- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-18
- Bylos Nr.
- e2A-967-258/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02583-2017-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Kisielienė
- Atsakovas
- D. Z.
- Ieškovas
- A. S.
- Kategorijos
- 2.2.4.4.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.18.3Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Kisielienė vienasmeniškai rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovei D. Z. dėl nuostolių atlyginimo,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės D. Z. 450 EUR patirtų nuostolių už atsakovės gyvūno (šuns) padarytą žalą ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2016 m. gegužės 22 d. apie 19 val. atsakovei D. Z. priklausantis Vokiečių aviganio veislės šuo lakstė palaidas ir be antsnukio atsakovės šeimai priklausančiame neaptvertame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini)., Vilniaus raj. sav., iš kur išbėgo ir užpuolė greta (duomenys neskelbtini) gatvės lauko keliuku ieškovės dukros K. S. vedžiojamą Jorkšyro terjero veislės šunį, pastarąjį mirtinai sudraskydamas. Tokiu būdu ieškovei A. S. buvo padaryta turtinė žala.
2. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Teigė, kad neginčija paties įvykio bei jo faktinių aplinkybių, t.y. kad 2016 m. gegužės 22 d. apie 19 val. atsakovei priklausantis vokiečių aviganio veislės šuo, būdamas palaidas ir be antsnukio jų šeimai priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., mirtinai sudraskė į minėtą žemės sklypą atbėgusį palaidą, ieškovei priklausantį šunį. Nurodė, kad didžiąja dalimi dėl įvykusio atsitikimo kalta pati ieškovė, kuri pati pažeidė Gyvūnų laikymo Vilniaus r. sav., teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių 8.10, 50 punktus. Nors atsakovės žemės sklypas ir nebuvo aptvertas, tačiau akivaizdu (pagal 2016-06-14 nutarimą), jog atsakovės šuo buvo jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Ieškovė neužtikrino, jog jos šuo nepatektų į kitas privačias valdas be savininko sutikimo, šuo buvo palaidas (be pavadėlio), kas iš esmės ir nulėmė šio įvykio kilimą ir laikytina dideliu neatsargumu. Taip pat pažymėjo, kad atsakovės šuo nebuvo niekur vedamas, jis buvo savo savininko žemės sklype, kaip ir nustatyta administracinio teisės nusižengimo byloje (nutarime). Šio nutarimo aplinkybių ieškovė neginčijo, jo neskundė. Darytina išvada, jog egzistuoja ir yra įrodytas ieškovės didelis neatsargumas dėl žalos atsiradimo, kas šiuo atveju eliminuoja atsakovės civilinę (deliktinę) atsakomybę. Ieškovė byloje nepateikusi jokių duomenų apie netekto šuns veislę, vertę, amžių, sveikatos būklę ir t.t., ir akivaizdu, jog šios aplinkybės svarbios bei lemia tokio objekto (šuns) vertę. Kito (naujo) šuns įsigijimas (jo vertė) negali būti besąlygiškai ir automatiškai prilyginama netekto šuns vertei, kai nėra visiškai jokių aiškių duomenų apie netektą šunį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas priteisė ieškovei A. S. iš atsakovės D. Z. 450 EUR nuostolių bei 850 EUR bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas nustatė, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos administracinės komisijos 2016 m. birželio 14 d. nutarime nurodyta, jog atsakovės šuo užpuolė ir mirtinai sudraskė į atsakovės žemės sklypą atbėgusi ieškovės šunį, tačiau nutarime taip pat pažymėta, kad abiejų suinteresuotų asmenų parodymai dėl įvykio vietos skyrėsi – D. Z. įvykio vietą nurodė jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, tuo tarpu A. S. teigė, kad viskas vyko servitutiniame kelyje ((duomenys neskelbtini)). Teismas pažymėjo, kad administracinio teisės pažeidimo bylos nepatenka į CPK 182 straipsnio 2 punkto reguliavimo sritį, taigi, administraciniame nutarime nurodytos aplinkybės dėl įvykio vietos neturi prejudicinės galios. Liudytoja apklausta K. D. S. parodė, kad atsisukusi pamatė, kad perkąstas šuo guli ant kelio. Minėtos liudytojos parodymai dėl įvykio vietos atitinka pirminius, administracinėje byloje teiktus paaiškinimus, nuoseklūs buvo ir liudytojo P. S. parodymai dėl įvykio vietos, todėl jais netikėti teismas neturi pagrindo. Teismas nurodė, kad byloje nėra kitų įrodymų, išskyrus atsakovės atstovo paaiškinimus, kad ieškovės šuo buvo patekęs į atsakovės žemės sklypą. Administraciniame nutarime konstatuota, kad įvykis įvyko būtent atsakovei priklausančiame žemės sklype, tačiau administraciniame nutarime pažymėta, kad suinteresuotų asmenų parodymai dėl įvykio vietos skiriasi ir nėra nurodyta, kuo remiantis daroma išvada, kad atsakovės šuo pagavo ir perkando ieškovės šunį būtent atsakovės žemės sklype.
