- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-08
- Bylos Nr.
- 2K-206/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Greičius (pirm.), Vytautas Piesliakas, Valerijus Čiučiulka (pran.)
- Nuteistasis
- A. A.
- Advokatai
- Ričardas Girdziušas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro ir nuteistojo A. A. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 25 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nuosprendžio.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu A. A. nuteistas pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį, 105 straipsnio 8 punktą (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. I-2061 redakcija) laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 25 d. nuosprendis pakeistas: 1) A. A. nusikalstama veika perkvalifikuota iš 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalies, 105 straipsnio 8 punkto (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. I-2061 redakcija) į 2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir jam paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose; 2) pakeista aprašomoji nuosprendžio dalis, kurioje konstatuota, kad A. A. dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas turėti turtinės naudos sau ir kitiems asmenims – norėdamas išvengti 200 000–1 000 000 JAV dolerių (800 000–4 000 000 Lt) skolos R. G. sugrąžinimo, nurodant, kad A. A. siekė išvengti 200 000–280 000 JAV dolerių (800 000–1 120 000 Lt) skolos R. G. grąžinimo; 3) taip pat pakeista nuosprendžio aprašomoji dalis, kurioje konstatuota, kad nusikalstama veika buvo padaryta veikiant su pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo O.L., nurodant, kad su asmeniu, dėl kurio byla buvo išskirta į atskirą bylą.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą, prokuroro, prašiusio prokuroro kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. A. nuteistas už tai, kad organizavo tyčinį R. G. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų 1995 m. balandžio pabaigos–gegužės mėn. laikotarpiu Vilniaus bei Kauno miestuose veikdamas su ginkluotos gaujos nariais – asmeniu, dėl kurio byla išskirta į atskirą bylą, bei 2001 m. spalio 22 d Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nuteistais G. B., I. M., V. J.:
A. A., siekdamas turėti turtinę naudą sau ir kitiems asmenims, norėdamas išvengti 200 000–280 000 JAV dolerių (800 000–1 120 000 Lt) skolos R. G. grąžinimo, 1995 m. balandžio pabaigoje per asmenį, dėl kurio byla išskirta į atskirą bylą, Vilniuje vykusio susitikimo metu perdavė G. B. pavedimą organizuoti tyčinį R. G. nužudymą – surasti vykdytoją šiam nusikaltimui ir aptarti su juo užmokesčio už nužudymą dydį.
1995 m. balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje Vilniuje veikusiam G. B. per I. M. suradus nusikaltimo vykdytoją V. J., šiam bei I. M. už 10 000 JAV dolerių (40 000 Lt) sutikus dalyvauti tyčiniame R. G. nužudyme ir apie tai per asmenį, dėl kurio byla išskirta į atskirą bylą, perdavus A. A., jis, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, suteikė reikalingus nusikaltimo įvykdymui duomenis: 1995 m. balandžio mėnesio pabaigoje–gegužės pradžioje, tiksliau nenustatytą dieną, Vilniuje, Lazdynų mikrorajone esančios „Neste“ degalinės kavinėje, susitiko su R. G. ir iš anksto apie šį susitikimą per asmenį, dėl kurio byla išskirta į atskirą bylą, pranešęs G. B., sudarė galimybę G. B. pamatyti R. G.. Kaip užmokestį už nusikaltimo įvykdymą per asmenį, dėl kurio byla išskirta į atskirą bylą, perdavė G. B. kitiems nusikaltimo bendrininkams skirtą užmokestį už nužudymą – 10 000 JAV dolerių (40 000 Lt), nurodė R. G. įpročius, dienotvarkę, jo automobilio „Mercedes Benz 230E“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) stovėjimo vietą prie gyvenamojo namo, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kontorą, esančią Vilniuje, (duomenys neskelbtini).
Toliau A. A., 1995 m. gegužės mėnesio viduryje, tiksliai nenustatytą dieną, Kaune, prie (duomenys neskelbtini) namo vykusio susitikimo su asmeniu, dėl kurio byla išskirta į atskirą bylą, bei G. B. metu šiems davė tiesioginį nurodymą dėl tyčinio R. G. nužudymo terminų ir būdo – nurodė, kad per savaitę po šio susitikimo R. G. turi būti tyčia nužudytas jį nušaunant, bei paaiškino, jog tyčinį R. G. nužudymą organizuoja siekdamas išvengti didelės skolos nukentėjusiajam grąžinimo.
G. B., dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas materialinės naudos kitiems asmenims, vykdydamas kitų tyčinio R. G. nužudymo organizatorių A. A. bei asmens, dėl kurio byla išskirta į atskirą bylą, 1995 m. balandžio mėnesio pabaigos–1995 m. gegužės vidurio laikotarpiu duotą pavedimą organizuoti tyčinį R. G. nužudymą, A. A. per asmenį, dėl kurio byla išskirta į atskirą bylą, reikalaujant, kuo greičiau įvykdyti šį nusikaltimą, 1995 m. balandžio mėnesio pabaigos–gegužės mėnesio laikotarpiu Vilniuje vykusių susitikimų metu I. M. perdavė iš A. A. bei asmens, dėl kurio byla išskirta į atskirą bylą, gautus už R. G. nužudymą 10 000 JAV dolerių (40 000 Lt) bei duomenis apie nukentėjusįjį: parodė I. M. R. G. gyvenamąją vietą – Vilniuje, (duomenys neskelbtini) esantį namą, R. G. naudojamo automobilio „Mercedes Benz 230E“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) stovėjimo vietą šio namo kieme, kontorą, esančią Vilniuje, (duomenys neskelbtini), apibūdino R. G. išvaizdą ir įpročius.
I. M. 1995 m. balandžio mėnesio pabaigos–gegužės mėnesio laikotarpiu dėl savanaudiškų paskatų, norėdamas gauti atlygį, Vilniuje, vykdydamas G. B. perduotą A. A. bei asmens, dėl kurio byla išskirta į atskirą bylą, nurodymą įvykdyti R. G. nužudymą, nusikaltimo padarymui reikalingą informaciją apie nukentėjusįjį bei užmokestį už R. G. nužudymą – 10 000 JAV dolerių (40 000 Lt), sau iš šios sumos už tarpininkavimą pasilikdamas 2000 JAV dolerių (8000 Lt), perdavė V. J..
