- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-16
- Bylos Nr.
- 2A-415-1187/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19768-2021-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Latvelė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Labanoro dūda“
- Atsakovas
- P. M.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės–Sungailienės, Rūtos Latvelės, Ievos Navickaitės–Sakalauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės „Labanoro dūda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Labanoro dūda“ ieškinį atsakovui P. M. dėl be pagrindo įgytų piniginių lėšų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. K.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Labanoro dūda“ (toliau – ieškovė, apeliantė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo P. M. (toliau – atsakovas) 3 000 Eur be pagrindo ieškovės sąskaita įgytą sumą ir 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Nurodė, kad 2020 m. rugsėjo 10 d. tarp ieškovės ir pardavėjų P. M. bei J. S. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu pardavėjai pardavė ieškovei pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – turtas). Minėtos pirkimo–pardavimo sutarties 2.1 punkte buvo numatyta 45 000 Eur sutarties kaina. Tame pačiame sutarties punkte pardavėjai patvirtino, kad gavo visą sutarties kainą į savo nurodytą atsiskaitomąją sąskaitą banke, tačiau kaip paaiškėjo vėliau, pardavėjai nutylėjo, jog iki sandorio P. M. buvo gavęs 3 000 Eur didesnę sumą iš turto pirkėjo, nei deklaruota sutarties 2.1 punkte turto kaina. Ieškovė laiko, kad tokiu būdu atsakovas neteisėtai praturtėjo ieškovės sąskaita.
Atsiliepimas
3. Atsakovas atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad turtą jis įsigijo varžytynėse 2018 m. rugpjūčio 13 d. pagal turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-18-56-15641. Atsakovui įsigijus turtą, į jį kreipėsi trečiasis asmuo R. K., kuris nurodė, kad šiuo turtu naudojasi jis ir su juo susiję asmenys, kurie norėtų ir toliau juo naudotis, pasikeitus turto savininkui. Atsakovas su tuo sutiko ir 2018 m. rugpjūčio 27 d. sudarė su R. K. nuomos sutartį, pagal kurią R. K. įsipareigojo mokėti 500 Eur nuomos mokestį kas mėnesį. Kaip paaiškėjo vėliau, išnuomotu turtu naudojosi ne R. K., kaip buvo susitarta nuomos sutartyje, o su juo susiję asmenys, tame tarpe ir ieškovė. Ieškovė ir R. K. yra susiję asmenys, kadangi pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2006 m. balandžio 20 d. iki 2010 m. liepos 16 d. priklausė UAB „Labanoro pramogos“, kuriai nuo 2011 m. balandžio 22 d. iki 2012 m. liepos 20 d. vadovavo R. K., o nuo 2010 m. liepos 16 d. iki 2018 m. rugpjūčio 13 d. – pastatas priklausė J. K.. Pastate nenutrūkstamai buvo vykdoma viešbučio – restorano „Labanoras“ veikla. Kitas viešbučio veikloje naudojamas pastatas 2011 m. lapkričio 29 d. buvo įgytas J. K. ir jau kitą dieną perleistas ieškovei. Be to, UAB „Labanoro amatai“, kurios direktorius yra R. K., o akcininkė - J. K., elektroninis paštas ir telefono numeris, nurodyti Juridinių asmenų registre bei kituose viešuose internetiniuose portaluose, sutampa su ieškovės elektroniniu paštu bei telefonu, nurodytais Juridinių asmenų registre. R. K. per visą nuomos laikotarpį nuomotojui (atsakovui) turėjo sumokėti 11 806,45 Eur nuomos mokesčio, tačiau faktiškai sumokėjo tik 1 750 Eur. Atsakovas 2020 m. liepos 26 d. išsiuntė R. K. pranešimą dėl nuomos sutarties nutraukimo. Po minėto pranešimo išsiuntimo R. K. kreipėsi į atsakovą su pasiūlymu parduoti nuomojamą turtą ieškovei. Atsakovas sutiko su sąlyga, jog R. K. pradės atsiskaitinėti su atsakovu pagal nuomos sutartį ir padengs visą susidariusią skolą. Būtent dėl šios priežasties ieškovė 2020 m. rugpjūčio 8 d. pervedė atsakovui 3 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „už patalpų nuomą“, t. y. tokiu būdu ieškovė iš dalies įvykdė prievolę atsakovui už R. K. Gavęs 3 000 Eur dydžio mokėjimą už nuomą, atsakovas sutiko perleisti ieškovei turtą už 45 000 Eur. Visus turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo klausimus atsakovas derino su R. K. Ieškovė tą pačią dieną, kai buvo sudaryta turto pirkimo–pardavimo sutartis, keturiais mokėjimais sumokėjo atsakovui turto kainą – 45 000 Eur, kas patvirtina, kad 2020 m. rugpjūčio 8 d. mokėjimas 3 000 Eur sumai ir 2020 m. rugsėjo 10 d. mokėjimai 45 000 Eur sumai, buvo atlikti pagal du atskirus sandorius. Ieškovė neturi teisės naudotis CK 6.242 straipsnyje įtvirtintu teisių gynimo būdu, nes ieškovė, prievolę įvykdžiusi už trečiąjį asmenį, negali vienašališkai pakeisti savo valios ir reikalauti grąžinti sumokėtą sumą.
Šalies argumentai
4. Ieškovė dublike papildomai nurodė, kad tarp šalių nebuvo jokių susiformavusių ikisutartinių nuomos teisinių santykių, todėl, prieš prikimo–pardavimo sutarties sudarymą atlikto 3 000 Eur mokėjimo paskirtyje nurodyta „patalpų nuoma“ tėra techninis apsirikimas, permoką atliko per klaidą, neteisingai apskaičiuodama galutinę sandorio kainą, tačiau tai nebuvo prievolės vykdymas už trečiąjį asmenį, tai buvo avansinis mokėjimas. Ieškovė neturi jokių sąsajų su R. K. ar jo šeima, taip pat ir su UAB „Labanoro amatai“. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad R. K. nurodė, jog ieškovė nori įsigyti turtą ir kad turtu naudojosi be teisinio pagrindo.
