Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 4 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Eltalis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Elvoltas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Eltalis“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 16 289,15 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp šalių 2024 m. kovo 1 d. buvo sudaryta statybos subrangos sutartis, pagal kurią buvo susitarta dėl darbų atlikimo statybos objekte, esančiame (duomenys neskelbtini) (knygyno rekonstrukcija). Pagal subrangos sutartį atsakovė įsipareigojo priimti tinkamai atliktus darbus ir sumokėti už juos sutartyje nurodytomis sąlygomis ir tvarka. Ieškovė atliko visus subrangos sutartyje numatytus subrangos darbus, tačiau atsakovė jai išrašytas PVM sąskaitas faktūras apmokėjo tik iš dalies. Dėl atliktų darbų kiekio, kokybės ir pan. atsakovė ieškovei jokių pretenzijų nereiškė.

2. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė sumokėjo ieškovei 289,15 Eur dydžio sumą, todėl ieškovė teismo posėdžio metu ieškinio dalies dėl 289,15 Eur dydžio sumos priteisimo atsisakė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. birželio 16 d. sprendimu priėmė ieškovės atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl 289,15 Eur skolos priteisimo ir šią bylos dalį nutraukė. Kitą ieškinio dalį tenkino. Priteisė ieškovei iš atsakovės 16 000 Eur skolą, 6 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą (16 000 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. kovo 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 367 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė valstybei iš atsakovės 16,57 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Pagrindiniai teismo argumentai:

3.1. Teismas nustatė, kad šalys sudarė statybos subrangos sutartį, ir pagal ją ieškovė atliko visus sutartyje numatytus darbus. Byloje pateikta 2024 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra 14 893,78 Eur (be PVM) sumos, pasirašyta abiejų šalių vadovų, patvirtina atliktus darbus. Kaip matyti iš 2025 m. kovo 7 d. akto dėl skolų suderinimo, ši sąskaita apmokėta iš dalies, likusi nesumokėta suma – 6 289,15 Eur. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė ieškovei papildomai sumokėjo 289,15 Eur sumą, ieškovė šioje dalyje reikalavimų atsakovei atsisakė, likusi atsakovės neapmokėta suma pagal šią sąskaitą – 6 000 Eur.

3.2. Teismas nustatė, kad ieškovė taip pat atliko darbų už 10 000 Eur be PVM, už kuriuos atsakovei 2025 m. vasario 3 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad dalį darbų ji atliko pati ir kad iškovė jų neatliko. Vien tai, kad 2025 m. vasario 3 d. PVM sąskaita faktūra nebuvo įtraukta į 2025 m. kovo 7 d. skolų suderinimo aktą, nepaneigia darbų atlikimo ir nereiškia, kad ji išrašyta nepagrįstai. Pažymėjo, kad 2025 m. kovo 7 d. skolų suderinimo akte nurodyta atsakovės skola ieškovei 2025 m. vasario 28 d.. Tuo tarpu 2025 m. vasario 3 d. PVM sąskaitos faktūros apmokėjimo terminas suėjo 2025 m. vasario 28 d., taigi 2025 m. vasario 28 d. šios sąskaitos apmokėjimas dar nebuvo pradelstas Nors atsakovė nurodytos sąskaitos nepriėmė, atliktų darbų akto nepasirašė, tačiau teismas nurodė, kad tai savaime nereiškia, kad darbai už šią sumą nebuvo atlikti.

3.3. Teismas pažymėjo, kadangi atsakovė vengia priimti ieškovės atliktus darbus ir pasirašyti galutinį atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą, todėl ieškovė objektyviai neturi galimybių pateikti garantinių įsipareigojimų draudimo poliso. Ši aplinkybė nepanaikina atsakovės pareigos atsiskaityti su ieškove už jos faktiškai atliktus darbus.

3.4. Teismas nurodė, kad vien tai, kad 2025 m. vasario 3 d. PVM sąskaita faktūra nebuvo įtraukta į 2025 m. kovo 7 d. skolų suderinimo aktą, nepaneigia darbų atlikimo ir nereiškia, kad ji išrašyta nepagrįstai. Teismas, įvertinęs bylose esančių įrodymų visumą, nusprendė, jog ieškovės reikalavimas priteisti 16 000 Eur skolą yra pagrįstas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimą pakeisti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Priteisti iš ieškovės atsakovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Teismas neteisingai kvalifikavo ginčo teisinį santykį, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė ir neįvertino šalių argumentų taikytinos materialinės teisės požiūriu, padarė esminį įrodymų ir vertinimo taisyklių pažeidimą, pažeidė CPK 263 straipsnio 1 dalį, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą procesinį sprendimą dėl kompensacinių palūkanų priteisimo.