5. Teismas nurodė, jog pagal byloje esančius duomenis, ieškovei priklausęs Jorkšyro terjeras, vedamas be pavadėlio, kitiems asmenims jokios žalos nepadarė. Teismų praktikoje išaiškinta, kad atsargumas reiškia pasisaugojimą, galimą pavojaus numatymą, dideliu neatsargumu laikomas rizikingas, pakankamai aiškus ir kiekvienam asmeniui suvokiamas atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys, paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių nepaisymas. Teismas, įvertinęs šuns rūšį, vietą, kurioje jis buvo vedamas (ne miesto teritorija, kaip matyti iš administracinėje byloje esančių nuotraukų, vietovė nėra tankiai apgyvendinta), ieškovės dukters veiksmus vedant šunį be pavadėlio nelaikytini dideliu neatsargumu, nes nebuvo pakankamo pagrindo manyti, kad vedamas šuo sukels žalos ir, kaip matyti iš bylos medžiagos, jos nesukėlė. Tuo tarpu pagal CK 6.267 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą už nurodytų gyvūnų padarytą žalą savininkas (valdytojas) atsako be kaltės. Šuo gali kelti pavojų ir padaryti žalos kitiems asmenims, todėl atsakovė, laikydama šunį ne voljere ar pririštą prisiėmė atsakomybę už galimą šios rizikos materializavimą – žalos atsiradimą net ir tada, kai ji padaryta atsitiktinai. Teismas pripažino, kad yra nustatytos visos atsakovės visos civilinės atsakomybės sąlygos, tuo tarpu atsakovė neįrodė, kad būtų buvę CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių, dėl kurių ji galėtų būti visiškai ar iš dalies atleista nuo pareigos atlyginti žalą (CPK 185 str.).
6. Teismas, pasisakydamas dėl žalos dydžio, nurodė, jog ieškovė pateikė įrodymus, kad dėl neteisėtų atsakovės veiksmų praradusi turtą (šunį) įsigijo kitą, analogiškos veislės šunį, už kurį sumokėjo 450 EUR, pateikė minėtą aplinkybę patvirtinančius įrodymus – pirkimo sutartį. Atsakovė neįrodinėjo, kad minėta sutartis yra fiktyvi, jos neginčijo, neteigė, kad nurodyta šuns kaina yra nereali ar neprotinga ir neatitinka tokios pat rūšies ieškovės prarasto paauginto šuns vertės. Teismas ieškovės reikalavimą laikė įrodytu ir iš atsakovės D. Z. ieškovei A. S. priteisė 450 EUR turtinės žalos atlyginimą (CPK 178 str., 185 str., CK 6.249 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Apeliaciniu skundu apeliantė (atsakovė) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą –ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:
7.1. Ieškinį, dėl nuostolių atlyginimo byloje pareiškė A. S., kuri bylą nagrinėjant iš esmės nurodė, jog realiai buvęs sudraskytas šuo priklausė jų „šeimai“. Akivaizdu, jog nei CK, nei CPK nenumato „šeimos“ kaip teisės subjekto, turinčio teisinį veiksnumą ir teisnumą, kuris galėtų reikšti ieškinį teisme, dėl pažeistos teisės apgynimo. Jokių duomenų, jog būtent ieškovė yra (buvo) sudraskyto šuns savininkė, nėra (ieškovė nepateikė). Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 str. 12 d., nurodyta, jog gyvūno savininkas yra asmuo, kuriam gyvūnas priklauso nuosavybės teise. Byloje pateiktas (išreikalautas) gaišenos patologinio anatominio tyrimo aktas Nr. 8055 P1, kuriame aiškiai nurodyta, jog gaišenos (reiškia buvusio šuns) savininkas yra T. S., (duomenys neskelbtini), Vilnius. Teismas šios aplinkybės bei šio įrodymo, nevertino ir dėl jo visiškai nepasisakė. Vien dėl šios priežasties, ieškovo ieškinys turėjo būti atmestas.