Atsiliepimas
5. Atsakovas triplike papildomai nurodė, kad vien faktas, jog R. K. niekuomet nebuvo ieškovės savininku ar vadovu, nereiškia, kad ieškovė ir R. K. yra nesusiję asmenys. Atsakovas išnuomojo R. K. turtą, tačiau faktiškai, nežinomu pagrindu, turtu naudojosi ieškovė. Visus nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo klausimus atsakovas derino su R. K., tai patvirtina atsakovo, R. K. ir sandorį tvirtinusios notarės darbuotojos susirašinėjimas. 2020 m. rugpjūčio 8 d. mokėjimo nurodymo paskirtyje yra nurodyta „Patalpų nuoma“, nors ieškovė teigia, kad tai tėra rašymo apsirikimas, tačiau su tuo sutikti nėra jokio pagrindo. Jeigu šiuo mokėjimu ieškovė iš tiesų būtų siekusi iš dalies sumokėti dalį turto kainos pagal pirkimo–pardavimo sutartį, ji mokėjimo paskirtyje būtų nurodžiusi, kad mokėjimas yra atliekamas pagal pirkimo–pardavimo sutartį, arba būtų nurodžiusi, kad yra atliekamas avansinis mokėjimas ar panašiai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė ne tik pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, ieškovė dar iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktiškai naudojo pirkimo–pardavimo sutarties dalyku esantį nekilnojamąjį turtą savo komercinėje veikloje, t. y. vykdė viešbučių ir restoranų veiklą adresu (duomenys neskelbtini). Tai liudija interneto svetainių www.booking.com ir www.aparkai.lt ir kt. duomenys, iš kurių matyti, kad 2021 m. lapkričio 22 d. adresu (duomenys neskelbtini), veikė restoranas ir viešbutis „Labanoras“. Šią aplinkybę taip pat patvirtina viešbučių, motelių klasifikavimo pažymėjimo kopija, iš kurios matyti, kad UAB „Labanoro dūda“ veiklos adresas nuo 2018 m. gruodžio 20 d. nurodomas (duomenys neskelbtini). Juridinių asmenų registro išrašai liudija, kad tiek UAB „Labanoro amatai“, tiek UAB „Labanoro dūda“ kontaktiniai duomenys yra tie patys: tel. 865520530, elektroninio pašto adresas: info@hotellabanoras.lt. Ieškovė neatskleidė, kokiu pagrindu naudojosi nekilnojamuoju turtu iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Nors ieškovė nebuvo sudariusi tiesioginės šio turto nuomos ar kitokios šio turto naudojimo sutarties su šio turto savininku atsakovu P. M., tačiau minėtas turtas buvo išnuomotas trečiajam asmeniui R. K. pagal P. M. ir R. K. 2018 m. rugpjūčio 27 d. nuomos sutartį. PVM sąskaitų – faktūrų kopijos ir P. M. sąskaitos išrašas patvirtina, kad iki ieškovės ir atsakovo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo trečiasis asmuo R. K. buvo skolingas atsakovui P. M. 9 936,45 Eur už turto nuomą. Atsakovas 2020 m. liepos 26 d. pranešimu pareikalavo R. K. sumokėti skolą iki 2020 m. rugpjūčio 3 d., o skolos nesumokėjus, nuomos sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2020 m. rugpjūčio 4 d.
7. Teismas nurodė, kad ieškovės vadovė V. G. teismo posėdžio, vykusio 2022 m. spalio 18 d. metu pripažino, kad įsigyti nuosavybės teise turtą iš atsakovo P. M. jai pasiūlė būtent R. K., kuris taip pat nurodė sumokėti 3 000 Eur sumą atsakovui P. M. Mokėjimo nurodyme, kuriuo pervesta atsakovui 3000 Eur suma, nurodyta mokėjimo paskirtis – „už nuomą“. Ieškovės vadovė nurodė, kad minėtą pavedimą atliko ji pati, tačiau negalėjo paaiškinti mokėjimo paskirties nurodymo aplinkybių, taip pat kodėl nebuvo pareikštas reikalavimas pardavėjui įskaityti minėtą sumą į pirkimo–pardavimo sutarties kainą. Iš elektroninio susirašinėjimo matyti, kad pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos buvo derinamos tarp sandorio šalių.
8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių elgesį iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, 3 000 Eur sumos sumokėjimo aplinkybes, jog nurodymą sumokėti minėtą sumą ir šios sumos gavėjo rekvizitus ieškovei nurodė ne atsakovas, o R. K., taip pat mokėjimo nurodyme nurodytą mokėjimo paskirtį, padarė išvadą, jog 3 000 Eur sumą ieškovė sumokėjo ne pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, o už turto adresu (duomenys neskelbtini), nuomą, taip įvykdydama dalį trečiojo asmens R. K. prievolės sumokėti nuomos mokestį pagal 2018 m. rugpjūčio 7 d. su P. M. sudarytą nuomos sutartį.
9. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas P. M. 3 000 Eur sumą iš ieškovės įgijo nepagrįstai, t. y. nepagrįsto praturtėjimo. Nustatytos aplinkybės patvirtina, jog minėtą sumą atsakovas įgijo kaip trečiojo asmens prievolės įvykdymą už skolininką R. K. Ieškovė nepateikė įrodymų, paneigiančių R. K. skolą atsakovui ginčo sumos įgijimo momentu.
10. Teismas nurodė, kad ieškovės nurodyta aplinkybė, jog 3 000 Eur suma buvo sumokėta kaip avansas pagal pirkimo–pardavimo sutartį bei, kad suklysta dėl mokėjimo paskirties, grindžiama tik deklaratyviais ieškovės vadovės teiginiais. Šių aplinkybių ieškovė neįrodė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių trečiojo asmens R. K. skolą už patalpų nuomą minėto pavedimo metu ir apskritai nusišalino nuo šių aplinkybių įrodinėjimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
11. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, o teismui manant, kad pirmosios instancijos teismo pažeidimai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme – bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 2) iš skundžiamo sprendimo pašalinti teismo motyvus, jog: „tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė ne tik pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, ieškovė dar iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktiškai naudojo pirkimo–pardavimo sutarties dalyku esantį nekilnojamąjį turtą savo komercinėje veikloje, t. y. vykdė viešbučių ir restoranų veiklą adresu Švenčionių m. sav., Labanoro mstl., Seniūnijos g. 17“; 3) prijungti prie bylos naujai teikiamus rašytinius įrodymus. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
12.1. Teismas sprendė, kad atsakovas įrodė teisinį pagrindą 3000 Eur, gautiems iš ieškovo, pasilikti. Visgi pasisakant dėl konkretaus teisinio pagrindo atsakovui lėšas pasilikti, teismo pozicija nenuosekli ir dviprasmiška. Teismas vertino, kad ieškovė faktiškai naudojosi svetimu daiktu, t. y. faktiškai nuomojosi turtą iš atsakovo, tačiau teismas taip pat nurodė, kad ieškovė visgi iki sutarties sudarymo turto faktiškai nesinuomojo. Tokių faktinių nuomos santykių ir negalėjo būti, nes nebuvo net ir žodinio tokio šalių susitarimo. Dar daugiau, pastatas nuomos sutartimi buvo išnuomotas R. K., kuris jį ir naudojo, todėl šis turtas negalėjo būti antrą kartą tuo pačiu laikotarpiu išnuomotas ieškovei. Vadinasi, versija, kad atsakovas 3 000 Eur sumą iš ieškovės gavo kaip atlygį už faktinę turto nuomą iki sutarties sudarymo, yra atmestina.