4.2. Nurodė, kad dėl ieškovės negebėjimo laiku vykdyti sutartinių įsipareigojimų, atsakovė dalį darbų atliko pati. Ieškovė tinkamai darbų atsakovei neperdavė – nepateikė visos būtinos dokumentacijos – baigiamojo akto, garantinio poliso, kurie reikalingi norint užbaigti atsiskaitymą su ieškove, tai iš esmės reiškia, kad ieškovė neįvykdė dalies prievolių pagal sutartį, todėl atsakovė neturėjo pareigos vykdyti galutinio (likusio) atsiskaitymo, o faktinė atsakovės skola neatitinka ieškinyje nurodyto skolos dydžio.

4.3. Atsakovė patvirtino dvi ieškovės pateiktas sąskaitas už faktiškai atliktus darbus, t. y. 2024 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą ELV Nr. 00362 ir 2024 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą ELV Nr. 00363, tačiau 2025 m. vasario 3 d. PVM sąskaitos faktūros ELV Nr. 00369C 10 000 Eur sumos atsakovė nepatvirtino ir teigia, kad ieškovė elgėsi nesąžiningai, nes pateikė sąskaitą už darbus, kurių ji neatliko.

4.4. Dėl atsakovės turimų finansinių įsipareigojimų atsiskaitymas su ieškove pagal sutartį vėlavo, todėl 2025 m. kovo 7 d. tarp sutarties šalių buvo sudarytas skolų suderinimo aktas, kuris patvirtina, kad atsakovė ieškovei skolinga 6 289,15 Eur. 2025 m. vasario 3 d. sąskaita nebuvo įtraukta į suderinimo aktą, todėl ji nepagrįsta. Atsakovės nuomone, jos faktinė skola ieškovei sudaro ne 16 000 Eur, bet 6 000 Eur (įvertinus bylos nagrinėjimo metu atsakovės sumokėtą 289,15 Eur sumą).

5. Atsiliepimu ieškovė prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Iš atsakovės (apeliantės) ieškovės naudai priteisti visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atsakovei (apeliantei) skirti baudą ją paskirstant teismo nuožiūra. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

5.1. 2024 m. kovo 1 d. sutarties pagrindu tarp bylos šalių susiklostė statybos rangos teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.681 straipsnio l dalis), todėl apeliantės argumentai dėl neteisingai kvalifikuoto teisinio santykio atmestini kaip nepagrįsti. Be to, atsakovė savo nesutikimui su skundžiamu teismo sprendimu pagrįsti nepateikė jokių objektyvių įrodymų.

5.2. Ieškovė garantinių įsipareigojimų draudimo poliso negali pateikti, kadangi jis gaunamas tik po galutinio atliktų darbų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo, kurį būtent atsakovė vengia pasirašyti.

5.3. Pažymėjo, kad būtent ieškovė pagal sutartį atliko visus darbus ir savo jėgomis, todėl atsakovei kyla pareiga atsiskaityti su ieškove už jos atliktus darbus, o atsakovė nepagrįstai nurodo, kad darbų dalį atliko ji, todėl tokiu būdu klaidina ir meluoja teismui. Atsakovės galbūt atlikti darbai apskritai nesusiję su tarp šalių sudaryta sutartimi, subrangos sutartyje su ieškove nebuvo numatyti.

5.4. Ieškovės nuomone, pateikdama apeliacinį skundą, atsakovė siekia ne realiai išspręsti teisinį ginčą, o atitolinti skolinių įsipareigojimų įvykdymą esant sunkiai finansinei būklei (nesąžiningai stengiasi išvengti prievolės), todėl ieškovė prašo skirti baudą už piktnaudžiavimą – deklaratyvaus apeliacinio skundo pateikimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

7. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, nusprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

8. Pažymėtina ir tai, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

9. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl atsiskaitymo už atliktus rangos darbus patenkintas visiškai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

10. 2024 m. kovo 1 d. tarp ieškovės (subrangovės) ir atsakovės (rangovės) (užsakovės) buvo sudaryta statybos subrangos sutartis, pagal kurią ieškovė įsipareigojo sutartyje ir (ar) jos prieduose nustatytomis sąlygomis ir tvarka savo jėgomis, rizika ir priemonėmis atlikti prieduose numatytus darbus (toliau – Darbai) šiame objekte: Knygyno rekonstrukcija, (duomenys neskelbtini), ir perduoti šių darbų rezultatą atsakovei, o atsakovė įsipareigojo priimti tinkamai atliktus darbus ir už juos sumokėti (sutarties 1 punktas). Bendra maksimali sutartyje numatytų darbų kaina – 24 893,78 Eur be PVM (sutarties 27 punktas). Šalys taip pat susitarė, kad darbų vykdymo pradžia laikoma statybvietės ar jos dalies perdavimas Subrangovui, pabaiga – baigiamojo darbų perdavimo akto pasirašymas. Šalys buvo sutarusios, jog tam, kad gautų galutinį atsiskaitymą pagal sutartį, ieškovė privalo pateikti garantinių įsipareigojimų draudimo polisą ir turi būti pasirašytas baigiamasis darbų atlikimo aktas (Sutarties 16–21, 23.7, 32 punktai).