7.2. Teismas sprendime savo iniciatyva išreiškė abejones nutarime konstatuotai pažeidimo (šuns sudraskymo) vietai (kad tai įvyko atsakovės žemės sklype), ir pats šias nutarimo aplinkybes paneiginėja liudytojos K. D. S., kuri ir buvo paleidusi šunis, bei yra ieškovo dukra, parodymais, laikydamas juos nuosekliais, teisingais. CPK 197 str. 2 d. draudžia naudoti liudytojų parodymus paneigiant šių dokumentuose nustatytas aplinkybes, tačiau teismas sprendime netgi nemotyvavo, kodėl šiuo atveju buvo leista naudoti liudytojų parodymus. Teismo sprendime aiškiai ir nekonstatuota (neaišku), ar byloje paneigta ši aplinkybė, t.y. tai, jog šuo buvo sudraskytas atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, ar ne. Todėl akivaizdu, jog ieškovo prašymu apklaustų liudytojų parodymai nepagrįstai teismo sprendimu pripažinti nuosekliais ir teisingais.
Žemesnės instancijos teismas
7.3. Teismas sprendimu netinkamai aiškino taikė CK 6.270 str. 1 d. normą, t. y. liudytojos K. D. S. elgesį, kuomet ji du šunis vedė (paleido) be pavadėlių. Dar daugiau, ji pati pripažino, jog tam tikrą laiką jų net normaliai nestebėjo, nematė kur jie yra (kažkur užsižiūrėjo). Teismo sprendime nurodyti (pripažinti) motyvai, jog jorkšyro terjeras kitiems asmenims jokios žalos nepadarė (nesukėlė), ji nenubausta už taisyklių pažeidimą yra nesvarbūs ir neesminiai vertinant šiuo atveju asmens elgesį didelio neatsargumo prasme (CK 6.270 str. 1 d.), nes ši norma skirta būtent įvertinti nukentėjusiojo (ar su juo susijusio) asmens elgesio įtaką žalos atsiradimui, o ne vertinti jo galimai padarytą ar nepadarytą žalą. Taigi, byloje neabejotinai nustatyta, jog K.D. S. ne tik, kad vedė šunis be pavadėlio, bet dar jų normaliai ir nematė, nekontroliavo (nestebėjo).
7.4. Teismas sprendime cituoja taisyklių punktus, kuriuose nurodo kaip turi elgtis asmuo vedantis šunis atviroje vietoje (ir visiškai nesvarbu kokios veislės ir visiškai nesvarbu, ar jis gali padaryti žalą ar ne), tačiau šias normas taiko tik atsakovei. Tuo tarpu ieškovei ši norma netaikoma. Nors minėtų taisyklių normos yra imperatyvios, t.y. taisyklių 8.10 p. nurodoma, jog gyvūnų laikytojas, be Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme nurodytų pareigų, turi užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai be savininko ar laikytojo priežiūros nepatektų į kitas privačias valdas, bendrojo naudojimo teritorijas, patalpas. Šių taisyklių 50 p. imperatyviai nurodo, kur, kokie ir kaip turi būti vedami šunys. Ir akivaizdu, jog šios imperatyvios normos buvo pažeistos, jų buvo nepaisoma. Šių taisyklių nesilaikymas atitinka didelio neatsargumo situaciją, kuomet asmuo nesisaugoja (pats nesaugoja savo šuns), nenumato pavojaus (nors puikiai žinojo, kad yra ar gali būti ir kitų šunų), tačiau vis tiek ignoruoja taisykles, t. y. paleidžia kelis šunis vienus, jų nekontroliuoja. Neabejotina, kad jeigu K. D. S. šunys būtų nešami arba vedami su pavadėliu, nelaimės būtų išvengta.