V.J., vykdydamas I. M. perduotą G. B., asmens, dėl kurio byla išskirta į atskirą bylą, ir A. A. nurodymą tyčia nužudyti R. G., dėl savanaudiškų paskatų už A. A. per asmenį, dėl kurio byla išskirta į atskirą bylą, G. B. bei I. M. perduotą 8000 JAV dolerių (32000 Lt) atlygį, nusprendęs nužudyti R. G. pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu - jį susprogdinant, apie nusikaltimo padarymo būdą iš anksto nepranešęs kitiems bendrininkams, 1995 m. gegužės 23 d., apie 24 val., po Vilniuje, (duomenys neskelbtini) namo kieme stovėjusio R. G. naudojamo automobilio „Mercedes Benz 230E“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) dugnu kėsinosi pritvirtinti savadarbį sprogmenį, kurio pagrindą sudarė apie 800 gramų trotilo užtaisas, tačiau dėl per didelės šio sprogmens konstrukcijos jo pritvirtinti nepavykus, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, pakeitęs sprogmens užtaisui naudotą sprogstamąją medžiagą, 1995 m. gegužės 26 d., apie 2 val. nakties, po Vilniuje, (duomenys neskelbtini) namo kieme stovėjusio R. G. naudojamo automobilio „Mercedes Benz 230E“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) dugnu magnetu pritvirtino savadarbį sprogmenį, kurio pagrindą sudarė apie 500 gramų normalaus galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos – PVV-4 („plastito“) užtaisas.
1995 m. gegužės 26 d., apie 11.45 val., R. G. automobiliu „Mercedes Benz 230E“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) išvažiavus iš gyvenamojo namo kiemo į (duomenys neskelbtini) gatvę, prie Vilniuje, (duomenys neskelbtini) buvusios „Rigondos“ parduotuvės po šiuo automobiliu V. J. pritvirtintas savadarbis sprogmuo sprogo, sprogimo metu R. G. padarė dešinio juosmens, sėdmens, šlaunies minkštųjų audinių sužalojimus, daugiaskeveldrinius abipusius dubens kaulų ir dešiniojo šonkaulio lūžimus, plonžarnės ir šlapimo pūslės pažeidimus; dėl to, išsivysčius trauminiam šokui, vidiniam ir išoriniam nukraujavimui, 1995 m. gegužės 29 d. R. G. ligoninėje mirė, taip V. J., bendrininkaujat A. A., asmeniui, dėl kurio byla išskirta į atskirą bylą, G. B. ir I. M., tyčia jį nužudė.
Šalies argumentai
Prokuroras kasaciniame skunde prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nuosprendį ir nuteistajam A. A. pagal BK 2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) paskirti trylikos metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.
Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra kitų motyvų dėl minimalios penkerių metų laisvės atėmimo bausmės paskyrimo, išskyrus tai, kad bausmė A. A. peržiūrėta remiantis tarptautinėje teisėje formuojama teismų praktika ir atsižvelgiant į tai, kad jo nusikalstama veika perkvalifikuota pagal kitą baudžiamąjį įstatymą. Prokuroras teigia, kad teismas, skirdamas bausmę, nesivadovavo bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir taisyklėmis, įtvirtintomis baudžiamajame įstatyme, neatsižvelgė į BK 54 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nevertino BK 54 straipsnio 2 dalies 1-4, 6 punktuose numatytų aplinkybių, netaikė BK 61 straipsnio 2, 3 dalyje numatytų laisvės atėmimo bausmės vidurkio skaičiavimo taisyklių.
Remdamasis kasacinėmis nutartimis Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010, prokuroras teigia, kad galimybė švelninti bausmę dėl proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu bendrai, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Bylos procesas vertinamas kaip jo stadijų visuma. Pasak kasatoriaus, sprendžiant, ar procesas truko nepateisinamai ilgai, toks terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai asmuo patyrė esminį poveikį dėl baudžiamojo proceso. Šioje byloje, prokuroro manymu, A. A. esminį poveikį patyrė 2005 m. gegužės 25 d., kai buvo sulaikytas, ir būtent ši data turi būti laikoma vertinamo laikotarpio ikiteisminio tyrimo trukmės pradžia. Prokuroras pažymi, kad teisminiam nagrinėjimui byla buvo perduota 2005 m. gruodžio 6 d., todėl ikiteisminio tyrimo trukmė nuo tada, kai A. A. patyrė esminį poveikį šioje byloje yra 6 mėnesiai 11 dienų, o tai nėra nepateisinamai ilga trukmė. Pirmosios instancijos teisme procesas prasidėjo 2005 m. gruodžio 26 d. ir tęsėsi iki 2006 m. balandžio 25 d., t. y. teisme procesas truko keturis mėnesius ir 19 dienų, o tai taip pat nėra nepateisinamai ilga trukmė. Apeliacinės instancijos teisme byla pradėta nagrinėti 2006 m. rugpjūčio 24 d., vėliau buvo du kartus grąžinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka ir baigta nagrinėti 2011 m. spalio 25 d, t. y. procesas truko penkerius metus 1 mėnesį ir 29 dienas. Prokuroras sutinka, kad tokia trukmė iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo apeliacinės instancijos teisme pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką turi pakankamai ilgo bylos nagrinėjimo teisme požymių. Tačiau, prokuroro manymu, skiriant A. A. bausmę už R. G. nužudymo organizavimą, jam parenkant terminuoto laisvės atėmimo, o ne laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės rūšį, rodo, kad buvo atsižvelgta į tai, jog procesas truko pakankamai ilgai. Nepaisant to, prokuroras mano, kad apeliacinės instancijos teismas padarė klaidą dar kartą remdamasis vien šia aplinkybe, jog terminuoto laisvės atėmimo bausmės paskyrimas A. A. atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, ir nustatydamas minimalų laisvės atėmimo bausmės dydį. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo rėmėsi precedentais bylose, kurios nėra tapačios šiai nusikaltimų žmogaus gyvybei bylai ir todėl tai neturi teisinės galios. Žmogaus gyvybė yra didžiausia baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė, todėl net ir ilgai užsitęsęs procesas negali būti esminė priežastis, dėl kurios nužudymo kaltininkui skirtina minimalaus dydžio bausmė. Prokuroras, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalgos 5 punktu, teigia, kad nužudymo organizatoriams yra skiriamos griežtesnės bausmės. Apeliacinės instancijos teismas, pasak prokuroro, nevertino aplinkybių, jog padaryto labai sunkaus nusikaltimo pavojingumo laipsnis net ir praėjus 16 metų nuo jo padarymo yra labai didelis, jo pavojingumą sustiprina aukštas organizuotumo laipsnis, A. A. pirmaeilis vaidmuo bei žemos paskatos, ir todėl netinkamai taikė BK 54 straipsnio 2 dalį. Prokuroro teigimu, tai, kad nusikaltimas buvo kruopščiai suorganizuotas, vykdytas per kelis tarpininkus, kad pats A. A. atliko aktyvius veiksmus, buvo vienas iš organizatorių (užsakovų), t. y. pats pavojingiausias iš visų bendrininkų, kurio pastangos ir iniciatyva sukėlė kietiems bendrininkams pasiryžimą daryti tyčinį R. G. nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis, nusikaltimą padarė iš savanaudiškų paskatų – siekiant negrąžinti skolos, už užmokestį pasamdant nusikaltimo bendrininkus, kad jis veikė tiesiogine tyčia ir siekė konkrečių pasekmių, o nusikaltimo padariniai negrįžtami – visos šios aplinkybės negali būti sumenkintos prieš tai, kad, pasak apeliacinės instancijos teismo, A. A. asmenybė yra teigiama ir nėra sunkinančių aplinkybių. Prokuroras mano, kad atsižvelgus į 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) sankciją, taikant BK 61 straipsnio 2, 3 dalyse numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkio skaičiavimo taisykles, A. A. kaip tyčinio nužudymo su kvalifikuojančiais požymiais organizatoriui skirtina didesnė kaip laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė, t. y. 13 metų laisvės atėmimas, šią bausmę atliekant pataisos namuose.
