Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. vasario 14 d. nutarties netenkinti atsakovės D. Z. pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovei D. Z. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. S. 2017 m. birželio 7 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės D. Z. 450 EUR nuostolių atlyginimui už atsakovės gyvūno (šuns) padarytą žalą ir bylinėjimosi išlaidas.Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 16 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškinį tenkino visiškai - priteisė ieškovės A. S. naudai iš atsakovės D. Z. 450 EUR žalos atlyginimą ir 365 EUR bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė D. Z. pateikė prašymą panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą už akių, atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, skirti ieškovei baudą dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis arba nepagrįsto viešo procesinių dokumentų paskelbimo paskyrimo. Pareiškime nurodė, kad su ieškove jau ne vienerius metus gyvena kaimynystėje, todėl jai buvo žinoma atsakovės faktinė gyvenamoji vieta. Mano, kad ieškovė, ieškinyje nurodydama tik atsakovės deklaruotą gyvenamąją vietą kaip procesinių dokumentų įteikimo adresą, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis.Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartimi atsakovės pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo netenkino. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 17 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartį panaikino ir atsakovės D. Z. pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2018 m. vasario 14 d. nutartimi atsakovės D. Z. pareiškimo dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017-08-16 sprendimo už akių peržiūrėjimo netenkino ir įpareigojo atsakovę D. Z. per 2 dienas nuo nutarties gavimo per jos atstovą dienos pateikti teismui duomenis apie jos realią gyvenamąją vietą.Teismas konstatavo, kad visi veiksmai, jog byla būtų kuo greičiau išnagrinėta pagal galiojantį CPK, buvo atlikti įstatymo ribose ir jų nepažeidžiant. Pagrindo konstatuoti, jog atsakovei šioje byloje buvo netinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimą teisme, nėra. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra objektyvaus pagrindo išvadai, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje nebuvo galima priimti sprendimo už akių.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė D. Z. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018-02-14 nutartį ir perduoti klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo (kitos sudėties teismui).Apeliantė nurodo, kad teisėjas V. Ambrulevičius negalėjo ir neturėjo spręsti atsakovės (apeliantės) pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo dar kartą, nes teisėjas jau buvo išsakęs savo nuomonę, priimdamas 2017-09-18 nutartį. Šis teismas (teisėjas) jau yra išsakęs savo nuomonę apie bylos baigtį.Vilniaus apygardos teismo 2018-01-17 nutartyje, kuri galioja, nėra apskųsta kasacine tvarka ir nėra sustabdyta, aiškiai ir vienareikšmiškai nustatyta (pripažinta), kad teismas netinkamai taikė ir aiškino proceso normas, t.y. atsakovei (apeliantei) procesiniai dokumentai (ieškinys su priedais) byloje nebuvo įteikti tinkamai, viešo paskelbimo įteikimo būdas pasirinktas pažeidžiant įstatymų reikalavimus, teismas negalėjo priimti sprendimo už akių, nes faktiškai atsakovė (apeliantė) nežinojo apie nagrinėjamą bylą.Ieškovė A. S. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo netenkinti atsakovės D. Z. atskirojo skundo ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018-02-14 nutartį. Ieškovė nurodo, kad CPK 71 straipsnyje yra įtvirtintas neleistinumo teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylas principas, tačiau teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad šis principas galioja tik nagrinėjant ginčo šalių bylą iš esmės, o ne sprendžiant atskirus procesinius klausimus atskiroje bylos dalyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-23 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2009; 2013-06-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2013; 2015-02-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105-969/2015). Nagrinėjamoje byloje teisėjas V. Ambrulevičius, dėl kurio neteisėtumo nagrinėjant pareiškimą atsakovė kelia abejonių, sprendė tik prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, t. y. buvo sprendžiamas tik konkretus proceso teisės klausimas – naikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą ar ne (CPK 288 str. 3 d.). Iš skundžiamos 2018-02-14 nutarties turinio matyti, kad teisėjas V. Ambrulevičius nieko nepasisakė dėl nagrinėjamo šalių ginčo materialaus teisinio pagrindo, todėl nėra pagrįstų abejonių, leidžiančių spręsti, jog teisėjas V. Ambrulevičius negalėjo pakartotinai išspręsti vien tik šio konkretaus procesinio klausimo nagrinėjamoje civilinėje byloje.Laiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritikavo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį ir padarė išvadą, kad procesiniai dokumentai atsakovei yra tinkamai įteikti. „Procesinių dokumentų civilinėse bylose įteikimo ir pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje tvarkos aprašas“ procesinių dokumentų įteikimo atsakovei metu negaliojo (įsigaliojo tik 2017 m. liepos 1 dieną). Dėl procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu šioje civilinėje byloje Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi buvo nuspręsta dar 2017-06-29.