7.5. Byloje ieškovas iš viso nepateikė jokių įrodymų, kokia buvo netekto šuns vertė. Ieškovas nurodė, jog šunį įsigijo už 320 EUR. Tačiau jos pačios pateikti parodymai (paaiškinimai) ANK byloje (kuri sudaro šios bylos medžiagą), jog už šunį buvo sumokėta 600 litų (174 EUR). Ieškovo sutuoktinis nurodęs, jog mokėjo 180 EUR. Nepateikti jokie duomenys, kada, iš kur minėtas šuo buvo įsigytas. Todėl visiškai nepagrįsti teismo sprendimo motyvai, jog šuniukas paaugo, jo vertė padidėjo, nes tokių duomenų (įrodymų) nėra byloje, t. y. nėra įrodymų už kiek jis įsigytas (kiek jis buvo vertas ir pan.), todėl neaišku, kiek ir jo vertė padidėjo (jeigu padidėjo).
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovės D. Z. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės 2018 m. rugsėjo 10 d. teismo sprendimą. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:
8.1. CK 4.38 str. numato, jog „Nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas.“ LR Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 str. 13 p. yra apibrėžta, kad „Gyvūno savininkas – asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso gyvūnas.“ Kaip nurodė ieškovė teismo posėdyje, sudraskytą Jorkšyro terjero veislės šunį ji įsigijo (nusipirko) iš kito asmens 2013 metais už 600 litų sumą žodinės formos pirkimo – pardavimo sandorio pagrindu. CK 6.311 str. yra numatyta, jog „Pirkimo – pardavimo sutarties formą nustato sandorių sudarymo formos taisyklės.“ Sutinkamai su tuometinės redakcijos CK 1.73 str. 1 d. 1 p. nuostata, numatančia, kad „Paprasta rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu“, minėtas 2013 m. sandoris atitiko įstatymo nustatytą žodinę formą. Tai patvirtina byloje esančiame 2016-06-14 Vilniaus rajono savivaldybės tarybos administracinės komisijos nutarime Nr. TK16-80 administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. TK13-80, kuriuo atsakovė buvo nubausta administracine bauda, konstatuotas faktas, jog sudraskytas Jorkšyro terjero veislės šuo priklausė ieškovei.
8.2. Ieškovės šuo buvo sudraskytas (duomenys neskelbtini) g. kelyje, šiuo tikslu atsakovei priklausančiame žemės sklype nustatytame kelio servitute. CK 4.119 str. 1 d. yra numatyta, jog „Kai kelio servitutu suteikiama teisė važiuoti transporto priemonėmis, papildomai nenustatant galimybės pasinaudoti juo kitais tikslais ir nenustatant naudojimosi juo apribojimų, laikoma, kad tokiu keliu galima važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis ir naudotis kaip pėsčiųjų taku.“ Būtent šioje (duomenys neskelbtini) g. kelio dalyje 2016-05-22 apie 19 val. ieškovės dukra K. S. ir vedžiojo ieškovei priklausančius du Jorkšyro terjero veislės šunis.
8.3. Atsakovė taip pat reiškia nepasitenkinimą dėl to, jog ieškovės šunys irgi buvo palaidi. Šioje vietoje ieškovė pakartotinai nurodo teismo posėdyje nurodytas visiems žinomas aplinkybes (CPK 182 str.), kad Jorkšyro terjero veislės šunys yra maži, tik iki 3 kg sveriantys, dažniausiai ant rankų nešiojami šunys, kurie dėl šių savo fizinių duomenų faktiškai negali padaryti žalos pašaliniams asmenims ar jų turtui.
8.4. Ieškovė dėl patirto šuns netekimo, siekdama atkurti iki neteisėtų atsakovės D. Z. veiksmų buvusią faktinę padėtį, 2017-04-15 byloje pateiktos šuns pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įsigijo labai panašų į turėtą Jorkšyro terjero veislės, amžiaus ir lyties šunį už jį sumokėdama 450 eurų sumą. Ši suma tuo pačiu realiai atitinka ir tapataus 2016-05-22 netekto šuns vidutinę rinkos kainą. Sutinkamai su CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ši pinigų suma kartu yra ir ieškovės turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), kurių ji būtų neturėjusi, jeigu Atsakovė 2016-05-22 būtų užtikrinusi, kad jos laikomas Vokiečių aviganio veislės šuo nekeltų grėsmės kitų asmenų turtui. Atsakovė jokių rašytinių įrodymų teismui patvirtinančių, kad netekto šuns kaina yra mažesnė, nepateikė, todėl pirmos instancijos teismas, nesant kitokių duomenų byloje, laikė, kad dėl netekto šuns ieškovė patyrė 450 EUR turtinę žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
9. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).