Kasaciniame skunde nuteistasis A. A. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, apeliacinės instancijos teismas pablogino jo padėtį, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 4 dalį, be to, toks teismo sprendimas pašalino galimybę svarstyti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino taikymo klausimą. Taip pat kasatorius nurodo, kad teismas, nors ir nekeitė faktinių aplinkybių, bet neperspėjo dėl perkvalifikavimo galimybės, o tai buvo svarbu pasirenkant gynybos taktiką dėl senaties taikymo. Kasatorius nurodo, kad jis savo apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą jo veiką perkvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Nuteistojo manymu, apeliacinės instancijos teismas negalėjo priimti tokio sprendimo, nes nei jis, nei prokuroras savo apeliaciniame skunde to neprašė. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas perkvalifikavo jo veiką pagal 2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad neblogina nuteistojo padėties, pasak kasatoriaus, toks sprendimas vis dėlto nulėmė jo padėties pabloginimą. Skunde nurodoma, kad organizatoriaus apibrėžimas senajame ir naujajame kodeksuose skiriasi, o 2000 m. BK esanti organizatoriaus sąvoka išplečia veiksmų, kuriuos galima būtų laikyti būdingais organizatoriui, ratą, kartu tam tikra prasme sunkina kaltininko padėtį. Pasak nuteistojo, tais atvejais, kai naujas baudžiamasis įstatymas sumažina minimalią atitinkamos bausmės ribą ir kartu padidina maksimalią, vienareikšmiškai pasakyti, kad naujas įstatymas yra švelninantis baudžiamumą ar jį griežtinantis, negalima. Kasatorius sutinka, kad, vertinant baudžiamuosius įstatymus vien pagal minimalią bausmės ribą, 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtinta norma yra švelnesnė už 1961 m. BK 105 straipsnio 8 punktą (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. I-2061 redakcija), tačiau sprendžiant, kuris įstatymas yra švelninantis kaltininko padėtį, reikia vertinti ir baudžiamosios atsakomybės senaties taikymo pagrindus. Sprendžiant klausimą, kuris baudžiamasis įstatymas yra lengviausias asmeniui, nusikalstamą veiką padariusiam 1995 m. gegužės 26-29 dienomis, pasak nuteistojo, reikėtų vertinti, ar nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs, ar dabar galiojantis, ar vienas iš tarpinių įstatymų numato palankiausias kaltininkui pasekmes. Kasatorius teigia, kad pagal teismų praktiką veiką padariusio asmens teisinei padėčiai įtakos turi toks įstatymas, kuris nustato atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės, bausmės vykdymo atidėjimą, senatį, teistumą ir t.t., todėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas yra reikšmingas sprendžiant klausimą, kuris įstatymas yra palankesnis kaltininkui. Remiantis teismų praktika, sprendžiant klausimą, kurį įstatymą derėtų taikyti, būtina atsižvelgti ne tik į tai, ar pasikeitė nusikaltimo sudėties aprašymas, bei kuria linkme, bet ir į tai, kaip pasikeitė senaties terminai ir pan. Pasak nuteistojo, 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 21 d., negali būti vienareikšmiškai taikoma atgal, nes šis baudžiamasis įstatymas nelengvina kaltininko, kuris padarė nusikalstamą veiką 1995 m. gegužės mėn., teisinės padėties, palyginus jį su veikos padarymo metu galiojusiu įstatymu. Jo manymu, kiekvienu konkrečiu atveju lengvesnio įstatymo taikymo klausimas turėtų būti sprendžiamas individualiai. Kasatoriaus teigimu, šiuo atveju sprendžiant klausimą dėl įstatymo taikymo, į 1961 m. BK 105 straipsnyje buvusią mirties bausmę, kaip antikonstitucinę, neturėtų būti atsižvelgiama. Kasatoriaus mano, kad veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas palankesnis kaltininkui dėl to, jog jame buvo trumpesnis patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas. Skunde nurodoma, kad 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punkte patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas buvo dešimt metų nuo tos dienos, kai padarytas nusikaltimas. Ir nors kvalifikuoto nužudymo atveju klausimą dėl senaties taikymo galėjo spręsti teismas, tačiau ši situacija vis dėlto yra geresnė nei 2000 m. BK 95 straipsnio 3 dalies palankiausios redakcijos nuostata, pagal kurią apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jeigu nuo to laiko, kai asmuo padarė nusikaltimą, susijusį su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu, praėjo dvidešimt metų ir senaties termino eiga nenutrūko dėl kito nusikaltimo padarymo. Nuteistasis mano, kad, kvalifikavus veiką pagal 1961 m. BK 105 straipsnio 8 punktą (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. I-2061 redakciją), yra teisinės prielaidos taikyti to paties kodekso 49 straipsnio 4 dalį ir nutraukti baudžiamąją bylą dėl senaties.
