Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2026-11-05 · Civilinė byla Nr. e3K-3-130-943/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2025-07-08Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2026-02-17Kauno apygardos teismas
  3. KasacijaNutartis · 2026-11-05Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-05
Bylos Nr.
e3K-3-130-943/2026
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-12092-2024-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Instancija
Kasacinė instancija
Teisėjai
Danguolė Bublienė (pirm.), Irmantas Šulcas, Egidija Tamošiūnienė (pran.)
Atsakovas
akcinės bendrovės „Via Lietuva“, akcinei bendrovei „Kelių priežiūra“, akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“
Ieškovas
L. J.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e3K-3-130-943/2026Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12092-2024-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.2; 2.6.10.3; 2.6.10.5.2.4; 2.6.10.8 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 5 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkės), Irmanto Šulco ir Egidijos Tamošiūnienės (pranešėjos),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės „Via Lietuva“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. J. ieškinį atsakovėms akcinei bendrovei „Kelių priežiūra“, akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, akcinei bendrovei „Via Lietuva“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių statinio (kelio) valdytojo civilinės atsakomybės taikymo sąlygos – priežastinio ryšio tarp kelio trūkumo bei kilusios žalos – nustatymą, kai eismo įvykio kilimui įtakos galėjo turėti ir transporto priemonių vairuotojų veiksmai, taip pat žalos dydžio įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Šalies argumentai

Ieškovas prašė teismo priteisti jam solidariai iš atsakovių AB „Kelių priežiūra“, AB „Lietuvos draudimas“, AB „Via Lietuva“ 33 848 Eur turtinės žalos, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovas nurodė, kad 2023 m. balandžio 20 d. apie 18.15 val. (duomenys neskelbtini) kelyje, 147,441 kilometre, įlūžo asfaltas ir susidarė pavojinga įduba, dėl to buvo sugadinta ne mažiau kaip dešimt transporto priemonių. Minėtą dieną ir minėtu laiku ieškovas kelyje (duomenys neskelbtini) pirmąja eismo juosta vairavo transporto priemonę „Mercedes-Benz“. Prieš jį važiavo baltos spalvos mikroautobusas. Kairėje kelio pusėje buvo moteris, ji mojavo ranka ir mikroautobusas staigiai persirikiavo į antrąją juostą. Ieškovas pamatė vilkiką, stovintį kelkraštyje, dalis vilkiko stovėjo pirmojoje kelio juostoje. Pamatęs vilkiką, pamatė ir didelę duobę pirmojoje kelio juostoje. Norėdamas ją aplenkti, ieškovas staigiai persirikiavo į antrąją kelio juostą. Šioje kelio juostoje apie 70 metrų prieš ieškovo automobilį važiavusi transporto priemonė „Volvo XC70“ staiga sustojo. Ieškovas nurodė, kad, bandydamas išvengti susidūrimo su „Volvo XC70“, iš karto pradėjo stabdyti savo transporto priemonę, ši ėmė čiuožti ir kliudė kelio atitvarus bei priešais sustojusią transporto priemonę „Volvo XC70“. Ieškovas matė, kaip baltos spalvos mikroautobusas, staiga pasukdamas į antrąją kelio juostą, užlindo prieš transporto priemonę „Volvo XC70“, taip ją priversdamas staigiai sustoti. Po susidūrimo ieškovo vairuojama transporto priemonė „Mercedes-Benz“ liko stovėti kelio antrojoje juostoje, o transporto priemonės „Volvo XC70“ vairuotojas nuvažiavo į dešinįjį kelkraštį. Ieškovo teigimu, jeigu kelio (duomenys neskelbtini) 147,441 km nebūtų įlūžęs asfaltas ir atsivėrusi didžiulė duobė, eismo įvykių nebūtų įvykę. Už Lietuvos kelių priežiūrą, jų būklę yra atsakinga AB „Via Lietuva“ (buvusi Lietuvos automobilių kelių direkcija) ir AB „Kelių priežiūra“. Pagal turimą informaciją, AB „Kelių priežiūra“ yra sudariusi draudimo sutartį su AB „Lietuvos draudimas“ ir šioje draudimo bendrovėje yra registruota žala, kurios Nr. (duomenys neskelbtini).

