimtas įvertinus tik formaliuosius požymius, tačiau netinkamai vertinant nusikaltimo sudėties elemento – objekto – turinį. Todėl, apelianto manymu, apkaltinamasis nuosprendis R. M. atžvilgiu skundžiamoje dalyje prieštarauja baudžiamojo proceso principams, padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai vertinant įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka ištirtų įrodymų viseto ir konkrečių faktinių aplinkybių, nepašalinti prieštaravimai ir prielaidos, todėl naikintinas kaip neteisingas.

1.28. Gynėjo teigimu, A. A. pateiktuose vaizdo įrašuose matyti, kad kažkoks daiktas iš galimai R. M. vairuojamo ir jam priklausančio automobilio metamas į grūdų duobę šalia sraigtinio transporterio iš galinės automobilio dalies – per atidarytą galinį keleivio dešinės pusės langą. Akivaizdu, kad tokio veiksmo objektyviai niekaip negalėjo padaryti už vairo sėdėjęs R. M.. Skundžiamame nuosprendyje pripažįstama, kad net ir specialistų atliktu tyrimu nebuvo galimybės identifikuoti metamą objektą ir netgi automobilio vairuotoją, nekalbant apie keleivį. Taigi, tas asmuo ant galinės sėdynės, anot gynėjo, liko nenustatytas, o ar buvo metamas varžtas, ar pvz., nuograuža, ar istorija su varžtu sugalvota tik pamačius vaizdo įrašą, iki šiol taip ir nenustatyta, ir nėra jokio duomens apie tai, kad R. M. susitarė su tyrimo metu nenustatytu asmeniu mesti būtent varžtą į grūdų duobę.

1.29. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. M. teisme neigė vairavęs automobilį varžto metimo metu. Anot gynėjo, R. M., apklausiamas 2018 m. lapkričio 28 d. vykusiame teismo posėdyje ne tik neneigė, bet ir pripažino galėjęs vaizdo įraše užfiksuotu metu vairuoti savo automobilį. Be to, gynėjo vertinimu, svarbu tai, kad vairuodamas automobilį R. M. galėjo ir nematyti, ką daro keleivis jam už nugaros, o priešingų įrodymų byloje nenustatyta.

1.30. Apelianto teigimu, visa šios bylos ikiteisminio tyrimo istorija, kuomet buvo ne tiriamos konkrečios aplinkybės, o siekiama surasti patvirtinimą R. M. asmens „pritempimui“ prie A. A. nurodytų aplinkybių, leidžia kelti pagrįstą versiją, kad pradžioje buvo pamatytas vaizdo įrašas ir tik po to surastas varžtas. Šiame epizode nebuvo daroma įvykio vietos apžiūra, nebuvo tikrinama varžto kilmė, o remiamasi tik konfliktiniuose santykiuose su R. M. buvusio A. A. parodymais. Gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai išteisindamas R. M. dėl smurto prieš D. A. ir A. L., padegimo ir grasinimų, visas abejones vertino nuteistojo naudai, tačiau šiame epizode tokio nuoseklumo nesilaikė ir nuosprendį pagrindė spėjimu apie tariamai buvusį susitarimą su nenustatytu asmeniu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje reikalaujama laikytis principo, kad visos abejonės vertinamos išimtinai kaltinamojo naudai, dėl to konstatuotina, kad nėra surinkta R. M. kaltės įrodymų dėl kėsinimosi sugadinti turtą, nenustatytam asmeniui metant nenustatytą objektą, tik spėjamą varžtą su veržle, į duobę greta sraigtinio transporterio.

1.31. R. M. nuteistas ir už tai, kad esą kontrabandos būdu gabeno per valstybės sieną į Latvijos Respubliką sūnui priklausantį šaunamąjį ginklą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. padarė BK 199 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą įsigyti šaunamojo ginklo priedėlį – duslintuvą VMAC-V8. Tačiau, anot gynėjo, byloje nėra nė vieno duomens apie tai, kad R. M. tokiu būdu kėsintųsi į ekonomiką ar verslo tvarką, nes būtent tai yra kontrabandos nusikaltimo objektas. Pats R. M. paaiškino, kad sūnaus šautuvą išsivežė atsitiktinai ir ketino parvežti į namus, bet buvo sulaikytas Latvijoje. Net pagal prokuroro modifikuotą kaltinimą, patvirtintą skundžiamu nuosprendžiu, tikslas nurodytas ne susijęs su kėsinimusi į verslo ar ekonomikos tvarką, o su siekiu įgyti slopintuvą, t. y. išskirtinai asmeninis tikslas lėmė R. M. veiksmus. Svarbu ir tai, kad R. M. nebuvo įtariamas ar kaltinamas rengimusi ar kėsinimusi padaryti kontrabandos nusikaltimą ir 2016 m. lapkričio 2 d., kuomet pasiėmė šautuvą Latvijoje ir aiškiai vyko namo link valstybės sienos ir per ją nepergabeno šaunamojo ginklo tik dėl to, kad buvo sulaikytas Latvijos pareigūnų. Be to, Latvijos Respublikoje R. M. buvo įtartas tik neteisėtu ginklo laikymu be leidimo, nebuvo įtariamas kėsinimusi padaryti šaunamojo ginklo kontrabandą 2016 m. lapkričio 2 d. ar baigtą kontrabandos nusikaltimą 2016 m. spalio 31 d. Šios aplinkybės, anot gynėjo, patvirtina, kad R. M. neturėjo tiesioginės tyčios padaryti jam inkriminuotą šaunamojo ginklo kontrabandą kėsinantis į verslo tvarką ir ekonomiką. R. M. nesirengė minėto šautuvo naudoti ar realizuoti kitiems asmenims nei Latvijoje, nei Lietuvoje, nė vienos valstybės biudžetui jo veiksmais nebuvo padaryta žala, buvo grynai asmeninis veiksmų tikslas. Gynėjo vertinimu, pripažįstant kaltę dėl neteisėto ginklo laikymo, R. M. išteisintinas dėl kontrabandos, jo veiksmuose nesant būtino šio nusikaltimo sudėties elemento – kėsinimosi objekto, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Nuteistojo R. Š. gynėja advokatė Kristina Rutkauskienė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2023 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalį dėl R. Š. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis ir 140 straipsnio 1 dalį (dėl smurto prieš D. A.) bei BK 24 straipsnio 5, 6 dalis ir 140 straipsnio 1 dalį (dėl smurto prieš A. L.) ir dėl šios dalies priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

1.32. Gynėjos vertinimu, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl R. Š. pripažinimo kaltu ir nuteisimo yra nepagrįsta ir neteisėta dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo skiriant bausmę (BK 55 straipsnis, 75 straipsnis), procesinių teisės normų pažeidimo surašant nuosprendį (BPK 305 straipsnis) ir vertinant įrodymus (BPK 20 straipsnis), teismo išdėstytų išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių, todėl yra naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir surašydamas nuosprendį buvo šališkas, netinkamai ištyrė įrodymus, pažeidė BPK 305 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, bei BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes sąmoningai nevertino dalies byloje esančių įrodymų, nenurodė įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvų, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nenurodė nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų ir išvadų, teismo išvados nepagrįstos išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu.

1.33. Gynėja nurodo, kad R. Š. kaltu neprisipažino, viso proceso metu nuosekliai teigė, jog D. A. pažįsta, su juo nebendrauja, jokių reikalų neturi. R. M. pažinojo, tačiau iki 2015 m. gegužės - birželio nebendravo, kol R. M., sužinojęs, kad jis turi vairuotojo pažymėjimą, pasiūlė dirbti pas jį vairuotoju. Iki to laiko su R. M. jokiais klausimais nekalbėjo, R. V. neprašė surasti jokių asmenų, kurie galėtų sumušti D. A.. Apie D. A. sumušimą sužinojo iš laikraščių ir iš aplinkinių kalbų. A. R. ir A. L. nepažinojo. V. V. su minėtais asmenimis buvo pas jį atvažiavęs, klausinėjo apie R. M. angarus, turėjo jam (R. Š.) pretenzijų dėl savo sugyventinės J. B., nes tarp jo (R. Š.) ir J. B. buvo romanas. V. V. dėl to priekaištavo, grasino atkeršyti. R. Š. taip pat nurodė, kad jis bendravo su A. L., kuris ieškojo darbo, prašė duoti avansu pinigų. A. L. pas jį dirbti nepradėjo, nes po kelių dienų atvažiavo policija, jį sulaikė ir uždraudė bendrauti su A. L.. Tokius R. Š. parodymus iš dalies patvirtina nukentėjusiojo D. A. parodymai, kurių teismas nevertino, kad R. Š. pažįsta, bet santykių nepalaiko, jis pats yra dirbęs pas R. M., bet R. Š. su R. M. nebendravo, R. Š. R. M. ūkyje nematydavo, patvirtino, kad R. Š. su R. M. pradėjo bendrauti 2015 m. pavasario pabaigoje. Taip pat R. Š. parodymus, kad jis neturėjo jokių motyvų organizuoti ar padėti smurtauti prieš D. A., patvirtino ir R. M., kuris nurodė, kad su R. Š. dėl D. A. sumušimo niekada nekalbėjo, R. Š. pažinojo kaip seniūnaitį, kaip bendruomenės vadą, tarp jų nebuvo jokių santykių, išskyrus tai, kad R. Š. buvo samdęs, kaip turintį vilkiko teises, kažką pervežti.

1.34. Gynėja pažymi, kad V. V. parodymų, jog jis surado asmenis (A. L. ir A. R.), kad šie sumuštų D. A. R. Š. prašymu, nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, o paties V. V. parodymai yra nenuoseklūs, apklausiamas teisme ir ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė skirtingas aplinkybes. Teisme V. V. teigė, jog R. Š. prašė surasti žmones sumušti A. L. ir D. A. už liudijimą teisme, žadėjo už kiekvieno sumušimą duoti po 100 Eur, tačiau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad manė, jog tarp A. L. ir R. Š. yra nesutarimas dėl miškų (teisme A. L. šią aplinkybę kategoriškai paneigė). Nors V. V. nurodė, kad šio pokalbio metu namuose buvo R. Š. žmona (R. U.) ir M. U., tačiau šie tokių V. V. aplinkybių nepatvirtino, atvirkščiai nurodė, kad santykiai tarp R. Š. ir V. V. buvo konfliktiški, kad V. V. atvažiavo pas R. Š. aiškintis dėl savo sugyventinės J. B. „romano“ su R. Š., t. y. patvirtino būtent R. Š. parodymus. Tai, jog tarp V. V. ir R. Š. buvo konfliktas dėl R. Š. artimų santykių su J. B., neneigė ir pats V. V..

1.35. Anot apeliantės, jokie bylos duomenys nepatvirtina V. V. parodymų, kad jis tik surado žmones, o R. Š. su jais tarėsi dėl atlygio, aptarė, ką primušti, kiek duos, atnešė butelį degtinės, teisme tvirtino, kad padėjo 50 Eur, nors ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog R. Š. padavė 200 Eur. Šias aplinkybes pats R. Š. kategoriškai paneigė, nurodė, kad su A. L. tarėsi dėl darbo ir 50 Eur davė kaip avansą, nes A. L. prašė. Pats A. L. nurodė, jog V. V. paprašė padėti sumušti D. A., nurodė, kad D. A. ant V. V. parašė pareiškimą policijai. Nuvežė pas R. Š. ir vaišino alumi, kurį nupirko V. V.. Eidami mušti, turėjo ,,šlangą“ (žarną), kurią rado pas R. Š. sodyboje, R. Š. ,,šlangos“ (žarnos) nedavė, jis pats rado numestą kieme prie durų ir po sumušimo paliko pas V. V. automobilyje. Ikiteisminio tyrimo metu pasakė, jog ,,šlangą“ (žarną) padavė R. Š. tik todėl, kad taip sakyti liepė V. V.. Kai juos sulaikė policija, jis su V. V. šnekėjo, jog reikia apkaltinti R. Š.. V. V. apie tai jam sakė tada, kai jie buvo koridoriuje. Be to, A. L., duodamas teisme parodymus nurodė, kad V. V. teisme melavo, pas R. Š. apie mušimą nekalbėjo (ir V. V., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pirminėse apklausose nurodė, kad pas R. Š. kalbėjo apie šeimą). Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad A. L. guminę ,,šlangą“ (žarną) padavė R. Š., taip padėdamas sumušti D. A., ir nurodė, jog tokias aplinkybes nurodė A. L., tačiau iš aukščiau aptartų įrodymų matyti, kad A. L. duodamas parodymus teisme nurodė, jog ,,šlangą“ (žarną) surado pats, pas R. Š. kieme, ir paneigė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Tuo tarpu V. V. apklaustas teisme nurodė, kad važiuojant pas D. A., jie jokių įrankių išvis neturėjo, o ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas buvo keletą kartų, dėl guminės žarnos nurodė skirtingas aplinkybes. Gynėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas šių byloje esančių įrodymų nevertino ir neaptarė, dėl jų nepasisakė, tačiau iš nuosprendžio dėstomosios dalies matyti, jog nuosprendyje, epizode dėl A. L. sužalojimo, neliko kaltinamajame akte ir patikslintame kaltinime nurodytos aplinkybės, jog R. Š. padavė A. L. nusikalstamos veikos padarymo įrankį – hidraulinę žarną, tačiau teismas dėstomojoje dalyje nenurodė motyvų, kodėl šią aplinkybę iš kaltinimo pašalino.

1.36. Gynėjos teigimu, iš skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų matyti, kad tik V. V. duodamas parodymus nurodė, jog neva būnat visiems pas R. Š. (prieš važiuojant pas A. L.), R. Š. jiems sakė daug nemušti ir pasakyti, kad „už ilgą liežuvį“, tačiau tokių V. V. parodymų nepatvirtina nė vienas iš kitų apklaustų nuteistųjų bei kartu su nuteistaisiais buvęs liudytojas M. K.. Priešingai, liudytojas M. K. patvirtino R. Š. parodymus, jog tarp R. Š. ir V. V. buvo kažkokia kalba apie sugyventinę, kad reikės sumušti žmogų, jam pasakė tik jau važiuojant pas A. L.. Po sumušimo V. V. jam davė 20 Eur alui. Nuteistasis A. L. nurodė, jog būnat pas R. Š. jie gėrė alų, kurį pirko V. V. tuo metu, kai paprašė sumušti žmogų, ir jis suprato, kad tai bus kaip atlygis. Su R. Š. kalbėjo apie darbą, nes tuo metu jo neturėjo. Mušdamas nukentėjusįjį A. L. galimai kažką jam sakė, bet nepamena ką. Jį reikėjo mušti, nes jis pykosi su V. V.. Dėl ko pykosi, nežino. Po šito įvykio su juo buvo atsilyginta – V. V. prie parduotuvės davė pinigų – A. (R.) – 50 Eur.

1.37. Apeliantė pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuose nurodė, jog A. L. ir F. A. teigia būdami pas R. Š. namuose girdėję R. Š. sakant, kad reikia „patvarkyti“ vieną žmogų, tačiau byloje tokių šių asmenų parodymų nėra ir net pats teismas dėstomojoje nuosprendžio dalyje tokių šių asmenų parodymų nenurodė. Priešingai, ikiteisminio tyrimo metu F. A. nurodė, kad, būnat pas R. Š., kalbų apie muštynes negirdėjo, dujų balionėlis jam buvo perduotas jau automobilyje (2015 m. rugpjūčio 27 d. įtariamojo apklausos protokolas), „apie to žmogaus (A. L.) sumušimą nei tas žmogelis, sodybos šeimininkas, nei V. nekalbėjo (2015 m. balandžio 7 d. įtariamojo apklausos protokolas). Šie F. A. apklausos protokolai teismo posėdžio metu buvo pagarsinti, F. A. patvirtino parodymų teisingumą, todėl, gynėjos vertinimu, yra akivaizdu, jog aukščiau nurodytos teismo išvados, kad R. Š. kalbėjo su kitais nuteistaisiais „kad reikia „patvarkyti“ vieną žmogų“, yra nepagrįstos teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais.

1.38. Gynėja apeliaciniame skunde pažymi, kad R. Š. kaltę pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje grindžia išimtinai kito nuteistojo V. V. parodymais. Teismų praktikoje vertinant kaltinamųjų parodymus, atsižvelgiama į tai, kad bendrakaltinamųjų padėtis iš esmės skiriasi nuo paprastų liudytojų, kurie duoda parodymus prisiekę. Bendrininkai neatsako už melagingų parodymų davimą, jie teturi pilietinę priedermę papasakoti visa, kas jiems yra žinoma, jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo. Be to, šie asmenys įprastai yra suinteresuoti bylos baigtimi, jų duodami parodymai tiesiogiai gali lemti bylos baigtį. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, jog bendrininkai, suvokdami jiems gresiančią bausmę bei galimas su tuo susijusias pasekmes, gali būti suinteresuoti perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui, siekti apkalbėti ar atkeršyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad kai kuriuose Europos žmogaus teisių teismo sprendimuose taip pat pažymima, jog tam, kad būtų laikomasi Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio garantijų šiuo aspektu, bendrakaltinamojo prisipažinimas kaltu turėtų būti pripažįstamas įrodymu tik nustatant prisipažinusio asmens, o ne kito kaltinamojo nusikaltimo padarymo faktą, ir teisėjas turėtų aiškiai nurodyti [prisiekusiesiems], jog toks bendrakaltinamojo prisipažinimas savaime neįrodo, kad kitas kaltinamasis dalyvavo darant nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016).

1.39. Šiuo atveju prokuroro pasiūlyta bausmė V. V. už jam inkriminuotų nusikaltimų padarymą ir byloje esantis nutarimas atleisti V. V. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo už neteisėtą ginklo laikymą, priimtas 2017 m. rugpjūčio 2 d. (prieš pat perduodat bylą teismui), gynėjos nuomone, rodo, kad V. V. turėjo priežasčių apkalbėti R. Š., siekdamas sušvelninti savo teisinę padėti. Be to, tai patvirtina ir A. L. parodymai, jog V. V. jam liepė duoti parodymus prieš R. Š., bei paties R. Š. parodymai, kad jis policijos pareigūnų buvo verčiamas duoti parodymus prieš kitą kaltinamąjį – R. M.. Gynėja pažymi, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog R. Š. ir V. V. santykiai buvo konfliktiški ir dėl J. B., visos šios aplinkybės verčia abejoti V. V. parodymų patikimumu, todėl remtis šio asmens parodymais, kai jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, nebuvo jokio pagrindo.

1.40. Gynėjos manymu, pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje bei 305 straipsnyje nurodytų reikalavimų vertinant įrodymus ir surašant nuosprendį. Nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nenurodė, kokiais konkrečiais įrodymais remiantis grindžiama R. Š. kaltė, kodėl teismas atmeta paties R. Š. parodymus, nevertino, nelygino su kitais byloje esančiais įrodymais V. V. parodymų, nuosprendžio išvadas grindė duomenimis, kurių nėra byloje, nepašalino ir neaptarė prieštaravimų V. V. parodymuose, nuosprendyje rėmėsi prielaida, kad neatmestina, jog R. Š. galėjo veikti ir savarankiškai, turėdamas tik jam pačiam žinomus motyvus sužaloti D. A., o motyvų, dėl kokių priežasčių R. Š. galėjo kurstyti ir padėti sužaloti A. L., teismas net nenustatinėjo. Gynėja pažymi, kad ir pats A. L. teigė, jog su R. Š. jokių santykių nepalaikė, konfliktų neturėjo, todėl byloje net nenustatyta priežastys ir motyvai, dėl kurių R. Š. galėjo prisidėti prie A. L. sužalojimo.

1.41. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismo šališkumą rodo ir R. Š. paskirtos aiškiai per griežtos bausmės už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, taip pat galutinė subendrinta bausmė – maksimali 90 parų arešto bausmė, kurios skyrimo teismas tinkamai nemotyvavo (BK 55 straipsnis). Skundžiamame nuosprendyje nurodyti nuteistajam R. Š. bausmės skyrimo motyvai yra ne tik šališki, bet ir pažeidžia BPK 7 straipsnyje suformuluotą rungimosi principą, nes pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė tik į prokuroro argumentus, bet ignoravo gynybos išsakytus motyvus, o būtent, kad teismas, už nesunkaus nusikaltimo padarymą skirdamas laisvės atėmimo arba arešto bausmę, privalo motyvuoti savo sprendimą. Teismų praktikoje atkreipiamas dėmesys į tai, jog BK 55 straipsnio nuostata dėl bausmės rūšies parinkimo nėra imperatyvi, teismas gali parinkti bet kokią straipsnio sankcijoje nurodytą bausmės rūšį, tačiau, parinkęs laisvės atėmimo ar arešto bausmės rūšį, privalo vykdyti imperatyvųjį reikalavimą motyvuoti tokį savo sprendimą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas parenkamos bausmės rūšies ir dydžio visiškai nemotyvavo, neteistam R. Š. paskyrė didesnę nei vidurkis arešto bausmę (A. L. epizodas), teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė, kuo nagrinėjamoje byloje padarytos nusikalstamos veikos savo pavojingumu ir nuteistojo asmenybė yra išskirtinės nei įprastai ir kodėl tai sudaro pagrindą skirti ne kurią nors kitą baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytą bausmės rūšį, o būtent arešto bausmę (tuo labiau, kai kitiems nuteistiesiems už tų pačių veikų padarymą, net ir turintiems neišnykusį teistumą, betarpiškai atlikusiems smurtinius veiksmus, skyrė švelnesnes bausmes).