11. Ieškovė kaip įrodymą, jog atliko darbus, pateikė 2024 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą ELV Nr. 00362 14 893,78 Eur sumos be PVM (sąskaitos apmokėjimo terminas iki 2025 m. sausio 31 d.) bei 2025 m. vasario 3 d. PVM sąskaitą faktūrą ELV Nr. 00369C 10 000 Eur sumos be PVM (sąskaitos apmokėjimo terminas iki 2025 m. vasario 28 d.). Taip pat Darbų atlikimo aktus Nr. 2024 08 30-1 (14 893,78 Eur sumos be PVM), Nr. 2024 08 30-2 (10 000 Eur sumos be PVM) ir ELV Nr. 2024 05 20 (24 893,78 Eur sumos be PVM). 2025 m. kovo 7 d. tarp sutarties šalių buvo sudarytas skolų suderinimo aktas, iš kurio matyti, kad 2025 m. kovo 7 d. atsakovė ieškovei skolinga 6 289,15 Eur.

12. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 16 289,15 Eur skolos už atliktus, bet neapmokėtus statybos darbus priteisimo, ir procesinių palūkanų priteisimo iš atsakovės. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme 2025 m. kovo 19 d. atsakovė ieškovei atliko 289,15 Eur mokėjimą, todėl pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą dėl dalies ieškinio atsisakymo priėmė ir bylos dalį dėl 289,15 Eur skolos priteisimo nutraukė (CPK 293 straipsnio 4 punktas).

13. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir dėl kompensacinių palūkanų priteisimo, tačiau, įvertinus ieškinio reikalavimus, skundžiamo sprendimo aprašomąją, motyvuojamąją ir rezoliucinę dalis, nustatyta, kad ieškovė tokio pobūdžio reikalavimo nereiškė, pirmosios instancijos teismas dėl jo nepasisakė, todėl tai laikytina rašytiniu apsirikimu (klaida) nurodant apeliacinio skundo reikalavimus, be to, motyvuojamojoje apeliacinio skundo dalyje atsakovė dėl kompensacinių palūkanų nepasisako.

14. Pagrindiniai atsakovės nesutikimo su skundžiamu sprendimu motyvai, kad ieškovė tinkamai neperdavė darbų – nepateikė baigiamojo akto, garantinio poliso, todėl, kol ieškovė nėra įvykdžiusi savo prievolės, kas pagal sutartį buvo būtina, siekiant priimti darbus ir užbaigti atsiskaitymą su ieškove, atsakovė neturėjo pareigos vykdyti galutinio atsiskaitymo. Be to, atsakovės teigimu, dalis darbų pagal sutartį buvo atlikta ne ieškovės, o atsakovės jėgomis. Todėl atsakovė nesutinka ir su reikalaujamos priteisti skolos dydžiu, atsakovės nuomone, pagal 2025 m. kovo 7 d. skolų suderinimo aktą, jos skola ieškovei yra 6 000 Eur, todėl teismas iš atsakovės nepagrįstai priteisė 16 000 Eur skolą. Ieškovė nesutinka su šiais atsakovės argumentais ir tvirtina, kad atliko visus sutartyje numatytus darbus savo jėgomis, todėl atsakovė privalo su ja atsiskaityti. Kadangi atsakovė nepasirašo priėmimo–perdavimo akto, todėl ieškovė negali tinkamai jai perduoti darbų. Pirmosios instancijos teismas nustatė tokias faktines aplinkybes, kurių atsakovė apeliacinio skundo argumentais nepaneigė, jog ieškovė, atlikusi sutartyje sulygtus darbus, siekė darbus perduoti atsakovei, tačiau ši vengė juos priimti ir pasirašyti ieškovės perduotą darbų atlikimo aktą.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

15. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šalis siejo statybos rangos sutarties teisiniai santykiai. CK 6.681 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas įsipareigoja sudaryti rangovui būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, pagal CK 6.681 straipsnio 1 dalyje pateiktą statybos rangos sutarties sampratą, rangovo teisė gauti atlyginimą už atliktą darbą susijusi su jo pareiga darbus atlikti tinkamai ir laiku, t. y. pagrindas rangovui reikalauti, jog užsakovas vykdytų jo priešpriešinę pareigą – sumokėtų už darbus, yra pagrindinės sutartinės rangovo pareigos įvykdymas – sutarto darbo atlikimo faktas, kurį patvirtina specialus dokumentas – darbų perdavimo–priėmimo aktas. Nuo šiuo aktu fiksuojamo atliktų darbų perdavimo ir priėmimo momento atsiranda užsakovo prievolė už darbus atsiskaityti sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka (CK 6.662, 6.694 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2011; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-672-313/2015). Rangovas laikomas tinkamai įvykdžiusiu pareigas pagal rangos sutartį, jeigu jo atlikti darbai (rezultatas) yra tinkamos kokybės. Vis dėlto net ir aplinkybė, kad rangovo atlikti darbai yra netinkamos kokybės, paprastai neatleidžia užsakovo nuo pareigos atliktus darbus priimti ir už juos atlyginti (2024 m. birželio 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos apžvalga „Statybos ranga“; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558-421/2015).