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad buvo pažeista BPK 320 straipsnio 3 dalis, nes apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus. Nuteistasis pažymi, kad apeliaciniame skunde buvo akcentuojama, jog tik 2000 m. BK 26 straipsnio 4 dalyje atsirado nurodymas, kad organizatorius atsako pagal BK straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, todėl naujajame BK esantys teiginiai pasunkino kaltininko teisinę padėtį ir pagal 2000 m. BK 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą principą tas įstatymas negalėjo būti taikomas atgal. Dėl šių skundo argumentų, nuteistojo teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepateikė jokių motyvų, nuosprendyje tik padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju atkreipiamas dėmesys į susiformavusią teismų praktiką, jog asmens, kuris kitą asmenį kurstė, organizavo ar padėjo jam padaryti nužudymą už atlyginimą, veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 24 straipsnio atitinkamą dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.
Taip pat apeliaciniame skunde kasatorius teigia nurodęs argumentus dėl liudytojo G. B. suteiktos informacijos patikimumo, tačiau apeliacinės instancijos teismas į juos neatkreipė reikiamo dėmesio. Taip pat teismas nekreipė dėmesio ir į skunde keliamą klausimą, ar reikėjo, kad nuteistasis atseit parodytų, kaip atrodo R. G., jei byloje buvo pakankamai daug duomenų, jog tiek O. L., tiek ir pats G. B. pažinojo nukentėjusįjį, žinojo informaciją, kuri buvo būtina nusikaltimo vykdytojams.
Nuteistasis teigia apeliaciniame skunde pabrėžęs, kad nėra nė vieno įrodymo, jog būtent jis perdavė 12 000 JAV dolerių, už kuriuos vykdytojai nužudė R. G., niekas to nepaliudijo, be to, kad su R. G. susidoroti norėjo ir kiti asmenys, su kuriais siejo didelės finansinės problemos, ir nors tai yra vienas iš esminių argumentų, tačiau apeliacinės instancijos teismas į tai atsakė labai lakoniškai. Be to, apeliacinės instancijos teismas labai bendrai atsakė ir į keliamą klausimą dėl to, kiek tiksliai galėjo būti perduota pinigų: 10 000 ar 12 000 JAV dolerių. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nieko nepasisakė ir dėl skundo argumento, kad būtent O. L. sugalvojo mokėti nužudymo vykdytojams, kad jis vienas galėjo organizuoti R. G. nužudymą.
Šalies argumentai
Nuteistasis teigia apeliaciniame skunde nurodęs, kad teismo išvada, jog tyčinį nužudymą jis organizavo iš savanaudiškų paskatų, siekdamas išvengti skolos, prieštarauja bylos įrodymams. Skunde jis nurodė, kad būtent kiti asmenys, o ne jis, turėjo naudos iš nužudymo: buvo nurodyti asmenys, pinigų sumos, kurios su nuteistuoju nesusijusios, bet šis skundo argumentas nebuvo tinkamai išnagrinėtas. Pasak kasatoriaus, apeliaciniame skunde buvo nurodyti teisiniai ir faktiniai duomenys, kurie leido daryti išvadas, kad R. G. neturėjo teisinio pagrindo reikšti kasatoriui kokių nors turtinių pretenzijų, tačiau teismas to nevertino.
Taip pat skunde buvo atkreipiamas dėmesys dėl abejotinų T. U. tarnybinio pranešimo atsiradimo aplinkybių ir, nors šis klausimas nebuvo ištirtas pirmosios instancijos teisme, į apeliacinės instancijos teismą nebuvo pakviesti policijos darbuotojai, galėję duoti parodymus apie tarnybinio pranešimo atsiradimo aplinkybes; dar apeliaciniame skunde buvo paminėta, kad liudytojas M. T. iš esmės nedavė kaltinančių parodymų, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių argumentų neanalizavo, nekreipė dėmesio į procesinius pažeidimus, padarytus gaunant tokius parodymus, liudytojo į apeliacinės instancijos teismo posėdį nekvietė, nors pripažino, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas buvo neišsamus. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas nekreipė dėmesio ir į argumentą dėl telefoninių pokalbių sujungimų skaičiaus.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas. A. A. manymu, teisėjų kolegija buvo iš anksto nusiteikusi atmesti jo apeliacinį skundą, dėl to neobjektyviai nagrinėjo bylą. Kasatorius tokį teiginį grindžia tuo, kad teismas neapklausė visų jo prašytų liudytojų, nors iš pradžių buvo nusprendęs, kad juos apklausti reikia. Teismas jo prašymą dėl R. V. apklausimo atmetė motyvuodamas, jog neatvykusio liudytojo parodymai neliečia esminių bylos aplinkybių, nors prieš tai teisėjai buvo nusprendę šį asmenį kviesti į teismo posėdį. Tokia nutartis, jo manymu, yra nepakankamai motyvuota ir rodo išankstinį kolegijos nusistatymą tiek dėl liudytojo, kuris net nebuvo išklausytas teisme, parodymų reikšmingumo ar svarbos, tiek ir dėl bylos baigties. Pasak kasatoriaus, teismo šališkumą patvirtina ir tai, kad teismas atmetė jo prašymą apklausti du medikus A. F. ir V. Š., kurie dirbo gydymo įstaigoje ir dalyvavo R. G. vežime į ligoninę ir kurie gali paneigti T. U. parodymus. Kolegija savo sprendimą motyvavo tuo, kad nėra esminių prieštaravimų tarp šių liudytojų ir policijos pareigūno T. U. parodymų, o tai, kiek liudytojo T. U. parodymai atitinka kitas bylos aplinkybes, yra vertinimo dalykas. Kasatoriaus manymu, toks motyvas rodo, kad teismas nesigilino, kokią informaciją galėjo pateikti liudytojai, kad jų parodymai skyrėsi nuo policijos pareigūno parodymų. Be to, per paskutinį žodį nuteistasis dar kartą paminėjo šias aplinkybes, nurodė naujų duomenų, tačiau teismas vis tiek nesiėmė atlikti jokio tyrimo.