1.42. Gynėja pažymi, kad R. Š., nors praeityje ir teistas, bet už visai kitokio pobūdžio veikos padarymą, be to teistas buvo 2009 m. (prieš 13 metų), veikos, kurių padarymu R. Š. buvo kaltintas ir pripažintas kaltu, padarytos 2015 metais, t. y. prieš 8 metus, per tą laiką naujų nusikalstamų veikų jis nepadarė, nėra jo atžvilgiu priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių, per visus 8 metus R. Š. buvo ribojamos jo teisės ir laisvės, buvo paskirtos ir taikomos kardomosios priemonės: rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje (panaikintas tik bylą nagrinėjant teisme). Teismų praktikoje pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas yra laikoma viena iš tokių išimtinių aplinkybių, leidžiančių įgyvendinti bausmės paskirtį ir suteikiančių pagrindą švelninti bausmę net pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Šiuo atveju baudžiamoji byla teismui perduota surašius kaltinamąjį aktą 2017 m. rugpjūčio 18 d., t. y. bylos nagrinėjimas užtruko penkerius su puse metų, R. Š. buvo kaltinamas dviejų nesunkių nusikaltimų padarymu, jis jokiais veiksmais netrukdė bylos nagrinėjimui, dėl jo elgesio nebuvo atidėtas bylos nagrinėjimas. Pirmosios instancijos teismas į šią gynybos nurodytą aplinkybę neatsižvelgė, jos nevertino nei parenkant R. Š. bausmės rūšį, nei skiriant baudžiamojo poveikio priemonę – intensyvią priežiūrą. Be to, anot gynėjos, pirmosios instancijos teismas intensyvios priežiūros skyrimo visiškai nemotyvavo, nenurodė, kokiems bausmės tikslams pasiekti būtina paskirti R. Š. šią priemonę. Gynėja pažymi, kad R. Š. darbas yra susijęs su nuolatinėmis komandiruotėmis, todėl, paskyrus jam intensyvią priežiūrą, būtų pažeisti svarbiausi jo socialiniai ir ekonominiai santykiai – R. Š., tikėtina, prarastų galimybę dirbti bei aprūpinti save ir savo šeimą, nukentėtų nepilnamečio vaiko interesai, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai, nenurodęs teisinių argumentų, paskyrė R. Š. ne tik labai griežtą bausmę, bet ir atidėjęs bausmės vykdymą nepagrįstai paskyrė dar ir intensyvią priežiūrą.

1.43. Gynėjos vertinimu, spręsdamas dėl nukentėjusiųjų A. L. ir D. A. pareikštų ieškinių neturtinei žalai atlyginti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad prašomos priteisti sumos yra per didelės, priteisdamas civilinius ieškinius jas sumažino, tačiau vis tiek priteisė per dideles sumas, kurios neatitinka nei nusikalstama veika sukeltų pasekmių, nei veikų pavojingumo, nei teismų praktikos analogiškose bylose, t. y. prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principui.

1.44. Apeliantės teigimu, šioje byloje nėra objektyvių įrodymų, kokie sužalojimai dėl nusikalstamos veikos buvo padaryti D. A., skundžiamame nuosprendyje nustatyta, kad nuteistųjų veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių, kad buvo nedarbingas, nepatvirtina byloje ištirti įrodymai ir teismo nuosprendyje tokių įrodymų nėra nurodyta. Byloje nustatyta, jog kitas nukentėjusysis A. L. buvo sužalotas, jam nustatytos dvi muštinės žaizdos smilkiniuose, poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimas, lengvo laipsnio smegenų sukrėtimas, t. y. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Anot gynėjos, nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog dėl padarytų sužalojimų nukentėjusiajam pablogėjo sveikata (nes nukentėjusysis pats nurodė, kad pradėjo blogiau matyti ir girdėti, dviejose vietose yra skilęs stuburas), tačiau byloje nėra pateikta tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (pvz. medicininių dokumentų, išrašų iš ligos istorijos ir pan.), be to, A. L. teisme buvo atstovaujamas advokato, tačiau duomenų, jog nukentėjusysis lankėsi pas gydytojus, kitus specialistus dėl įvykio metu patirtų sužalojimų, byloje nėra. Priteisdamas neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje kaltinamieji, turėdami savanaudiškų ketinimų, organizavo ir įvykdė nukentėjusiųjų A. L. ir D. A. užpuolimus, tačiau tokios teismo išvados nepagrįstos bylos duomenimis ir prieštarauja aukščiau aptartiems nuosprendžio motyvams, kad teismas nenustatė, dėl kokių motyvų R. Š. galėjo prisidėti prie D. A. sumušimo, o dėl kokių priežasčių buvo sužalotas A. L., gynėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas išvis nenurodė.

1.45. Apeliantės manymu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir į teismų praktiką panašiose bylose, darytina išvada, kad iš nuteistųjų solidariai priteistas 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam D. A. ir 2 000 Eur – A. L. neatitinka neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, yra aiškiai per didelis, neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijų bei formuojamos praktikos analogiškose bylose. Šiuo atveju byloje nėra objektyvių duomenų, kurie leistų teigti, kad nusikaltimais nukentėjusiesiems buvo padaryti žymūs padariniai, nenustatyta jokių ilgalaikių sveikatos problemų.

Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai J. A. ir A. A. atsiliepime į nuteistojo R. M. gynėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o jų ir prokuroro apeliacinius skundus tenkinti.

1.46. Anot nukentėjusiųjų, nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl to, kad asmuo ant galinės sėdynės liko nenustatytas, o ar buvo metamas varžtas ar pvz., nuograuža, ar istorija su varžtu sugalvota tik pamačius vaizdo įrašą, iki šiol taip ir nenustatyta, ir nėra jokio duomens apie tai, kad R. M. susitarė su tyrimo metu nenustatytu asmeniu mesti būtent varžtą į grūdų duobę. Nukentėjusieji pažymi, kad metama neva nuograuža rasta džiovykloje nebuvo. Varžtas su veržle kitaip kaip tyčiniais veiksmais į džiovyklą patekti negalėjo. Tai, kad R. M. neva nežinojo, kas galėjo važiuoti ant galinės sėdynės, leidžia manyti, jog R. M. visiškai pagrįstai pripažintas kaltu dėl minėtos veikos įvykdymo.

1.47. Nukentėjusiųjų nuomone, akivaizdu, kad R. M. ruošėsi įvykdyti nusikalstamą veiką – neteisėtą disponavimą ginklu ir kontrabandą, tarėsi su minimos parduotuvės darbuotoju atgabenti ginklą ir nusikaltimai buvo baigti, R. M. sulaikius Latvijos policijos pareigūnams. Nukentėjusiųjų vertinimu, R. M. teisingai pripažintas kaltu įvykdęs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai J. A. ir A. A. atsiliepime į prokuroro apeliacinį skundą prašo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.

1.48. Nukentėjusieji pilnai sutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai R. M. išteisino iš kaltinimų pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 140 straipsnio 1 dalį (dvi veikos – dėl smurto D. A. ir A. L. atžvilgiu) ir 24 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio 2 dalį, pilnai neišsiaiškinęs visų aplinkybių, įrodymus vertino atskirai, nesugretino jų tarpusavyje, nevertino įrodymų visumos ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį, todėl teismas padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. A. ir J. A. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies, nuteistojo R. M. gynėjo ir nuteistojo R. Š. gynėjos apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai A. A. ir J. A. bei jų atstovas prašė nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. A. ir J. A. apeliacinius skundus tenkinti, nuteistasis R. M. ir jo gynėjas prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro ir nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovų A. A. ir J. A. apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis R. Š. ir jo gynėja prašė nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą tenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. Š. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro Aurelijaus Navicko, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. A. ir J. A., nuteistojo R. M. gynėjo advokato Rolando Tilindžio apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą bei įvertinusi byloje surinktus faktinius duomenis, apeliacinių skundų argumentus bei apeliacinės instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. M. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje (pasikėsinimą sugadinti svetimą turtą), 253 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 3 dalyje, R. Š. pagrįstai pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 5 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje (tiek dėl smurto prieš D. A., tiek dėl smurto prieš A. L.). Taip pat pirmosios instancijos teismas R. M. pagrįstai nepripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 4 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje (tiek dėl smurto prieš D. A., tiek dėl smurto prieš A. L.), BK 24 straipsnio 4 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje ir dėl šių nusikalstamų veikų R. M. išteisino, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pirmosios instancijos teismas dėl minėtų R. M. ir R. Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tuo tarpu pripažindamas R. Š. kaltu dar ir pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, bei R. Š. veiką kvalifikavęs dar kaip padėjėjo padaryti fizinio skausmo sukėlimą D. A. ir nežymų sveikatos sutrikdymą A. L., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria R. Š. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, naikinama. Naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį prokuroro, nukentėjusiųjų bei nuteistųjų R. M. gynėjo apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pakeitimus (2023 m. balandžio 27 d. įstatymas Nr. XIV-1925), teisėjų kolegija įvertins šių pakeitimų įtaką nuteistojo R. M. teisinei padėčiai.

Dėl įrodymų vertinimo

Susipažinus su šioje baudžiamojoje byloje paduotais apeliaciniais skundais matyti, jog visuose penkiuose apeliaciniuose skunduose kritikuojamas pirmosios instancijos teismo atliktas byloje surinktų įrodymų vertinimas, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

Nuosprendyje teismo išvados turi būti grindžiamos įrodymais, išdėstant jų vertinimo motyvus. Teismas, priimdamas nuosprendį, turi aiškiai nustatyti faktines bylos aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti teisingai, ir aiškiai nurodyti, kokie įrodymai jas patvirtina arba paneigia. Nuosprendis turi nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-333/2003, Nr. 2K-513/2013, Nr. 2K-417/2014). Nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi glaustai, tiksliai, nuosekliai ir sudaryti logišką visumą, išvados turi būti argumentuotos, įtikinamos ir nekelti abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2013, Nr. 2K-338-511/2017). Baudžiamojoje byloje esantys prieštaravimai turi būti patikrinti ir teismo įvertinti, dėl tų pačių aplinkybių nuosprendyje negali būti prieštaringų išvadų. Išvados turi būti padarytos įrodymų analizės pagrindu. Tačiau, kita vertus, teismo nuosprendyje nereikalaujama išdėstyti visų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu surinktų duomenų. Teismas, atsižvelgdamas į įrodinėjimo dalyką ir ribas, sprendžia, kiek dėmesio ir vietos nuosprendyje skirti aiškinant faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo logiką, atsakant į gynybos ar kaltinimo iškeltus argumentus, analizuojant bylai reikšmingus teorinius ir praktinius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-48/2009, Nr. 2K-7-304-976/2016).

Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-270-628/2020). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio formą ir turinį aptartų BPK reikalavimų kontekste, matyti, jog pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų reikalavimų, teisiamajame posėdyje ištyrė byloje surinktus įrodymus ir juos išdėstė nuosprendyje bei jais pagrindė savo išvadas. Kaip minėta, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į įrodinėjimo dalyką ir ribas, sprendžia, kiek dėmesio ir vietos nuosprendyje skirti aiškinant faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo logiką, atsakant į gynybos ar kaltinimo iškeltus argumentus, analizuojant bylai reikšmingus teorinius ir praktinius klausimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. Teismas savo išvadas grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais bei jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir skundžiamame nuosprendyje išdėstė išsamius tiek R. M. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 3 dalį, tiek R. M. išteisinimo dėl kitų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo motyvus, taip pat R. Š. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 140 straipsnio 1 dalį (tiek dėl smurto prieš D. A., tiek dėl smurto prieš A. L.) motyvus.

Dėl fizinio skausmo sukėlimo D. A. ir dėl A. L. nežymaus sveikatos sutrikdymo

Šioje baudžiamojoje byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad 2015 m. kovo 31 d. V. V. automobiliu nuvežus A. L. ir A. R. prie D. A. namų, A. L. ir A. R. vartojo smurtą prieš D. A. – sudavė smūgius rankomis, kojomis bei hidrauline žarna ir tokiu būdu sukėlė fizinį skausmą D. A.. Esminis ginčo dalykas yra nustatyti, kieno užsakymu ir kam suorganizavus bei sukursčius A. L. ir A. R., buvo sumuštas D. A. – R. M., R. Š. ar V. V.. Pagal byloje pareikštą kaltinimą fizinio skausmo sukėlimą D. A. suorganizavo R. M., t. y. R. M. buvo kaltinamas tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne vėliau kaip iki 2015 m. kovo 31 d., turėdamas tikslą sužaloti ir įbauginti D. A. dėl jo liudijimo teismuose prieš jį, t. y. R. M., parengė nusikalstamą veiką bei per R. Š. subūrė bendrininkų grupę, kurioje nusikalstamos veikos vykdytojais buvo A. L. bei A. R., t. y. įkalbėjo R. Š. ir su juo sutarė, kad šis už piniginį atlygį – 400 Eur suorganizuos D. A. sužalojimą sumušant, t. y. suras asmenis, kurie sumuš D. A.. R. Š., vykdydamas bendrą susitarimą su R. M., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau, kaip iki 2015 m. kovo 31 d., savo namuose sukurstė ir susitarė su V. V., jog V. V. suras patikimus, iš kito miesto ar rajono asmenis, kurie už piniginį atlygį – 100 Eur sumuš R. M. nurodytą D. A., o V. V., sutikęs su pasiūlymu ir vykdydamas susitarimą su R. Š., surado A. R. bei A. L., kuriuos sukurstė ir su kuriais sutarė, jog jie sumuš D. A.. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog R. M. pats ieškojo žmonių, davė jiems nurodymus, įkalbinėjo ar žadėjo jiems kokį nors atlygį, R. M. veikimas per R. Š. taip pat nebuvo įrodytas, todėl R. M. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį išteisino, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą bei įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, padarė išvadą, kad R. Š. savo namuose sukurstė ir susitarė su V. V., kad šis suras patikimus, iš kito miesto ar rajono asmenis, kurie už piniginį atlygį sumuš D. A., o V. V., sutikęs su R. Š. pasiūlymu ir vykdydamas susitarimą su juo, surado A. L. ir A. R., juos sukurstė ir su jais sutarė, jog jie sumuš D. A..

Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka prokuroras, apeliaciniame skunde prašydamas R. M. pripažinti kaltu ir nuteisti už šio nusikaltimo padarymą, taip pat šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį apeliaciniame skunde ginčija nuteistojo R. Š. gynėja. Susipažinus su prokuroro ir nuteistojo R. Š. gynėjos apeliaciniais skundais matyti, jog esminis argumentas, kuriuo grindžiami abu apeliaciniai skundai šioje dalyje, yra pirmosios instancijos teismo netinkamai atliktas nuteistojo V. V. parodymų vertinimas.

Kaip matyti iš bylos duomenų, V. V. šioje byloje buvo apklaustas keletą kartų ikiteisminio tyrimo metu pas tyrėją, taip pat pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Natūralu, kad tiek kartų pasakojant apie įvykius, buvusius beveik prieš aštuonerius metus, nuteistojo parodymuose galima atrasti nesutapimų, tačiau esminiai V. V. parodymai apie nukentėjusiojo D. A. sumušimo aplinkybes viso bylos proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs. V. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad R. Š., su kuriuo jo santykiai buvo draugiški, pasakė, kad reikia atrasti keletą žmonių, kurie sumuštų, t. y. „apramintų“ keletą žmonių. R. Š. pasakojo, kad vyko teismo posėdis R. M., kurį vadino „M.“, tie žmonės liudijo, o jis nenorėjo, kad liudytų. Jis pats R. M. nebuvo matęs. Kalba ėjo apie D. A. ir A. L. sumušimą. Buvo prašoma surasti žmones, kurie galėtų truputį sumušti ir pasakyti, kad tai „už ilgą liežuvį“, jog žmonės susiprastų, kad tai dėl parodymų davimo. Buvo kalba apie užmokestį, R. Š. sakė, kad žmonėms duos po 200 Eur, jis tiksliai neatsimena, bet už 100 Eur turėjo būti sumuštas vienas žmogus, t. y. už 100 Eur – D. A. ir už 100 Eur – A. L.. V. V. teigimu, jis susitiko su R. Š. mieste prie „Emsi“ degalinės, pasakė, kad surado du žmones, kurie galėtų padaryti jo prašomą darbą. R. Š. persėdo į jo automobilį ir nuvežė parodyti, kur gyvena A. L. ir D. A.. Tada jis surado žmones – A. R. ir A. L., su jais nuvažiavo pas R. Š. į namus. Jie aptarė, šnekėjo ką primušti, kiek duos. R. Š. atnešė degtinės butelį, išgėrė kartu su A. L. ir A. R., padėjo jiems ant stalo 50 Eur. Kuris jų paėmė pinigus, neatsimena. Buvo pokalbis, kad reikia primušti A. L. ir D. A.. R. Š. sakė, kad darbo bus ir daugiau, jeigu norės. Po pokalbio iš R. Š. nuvažiavo tiesiai pas D. A., nuvežė ten A. R. ir A. L.. A. R. ir A. L. išėjo vykdyti R. Š. prašymą, pas D. A. A. R. ir A. L. nuėjo be jokių įrankių. V. V. nurodė, kad už tai jis asmeniškai jokio atlygio negavo, pinigus už sumušimą mokėjo R. Š. (t. 25, b. l. 79–81). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje perskaičius V. V. parodymus, duotus 2015 m. balandžio 8 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 15, b. l. 189–191), iš kurių matyti, kad V. V. papasakojo tik apie nukentėjusiojo A. L. sumušimo aplinkybes, nurodė, kad R. Š. prašė sumušti tik A. L., R. Š. daugiau nieko sumušti neprašė, D. A. jis nepažįsta, nuteistasis V. V. patvirtino šiuos parodymus. Perskaičius iš karto po apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją tą pačią dieną ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus V. V. parodymus (t. 15, b. l. 193–194), kur V. V. detaliai nurodė D. A. sumušimo aplinkybes, t. y., kad R. Š. jo paprašė surasti, kas galėtų sumušti žmogų, už tai pasiūlė 200 Eur, jis surado A. L. ir A. R., su jais nuvažiavo pas R. Š., ten R. Š. nurodė, kokį žmogų reikia sumušti, kaip tas žmogus atrodo, paaiškino, kad žmogų reikia sumušti už ,,ilgą liežuvį“, R. Š. dar padavė A. L. aukšto spaudimo žarną, po D. A. sumušimo visi trys sugrįžo pas R. Š., pasakė, kad darbas atliktas, tada R. Š. davė A. L. 50 Eur, nuteistasis nurodė negalintis paaiškinti, kodėl pas ikiteisminio tyrimo teisėją sakė, jog apie D. A. sumušimą nieko nežino, o po to pareigūnams papasakojo, teigė neatsimenantis. Perskaičius vėlesnių V. V. apklausų protokolus – 2015 m. birželio 10 d. (t. 15, b. l. 197–198), 2015 m. liepos 16 d. (t. 16, b. l. 6–10), kurių metu V. V. nurodė iš esmės analogiškas D. A. sumušimo aplinkybes bei R. Š. vaidmenį tame, nuteistasis minėtus parodymus patvirtino, tačiau į klausimą, kodėl šiose apklausose apie R. M. nieko neminėjo, teigė nežinantis, bet galbūt todėl, kad niekas to neklausė. Nuteistasis V. V. apeliacinės instancijos teisme negalėjo atsakyti į klausimą ir tinkamai paaiškinti, kodėl apie R. M. jis pradėjo kalbėti tik šeštoje jo apklausoje, o anksčiau nė žodžio apie tai neužsiminė. V. V. nurodė, kad jam buvo žinoma, jog vyko teismai, bet kokio pobūdžio teismai, jam nebuvo žinoma, jis tik žinojo, jog D. A. ir A. L. buvo liudytojai, o ,,už ilgą liežuvį“ sumušti nukentėjusiuosius prašė R. Š., tuos žmones reikėjo pagąsdinti, kad jie nevyktų liudyti prieš R. M.. Anot V. V., jis nuo pat pradžių taip sakė, bet kodėl to nėra užrašyta, negali pasakyti, galbūt kas nors buvo jo paprašęs žmogaus (R. M.) nekišti (t. 29, b. l. 147–150).