10. Byloje kilo ginčas dėl faktinių bylos aplinkybių, kaltės ir atsakomybės dėl naminių gyvūnų savininko padarytos žalos atlyginimo bei jos dydžio.
Dėl tinkamo ieškovo byloje
11. Apeliantės teigimu, byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad ieškovė yra šuns savininkė ir tuo pagrindu turi teisę reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. A. S., kuri bylą nagrinėjant iš esmės nurodė, jog realiai buvęs sudraskytas šuo priklausė jų „šeimai“, o CK, nei CPK nenumato „šeimos“ kaip teisės subjekto, turinčio teisinį veiksnumą ir teisnumą, kuris galėtų reikšti ieškinį teisme, dėl pažeistos teisės apgynimo. Be to, apeliantė atkreipė dėmesį, kad byloje pateiktas (išreikalautas) gaišenos patologinio anatominio tyrimo aktas Nr. 8055 P1, kuriame aiškiai nurodyta, jog gaišenos (reiškia buvusio šuns) savininkas yra T. S.. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apeliacinio skundo argumentu nesutinka.
12. Šalių dalyvavimo procese tikslas – pasiekti, kad teismo sprendimas turėtų tiesioginę įtaką jų materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Dėl to visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas), arba kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (netinkamas atsakovas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. VšĮ „Vilniaus butai“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-161/2009). Nagrinėjamos bylos atveju byloje nustatyta, jog ieškovė teismo posėdžio metu patvirtino, jog Jorkšyro terjero veislės šunį ji įsigijo iš kito asmens 2013 metais. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos išnagrinėtoje administracinės teisės pažeidimo bylos dokumentuose taip pat ir šioje byloje priimtame 2016 m. birželio 14 d. nutarime, savininke nurodoma A. S.. Aplinkybė, kad ieškovė ieškinyje nurodė, jog šiuo priklauso šeimai reikšmės neturi, nes šuo buvo auginamas ieškovės šeimoje, todėl ir nurodyta, kad šuo priklausė ieškovės šeimai. Be to, ieškovu ieškinyje nurodyta ne „šeima“, o A. S., todėl atmestinas atsakovės argumentas, kad šeima nėra tinkamas subjektas ieškiniui reikšti. Taip pat nesutiktina su atsakove, kad šuns savininkas yra T. S., nes gaišenos patologinio anatominio tyrimo aktas Nr. 8055 P1 nurodyta, jog gaišenos (reiškia buvusio šuns) savininkas yra T. S.. Tačiau vien šio akto pagrindu negalima konstatuoti, kad ieškovė yra netinkama šios bylos šalis, nes kaip jau minėta, byloje yra pakankamai duomenų patvirtinančių, kad ieškovė buvo prarasto šuns savininkė, todėl ji laikytina turinti reikalavimo teisę atsakovei.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
13. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai sprendime savo iniciatyva išreiškė abejones Vilniaus rajono savivaldybės administracinės komisijos 2016 m. birželio 14 d. nutarime konstatuotai pažeidimo (šuns sudraskymo) vietai (kad tai įvyko atsakovės žemės sklype), ir pats šias nutarimo aplinkybes paneigė liudytojos K. D. S. parodymais. Tuo tarpu CPK 197 str. 2 d. draudžia naudoti liudytojų parodymus paneigiant šių dokumentuose nustatytas aplinkybes. Su tokiu apeliantės argumentu taip pat nėra jokio pagrindo sutikti, kadangi atsakovė interpretuoja nutarimą sau naudinga linkme, t. y. remiasi vienu nutarimo sakiniu, kuris jai palankus, tačiau visiškai neatsižvelgdama į visą nutarimo kontekstą.