12.2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.50 straipsnio nuostatas, kadangi į bylą buvo pateiktas R. K. 2022 m. birželio 6 d. raštas, kuriuo jis nesutiko, kad prievolė atsakovui būtų už jį įvykdyta.
12.3. Teismas nenustatė (byloje atsakovas nepateikė jokių įrodymų), kad kreditorius (atsakovas) būtų skolininką R. K. informavęs apie tai, kad priima 3 000 Eur prievolės įvykdymą iš ieškovės. R. K., iki į jį pasikreipė ieškovė, nežinojo, kad atsakovas būtų priėmęs 3 000 Eur prievolės įvykdymą už jį (priešingų įrodymų byloje nėra), todėl R. K. neturėjo galimybės išreikšti savo valios dėl tokio prievolės įvykdymo.
12.4. Ieškovės vadovė teikdama parodymus, žodžiu atsakant į klausimą kaip susitarta dėl avanso, aiškiai nurodė, jog (garso įrašas nuo 32:09 sek.) „žinojom, kad ((duomenys neskelbtini) - aut. past.) parduoda, derinomės dėl kainos ir paskui savaitgalį jie atvažiavo, kad jeigu norit, tai tiesiog dabar perveskit avansą – 3 000 ir viskas.<...> Derino viską K., siūlė jam (K. - aut. past.) kad nupirktų, paskui pasiūlė man, ta prasme buvo savaitgalis, davė sąskaitą į kurią pervesti ir taip buvo pervesta“. Į teismo klausimą, kokią paskirtį įrašyti ar K. nurodė, vadovė atsakė: „buvo kalba jo klausiau ar jis nėra skolingas už nuomą M., ar tikrai viskas bus gerai ir per klaidą neparašiau kad avansas ir _parašiau, kad už nuomą, tiesiog.“ Į teismo klausimą ar jis (R. K.) skolingas už nuomą? vadovė atsakė „Ne, jisai neskolingas. Jis gal buvo skolingas, bet buvo viskas kalbėta, kad aš (R. K. - aut. past.) skolą atiduosiu iki sutarties, ta prasme iki pirkimo – pardavimo. Man automatiškai gavosi rašyti už nuomą, bet čia buvo avansas.“. Todėl priešingai, negu nurodyta sprendime, R. K. nenurodė ieškovės vadovei mokėti už jį nuomą, priešingai, R. K. vadovei nurodė, kad savo skolas už nuomą jis susimokės atsakovui ir skolų pirkimo–pardavimo sandorio metu nebus.
12.5. Atsakovas neįrodinėjo ir byloje buvo neįrodyta, jog R. K. 3 000 Eur pavedimo atlikimo metu buvo atsakovui skolingas 3 000 Eur už nuomą, nors šią aplinkybę turėjo įrodyti atsakovas, o ne ieškovė, kaip teigė teismas. Be to, pavedimo metu nuomos sutartis jau buvo nutrūkusi, todėl ieškovė negalėjo mokėti R. K. tariamą skolą už nuomą, siekdama sutarties išsaugojimo.
12.6. Teismas sprendime visiškai nepagrįstai pasisakė dėl tariamo ieškovo naudojimosi pastatu ir viešbučio veiklos vykdymo iki sutarties sudarymo, nes tai nėra teisiškai reikšminga aplinkybė nagrinėjamai bylai. Ši aplinkybė yra reikšminga kitai Švenčionių rūmuose nagrinėjamai civilinei bylai Nr. e2-4002-405/2022, pagal atsakovo ieškinį ieškovei, todėl tokie šiai bylai nereikšmingi teismo motyvai, jeigu būtų, pažeistų ieškovės teisėtus interesus bei kaip prejudiciniai faktai užkirstų jai kelią gintis kitoje byloje nuo nepagrįstų kaltinimų, esą ieškovė iki pastato įsigijimo, juo neteisėtai naudojosi savo veikloje.
12.7. Atsakovui pateikus klaidingus Licencijų informacinės sistemos duomenis, ieškovė kreipėsi į Licencijų informacinės sistemos administratorių dėl šių duomenų ištaisymo, kas ir buvo padaryta, t. y. 2022 m. spalio 18 d. pateiktas naujas Licencijų IS išrašas, patvirtinantis, kad Viešbučių, motelių kvalifikacinis pažymėjimas 2018 m. gruodžio 20 d. buvo išduotas veiklos adresu (duomenys neskelbtini), t. y. viešbučio pastate, kuriame anksčiau ieškovė vykdė veiklą, tačiau teismas visiškai nepagrįstai nepatikėjo, kad Licencijų informacinėje sistemoje buvo klaida.
12.8. Svetainių www.booking.com ir www.aparkai.lt duomenys bei buvusių UAB „Labanoro dūda“ kontaktiniai duomenys Registrų centre nepatvirtinta, jog UAB „Labanoro dūda“ iki sutarties sudarymo faktiškai naudojo pastatą savo veikloje, t. y. priėmė lankytojus ir generavo pajamas.
12.9. Naujai teikiami įrodymai yra aktualūs nagrinėjamai bylai, jų ieškovas neturėjo galimybės pateikti teismui anksčiau.
Atsiliepimas
13. Atsakovas atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priimti naujus įrodymus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Ieškovė dar iki 2022 m. spalio 18 d. teismo posėdžio turėjo galimybę rinkti įrodymus, patvirtinančius kad tiek viešbučių, motelių klasifikavimo pažymėjime, tiek licencijoje verstis mažmenine prekyba alkoholiu ir tabako gaminiais, nurodant veiklos adresus buvo įsivėlusi klaida, kadangi su atsakovo pateiktomis licencijomis susipažino iki minėtos datos. Vis dėlto ieškovė to nedarė, todėl nauji įrodymai neturėtų būti priimami. Be to, ieškovės atstovas nepasinaudojo teise reikšti papildomus prašymus, o ieškovės vadovė atsisakė į bylą teikti papildomus įrodymus. Be to, šie įrodymai nėra esminiai ir nepaneigia, kad ieškovė iki sutarties sudarymo naudojosi turtu. Visgi, jeigu bus priimti ieškovės pateikti nauji įrodymai, prašo priimti ir atsakovo teikiamus naujus įrodymus, kurie patvirtina, kad 2018 m. gruodžio 20 d. viešbučių, motelių klasifikavimo pažymėjime viešbučio veiklos adresas (duomenys neskelbtini) buvo deklaruotas teisingai.