Tiesiogiai įvykio metu smurtą prieš nukentėjusįjį D. A. vartojęs A. L. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad V. V. pasakius, kad reikia sumušti žmogų, jis su A. R. sutiko tą padaryti. V. V. jį su A. R. pasiėmė iš baro ir nusivežė pas R. Š. į namus, ten dar visi gėrė alų, jis jautėsi girtas, įvykio aplinkybes šiek tiek atsimena. Būnant pas R. Š., V. V. kalbėjo su R. Š., tačiau, A. L. teigimu, jis jų pokalbio negirdėjo. Iš R. Š. namų V. V. jį su A. R. nuvežė pas D. A., jis turėjo hidraulinę ,,šlangą“ (žarną), kurią rado pas R. Š.. Po smūgių nukentėjusiajam D. A. sudavimo V. V. parvežė juos su A. R. namo. A. L. teigimu, V. V. sakė, jog sumušti tą žmogų reikia už tai, kad šis yra parašęs pareiškimą į policiją. Pirmosios instancijos teisme A. L., viena vertus, nurodė, kad V. V. pirmosios instancijos teisme viską melavo, tvirtino, jog V. V. liepė jam sakyti, jog tai R. Š. jį samdė sumušti D. A., o jam pasakius, kad taip nebuvo, V. V. jį sumušė. Tačiau, kita vertus, A. L. iš esmės patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo perskaityti pirmosios instancijos teisme (t. 23, b. l. 152–155), ir iš kurių matyti, jog A. L. gana kategoriškai nurodė, kad R. Š. tikrai žinojo, kad jie važiuoja sumušti to žmogaus (D. A.), nes V. V. su R. Š. apie tai kalbėjo prie jų, R. Š. ir V. V. blogai atsiliepė apie tą žmogų (D. A.), kalbėjo, kad tas žmogus (D. A.), nutikus menkiausiai bėdai, iš karto rašo pareiškimą policijai, be to, ir važiuodami po D. A. sumušimo, jie su V. V. užsuko pas R. Š., kur visi kalbėjo apie sumuštą žmogų, R. Š. klausė, ar labai sumušė tą žmogų, o jis atsakė, kad nelabai. Perskaičius šiuos parodymus pirmosios instancijos teisme, nuteistasis A. L. patvirtino, kad tai yra jo parodymai, o parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, skiriasi nuo teisme duotų parodymų dėl to, kad jis tiksliai visko neprisimena, tačiau mano, kad žmogus geriau prisimena, praėjus nedaug laiko po įvykių, todėl gal reikėtų vadovautis ankstesniais jo parodymais. Ir galiausiai, A. L. pirmosios instancijos teisme iškėlė dar vieną versiją dėl savo parodymų kitimo priežasčių, t. y. deklaratyviai nurodė, kad perskaitytus jo parodymus ikiteisminio tyrimo metu jis davė įtakotas policijos pareigūnų, kurie prieš minėtą apklausą jį veikė psichologiškai, sakė, jog uždarys, išveš, tačiau nei advokatui, nei kitiems pareigūnams jis apie tokius neteisėtus pareigūnų veiksmus nesakė (t. 25, b. l. 93–94). Kitas asmuo, įvykio metu betarpiškai vartojęs smurtą prieš nukentėjusįjį D. A., A. R. nuo teismo yra pasislėpęs, yra paskelbta jo paieška ir jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, todėl apeliacinės instancijos teisme buvo perskaityti šio asmens parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 8, b. l. 191–192), iš kurių matyti, kad A. R. nurodė, jog sumušti žmogų (D. A.) jam ir A. L. pasiūlė V. V., kad prieš sumušant D. A., jie visi buvo pas R. Š. namuose, ten vyko kalbos apie žmogaus sumušimą, kaip jis suprato, tas žmogus (D. A.) ar tai V. V., ar R. Š. buvo padaręs kažką blogo, taip pat nurodė, jog po D. A. sumušimo jie sugrįžo pas R. Š. į namus.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmenų parodymai įrodymais pripažįstami tada, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015). Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, Nr. 2K-228/2014, Nr. 2K-255-746/2015, Nr. 2K-431-746/2015). Kita vertus, teismų praktikoje yra pasakyta, kad teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tačiau tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiais atvejais šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206/2008, Nr. 2K-274/2008, Nr. 2K-7-198/2008, Nr. 2K-412/2008, Nr. 2K-287/2013, Nr. 2K-107-489/2017, Nr. 2K-7-57-648/2021 ir kt.). Taigi, kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų įvertinimui

Išanalizavus nuteistųjų V. V., A. L., taip pat A. R. parodymus, duotus viso bylos proceso metu, sulyginus juos tarpusavyje, darytina išvada, kad fizinio smurto prieš D. A. vartojimo iniciatorius buvo R. Š., kuris sukurstė ir susitarė su V. V., kad šis suras asmenis, galinčius sumušti D. A., ką V. V. ir padarė – vykdydamas susitarimą su R. Š., surado A. L. bei A. R., kurie, panaudoję fizinį smurtą prieš D. A., sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą. V. V., A. L., A. R., o taip pat ir paties R. Š. parodymais nustatyta, kad įvykio dieną, prieš važiuodami pas D. A., V. V., A. L. ir A. R. buvo atvažiavę pas R. Š. į namus, ten A. L. ir A. R. dar vartojo alkoholinius gėrimus, užtruko ilgiau nei valandą. Ir nors R. Š. tvirtina, jog jis neklausė, kokiu tikslu V. V., A. L. ir A. R. buvo pas jį atvažiavę, tačiau šiuos R. Š. parodymus paneigia šioje dalyje iš esmės nuoseklūs V. V. parodymai, taip pat A. L. bei A. R. parodymai apie tai, kad, jiems būnant pas R. Š. ir vartojant alkoholinius gėrimus, su R. Š. aptarinėjo D. A. sumušimo aplinkybes. Taip pat visi trys – V. V., A. L. ir A. R. nurodė, kad ir po D. A. sumušimo buvo užsukę pas R. Š., kur šis klausė apie D. A. sumušimą, domėjosi, ar stipriai sumušė D. A.. Šių aplinkybių nepaneigia nuteistojo R. Š. gynėjos apeliacinio skundo argumentas, kad tuo metu, kai pas R. Š. buvo atvažiavę V. V., A. L. ir A. R., R. Š. namuose buvę R. U. ir M. U. nepatvirtino, jog atvykę asmenys su R. Š. kalbėjo apie D. A. sumušimą, kadangi tokio pokalbio R. U. ir M. U. tiesiog galėjo negirdėti, o ir mažai tikėtina, kad apie tokias aplinkybes, kaip asmens sumušimas, nuteistieji būtų kalbėję ir aptarinėję kitiems asmenims girdint.

Šioje baudžiamojoje byloje taip pat neginčytinai nustatyta, kad 2015 m. balandžio 2 d. V. V. automobiliu nuvežus A. L., A. R., F. A. ir M. K. (kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas BPK 212 straipsnio 2 punkto pagrindu) prie A. L. namų, F. A. ir M. K. pasilikus nuošaliau stebėti aplinką, A. L. ir A. R. vartojo smurtą prieš A. L. – sudavė smūgius rankomis, kojomis bei hidrauline žarna ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė A. L. sveikatą, po ko pribėgęs F. A. dar pripurškė dujų A. L. į akis. Esminis ginčo dalykas yra nustatyti, kieno užsakymu ir kam suorganizavus bei sukursčius A. L. ir A. R. buvo sumuštas A. L. – R. M., R. Š. ar V. V.. Pagal byloje pareikštą kaltinimą nežymaus sveikatos sutrikdymo A. L. padarymą taip pat suorganizavo R. M., t. y. R. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne vėliau, kaip iki 2015 m. balandžio 2 d., organizavo nežymų sveikatos sutrikdymą A. L. t. y. turėdamas tikslą sužaloti ir įbauginti A. L. dėl to, kad R. M. kreipiantis į teismą privataus kaltinimo tvarka prieš A. L., o A. L. atžvilgiu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, parengė nusikalstamą veiką bei per R. Š. subūrė bendrininkų grupę, kurioje nusikalstamos veikos vykdytojais buvo A. L., A. R. bei F. A., t. y. įkalbėjo R. Š. ir su juo sutarė, kad šis už piniginį atlygį – 400 Eur, suorganizuos A. L. sužalojimą sumušant, t. y. suras asmenis, kurie sumuš A. L.. R. Š., vykdydamas susitarimą su R. M., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau, kaip iki 2015 m. balandžio 2 d., savo namuose sukurstė ir susitarė su V. V., jog V. V. suras patikimus iš kito miesto ar rajono asmenis, kurie už piniginį atlygį – 100 Eur sumuš R. M. nurodytą A. L.. V. V., sutikęs su pasiūlymu ir vykdydamas susitarimą su R. Š., surado A. R. ir A. L., kuriuos sukurstė ir su kuriais sutarė, jog jie sumuš A. L.. A. R. ir A. L. su pasiūlymu sutikus, pastarieji pagalbos sumušti nukentėjusįjį paprašė F. A. ir M. K.. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad jokių tiesioginių įrodymų, galinčių patvirtinti R. M. prisidėjimą prie A. L. sumušimo ar kokius nors neteisėtus veiksmus organizuojant tokį nusikaltimą, nėra, tiek nukentėjusiojo A. L., tiek nusikaltimą padariusių asmenų parodymai leidžia teigti, kad R. M. dalyvavimas šio nusikaltimo padaryme yra numanomas, turint tam motyvą ir kitų jam pareikštų kaltinimų kontekstą bei paties asmens charakteristiką, todėl R. M. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį išteisino, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą bei įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, padarė išvadą, kad R. Š. savo namuose sukurstė ir susitarė su V. V., kad šis suras patikimus iš kito miesto ar rajono asmenis, kurie už piniginį atlygį sumuš A. L., o V. V., sutikęs su R. Š. pasiūlymu ir vykdydamas susitarimą su juo, surado A. L. ir A. R., juos sukurstė ir su jais sutarė, jog jie sumuš A. L..

Tiek prokuroras, tiek nuteistojo R. Š. gynėja apeliaciniuose skunduose nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs nukentėjusiojo A. L., taip pat M. K., F. A. parodymus, R. M. dėl A. L. nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo organizavimo išteisino nepagrįstai. Nuteistojo R. Š. gynėja, apeliaciniame skunde ginčydama R. Š. nuteisimą už aptariamo nusikaltimo padarymą, kritikuoja pirmosios instancijos teismo atliktą tiek paties R. Š., tiek V. V. bei kitų įvykyje dalyvavusių asmenų parodymų vertinimą.

Kaip matyti iš nuteistojo R. Š. parodymų, jis iš esmės neneigia, kad, kai antrą kartą, prieš A. L. sumušimą į jo namus atvažiavo V. V. su dar keturiais asmenimis, su V. V. buvo kalba apie A. L. nuraminimą, pagąsdinimą, V. V. klausė, kur gyvena A. L., pasakė, kad važiuos jį apraminti, o kaip V. V. žadėjo apraminti A. L., jis neklausinėjo, dėl kokios priežasties V. V. ketino apraminti A. L., jis taip pat nežino. Jis nupasakojo V. V., kur gyvena A. L.. R. Š. pirmosios instancijos teisme, be kita ko, nurodė, kad dėl ko pas jį atvažiavo V. V. su dar keturiais jam nepažįstamais asmenimis, jis neklausė, atvykę asmenys jo namuose vartojo alkoholinius gėrimus, nors jis pats jau penkerius metus alkoholio nevartoja, šis įvykis nebuvo neįprastas, nes V. V. su nepažįstamais asmenimis pas jį nedažnai, bet atvažiuodavo. R. Š. teigimu, ir šį kartą atvažiavęs V. V. jam priekaištavo dėl sugyventinės, sakė, ko jis lenda, kur nereikia, kad tai yra jo (V. V.) moteris, liepė jam atstoti nuo jos, bet jis nekreipė dėmesio į tokias V. V. kalbas, jų santykiai su V. V. buvo dalykiniai. Anot R. Š., pokalbis buvo ne tik apie sugyventinę, bet ir apie R. M., apie V. V. draugus, kad R. M. pridaręs jiems labai daug bėdų (t. 25, b. l. 78–79). Nuteistasis V. V. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad tiek D. A., tiek A. L. sumušti jam nurodė R. Š., R. Š. jo asmeniškai paprašė tą padaryti, bet jokio atlygio jam už tai R. Š. nesiūlė. R. Š. jam parodė, kur gyvena D. A. ir A. L.. Prieš važiuodami pas A. L., jis su A. L., A. R., F. A. ir M. K. užsuko pas R. Š., kur visi šnekėjo, išgėrinėjo, A. L. vėliau jam sakė, kad R. Š. jam davė ,,šlangą“ (žarną) bei nurodė daug nemušti A. L., kad pasakyti, jog už ,,ilgą liežuvį“. V. V. tiksliai neprisiminė, kuriuo metu, bet R. Š. padavė degtinės butelį ir 50 Eur kaip avansą už darbą (t. 25, b. l. 79–82). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje perskaičius V. V. parodymus, duotus 2015 m. balandžio 8 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 15, b. l. 189–191), taip pat duotus 2015 m. balandžio 3 d. (t. 15, b. l. 178–180), 2015 m. liepos 16 d. (t. 16, b. l. 6–10) ikiteisminio tyrimo pareigūnui, iš kurių matyti, kad V. V. detaliai papasakojo apie nukentėjusiojo A. L. sumušimo aplinkybes, nurodė, kad R. Š. prašė sumušti tiek D. A., tiek A. L., jog jis manė, kad tai buvo asmeniniai R. Š. ir A. L. reikalai, jog R. Š. žodžiai ,,už ilgą liežuvį“, kuriuos turėjo perduoti A. L., buvo susiję su miško reikalais, jis galvojo, kad R. Š. susipyko su girininkais, kurie kažkokio ūkininko nurodymu R. Š. nedavė pjauti miško, nuteistasis V. V. patvirtino šiuos parodymus. Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teisme nuteistasis V. V. į klausimą, kodėl aptartų apklausų metu apie R. M. nieko neminėjo, teigė nežinantis, bet galbūt todėl, kad niekas to neklausė. Nuteistasis V. V. apeliacinės instancijos teisme negalėjo atsakyti į klausimą ir tinkamai paaiškinti, kodėl apie R. M. jis pradėjo kalbėti tik šeštoje jo apklausoje, o anksčiau nė žodžiu apie tai neužsiminė. V. V. nurodė, kad jam buvo žinoma, jog vyko teismai, bet kokio pobūdžio teismai, jam nebuvo žinoma, jis tik žinojo, kad D. A. ir A. L. buvo liudytojai, o ,,už ilgą liežuvį“ sumušti nukentėjusiuosius prašė R. Š., tuos žmones reikėjo pagąsdinti, jog jie nevyktų liudyti prieš R. M.. Anot V. V., jis nuo pat pradžių taip sakė, bet kodėl to nėra užrašyta, negali pasakyti, galbūt kas nors buvo jo paprašęs žmogaus (R. M.) nekišti (t. 29, b. l. 147–150).

Tiesiogiai įvykio metu smurtą prieš nukentėjusįjį A. L. vartojęs A. L. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad po D. A. sumušimo praėjus kelioms dienoms, V. V. jo ir A. R. paklausė, ar jie gali sumušti dar vieną žmogų. Jis pasikvietė dar F. A. ir M. K., juos visus keturis V. V. nusivežė pas tą patį draugą, kaip ir prieš D. A. sumušimą – R. Š. į namus, ten visi gėrė alų, R. Š. atnešė ir padėjo ant stalo pinigus, kuriuos paėmė arba jis, arba A. (A. R.). A. L. teigimu, pinigus sumokėjo R. Š., jis norėjo pas R. Š. įsidarbinti, klausė, gal šis gali duoti avansą. A. L. nurodė, kad nuvažiavęs pas A. L., jis iš automobilio pasiėmė ,,šlangą“ (žarną), kurią buvo palikęs po pirmojo karto, t. y. po D. A. sumušimo, po A. L. sumušimo ,,šlangą“ (žarną) išmetė. A. L. teigimu, V. V. sakė, kad paauklėti tą žmogų reikia už tai, jog jie kažko pykstasi, gal kad pareiškimo neparašytų ar nepasakytų kažko. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teisme A. L., viena vertus, nurodė, kad V. V. pirmosios instancijos teisme viską melavo, tvirtino, jog V. V. liepė jam sakyti, jog tai R. Š. jį samdė sumušti D. A. ir A. L., o jam pasakius, kad taip nebuvo, V. V. jį sumušė. Tačiau, kita vertus, A. L. iš esmės patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo perskaityti pirmosios instancijos teisme (t. 23, b. l. 152–155), ir iš kurių matyti, jog A. L. nurodė, kad po A. L. sumušimo jie grįžo atgal pas R. Š., kur R. Š., matant A. R., jam padavė 50 Eur, jis suprato, kad pinigai už A. L. sumušimą. Perskaičius šiuos parodymus pirmosios instancijos teisme, nuteistasis A. L. patvirtino, jog tai yra jo parodymai, o parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu skiriasi nuo teisme duotų parodymų dėl to, kad jis tiksliai visko neprisimena, tačiau mano, jog žmogus geriau prisimena, praėjus nedaug laiko po įvykių, todėl gal reikėtų vadovautis ankstesniais jo parodymais (t. 25, b. l. 93–94).

Kitas asmuo, įvykio metu betarpiškai vartojęs smurtą prieš nukentėjusįjį D. A., A. R., kuris, kaip minėta, nuo teismo yra pasislėpęs, yra paskelbta jo paieška ir jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, ir kurio parodymai buvo perskaityti, nurodė, jog po A. L. sumušimo jie užsuko pas R. Š. į namus, dėl ko užsuko, teigė nežinantis. R. Š. jie papasakojo apie ūkininko (A. L.) sumušimą, teigė neatsimenantis, ką į tai atsakė R. Š., bet R. Š. teiravosi, kaip ten buvo, jam buvo įdomu (t. 8, b. l. 191–192). Nuteistasis F. A. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad seniai viskas buvo, todėl jis nieko neprisimena, prašo remtis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Kaip matyti iš F. A. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo perskaityti pirmosios instancijos teisme, F. A. nurodė, kad V. V. juos nusivežė pas savo draugą, kurio nei vardo, nei pavardės nežino, ten apie porą valandų visi gėrė alų, lošė kortomis, o V. V. su savo draugu bendravo, kartais išeidavo pakalbėti, kaip jis mano, kad jie negirdėtų, jis pats kalbų apie muštynes, būdamas pas V. V. draugą, negirdėjo (t. 15, b. l. 127–129). Pirmosios instancijos teisme F. A., be kita ko, nurodė, jog M. pavardės jam niekas neminėjo (t. 25, b. l. 91). Kartu su V. V., A. L., A. R., F. A. įvykyje dalyvavęs M. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykių gerai neprisimena, ikiteisminio tyrimo metu geriau viską prisiminė, parodymus davė savo valia, teismo posėdyje perskaityti jo 2017 m. birželio 27 d. vykusios apklausos metu duoti parodymai yra teisingi, apklausos metu jokio poveikio, prašymo sakyti kitaip, nei jis matė, girdėjo, nebuvo, poveikio jam niekas nedarė. Iš teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme perskaitytų liudytojo M. K. parodymų matyti, kad M. K. nurodė, jog V. V. draugo, pas kurį jie užvažiavo prieš važiuodami sumušti A. L., namuose gėrė alų, buvo pokalbis apie kažkokio asmens sumušimą, buvo kalba apie teismus, nesutarimus, kieno teismai ir kieno nesutarimai, jis nesuprato, buvo kalbama, jog A. L. sumušti prašė ,,M.“, jam buvo žinoma, kad ,,M.“ yra vadinamas ūkininkas R. M., kažkurį tai laiką V. V. ir jo draugas kalbėjosi kitame kambaryje, jis negirdėjo, apie ką jie kalbėjo (t. 2, b. l. 46–48). Pirmosios instancijos teisme liudytojas M. K., be kita ko, nurodė, kad pokalbis vyko dėl sumušimo, buvo kalba, jog reikia sumušti tą žmogų dėl kažkokio nesutarimo A. L. ir R. M., moteriškas faktorius čia neegzistavo (t. 25, b. l. 26–27). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teisme perskaitytų nukentėjusiojo A. L. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 161–164), kuriuos nukentėjusysis patvirtino, 2015 m. birželio mėnesio pabaigoje pas jį į namus atvažiavo du vaikinai (F. A. ir M. K.), kurie jo atsiprašė už tai, jog buvo sumuštas, ir papasakojo visas aplinkybes dėl ko. Vaikinai jam sakė, kad juos 2015 m. balandžio 2 d. iš alaus baro paėmė V. V., nuvežė išgerti dar į kažkokį kaimą pas R. Š., kuris išgėrinėjimo metu tiems vaikinams pasakė, jog reikia ,,patvarkyti“ vieną žmogų, smulkiau jam vaikinai nieko nepasakojo, ką konkrečiai R. Š. sakė. Taip pat vaikinai pasakė, kad važiuodami penkiese automobiliu, girdėjo iš vieno vaikino, kad jo sužalojimas yra ,,didžiojo ūkininko – M.“ užsakymas (t. 24, b. l. 172–173). Aplinkybę, kad po įvykio buvo nuvažiavę pas nukentėjusįjį A. L. ir jo atsiprašė, patvirtino M. K. ir F. A.. Liudytojas M. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis buvo užsukęs pas R. Š., kuomet pas R. Š. buvo ir V. V. su keliais draugais. Jie visi išgėrinėjo, buvo kalba, jog kažką važiuos sumušti, tiksliai kur ir ką neįvardino, V. V. ėmė imituoti smūgių sudavimą. Liudytojo teigimu, jam anksčiau R. Š. buvo sakęs, kad reikia A. L. sumušti. Taip pat buvo atvejis, kai R. Š. prašė surasti draugų, kurie sumuštų V. V., taip pat prašė dar kartą sumušti A. L.. Anot liudytojo M. M., jo akivaizdoje nei R. Š., nei V. V., nei kiti du vaikinai neminėjo R. M. pavardės, kad A. L. sumušimas buvo R. M. užsakymas, yra tik jo nuomonė (t. 24, b. l. 189–190).