14. Vilniaus rajono savivaldybės administracinės komisijos 2016 m. birželio 14 d. nutarime nurodyta, kad komisija nustatė, jog atsakovės šuo užpuolė ir mirtinai sudraskė į atsakovės žemės sklypą atbėgusi ieškovės šunį. Tačiau tame pačiame nutarime taip pat nurodyta, kad bylos (administracinės) nagrinėjimo metu paaiškėjo kad abiejų suinteresuotų asmenų parodymai dėl įvykio vietos skiriasi. D. Z. įvykio vietą nurodė jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, tuo tarpu A. S. teigė, kad viskas vyko servitutiniame kelyje ((duomenys neskelbtini)). Kadangi šiame nutarime nėra vienareikšmiškai nustatyta įvykio vieta, pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis tik viena nutarimo dalimi, t. y. ta, kur nurodyta, kad atsakovės šuo ieškovės šunį užpuolė atsakovė sklype visiškai neatsižvelgiant į tai, kad jau administracinės bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo kitokios aplinkybės – kad yra ginčas tarp šalių dėl įvykio vietos.
15. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog administracinio teisės pažeidimo bylos nepatenka į CPK 182 straipsnio 2 punkto reguliavimo sritį, taigi, administraciniame nutarime nurodytos aplinkybės dėl įvykio vietos neturi prejudicinės galios. Pažymėtina, jog tuo atveju, kai šalys remiasi įrodymais, esančiais kitose, teismų jau išnagrinėtose civilinėse, baudžiamosiose ar administracinėse bylose, tokių įrodymų išreikalavimas atitinka įtvirtintus proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kooperacijos principus. Administracinėje byloje esantys dokumentai vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Administracinėje byloje tiriami ir vertinami administracinio proceso ir administracinių įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai administracinėje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi.
16. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas detaliai ištyręs pateiktų į bylą įrodymų visumą, išklausęs šalių ir liudytojų paaiškinimus, pagrįstai sprendė, jog byloje nėra kitų įrodymų, išskyrus atsakovės atstovo paaiškinimus, kad ieškovės šuo buvo patekęs į atsakovės žemės sklypą. Šiuo atveju nebuvo jokio pagrindo netikėti betarpiškai įvykio vietoje dalyvavusios liudytojos K. D. S. parodymais, kuri nurodė, jog ji su šunimis ėjo keliuku link ežero, kur buvo vienas iš šunų užpultas atsakovės šuns, taip pat ir P. S., kuris iš karto po įvykio buvo atėjęs į vietą, parodymais dėl įvykio vietos. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog įvykis buvo ne servitutiniame kelyje, o būtent jos žemės sklype, todėl nėra pagrindo padaryti kitokią išvadą dėl įvykio vietos nei padarė pirmosios instancijos teismas.
Dėl atsakovės civilinės atsakomybės
17. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.245 straipsnio 1 dalis).
18. CK 6.267 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Aplinkybės, susijusios su nenugalima jėga, nagrinėjamoje byloje nėra įrodinėjamos. Apeliantės teigimu, ji privalėjo būti atleista nuo atsakomybės dėl didelio pačio nukentėjusio asmens neatsargumo. Apeliacinės instancijos teismas su apeliante sutinka iš dalies.
19. Byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantės šuo įvykio metu buvo ne voljere, be pavadėlio ir be antsnukio. Byloje taip pat nustatyta, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos administracinės komisijos 2016 m. birželio 14 d. nutarimu atsakovė D. Z. buvo pripažinta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą, ATPK 110 str. 10 d. dėl to, kad jai priklausantis žemės sklypas nėra aptvertas, į jį lengva patekti, D. Z. neužtikrino, kad jos laikomas šuo neužpultų ir nesudraskytų A. S. priklausančio šuns, tokiu būdu D. Z. pažeidė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 3 d įsakymu Nr. A27(1)-2876 patvirtintų Gyvūnų laikymo Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių (toliau – Taisyklės) 8.9 p., 8.10 p. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą išvadai, kad yra įrodyti apeliantės neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys bei dėl jų kilusios žalos faktas (CPK 178 str., 185 str., CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.247, 6.249 straipsniai.).