Žemesnės instancijos teismas
13.2. Teismas nurodė, kad ieškovė turtą naudojo, o ne turtą nuomojo nuomos sutarties, sudarytos su atsakovu, pagrindu. Dėl to nesutiktina su ieškovės teiginiu, kad teismas sprendime nurodė, jog ieškovė vykdė savo prievolę – atsiskaitė už turto nuomą. Iš teismo sprendimo turinio yra visiškai aišku, kokį atsakovo 3 000 Eur piniginių lėšų įgijimo pagrindą nustatė teismas – jo motyvuose net kelis kartus nurodyta, kad atsakovas turi teisę pasilikti 3 000 Eur, nes 2020 m. rugpjūčio 8 d. bankiniu pavedimu ieškovė vykdė R. K. prievolę atsakovui.
Atsiliepimas
13.3. Atsakovas kartu su atsiliepimu į ieškinį teismui pateikė: nuomos sutartį, patvirtinančią R. K. prievolę mokėti atsakovui nuomos mokestį; sąskaitas faktūras, išrašytas R. K. pagal nuomos sutartį - iš viso 11 806,45 Eur sumai; banko sąskaitos išrašus, kuriuose yra pateikti duomenys apie iš R. K. gautus mokėjimus pagal nuomos sutartį. Taigi, atsakovas įrodė 2020 m. rugpjūčio 8 d. turėjęs reikalavimo teisę į R. K., todėl ieškovė turėjo būti aktyvi ir įrodinėti, kad prievolė neegzistavo, t. y. kad atsakovas į bylą pateikė ne visus mokėjimus.
13.4. Ieškovė apeliaciniame skunde grįsdama, kad sumokėti 3 000 Eur yra avansas pagal pirkimo–pardavimo sutartį, pateikė ištrauką iš teismo posėdžio, vykusio 2022 m. spalio 18 d., tačiau ieškovė pateikė tik citatos dalį, kitą dalį ištrindama, taip siekdama suklaidinti teismą ir neatskleisdama esmės. Vertinant visą citatą, o ne jos dalį, matyti, kad ieškovės vadovė su atsakovu niekada nebuvo susitarusi dėl avanso mokėjimo. Be to, ieškovės vadovė teismo posėdžio metu teikė nepatikimus melagingus parodymus, todėl ieškovės vadovės parodymai dėl avanso mokėjimo turėtų būti vertinami kritiškai.
13.5. Ieškovės vadovė apklausos metu negalėjo atsakyti į klausimus, kuriuos realiai ieškovės vadovo pareigas einantis asmuo neabejotinai būtų galėjęs atsakyti, t. y. kam priklauso Juridinių asmenų registre registruotas ieškovės telefono numeris, kas šiuos duomenis Juridinių asmenų registre registravo, kodėl Juridinių asmenų registre registruoti R. K. vadovaujamos UAB „Labanoro amatai“ kontaktai sutampa su ieškovės registruotais kontaktais, kokia bendrovė tvarko ieškovės buhalterinę apskaitą ir kt. Tai patvirtina atsakovo teiginius, kad ieškovės faktinis vadovas iš tiesų yra R. K..
13.6. Nagrinėjamu atveju, nors R. K. yra į bylą įtrauktas trečiuoju asmeniu nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, R. K. 2022 m. birželio 6 d. raštą teismui pateikė ieškovė, šis raštas yra adresuotas ne atsakovui, o ieškovei. Taigi, R. K. prieštaravimų atsakovui nėra pateikęs. Taip pat, raštas nėra pasirašytas kvalifikuotu elektroniniu parašu ir pats R. K. savo pozicijos nurodytu klausimu byloje nereiškė, nors apie bylos nagrinėjimą buvo informuotas. Be to, šiame rašte nėra pateiktas prieštaravimų pagrindas, o prieštaravimai būti pagrįsti, t. y. R. K. turėtų pagrįsti kodėl jis reiškia prieštaravimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šiuo raštu.
13.7. Su ieškovės reikalavimu iš teismo sprendimo pašalinti motyvus nesutiktina, kadangi aplinkybė, ar ieškovė naudojo turtą savo veikloje iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, yra svarbi vertinant atsakovo atsikirtimų pagrįstumą, nes nustačius, kad ieškovė faktiškai naudojo turtą, taip pat yra pagrindas pripažinti, jog ieškovė turėjo suinteresuotumą vykdyti prievolę už R. K.. Taip pat, nurodyta aplinkybe atsakovas taip pat atsikirtinėjo į ieškovės teiginius, kad ieškovė atlikdama 2020 m. rugpjūčio 8 d. mokėjimą neva manė atliekanti avansinį mokėjimą už turtą. Be to, aplinkybė, kad šiuo metu tarp šalių yra kilęs ir kitas teisminis ginčas, kurio nagrinėjimo dalykui yra reikšmingos teismo nustatytos faktinės aplinkybės šioje byloje, nesudaro pagrindo iš teismo sprendimo šalinti motyvus.
14. Trečiasis asmuo R. K. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Kaip ir nurodė 2022 m. birželio 6 d. rašte, prieštarauja, kad ieškovė už jį vykdytų prievoles atsakovui ar kitiems asmenims, taip pat nesutinka, kad ginčo suma būtų vertinama kaip sumokėta už jį.
14.2. Su atsakovu yra pilnai atsiskaitęs pagal nuomos sutartį, likusią sumą sumokėjo grynais pinigais. Jokių pretenzijų dėl skolos iš atsakovo nėra gavęs. Nuomos laikotarpiu pats nuomojosi viešbutį, ieškovė nuomos laikotarpiu jo nesinuomojo. Ieškovė viešbutį tik reklamavo jo prašymu.
14.3. Prieš ar po nuomos sutarties nutraukimo, atsakovas pasiūlė įsigyti viešbutį su žemės sklypu, kadangi pinigų neturėjo, pasiūlė jį įsigyti ieškovei ir tarpininkavo įsigyjant. Su ieškovės vadove buvo kalbėta, kad išspręs atsiskaitymo už nuomą klausimą pats.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų.
16. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį faktinių ir teisinių argumentų.
18. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
19. Ieškovė UAB „Labanoro dūda“ (pirkėja) ir atsakovas P. M. bei J. S. (pardavėjai) 2020 m. rugsėjo 10 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria pardavėjai pardavė, o ieškovė nupirko pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – turtas), esančius adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis) (1 t., b. l. 8-14).
20. Sutarties 2.1 punkte šalys susitarė, kad turtas parduodamas už bendrą 45 000 Eur kainą, pardavėjai patvirtino, kad visą turto pirkimo–pardavimo kainą gavo iš pirkėjo prieš pasirašant šią sutartį pavedimu į P. M. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Akcinės bendrovės SEB banko 2020 m. rugsėjo 10 d. mokėjimo pavedimais ieškovė sumokėjo į Sutartyje nurodytą P. M. banko sąskaitą bendrą 45 000 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodyta „pagal pirkimo–pardavimo sutartį“ (1 t., b. l. 16-19).
21. Prieš Sutartimi ieškovei įsigyjant turtą, 2018 m. rugpjūčio 27 d. nuomos sutarties pagrindu atsakovas jį nuomojo R. K. už 500 Eur/mėn. nuomos mokestį (1 t., b. l. 41-45).
22. Ieškovė 2020 m. rugpjūčio 8 d. mokėjimo nurodymu į tą pačią P. M. banko sąskaitą sumokėjo 3 000 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydama „patalpų nuoma“ (1 t., b. l. 15).
23. Ieškovės teigimu, pagal Sutartį atsakovui buvo sumokėta daugiau negu buvo sutarta Sutartyje, t. y. vietoj 45 000 Eur faktiškai buvo sumokėta 48 000 Eur. Tokia klaida įsivėlė, nes ieškovė dar iki Sutarties pasirašymo atsakovui 2020 m. rugpjūčio 8 d. pavedimu buvo pervedusi 3 000 Eur, kuriuos pamiršo įskaityti į pagal Sutartį mokėtiną kainą. Atsižvelgdama į tai, ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 3000 Eur sumą bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo apeliacinės instancijos teisme
24. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus – Licencijų informacinės sistemos išrašus dėl tabako bei alkoholio licencijų (tabako ir alkoholio licencijų kopijas); Švenčionių rajono savivaldybės bei Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atsakymus. Ieškovės teigimu, Licencijų informacinėje sistemoje buvo padaryta klaida (nurodant klaidingą ieškovės veiklos adresą), kuri bylos nagrinėjimo metu buvo ištaisyta. Naujais įrodymais ieškovė siekia pagrįsti, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog ji naudojosi turtu iki Sutarties sudarymo. Prašo teikiamus įrodymus priimti bei vertinti, kadangi naujai teikiami įrodymai yra aktualūs nagrinėjamai bylai, jų ieškovė neturėjo galimybės pateikti teismui anksčiau.
25. Atsakovas nesutinka su naujų įrodymų priėmimu, teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo prie bylos prijungti ieškovės teikiamus naujus įrodymus, nes ieškovė juos galėjo pateikti į bylą jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu; ieškovės pateikti įrodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktos išvados, kad ieškovė iki Sutarties sudarymo naudojosi turtu, pagrįstumo.
26. Atsakovas taip pat prašo prie bylos prijungti jo teikiamus naujus įrodymus, patvirtinančius, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nustatė, jog ieškovė iki Sutarties sudarymo naudojosi turtu – 1) 2019 m. birželio 6 d. klasifikuojamų apgyvendinimo paslaugų teikėjų sąrašą, kuriame nurodyta, kad ieškovė teikia viešbučių apgyvendinimo paslaugas objekte, esančiame (duomenys neskelbtini); 2) Internetinio portalo www.hotellabanoras.lt istorinius duomenis, iš kurių matyti, kad viešbučio internetiniame portale buvo skelbiama, kad viešbučio-restorano adresas yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).; 3) Booking.com elektroninį laišką, kuriame yra nurodyti du viešbučio adresai – (duomenys neskelbtini); 4) Maisto tvarkymo subjektų sąrašo išrašą, patvirtinantį, kad 2015 m. lapkričio 25 d. ieškovei buvo išduotas pažymėjimas dėl maisto tvarkymo subjekto registracijos kaimo turizmo sodybų maitinimo veiklai adresu (duomenys neskelbtini); 5) Valstybinio turizmo departamento 2018 m. spalio 5 d. ir 2018 m. lapkričio 7 d. kvietimus, kurie patvirtina, kad 2018 m. gruodžio 20 d. buvo išduotas pirmasis viešbučių klasifikavimo pažymėjimas – taigi, jokios klaidos perkeliant duomenis šio pažymėjimo atžvilgiu įvykti negalėjo; 6) Nekilnojamojo turto registro išrašą bei UAB „Labanoro šaltinis“ dalyvių sąrašą.
27. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
28. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje yra nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos šio ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktą; 2019 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 16 punktą; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021, 10 punktą).
29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinio proceso metu atliekama pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Taigi, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovės apeliacinio skundo motyvai yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Taip pat pažymėtina, jog apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma, todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).
30. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pateiktais rašytiniais įrodymais, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra paminėtų naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui objektyvių aplinkybių, leidžiančių taikyti CPK 314 straipsnyje įtvirtintą išimtį iš bendros taisyklės. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovas į bylą ieškovei išduotų viešbučių, motelių klasifikavimo pažymėjimo ir licencijos verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais kopijas, iš kurių matyti, jog ieškovė laikotarpiu, kai turtas priklausė atsakovui, buvo deklaravusi veiklą turto adresu, pateikė dar 2022 m. rugpjūčio 12 d. (1 t., b. l. 167-168). Ieškovė iki 2022 m. spalio 18 d. teismo posėdžio į bylą pateikė pakeistą viešbučių, motelių klasifikavimo pažymėjimą (su pakeistu ieškovės veiklos adresu) (1 t., b. l. 182). Taigi, ieškovė dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu turėjo galimybę rinkti įrodymus, patvirtinančius kad tiek viešbučių, motelių klasifikavimo pažymėjime, tiek licencijoje verstis mažmenine prekyba alkoholiu ir tabako gaminiais, nurodant veiklos adresus buvo įsivėlusi klaida. Iš ieškovės pateiktų Švenčionių rajono savivaldybės bei Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atsakymų matyti, kad ieškovė užklausas šioms institucijoms išsiuntė jau po pirmosios instancijos teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimo paskelbimo. Atsižvelgiant į tai, kad naujai teikiami įrodymai dėl (nesi)naudojimo turtu iki Sutarties sudarymo, galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas nepriima ir nevertina ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų. Atitinkamai byloje nėra poreikio priimti atsakovo su atsiliepimu į apeliacinį skundą teikiamų naujų įrodymų.