Išanalizavus nuteistųjų V. V., A. L., F. A., paties R. Š., taip pat A. R., M. K., nukentėjusiojo A. L., liudytojo M. M. parodymus, duotus viso bylos proceso metu, sugretinus juos tarpusavyje, darytina išvada, kad fizinio smurto prieš A. L. vartojimo iniciatorius taip pat buvo būtent R. Š., kuris sukurstė ir susitarė su V. V., kad šis suras asmenis, galinčius sumušti ne tik D. A., bet ir A. L., ką V. V. ir padarė – vykdydamas susitarimą su R. Š., surado A. L. bei A. R., kurie tiesiogiai panaudoję fizinį smurtą prieš A. L., nežymiai sutrikdė A. L. sveikatą. V. V., A. L., A. R., M. K., F. A., M. M., o taip pat ir paties R. Š. parodymais nustatyta, kad įvykio dieną, prieš važiuodami pas A. L., V. V., A. L., A. R., F. A., M. K. buvo atvažiavę pas R. Š. į namus, ten A. L., A. R., F. A., M. K. vartojo alkoholinius gėrimus, užtruko gerokai ilgiau nei valandą, buvo kalba apie A. L. nuraminimą, pagąsdinimą. Ir nors R. Š. tvirtina, kad jis neklausinėjo nei kaip V. V. žadėjo apraminti A. L., nei dėl kokios priežasties V. V. ketino apraminti A. L., tačiau šiuos R. Š. parodymus paneigia šioje dalyje iš esmės nuoseklūs V. V. parodymai, taip pat kitų asmenų parodymai – M. K. parodymai, kad R. Š. namuose buvo pokalbis apie kažkokio asmens sumušimą, buvo kalba apie teismus, nesutarimus, kieno teismai ir kieno nesutarimai, jis nesuprato; F. A. parodymai, jog V. V. su savo draugu (R. Š.) kartais išeidavo kitur pakalbėti, kad kiti asmenys negirdėtų; nukentėjusiojo A. L. parodymai, jog išgėrinėjimo metu R. Š. pas jį atvykusiems vaikinams pasakė, jog reikia ,,patvarkyti“ vieną žmogų; liudytojo M. M. parodymai, kad prieš A. L. sumušimą pas R. Š. užsukęs V. V. su kitais asmenimis kalbėjo, jog kažką važiuos sumušti, V. V. imitavo smūgių sudavimą, be to, jam anksčiau R. Š. buvo sakęs, kad reikia A. L. sumušti. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, mažai tikėtina, kad pas R. Š., kuris pats, kaip nurodė, alkoholio nevartoja jau keletą metų, V. V. su asmenimis, sutikusiais sumušti A. L. – A. L., A. R., F. A., M. K. prieš A. L. sumušimą iš baro, kur vartojo alkoholinius gėrimus, atvažiavo atsitiktinai, tiesiog norėdami dar išgerti alkoholinių gėrimų. Priešingai, byloje surinktų faktinių duomenų visetas patvirtina, jog tiek D. A. sumušimą, tiek A. L. sumušimą sukurstė būtent R. Š., pas kurį į namus prieš abiejų nukentėjusiųjų sumušimą buvo atvykęs V. V. su jo surastais ir nukentėjusiuosius sutikusiais sumušti asmenimis, ir kur prieš nusikaltimų padarymą R. Š. su V. V. aptarinėjo nusikaltimų padarymo aplinkybes. V. V., A. L. ir A. R. parodymais nustatyta, kad po D. A. sumušimo užsukus pas R. Š., šis klausė apie D. A. sumušimą, domėjosi, ar stipriai sumušė D. A..

Galima sutikti su nuteistojo R. Š. gynėjos apeliacinio skundo argumentais, kad nebuvo nuoseklūs V. V. parodymai apie tai, kokią sumą pinigų siūlė R. Š. už D. A. ir A. L. sumušimą, mokėjo ar ne R. Š. V. V., A. L. ar A. R. už D. A. ir A. L. sumušimą, jeigu mokėjo, tai kokią konkrečiai sumą, kuriam asmeniui sumokėjo, taip pat nuteistojo A. L. parodymai apie hidraulinės žarnos, kuria jis sudavė smūgius tiek D. A., tiek A. L., pasiėmimo aplinkybes. A. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nurodė, kad R. Š. tą dieną, kai buvo sumuštas A. L., jam davė pinigus – ikiteisminio tyrimo metu A. L. teigė, kad tai buvo pinigai, kuriuos R. Š. jam sumokėjo už A. L. sumušimą, pirmosios instancijos teisme A. L. nurodė, kad tai buvo avansas, nes jis norėjo pas R. Š. įsidarbinti. Nei vienas kitas tiesiogiai įvykiuose, kuomet buvo vartojamas smurtas prieš D. A. ir A. L., dalyvavęs asmuo – nei A. R., nei F. A., nei M. K. nenurodė, jog jiems buvo siūlomas ar mokamas koks nors atlygis už D. A. ir A. L. sumušimą. Nuteistasis V. V. nurodė, kad R. Š., prašydamas surasti asmenis, galinčius sumušti D. A. ir A. L., sakė žmonėms duos po 200 Eur, viso bendra suma buvo 400 Eur, siūlė už kiekvieną žmogų po 200 Eur, jis tiksliai neatsimena, bet už 100 Eur turėjo būti sumuštas vienas žmogus, t. y. už 100 Eur D. A. ir už 100 Eur A. L.. V. V. teigimu, jis surado žmones, o R. Š. su žmonėmis tarėsi pats, nepamena, ar ikiteisminio tyrimo metu sakė, kad R. Š. padavė jam 200 Eur, nebent jis turėjo žmonėms paduoti. Esant tokiems nenuosekliems nuteistojo V. V. parodymams ir byloje iš esmės nesant jokių kitų neginčijamų baudžiamojo proceso įstatymo nustatytais būdais gautų ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų, kurie patvirtintų V. V. parodymus dėl R. Š. žadėto piniginio atlygio už D. A. ir A. L. sumušimą, ši aplinkybė iš R. Š. pareikšto kaltinimo šalinama. Beje, pažymėtina ir tai, jog R. Š. neva žadėtas piniginis atlygis už D. A. ir A. L. sumušimą detalizuotas ir konkretizuotas ne R. Š. pareikštame kaltinime, bet R. M. pareikštame kaltinime organizavus D. A. fizinio skausmo sukėlimą ir A. L. nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo tarpu R. Š. pareikštame kaltinime tik užsimenama apie piniginį atlygį.

Nuteistojo A. L., taip pat kitų D. A. ir A. L. sumušimuose dalyvavusių asmenų parodymais nustatyta, kad įvykių metu A. L. turėjo hidraulinę žarną, kuria sudavė smūgius tiek D. A., tiek A. L.. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. L. nurodė, kad ,,šlangą“ (žarną) važiuojant pas D. A. jam padavė R. Š.. Tuo tarpu pirmosios instancijos teisme A. L. tvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu jis apkalbėjo R. Š., nes ,,šlangą“ (žarną), važiuodamas pas D. A., jis rado R. Š. kieme ir pats ją pasiėmė, po D. A. sumušimo ,,šlangą“ (žarną) paliko automobilyje, iš kur pasiėmė važiuojant pas A. L., o po A. L. sumušimo ,,šlangą“ (žarną) išmetė pro automobilio langą. Nuteistasis V. V. nurodė, kad pas D. A. A. R. ir A. L. nuėjo be jokių įrankių, o prieš A. L. sumušimą A. L. jam sakė, jog R. Š. jam davė ,,šlangą“ (žarną) bei nurodė daug nemušti A. L., kad pasakyti, jog už ,,ilgą liežuvį“. Kad A. L. buvo mušamas ir ,,šlanga“ (žarna), nurodė ir F. A. bei M. K., tačiau abu šie asmenys tvirtino nematę, iš kur ta hidraulinė žarna atsirado. Kaip matyti iš R. Š. pareikštų kaltinimų, aplinkybė – hidraulinės žarnos įdavimas A. L. inkriminuotas tik D. A. sumušimo epizode, tai, kad hidraulinę žarną R. Š. davė A. L., važiuojant pas A. L., R. Š. nebuvo inkriminuota, tuo tarpu iš R. M. pareikšto kaltinimo matyti, kad aplinkybė, jog R. Š. davė A. L. nusikaltimo padarymo įrankį – hidraulinę žarną, inkriminuota tiek D. A., tiek A. L. sumušimo epizode. Esant tokiems nenuosekliems ir prieštaringiems byloje pareikštiems kaltinimams bei nesurinkus byloje neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, jog hidraulinę žarną, kuria A. L. sudavė smūgius tiek D. A., tiek A. L., A. L., kaip nusikaltimo padarymo įrankį, davė būtent R. Š., ši aplinkybė negali būti inkriminuojama R. Š., todėl šalinama iš R. Š. pareikšto kaltinimo. Kita vertus, aplinkybė, kad R. Š. iš tiesų nedavė hidraulinės žarnos A. L., kuria šis padarė sužalojimus D. A. ir A. L., nepaneigia R. Š. kaltės sukursčius ir susitarus su V. V., kad šis suras patikimus asmenis, kurie sumuš D. A. ir A. L..

Kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodo nuteistojo R. Š. gynėja, byloje liko nenustatytas tikrasis R. Š. tikslas ir motyvas sumušti nukentėjusiuosius D. A. ir A. L., tačiau ir ši aplinkybė pati savaime nepaneigia R. Š. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas D. A. ir A. L. atžvilgiu. Tikslas ir motyvas nėra būtinieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnyje, sudėties požymiai, todėl šių fakultatyvinių nusikalstamos veikos sudėties požymių nagrinėjamu atveju nenustatymas nepaneigia R. Š. kaltės sukursčius ir susitarus su V. V., kad šis suras patikimus asmenis, kurie sumuš D. A. ir A. L..

Byloje surinktų ir aptartų faktinių duomenų visetas patvirtina, kad tiek nukentėjusiojo D. A. fizinio skausmo sukėlimui, tiek A. L. nežymiam sveikatos sutrikdymui padaryti buvo sujungtos kelių asmenų pastangos ir tyčia. Kai nusikalstamą veiką padaro keli asmenys, teisingam baudžiamojo įstatymo taikymui reikšmę turi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikant BK 24 straipsnio nuostatas. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi, bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina ir atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163-648/2015, Nr. 2K-91-511/2022, Nr. 2K-279-697/2022). Bendrininkavimo atveju būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą – tiek susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu, tiek ir bendrą tyčią, t. y. situaciją, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu.

Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas (BK 24 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdžiu). Šiame kontekste pabrėžtina, kad bendravykdis yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Teismų praktikoje konstatuota, kad padėjėjo, kaip vieno iš nusikalstamos veikos bendrininkų rūšių, ypatybė yra ta, jog jis tiesiogiai nerealizuoja nusikalstamos veikos sudėties, t. y. neatlieka veiksmų, aprašytų nusikalstamos veikos dispozicijoje, bet atlieka BK 24 straipsnio 6 dalyje išvardytus veiksmus, kuriais palengvina vykdytojui realizuoti nusikalstamos veikos sudėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403-648/2016, Nr. 2K-53-222/2017, Nr. 2K-345-511/2018, Nr. 2K-144-693/2019). Padėjėjo pagalba visada nukreipta į konkrečios nusikalstamos veikos padarymą ir sudaro realias galimybes veikti kitiems bendrininkams. Padėjėjas padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą ir taip prisideda prie bendros veiklos bei jos rezultato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403-648/2016, Nr. 2K-345-511/2018, Nr. 2K-24-654/2023). Pagal BK 24 straipsnio 5 dalį kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką. Toks asmuo yra nusikalstamos veikos iniciatorius, nes jis sukelia kitiems asmenims pasiryžimą, norą padaryti atitinkamą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-303/2018). Kurstymu gali būti laikomi konkretūs, aktyvūs, nusikalstamos veikos padarymą inicijuojantys veiksmai, kuriais kiti asmenys lenkiami padaryti nusikalstamą veiką. Kurstymui yra keliamas konkretumo reikalavimas, veiksmai pripažįstami kurstymu, jei kitas asmuo yra palenkiamas daryti konkrečią nusikalstamą veiką (ar vieną iš vienarūšių nusikalstamų veikų) ir kurstytojas suvokia, kokią nusikalstamą veiką (ar vieną iš vienarūšių nusikalstamų veikų) padaryti kursto kitą asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-531/2013).

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas, kad R. Š. sukurstė ir susitarė su V. V., kad šis suras patikimus iš kito miesto ar rajono asmenis, kurie sumuš D. A. ir A. L.. Jau aptartais įrodymais nustatyta, kad R. Š. buvo tiek fizinio skausmo sukėlimo D. A., tiek nežymaus A. L. sveikatos sutrikdymo padarymo iniciatorius, sukėlęs kitiems asmenims – visų pirma V. V., o per pastarąjį ir A. L. bei A. R. pasiryžimą ir norą padaryti minėtas nusikalstamas veikas D. A. ir A. L. atžvilgiu. Todėl R. Š. pagrįstai pripažintas minėtų nusikalstamų veikų kurstytoju. Tačiau kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu pasireiškė R. Š., kaip nusikalstamos veikos A. L. atžvilgiu, padėjėjo vaidmuo, skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta, D. A. sužalojimo epizode R. Š. buvo inkriminuotas nusikalstamos veikos įrankio davimas A. L., tačiau, kaip jau buvo aptarta, šis R. Š. pareikštas kaltinimas nepasitvirtino, jokių kitų neginčytinų duomenų, patvirtinančių, jog R. Š. kokiu nors būdu nusikaltimų bendrininkams padėjo padaryti D. A. ir A. L. sumušimus, byloje iš esmės nebuvo surinkta. Išskyrus jau minėtą R. Š. atliktą kitų asmenų – V. V., A. L., A. R. sukurstymą ,,už ilgą liežuvį“ panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius D. A. ir A. L., jokių kitų BK 24 straipsnio 6 dalyje nurodytų veiksmų, kurie leistų jį pripažinti dar ir šių nusikaltimų padėjėju, R. Š. iš esmės neatliko - konkrečių patarimų ar nurodymų, kaip padaryti nusikalstamas veikas D. A. ir A. L. atžvilgiu, R. Š. nedavė, nusikaltimų vykdytojams priemonių neteikė, kliūčių nešalino. Todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo dalis dėl R. Š. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį 140 straipsnio 1 dalį naikinama (tiek dėl smurto prieš D. A., tiek dėl smurto prieš A. L.), nustatant, kad R. Š. padarė dvi nusikalstamas veikas (D. A. ir A. L. atžvilgiu), numatytas BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje.

Kaip minėta, šioje baudžiamojoje byloje fizinio skausmo sukėlimo D. A. organizavimu, taip pat nežymaus A. L. sveikatos sutrikdymo padarymo organizavimu buvo kaltinamas R. M.. Pagal baudžiamojo įstatymo nuostatas nusikalstamos veikos organizatorius, be kita ko, yra asmuo, parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs (BK 24 straipsnio 4 dalis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nusikalstamos veikos organizatoriaus veikla yra ne tik labai reikšminga, bet ir įvairi bei visada aktyvi, jis vadovauja nusikaltimo paruošimui, lenkia, verbuoja asmenis dalyvauti darant nusikalstamą veiką, juos suvienija, kuria nusikalstamos veikos planus, numato įvykdymo būdus, priemones, paskirsto bendrininkams vaidmenis, nustato tarpusavio ryšį ir pan. Pats R. M. viso bylos proceso metu neigia žinojęs ar kaip nors prisidėjęs tiek prie D. A., tiek ir prie A. L. sumušimo. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, tam tikrų nesutarimų R. M. turėjo tiek su D. A., tiek su A. L.. Iš Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. – 2014 m. gegužės 30 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad D. A. teisme davė parodymus prieš R. M., teismui nurodydamas, jog jis, t. y. D. A., R. M. nurodymu užbetonavo vandens gręžinį (t. 2, b. l. 57, 62–64). Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. teismo posėdžio protokole yra užfiksuota, kad D. A. teisme davė parodymus prieš R. M., teismui nurodydamas, jog jis R. M. nurodymu užbetonavo vandens gręžinį (t. 2, b. l. 85, 97–98). Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu buvo panaikintas Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nuosprendis, kuriuo R. M. buvo išteisintas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio l dalį dėl nukentėjusiesiems J. ir A. A. priklausančio arterinio gręžinio, esančio (duomenys neskelbtini), tyčinio sugadinimo organizavimo ir buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo R. M. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio l dalį (t. 2, b. l. 111–116).

Kaip matyti iš R. M. parodymų šioje baudžiamojoje byloje, jo elnyne buvo nušautas elnio patinas. Dėl to jis apkaltino A. L., kuris kreipėsi į teismą. Kadangi A. L. jį apšmeižė, R. M. taip pat kreipėsi į teismą. Iš byloje esančio Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. nuosprendžio matyti, kad A. L. buvo perduotas teismui pagal BK 154 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, jog R. M. jam nesumoka pinigų už iš jo gautus grūdus. Nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, yra šmeižikiški R. M. atžvilgiu ir niekina jį bei žemina jo garbę ir orumą. Tačiau minėtu Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu A. L. pagal BK 154 straipsnio 2 dalį dėl R. M. šmeižimo buvo išteisintas (t. 2, b. 2–4).

Kaip jau buvo minėta, M. K. nurodė, kad būnat pas R. Š. namuose buvo kalbama, jog A. L. sumušti prašė ,,M.“, jam buvo žinoma, kad ,,M.“ yra vadinamas ūkininkas R. M.. Apie tai, kad po sumušimo atvykę atsiprašyti M. K. ir F. A. pasakė, jog važiuodami penkiese automobiliu girdėjo iš vieno vaikino, kad jo sužalojimas yra ,,didžiojo ūkininko – M.“ užsakymas, nurodė ir nuketėjusysis A. L.. Kaip nurodė liudytojas M. M., nors jam būnant pas R. Š., kuomet ten buvo ir V. V. su kitais vaikinais, jo akivaizdoje nei R. Š., nei V. V., nei kiti du vaikinai neminėjo R. M. pavardės, tačiau, jo manymu, A. L. sumušimas buvo R. M. užsakymas. Nuteistasis V. V. apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad jam buvo žinoma, jog vyko teismai, bet kokio pobūdžio teismai, jam nebuvo žinoma, jis tik žinojo, jog D. A. ir A. L. buvo liudytojai, o ,,už ilgą liežuvį“ sumušti nukentėjusiuosius prašė R. Š., tuos žmones reikėjo pagąsdinti, kad jie nevyktų liudyti prieš R. M.. Tačiau V. V. apeliacinės instancijos teisme negalėjo atsakyti į klausimą ir tinkamai paaiškinti, kodėl apie R. M. jis pradėjo kalbėti tik šeštoje jo apklausoje, o anksčiau nė žodžiu apie tai neužsiminė. Kaip matyti iš R. Š. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, per apklausas policijos pareigūnai jam siūlė pasakyti M. pavardę ir jiems daugiau nieko nereikia. Anot R. Š., su R. M. kalbos apie A. L. sumušimą nebuvo. Įvertinus aptartus faktinius duomenis, darytina išvada, kad išskyrus kai kurių asmenų nuogirdas apie R. M. konfliktus su D. A. ir A. L., pačių pamąstymus, neginčytinų įrodymų, jog R. M. pats ar per kitus asmenis ieškojo žmonių, galinčių sumušti D. A. ir A. L., davė kam nors kokius nors nurodymus dėl nukentėjusiųjų sumušimo ar atliko kokius nors kitokius aktyvius organizacinius veiksmus, šioje baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-619/2012, Nr. 2K-232/2014). Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-219-693/2017). Šioje baudžiamojoje byloje nesurinkus neginčytinų įrodymų, kad R. M. organizavo fizinio skausmo sukėlimą D. A. ir nežymaus A. L. sveikatos sutrikdymo padarymą, R. M. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 140 straipsnio 1 dalį dėl abiejų šių nusikalstamų veikų išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl didelės vertės svetimo turto sugadinimo visuotinai pavojingu būdu organizavimo

2021 m. gegužės 18 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje prokuroro pareiškimu dėl kaltinimo pakeitimo R. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne vėliau, kaip iki 2015 m. birželio 27 d., veikdamas bendrai su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu vykdytoju, organizavo tyčinį didelės vertės svetimo turto, priklausančio A. A. ir J. A. sugadinimą, visuotinai pavojingu būdu, o pagal nukentėjusiųjų A. A. ir J. A. kaltinimą, priimtą pirmosios instancijos teismo 2021 m. balandžio 30 d. protokoline nutartimi, R. M. buvo kaltinamas tuo, jog ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne vėliau, kaip iki 2015 m. birželio 27 d., subūrė organizuotą grupę kartu su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu įvykdyti tyčinį didelės vertės, ne mažesnės, kaip 117 458,75 Eur vertės turto sunaikinimą. Tokiais veiksmais R. M., veikdamas, kaip organizatorius, organizavo tyčinį didelės vertės – 117 458,75 Eur svetimo turto, priklausančio A. A. ir J. A. sunaikinimą ir sugadinimą visuotinai pavojingu būdu, parengė nusikalstamą veiką, jai vadovavo ir ją įvykdė.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą bei įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, konstatavo, kad šioje byloje esančių tiesioginių įrodymų nepakanka R. M. pareikštiems kaltinimams dėl didelės vertės turto sugadinimo visuotinai pavojingu būdu organizavimo (BK 24 straipsnio 4 dalis ir 187 straipsnio 2 dalis) ir, juo labiau, organizuotos grupės subūrimo turto sugadinimui visuotinai pavojingu būdu (BK 24 straipsnio 4 dalis, 25 straipsnio 3 dalis ir 187 straipsnio 2 dalis) pagrįsti, todėl R. M. dėl šių kaltinimų išteisino, nes nepadaryta veika, turinti šių nusikaltimų požymių.