20. Ieškovės dukra, apklausta byloje kaip liudytoja K. D. S., duodama teisme paaiškinimus, nurodė, jog ji savo šunis išsivedusi į lauką ir eidama keliuku paleido šunis nuo pavadėlio, o jie nubėgo nuo jos toliau. Išgirdusi šuns cypimą pamatė, kad atsakovės šuo ieškovės šunį laiko savo nasruose. Pirmosios instancijos teismas, sprendė, jog ieškovei priklausęs Jorkšyro terjeras, vedamas be pavadėlio, kitiems asmenims jokios žalos nepadarė, įvertinus šuns rūšį, vietą, kurioje jis buvo vedamas (ne miesto teritorija, kaip matyti iš administracinėje byloje esančių nuotraukų, vietovė nėra tankiai apgyvendinta), ieškovės dukters veiksmai vedant šunį be pavadėlio nelaikytini dideliu neatsargumu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė netinkamas išvadas dėl paties nukentėjusio asmens veiksmų ir jo neatsargumo nebuvimo. Sutiktina su apeliante, kad teismo motyvai, jog jorkšyro terjeras kitiems asmenims jokios žalos nepadarė (nesukėlė), ji nenubausta už taisyklių pažeidimą yra nesvarbūs ir neesminiai vertinant šiuo atveju asmens elgesį didelio neatsargumo prasme (CK 6.270 str. 1 d.), nes ši norma skirta būtent įvertinti nukentėjusiojo (ar su juo susijusio) asmens elgesio įtaką žalos atsiradimui, o ne vertinti jo galimai padarytą ar nepadarytą žalą.
21. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnis nustato gyvūnų laikytojų teises ir pareigas. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas visi gyvūnų laikytojai privalo nuolat rūpintis gyvūnų gerove ir apsauga; laikytis šio įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų gerovę ir apsaugą, reikalavimų; užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui; nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 3 d įsakymu Nr. A27(1)-2876 patvirtintų Gyvūnų laikymo Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių (toliau ir – Taisyklės) 8.10 p. nurodoma, jog gyvūnų laikytojas, be Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme nurodytų pareigų, turi užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai be savininko ar laikytojo priežiūros nepatektų į kitas privačias valdas, bendrojo naudojimo teritorijas, patalpas. Nurodytose taisyklėse nėra nurodytos išimtys, kokioms šunų veislėms ar kokiems šunims priklausomai nuo jų dydžio šios taisyklės netaikomos. Priešingai, jose įtvirtinta, kad šių Taisyklių Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje privalo laikytis visi asmenys (3 p.). Taisyklių nuostatos taikomos gyvūnų laikymui savivaldybės teritorijoje esančiose kaimo ir miesto gyvenamosiose vietovėse (2 p.).
22. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir Taisyklių nuostatos taikomos ne tik tam, kad šunys nekeltų grėsmės aplinkiniams, bet ir pačių gyvūnų saugumui. Šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti ir pačios ieškovės kaltę, neužtikrinant šuns saugumo, kad jam nebūtų keliama grėsmė. Tuo atveju, jei ieškovės šuo įvykio vietoje būtų vedamas su pavadėliu, tikėtina, kad atsakovei priklausęs šuo nebūtų turėjęs galimybės prisiartinti prie ieškovės šuns. Vedamas šuo su pavadėlius yra kontroliuojamas, matant paleistą didesnį už vedamą šunį, galima neiti tuo keliu, pasiimti jį į rankas, taip išvengiant kontakto su didesniu šunimi, o ne tiesiog šunį paleisti bėgti, taip eliminuojant bet kokią galimybę sukontroliuoti situaciją. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė pati neužtikrino šuns saugumo, juo labiau žinodama, kad jos šuo yra mažas, labiau pažeidžiamas ir todėl jam reikalinga didesnė priežiūra nuo išorės pavojų. Tačiau ieškovės kaltė ir neatsargumas nėra toks didelis, kad Taisyklių laikymasis būtų padėjęs išvengti visiško žalos kilimo. Kaip jau nustatyta apeliantės šuo ieškovės šunį užpuolė bendro naudojimo vietoje (servitutiniame kelyje), atsakovės šuo yra vokiečių aviganių veislės, gerokai didesnis už ieškovės šunį. Atsižvelgiant į tokio šuns veislę ir dydį, šeimininkai ypatingai turi rūpintis, kad šuo nekeltų pavojaus aplinkiniams. Tačiau, kaip jau byloje nustatyta, apeliantės šuo nebuvo laikomas voljere, lakstė neaptvertoje teritorijoje. Dėl netinkamos tokio šuns priežiūros ieškovė patyrė žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovei tenka 80 proc. kaltės, o ieškovei – 20 proc. kaltės.