Dėl nepagrįsto parturtėjimo sąlygų (ne)egzistavimo
31. CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014, ir kt.).
32. Nepagrįsto praturtėjimo institutą reglamentuoja CK 6.242 straipsnis. Pagal CK 6.242 straipsnio 1 dalį, be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas, t. y. kreditoriui iš skolininko priteisiama jo turėta turtinė nauda, į kurią turi teisę kreditorius. Ieškiniui dėl nepagrįsto praturtėjimo (lot. actio de in rem verso) tenkinti turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos.
33. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisti negalima, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 67 punktas; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2017; 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018, 28 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika, kt.).
34. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020, 28 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022).
35. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti. Tuo atveju, kai šalis, kurių viena reikalauja grąžinti kitai sumokėtas sumas kaip sumokėtas be pagrindo, sieja sutartiniai teisiniai santykiai, reikia įvertinti, ar mokėjimai atlikti pagal sutartį, ar kitu teisiniu pagrindu, ar be pagrindo. Vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2019 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-915/2019, 18 punktą; 2019 m. lapkričio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-354-701/2019, 18 punktą; 2021 m. gruodžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-421/2021, 34 punktą, kt.).
36. Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui dėl nepagrįsto praturtėjimo nurodydama, kad ieškovė yra permokėjusi atsakovui 3000 Eur sumą (toliau ir –ginčo suma) pagal tarp ieškovės ir pardavėjų P. M. bei J. S. sudarytą turto pirkimo–pardavimo sutartį. Taigi, pagrindinis apeliantės keliamas klausimas šioje byloje yra tai, ar atsakovas turėjo teisinį pagrindą 3000 Eur, gautiems iš ieškovės, pasilikti. Atitinkamai atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, įrodinėjo konkretų 3000 Eur gavimo pagrindą, t. y. įrodinėjo, kad atsakovą ir trečiąjį asmenį R. K. siejo turto nuomos teisiniai santykiai, o kadangi turtu faktiškai naudojosi ne trečiasis asmuo, o ieškovė, prašomas priteisti lėšas iš ieškovės atsakovas gavo ieškovei iš dalies įvykdžius prievolę už trečiąjį asmenį. Tokio teisinio pagrindo egzistavimą patvirtinančius argumentus atsakovas išdėstė atsiliepime į ieškinį, triplike, teikė įrodymus šiems argumentams pagrįsti.
37. Minėta, kad viena iš nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų yra ta, kad atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog visi jos į atsakovo sąskaitą atlikti mokėjimai yra atlikti pagal tą pačią pirkimo–pardavimo sutartį ir ieškovė yra permokėjusi atsakovui 3000 Eur sumą, kurią atsakovas ieškovės sąskaita įgijo be įstatymu ar sutartimi nustatyto pagrindo, todėl privalo grąžinti ieškovei.
38. Apeliaciniame skunde apeliantė visų pirma teigia, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neaišku, ar, teismo nuomone, ieškovė pati faktiškai nuomojosi turtą (pastatą ir sklypą) iš atsakovo ir už save sumokėjo 3000 Eur nuomos mokestį, ar šio turto pati nesinuomojo, jį nuomojosi R. K. ir būtent už pastarąjį ieškovė sumokėjo 3000 Eur, taip įvykdydama prievolę už trečiąjį asmenį. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka.
Žemesnės instancijos teismas
39. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. rugpjūčio 27 d. sudaryta nuomos sutartimi turtas buvo išnuomotas R. K., ginčo dėl to byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė dar iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktiškai naudojo pirkimo–pardavimo sutarties dalyku esantį nekilnojamąjį turtą savo komercinėje veikloje. Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad ieškovė turtą naudojo, o ne turtą nuomojo, kaip nepagrįsti atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad teismas sprendime nustatė, jog ieškovė su atsakovu atsiskaitinėjo kaip turto nuomininkė. Šie apeliacinio skundo teiginiai prieštarauja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams. Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas aiškiai išdėstė nustatytas faktines aplinkybes. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo motyvais, nereiškia, kad teismo išvados yra nenuoseklios ar dviprasmiškos.
40. Pirmosios instancijos teismas pagal byloje esančius įrodymus taip pat konstatavo, kad ieškovė ginčo sumą sumokėjo už trečiąjį asmenį CK 6.50 straipsnio pagrindu, todėl nėra pagrindo spręsti, jog šia suma atsakovas nepagrįstai praturtėjo. Taigi pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas turi teisę pasilikti 3000 Eur, nes 2020 m. rugpjūčio 8 d. bankiniu pavedimu ieškovė vykdė R. K. prievolę atsakovui.
41. Apeliaciniame skunde ieškovė laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.50 straipsnį, t. y.: 2020 m. rugpjūčio 8 d. 3000 Eur mokėjimo metu R. K. neturėjo piniginės prievolės atsakovui; teismas neatsižvelgė į tai, jog R. K. buvo pareiškęs pagrįstų prieštaravimų dėl to, kad jo prievolę atsakovui vykdytų ieškovė ar bet koks kitas trečiasis asmuo; skolininkui apie prievolės įvykdymą nebuvo pranešta, todėl jis prieštaravimus dėl tokio prievolės įvykdymo gali reikšti šioje byloje.
42. Trečiojo asmens teisę įvykdyti prievolę už skolininką reglamentuoja CK 6.50 straipsnis. CK 6.50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kreditorius negali priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui, išskyrus CK 6.51 straipsnio 1 dalyje nurodytą atvejį. Trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Toks prievolės įvykdymas laikomas tinkamu skolininko prievolės kreditoriui įvykdymu.
43. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog kreditoriaus interesų apsaugai ir civilinės apyvartos pagreitinimui įstatyme nustatyta, kad prievolę už skolininką kreditoriui visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, galintis tai padaryti dėl įvairių priežasčių tiek skolininko prašymu, tiek savo iniciatyva (CK 6.50 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2010).
44. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė vykdė prievolę už trečiąjį asmenį R. K. nenustatęs, kad tokia R. K. prievolė apskritai egzistavo bei neteisingai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo naštą. Kitaip tariant, apeliantės teigimu atsakovas, įrodinėdamas teisinį pagrindą iš ieškovės gautiems 3000 Eur pasilikti, turėjo pareigą įrodyti faktą, kad R. K. neįvykdyta prievolė 3000 Eur apimtyje egzistavo 2020 m. rugpjūčio 8 d. pavedimo atlikimo metu.
45. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018, 24 punktą).
46. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovas teismui pateikė: Nuomos sutartį, patvirtinančią R. K. prievolę mokėti atsakovui nuomos mokestį; sąskaitas faktūras, išrašytas R. K. pagal Nuomos sutartį – iš viso 11 806,45 Eur sumai; banko sąskaitos išrašus, kuriuose yra pateikti duomenys apie iš R. K. gautus mokėjimus pagal Nuomos sutartį. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas ginčo mokėjimo atlikimo metu turėjo reikalavimo teisę į R. K., ir pagrįstai nurodė, kad būtent ieškovei teko pareiga įrodyti priešingai.
47. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad 2020 m. rugpjūčio 8 d. pavedimu ieškovė 3000 Eur atsakovui pervedė vykdydama R. K. prievolės atsakovui dalį. Su šiais ieškovės argumentais sutikti nėra pagrindo.
48. Iš ieškovės vadovės paaiškinimų, teiktų 2022 m. spalio 18 d. teismo posėdžio metu, nustatyta, kad ji patvirtino, jog būtent R. K. nurodė ieškovės vadovei 3000 Eur sumokėti atsakovui, taip pat perdavė duomenis pavedimui atlikti. Pati ieškovės vadovė su atsakovu niekada nebuvo susitarusi mokėti avansą už turtą, nes komunikacija tarp ieškovės ir atsakovo nevyko (teismo posėdžio laikas nuo 0:32:15 iki 0:34:22; nuo 0:35:42 iki 0:37:35). Nors ieškovės vadovė, duodama parodymus nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 8 d. mokėjimo nurodyme įrašant paskirtį „Patalpų nuoma“ buvo padaryta rašymo klaida, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad mokėjimo paskirtyje ieškovės vadovei nurodžius, jog mokama už patalpų nuomą, pirkimo–pardavimo sutartyje nesant ieškovės poziciją atspindinčių nuostatų, bei nustačius, jog ieškovė iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo naudojosi turtu – taigi buvo suinteresuota būti neiškeldinta iš turto, pagrindo vadovautis ieškovės vadovės deklaratyviais parodymais nėra. Be to, pažymėtina ir tai, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu jokiomis įrodinėjimo priemonėmis, išskyrus ieškovės vadovės paaiškinimus, klaidos fakto neįrodinėjo.
49. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip pagrįstai nurodoma atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismas išvadą, jog ieškovė 2020 m. rugpjūčio 8 d. mokėjimu vykdė R. K. prievolę, darė vadovaudamasis ne tik ieškovės vadovės 2022 m. spalio 18 d. teismo posėdžio metu duotais parodymais, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. faktu, kad 2020 m. rugpjūčio 8 d. mokėjimo paskirtyje yra nurodyta, jog yra mokama už patalpų nuomą; faktu, kad turto pirkimo–pardavimo sutartyje nėra nuostatų, patvirtinančių avansinio mokėjimo 2020 m. rugpjūčio 8 d. buvimą; ieškovės vadovės negalėjimu paaiškinti, kodėl ji į sutartį neprašė įtraukti nuostatų dėl šio avansinio mokėjimo įskaitymo ir turto kainos; ieškovės suinteresuotumu vykdyti R. K. prievolę.
50. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad R. K. neįvykdyta prievolė 3000 Eur apimtyje 2020 m. rugpjūčio 8 d. pavedimo atlikimo metu neegzistavo, kadangi ginčo pavedimas buvo atliktas pasibaigus atsakovo 2020 m. liepos 26 d. pranešime R. K. nustatytam terminui, per kurį skola turėjo būti padengta. Teisėjų kolegijos vertinimu skolininkui per kreditoriaus nustatytą terminą nepasiūlius nedelsiant įvykdyti savo įsipareigojimą, nebuvo priežasčių dėl ko kreditorius negalėtų priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens.
51. Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo CK 6.50 straipsnio 2 dalimi, t. y. laikė, kad R. K. 2022 m. birželio 6 d. pareikštas prieštaravimas dėl prievolės atsakovui vykdymo už jį, nesukelia teisinių pasekmių. Taigi apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl skolininko teisės prieštarauti, kad prievolę už jį įvykdytų kitas asmuo, įgyvendinimo sąlygų.
52. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Taigi, pagal bendrąją taisyklę skolininko sutikimas dėl reikalavimo teisės perleidimo nėra reikalingas, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. Antai CK 6.101 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendrosios taisyklės išimtis, kad be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę. Pavyzdžiui, sutartyje gali būti sąlyga, kad skolininkas sudaro sutartį būtent su tam tikru kreditoriumi ir kreditoriaus asmuo yra esminė sutarties sąlyga. Nagrinėjamos bylos atveju nenustatyta, kad šalys turto nuomos sutartyje būtų nustačiusios sąlygą, jog prievolę kreditoriui įvykdys tik pats skolininkas asmeniškai, todėl šiuo atveju galioja bendrosios taisyklės, kad skolininko sutikimas, jog už jį prievolę įvykdys trečiasis asmuo, nėra būtinas.
53. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.50 straipsnyje reglamentuojama trečiojo asmens teisė įvykdyti kito asmens prievolę nustatyta kreditoriaus ir apskritai civilinės apyvartos interesais. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas kreditoriaus teisių ribojimas, kuris taikomas tik esant bet kokia forma aiškiai išreikštam skolininko prieštaravimui, jog už jį prievolę įvykdytų trečiasis asmuo. Minėta teisės norma prieštaravimo pareiškimo tvarkos bei formos nereglamentuoja, todėl toks prieštaravimas gali būti įtvirtintas tiek šalių sutartyje, tiek gali būti išreikštas ir vėliau. Taigi, CK 6.50 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendroji prievolių vykdymą reglamentuojanti nuostata, kad prievolę už skolininką gali įvykdyti trečiasis asmuo, todėl prievolinių teisinių santykių dalyvis, nepageidaujantis, jog prievolę už jį įvykdytų kitas asmuo, gali iš anksto apie tai pareikšti kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-378/2018).
54. Teisėjų kolegija, vertindama ieškovės argumentus dėl R. K. išreikšto prieštaravimo, kad prievolę už jį įvykdytų ieškovė, sprendžia, kad kreditorius neturi teisės priimti įvykdymą iš trečiojo asmens jeigu skolininkas dar prieš įvykdydamas prievolę pareiškia kreditoriui (bet kokia forma), kad įvykdys prievolę asmeniškai ir prieštarauja trečiojo asmens siūlomam įvykdymui. Tuo tarpu jeigu skolininkas prieštaravimus pareiškia vėliau, jie turi būti pareikšti per protingą terminą ir būti pagrįsti.
