Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Migracijos departamento vertinimu, Sprendime apžvelgtas susiklostęs geopolitinis kontekstas, be kita ko, susijęs su besitęsiančia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos karine agresija prieš Ukrainą, kuris yra ypač svarbus, sprendžiant klausimą dėl leidimo užsieniečiui nuolat gyventi išdavimo, turintis esminę reikšmę Lietuvos Respublikos visuomenei. Rusijos Federacijos politinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemtai politinei situacijai, išlieka didelė Rusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai.

Atsakovas akcentuoja, kad naujausioje teismų praktikoje konstatuota, kad lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui ((žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023 ir kt.).

Migracijos departamento nuomone, Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui neišduoti leidimo nuolat gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, 2024 m. sausio 29 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu jam išduoti leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 53 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Sprendimu pareiškėjui neišduotas leidimas nuolat gyventi, konstatavus, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui.

Dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos Federacijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).

Kaip 1995 m. sausio 24 d. išvadoje yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstitucijos 32 straipsnio 3 dalį piliečio buvimas savo šalyje visada yra teisėtas. Tuo tarpu užsieniečio ar asmens be pilietybės atvykimo ir išvykimo bei buvimo šalyje teisėtumo sąlygas nustato valstybės vidaus teisė.

Tačiau, kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarime, Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta ir kiekvieno lietuvio teisė apsigyventi Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijos 32 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė grįžti į Lietuvą ir gyventi joje, konstatuotina, kad šio straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta kiekvieno lietuvio, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, teisė apsigyventi Lietuvoje; 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalį Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog visi užsienyje gyvenantys lietuviai, kad ir kur būtų jų nuolatinė gyvenamoji vieta, turi teisę bet kada grįžti į Lietuvą – savo etninę tėvynę.

Tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris atkirstų užsienyje gyvenančius lietuvius nuo lietuvių tautos; iš užsienyje gyvenančių lietuvių negali būti atimta galimybė dalyvauti, jeigu jie to siekia, lietuvių tautos gyvenime; užsienio lietuviai – sudedamoji, neatskiriama lietuvių tautos dalis; pažymėtina, kad Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalies formuluotė „Kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje“ skiriasi nuo šio straipsnio 3 dalies formuluotės „Negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą“, kuri, kaip minėta, suponuoja absoliučią Lietuvos Respublikos piliečio teisę grįžti į Lietuvą ir gyventi joje.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalies nuostata suponuoja kiekvieno lietuvio, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, teisę atvykti į Lietuvą ir joje apsigyventi, kuri nėra absoliuti ir gali būti ribojama valstybės ar visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos apsaugos ir panašiais konstituciškai svarbiais tikslais.

Kartu tai reiškia, kad Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalis yra konstitucinis pagrindas įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad lietuviai, nesantys Lietuvos Respublikos piliečiais, turėtų teisę atvykti į Lietuvą ir apsigyventi joje kitokiomis (lengvesnėmis) sąlygomis negu kiti užsieniečiai ar asmenys be pilietybės.

Kadangi pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo, sprendžiant pareiškėjo 2024 m. sausio 29 d. prašymą išduoti leidimą gyventi, administracinėje procedūroje, be kita ko, atsakovas turėjo vadovautis ir aptartomis konstitucinio reguliavimo nuostatomis.

Pagal UTPĮ (ginčui aktuali redakcija, galiojusi prašymo pateikimo metu, t. y. nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. birželio 7 d.) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

UTPĮ 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui.

Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu nustatytus Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindus, pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata (2 skyriaus Pirmasis skirsnis). Valstybė užtikrina nacionalinį saugumą, vykdydama rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes mažinančią vidaus ir užsienio politiką bei kt. (2 skyriaus Trečiasis skirsnis).

Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (2021 m. gruodžio 16 d. nutarimo Nr. XIV-795 redakcija), 14 punkte įtvirtinta, kad didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.

Be to, Rusijos Federacijos agresijos grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžia 2022 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimta rezoliucija Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“, kurioje pažymima, kad Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik ES, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. Lietuvos Respublikos Seimo priimtoje 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“, pažymima, kad Rusijos Federacijos agresija prieš Ukrainą, plataus masto ir neišprovokuotas karas Europoje įvertinti kaip siekis sugriauti tarptautinės teisės normomis ir vertybėmis grindžiamą Europos saugumo architektūrą ir kaip brutalus išpuolis prieš laisvę, demokratiją ir Vakarų civilizaciją, pagrįstą pagarba kiekvieno žmogaus ir piliečio teisėms.

LVAT praktikoje nurodoma, kad Migracijos departamentas turi teisę vadovautis VSD išvada dėl asmens grėsmės vertinimo, tačiau, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.).

Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023, 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023). Atliekant tokį vertinimą, svarbu takyti proporcingumo principą, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius konkretaus užsieniečio teisinei padėčiai.

Panašaus pobūdžio bylose LVAT yra pažymėjęs, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama priežastimi, keliančia grėsmę nacionalinio saugumo interesams. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz. buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., LVAT 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023; 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje eA-1853-575/2024).

Išvadoje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) pildydamas Klausimyną, pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) m. jis dirbo (duomenys neskelbtini) filiale. Įvertinęs šią aplinkybę, VSD pažymėjo, kad dirbdamas VĮ (duomenys neskelbtini) filiale, pareiškėjas turėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos Federacijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, nes Rusijos Federacijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

Išvadoje pažymėta, kad VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

Iš Sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui grindžiama argumentais, kad laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) pareiškėjas dirbo teritoriniame (duomenys neskelbtini), o nuo (duomenys neskelbtini) m. – (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento vertinimu, dirbdamas valstybinėje įmonėje ir užimdamas atsakingas pareigas, pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti, pamatyti, girdėti tokią informaciją, su kuria galis susipažinti lojalūs Rusijos Federacijai bei jos valdžią palaikantys asmenys. Migracijos departamento teigimu, šis faktai suponuoja pagrįstą tikimybę, kad pareiškėjas gali būti lojalus ir patikimas Rusijos federacijos asmuo, vykdantis valdžios užduotis.

Vertinant pareiškėjo individualią situaciją nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvoje niekada nebuvo įdarbintas, iki 2021 metų jo atvykimai į Lietuvą buvo trumpalaikiai, o pastaraisiais metais pareiškėjas Lietuvoje lankėsi kelis kartus – vieno iš jų metu pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi. Nustatyta, kad duomenų apie pareiškėjo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius jų teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra. Sprendime pažymėta, jog būdamas lietuvių kilmės asmeniu, pareiškėjas anksčiau nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi, kas reiškia, kad integracija į gyvenimą Lietuvoje nebuvo pareiškėjo prioritetas.

Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui.

Sutiktina su tuo, kad pareiškėjo ilgametis darbas Rusijos Federacijos strateginėje įmonėje, atliekant atsakingas technines funkcijas reiškia, kad pareiškėjas galėjo turėti galimybę susipažinti, pamatyti, girdėti tokią informaciją, su kuria gali susipažinti išimtinai Rusijos Federacijai lojalūs, palaikantys jos valdžią asmenys. Nors pareiškėjas nurodė, kad ginčo valstybės įmonėje dirbo dėl to, kad jam reikėjo pajamų pragyvenimui, bylos aplinkybės tokių pareiškėjo argumentų nepaneigia. Priešingai – leidžia daryti išvadą, jog ilgametis nepertraukiamas darbas, karjeros laiptais kylant aukštyn darbas toje pačioje įmonėje vienareikšmiškai sukuria ilgalaikius ir pasitikėjimu grįstus kolegiškus santykius, o tai suponuoja išvadą dėl papildomų rizikų kilimo. Nors pareiškėjas darbdavį galėjo pakeisti anksčiau, tačiau to nepadarė. Pareiškėjo prašymu darbdavys pakeistas po to, kai buvo priimtas Sprendimas. VSD turimais duomenimis, pareiškėjas periodiškai vyksta į Rusiją ir Baltarusiją, todėl sutiktina, jog tokia aplinkybė gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus, todėl pareiškėju išdavus leidimą nuolat gyventi, pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos ir Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

Pareiškėjas Lietuvoje niekada nedirbo, ekonominių ir socialinių ryšių su Lietuva neturi, iki 2021 metų Lietuvoje lankėsi gana retai, Lietuvos Respublikoje jo šeimos nariai negyvena ir dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo išduoti, būdamas lietuvių kilmės asmuo, pareiškėjas iki šiol nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas atvykti gyventi į Lietuvą nebuvo prioritetinis. Pareiškėjas nepateikė jokių faktinių duomenų, paneigiančių Išvadoje nurodytas aplinkybes. Nustatytos aplinkybės neabejotinai suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Tikėtina, jog atitinkamos institucijos disponuoja asmenine informacija apie pareiškėją, jo kontaktais ir kitais reikšmingais duomenimis, todėl šios aplinkybės patvirtina potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą. Padarytų išvadų nekeičia ir tai, kad atsakydamas į Klausimyno 10 klausimą, pareiškėjas nurodė, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje, o atsakydamas į 11 klausimą nurodė, jog Krymas legitimiai (teisėtai) priklauso Ukrainai.