16. 2025 m. kovo 7 d. skolų suderinimo aktu nustatyta, kad pagal ieškovės 2024 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą dėl 14 893,78 Eur sumos už atliktus darbus pagal atliktų darbų aktą Nr. 2024-08-30-1, kuri pasirašyta abiejų šalių, 2025 m. vasario 28 d. apskaitos duomenimis, atsakovė yra atsiskaičiusi iš dalies, tai yra, kad ji ieškovei yra skolinga 6 000 Eur (įvertinus atsakovės bylos nagrinėjimo metu atliktą 289,15 Eur mokėjimą). Dėl šių faktinių aplinkybių tarp šalių ginčo nėra.

17. Likusią skolos dalį atsakovė ginčija tuo pagrindu, kad į 2025 m. kovo 7 d. skolų suderinimo aktą nėra įtraukta 2025 m. vasario 3 d. sąskaita už atliktus darbus pagal atliktų darbų aktą Nr. 2024 08 30-2, todėl tvirtina, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja 10 000 Eur. Be to, atsakovė teigia, kad dalį darbų dėl ieškovės negebėjimo laiku vykdyti sutartinių įsipareigojimų, atliko pati atsakovė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atsakovės deklaratyviais teiginiais, kadangi byloje šalių pateikti duomenys patvirtina priešingas aplinkybes, tai yra, kad atsakovė jokiais leistinais įrodymais nepagrindė ir neįrodė nei sutarties pažeidimų iš ieškovės pusės, nei darbų atlikimo apimties sumažėjimo, taip pat atsakovė nepateikė nė vieno įrodymo, kad dalį darbų atliko pati, pvz., detalizacijos, kokius ji konkrečiai darbus atliko pagal sutartį ir kad ieškovė jų neatliko. Vien tik tai, kad atsakovė atsisakė priimti sąskaitą, jos nepatvirtino, atliktų darbų akto nepasirašė, nepaneigia ieškovės atliktų darbų apimties ir kainos.

18. Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, kuris, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020, 59 punktas; CPK 12, 178 straipsniai). CPK 13 straipsnyje nurodyta, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Šis įstatyme įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, kad šalys turi teisę laisvai disponuoti procesinėmis teisėmis, t. y. pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Įrodinėjimas yra šalių pareiga, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 22 punktas). Nagrinėjamu atveju ieškovė, prašydama priteisti skolą (atlyginimą už atliktus darbus), turi įrodyti, kad prievoles pagal sutartis įvykdė tinkamai, t. y. atliko darbus dėl šalių sutartų darbų, o atsakovė, laikydamasi pozicijos, jog jos nurodomų darbų dalis buvo su trūkumais, turi įrodyti, jog darbų rezultatas neatitinka kokybės reikalavimų.

19. Pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-916/2024).

20. Pažymima, kad atsakovė šioje byloje nėra pareiškusi reikalavimų sumažinti darbų kainą, atlyginti nuostolius ar kitų panašaus pobūdžio priešpriešinių reikalavimų ieškovei, o ginčas iš esmės kilo dėl to, ar atsakovė turi prievolę sumokėti ieškovei už atliktus rangos darbus. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pareiga mokėti už atliktus rangos darbus atsiranda pradėjus faktiškai naudotis darbais ir nėra siejama tik su abišaliu atliktų darbų perdavimo–priėmimo akto pasirašymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2007; 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-695/2017, 37 punktas; 2021 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-403/2021).

21. Nagrinėjamu atveju atsakovė, įrodinėdama, kad jai nekyla pareiga atsiskaityti su ieškove pagal 2025 m. vasario 3 d. sąskaitą už atliktus darbus, teikia tik savo deklaratyvius paaiškinimus, kad dalis darbų pagal rangos sutartį, kuriuos turėjo atlikti ieškovė, buvo atlikta pačios atsakovės darbuotojų, tačiau, kaip jau minėta ir kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, šie teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais šiems atsikirtimams pagrįsti. Pagal sutarties 9 punktą, šalys susitarė, kad programavimo darbai negali būti pradėti, kol nėra iki galo užbaigti fiziniai darbai objekte. Atsakovė nepaneigė ieškovės vadovo teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų, kad atsakovės darbuotojai atliko visai kitus darbus, nei nurodyta rangos sutartyje. Pažymėtina, kad atsakovė net nenurodo, kokius konkrečiai darbus ji atliko, kurių pagal sutartį neatliko ieškovė, tuo tarpu ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nuosekliai ir logiškai paaiškino, kad atsakovės galbūt atlikti darbai nėra susiję su tarp ieškovo ir atsakovės sudaryta sutartimi, atsakovė galbūt atliko įrangos montavimo ir programavimo darbus, dėl kurių subrangos sutartyje su ieškove nebuvo susitarta, t. y. ieškovas jokia apimtimi nebuvo įsipareigojęs atlikti darbų, kuriuos galbūt atliko atsakovė. Be to, atsakovė įrangos montavimo ir programavimo darbus objektyviai / fiziškai galėjo įgyvendinti tik po ieškovės iki galo atliktų darbų pagal sutartį, nes tuo atveju, jeigu ieškovė nebūtų atlikusi subrangos sutartyje numatytų darbų – pagal darbų eiliškumą, atsakovė net negalėtų atlikti anksčiau nurodytų darbų.