Ieškovas po eismo įvykio kreipėsi į UAB „Pajūrio Autorika“ vertintojus dėl automobilio „Mercedes-Benz“ apžiūros bei žalos nustatymo. 2023 m. balandžio 20 d. UAB „Pajūrio Autorika“ pateikė transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. 20230426-3, kurioje nurodė, kad nuostoliai, įvertinus transporto priemonės vertę iki įvykio ir jos rinkos (likutinę) vertę, yra 32 978 Eur. Ieškovas už šį vertinimą sumokėjo UAB „Pajūrio Autorika“ 370 Eur. Iš viso ieškovui padaryta turtinė žala yra 33 348 Eur bei 500 Eur už advokato teisines paslaugas teikiant konsultacijas ir prašymo surašymą. Dėl patirtų peties ir žasto sumušimo, kairio peties, dešinio kelio sumušimų ieškovas prašė priteisti iš atsakovių solidariai 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą už sukeltą fizinį skausmą, nepatogumus bei dvasinį sukrėtimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. liepos 8 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies ir ieškovui priteisė iš atsakovės AB „Via Lietuva“ 15 759,50 Eur turtinės žalos atlyginimą, 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 16 009,50 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. liepos 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 860 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2023 m. balandžio 20 d. apie 18 val. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, magistralinio kelio (duomenys neskelbtini) 147 km, lūžo viaduko pereinamoji plokštė. Dėl šio lūžio atsirado duobė. Nurodytą dieną nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje ieškovas vairavo automobilį „Mercedes-Benz“. Siekdamas apvažiuoti duobę, ieškovas persirikiavo iš pirmosios juostos į antrąją, tačiau tuo metu priekyje važiavęs automobilis „Volvo XC70“ ėmė staigiai stabdyti. Ieškovas, siekdamas išvengti susidūrimo, pirmiau trenkėsi į atitvarus, vėliau – į automobilio „Volvo XC70“ galinę dalį. Dėl to apgadino du automobilius, t. y. savo „Mercedes-Benz“ bei „Volvo XC70“. Po eismo įvykio ieškovas kreipėsi į atsakoves dėl žalos atlyginimo. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ apskaičiavo žalos atlyginimo dydį, tačiau vėliau atsisakė jį mokėti, nurodydama, kad atsakovė AB „Kelių priežiūra“ dėl žalos atsiradimo nėra atsakinga. Atsakovė AB „Via Lietuva“ teigia, kad ieškovo automobilis yra apgadintas dėl jo paties veiksmų ir (arba) dėl automobilio „Volvo XC70“, kuris staigiai sustojo, bei dėl balto mikroautobuso, kuris nebuvo nenustatytas.

Pasisakydamas dėl galimybės visoms atsakovėms taikyti solidariąją civilinę atsakomybę, teismas nusprendė, kad atsakovei AB „Via Lietuva“ atsakomybė kyla pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.266 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl lūžusios viaduko pereinamosios plokštės. Tačiau atsakovėms AB „Kelių priežiūra“ ir AB „Lietuvos draudimas“ nekyla nei civilinė deliktinė, nei sutartinė atsakomybė. Atsakovei AB „Kelių priežiūra“ kaip rangovei, atsakingai už kelių priežiūrą, atsakomybė kiltų tik tuo atveju, jei ji tinkamai neįvykdytų sutartinių įsipareigojimų. Šioje byloje nustatyta, kad duobė atsirado dėl viaduko pereinamosios plokštės lūžio, o tai yra kelio valdytojos atsakovės AB „Via Lietuva“ atsakomybė. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas privalo įrodyti žalos faktą ir dydį bei statinio trūkumų priežastinį ryšį.