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nes įrodymai vertinti vienpusiškai, pirmenybę suteikiant kaltinantiems įrodymams, ignoruojant teisinančius. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nutolo nuo reikalavimo derinti faktinius duomenis su loginėmis taisyklėmis, nuo būtinumo panaudojant visas baudžiamojo proceso suteikiamas galimybes nustatyti itin svarbias bylai aplinkybes, gretinti informaciją, gautą iš skirtingų šaltinių, ir po to daryti apibendrinančias išvadas. Pasak kasatoriaus, bylos medžiaga rodo, kad teismai neturėjo jokios informacijos, patvirtinančios teiginį, jog 1995 m. balandžio pabaigoje A. A. per asmenį, prieš kurį byla išskirta į atskirą bylą, pradėjo organizuoti R. G. nužudymą. Nuteistasis nesutinka su teismo išvada dėl užfiksuotų telefoninių pokalbių įvertinimo, pagrindžiančio jo bendravimą su R. G.. Jo manymu, tokie duomenys, net ir sugretinus juos su kitais faktiniais duomenimis, neduoda pagrindo manyti, kad jis galėjo būti susijęs su R. G. nužudymu. Taip pat nuteistasis nesutinka, kad teismai, priimdami jį apkaltinantį nuosprendį, rėmėsi G. B. parodymais, nors šis asmuo nepaliudijo, kad girdėjo arba žino, jog būtent A. A. tuo laiku ir tokiu būdu organizavo nusikaltimo padarymą. Kasatorius abejoja G. B. parodymų patikimumu, teigia, kad teismai turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad G. B. buvo nuteistas už dalyvavimą R. G. nužudyme ir kad davė parodymus apie savo padaryto nusikaltimo aplinkybes. Jam negalėjo būti taikomos BPK 83 straipsnio 1, 4 dalies nuostatos. Teismai šio liudytojo parodymais galėjo remtis tiek, kiek juos patvirtino kiti objektyvūs bylos duomenys. Kasatorius nurodo, kad G. B. parodymuose buvo daug prieštaravimų ir neatitikimų, be to, šis liudytojas savo parodymais visada norėjo sumenkinti savo vaidmenį R. G. nužudyme, tai teismus turėjo versti ypač atidžiai vertinti šio asmens parodymų patikimumą. Teismai turėjo atsižvelgti ir į tai, ar G. B. duoda parodymus apie tikrai jam žinomas aplinkybes, ar tik daro tam tikras prielaidas, ar galų gale perteikia iš kitų šaltinių sužinotą informaciją, t. y. ar jo perteikiami duomenys yra išvestiniai iš pirminio įrodymų šaltinio, ar įmanoma procesinėmis priemonėmis patikrinti jo pateikiamų duomenų teisingumą. Teismas privalėjo aiškintis G. B. parodymų prieštaringumo, neatitikimo kitų asmenų suteiktai informacijai priežastis. Kasatorius skunde nurodo tokius parodymų prieštaravimus: vienoje apklausoje jis nurodė, kad jam nežinoma, kas nutarė nužudyti R. G., vėliau jis pradėjo kalbėti apie užsakovą „A. iš Kauno“. Be to, liudytojai J. M. ir V. J. nepatvirtino vėlesnių jo parodymų ir nepasakė, jog A. A. buvo R. G. nužudymo organizatorius. Pasak kasatoriaus, teismai nepateikė įtikinančių argumentų, kodėl buvo atmesti G. B. parodymai, kuriuose jis teigė, jog nežino, kas iš tikrųjų organizavo R. G. nužudymą, o pasirinkti tie, kuriuose jis kasatorių įvardijo kaip nužudymo užsakovą. Taip pat kasatorius nurodo, kad G. B. ne kartą yra minėjęs, jog O. L. jį buvo nuvežęs į degalinę, kad abu apžiūrėtų, kaip atrodo R. G., tačiau šie parodymai skiriasi nuo byloje esančios informacijos apie tai, kad R. G. gerai pažinojo O. L., jog ir pats G. B. buvo ne kartą jį matęs. Teismai, pasak nuteistojo, turėjo vertinti, kad G. B. apie tai, jog A. A. suteikė informaciją apie R. G., pradėjo kalbėti beveik tik po septynerių metų nuo pirmosios apklausos, be to, jis nepasakė, jog pats girdėjo, kai A. A. pasakė duomenis apie R. G., tačiau tik nurodė, kad apie nuteistojo neva suteiktą informaciją jam pasakė O. L.. Be to, Vilniaus apygardos teismo posėdyje G. B. pareiškė, jog kasatorius jam jokių duomenų apie R. G. nesuteikė, kad viską sužinojo iš O. L.. Kasatorius teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog jis žinojo apie R. G. tiek, kad būtų galėjęs detaliai papasakoti O. L.. Teismai nemotyvuotai atmetė kitų asmenų suteiktą informaciją, prieštaraujančią G. B. teiginiams, pasak kasatoriaus, toks sprendimas prieštarauja įrodymų vertinimo tvarkai. Kasatorius pažymi, kad jo nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis tais liudytojo J. K. parodymais, kuriuos jis davė apeliacinės instancijos teismo posėdyje įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą ir prisiekęs sakyti tiesą. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, visiškai nevertino liudytojų A. L. bei A. L. parodymų dalies, kuri prieštaravo nuosprendyje esantiems teiginiams.