Dėl žalos dydžio
23. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatyme nustatytų ar leistų išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo – restitutio in integrum – principo (CK 6.251 straipsnis), kuris iš esmės reiškia tai, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama grąžinti ją patyrusį asmenį į iki pažeidimo buvusią padėtį.
24. Pirmosios instancijos teismas ieškovei priteisė 450 Eur nuostolių. Šiuos nuostolius ieškovė grindė 2017 m. balandžio 15 d. šuns pirkimo – pardavimo sutartimi, kuria ieškovė A. S. įsigijo naują Jorkšyro terjero veislės šuniuką (2009 metų) už 450 Eur. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovei turi būti atlyginta prarasto šuns vertė. Nors prarasto šuns kaina ir buvo daug mažesnė apie 180 Eur, tačiau šiuo atveju atsižvelgtina į tai, kad ginčas kilo dėl prarasto specifinio turto – naminio gyvūno, – kuris buvo įsigytas prieš 3 metus iki įvykio. Neabejotina, kad ieškovė jį augindama investavo, prižiūrėjo, todėl šuns vertė padidėjo. Be to, ieškovė bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad už tokią kainą, kokią ji pirko 2013 metais, tokios veislės šuns neįmanoma įsigyti, nes jų kainos išaugo. Ji įsigijo šunį už mažiausią skelbimuose rastą kainą. Apeliantė šių argumentų nepaneigė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, nuspręsdamas, kad ieškovė įrodė savo patirtų nuostolių dydį.
25. Atsižvelgiant į tai, kad teismas pripažino, jog dėl kilusios ieškovei žalos iš dalies yra kalta ir pati ieškovė, iš apeliantės ieškovei priteistina turtinė žala mažintina iki 360 Eur (450 Eur x 80 proc.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
26. Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies ir pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 88 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1, 2 dalys).
27. Vadovaujantis CPK 93 str. 2 d., 98 str. 1d. ieškovei iš atsakovės proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (patenkinta 80 %, atmesta 20 %), priteistina 692 Eur (865 Eur x 80 %) bylinėjimosi išlaidų. Iš ieškovės proporcingai atmestų reikalavimų daliai atsakovei priteistina dalis 160 Eur (800 x 20 %) bylinėjimosi išlaidų. Dėl proceso dalyviams priteistų bylinėjimosi išlaidų išieškojimo operatyvumo ir ekonomiškumo, atliktinas tarp ieškovės ir atsakovės joms priteistų bylinėjimosi išlaidų tarpusavio įskaitymas, priteisiant ieškovei iš atsakovės 532 Eur (692 Eur – 160 Eur).
28. Bylinėjimosi (pašto) išlaidų suma pirmosios instancijos teisme sudaro 8,03 Eur, todėl pašto išlaidos iš šalių priteisiamos proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys tenkintas 80 proc., iš atsakovės į valstybės biudžetą priteisiama 6,42 EUR. Iš ieškovės priteistinos į valstybės biudžetą pašto išlaidos yra byloje mažesnės, nei nustatyta minimali suma (3 Eur), todėl jos iš ieškovės nepriteisiamos (CPK 96 str. 6 d.).
29. Bylos duomenimis apeliacinės instancijos teisme atsakovė patyrė 15 EUR žyminio mokesčio išlaidų, o ieškovė patyrė 200 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas tenkintas 20 proc., atsitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovei priteisima 160 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, o atsakovei 3 Eur. Dėl proceso dalyviams priteistų bylinėjimosi išlaidų išieškojimo operatyvumo ir ekonomiškumo, atliktinas tarp ieškovės ir atsakovės joms priteistų bylinėjimosi išlaidų tarpusavio įskaitymas, priteisiant ieškovei iš atsakovės 157 Eur (160 Eur – 3 Eur).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimą pakeisti.
Sumažinti ieškovei A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės D. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteistą nuostolių sumą iki 360 Eur, o bylinėjimosi išlaidų sumą iki 532 Eur.
Sumažinti iš atsakovės D. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą iki 6,42 Eur.
Priteisti ieškovei A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės D. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) 157 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.