Šias pirmosios instancijos teismo išvadas apeliaciniuose skunduose ginčija prokuroras bei nukentėjusieji A. A. ir J. A.. Prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai byloje esančius įrodymus dėl A. ūkiui priklausančio angaro padegimo, jį organizuojant R. M. – ieškant asmens, kuris galėtų padegti angarą, išjungiant stebėjimo kamerų vaizdą, atšaukiant iš darbo sargą R. Ž., laikė tik prielaidomis, o asmenų parodymus, kuriems tai buvo siūloma padaryti, laikė nepatikimais. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas šių faktinių duomenų nevertino bei tarpusavyje nelygino kitų įrodymų kontekste, o išskirtinai rėmėsi tik R. M. parodymais, jog A. jį apkalba dėl tarpusavio nesutarimų. Nukentėjusieji A. A. ir J. A. apeliaciniuose skunduose pažymi, jog jų santykiai su R. M. yra labai blogi, jie yra įsitikinę, kad dėl gaisro ir jų turto sugadinimo yra kaltas būtent R. M., kuris turi tiesioginį interesą visais įmanomais būdais jiems pakenkti, pašalinti juos kaip verslo konkurentus, ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog yra platesnis ratas kitų asmenų, galinčių jiems keršyti, padegti ir tokiu būdu sunaikinti jiems priklausančius pastatus.

Nagrinėjamu atveju iš esmės nėra ginčo dėl to, kad A. A. ir J. A. priklausantis turtas - mechaninės dirbtuvės su autogaražais, esančios (duomenys neskelbtini), ir jose buvusi žemės ūkio technika – traktoriai Deutz-Fahr Agrotron TTV 7210 ir Agrotron Х710 DCR bei kombainas CLAAS LEXION 540 buvo sugadinti dėl gaisro, kuris kilo dėl tyčinio padegimo. Esminis ginčo dalykas yra nustatyti, kaltas ar ne R. M. dėl minėto gaisro ir A. turto sugadinimo visuotinai pavojingu būdu organizavimo.

Pagal pareikštus kaltinimus R. M. inkriminuoti tokie veiksmai – pasiūlymas S. B. už piniginį atlygį, kuris ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytas, padegant sugadinti A. A. ir J. A. priklausantį turtą – kombainą, kuris stovėjo mechaninėse dirbtuvėse, nurodymas S. B., kad prie pastato reikia prieiti nuo (duomenys neskelbtini) upės pusės, kur nėra vaizdą fiksuojančių kamerų, o į patalpas patekti pro duris, užlipus kopėčiomis ant priestato stogo, esančio prie dirbtuvių, padegimui panaudoti dyzelinį kurą, kurį suruoš pats R. M.; nurodymas nusikaltimą padaryti tuo metu, kai nei paties R. M., nei ten dirbančio sargo nebus; S. B. savanoriškai vykdyti nusikalstamą veiką atsisakius, toliau tęsiant nusikalstamą sumanymą, asmens, kuris galėtų įvykdyti nusikalstamą veiką, paieška, tyčia laikotarpiu nuo 2015 metų gegužės 29 d. iki 2015 m. birželio 30 d. savo dirbtuvių vaizdo stebėjimo kamerų atjungimas; naktį iš 2015 m. birželio 26 d. į 2015 m. birželio 27 d. sargo R. Ž. atšaukimas iš darbo ir kartu su juo išvykimas, ir tokiu būdu dirbtinis sąlygų tyčiniam svetimo turto sugadinimui sudarymas.

Kaip liudytojas apklaustas S. B. viso bylos proceso metu davė iš esmės nuoseklius parodymus apie tai, kad 2014 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį R. M. jam buvo pasiūlęs sudeginti A. A. kombainą ir savo visureigiu buvo nuvežęs parodyti jį. R. M. jam nurodė, kad vakare jis turi ten nuvažiuoti su dviračiu ir padegti tą kombainą. Tos pačios dienos vakare jis buvo nuvažiavęs prie to kombaino, nes galvojo jį sudeginti, bet atvykęs į vietą persigalvojo ir išmetė turimą butelį, kurio turinys jam nebuvo žinomas. Be to, R. M. jam išgėrusiam buvo siūlęs, įlindus pro langą, padegti A. A. angarą. Jam buvo gerai žinoma, kur yra A. A. angaras, jis buvo susidomėjęs tuo R. M. pasiūlymu ir net vertino, ar jam pačiam tai bus saugu daryti, t. y. jis žinojo apie A. A. angare įrengtas vaizdo stebėjimo kameras bei paties R. M. sargą, kuris galėtų jį pamatyti. Tačiau R. M. jam pažadėjo savo sargą atšaukti iš darbo vietos ir nurodė, kad reikia prieiti prie to angaro nuo (duomenys neskelbtini) pusės, neužfiksavus vaizdo stebėjimo kameroms, o ar R. M. sakė pasirūpinsiąs savo vaizdo stebėjimo kameromis, nepamena. Taip pat nepamena, ar sutiko su tokiu R. M. pasiūlymu, bet tikrai buvo suabejojęs, kaip jam užlipti su kanistrais ant angaro stogo, kaip jam nusileisti nuo stogo žemyn, ar būtų spėjęs išlipti iš angaro per stogą po gaisro sukėlimo, todėl nieko nedarė ir tuo viskas pasibaigė, o po pusės metų jis išvyko ir nebegrįžo. Dar vėliau, kai pas jį buvo atvažiavę kriminalistai, sužinojo apie angaro gaisrą. Jie klaidingai manė, kad būtent jis buvo prisidėjęs prie gaisro (t. 24, b. l. 191–193).

Aptariamo įvykio metu sargu R. M. ūkyje dirbęs R. Ž. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu mirė, todėl buvo perskaityti šio asmens parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, iš kurių matyti, kad jis 2015 m. birželio mėnesį nedirbo tik penkias dienas, o nuo birželio 23 d. iki 30 d. imtinai dirbo visas naktis. 2015 m. birželio 25 d. jam paskambino R. V., kuri dirbo pas R. M. pagalbine darbininke, ir pasakė, kad R. M. darbuotojai važiuos pas kitą R. M. darbininką S. P. sveikinti su dukros gimimu. Apie 19 val. jis kartu su V. K. nuvyko pas S. P. į (duomenys neskelbtini). Ten atvažiavo ir R. M. su žmona. Pas S. P. šventė vyko iki 23 val. Po to šventė tęsėsi pas R. M. sodyboje, kur buvo jis, R. M., V. K. ir A. K.. Pasisėdėjimas užsitęsė iki 2 val. 30 min. R. M. grįžo į namus, o jis po namus išvežiojo likusius. Važiuojant iš kaimo turizmo sodybos, ties pirmais R. M. namais, kur šiuo metu yra R. M. ofisas, pamatė blyksint mėlynos spalvos švyturėlius ir gaisrinę, siurbiančią vandenį (t. 5, b. l. 63–66). Nuteistasis V. V. pirmosios instancijos teisme, be kita ko, parodė, kad R. Š. kalbėjo, jog vienas ūkininkas ,,M.“ prašė padegti angarą, sakė netiesiogiai, t. y. kad reikės ,,nupūsti“ A. A. angarą su technika. R. Š. šnekėjo, kad buvo R. M. pasamdyti žmonės iš Biržų, bet tada vyko teismo procesas ir jie negalėjo padegti to angaro, todėl reikalavo R. M. sumokėti pinigus, bet padegę angaro nebuvo. V. V. teigimu, dėl padegimo jis atsisakė, o dėl D. A. ir A. L. sumušimo buvo jau pažadėjęs R. Š. (t. 25, b. l. 79–81). Iš apeliacinės instancijos teisme perskaitytų A. R. parodymų matyti, kad jam, V. V. ir A. L. būnant pas R. Š., buvo pokalbis, kurio metu R. Š. pasiūlė darbą, t. y. padegti, tačiau jie visi trys iš karto atsisakė tą daryti (t. 8, b. l. 190–192). Liudytojas M. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jam R. Š. buvo siūlęs padaryti „fakelą“, t. y. kažką padegti dėl draudimo išmokos ir buvo kalba apie namą (duomenys neskelbtini), tačiau tai daryti jis atsisakė. Taip pat buvo antras atvejis, kai R. Š. jam siūlė padegti kažkokias dirbtuves, bet to nevertino kaip rimto pasiūlymo. Tai, kad taip R. Š. norėjo galimai pakenkti A. A., yra tik jo nuomonė. Sprendžiant iš viso pokalbio su R. Š. konteksto, negali patvirtinti, kad tuo metu buvo kalbama būtent apie A. A., nors jam buvo žinoma apie konfliktus tarp R. M. ir A. A.. Liudytojas M. M. nurodė, kad buvo du pokalbiai apie galimą padegimą, kai jam pasiūlė R. Š. padaryti nusikaltimus, jis tuomet neturėjo darbo, todėl R. Š. galbūt galvojo, jog jis susigundys. M. M. teigimu, su R. M. jo santykiai buvo darbiniai, pykčio ant R. M. jis neturėjo (t. 24, b. l. 189–191). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas M. M. patvirtino perskaitytus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, iš kurių matyti, jog 2015 metais, praėjus kuriam laikui po A. L. sumušimo, R. Š. pasiūlė jam padegti kažkokį namą, minėjo, kad namas yra kažkokio R. M. draugo, kuris yra teisininkas. R. Š. sakė, kad už padegimą R. M. siūlo 2 000 Eur, kuriuos būtų pasidalinę per pusę. Anot M. M., jis atsisakė šio R. Š. pasiūlymo, nes bijojo sėsti į kalėjimą. Po kelių dienų laikraštyje jis perskaitė, kad buvo padegta sodyba, esanti (duomenys neskelbtini), jis suprato, kad tai ta pati sodyba, kurią padegti siūlė R. Š.. Dėl A. A. dirbtuvių padegimo M. M. nurodė, kad šiame padegime jis nedalyvavo, nieko apie tai pasakyti negali. M. M. teigimu, jis buvo gavęs pasiūlymą iš R. Š. padaryti ,,fakelą“, suprato, kad kalba eina apie padegimą, nors konkrečiai įvardinta nebuvo. Po padegimo jis pagalvojo, kad R. Š. galėjo kalbėti būtent apie ūkininko A. A. dirbtuves, nors tuo nėra tikras (t. 8, b. l. 135–140, 149–153).

Kaip matyti iš nukentėjusiojo A. A. parodymų, jam ir R. M. būnant Biržų rajono apylinkės teisme, kur buvo nagrinėjama byla dėl jo gręžinio užpylimo, R. M. jam pasakė tokius žodžius: ,,Tau bus karšta vasara, degs stogai“. Taip pat tą pakartojo ir akistatoje Biržų rajono policijos komisariate, tačiau policija atsisakė tirti šiuos grasinimus. Šias nukentėjusiojo A. A. nurodytas aplinkybes patvirtino ir jo žmona J. A., o taip pat kaip liudytojas apklaustas A. P., kuris J. A. atstovavo Biržų rajono teisme, kuomet R. M. išsakė minėtus žodžius. Liudytojas A. P., be kita ko, nurodė, jog 2016 m. vasario 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama privataus kaltinimo byla, kurioje buvo kaltinamas V. I., kuris dirbo ar buvo dirbęs pas R. M.. Šis asmuo, anot A. P., teismo posėdžio pertraukos metu papasakojo žinantis, kad R. M. nurodė kažkokiems žmonėms padegti A. A. traktorių ir gamybines patalpas, tačiau konkrečių asmenų neįvardijo ir atsisakė liudyti prieš R. M. (t. 24, b. l. 184). Tuo tarpu, kaip liudytojas apklaustas V. I. nurodė kitokias minėto susitikimo su A. P. ir A. A. Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme aplinkybes. Liudytojas V. I. parodė, jog po A. A. technikos padegimo jis gavo A. A. privataus kaltinimo skundą dėl to, kad jis televizijos laidoje apšmeižė A. A.. Liudytojo teigimu, to teismo esmė buvo ta, kad jis duotų parodymus prieš R. M. šioje baudžiamojoje byloje. A. A. advokatas A. P. siūlė nutraukti privataus kaltinimo bylą taikinamajame posėdyje, jeigu jis (V. I.) pasakys policijos pareigūnams, jog R. M. padegė A. A. garažus. Šį pokalbį girdėjo ir A. A., kuris pasakė, kad piniginių problemų jam (V. I.) nebus. Anot liudytojo, jis pasakė advokatui A. P., jog dėl šmeižto nėra kaltas, todėl į tą sandorį neina. V. I. nurodė, kad, laimėjęs aptariamą bylą teisme, jis buvo pakviestas į Panevėžio PK, kur tyrėja jo iš karto paklausė, ar šis duos parodymus apie tai, jog R. M. padegė A. A. dirbtuves. Jis atsakė, kad tokių parodymų negali duoti, nes tokios informacijos, jog R. M. padegė dirbtuves, neturi (t. 25, b. l. 27–28).

Tiek prokuroro, tiek ir nukentėjusiojo A. A. apeliaciniuose skunduose akcentuojama tai, kad A. A. turto padegimo metu neveikė (buvo išjungtos, paslėptos) R. M. ūkyje įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, ši aplinkybė, apeliantų manymu, patvirtina, jog vaizdo stebėjimo kameras R. M. išjungė tyčia, siekdamas nuslėpti padarytą nusikaltimą.

Kaip matyti iš nukentėjusiojo A. A. pateikto vaizdo įrašo apžiūros protokolo, apžiūrėjus vaizdo įrašus iš vaizdo kamerų, kurios įrengtos A. A. ūkyje – pastato išorinėje dalyje, pažymėtos ,,Kiemas 3“, kieme, pažymėtos ,,Įvažiavimas“, pastato viduje, pažymėtos ,,Dirbtuvės“, pastato išorinėje dalyje, pažymėtos ,,Kiemas“, matyti, kad 23:36:40 val. vaizdo įrašo kairėje pusėje nuo ten netoliese stovinčios technikos link kairiojo vaizdo įrašo krašto matyti praslenkantis šešėlis, jo identifikuoti neįmanoma, o 00:14:11 val. vaizdo kamera užfiksuoja ugnies pliūpsnį ant dirbtuvių grindinio, kuris nuo traktoriaus (stovinčio vaizdo įrašo priekinėje dalyje Nr. 1) plinta tolyn link traktoriaus (Nr. 2), stovinčio vaizdo įrašo toliau, t. y. už traktoriaus, protokole pažymėto Nr. 1; pradeda degti patalpoje esanti technika, daiktai. Po kelių sekundžių vaizdo kamera užfiksuoja tamsius dūmus, pro kuriuos sunkiai matyti vaizdas dirbtuvėse (t. 5, b. l. 113–115). Iš esmės daugiau jokios reikšmingos informacijos apie padegimą ir jį sukėlusį asmenį vaizdo įrašuose iš vaizdo kamerų, sumontuotų A. A. ūkyje, nebuvo užfiksuota. Pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas buvo apklaustas V. M., kuris prižiūri apsaugos signalizacijas, vaizdo stebėjimo sistemas, o jo klientai nagrinėjamų įvykių metu buvo tiek A. A., tiek R. M.. Liudytojas V. M. nurodė, kad 2015 m. vasarą buvo pakviestas į A. A. ūkį paimti vaizdo stebėjimo sistemos fiksuotų vaizdo įrašų ir pas R. M. apžiūrėti jo ūkyje įrengtos vaizdo stebėjimo sistemos. Pas R. M. rado pasenusią sistemą, o įrenginys, kuris turėjo fiksuoti vaizdo stebėjimo kamerų įrašus, buvo neveikiantis. Jis apžiūrėjo šiame ūkyje įrengtos vaizdo stebėjimo sistemos fiksuotą medžiagą, tačiau nerado reikiamo vaizdo įrašo, kur būtų fiksuota R. M. ūkio teritorija gaisro A. A. ūkyje metu, kadangi tada ir apžiūros metu neveikė visa R. M. vaizdo stebėjimo sistema, kurią sudaro 16 vaizdo kamerų. Liudytojo teigimu, gal ir viso mėnesio laikotarpis prieš tą įvykį vaizdo įrašuose nebuvo fiksuotas. V. M. paaiškino, kad pas R. M. buvo įrengta sena vaizdo stebėjimo sistemos įranga, todėl priežasčių dėl neįrašyto vaizdo įrašo galėjo būti įvairių, t. y. elektros svyravimai galėjo išjungti sistemą, tačiau sistema turėjo po to atsistatyti, ar susidėvėjęs kietasis diskas nuo ilgo nepertraukiamo darbo po 3 ar 5-6 metų nebeišsaugo informacijos. Pas R. M. įrengtos vaizdo stebėjimo kameros yra ganėtinai seno modelio, todėl ypatingai naktį, jeigu apšvietimo nėra, matomumas siekia 10-20 metrų. Dėl to naktį už 100-200 metrų užsidegus šviesai, bus matomas tik baltas taškelis vaizdo įraše, todėl, anot liudytojo, jis labai abejoja, ar iš R. M. kamerų, nukreiptų į A. A. ūkį, matosi vieta prie vartų, šalia A. A. pastato. Be to, pas R. M. esantis senas įrenginys fiksuoja vaizdus tik esant judėjimui, todėl judėjimo prie A. A. dirbtuvių vartų R. M. vaizdo stebėjimo kameros galėjo ir nepagauti. Dėl to yra labai daug faktorių, ribojančių, kad vaizdo stebėjimo įranga įsijungtų ir fiksuotų iš R. M. patalpų link A. A. pastatų išeinantį žmogų. Liudytojo teigimu, seife pas R. M. stovėjo ir naujesnis įrenginys. Tačiau pas R. M. įrengta vaizdo stebėjimo sistema nėra sujungta su jo įmonės sistema, todėl nežino, kada ši sistema veikia, o savininkas gali tai žinoti, nes monitoriuje nėra matomas joks vaizdas, kai sistema neveikia. Tuo tarpu pas A. A. yra pastatyta vaizdo stebėjimo įranga su judesio davikliais, fiksuojančiais skleidžiamą šilumą, todėl vykstant gaisrui, sistema siunčia informaciją SMS žinutėmis ir skambučiais (t. 24, b. l. 185–187). Liudytojas J. K. nurodė, kad jis 2015 m. liepos mėnesį darė kratą pas R. M. ūkinėse patalpose Tabokinės k., Biržų rajone, buvo su kitu pareigūnu E. S.. Tyrimas vyko dėl A. A. traktorių padegimo. Tos ūkinės patalpos buvo šalia kito ūkininko - nukentėjusiojo A. A. patalpų. Liudytojo teigimu, R. M. pradžioje nenorėjo jų įsileisti, buvo priešiškai nusiteikęs, tačiau susiskambinęs su teisininku, sutiko įsileisti ir padavė jiems vaizdo įrašymo įrenginį, kuris buvo senas, sugedęs ir net nenaudojamas. Vėliau pamatė kambariuką, kuriame buvo seifas, o jame laidai. R. M. nenorėjo jo atidaryti, bet vėliau atidarė. Ten pasimatė kitas vaizdo įrašymo įrenginys, kuris buvo išjungtas. Pas A. A. tuo metu dirbo žmogus, kuris instaliavo sudegusius daviklius, aparatūrą. Pasirodo jis ir pas R. M. įrenginėjo visą tą įrašymo sistemą, todėl apie ją gerai žinojo bei nurodė, kad pas jį yra profesionali įrašymo sistema. Nors R. M. ir nurodė, kad, dingus elektrai, nustojo veikti įrašymo sistema, tačiau specialistas nurodė, kad atsiradus elektrai, įrašymo sistema turėjo veikti. Tada jie su to specialisto pagalba įjungė tą įrenginį, kurį rado seife, ir pamatė, kad jis gal dvi savaites, o gal mėnesį iki to padegimo buvo išjungtas. Padegimas nebuvo fiksuotas, paskutinis įrašas buvo gegužės mėnesio kažkurią dieną (t. 25, b. l. 46). Iš byloje esančio poėmio protokolo matyti, kad R. M. pareikalavus atiduoti nutarime nurodytus daiktus, dokumentus, R. M. pareiškė, jog vaizdo įrašų nėra, nes įranga buvo išjungta dėl elektros linijos remonto. Paprašius atidaryti seifą, už kurio yra laidai, jį atidaryti atsisakė. Išaiškinus ir įspėjus dėl atsakomybės už reikalavimų nevykdymą, R. M. atrakino seifą, kuriame yra įrašymo įrenginys. Monitorius buvo atjungtas nuo įrašymo įrenginio. Pajungus monitorių su įrašymo įrenginiu bei žiūrint įrenginio atmintyje esančio vaizdo įrašo istoriją matyti, kad vaizdo įrašų nėra nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. birželio 30 d. (t. 17, b. l. 1–5).