22. Atkreiptinas dėmesys ir į atsakovės pasyvų elgesį procese. Kaip minėta, civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įgyvendinant savo procesines teises, pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, šiuo atveju – atsakovės atstovas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismo posėdyje nedalyvavo, todėl nepasinaudojo galimybe, siekiant pašalinti abejones, pateikti papildomus paaiškinimus, įrodymus dėl ginčijamų aplinkybių, o teismas atitinkamai priimdamas sprendimą rėmėsi turimais įrodymais ir ieškovo argumentais.

23. Atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles (CPK 178 straipsnis) pažymėtina, kad atsakovė yra profesionali statybų srities verslininkė, todėl jai keliami aukštesni standartai ir, be abejo, žinomi reikalavimai, susiję su statybų ranga ir darbų eigos pradžios ir pabaigos fiksavimu, teisingumu ir išsamumu, ir tai, kaip darbų priėmimo–perdavimo metu turėjo būti užfiksuoti trūkumai ir panašiai (pvz., darbų priėmimo–perdavimo aktai), nurodyti atitinkamuose teisės aktuose, pvz., Dėl statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Nebaigto statinio registravimas ir perleidimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ patvirtinimo, tačiau siekdama pagrįsti savo teiginius, kad atsakovės darbuotojai atliko darbus, kuriuos turėjo atlikti ieškovė, atitinkamų veiksmų nesiėmė ir savo teisių neįgyvendino, tokiu būdu atsakovė neįrodė nei sutarties pažeidimų iš ieškovės pusės, nei darbų atlikimo apimties sumažėjimo.

24. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl ieškovės atliktų darbų apimties ir atsakovei kilusios pareigos atsiskaityti, kadangi bylos įrodymų visuma (sąskaitos, darbų aprašai, šalių paaiškinimai, mokėjimai) vienareikšmiai patvirtina, kad ieškovė atliko visą sutartinį darbų kiekį, o atsakovė neatsiskaitė už 16 000 Eur vertės atliktų darbų dalį. Nėra pagrindo sutikti su atsakove ir dėl 2025 m. vasario 3 d. sąskaitos 10 000 Eur sumos neįtraukimo į 2025 m. kovo 7 d. skolų suderinimo aktą. Teismas nustatė, kad nurodytame akte užfiksuota skola iki 2025 m. vasario 28 d., kadangi ginčijamos sąskaitos mokėjimo terminas suėjo tą pačią dieną, todėl 2025 m. vasario 28 d. šios sąskaitos apmokėjimas dar nebuvo pradelstas ir ieškovė pagrįstai jos neįtraukė į aktą, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ji nepateko į aktą dėl termino sutapimo, o ne dėl atliktų darbų nebuvimo. Nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovei nekyla pareiga atsiskaityti už darbus pagal šią sąskaitą. Atkreiptinas dėmesys, kad, pagal 2025 m. vasario 3 d. ir 2024 m. gruodžio 31 d. sąskaitas, atliktų darbų vertė sudaro 24 893,78 Eur, t. y. tokia pati suma, kaip ir nurodyta sutartyje (sutarties 27 punktas), todėl atsakovei nepaneigus, kad visus darbus pagal šalių sudarytą sutartį atliko ieškovė, kaip ir numatyta sutartyje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovei kyla pareiga atsiskaityti su ieškove.

25. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, užsakovas gali rinktis kelis teisių gynimo būdus, įtvirtintus CK 6.665 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008, 2019 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-469/2019, 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-469/2020). Visi CK 6.665 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti dėl netinkamos kokybės darbų pažeistų teisių gynimo būdai yra skirtingi, savarankiški, todėl negali būti tapatinami, inter alia, jų įgyvendinimo aspektu; taikant pažeistų teisių gynimo būdą – reikalavimą atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, turi būti nustatyta trūkumų šalinimo kaina, kuri priteistina užsakovui, kurio teisės buvo pažeistos dėl netinkamos kokybės darbų; taikant pažeistų teisių gynimo būdą – reikalavimą sumažinti darbų kainą, turi būti nustatyta, kokią sumą rangovas sutaupė dėl to, kad, pavyzdžiui, neatliko kai kurių statybos rangos darbų ar juos atliko netinkamai, kad panaudojo ne visas ar kitas, nei privalėjo panaudoti, medžiagas, nukrypo nuo statybos darbams nustatytų technologinių reikalavimų, inter alia, darbus atlikdamas per trumpesnį, nei privalėjo atlikti, laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 29 d. nutartis Nr. e3K-3-345-403/2021). Greta reikalavimo grąžinti rangovui sumokėtas sumas subjektas, manantis, kad dėl kontrahento netinkamai atliktų darbų ar pažeisto sutarties įvykdymo termino patyrė nuostolių, turi teisę reikalauti juos atlyginti, tačiau tokiu atveju privalo įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2013). Šioms atsakovės, kaip užsakovės, teisėms – reikalavimo sumažinti darbų kainą – apginti atsakovė privalėjo suformuluoti savo priešieškinio (materialų) reikalavimą ieškovei ir teikti pakankamus įrodymus jos nurodomoms aplinkybėms dėl kitokios darbų apimties ir kainos įrodyti, o ne reikšti atsikirtimus atsiliepimo forma.

26. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės neginčija, kad šiuo metu visi rangos darbai pagal sutartį yra atlikti, atsakovės nesutikimas su ieškiniu grindžiamas ir tuo aspektu, kad ieškovė nėra pateikusi galutinio atliktų darbų priėmimo–perdavimo akto, garantinių įsipareigojimų draudimo poliso. Ieškovė nurodo, kad atsakovei vengiant priimti atliktus darbus ir pasirašyti galutinį atliktų darbų priėmimo perdavimo aktą, ieškovė objektyviai neturi galimybių pateikti garantinių įsipareigojimų draudimo poliso. Byloje nėra ginčo dėl to, kad galutinis atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktas šalių atstovų nėra pasirašytas.

27. CK 6.694 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad darbų perdavimas ir priėmimas įforminamas abiejų šalių pasirašomu aktu. Jeigu viena iš šalių atsisako pasirašyti aktą, jame daroma žyma apie atsisakymą ir aktą pasirašo kita šalis (CK 6.694 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagrindas rangovui reikalauti iš užsakovo vykdyti jo priešpriešinę pareigą – sumokėti už darbus – yra pagrindinės sutartinės rangovo pareigos įvykdymas – sutarto darbo atlikimo faktas, o darbų perdavimo–priėmimo aktas yra tik šį faktą patvirtinantis dokumentas. Pareiga mokėti už atliktus darbus atsiranda pradėjus faktiškai naudotis darbais ir nėra siejama tik su abišaliu atliktų darbų perdavimo–priėmimo akto pasirašymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2007; 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-695/2017, 37 punktas). Faktai, kad darbų perdavimas ir priėmimas pagal įstatyme nustatytus reikalavimus neįvyko, tačiau užsakovas rangovo darbų rezultatą pradėjo naudoti pagal paskirtį, rodo, kad šalys nesilaikė teisės normų reikalavimų, tačiau pažeidimų faktas neatleidžia šalių nuo prievolių, kylančių iš sutarčių vykdymo principų (CK 6.200 straipsnis) bei rangos sutarties esmės, reikalaujančių, kad už tinkamą darbo rezultatą būtų sumokama sulygta kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-281-823/2019).

28. Atliktų darbų priėmimo aktas yra rangos sutarties vykdymo dokumentas, kuriame yra užfiksuojama rangovo atliktų darbų rezultatas ir užsakovo valia priimti šį rezultatą su išlygomis arba be jų. Kita vertus, nors atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktas yra dokumentas, fiksuojantis tam tikrą sutartinių įsipareigojimų įvykdymo etapą, tai nėra dokumentas, kuriuo keičiamos sutarties sąlygos, be kita ko, ir sutarties kaina, jeigu šalys tokios galimybės nenustatė rangos sutartyje. Todėl užsakovui priėmus atliktus darbus, perduotus tokiu aktu, jam atsiranda prievolė už juos atsiskaityti sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Atliktų darbų priėmimas nėra siejamas su atliktų darbų kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2022).