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atsakovės atskirasis skundas iš esmės sudaro pakankamą pagrindą apskųstą teismo nutartį panaikinti.Atsakovė esminiu atskirojo skundo argumentu nurodo bylą nagrinėjusio teismo (teisėjo) šališkumą. Apeliantė teigia, kad šios sudėties teismas (teisėjas V. Ambrulevičius) negalėjo ir neturėjo spręsti atsakovės pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo dar kartą, nes teisėjas jau buvo išsakęs savo nuomonę, priimdamas pirmąją nutartį (2017-09-18) dėl pareiškimo, kuriuo konstatavo pareiškėjos tariamą procesinį netinkamą elgesį bei išsakė nuomonę, jog atsakovė nepateikė jokių duomenų, kad sprendimas už akių neteisėtas ir nepagrįstas. CPK 71 straipsnyje yra įtvirtintas neleistinumo teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylas principas, kuris nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad šis principas galioja tik nagrinėjant ginčo šalių bylą iš esmės, o ne sprendžiant atskirus procesinius klausimus atskiroje bylos dalyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-23 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2009; 2013-06-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2013; 2015-02-27 nutartį civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-105-969/2015; kt.). Nagrinėjamoje byloje teisėjas V. Ambrulevičius, dėl kurio neteisėtumo nagrinėjant pareiškimą apeliantė kelia abejones sprendė tik prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, t. y. buvo sprendžiamas tik konkretus proceso teisės klausimas – naikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą ar ne (CPK 288 str. 3 d.). Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teisėjas V. Ambrulevičius nepasisakė dėl nagrinėjamo šalių ginčo materialaus teisinio pagrindo, todėl nėra formalaus pagrindo objektyviai abejoti ir konstatuoti, kad teisėjas V. Ambrulevičius negalėjo pakartotinai išspręsti šio konkretaus procesinio klausimo.Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucija kiekvienam asmeniui, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, garantuoja teisę kreiptis į teismą kaip vienintelę instituciją, vykdančią teisingumą (Konstitucijos 30, 109 str.). Taigi asmens teisė į nešališką ir nepriklausomą teismą visų pirma yra konstitucinė teisė. Ši teisė taip pat yra įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kuri yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Konstitucijos 138 str. 3 d.), 6 straipsnyje. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas ir nešališkumas kaip vienas civilinio proceso principų įtvirtintas ir CPK 21 straipsnyje.CPK 65, 66 straipsniuose įtvirtinta teisėjo pareiga nusišalinti, kai egzistuoja atitinkamos aplinkybės, keliančios (ar galinčios kelti) abejonių teisėjo nešališkumu. Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant garantijas, įtvirtinančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2007; 2007-11-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2007; 2013-08-30 civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2013; 2016-11-18 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-469-313/2016). Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos galima daryti išvadą, kad sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (žr., pvz., 2000 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Coeme ir kt. prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 32492/96; 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Salov prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 65518/01).Nagrinėjamu atveju teisėjas V. Ambrulevičius sprendė atsakovės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo dar kartą – kai Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 17 d. nutartimi panaikino to paties teisėjo priimtą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartį ir atsakovės D. Z. pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Akivaizdu, kad, siekiant išvengti bet kokių abejonių dėl neobjektyvumo priimant procesinį sprendimą, teisėjas V. Ambrulevičius pats turėjo apsvarstyti nusišalinimo klausimą, atsižvelgiant į tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės gali atrodyti objektyviam stebėtojui, t. y. atsakovei.Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas, neturi pakankamo ir pagrįsto pagrindo konkrečiu atveju konstatuoti, kad teisėjas V. Ambrulevičius, priimdamas skundžiamą nutartį, buvo šališkas ir dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį. Sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių, taip pat, kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašo priimti sprendimą už akių (CPK 285 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju sprendimas už akių gali būti priimtas, kai, būdama tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimą, šalis nevykdo procesinės pareigos rūpintis proceso skatinimu arba piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, siekdama nepagrįstai vilkinti bylos nagrinėjimą. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendimas už akių nėra klasikinė ir įprasta teisingumo įgyvendinimo forma. Sprendimas už akių yra vienos iš ginčo šalių netinkamo, pasyvaus procesinio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-06-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-219/2017). Pareiškimo peržiūrėti sprendimą už akių padavimas yra vienintelis būdas pasyviajai šaliai pašalinti savo neatvykimo į teismo posėdį ar kitokio pasyvumo padarinius, nes ji negali sprendimo už akių skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka (CPK 285 str. 5 d.; Lietuvos apeliacinio teismo 2017-02-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-235-370/2017, 2018-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-137-302/2018).