Aptartų faktinių duomenų visetas leidžia daryti išvadą, kad R. M. ūkyje, kuris ribojasi su gaisro vieta A. A. ūkyje, įvykio metu dėl nenustatytų priežasčių neveikė visa R. M. vaizdo stebėjimo sistema, kurią sudarė 16 vaizdo kamerų, be to nagrinėjamų įvykių metu pas R. M. buvo įrengtos gana seno modelio vaizdo stebėjimo kameros, kurių matomumas siekia 10-20 metrų, o naujo modelio profesionali vaizdo stebėjimo sistema įvykio metu nebuvo įjungta, vaizdo įrašymo įrenginys buvo atjungtas nuo monitoriaus ir rastas R. M. seife, peržiūrėjus įrenginio atmintyje esančio vaizdo įrašo istoriją, nustatyta, kad vaizdo įrašų nėra nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. birželio 30 d. Vertinant šias nustatytas faktines aplinkybes R. M. pareikštų kaltinimų kontekste, visų pirma pažymėtina, kad vaizdo stebėjimo kamerų įrengimas asmeniui nuosavybės teise priklausančiuose objektuose yra tik paties asmens asmeninis reikalas ir nėra privalomas, o jeigu vaizdo stebėjimo kameros ir įrengiamos, jų eksploatavimas, priežiūra, įjungimas/išjungimas, vaizdo kamerų užfiksuotos informacijos įrašymas ir išsaugojimas ar neišsaugojimas taip pat yra asmeninis turto savininko reikalas. Todėl vien faktas, kad R. M. ūkyje sumontuotų vaizdo kamerų įrašymo įrenginys nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. birželio 30 d. galimai buvo atjungtas nuo monitoriaus, todėl minėtu laikotarpiu nebuvo užfiksuoti ir neišliko jokie vaizdo įrašai, pats savaime negali būti pripažintas neginčytinu R. M. kaltės, organizavus A. A. technikos padegimą, įrodymu. Juo labiau, kad jokių kitų neginčytinų faktinių duomenų, patvirtinančių, kad būtent R. M. 2015 m. birželio 27 d. naktį organizavo A. priklausančių dirbtuvių su jose buvusia technika padegimą, byloje nebuvo surinkta. Išskyrus liudytoją S. B., kuris parodė, jog R. M. 2014 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį jam pasiūlė už atlygį sudeginti A. A. priklausantį kombainą, tačiau jis nedrįso to padaryti, taip pat R. M. jam siūlė padegti A. A. angarą, bet tai buvo tik pokalbis, kiti byloje apklausti asmenys R. M., kaip tiesioginio padegimo organizatoriaus, iš esmės neįvardino. Nuteistasis V. V. nurodė, kad R. Š. kalbėjo, jog vienas ūkininkas ,,M.“ prašė padegti angarą, sakė netiesiogiai, t. y. kad reikės ,,nupūsti“ A. A. angarą su technika, tačiau dėl padegimo jis atsisakė. Iš A. R. parodymų matyti, kad jam, V. V. ir A. L. būnant pas R. Š., buvo pokalbis, kurio metu R. Š. pasiūlė darbą, t. y. padegti, tačiau jie visi trys iš karto atsisakė tą daryti. Liudytojas M. M. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jam R. Š. buvo siūlęs padaryti „fakelą“, t. y. kažką padegti dėl draudimo išmokos ir buvo kalba apie namą (duomenys neskelbtini), tačiau tai daryti jis atsisakė. Taip pat buvo antras atvejis, kai R. Š. jam siūlė padegti kažkokias dirbtuves, bet to nevertino kaip rimto pasiūlymo. Pats R. Š. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog per apklausas pareigūnai jam liepė pasakyti M. pavardę ir jiems daugiau nieko nereikia. Be to, apie tai, kad jis duotų parodymus prieš R. M. šioje baudžiamojoje byloje, nurodė ir liudytojas V. I., kuris paaiškino, kad A. A. advokatas A. P. siūlė nutraukti privataus kaltinimo bylą taikinamajame posėdyje, jeigu jis (V. I.) pasakys policijos pareigūnams, kad R. M. padegė A. A. garažus. Šį pokalbį, anot V. I., girdėjo ir A. A., kuris pasakė, jog piniginių problemų jam (V. I.) nebus. Liudytojo R. Ž. parodymais nustatyta, kad iš vakaro, iki A. turto padegimo, tiek jis, tiek kiti R. M. darbininkai, tiek ir pats R. M. dalyvavo pas S. P. vykusioje šventėje, (duomenys neskelbtini), apie kokį nors R. M. nurodymą būtent tą naktį nedirbti ir išvykti iš R. M. ūkio R. Ž. nenurodė. Todėl tik prielaidomis, kurių nepagrindžia jokie neginčytini faktiniai duomenys, laikytini R. M. pareikštame kaltinime nurodyti jo veiksmai - stebėjimo kamerų vaizdo įrašymo išjungimas ir gaisro dieną pastatų sargo R. Ž. atšaukimas iš darbo, taip siekiant pašalinti kliūtis ir sudaryti sąlygas lengvesniam ir slaptam patekimui prie A. priklausančio pastato. Asmuo, betarpiškai įvykdęs A. priklausančio turto padegimą, byloje nebuvo nustatytas. Asmeniniai nuolat pasikartojantys ir besitęsiantys R. M. ir A. tarpusavio konfliktai, santykių ir nesutarimų aiškinimaisi teismuose, nesant jokių kitų neginčytinų įrodymų, nėra pagrindas konstatuoti, jog A. priklausančio turto padegimą suorganizavo būtent R. M..

Juo labiau byloje nėra surinkta jokių neginčytinų įrodymų, patvirtinančių nagrinėjamu atveju egzistavus organizuotą grupę, kurią ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne vėliau, kaip iki 2015 m. birželio 27 d., kartu su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu subūrė R. M. ir organizavo tyčinį didelės vertės svetimo turto sunaikinimą ir sugadinimą, kaip savo apeliaciniuose skunduose prašo nustatyti nukentėjusieji J. A. ir A. A.. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Taigi organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-895/2017). Nustatant organizuotos grupės požymius, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo. Organizuotos grupės nariai iš anksto aptaria ir suderina svarbiausius bendros nusikalstamos veikos momentus – parengiamas nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo planas, numatomas nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo ir slėpimo mechanizmas, bendrininkams nurodomos užduotys, paskirstomi vaidmenys, susitariama dėl nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo būdo, vietos, laiko ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-257/2011, Nr. 2K-275/2012, Nr. 2K-453/2012, Nr. 2K-35/2013, Nr. 2K-103-976/2016, Nr. 2K-109-746/2017, Nr. 2K-1-719/2020). Nebūtina, kad kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, tačiau organizuota grupe veikiantys bendrininkai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi nusikaltimo vykdytojais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426-507/2016, Nr. 2K-408-139/2016, Nr. 2K-75-648/2017, Nr. 2K-119-689/2020). Kai kurie organizuotos grupės nariai gali atlikti veiksmus, kurie atitinka padėjėjo požymius, aprašytus BK 24 straipsnio 6 dalyje, tačiau, konstatavus organizuotą grupę, jie prilyginami nusikaltimo vykdytojui ir atsako kaip nusikaltimo vykdytojai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-210/2009, Nr. 2K-140/2014). Teismas, įvertinęs atskiro organizuotos grupės dalyvio atliktų veiksmų pobūdį, gali detalizuoti jo vaidmenį konstatuodamas, kad jis atliko nusikalstamos veikos organizatoriaus, padėjėjo ar kurstytojo veiksmus. Tai, kad asmuo dalyvavo ne visose iš grupei inkriminuotų veikų, bendravo tik su veikos organizatoriumi ir nepažinojo kiekvieno grupės nario, nėra teisinė kliūtis pripažinti tokio asmens dalyvavimo organizuotoje grupėje fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-96/2012, Nr. 2K-51-788/2021). Konstatuojant organizuotos grupės bendrininkavimo formą, nebūtina, kad visi bendrą sumanymą įgyvendinantys asmenys pažinotų vienas kitą, palaikytų tarpusavio ryšius ir pan., pakanka abipusio supratimo, kad iš anksto parengtą nusikalstamos veikos padarymo planą jie realizuoja bendrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75-648/2017, Nr. 2K-200-1073/2019, Nr. 2K-1-719/2020). Šioje baudžiamojoje byloje nenustatytas iš esmės nė vienas minėtos bendrininkavimo formos būtinas sudėties požymis, jokių argumentų, pagrindžiančių savo prašymus pripažinti R. M. kaltu su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu subūrus organizuotą grupę, nenurodo ir apeliantai nukentėjusieji A. .

Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-317-719/2018, Nr. 2K-7-97-895/2019 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96). Šioje baudžiamojoje byloje nesurinkus neginčytinų įrodymų, kad būtent R. M. su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu vykdytoju organizavo tyčinį didelės vertės svetimo turto, priklausančio A. A. ir J. A., sugadinimą visuotinai pavojingu būdu, juo labiau nesant jokių faktinių duomenų apie organizuotos grupės subūrimą A. turto sugadinimui, R. M. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį (pagal prokuroro pakeistą kaltinimą), taip pat ir pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 187 straipsnio 2 dalį (pagal nukentėjusiųjų J. A. ir A. A. pateiktą kaltinimą) išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje

R. M. šioje baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas ir tuo, kad 2016 m. rugpjūčio 21 d., apie 17 val., vairuodamas automobilį ,,Volvo XC70“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas pro ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), pro atvirą automobilio langą nukentėjusiesiems J. A. ir jos mažamečiui sūnui N. A. gestu - grūmodamas kumščiu bei žodžiais sakydamas ,,užversiu, sudeginsiu“, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimai realūs ir gali būti įgyvendinti, grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiųjų sveikatą.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, jog byloje nebuvo surinkta jokių įrodymų apie R. M. J. A. ir jos mažamečio sūnaus N. A. atžvilgiu išreikštą grasinimo realumą, bei konstatavo, kad R. M. neatliko visų šio nusikaltimo objektyviosios pusės veiksmų, todėl R. M. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisino, jam nepadarius inkriminuoto nusikaltimo.

Nukentėjusieji J. A. ir A. A. apeliaciniuose skunduose nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo, kad R. M. žodžiai ,,užversiu, sudeginsiu“ buvo skirti jai ir jos sūnui, juos suprato, kaip realų grasinimą, kadangi tai buvo ne pirmas R. M. grasinimas jų šeimai, R. M., girdint kitiems asmenims, grasino jų šeimai sudeginimu, R. M. kitus asmenis instruktavo, kaip sunaikinti ugnimi jų turtą, prieš tai smurtavo prieš jos tėtį ir jos sūnaus senelį, R. M. jai yra daug kartų grasinęs ir todėl jo nusikalstami veiksmai aritmetine progresija (bei jo piktavališkas elgesys) auga ir jie (nukentėjusieji), jeigu nebūtų kreipęsi į policijos pareigūnus, rizikavo gyvybe.

Pagal BK 145 straipsnio 1dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Įstatymas nenustato, kokiomis priemonėmis turi būti išreikštas grasinimas, taigi jis gali būti išreiškiamas įvairiomis formomis, pvz., žodžiu, raštu, pasitelkiant elektronines ryšio priemones, konkliudentiniais veiksmais. Grasinimas – tai bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas; grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, Nr. 2K-341/2010, Nr. 2K-12/2011, Nr. 2K-410-693/2015). Grasinimas turi būti realus. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010). Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2007).

R. M. kategoriškai neigia išsakęs kaltinime nurodytus žodžius J. A. ir jos sūnui N. A., tvirtina jiems negrasinęs, tokio įvykio nėra buvę, mano, jog šis nukentėjusiųjų pareiškimas buvo reikalingas tam, kad būtų sustiprinta visa šmeižto banga prieš jį. Tuo tarpu tiek J. A., tiek jos sūnus N. A. viso bylos proceso metu, taip pat apeliaciniame skunde nuosekliai tvirtino, kad R. M., važiuodamas pro šalį, pro pravirą automobilio langą pagrūmojo kumščiu ir pasakė du žodžius: „užversiu, sudeginsiu“. Apie tai J. A. ir N. A. papasakojo ir A. A., kuris taip pat nuosekliai nurodė tokį įvykį buvus. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymais, kad R. M. iš tiesų tokius žodžius jų atžvilgiu pasakė, jog šiuos žodžius jie išgirdo ir suprato bei priėmė, kaip grasinimą. Tačiau, kaip jau buvo minėta, ne bet kokie asmens pasakyti žodžiai yra traktuojami kaip grasinimas, juo labiau ne bet koks žodžiais išreikštas grasinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, esminė aplinkybė, nulemianti kaltininko išsakyto grasinimo kito asmens atžvilgiu vertinimą kaip baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, yra grasinimo realumas. Baudžiamoji atsakomybė numatyta tik už grasinimą nužudyti arba sunkiai sužaloti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Kitokio turinio grasinimai patys savaime nėra nusikalstami. Grasinimo realumas gali būti suprastas dviem prasmėmis – kaip jo įgyvendinamumas ir kaip jo tikrumas. Grasinimo įgyvendinamumas laikytinas fakultatyviniu grasinimo požymiu, kurio nustatymas yra būtinas ne visais, o tik įstatymo numatytais atvejais. Tuo tarpu grasinimo tikrumą būtina nustatyti visada, tikrumas yra grasinimo teisinio vertinimo kriterijus, padedantis išvengti klaidos ir atriboti nuo grasinimo tam tikrą panašų elgesį. Veikos tikrumas rodo tik tai, jog veika egzistuoja objektyviai, kad ji nėra kažkieno vaizduotės rezultatas. Taigi grasinimo tikrumo koncepcijos paskirtis yra, viena vertus, apsaugoti žmogų nuo nepagrįsto kaltinimo, kita vertus, užtikrinti, kad užmaskuotas pavojingas bauginamasis poveikis kitam žmogui būtų tinkamai įvertintas.

Vertinant R. M. elgesį ir išsakytus žodžius J. A. ir jos sūnui nagrinėjamo įvykio metu kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste – nesutarimai, tarpusavio konfliktai, konkuravimas vykdant žemės ūkio veiklą, tarpusavio santykių aiškinimas ir konfliktinių situacijų sprendimas teismuose buvo ilgainiui susiklostęs ir nusistovėjęs ūkininkų R. M. ir A. A. bei J. A. bendravimas, kaip nurodė A. A. ir J. A., panašaus elgesio iš kaimyno R. M. buvo sulaukta ir anksčiau – matyti, kad toks R. M. elgesys nukentėjusiųjų atžvilgiu nagrinėjamu atveju buvo daugiau įprastas nei netikėtas. Nukentėjusiųjų akcentuojama aplinkybė, jog iki aptariamo įvykio buvo padegtas jiems priklausantis turtas, todėl R. M. išsakytus žodžius: ,,užversiu, sudeginsiu“, jie suprato, kaip realius grasinimus, pati savaime nelaikytina pagrindu šiuos R. M. žodžius pripažinti grasinimu baudžiamojo įstatymo prasme. Šiame nuosprendyje jau aptartais įrodymais nustatyta, kad išskyrus faktą, jog A. priklausančio turto sugadinimo priežastis buvo tyčinis padegimas, nei šį nusikaltimą betarpiškai padaręs asmuo, nei kitos esminės šio įvykio aplinkybės nebuvo nustatytos, juo labiau nebuvo surinkta neginčytinų įrodymų, kad su minėtu padegimu yra kaip nors susijęs R. M.. Nukentėjusiosios J. A. apeliaciniame skunde nurodomos R. M. jos ir jos sūnaus atžvilgiu pasakytų žodžių pasekmės – dėl to jai nukrito svoris, sutriko skydliaukės veikla, nemiega naktimis, sūnus dėl minėto įvykio taip pat išsigando, pergyveno, todėl po dviejų savaičių medikai išrašė jam raminančiųjų vaistų, dėl visų tų išgyvenimų jam pasireiškė nervinis tikas, vertintinos kaip deklaratyvūs teiginiai, kadangi medicininių dokumentų, patvirtinančių, jog minėtos pasekmės ir išsivystę negalavimai yra susiję būtent su nagrinėjamu įvykiu ir nulemti būtent R. M. J. A. ir jos sūnaus atžvilgiu išsakytų dviejų žodžių, į bylą nebuvo pateikta. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, R. M. veiksmai – pagrūmojimas kumščiu iš automobilio ir pasakymas dviejų žodžių, kurie pagal prasmę nors ir nėra priimtini įprastiniam žmonių bendravimui, tačiau nagrinėjamoje situacijoje nelaikytini realiu ir tikru, o ne tik nukentėjusiųjų vaizduotėje susikurtu bei neigiamų emocijų ir per tam tikrą laiką susiklosčiusių konfliktiškų tarpusavio santykių nulemtu grasinimu baudžiamojo įstatymo prasme.

Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-619/2012, Nr. 2K-232/2014). Šioje baudžiamojoje byloje R. M. veiksmuose nenustačius nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, R. M. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl šio nusikaltimo išteisintas pagrįstai.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2016 m. liepos 20 d., apie 20 val. 37 min., vairuodamas automobilį Volvo ХС70, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu pro A. A. priklausantį ūkinį pastatą, bendrais veiksmais, t. y. R. M. vairuojant automobilį, nenustatytas asmuo pro atvirą galinį dešinės pusės automobilio langą tyčia į sraigtinio transporterio – krautuvo duobę įmetė veržlę su varžtu, tokiu būdu pasikėsino sugadinti – 1 600 Eur vertės sraigtinį transporterį – krautuvą, priklausanti nukentėjusiajam A. A., tačiau nusikalstama veika nebuvo baigta dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi kitą dieną atėję į darbą nukentėjusiojo darbininkai M. B. ir A. V., įjungę sraigtinį transporterį – krautuvą, iš karto pastebėjo įmestą veržlę su varžtu ir ją ištraukė.

Kaip matyti iš paties R. M. pozicijos viso bylos proceso metu, o taip pat nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo turinio, R. M. iš esmės neneigia 2016 m. liepos 20 d. apie 20 val. 37 min. vairavęs jam priklausantį automobilį, taip pat iš esmės neneigia, jog tuo metu galėjo važiuoti keliu pro A. A. ūkinį pastatą, kadangi tas kelias yra tarp jo objektų ir tuo keliu per dieną jis važiuoja ne vieną kartą, tačiau R. M. kategoriškai neigia matęs arba ką nors žinantis apie tai, kad iš jo automobilio nurodytą dieną kas nors būtų metęs varžtą į A. A. ūkio pusę, tvirtina, kad nėra prašęs kitų asmenų mesti varžtą į A. A. ūkio teritoriją, tuo labiau jis pats jokio varžto pro automobilio langą nemetė. Su tokiais paties nuteistojo R. M. ir jo gynėjo argumentais nėra pagrindo sutikti.