Kasatorius pažymi, kad teismai visiškai neatsižvelgė į tai, kad G. B., liudydamas 2005 m. vasario 4 d., pareiškė savo nuomonę, jog O. L. atliekamų pinigų neturėjo, todėl jis galvoja, kad 12 000 JAV dolerių perdavė kasatorius, tą patvirtino ir ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo posėdyje jis nurodė, kad O. L. pasakė, jog paskambins į Kauną A., atveš pinigus ir parodys nukentėjusįjį. Teismai, kasatoriaus įsitikinimu, turėjo įžvelgti prieštaravimus ir juos pašalinti, aiškintis, ar yra kiti įrodymų šaltiniai, kurie galbūt patvirtina G. B. daromą prielaidą. Teismai, pasak nuteistojo, turėjo G. B. parodymus sugretinti su I. M. ir V. J. parodymais ir po to daryti išvadas dėl už nužudymą sumokėtų pinigų kilmės. Taip pat dėl liudytojų parodymų kasaciniame skunde teigiama, kad jų parodymais, duotais Vilniaus apygardos teisme išskirtoje byloje dėl R. G. nužudymo, remtis negalima, nes teismo minėtus įrodymus jie davė ne šitoje byloje. Kasatoriaus manymu, teismas turėjo remtis tais parodymais, kurie buvo duoti šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu, be to, jie buvo apklausti ir apeliacinės instancijos teismo. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad šie parodymai paneigė G. B. parodymus apie pinigų perdavimo laiką ir tvarką bei kiekį, tačiau šis nesutapimas nebuvo aptartas ir išanalizuotas. Kasatorius nurodo, kad vien aplinkybė, jog G. B. parodė namą, kuriame gyvena kasatorius, dar nepatvirtina, jog buvo toks susitikimas su O. L. likus savaitei iki R. G. nužudymo. Kasatorius teigia dažnai bendravęs su O. L., o G. B. buvo jo vairuotojas, todėl nieko keisto, jog liudytojas galėjo žinoti, kur gyvena kasatorius. Nuteistojo manymu, G. B. parodymai yra nelogiški apie tai, kad pinigai už nužudymą buvo sumokėti gerokai anksčiau negu buvo apsispręsta nužudyti ir tam gautas R. D. leidimas. G. B. parodymų negalima laikyti pirminiais įrodymais, nes jo teiginiai yra išvestinė informacija iš O. L. pasakymo. Galimybių patikrinti liudytojo parodymų teisingumą apklausiant O. L. teismuose nebuvo, todėl teismai turėjo kruopščiai analizuoti, ar yra kokia nors kita informacija, galinti patvirtinti G. B. parodymų teisingumą. Pasak nuteistojo, teismai turėjo daugiau dėmesio skirti telefoninių skambučių analizei, kuri patvirtina, kad paskutinis užfiksuotas bendravimas vyko likus dviem savaitėms iki sprogdinimo. Įrodymų, kad vėliau buvo bendrauta su O. L. nėra, ši aplinkybė prieštarauja G. B. parodymams apie tai, kad paskutinę savaitę iki pasikėsinimo į R. G. kasatorius telefonu perdavė O. L. nurodymą, kad planą dėl nužudymo reikia įvykdyti. Teismai taip pat nesigilino į tą G. B. parodymų dalį, kurioje jis kalbėjo apie kasatoriaus tikslus, kurių siekė R. G. nužudymu. Nuteistasis teigia, kad G. B. parodymuose dėl nužudymo tikslo yra prieštaravimų, į kuriuos teismas nesigilino, nes G. B. ilgą laiką aiškino, jog R. G. nužudyti reikėjo dėl kažkokios gamyklos akcijų, bet, kai buvo nustatyta, kad nuteistasis neturi nieko bendra nei su gamyklomis, nei su akcijomis, jo pozicija pasikeitė ir jis pradėjo kalbėti tik apie 150 000 JAV dolerių skolą, o teisme vėl grįžo prie ankstesnės versijos ir pareiškė, jog, anot O. L., kasatorius iš R. G. gavo 150 000 JAV dolerių akcijoms pirkti. Kasatoriaus teigimu, bylos duomenys patvirtina, kad liudytojas G. B. jį apkalba. Kasatorius teigia, kad niekas nepatvirtina, jog jis buvo skolingas R. G., byloje nėra tokių duomenų, niekas to nepaliudijo, nors nuosprendyje tai įvardijamas kaip nusikaltimo motyvas. Pasak nuteistojo, teismai, vertindami įrodymų visumą, neturėjo jokio pagrindo konstatuoti kažkokios skolos R. G. buvimo, nes susiklostę santykiai buvo grynai komerciniai tarp trijų įmonių, sviesto realizavimo schema buvo tokia, kad galima būtų išvengti mokesčių. Liudytojų V. M., H. S. parodymus dėl verslo santykių ir atsiskaitymo F. T. bei dėl pinigų pervedimo įmonėms apeliacinės instancijos teismas atmetė nemotyvuotai. Be to, teismas nevertino V. O. R., A. G., G. R. parodymų apeliaciniame teisme, kad pinigai buvo pervedami į tą sąskaitą, kuri buvo nurodyta gautajame dokumente, jog pervestieji pinigai iš banko nebuvo grąžinti, o tai rodo, kad pervedant pinigus jie pasiekė tą adresatą, kuriam buvo skirti; teismas nevertino ir tos informacijos kad po R. G. mirties visais atvejais už sviestą buvo atsiskaityta.
Taip pat kasaciniame skunde išreiškiama nuomonė, kad netinkamai buvo vertinti ir kitų liudytojų parodymai. Visų pirma kasatorius mini T. U. parodymus apie tai, kad jis bendravo su R. G. iš karto po įvykio ir šis pasakė jam „L.“, „A.“, „A. iš Kauno“. Kasatoriaus teigimu, tokia liudytojo informacija yra išvestinė, šiuo metu nėra jokių galimybių procesinėmis priemonėmis patikrinti jo parodymų teisingumo, todėl nebuvo galima kategoriškai teigti, kad jo parodymai patvirtina kasatoriaus kaltę, juo labiau kad iš vis abejotina, ar T. U. galėjo bendrauti su R. G. iš karto po sprogimo. Taip pat kasatorius neigia liudytojo M. T. parodymus, kaip patvirtinančius jo kaltę. Šis liudytojas buvo apklaustas Rusijos Federacijoje prokuratūros tardytojo, dalyvaujant Generalinės prokuratūros ir Lietuvos policijos atstovui, bet ne teisme nagrinėtoje byloje. Teisme prokuratūros tardytojas nebuvo apklaustas, o skaityti liudytojo parodymus, kuriuos jis davė kitame ikiteisminiame tyrime, nebuvo pagrindo. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą pakviesti liudytoją M. T. į teisiamąjį posėdį, nors buvo žinoma, kur jis gyvena, apeliacinės instancijos teismas taip pat nesiėmė jokių priemonių. Taip buvo pažeista BPK 236 straipsnio 1 dalis, 242 straipsnio 1 dalis. Be to, taip buvo pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas, BPK 44 straipsnio 7 dalis, kuriuose nurodyta, kad kiekvienas, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę pats apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti. Tokie duomenys, kurie gauti suvaržant kaltinamojo teises, negalėjo būti pripažinti įrodymais, teismai negalėjo jais remtis priimdami nuosprendį. Nuteistojo manymu, M. T. atlikta jo atpažinimo procedūra neatitiko įstatymo reikalavimų (BPK 191 straipsnio 2 dalies), nes prieš tai liudytojas nebuvo apklaustas apie žymes ir ypatybes, pagal kurias gali atpažinti tą asmenį.