26 Taigi pagal teisinį reglamentavimą vienintelis sprendimo už akių priėmimo pagrindas yra vienos iš šalių pasyvumas, t. y. nepagrįstas nepateikimas bylą nagrinėjančiam teismui atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo procesinio dokumento arba neatvykimas į teismo posėdį, todėl būtina tokį šalies elgesį įvertinti. Ir priešingai, teismas netenkina šalies prašymo priimti sprendimą už akių, kai neatvykusiai ar procesinio dokumento nepateikusiai šaliai nebuvo tinkamai pranešta apie parengiamojo ar teismo posėdžio laiką ir vietą arba nebuvo tinkamai įteikti procesiniai dokumentai, kuriuose nurodyta per nustatytus terminus pateikti atsiliepimą į ieškinį, paruošiamąjį dokumentą (CPK 285 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartimi, kuria išnagrinėtas atsakovės D. Z. atskirasis skundas dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovės D. Z. pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad, remiantis CPK 123 straipsnio 3 dalyje numatyta įteikimo fiziniam asmeniui tvarka, atsakovei buvo tinkamai įteikti procesiniai dokumentai. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas negalėjo priimti sprendimo už akių, nes faktiškai atsakovė nežinojo apie nagrinėjamą bylą, todėl ir nepateikė atsiliepimo į ieškinį.Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikti išaiškinimai nėra privalomi klausimą iš naujo nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui, jei teismas, tirdamas byloje surinktus įrodymus, turi pagrindo spręsti priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-695/2015, Lietuvos apeliacinio teismo 2017-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-385-186/2017). Toks išaiškinimas liečia ir apeliacinės instancijos teismą, kuris, antrojo (pakartotinio) bylos nagrinėjimo metu gali prieiti prie kitokių išvadų nei pirmesnėje nutartyje, jeigu žemesnės instancijos teismas nustatė kitas faktines aplinkybes, reikšmingai besiskiriančias nuo aplinkybių, nustatytų iki bylos grąžinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-378/2016). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenustatė jokių reikšmingų naujų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nepaisyti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartyje konstatuotų faktinių aplinkybių, kad procesiniai dokumentai atsakovei buvo įteikti netinkamai. Pažymėtina, kad procesinių dokumentų ir teismo pranešimų bei šaukimų į posėdį įteikimo tvarka reglamentuojama CPK XI skyriaus antrojo skirsnio (CPK 117–132 str.) normomis. CPK 130 straipsnio 1 dalis nustato procesinių dokumentų įteikimą viešo paskelbimo būdu. Kasacinis teismas išaiškino, jog procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu yra išimtinis ir CPK numato dvi būtinas CPK 130 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygas: pirma, kai adresato gyvenamoji ir darbo vietos nežinomos ir, antra, kai CPK nustatyta tvarka nėra galimybės paskirti kuratorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-10-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2016).Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 17 d. nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pasiūlyti ieškovei patikslinti atsakovės gyvenamosios vietos adresą, tačiau to nepadarė. Pagal kasacinio teismo praktiką, procesinių dokumentų byloje dalyvaujančiam asmeniui teismui nurodytais fizinio asmens gyvenamosios ir darbo vietos adresais neįteikimas savaime nesuponuoja išvados, jog adresato gyvenamoji ir darbo vietos nežinomos ir yra pagrindas įteikti dokumentus viešojo paskelbimo būdu. Tokiu atveju teismas, atsižvelgdamas į konkrečios situacijos aplinkybes, turėtų nuspręsti, ar procesiniai dokumentai turėtų būti pakartotinai siunčiami nurodytais adresais, ar turėtų būti imamasi papildomų priemonių adresato gyvenamosios vietos ir (ar) darbo vietos adresams nustatyti (pvz., pateikiamas paklausimas Gyventojų registrui, Socialinio draudimo fondo valdybai, ieškovas (pareiškėjas) įpareigojamas patikslinti atsakovo (suinteresuoto asmens) adresą ir pan.), ar turėtų būti taikomas kitas CPK nustatytas procesinių dokumentų įteikimo būdas (CPK 129, 130 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-916/2015). Šios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nėra paneigtos ir naujų aplinkybių, kurios leistų daryti priešingą išvadą, į bylą nepateikta. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ieškinys su priedais buvo siunčiamas atsakovei vieną kartą atsakovės deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, vokas grįžo neįteiktas. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. birželio 29 d. priėmė nutartį, kuria konstatavo, kad duomenų apie kitą atsakovės gyvenamąją vietą nėra, tačiau iš byloje esančios medžiagos matyti, kad duomenys apie atsakovės gyvenamąją vietą niekaip nebuvo patikslinti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad procesiniai dokumentai atsakovei buvo įteikti netinkamai, taigi teismas negalėjo priimti sprendimo už akių, todėl yra pagrindas sprendimą už akių panaikinti ir bylą nagrinėti ginčo teisena (CPK 285 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 288 straipsnio 4 dalies 2 punktas).Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ankščiau aptartas teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kurią yra pagrindas panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės (CPK 337 str. 1 d. 2 p.) – atnaujinti bylos nagrinėjimą ir perduoti ją nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 289 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. vasario 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą už akių, atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.