Teismas vertino, kad žalos dydis dėl automobilio sugadinimo gali būti nustatomas remiantis UAB „Pajūrio Autorika“ ir AB „Lietuvos draudimas“ apskaičiavimų (kurie iš esmės skiriasi tik tuo, jog buvo vertintos skirtingo laikotarpio ir skirtingose valstybėse parduodamų automobilių kainos) vidurkiu, t. y. 30 649 Eur ((32 978 Eur + 27 450) / 2 = 30 649 Eur). Tačiau atsižvelgdamas į tai, kad ir pats ieškovas dalyvavo eismo įvykyje kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (vairavo transporto priemonę) ir turėjo pareigą laikytis Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimų, teismas nusprendė žalos atlyginimo dydį sumažinti per pusę (iš atsakovės AB „Via Lietuva“ ieškovui priteisti 15 324,50 Eur nuostolių atlyginimo (30 649 Eur / 2 = 15 324,50 Eur)). Tokią išvadą teismas grindė į šią civilinę bylą pateiktame Lietuvos teismo ekspertizės centro administracinio nusižengimo byloje 2023 m. rugsėjo 26 d. atliktos ekspertizės akte Nr. 11-1780(23) padarytomis išvadomis: 1) nurodytoje kelio eismo situacijoje automobilio „Mercedes-Benz“ vairuotojo veiksmai (atlikdamas nesaugų manevrą, t. y. apvažiuodamas pirmojoje eismo juostoje buvusią kliūtį – duobę, persirikiavo į antrą eismo juostą, kai šia eismo juosta priekyje važiavęs automobilis „Volvo XC70“ buvo stabdomas, jo vairuojamas automobilis „Mercedes-Benz“ atsitrenkė į automobilio „Volvo XC70“ galinę dalį) techniniu požiūriu lėmė šio eismo įvykio kilimą; 2) nustatyti, ar automobilio „Mercedes-Benz“ vairuotojas turėjo galimybę sustoti ir išvengti eismo įvykio, negalima. Dėl to teismas vertino, kad ieškovas šiuo atveju nebuvo pakankamai atidus, kai matė, jog moteris kelkraštyje rankomis rodė įspėjamuosius ženklus, o KET reikalauja pasirinkti tokį greitį, kad esant reikalui būtų galima sustoti. Be to, ekspertas administracinio nusižengimo byloje nustatė, kad ieškovas atliko nesaugų manevrą.

Teismas padarė išvadą, kad dėl kelyje buvusios duobės ieškovas patyrė tiesioginius nuostolius, nes, jeigu nebūtų buvę kelio duobės, ieškovui nebūtų reikėję atlikti manevro, dėl kurio jis susidūrė pirma su kelio atitvarais, o vėliau – su automobiliu „Volvo XC70“. Šiuo atveju ieškovas atliko nesaugų manevrą, t. y., siekdamas išvengti įvažiavimo į duobę, persirikiavo į kitą eismo juostą, tačiau taip jis sudaužė ir savo automobilį, ir automobilį „Volvo XC70“. Atitinkamai dėl kelio duobės buvo sugadintas ieškovo automobilis, nes šioje situacijoje bet kurį ieškovo manevrą, ar tai būtų įvažiavimas į duobę, ar persirikiavimas į kitą eismo juostą, būtų nulėmęs duobės buvimas važiuojamojoje kelio dalyje.

Padaręs išvadą, kad yra įstatyme įtvirtintas pagrindas iš atsakovės AB „Via Lietuva“, kaip iš statinio valdytojos, priteisti pusę automobilio sugadinimo kainos, teismas vertino, jog yra pagrindas ieškovui priteisti atlyginti ir pusę jo dėl automobilio vertinimo bei advokato suteiktų teisinių paslaugų patirtų išlaidų, t. y. 435 Eur.