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad nebuvo pagrindo taikyti anonimiškumą liudytojui Nr. 1 ir kad teismai netinkamai įvertino jo parodymus. Pasak kasatoriaus, anonimiškumo taikymas liudytojui Nr. 1 yra nenoras parodyti, koks asmuo duoda parodymus, kad nebūtų galimybės argumentuotai juos paneigti ir kartu apsiginti nuo jo metamų kaltinimų. Kasatorius teigia, kad liudytojo parodymai yra abejotini ir nepatikimi, jo parodymų turinio niekas nepatvirtina, o jis pats jį paneigė. Pasak nuteistojo, nelogiška situacija, kad jis nežinomam asmeniui neva pasakojo apie R. G. nužudymo organizavimą, nors visiems kitiems neigė dalyvavęs nusikaltimo padaryme. Be to, nuteistasis pažymi, kad apeliacinės instancijos teisme jis prašė išsiaiškinti, su kuo buvo kalinamas Vilniaus VPK areštinėje, Ukmergės rajono PK areštinėje ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje, iškviesti tuos asmenis į teismą ir apklausti, ar jis kam nors yra pasakojęs apie tai, kad yra susijęs su R. G. nužudymu, tačiau teismas tokį prašymą atmetė, nes jo patenkinimas vilkintų bylos nagrinėjimą ir galėtų atskleisti anoniminio liudytojo asmenybę. Teismams vertinant anoniminio liudytojo parodymus reikėjo atsižvelgti į tai, kad nebuvo nustatytos ir aplinkybės, kaip liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, tapo liudytoju šioje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistojo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nuteistojo A. A. kasacinio skundo argumentų apie apeliacinės instancijos teismo šališkumą
Teiginį, jog apeliacinės instancjos teismas buvo šališkas, nuteistasis kasaciniame skunde grindžia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas patenkino tik dalį jo ir jo gynėjo prašymų apklausti kaip liudytojus tam tikrus asmenis. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių šioje byloje nėra. Kasatorius teismo šališkumą sieja su prašymų išsprendimu. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad visi prašymai buvo išspręsti BPK nustatyta tvarka, t. y. dalis jų buvo patenkinta, o kita dalis – motyvuotai atmesta. Vienoks ar kitoks prašymų išsprendimas BPK nustatyta tvarka nėra aplinkybė, liudijanti apie teismo šališkumą. Todėl nuteistojo kasacinio skundo argumentai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Apeliacine tvarka ši byla išnagrinėta pagal prokuroro ir nuteistojo A. A. apeliacinius skundus. Prokuroro apeliaciniame skunde prašoma patikslinti aprašomąją pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir sugriežtinti nuteistajam paskirtą bausmę, nuteisiant jį laisvės atėmimu trylikai metų. Nuteistojo A. A. apeliaciniame skunde prašoma panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius jo dalyvavimo jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Kasaciniame skunde nuteistasis tvirtina, kad dalis esminių jo apeliacinio skundo argumentų liko neišnagrinėta, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde.
Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame šis apeliantas ginčija jam priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad neįrodytos jam inkriminuotos savanaudiškos paskatos: kad jis nusikaltimo vykdytojui per tarpininkus sumokėjo pinigus už R. G. nužudymą; kad R. G. nužudymo organizavimu jis siekė išvengti skolos šiam asmeniui sugrąžinimo. Nuteistasis apeliaciniame skunde pažymi, kad liko neįrodytas ir skolos faktas, neaiškus skolos dydis, kaltinime nurodyto dydžio skola turėtų būti įforminta raštu, o tokios sutarties byloje nėra, ir kt. Siekdamas pagrįsti šiuos argumentus nuteistasis apeliaciniame skunde pateikė savą byloje surinktų įrodymų vertinimą, ypatingą dėmesį skirdamas liudytojo G. B., liudytojo Nr. 1, kuriam taikytas anonimiškumas, liudytojo T. U. parodymams. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad jame apeliacinės instancijos teismas dar kartą išanalizavo byloje surinktus įrodymus, taip atsakydamas į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, ir padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas juos įvertino iš esmės teisingai. Pastebėtina, kad kai kurie nuteistojo A. A. apeliacinio skundo argumentai (pavyzdžiui, argumentas apie rašytinę paskolos sandorio formą) skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje liko neaptarti, tačiau tai nereiškia BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad aptariamos normos reikalavimas patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde, nereiškia reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Ši nuostata įpareigoja apeliacinės instancijos teismą išanalizuoti esminius apeliacinio skundo argumentus.
Pagal nuteistojo apeliacinį skundą patikrinęs apskųsto nuosprendžio pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie A. A. skolos R. G. dydį neatitinka bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad A. A. siekė išvengti ne 200 000-1 000 000 JAV dolerių (800 000-4 000 000 Lt) dydžio skolos, o 200 000-280 000 JAV dolerių (800 000-1 120 000 Lt) dydžio skolos R. G. sugrąžinimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą atitinkamai pakeisti aprašomąją pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį.
Kasaciniame skunde nuteistasis tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino vienpusiškai, nes pirmenybę suteikė kasatorių kaltinantiems įrodymams ir ignoravo jį teisinančius įrodymus, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Pagrįsdamas šį teiginį nuteistasis kasaciniame skunde dar kartą analizuoja byloje surinktus įrodymus ir pateikia savą jų vertinimą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pats įrodymų vertinimas nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, nes BPK 376 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu, t. y. patikrina, ar pagal nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nebuvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas dar kartą išanalizavo paties nuteistojo parodymus, tiek kaltinimo, tiek gynybos iniciatyva apklaustų liudytojų parodymus, duomenis apie telefoninius pokalbius, kitą rašytinę bylos medžiagą, visus duomenis palygino tarpusavyje ir tik po to padarė išvadas apie apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl nepagrįstas nuteistojo A. A. kasacinio skundo teiginys, kad įrodymus apeliacinės instancijos teismas vertino vienpusiškai, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo kvalifikuojant nuteistojo A. A. nusikalstamą veiką ir paskiriant jam bausmę.