Kaip liudytojas apklaustas pas A. A. įvykio metu dirbęs A. V. nurodė, kad 2016 m. liepos 20 d., apie 20.30 val., jis iš grūdų džiovyklos su traktoriumi vežė grūdų išvalas keliu, kuris ribojasi su R. M. ir A. A. pastatais. Gal 30 metrų nuo džiovyklos prasilenkė su R. M., kuris važiavo automobiliu „Volvo“ iš kaimo į savo pastatus. Išvežęs šiukšles, grįžo gal po 10 min. ir vėl prasilenkė su R. M., važiuojančiu priešinga kryptimi, jau prie sankryžos už 500 metrų nuo džiovyklos. Kitos dienos ryte paleido džiovyklą ir valomąją, užsikirto grūdų pakrovimo sraigė ir sustojo visas įrenginys. Įlipus į grūdų duobę ir apžiūrėjus įrenginį, iš jo iškrito užsukamas varžtas su veržle gal 10 cm ilgio. Tokių varžtų, anot liudytojo, naudojamame įrenginyje nėra, todėl nežino, kaip jis ten galėjo atsidurti. Vėliau įjungė įrenginį ir toliau dirbo. A. A. jam sakė ir rodė vaizdo įrašą, kaip R. M., pravažiuodamas pro džiovyklą, užsuka arčiau džiovyklos, atidaro kažkas galinį langą, įmeta kažką ir nuvažiuoja būtent tuo metu, kai jis (A. V.), veždamas šiukšles, kelis kartus prasilenkia su R. M. (t. 24, b. l. 188). Kaip matyti iš nukentėjusiojo A. A. parodymų, 2016 m. liepos 21 d. ryte iš savo darbininkų A. V. ir M. B. sužinojęs apie ryte iš džiovyklos kartu su grūdais iškritusį 10–12 cm ilgio ir skersmens varžtą su užsukta veržle, kokio džiovykloje nenaudoja, suprato, jog šis varžtas su veržle galėjo patekti į sraigtinį keltuvą iš grūdų duobės. Kadangi džiovykla buvo filmuojama, tai žmonai liepė peržiūrėti vaizdo įrašus. Kai ji peržiūrėjo, pasakė, kad varžtas su veržle įmestas tyčia. Jis taip pat peržiūrėjo įrašus, kuriuose buvo matyti, kad 2016 m. liepos 20 d. vakare, apie 20.30 val. keliuku pro džiovyklą važiuoja R. M. automobilis „Volvo“, pasuka arčiau grūdų duobės, trumpam pristabdo, prasidaro galinio keleivio pusės durelių langas ir kažkas per du kartus išmeta daiktus į grūdų duobę. Žiūrint į grūdų duobę buvo matyti, kaip nukrenta daiktas, panašus į varžtą. Po to ,,Volvo“ automobilis nuvažiavo link R. M. angaro, kur iš vairuotojo pusės išlipo pats R. M., kuris buvo apsirengęs žalios spalvos striuke (t. 24, b. l. 153–157). Nukentėjusioji J. A. nurodė, kad 2016 m. liepos 20 d. ryte vyrui skambino darbuotojai, kad naktį negalėjo pakrauti džiovyklos, o vėliau transporteryje buvo rastas varžtas. Peržiūrėjus vaizdo kamerų įrašus, matė, kaip po pietų R. M. savo vieninteliu „Volvo“ automobiliu išvažiavo iš savo kiemo keliuku pro jų grūdų džiovyklą, kuriuo pašaliniai asmenys nesinaudoja, po to prilėtino ir šiek tiek pasuko prie jų grūdų džiovinimo aikštelės. Aiškiai matėsi, kad prie automobilio vairo sėdėjo R. M., o dėl tamsintų automobilio langų nesimatė, kas sėdėjo automobilio gale, tačiau būtent ten sėdintis asmuo, pradaręs dešinės pusės galinių durelių langą, iškišo ranką ir du kartus metė kažką į grūdus. Vienas mestas daiktas pataikė į grūdų duobę, o kitas - šiek tiek toliau. Tuomet automobilis nuvažiuoja iki pastato, esančio už jų dirbtuvių, kur iš automobilio išlipo R. M., kuris, kaip visada, buvo apsirengęs raudonais marškinėliais ir ryškiai žaliu treningu (t. 24, b. l. 167–169). Byloje esančiame 2016 m. rugpjūčio 11 d. apžiūros protokole užfiksuota, kad, apžiūrėjus A. A. pateiktus vaizdo įrašus, matyti, jog „A._Camera2“ užfiksuota, kad 07-20-2016 Wed nuo 20:37:23 iki 20:37:45 dešinėje apatinėje ekrano dalyje užrašas „džiovyklos aikštelė“. Beveik visą ekrano plotą užima asfalto dangos aikštelė. Dešiniame viršutiniame kadro kampe aukštas metalinis įrenginys (grūdų džiovykla). Nuo jo viršaus žemyn matomas mėlynos spalvos sraigtinis transporteris (metalinis vamzdis), kuris nuvestas į asfalto dangoje esančią duobę (grūdų saugyklos užpylimo anga). Ant duobės krašto matosi grūdų likučiai; 20:37:46 kairiame ekrano kampe pasirodo pilkos spalvos automobilis „Volvo“ universalo kėbulu; 20:37:47 iki 20:37:48 „Volvo“ toliau juda asfalto danga; keleivio pusės galinis langas iki pusės atidarytas; automobilio lange, virš nuleisto lango stiklo, matomas tamsus šešėlis (galimai ranka); 20:37:49 iki 20:37:53 „Volvo“ toliau važiuoja asfalto danga; ant grūdų saugyklos duobės krašto pasirodo dulkių kamuolys (galimas daikto atsimušimas į paviršių); automobilis tęsia judėjimą. „A. _Camera3“ užfiksuota data 07-20-2016 Wed; Nuo 20:37:23 iki 20:37:46 dešinėje apatinėje ekrano dalyje užrašas „džiovykla“. Kairiame kadro kampe aukštas metalinis įrenginys (grūdų džiovykla), toliau baltų plytų vienaukštis pastatas. Už įrenginio prie pastato sienos grūdų saugyklos duobė (grūdų saugyklos užpylimo anga). Prie metalinio įrenginio bei mūrinio pastato asfalto dangos aikštelė, kuri dešinėje pusėje ribojasi su plotu, apaugusiu žole. Tolumoje matomas universalo tipo „Volvo“ markės automobilis. Automobilis pasisuka į kameros fokusą ir asfalto danga iš lėto tiesiai artėja prie grūdų džiovyklos. 20:37:47 iki 20:37:48 automobilis „Volvo“ toliau juda asfalto danga, lygiagrečiai mūriniam pastatui. Keleivio pusės galinis langas iki pusės atidarytas. Automobilio lange du kartus šmėsteli tamsus šešėlis (galimai ranka). Automobilis „Volvo“ toliau važiuoja keliu. Automobilio valstybinių numerių nematyti. Ant grūdų saugyklos krašto šmėsteli tamsi dėmė (daiktas) (t. 5, b. l. 179–181). Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2016 m. rugsėjo 19 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(4257)-ISI-4929 nurodoma, kad kataloge, pavadinimu „Varžtai“, pateiktuose vaizdo įrašuose užfiksuoto automobilio markė ir modelis yra ,,Volvo XC 70“. Automobilio valstybinio numerio simboliai – (duomenys neskelbtini) Tiriamuosiuose vaizdo įrašuose užfiksuota, kaip, iškišant ranką pro galinį keleivio pusės langą, išmetami vaizdo tyrimo atlikimo metu nenustatyti daiktai. Dėl prastos vaizdo kokybės kataloge, pavadinimu „Varžtai“, pateikti vaizdo įrašai yra netinkami dominančių daiktų ir asmenų nustatymui. Todėl identifikuoti iš automobilio metamus ir ant grūdų numestus daiktus bei iš automobilio išlipusį ir automobilyje važiuojančius asmenis, nėra galimybės (t. 6, b. l. 2–11). Iš transporterio dėžės paimto varžto su veržle apžiūros protokole užfiksuota, jog varžtas yra metalinis su prisukta metaline veržle, varžto su veržle bendras ilgis yra 8 cm (t. 6, b. l. 46–49). Pirmosios instancijos teismo posėdyje kaip specialistas apklaustas D. L. paaiškino, kokios pasekmės galėjo būti, jeigu sraigtinis transporteris dėl minėto varžto patekimo būtų užsikirtęs, šiuo atveju buvo sugadintas pirminis sraigtas, kuris paduoda iš paėmimo duobės, jis buvo sulenktas, nusuktas ir ašis nuplėšta (t. 25, b. l. 29–30).

Išanalizavus byloje surinktų ir aptartų įrodymų visetą, sugretinus juos tarpusavyje, darytina išvada, jog varžtas su užsukta veržle į A. A. priklausantį sraigtinį transporterį – krautuvą pateko ne atsitiktinai, bet pro galinį langą buvo įmestas nenustatyto asmens, sėdėjusio ant galinės R. M. vairuojamo automobilio sėdynės. Kaip minėta, pats R. M. iš esmės neneigia įvykio metu vairavęs jam priklausantį automobilį ,,Volvo“ ir juo važiavęs pro A. A. priklausantį ūkinį pastatą. Kaip matyti iš nukentėjusiojo A. A. pateiktų ir apžiūrėtų vaizdo įrašų, juose iš esmės aiškiai matyti, kad kažkoks daiktas į A. A. priklausančią grūdų saugyklos duobę buvo išmestas būtent iš pro šalį važiavusio R. M. vairuojamo automobilio galinį langą. Deklaratyviais laikytini nuteistojo R. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad R. M. galėjo nematyti, ką daro keleivis, sėdintis jo automobilyje, ant galinės sėdynės jam už nugaros, taip pat, jog pro automobilio langą galėjo būti išmesta, pavyzdžiui, nuograuža, o istorija su varžtu buvo sugalvota vėliau, tik pamačius vaizdo įrašą. Nėra pagrindo abejoti nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jog būtent įvykio vietoje surastas varžtas, o ne koks nors kitas daiktas, buvo išmestas į A. A. priklausančią grūdų saugyklos duobę pro R. M. vairuojamo automobilio galinį langą ir pateko į sraigtinį transporterį – krautuvą, kadangi tuo metu, kai buvo įmestas varžtas, A. A. darbininkai jau buvo baigę darbą ir kitos dienos ryte, tik įjungę sraigtinį transporterį – krautuvą, pastebėjo minėtą varžtą, kurio, dirbant iš vakaro, nebuvo. Be to, apžiūrėjus minėtą varžtą, nustatyta, kad jis buvo su užsukta veržle, kas patvirtina, kad jis nebuvo iškritęs iš paties sraigtinio transporterio – krautuvo ar kitokio įrenginio. Šiuo atveju R. M. atlikti veiksmai tiesioginių pasekmių nesukėlė, nes galima įrangos sugadinimo priežastis buvo pastebėta anksčiau, bet ji buvo visiškai reali, ką teismo posėdyje patvirtino specialistas D. L.. Taigi R. M. vairuojant automobilį, o kartu su juo ant galinės automobilio sėdynės važiavusiam nenustatytam asmeniui važiuojant pro nukentėjusiajam A. A. priklausantį grūdų transporterį, pro atvirą dešinės pusės durelių langą transporterio duobės link įmetus varžtą su užsukta veržle, jau buvo pradėti realizuoti objektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnyje, sudėties požymiai. Bylos duomenimis nustatyta, kad varžtą į A. A. priklausančio transporterio – krautuvo duobę R. M. įmetė ne pats betarpiškai, bet tą padarė jo automobilyje buvęs nenustatytas asmuo. Nekyla abejonių, kad R. M. žinojo apie asmens, sėdėjusio jo vairuojamo automobilio gale, ketinimus, sąmoningai pristabdė automobilį būtent prie A. A. priklausančio sraigtinio transporterio – krautuvo duobės, kad nenustatytas asmuo galėtų įmesti varžtą būtent į minėtą duobę ir tokiu būdu sugadinti įrenginį, t. y. šią nusikalstamą veiką R. M. padarė kartu su nenustatytu asmeniui, todėl jie pagrįstai pripažinti pasikėsinimo sugadinti svetimą – A. A. priklausantį turtą bendravykdytojais. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl R. M. kaltės bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu pasikėsinus sugadinti svetimą turtą ir teisingai jo veiką kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį.

Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 253 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 3 dalyje

R. M. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu bei nuteistas ir už tai, kad jis, neturėdamas leidimo šaunamajam ginklui – pramoninės (Vokietijos) gamybos graižtviniam karabinui (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), skirtam šaudyti 8 mm kalibro šoviniais „8x68S“, kuris vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio l punktu yra priskiriamas šaunamiesiems „C“ kategorijos ginklams, šį ginklą laikė, gabeno, o taip pat neteisėtai šį ginklą kontrabandos būdu gabeno per valstybės sieną.

R. M. iš esmės neneigia neteisėtai disponavęs minėtu, jo sūnui priklausančiu, šaunamuoju ginklu, pripažįsta šį ginklą per valstybės sieną nusivežęs į Latviją, ten palikęs ginklą vienoje ginklų parduotuvėje, o po kelių dienų pasiėmęs ginklą, taip pat įsigijęs kompensatorių, važiavo į Lietuvą ir buvo sustabdytas pareigūnų. Nuteistojo R. M. gynėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su R. M. nuteisimu už šaunamojo ginklo kontrabandą, nurodo, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog R. M. neturėjo tiesioginės tyčios padaryti jam inkriminuotą šaunamojo ginklo kontrabandą kėsinantis į verslo tvarką ir ekonomiką, R. M. nesirengė minėto šautuvo naudoti ar realizuoti kitiems asmenims nei Latvijoje, nei Lietuvoje, nė vienos valstybės biudžetui jo veiksmais nebuvo padaryta žalos, o buvo grynai asmeninis veiksmų tikslas. Su tokiais nuteistojo R. M. gynėjo argumentais ir apeliaciniame skunde pateiktu R. M. padarytos nusikalstamos veikos teisiniu vertinimu nėra pagrindo sutikti.

Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 199 straipsnio 3 dalies redakcija (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. ХП-1674 redakcija) numatė baudžiamąją atsakomybę tam, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno šaunamuosius ginklus ar šiame straipsnyje nurodytus kitus daiktus. 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikai įstojus į Europos Sąjungą pasikeitė muitų sistemos teisinis reguliavimas. Pagal Europos Bendrijos steigiamąją sutartį Europos Sąjungos valstybės narės įkūrė bendrą muitų sistemą, jų teritorijos tapo viena muitų teritorija (Sąjungos muitinės kodekso 4 straipsnis). Lietuvos Respublikos sienos su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis tapo vidinėmis sienomis. Kita vertus, kontrabandos, kaip veikos, pavojingumas visuomenei, priešingumas teisei ir baudžiamumas neišnyko, t. y. ji nebuvo dekriminalizuota, tik neliko pareigos pateikti muitinės kontrolei prekes, gabenamas per vidines Europos Sąjungos valstybių sienas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-444/2005, Nr. 2K-281/2006, Nr. 2K-122/2009). Kontrabanda objektyviai gali pasireikšti privalomų pateikti muitinei daiktų per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenimu, nepateikiant jų muitinės kontrolei arba kitaip šios kontrolės išvengiant, arba neturint leidimo gabenant BK 199 straipsnio 3 dalyje nurodytus specialius daiktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2011, Nr. 2K-362-693/2017, Nr. 2K-178-699/2018, Nr. 2K-7-97-895/2019, Nr. 2K-228-976/2021). Gabenimas be leidimo reiškia gabenimą daiktų, kuomet leidimas yra privalomas. Kontrabandos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, todėl ji laikoma baigta nuo BK 199 straipsnio dispozicijose nurodytų veiksmų atlikimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-178-699/2018, Nr. 2K-359-648/2018, Nr. 2K-7-97-895/2019). Kontrabanda yra padaroma tiesiogine tyčia, t. y. kontrabandą gabenantis asmuo supranta savo veikos pavojingą pobūdį, kad jis per valstybės sieną gabena privalomus pateikti muitinei daiktus ar uždraustus ar ribotos apyvartos daiktus, nepateikdamas jų muitinės kontrolei, kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo, ir nori taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-359-648/2018, Nr. 2K-153-693/2019, Nr. 2K-8-1073/2020, Nr. 2K-214-387/2022, Nr. 2K-237-594/2022, Nr. 2K-257-697/2022, Nr. 2K-30-788/2023). Apie asmens kaltę paprastai sprendžiama ne vien tik pagal kaltininko paaiškinimus, kaip jis suvokė bei vertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius ir t. t., bet ir pagal išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-526/2011, Nr. 2K-568/2014, Nr. 2K-362-693/2017, Nr. 2K-178-699/2018, Nr. 2K-8-1073/2020, Nr. 2K-237-594/2022, Nr. 2K-30-788/2023). Kontrabandos motyvai ir tikslai nėra būtinieji šio nusikaltimo sudėties subjektyvieji požymiai, todėl jos kvalifikavimui reikšmės neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, Nr. 2K-278-489/2017, Nr. 2K-178-699/2018, Nr. 2K-359-648/2018).

Bylos duomenimis nustatyta, kad R. M. žinojo ir suprato, jog teisėtam disponavimui šaunamuoju ginklu Lietuvos Respublikoje reikalingas leidimas, todėl neabejotina, kad žinojo, jog toks leidimas reikalingas gabenant šaunamąjį ginklą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Tačiau nepaisant to, kad leidimo teisėtai disponuoti šaunamuoju ginklu R. M. neturėjo, šį ginklą išgabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Latvijos Respubliką, norėdamas Latvijoje įsigyti ginklui tinkamą duslintuvą, kurie Lietuvoje yra uždrausti. Kaip minėta, BK 199 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika laikoma baigta nuo šaunamojo ginklo, kaip nustatyta nagrinėjamu atveju, pergabenimo per valstybės sieną, neturint tam leidimo. Nekyla abejonių dėl to, kad R. M., būdamas suaugęs žmogus, turėdamas gyvenimišką patirtį ir žinodamas, jog teisėtam disponavimui šaunamuoju ginklu, kuriuo jis disponavo, Lietuvos Respublikos teritorijoje reikalingas atitinkamas leidimas, juo labiau žinojo ir suprato, kad atitinkamas leidimas reikalingas ir šaunamąjį ginklą gabenant per valstybės sieną. Taigi, R. M. suprato savo veikos pavojingą pobūdį, kad jis, neturėdamas leidimo, per valstybės sieną gabena šaunamąjį ginklą, ir norėjo taip veikti, t. y. veikdamas tiesiogine tyčia padarė baigtą nusikaltimą – kontrabandą. Kontrabanda yra priskiriama prie nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų ekonomikai ir verslo tvarkai (BK XXXI skyrius). Tačiau pagrindinis šio nusikaltimo objektas yra Lietuvos Respublikos įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta daiktų, privalomų pateikti muitinės kontrolei, gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną tvarka. Tuo pačiu pažeidžiama ūkininkavimo ir verslo tvarka, reguliuojanti vidaus rinkos plėtrą, užsienio prekybos interesus, muitų politikos įgyvendinimą. Taip pat kontrabandos būdu gabenant daiktus siekiama nesumokėti muito mokesčių, biudžetas negauna įplaukų ir tuo daroma žala valstybės finansų sistemai, kuri yra papildomas kontrabandos objektas. Kaip minėta, kontrabandos motyvai ir tikslai nėra būtinieji šio nusikaltimo sudėties subjektyvieji požymiai, todėl, nepaisant to, kad R. M. šaunamąjį ginklą per valstybės sieną, neturėdamas leidimo, gabeno ne siekdamas išvengti muito mokesčių, bet turėdamas kitokių, asmeninių tikslų, nepanaikina jo baudžiamosios atsakomybės, nes nusikaltimas – kontrabanda buvo baigtas nuo šaunamojo ginklo pergabenimo per valstybės sieną, neturint tam leidimo, momento, o tuo neabejotinai buvo pažeista Lietuvos Respublikos įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta daiktų, privalomų pateikti muitinės kontrolei, gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną tvarka.

Dėl R. M. padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo

2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso redakcija (2023 m. balandžio 27 d. įstatymas Nr. XIV 1925), pagal kurią pasikeitė visų trijų nusikalstamų veikų, už kurių padarymą R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, teisinis vertinimas.

BK 3 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtinta, jog veikos nusikalstamumą ir baudžiamumų nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Tik veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims (BK 3 straipsnio 2 dalį).

Pagal naują BK 199 straipsnio redakciją (2023 m. balandžio 27 d. įstatymas Nr. XIV-1925) šis straipsnis nenumato baudžiamosios atsakomybės už šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų, sprogstamųjų medžiagų ar strateginių medžiagų kontrabandą, naujai įsigaliojusioje baudžiamojo kodekso redakcijoje atsirado naujas – BK 253² straipsnis, nustatantis baudžiamąją atsakomybę už šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų, sprogstamųjų medžiagų ar strateginių medžiagų kontrabandą. Pagal BK 253² straipsnio 1 dalį atsako tas, kad nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ar siuntė šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas ar strategines prekes. Už šio nusikaltimo padarymą baudžiama bauda arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Pagal naująją BK 253 straipsnio 1 dalies redakciją atsako tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Už šio nusikaltimo padarymą baudžiama bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. R. M. nuteistas ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį bei 187 straipsnio 1 dalį už tai, kad pasikėsino sugadinti 1 600 Eur vertės svetimą turtą. 2023 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. XIV-1925 BK 187 straipsnio 1 dalis nebuvo pakeista, tačiau pakeistas BK 190 straipsnis, kurio atitinkamos nuostatos gali turėti įtakos kvalifikuojant aptariamą veiką. BK 190 straipsnio 2 dalies naujoje redakcijoje nurodyta, kad turtinė žala yra 10 MGL dydžio sumą viršijanti, bet 400 MGL dydžio sumos neviršijanti žala. Nagrinėjamu atveju turto, kurį neteisėtais veiksmais pasikėsino sugadinti R. M., vertė yra 1 600 Eur ir neviršija 400 MGL (pagal ankstesnę redakciją – 250 MGL), todėl nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigalioję BK pakeitimai įtakos šios veikos kvalifikavimui neturi. Tačiau pagal naujai įsigaliojusią BK 253² straipsnio 1 dalies redakciją už šios nusikalstamos veikos padarymą laisvės atėmimo maksimali riba sumažinta nuo dešimties metų iki šešerių metų, o minimali laisvės atėmimo riba sumažinta nuo trejų metų iki trijų mėnesių. Naujoji BK 253 straipsnio 1 dalies redakcija pasipildė naujomis alternatyviomis bausmėmis – bauda ir laisvės apribojimu. Esant šiai teisinei situacijai, naujasis baudžiamasis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu, todėl pagal BK 3 straipsnio 2 dalį turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Todėl R. M. nusikalstama veika, skundžiamame nuosprendyje kvalifikuota pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija, įsigaliojusi 2016 m. sausio 1 d.) perkvalifikuotina į BK 253² straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, įsigaliojusi 2023 m. birželio 1 d.), taip pat nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003 m. gegužės 1 d.) perkvalifikuotina į BK 253 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, įsigaliojusi 2023 m. birželio 1 d.).

Dėl bausmių

Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu dvi iš R. M. padarytų nusikalstamų veikų perkvalifikavus pagal naują baudžiamojo įstatymo redakciją, turi būti išspręstas ir bausmės, paskirtos už šiuos nusikaltimus, klausimas, o taip pat ir galutinės bausmės paskyrimo klausimas. Taip pat su R. M. paskirtomis bausmėmis, jų dydžiu bei bausmės vykdymo atidėjimo taikymu nuteistojo atžvilgiu apeliaciniuose skunduose nesutinka nukentėjusieji A. A. ir J. A.. Nuteistojo R. Š. gynėja apeliaciniame skunde nesutinka su R. Š. paskirta bausme, mano, kad R. Š. paskirta per griežta bausmė, be to nepagrįstai nuteistajam paskirta dar ir intensyvi priežiūra.