Teismas nustatė, kad dėl eismo įvykio, t. y. dėl kelyje buvusios duobės, ieškovui buvo nežymiai sutrikdyta sveikata (peties ir žasto sumušimas; kairio peties, dešinio kelio sumušimai). Kadangi byloje nustatyta, kad dėl eismo įvykio yra ir ieškovo kaltės, kai jis nebuvo pakankamai atidus ir nepasirinko saugaus greičio, teismas nusprendė, kad yra pagrindas iš atsakovės AB „Via Lietuva“ ieškovui priteisti pusę prašomos neturtinės žalos atlyginimo, t. y. 250 Eur.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir atsakovės AB „Via Lietuva“ apeliacinius skundus, 2026 m. vasario 17 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė ir jo rezoliucinę dalį išdėstė taip: priteisė iš atsakovės AB „Via Lietuva“ ieškovui 31 229,50 Eur turtinės žalos, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 31 729,50 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. liepos 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 3436,16 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisė 3 439,94 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Kolegija nurodė, kad byloje nustatyta, jog sugriuvo kelio struktūriniai įrenginiai – lūžo viaduko pereinamoji plokštė ir dėl šio lūžio kelio važiuojamosios dalies pirmojoje eismo juostoje atsirado duobė. Dėl to yra pagrindas taikyti kelio savininkui (valdytojui) CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatytą griežtąją civilinę atsakomybę. Atsižvelgdama į tai, kolegija nusprendė, kad nagrinėjant šį ginčą kelio savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės sąlyga – kaltė – neturi būti nustatoma, o atsakovės neteisėti veiksmai yra nustatyti.

.Kolegija pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio, ir rėmėsi KET 127 ir 128 punktų reikalavimais, tačiau nėra duomenų, jog ieškovas transporto priemonę vairavo neatsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą. Taip pat nėra duomenų, kad matomumas buvo blogas (išskyrus tai, kad tolesnėje kelio atkarpoje ieškovui matomumą ribojo minėtas baltas mikroautobusas). Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad vairuotojas turi važiuoti taip, jog galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Tačiau nagrinėjamu atveju važiuojamojoje kelio dalyje atsivėrusi duobė negali būti vertinama kaip iš anksto numatoma kliūtis. Pažymėjo ir tai, kad eismo įvykis įvyko magistraliniame kelyje, kuris iš esmės yra greitkelis, jo paskirtis yra sudaryti galimybę greitai įveikti didelius atstumus, šiame kelyje nėra sudėtingo vietovės reljefo, kaip jau minėta, meteorologinės sąlygos buvo geros, todėl įprastai visi kelių eismo dalyviai tokiu keliu, esant minėtoms sąlygoms, važiuoja sąlygiškai dideliu greičiu ir nėra duomenų, kad ieškovas važiavo pažeisdamas KET. Todėl kolegija padarė išvadą, kad ieškovo manevras, nors techniniu požiūriu ir lėmė eismo įvykį, buvo pagrįstas ir teisėtas, ir negali būti vertinamas kaip šalinantis statinio savininko (valdytojo) civilinę atsakomybę dėl važiuojamojoje kelio dalyje atsivėrusios duobės. Būtent važiuojamojoje kelio dalyje atsivėrusi duobė buvo pagrindinis veiksnys, sukėlęs tolesnius teisėtus ieškovo veiksmus, dėl kurių atsirado žala. Taip pat kolegija vertino, jog ta aplinkybė, kad šalia kelio stovėjo moteris ir mojavo, nesukėlė ieškovui pareigos stabdyti savo automobilį ar sumažinti jo greitį.