Nuteistasis kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas perkvalifikuodamas jo nusikalstamą veiką iš 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalies, 105 straipsnio 8 punkto (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. I-2061 redakcija) į 2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) pablogino jo teisinę padėtį, nesant atitinkamo prašymo prokuroro ar nukentėjusiojo apeliaciniame skunde. Todėl kasatorius skunde tvirtina, kad taip buvo pažeistos BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatos, draudžiančios pabloginti nuteistojo teisinę padėtį, nesant atitinkamo prašymo prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo apeliaciniame skunde. Šiuos teiginius kasatorius grindžia tuo, kad, jo nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai išsprendė baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko klausimą. Kasatorius mano, kad šioje byloje sprendžiant, kurio iš dviejų Baudžiamųjų kodeksų (1961 m. BK ar 2000 m. BK) nuostatos taikytinos kaltinamajam, esminę reikšmę turi baudžiamosios atsakomybės senaties klausimas. Anot kasatoriaus, šiuo aspektu jam palankesnės yra nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. BK nuostatos, nes: to kodekso 49 straipsnyje numatyti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminai yra trumpesni nei 2000 m. BK 95 straipsnyje numatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai; apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu galiojusio 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytas dešimties metų senaties terminas jau suėjęs, todėl teismas turi galimybę nutraukti jo baudžiamąją bylą dėl senaties; taikant 2000 m. BK 95 straipsnio nuostatas, teismas tokios galimybės neturi, nes šioje normoje numatytas dvidešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dar nesuėjęs.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo A. A. kasacinio skundo argumentai apie jo teisinės padėties pasunkinimą tik iš dalies atitinka taikytinų normų nuostatas ir teismų praktiką. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai naujasis baudžiamasis įstatymas sumažina minimalią atitinkamos bausmės ribą ir kartu padidina maksimalią (būtent toks atvejis yra nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje), negalima išsyk vienareikšmiškai pasakyti, ar naujasis įstatymas yra švelninantis baudžiamumą, ar jį griežtinantis. Šis klausimas gali būti išspręstas tik priimant nuosprendį, atsižvelgus į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui. Jeigu atsižvelgus į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes kaltininkui gali būti paskirta bausmė arčiau minimalios naujojo įstatymo sankcijoje numatytos ribos, šis įstatymas kaltininkui yra švelnesnis, t. y. turintis grįžtamąją galią (2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje buvo nuspręsta taikyti minimalią už nužudymą taikomo tiek 1961 m. BK, tiek 2000 m. BK atitinkamo straipsnio sankcijoje numatytą bausmę. Naujasis įstatymas numato net trejais metais trumpesnę už kvalifikuotą nužudymą skiriamą minimalią bausmę. Akivaizdu, kad paskirdamas net trejais metais trumpesnės trukmės laisvės atėmimo bausmę už bausmę, kuri buvo paskirta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus teisinės padėties nepasunkino, t. y. BPK 320 straipsnio 4 dalyje numatyto draudimo nepažeidė, todėl priešingas nuteistojo kasacinio skundo teiginys yra nepagrįstas.
Kita vertus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, perkvalifikuodamas nuteistojo A. A. nusikalstamą veiką iš 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalies, 105 straipsnio 8 punkto (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. I-2061 redakcija) į 2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) po to, kai baudžiamosios atsakomybės senaties taikymo klausimas pirmosios instancijos teisme buvo sprendžiamas pagal 1961 m. BK 49 straipsnio atitinkamas nuostatas, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs (kasacinės nutartys Nr. 2K-238/2007, 2K-143/2008, 2K-162/2009, 2K-331/2010 ir kt.), kad Baudžiamasis kodeksas yra vientisas teisės aktas, todėl negalima situacija, kai asmeniui vienu metu už tą pačią veiką taikomos dviejų Baudžiamųjų kodeksų nuostatos, t. y. negalima veikos kvalifikuoti pagal atitinkamą 2000 m. BK specialiosios dalies straipsnį, o, sprendžiant senaties klausimą, taikyti 1961 m. BK 49 straipsnyje numatytus patraukimo baudžiamojon atsakomybės senaties terminus ir sąlygas. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas senaties klausimą sprendė taikydamas 1961 m. BK 49 straipsnio nuostatas. Teismas konstatavo, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo praėjo beveik vienuolika metų, t. y. suėjo 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytas dešimties metų senaties terminas. Tačiau 1961 m. BK 105 straipsnio (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. I-2061 redakcija) sankcija numatė ir mirties bausmę. Todėl vien dėl to, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo praėjo daugiau nei dešimt metų, teismas bylos nutraukti dėl senaties negalėjo, o privalėjo taikyti 1961 m. BK 49 straipsnio 4 dalį ir senaties taikymo klausimą spręsti, atsižvelgdamas į konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes. Įvertinęs padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, tai, kad šį nusikaltimą padarė net keletas asmenų, jo organizuotumo, konspiracijos lygį, nuteistojo A. A. pirmaeilį vaidmenį to nusikaltimo padaryme, teismas nutarė patraukimo baudžiamojon atsakomybės senaties termino nuteistajam A. A. netaikyti. Tai, kad byla nebuvo nutraukta dėl senaties, nepaneigia aplinkybės, jog senaties klausimas buvo sprendžiamas taikant 1961 m. BK 49 straipsnį. Pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu priimtas sprendimas nebuvo ginčijamas apeliacine tvarka: prokuroras apeliaciniame skunde prašė sugriežtini nuteistajam paskirtą bausmę, nuteistasis – jį išteisinti. Šio klausimo apeliacinės instancijos teismas nekvestionavo ir savo iniciatyva. Senaties klausimas taip ir liko išspręstas taikant 1961 m. BK 49 straipsnį. Todėl toje pačioje byloje pritaikydamas kito Baudžiamojo kodekso atitinkamą normą, kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką, apeliacinės instancijos teismas pažeidė Baudžiamojo kodekso kaip vientiso teisės akto taikymo sąlygas, t. y. baudžiamąjį įstatymą – 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) – pritaikė netinkamai. Dėl šios priežasties skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kurioje priimtas sprendimas perkvalifikuoti nuteistojo A. A. nusikalstamą veiką iš 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalies, 105 straipsnio 8 punkto (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. I-2061 redakcija) į 2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir paskirti jam naują bausmę, naikintina, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir bausmės paskyrimo priimtą sprendimą, taip iš dalies patenkinant prokuroro kasaciniame skunde suformuluotą prašymą dėl bausmės nuteistajam sugriežtinimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad labiau griežtinti bausmės nėra pagrindo, nes iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad į prokuroro kasaciniame skunde nurodytas bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes teismas atsižvelgė, t. y. bausmės skyrimą reglamentuojančias BK normas pritaikė tinkamai.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl nuteistojo A. A. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo, nes esminių BPK reikalavimų pažeidimų, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nebuvo padaryta. Dėl to nuteistojo kasacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti jo dalį, kurioje A. A. nusikalstama veika perkvalifikuota iš 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalies, 105 straipsnio 8 punkto (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. I-2061 redakcija) į 2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir jam paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Palikti galioti be pakeitimų Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 25 d. nuosprendžio dalį, kurioje A. A. nusikalstama veika kvalifikuota pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį, 105 straipsnio 8 punktą (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. I-2061 redakcija) ir jam paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Kitą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuteistojo A. A. kasacinį skundą atmesti.