55. Šiame kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad nagrinėjamu atveju, nors R. K. yra į bylą įtrauktas trečiuoju asmeniu nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, R. K. 2022 m. birželio 6 d. raštą teismui pateikė ieškovė, šis raštas yra adresuotas ne atsakovui, o ieškovei. Taigi, R. K. prieštaravimų atsakovui nėra pateikęs. Be to, 2022 m. birželio 6 d. raštas nėra pasirašytas kvalifikuotu elektroniniu parašu ir pats R. K. savo pozicijos nurodytu klausimu bylos nagrinėjimo metu nereiškė. Šiame rašte taip pat nėra nurodytas prieštaravimų pagrindas.
56. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo ieškovės teismui pateiktu R. K. 2022 m. birželio 6 d. raštu, adresuotu ieškovei. Kartu pažymėtina, kad šis raštas pateiktas nuo 2020 m. rugpjūčio 8 d. mokėjimo praėjus beveik dvejiems metams, bei nenurodant prieštaravimų pagrindo.
57. Galiausiai, apeliantės teigimu, atsižvelgiant į tai, kad R. K. nežinojo, kad 2020 m. rugpjūčio 8 d. ieškovės mokėjimą atsakovas įskaitė kaip R. K. prievolės įvykdymą, atsakovas apie tai R. K. neinformavo, dėl to skolininkas turėjo teisę pareikšti prieštaravimus dėl tokio prievolės įvykdymo šios bylos nagrinėjimo metu.
58. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantė, cituodama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-378/2018, iš esmės teigia, kad, kadangi R. K. nebuvo informuotas apie mokėjimo įskaitymą, jis turi teisę CK 6.50 straipsnio 2 dalyje nurodytus prieštaravimus pareikšti nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad ieškovė netinkamai interpretuoja nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad išaiškinimai, kuriais remiasi ieškovė, buvo pateikti skirtingoje procesinėje ir faktinėje situacijoje, nei yra susiklosčiusi nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. lapkričio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-378/2018 bylą nagrinėjo pagal prievolę už skolininką įvykdžiusio naujojo kreditoriaus atgręžtinį reikalavimą skolininkui. Taigi, pateikti išaiškinimai galėtų būti taikytini byloje, nagrinėjamoje pagal ieškovės ieškinį R. K., o ne ieškovės ieškinį atsakovui (pirminiam kreditoriui).
59. Nurodytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.50 straipsnio nuostatas. Byloje nenustačius skolininko R. K. piniginės prievolės atsakovui asmeninio pobūdžio ar skolininko prieštaravimo, kad jo prievoles kreditoriui įvykdytų ieškovė, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nustatytos aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, jog atsakovas turėjo teisinį pagrindą gauti atsiskaitymus nuomos sutarties pagrindu. Tai, kad už turto nuomą iš dalies atsiskaitė ne R. K., o ieškovė, nekeičia teisinio vertinimo, nes, remiantis CK 6.50 straipsnio 1 dalimi, prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Bylą nagrinėjęs teismas nenustatė, kad atsakovo ir R. K. sudarytoje turto nuomos sutartyje buvo išlygų, jog mokėti už nuomą gali išimtinai tik sutartyje nurodytas asmuo. Atsižvelgiant į tai pripažintina, kad atsakovas turėjo teisę priimti ieškovės atliktą ginčo mokėjimą, kurio paskirtyje buvo nurodyta, jog mokama už „Patalpų nuomą“. Toks mokėjimas, vertintinas kaip teisėtas turto įgijimo pagrindas, kuriam esant mokėtojas (ieškovė) netenka teisės išsireikalauti pervestų lėšų CK 6.242 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Dėl apeliacinio skundo reikalavimo pašalinti pirmosios instancijos teismo motyvus, susijusius su faktiniu turto naudojimu
60. Ieškovė reikalavimą pašalinti iš teismo sprendimo motyvus, jog: „tarp ieškovės ir atsakovo P. M. susiklostė ne tik pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, ieškovė dar iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktiškai naudojo pirkimo–pardavimo sutarties dalyku esantį nekilnojamąjį turtą savo komercinėje veikloje, t. y. vykdė viešbučių ir restoranų veiklą adresu (duomenys neskelbtini)“, - grindžia šiais motyvais: 1) teigia, kad aplinkybės, ar ji naudojo turtą savo veikloje iki Sutarties sudarymo, neturi reikšmės bylos nagrinėjimui, nes trečiojo asmens teisė vykdyti prievolę už skolininką nėra siejama su kokiu nors specifiniu trečiojo asmens ir skolininko ryšiu; 2) šios aplinkybės yra nagrinėtinos Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmuose nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-4002-405/2022, todėl teismo motyvai, kuriais yra pasisakoma dėl šių aplinkybių, yra šalintini iš teismo sprendimo.
61. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neįžvelgia pagrindo tenkinti minėtą apeliantės prašymą. Minėta, kad ieškovės faktinio turto naudojimo iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybe atsakovas rėmėsi atsikirsdamas į ieškovės ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo ir siekdamas, be kita ko, paneigti ieškovės argumentus, kad atlikdama 2020 m. rugpjūčio 8 d. mokėjimą ieškovės vadovė manė atliekanti avansinį mokėjimą už turtą; R. K. nežinojo apie 2020 m. rugsėjo 8 d. atliktą mokėjimą, jo paskirtį ir kt. Pažymėtina, kad iš dispozityvumo ir rungimosi principų (CPK 12, 13 straipsniai) išplaukia, kad pareiga (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) teikti teismui įrodymus tenka šalims. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, – šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nepagrįsto parturtėjimo sąlygų (ne)egzistavimo nagrinėjamu atveju, vertino į bylą pateiktų įrodymų visumą. Aplinkybė, kad šiuo metu tarp šalių yra kilęs ir kitas teisminis ginčas, kurio nagrinėjimo dalykui yra reikšmingos teismo nustatytos faktinės aplinkybės šioje byloje, nesudaro pagrindo iš teismo sprendimo šalinti motyvus.
Dėl bylos procesinės baigties
62. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą bei apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, ieškovės ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo atmetęs, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
63. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
64. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos.
65. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė priteisti iš ieškovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad įrodymai dėl patirtų atstovavimo išlaidų bus pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Byla išnagrinėta teisme 2023 m. vasario 21 d. bei šios dienos nutartimi buvo atidėtas procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas. Atsakovas iki 2023 m. vasario 21 d. nepateikė įrodymų pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl šiuo atveju atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsniu, 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliantės (ieškovės) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.