Vertindama atsakovės AB „Via Lietuva“ argumentą, kad žalą sukėlė ir nenustatyto balto mikroautobuso vairuotojo veiksmai, kolegija pažymėjo, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2024 m. gegužės 7 d. nutarimas nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną (toliau – Nutarimas) teismui neturi prejudicialumo. Kolegijos vertinimu, nenustatyto balto mikroautobuso vairuotojo veiksmų nėra pagrindo vertinti kaip veiksmų, dėl kurių atsirado žala. Kolegija atkreipė dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo institucija, vertinusi nenustatyto balto mikroautobuso vairuotojo veiksmus ir nusprendusi, jog šis vairuotojas pažeidė KET 9, 101 bei 104 punktų reikalavimus ir padarė administracinį nusižengimą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 420 straipsnio 1 dalyje, nevertino šio mikroautobuso vairuotojo galimybės sustoti ir išvengti kliūties. Be to, ekspertizės metu nenustatyta, jog automobilio „Mercedes-Benz“ vairuotojas turėjo galimybę sustoti ir išvengti eismo įvykio. Kadangi nenustatytas baltas mikroautobusas važiavo priešais ieškovo vairuojamą automobilį „Mercedes-Benz“, vadinasi, jo atstumas iki važiuojamojoje kelio dalyje atsivėrusios duobės buvo dar mažesnis. Todėl kolegija nusprendė, kad, nenustačius, ar automobilio „Mercedes-Benz“ vairuotojas, kuris nuo kliūties buvo didesniu atstumu, turėjo galimybę sustoti ir išvengti eismo įvykio, nebūtų galimybės nustatyti ir ar nenustatyto balto mikroautobuso vairuotojas turėjo galimybę sustoti ir išvengti eismo įvykio. Be to, netirta, ar nenustatyto balto mikroautobuso vairuotojo veiksmai staigiai persirikiuojant į antrą eismo juostą nebuvo nulemti siekio išvengti sunkesnių padarinių. Nenustatyto balto mikroautobuso vairuotojo veiksmai nešalina atsakovės AB „Via Lietuva“ civilinės atsakomybės, nes šiuos veiksmus lėmė būtent važiuojamojoje kelio dalyje atsivėrusi duobė, kuri buvo pagrindinis žalos atsiradimo veiksnys.

Kolegija pažymėjo, kad, AB „Via Lietuva“ atsakomybei kylant iš delikto, o AB „Kelių priežiūra“ atsakomybei kylant iš sutarties, galima solidarioji atsakomybė, tačiau turi būti nustatytas AB „Kelių priežiūra“ pareigų, kylančių iš 2020 m. gruodžio 22 d. pavedimo sutarties dėl privalomų kelių priežiūros darbų (pavedimų) vykdymo sutarties, pažeidimas, kurio kolegija nenustatė. Dėl to vertino, kad AB „Kelių priežiūra“ nekyla solidarioji civilinė atsakomybė. Atitinkamai padarė išvadą, kad civilinė atsakomybė nekyla ir AB „Kelių priežiūra“ civilinę atsakomybę apdraudusiai AB „Lietuvos draudimas“.

Kolegija nurodė, kad iš byloje esančių duomenų ir šalių paaiškinimų matyti, jog ieškovas po eismo įvykio susiremontavo automobilį savo lėšomis. Dėl to vertino, kad ieškovas jau yra patyręs realius nuostolius. Teismo posėdžio, vykusio 2026 m. sausio 20 d., metu ieškovo atstovas nurodė, kad ieškovas automobilio detales pirko keliose vietose Lenkijoje, mokėjo grynaisiais pinigais, automobilį remontavo keliuose autoservisuose. Todėl, nors ieškovas realiai patyrė 32 978 Eur išlaidas, jas patvirtinančių įrodymų pateikti negali.