29. Kaip byloje nustatyta, ieškovė, atlikusi sutartyje sulygtus darbus, siekė darbus perduoti atsakovei, tačiau ši atsisakė juos priimti ir pasirašyti darbų atlikimo aktą. Apeliantė, atsisakydama priimti ieškovės pateiktą 2025 m. vasario 3 d. sąskaitą, 2025 m. kovo 18 d. raštu nurodė, kad sąskaita neatitinka faktinės situacijos, sąskaita yra neteisinga, ji yra nesuderinta su užsakove ir nepagrįsta dokumentais. Sprendžiant dėl ieškovės atliktų darbų kiekio ir vertės, taip pat dėl jų perdavimo apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė neginčija aplinkybės, kad darbai yra užbaigti ir kad atsakovė faktiškai naudojasi ieškovės atliktų darbų rezultatu, priešingų įrodymų nepateikta. Kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, atsakovės atsisakymas pasirašyti darbų priėmimo–perdavimo aktą yra nepagrįstas, atsakovė taip pat neįrodinėjo, kad ieškovė nesudarė sąlygų atsakovei priimti jos atliktus darbus, be to, pagal kasacinio teismo praktiką, ieškovė turi teisę darbų priėmimo–perdavimo aktą pasirašyti vienašališkai, kadangi tinkamai įvykdė prievolę perduoti atliktus darbus – sutartyje nustatytu terminu ir sąlygomis (2024 m. birželio 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos apžvalga „Statybos ranga“; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2013). Įstatymo nuostata, suteikianti vienos šalies pasirašytam aktui juridinę galią, yra specialioji, taikoma išskirtinai statybos rangos santykiams kaip priemonė, užkertanti galimybę užsakovui nepagrįstai vilkinti darbų priėmimą ir vengti vykdyti kitas sutartines pareigas.

30. Nustačius, kad atsakovė nepagrįstai nevykdo prievolės sumokėti už ieškovės atliktus darbus pagal sutartį, ieškovė pagrįstai reikalauja iš atsakovės priteisti 16 000 Eur sumą. Šiuo atveju atsakovės atsisakymas priimti darbus, atliktus pagal sudarytą subrangos sutartį, ir pasirašyti darbų perdavimo–priėmimo aktą, vertinamas kaip atsisakymas priimti darbus be teisėto pagrindo. Teisėjų kolegija nagrinėjamo klausimo kontekste pažymi, kad pareiga mokėti už atliktus darbus atsiranda pradėjus faktiškai naudotis darbais ir nėra siejama tik su abišaliu atliktų darbų perdavimo–priėmimo akto pasirašymu. Nagrinėjamu atveju atsakovė darbo rezultatą priėmė, t. y. subrangos sutartyje numatyti darbai atlikti, jie faktiškai naudojami pagal paskirtį, kad ieškovė savo įsipareigojimų pagal sutartį neįvykdė, atsakovė neįrodė, be to, atsakovė yra sumokėjusi dalį sumos už atliktus darbus, todėl darytina išvada, kad ieškovė atliktus darbus perdavė atsakovei, o atsakovė juos priėmė. Atsakovė neneigia ieškovės nurodomų aplinkybių, kad atsakovei priėmimo–perdavimo aktas buvo tinkamai pateiktas, tačiau atsakovė nepagrįstai jo nepasirašė, atitinkamai ieškovė neturėjo galimybės atsakovei pateikti garantinio poliso, tai yra atsakovės nurodytos kliūtys kilo dėl jos pačios veiksmų, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakove, kad jai nekyla pareiga atsiskaityti su ieškove už jos atliktus darbus, priešingai, atsakovei kyla pareiga įvykdyti priešpriešines prievoles pagal sutartį.

31. Aptartų bylos aplinkybių visuma, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad apeliantė vengė priimti atliktus statybos rangos darbus ir už juos sumokėti. Apeliantė, nesutikdamas su atliktų darbų kiekiais, kokybe ir (ar) apimtimi, kaina, turėjo galimybę tai ginčyti teisme (prieš) ieškiniu, to nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta. Tik procesiniuose dokumentuose nurodytų atsikirtimų dėl ne visų darbų atlikimo, trūkumų tokioje situacijoje nepakanka, todėl atsakovei kyla pareiga atsiskaityti su ieškove už atliktus darbus (CK 6.681 straipsnio 1 dalis, 6.662, 6.694, 6.687 straipsniai; CPK 179 straipsnis).

Dėl įrodymų vertinimo, sprendimo motyvavimo

32. Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė ir neįvertino šalių argumentų taikytinos materialinės teisės požiūriu, neteisingai kvalifikavo ginčo teisinį santykį, pažeidė CPK 263 straipsnio 1 dalį, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą procesinį sprendimą. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas išimtinai vadovavosi deklaratyviais ieškovės teiginiais, neatsižvelgė į faktines aplinkybes.

33. Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką), pagal savo vidinį įsitikinimą padaro nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 52 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Vidinis įsitikinimas — tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta surinkus visus reikiamus įrodymus, išnagrinėjus reikšmingus faktus ir įvertinus visas bylos aplinkybes. Teismo sprendimas laikomas pagrįstu, kai faktinės bylos aplinkybės, kurios nustatomos įrodymais, įvertintos pakankamumo ir patikimumo aspektais.

34. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) nustato remdamasis įrodymais (CPK 177 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, siekdamas atsakyti į visus ieškinio reikalavimus, atsakovės atsikirtimus, išsamiai įvertino visas esmines bylos aplinkybes, ištyrė visus reikiamus įrodymus, atsižvelgė į jų turinį, santykį su kitais byloje surinktais įrodymais ir įrodymų visuma, nusprendė dėl jų pakankamumo, nustatytas faktines bylos aplinkybes pagrindė teisiniais ir faktiniais argumentais, rėmėsi aktualiais teisės aktais ir išvadas apie šioje byloje įrodinėjimo dalyku esančių faktų buvimą padarė įvertinęs įrodymų visumą, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios teismo instancijos motyvai yra neaiškūs arba neteisingi arba kad pirmosios instancijos teismas atsakovės argumentus atmetė be jokių motyvų. Atsakovė naudodamasi savo procesinėmis teisėmis, turėjo visas galimybes pateikti įrodymus dėl savo atsikirtimų, tačiau savo atsikirtimus į ieškinį atsakovė grindė iš esmės vien tik deklaratyviais teiginiais, kurie savaime neteikia pagrindo pripažinti pagrįstais apeliaciniame skunde nurodomus teiginius dėl nesutikimo su ieškiniu arba kad teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį.

35. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322-611/2015).

36. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Nacionalinių teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami, kad atsakytų į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (pvz., EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). CPK 263 straipsnio 1 dalyje, 265 straipsnio 1 dalyje, 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas reiškia, kad sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje teismas turi pagrįsti išvadas, išdėstytas sprendimo rezoliucinėje dalyje, t. y. jis turi įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus įrodymus ir nustatyti ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikyti ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, nurodyti argumentus, kodėl jis nelaiko patikimais ir nesiremia konkrečiais įrodymais, atmeta kaip nepagrįstus šalių nurodytus argumentus ir pan.

37. Kita vertus, aplinkybė, kad teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje detaliai neatsakė į kiekvieną dalyvaujančių byloje asmenų išdėstytą argumentą, neaptarė kiekvienos jų nurodytos aplinkybės ar pateikto įrodymo, nesudaro pagrindo visais atvejais vertinti, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Tiek EŽTT jurisprudencijoje, tiek kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandų Karalystę, peticijos Nr. 288; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018, 40 punktas). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

38. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

39. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, aplinkybes, teisėjų kolegija, pagal bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, pirmosios instancijos sprendimą palieka nepakeistą.

Dėl bylos procesinės baigties

40. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas mano, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, jo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl baudos skyrimo atsakovei

41. Ieškovė prašo skirti baudą atsakovei už piktnaudžiavimą – deklaratyvaus apeliacinio skundo pateikimą. Ieškovės nuomone, atsakovė dėl sunkios jos finansinės padėties, pateikdama apeliacinį skundą, siekia atitolinti atsiskaitymą su ieškove.

42. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra ta, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Asmens manymas, kad jo teisės ar teisėti interesai yra pažeisti, ar procesinio dokumento teismui pateikimas siekiant apginti galbūt pažeistas teises, patys savaime negali būti laikomi teisės pažeidimu. Galimybės kreiptis dėl teisinės pagalbos teikimo apribojimas prieštarautų konstituciniam teisinės valstybės principui, ir yra visiškai nesuderinamas su teisminės gynybos prieinamumo, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais.

43. Bendriausia prasme piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis suprantamas kaip naudojimasis procesinėmis teisėmis ne pagal jų paskirtį. Dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pateikė nepagrįstą procesinį dokumentą (nagrinėjamu atveju – apeliacinį skundą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą, gali būti pripažintas piktnaudžiaujančiu savo procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis). Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai, nesąžiningai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012, 2015 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-638-464/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017 65 punktas).

44. Viena iš CPK 301 straipsnio 1 dalyje numatytų byloje dalyvaujančių asmenų teisių yra teisė apeliacine tvarka apskųsti neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 305 straipsnis). CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Jokios išimtys dėl bylos rūšies ar pobūdžio įstatyme nėra įtvirtintos, dėl to tiek kreipimasis į teismą su ieškiniu, tiek su apeliaciniu skundu byloje nėra ribojami. Atitinkamai atsakovė turi subjektinę teisę kreiptis į teismą su apeliaciniu skundu dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

45. CPK 95 straipsnio prasme, apeliacinio skundo pateikimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, nes teisė į apeliaciją garantuota įstatyme. Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovė, piktnaudžiaudama savo procesinėmis teisėmis, apskundė pirmosios instancijos teismo sprendimą, sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą. Nesąžiningumu šios normos prasme negali būti laikomas atsakovės siekis apginti, jos manymu, pažeistas jos teises. Ieškovės nurodomos aplinkybės taip pat negali būti vienareikšmiškai vertinamos kaip akivaizdus atsakovės piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme, todėl ieškovės prašymas atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

46. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

47. Ieškovė pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato paslaugas rengiant atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą. Ieškovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas atmestas, ieškovei priteistina iš atsakovės 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

48. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos – 480 Eur dydžio žyminis mokestis – apeliacinės instancijos teisme iš ieškovės nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Eltalis“ ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Elvoltas“ 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.