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia (be kita ko) reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi, bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų etapų – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

R. M. padarė tris nusikalstamas veikas, kurių dvi priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai, viena – nesunkių nusikaltimų kategorijai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje dėl R. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nepasisakė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Iš bylos duomenų matyti, jog R. M. praeityje buvo teistas, šioje byloje inkriminuotus nusikaltimus padarė turėdamas neišnykusį teistumą, taip pat buvo baustas administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus. Remdamiesi šiomis faktinėmis aplinkybėmis, nukentėjusieji A. A. ir J. A. apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad R. M. šioje baudžiamojoje byloje inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu, todėl į šią aplinkybę būtina atsižvelgti skiriant bausmes R. M.. BK 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Aiškinant šias nuostatas kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Todėl pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. Nusikaltimų recidyvo atveju asmuo yra laikomas recidyvistu savaime, todėl teismas, skirtingai nei pavojingo recidyvo atveju (BK 27 straipsnio 3 dalis), šiuo klausimu atskiro sprendimo nepriima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-459/2012). Remiantis šiomis nuostatomis, kaip teisingai apeliaciniuose skunduose nurodo nukentėjusieji, R. M. laikytinas recidyvistu ir ši aplinkybė yra svarbi nuteistajam individualizuojant bausmę, nes tai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog R. M. nėra įtrauktas į psichinių ligų ir priklausomybių įskaitą, (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno charakterizuojamas teigiamai, itin teigiamą atsiliepimą apie R. M. yra pateikęs ir (duomenys neskelbtini) bažnyčios kunigas E. Ž. (t. 25, b. l. 114–115).

Pirmosios instancijos teismas už šaunamojo ginklo kontrabandą, kuri pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą buvo priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, ir už kurios padarymą paskirta bausmė iš esmės apsprendė galutinės R. M. paskirtos bausmės dydį, R. M. paskyrė bausmę, mažesnę nei tuo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis. Nusikalstama veika, numatyta BK 253² straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, įsigaliojusi 2023 m. birželio 1 d.), pagal kurią šiuo nuosprendžiu perkvalifikuota R. M. padaryta nusikalstama veika, priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, kadangi sumažėjo už šio nusikaltimo padarymą skirtinos laisvės atėmimo bausmės tiek maksimali, tiek minimali ribos. Tačiau, nepaisant naujai įsigaliojusiu įstatymu nustatytos švelnesnės bausmės už šaunamojo ginklo kontrabandos padarymą, teisėjų kolegijos vertinimu, už šio nusikaltimo padarymą R. M. skirti kitokią bausmę, nei skundžiamu nuosprendžiu paskyrė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į R. M. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, R. M. asmenybės bruožus, į tai, kad nusikalstamas veikas šioje byloje R. M. padarė būdamas recidyvistu, R. M. tiek už šaunamojo ginklo kontrabandą, tiek už kitas dvi jo padarytas nusikalstamas veikas skirtinos tos pačios rūšies ir dydžio bausmės, kaip skundžiamame nuosprendyje paskyrė pirmosios instancijos teismas. Dar labiau griežtinti R. M. paskirtas bausmes, kaip to prašoma nukentėjusiųjų A. A. ir J. A. apeliaciniuose skunduose, nėra teisinio pagrindo, kadangi už nusikalstamos veikos, numatytos BK 253² straipsnio 1 dalyje, padarymą paliekama nepakeista pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė, kuri pagal dabar galiojančio baudžiamojo įstatymo redakciją yra didesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Pagal BK 63 straipsnio 1 dalį, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. BK 63 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai: 1) yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; 2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius; 3) už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje ir BK 253² straipsnio 1 dalyje, padarytos esant idealiai nusikaltimų sutapčiai, todėl už šių nusikalstamų veikų padarymą R. M. paskirtos bausmės bendrinamos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas), ir prie subendrintos bausmės pridedama bausmė, paskirta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį (BK 63 straipsnio 4 dalis).

Pirmosios instancijos teismas, pritaikęs BK 75 straipsnio nuostatas, atidėjo R. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Šią pirmosios instancijos teismo išvadą apeliaciniuose skunduose ginčija nukentėjusieji A. A. ir J. A., tvirtindami, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo institutas R. M. buvo pritaikytas nepagrįstai. Su šiais nukentėjusiųjų argumentais nėra pagrindo sutikti.

Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas nustato BK 75 straipsnis. Šiuo metu galiojančio BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, o 4 dalyje nustatyta, jog bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 2 dalį gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Taigi pagal įstatymą teismui sprendžiant dėl asmeniui paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo yra svarbūs du kriterijai: kokios rūšies nusikaltimas yra padarytas ir kokio dydžio bausmė yra paskirta, taip pat ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.

Vertinant BK 75 straipsnio nuostatų taikymą R. M. atžvilgiu pagal pirmąjį kriterijų, svarbu paminėti, kad pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą nusikalstama veika, numatyta BK 199 straipsnio 3 dalyje, už kurios padarymą R. M. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, buvo priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. Pagal šiuo metu galiojančią BK 75 straipsnio redakciją, baudžiamasis įstatymas nenumato galimybės atidėti laisvės atėmimo bausmės, paskirtos už sunkius nusikaltimus, vykdymo. Tačiau R. M. inkriminuota nusikalstama veika buvo padaryta iki 2017 m. spalio 10 d., kuomet galiojo 2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, numatanti galimybę taikyti bausmės, paskirtos už sunkius nusikaltimus, vykdymo atidėjimą.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje įtvirtinta ir tai, kad tais atvejais, kai naujai priimtas įstatymas ar senojo įstatymo naujoji redakcija vienais nusikalstamumo ir baudžiamumo kriterijais lengvina, o kitais požymiais sunkina kaltinamojo teisinę padėtį, palyginti su anksčiau galiojusiu, yra taikomas tas įstatymas, kuris, išsprendus konkrečios veikos kvalifikavimo klausimą, yra palankesnis kaltininkui. Tokiu atveju įstatymas taikomas visa apimtimi ir negalima taikyti mišraus būdo, kai iš seno ir naujo įstatymo paimamos tos dalys, kurios yra palankesnės kaltinamajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-124/2010, Nr. 2K-83/2011, Nr. 2K-206/2012, Nr. 2K-117-697/2017, Nr. 2K-215-697/2023). Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu perkvalifikavus nuteistojo R. M. nusikalstamą veiką iš BK 199 straipsnio 3 dalies (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija, įsigaliojusi 2016 m. sausio 1 d.) į BK 253² straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, įsigaliojusi 2023 m. birželio 1 d.), atitinkamai ir bausmės vykdymo atidėjimo taikymo sąlygos turi būti sprendžiamos pagal 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojusias BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios nagrinėjamu atveju nepasunkina R. M. teisinės padėties, kadangi nusikalstama veika, numatyta BK 253² straipsnio 1 dalyje, priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, R. M. paskirta galutinė trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, o pagal šiuo metu galiojančią BK 75 straipsnio 2 dalies redakciją nustatyta galimybė atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus.

Materialusis bausmės vykdymo atidėjimo kriterijus yra susijęs su bausmės tikslais. Bausmės tikslai yra nustatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, tai siekis sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės vykdymo atidėjimu irgi siekiama tų pačių tikslų. Tiek BK 75 straipsnio 4 dalies kriterijus – numanymas, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį, tiek bausmės tikslas – siekis paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, yra susiję su ateities prognoze, tikėtinumu, numatymu, kad asmuo daugiau nenusikals. Tik analizuodami ir vertindami buvusį ir esamą asmens elgesį bei jo asmenybę teismai gali susidaryti pakankamą pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba atlikus tik dalį bausmės.

Baudžiamajame įstatyme nepateikiamas aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ar atlikus dalį paskirtos bausmės, sąrašas. Tačiau šiuo aspektu formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad, spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, Nr. 2K-7-29-942/2016, Nr. 2K-217-976/2018). Svarstant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ar atlikus dalį jam paskirtos bausmės, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį ir pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, Nr. 2K-396-746/2016, Nr. 2K-179-693/2017 ir kt.).

Nors R. M. nusikalto ne pirmą kartą, tačiau iš pateiktų jo charakteristikų matyti, kad R. M. (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno charakterizuojamas itin teigiamai, kaip aktyvus bendruomenės narys, steigiantis darbo vietas seniūnijos gyventojams ir esantis vienu didžiausių darbdavių šioje seniūnijoje, kaip darbštus, tvarkingai ūkininkaujantis ir neatlygintinai darantis visuomenei naudingus darbus. Teigiamą atsiliepimą apie R. M. yra pateikęs ir (duomenys neskelbtini) bažnyčios kunigas E. Ž.. Be to, nagrinėjamu atveju negalima nepaminėti ir, sprendžiant bausmės klausimą, neatsižvelgti į pakankamai ilgą šios baudžiamosios bylos procesą. Ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas 2015 metais, taigi baudžiamasis procesas šiuo atveju jau trunka devynerius metus, baudžiamoji byla Panevėžio apygardos teisme buvo gauta 2017 m. rugpjūčio 24 d. Tokį ilgą baudžiamąjį procesą iš esmės lėmė objektyvios priežastys, kadangi tyrimas buvo atliekamas dėl bendrininkų grupių veiklos, byloje įtarimai buvo pareikšti šešiems asmenims, bylą nagrinėjant teisme, buvo atliekami papildomi tyrimo veiksmai, keitėsi bylą nagrinėjusio teismo sudėtis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę neperžengiant atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, Nr. 2K-503/2010, Nr. 2K-7-27-746/2015). Nors aplinkybių, leidžiančių konstatuoti, kad baudžiamasis procesas šioje baudžiamojoje byloje truko nepagrįstai ilgai, nebuvo nustatyta, tačiau laikotarpis, praėjęs nuo R. M. inkriminuotų nusikaltimų padarymo iki baigiamojo teismo nuosprendžio priėmimo baudžiamojoje byloje, kuomet įtariamasis, vėliau kaltinamasis ir nuteistasis nesislapstė, naujų nusikalstamų veikų nepadarė, turi būti įvertintas teisingumo vykdymo prasme. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visetą, darytina išvada, jog šiuo atveju nebūtų teisinga po nusikalstamų veikų padarymo praėjus beveik devyneriems metams, skirti R. M. realią laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismo R. M. atžvilgiu pritaikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo institutas, bausmės paskirčiai, numatytai BK 41 straipsnyje, teisingumo bei protingumo principams neprieštarauja. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus R. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl keisti ar naikinti šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį nėra teisinio pagrindo.

R. Š. padarė dvi nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai. Byloje nenustatyta R. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). R. Š. praeityje buvo vieną kartą teistas, bet šioje byloje inkriminuotų nusikaltimų padarymo metu teistumas buvo išnykęs, R. Š. buvo baustas administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus, jis nėra įtrauktas į psichinių ligų ir priklausomybių įskaitą. Iš (duomenys neskelbtini) seniūnijos pateiktos charakteristikos matyti, kad R. Š. yra (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnaitis, kaimynų charakterizuojamas teigiamai (t. 16, b. l. 189, 190). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visetą, R. Š. už jo padarytas nusikalstamas veikas paskyrė arešto bausmes bei, pritaikęs BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas, R. Š. paskirtos bausmės vykdymą atidėjo ir paskyrė nuteistajam intensyvią priežiūrą.

Nuteistojo R. Š. gynėja, apeliaciniame skunde nesutikdama su R. Š. paskirta bausme, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į ilgą bylos procesą, kuriam R. Š. elgesys neturėjo jokios įtakos, taip pat pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo intensyvios priežiūros skyrimo R. Š., nenurodė, kokiems bausmės tikslams pasiekti būtina paskirti R. Š. šią priemonę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. Š., laikėsi visų bausmės rūšies parinkimo bei bausmės dydžio nustatymo taisyklių, atsižvelgė į R. Š. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę. Bylos duomenimis nustatyta, kad R. Š. padarė dvi nusikalstamas smurtinio pobūdžio veikas ir nors pats betarpiškai smurto prieš nukentėjusiuosius D. A. ir A. L. nevartojo, tačiau buvo šių nusikaltimų iniciatorius, sukurstęs kitus nusikaltimų bendrininkus padaryti kūno sužalojimus nukentėjusiesiems. Pirmosios instancijos teismas už inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą paskyrė R. Š. vieną iš alternatyvių baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytų bausmių – areštą, bausmės dydį už nusikaltimo prieš D. A. padarymą nustatė mažesnį, nei BK 49 straipsnio 3 dalyje nustatyta arešto bausmės, skiriamos už nusikaltimo padarymą, vidurkis, už nusikaltimo prieš A. L. padarymą – kiek didesnį už bausmės vidurkį. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. Š. tiek už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, tiek galutinė subendrinta bausmė yra teisingos, atitinkančios padarytų veikų bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, švelninti R. Š. paskirtos bausmės nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Kaip teisingai savo apeliaciniame skunde nurodo R. Š. gynėja ir kaip jau buvo minėta šiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, baudžiamasis procesas šioje baudžiamojoje byloje užtruko pernelyg ilgai, todėl laikotarpis, praėjęs nuo R. Š. inkriminuotų nusikaltimų padarymo iki baigiamojo teismo nuosprendžio priėmimo, kuomet įtariamasis, vėliau kaltinamasis ir nuteistasis nesislapstė, naujų nusikalstamų veikų nepadarė, turi būti įvertintas teisingumo vykdymo prasme. Kaip jau buvo minėta, R. Š. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės nei rūšies, nei dydžio koreguoti nėra teisinio pagrindo, tačiau šios baudžiamosios bylos ilgas procesas, taip pat nuteistojo R. Š. asmenybę apibūdinantys požymiai laikytini viena iš priežasčių švelninti nuteistojo teisinę padėtį, t. y. atidėjus arešto bausmės vykdymą, netaikyti nuteistajam R. Š. intensyvios priežiūros.

Šiuo metu galiojančio BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Kartu su intensyvia priežiūra teismas gali paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Pagal kasacinio teismo praktiką, BK 75 straipsnio 1 dalis dėl paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo ir intensyvios priežiūros paskyrimo yra suformuluota ne kaip imperatyvi nuostata, įpareigojanti skiriant bausmės vykdymo atidėjimą nustatyti ir nuteistojo intensyvią priežiūrą, o kaip diskrecija, nustatanti teismo galimybę pasirinkti, nes įstatymo tekstas sukonstruotas su veiksmažodžiu „gali“, tai reiškia, kad teismui yra suteikta laisvė savo nuožiūra pagal bylos aplinkybes spręsti, ar atidėti paskirtos bausmės vykdymą, ar ne. Toliau sakinyje teismo diskrecija (galimybė) atidėti paskirtos bausmės vykdymą yra jungiama jungtuku „ir“, kadangi jungtukas „ir“ jungia vienarūšes sakinio dalis („gali atidėti ir paskirti“), todėl neabejotina, kad „paskirti“ yra ne imperatyvi forma, o taip pat teismo diskrecija atidėjus paskirtą bausmę nustatyti nuteistojo intensyvią priežiūrą ar jos nenustatyti. Kaip yra formuluojama imperatyvi nuostata, galima spręsti palyginant BK 75 straipsnio 1 dalį su to paties BK 75 straipsnio 5 dalies nuostatų formulavimu. Pastarojoje imperatyvus reikalavimas formuluojamas aiškiai nurodant, kad atidėdamas bausmės vykdymą pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis (pirmoji dalis neminima) teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje nurodytas baudžiamojo poveikio priemones, šio straipsnio 1 dalyje nustatytą intensyvią priežiūrą ir (ar) pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-97-697/2023).

Remiantis išdėstytomis nuostatomis, darytina išvada, jog, atidedant arešto bausmės vykdymą, kartu skirti ir intensyvią priežiūrą – kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis – nėra privaloma. Tai paliekama teismo diskrecijai. Be to, pagal savo pobūdį ir esmę nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojusios BK nuostatos dėl intensyvios priežiūros nustatymo prilygintinos kardomajai priemonei – namų areštui – ar kitai kardomajai priemonei – intensyviai priežiūrai, paliekant teismui nuspręsti, kiek griežtai apriboti asmens judėjimą, kad šiuo atveju būtų pasiekti bausmės tikslai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo bausmės vykdymo atidėjimo metu skirti R. Š. intensyvią priežiūrą, kadangi duomenų, kad jis būtų pažeidęs jam ikiteisminio tyrimo metu paskirtas kardomąsias priemones, nėra. Kaip apeliaciniame skunde nurodo nuteistojo gynėja, R. Š. darbas yra susijęs su komandiruotėmis, todėl, paskyrus jam intensyvią priežiūrą, būtų pažeisti svarbiausi jo socialiniai ir ekonominiai santykiai – R. Š. tikėtina prarastų galimybę dirbti bei aprūpinti save ir savo šeimą, nukentėtų nepilnamečio vaiko interesai. Remiantis paminėtais argumentais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paskyrė R. Š. intensyvią priežiūrą, todėl šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu intensyvi priežiūra naikinama, paliekant pirmosios instancijos teismo nustatytą, BK 75 straipsnio 5 dalies 8 punkte numatytą, įpareigojimą – neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Dėl civilinių ieškinių

Nuteistojo R. Š. gynėjos vertinimu, spręsdamas dėl nukentėjusiųjų A. L. ir D. A. pareikštų ieškinių neturtinei žalai atlyginti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad prašomos priteisti sumos yra per didelės, priteisdamas civilinius ieškinius jas sumažino, tačiau vis tiek priteisė per dideles sumas, kurios neatitinka nei nusikalstama veika sukeltų pasekmių, nei veikų pavojingumo, nei teismų praktikos analogiškose bylose, t. y. prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principui. Su šiais gynėjos apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.

Pagal susiformavusią teismų praktiką laikoma, kad kiekvienu nusikaltimu asmeniui padaroma didesnė ar mažesnė neturtinė žala. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, nes ji tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo išgyventų emocijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-453/2011). Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, Nr. 2K-209/2007, Nr. 2K-114/2008, Nr. 2K-118/2013). Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenustato neturtinės žalos minimalios ar maksimalios ribos, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusysis D. A. pareiškė 3 000 Eur dydžio civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo (t. 25, b. l. 111), A. L. pareiškė 5 000 Eur dydžio civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 173, 174–175).

Įvertinus byloje surinktus įrodymus, taip pat su civiliniais ieškiniais pateiktus faktinius duomenis, nekyla abejonių, kad D. A. dėl neteisėtų nuteistųjų V. V. ir A. L. tyčinių veiksmų, kuriuos sukurstė ir inicijavo R. Š., patyrė skausmą, išgąstį ir stresą, buvo sumuštas namo prieangyje, matant jo motinai, dėl patirto smurto buvo kurį laiką nedarbingas. Taip pat nėra abejonių, kad dėl neteisėtų V. V., A. L. ir F. A. tyčinių veiksmų, kuriuos sukurstė ir inicijavo R. Š., A. L. buvo sužalotas, patyrė skausmą ir išgąstį, dėl padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo pablogėjo jo sveikata. Kaip nurodė nukentėjusysis teismo posėdyje, jis pradėjo blogiau matyti ir girdėti, dvejose vietose yra skilęs stuburas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes bei atsižvelgęs į teismų praktiką panašiose bylose, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, nukentėjusiųjų D. A. ir A. L. civilinius ieškinius tenkino iš dalies ir priteisė solidariai iš nuteistųjų R. Š., V. V., A. L. D. A. naudai 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir solidariai iš R. Š., V. V., A. L., F. A. priteisė A. L. naudai 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiųjų D. A. ir A. L. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėti nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų, dar labiau mažinti nukentėjusiesiems solidariai iš nuteistųjų priteistas sumas neturtinei žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 141, 156, 176, 178, 180, 181, 182, 183, 184, 189-1, 190, 192, 195, 196, 197, 199, 199-1, 199-2, 200, 201, 203, 204, 206, 207, 208, 209, 212, 219, 220, 221, 222, 223, 224, 224-1, 246, 248, 253, 255, 256, 267, 267-1, 277, 281 straipsnių ir XXIX skyriaus pavadinimo pakeitimo, Kodekso papildymo 253-2, 256-2, 260-1, 266-1, 267-2, 267-3, 276-4, 282-1 straipsniais ir 186, 298 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, R. M. nusikalstamą veiką iš BK 199 straipsnio 3 dalies (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija) perkvalifikuoti į BK 253² straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, R. M. nusikalstamą veiką iš BK 253 straipsnio 1 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) perkvalifikuoti į BK 253 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 3 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes, šiuo nuosprendžiu paskirtas pagal BK 253² straipsnio 1 dalį ir BK 253 straipsnio 1 dalį, apėmimo ir sudėjimo būdu subendrinti su bausme, Panevėžio apygardos teismo 2023 m. kovo 10 d. nuosprendžiu paskirta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, ir R. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams ir 150 MGL (5 649 Eur) dydžio baudą.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2023 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalį, kuria R. Š. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 140 straipsnio 1 dalį (dėl smurto prieš D. A.).

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2023 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalį, kuria R. Š. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 140 straipsnio 1 dalį (dėl smurto prieš A. L.).

Panevėžio apygardos teismo 2023 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalį dėl R. Š. pripažinimo kaltu pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 140 straipsnio 1 dalį (dėl smurto prieš D. A.) ir BK 24 straipsnio 5 dalį, 140 straipsnio 1 dalį (dėl smurto prieš A. L.) palikti nepakeistą.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2023 m. kovo 10 d. nuosprendžiu R. Š. paskirtą intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, uždraudžiant išeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi.

Kitą Panevėžio apygardos teismo 2023 m. kovo 10 d nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro Aurelijaus Navicko, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. A. ir J. A., nuteistojo R. M. gynėjo advokato Rolando Tilindžio apeliacinius skundus atmesti.