Kolegija atmetė atsakovių argumentus, kad ieškovas, realiai patyręs išlaidas automobilio remontui, privalo pateikti tai patvirtinančius įrodymus ir tik pagal tai galima apskaičiuoti patirtą žalą. Kolegija vertino, kad byloje yra pateikta pakankamai įrodymų, iš kurių galima nustatyti, ar ieškovas tinkamai apskaičiavo prašomo priteisti žalos atlyginimo sumą. Tiek UAB „Pajūrio Autorika“, tiek AB „Lietuvos draudimas“ nustatė, kad transporto priemonės remontas ekonominiu požiūriu nenaudingas. Todėl apskaičiavo patirtą žalą pagal transporto priemonės iki eismo įvykio buvusią vidutinę rinkos kainą bei po eismo įvykio buvusią likutinę vertę. Tai, kad ieškovas pasirinko tokią transporto priemonę remontuoti, yra jo laisvas apsisprendimas ir tai nedaro jokios įtakos apskaičiuotinos žalos dydžiui, nes nėra duomenų, kad ieškovas atkūrė iki įvykio buvusią transporto priemonės būklę. Priešingai, teismo posėdžio, vykusio 2026 m. sausio 20 d., metu ieškovo atstovas nurodė, kad nors ieškovas transporto priemonę ir susiremontavo, tačiau paaiškėjo, kad dėl eismo įvykio metu įvykusio smūgio buvo pažeistas ir variklis, vėliau ieškovas patyrė papildomus 8 000 Eur transporto priemonės remontui. Be to, kolegija taip pat vertino aplinkybę, kad, savarankiškai remontuodamas transporto priemonę, ieškodamas detalių ir jas pirkdamas skirtingose vietose, veždamas automobilį remontuoti į skirtingus servisus, nukentėjęs asmuo taip pat patyrė tam tikras sąnaudas, kurių galėjo nepatirti tiesiog laukdamas, kol jam bus atlyginta žala.

Kolegija nusprendė, kad, įvertinus byloje esančius žalos dydžio įrodymus, nė vienas iš pateiktų įrodymų neturi didesnės įrodomosios vertės kito atžvilgiu. Dėl to padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, žalos dydį apskaičiavęs pagal pateiktų įrodymų aritmetinį vidurkį, pasirinko tinkamą žalos apskaičiavimo metodą. Be to, kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žala kilo ir dėl paties ieškovo neteisėtų veiksmų. Atitinkamai vertino, kad nebuvo pagrindo mažinti ieškovui priteistino žalos, susijusios su žalos įvertinimu ir nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka, atlyginimo dydžio.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė AB „Via Lietuva“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 8 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas, ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 17 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, grąžinti atsakovei AB „Via Lietuva“ Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 17 d. nutarties pagrindu ieškovui sumokėtą 41 139,62 Eur sumą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, konstatavę atsakovės civilinę atsakomybę CK 6.266 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu, netinkamai įvertino priežastinį ryšį tarp kilusių padarinių ir statinio (kelio) trūkumų, nes netinkamai taikė CK 6.247 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos kasacinio teismo praktikos. Nors eismo įvykio vietoje buvo fiksuotas statinio trūkumas – kelio perdengiamosios plokštės lūžis (duobė), tačiau pats šios aplinkybės egzistavimas savaime nesuponuoja kelio valdytojos civilinės atsakomybės atsiradimo, kai nustatoma, kad šis defektas nebuvo tiesioginė ir būtinoji eismo įvykio kilimo priežastis, o įvykis įvyko dėl transporto priemonių vairuotojų veiksmų.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas patyrė tiesioginius nuostolius dėl kelyje buvusios duobės. Tokią savo išvadą teismas grindė tuo, kad jeigu nebūtų buvę kelio duobės, ieškovui nebūtų reikėję atlikti manevro, dėl kurio jis susidūrė pirmiau su kelio atitvarais, o vėliau – su automobiliu „Volvo“. Taigi vien kliūties kelyje (kelio (viaduko) plokštės lūžio) buvimą teismas vertino kaip teisiškai pagrįstą priežastinį ryšį atsakovės civilinei atsakomybei kilti, nors kartu, remdamasis Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktu, pripažino, jog ieškovas, persirikiuodamas į kitą juostą, atliko nesaugų manevrą. Tačiau kliūties (duobės) kelyje apvažiavimas savaime nelaikytinas nesaugiu manevru, jei jam įtakos neturi kitos aplinkybės, o tokios šioje byloje buvo nustatytos.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas nepažeidė KET reikalavimų, remdamasis tik tuo, kad tokių duomenų nebuvo galima nustatyti. Be to, tokia išvada neatitinka teismų praktikos dėl prejudicijos taikymo. Administracinio nusižengimo byloje nebuvo gauta duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, ar ieškovas viršijo greitį, ar laikėsi saugaus atstumo. Nutarime yra remiamasi Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024 m. vasario 21 d. išvada Nr. 11Š-215 (23), kurioje nurodyta, kad automobilio „Mercedes-Benz“ duomenų nuskaitymo metu negauta duomenų apie eismo įvykio metu buvusius jo darbo bei judėjimo parametrus. Negavus šių duomenų, negalima daryti vienareikšmės išvados, kad ieškovas neviršijo leistino greičio, laikėsi saugaus atstumo iki prieš jį važiavusios transporto priemonės.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad važiuojamojoje kelio dalyje atsivėrusi duobė negali būti vertinama kaip iš anksto numatoma kliūtis. Byloje nustatytos aplinkybės – prieš duobę stovėjęs vilkikas, kurio dalis buvo pirmojoje eismo juostoje, ir apie pavojų rankomis signalizavusi moteris – objektyviai įspėjo apie galimą kliūtį ir suponavo vairuotojo pareigą būti ypač atidžiam ir, esant poreikiui, mažinti greitį. Be to, pagal KET 126 punktą, vairuotojas privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma. Važiuojant 120–130 km/h greičiu, toks atstumas turėjo sudaryti ne mažiau kaip 60–65 m, todėl, jo laikantis, buvo galima laiku pastebėti kliūtį ir saugiai į ją sureaguoti.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino nenustatyto balto mikroautobuso vairuotojo veiksmų įtakos žalos atsiradimui, nors administracinio nusižengimo byloje jis buvo identifikuotas kaip eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė. Ieškovo teisė pasirinkti, kam reikšti reikalavimus, neatleidžia teismo nuo pareigos įvertinti, ar atsakovas yra tinkamas ir ar ieškinyje yra pagrįstos visos civilinės atsakomybės sąlygos.

Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė aukštesnę įrodomąją galią turinčiuose įrodymuose nustatytas ir nepaneigtas aplinkybes. Ekspertizės akte vienareikšmiškai konstatuota, jog „nurodytoje kelio eismo situacijoje automobilio „Mercedes-Benz“ vairuotojo veiksmai – atlikdamas nesaugų manevrą, t. y. apvažiuodamas pirmoje eismo juostoje buvusią kliūtį – duobę, persirikiavo į antrą eismo juostą, kuomet šia eismo juosta priekyje važiavęs automobilis „Volvo XC70“ buvo stabdomas, jo vairuojamas automobilis „Mercedes-Benz“ atsitrenkė į automobilio „Volvo XC70“ galinę dalį, – techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą“. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertas, įvertinęs eismo įvykio aplinkybes, padarė kategorišką išvadą, kad šiuo atveju būtent ieškovo veiksmai buvo eismo įvykio priežastis. Taigi faktinis priežastinis ryšys šiuo atveju yra susijęs su paties ieškovo veiksmais, jam nesaugiai persirikiuojant iš pirmosios eismo juostos į antrąją. Nutarime nurodyta, jog „nenustatyto pirmoje eismo juostoje važiavusio baltos spalvos mikroautobuso vairuotojo, staiga persirikiavusio į antrą eismo juostą prieš „Volvo“ automobilį, kurio vairuotojas dėl jam užkirsto kelio buvo priverstas staigiai stabdyti, pažeidusio KET 9, 101, 104 punktų reikalavimus bei padariusio administracinį nusižengimą veiksmai buvo būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga ir yra susijęs būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais <...>“.

Teismai pažeidė įrodinėjimo taisykles ir nepagrįstai vertino, kad ieškovas tinkamai vykdė įrodinėjimo pareigą. Ieškovas patirtos žalos dydį įrodinėjo netinkamais įrodymais: vertinimo pažyma, kurioje nurodoma automobilio vertė iki eismo įvykio ir jo likutinė vertė po eismo įvykio, neatitinka deklaruojamo žalos atlyginimo modelio. Byloje pateiktos vertinimo išvados yra skirtos turto vertės sumažėjimui nustatyti tais atvejais, kai turtas nėra atkuriamas, remontas yra ekonomiškai netikslingas arba turtas lieka nepataisytas. Ji atspindi hipotetinį vertės netekimą, kuris aktualus tik nesant realaus atkūrimo. Kai automobilis faktiškai suremontuotas, žala nebėra išreiškiama turto likutine verte, nes transporto priemonė nebėra „likutis“ – ji yra naudojamas atkurtas turtas. Todėl vertinimo pažyma apie likutinę vertę neparodo realiai patirtų nuostolių dydžio, neįrodo nei atliktų remonto darbų apimties, nei jų kainos, nei to, kad tokie nuostoliai faktiškai buvo patirti. Priešinga teismų praktika iškreipia civilinės atsakomybės, kaip kompensacinio mechanizmo, paskirtį ir suteikia galimybes ieškovams piktnaudžiauti pasirenkant netinkamas, bet sau naudingas įrodinėjimo priemones.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atsakovės kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovės AB „Via Lietuva“ jo patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovės argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl priežastinio ryšio tarp kelio duobės ir kilusių padarinių, padarė nepagrįstas išvadas, jog ieškovas nepažeidė KET, yra nepagrįstas. Ieškovas automobilį vairavo nepažeisdamas KET reikalavimų. Jeigu ieškovas būtų kaltas, be abejo, būtų nubaustas administracine tvarka. Taip pat ieškovas neviršijo ir leistino greičio.

Ieškovas, priešingai, kad neįvažiuotų su automobiliu į duobę, vengdamas sunkesnių pasekmių, staigiai persirikiavo į antrąją eismo juostą. Jeigu ieškovas nebūtų spėjęs persirikiuoti į antrąją eismo juostą ir būtų įvažiavęs į didžiulę duobę, galimai eismo įvykio pasekmės būtų buvusios skaudesnės: automobilis galimai būtų apsivertęs ir ieškovas bei jo sūnus būtų patyrę sunkesnius kūno sužalojimus, o gal būtų ir žuvę.

Teismai pasirinko tinkamą žalos apskaičiavimo metodą ir pagrįstai žalos dydį apskaičiavo pagal pateiktų UAB „Pajūrio Autorika“ ir AB „Lietuvos draudimas“ įrodymų aritmetinį vidurkį. Ieškovas galėjo pasirinkti, ar šį automobilį remontuoti, ar parduoti už jo likutinę vertę ir įsigyti kitą automobilį. Ieškovas nusprendė šį automobilį susiremontuoti, tą padarė, patirdamas turtinę žalą, šios atlyginimą teismai pagrįstai priteisė. Ieškovas galėjo iš viso nieko nedaryti ir laukti, kol baigsis bylinėjimasis ir bus atlyginta priteista turtinė ir neturtinė žala.

Atsiliepimas

Kitų atsiliepimų kasaciniame teisme nebuvo gauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo ribų kasaciniame teisme

Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pagrindų peržengti kasacinio skundo ribas nenustatė.

CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas yra kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai ir atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti teisiniai argumentai.

Atsakovės AB „Via Lietuva“ kasacinio skundo argumentai susiję su priežastinio ryšio tarp ieškovo nurodomos žalos ir statinio (kelio) trūkumų (ne)egzistavimu, teigiant, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos kasacinio teismo praktikos, taip pat su įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimais, vertinant administracinio nusižengimo byloje gautą aktą ir nustatant ieškovui padarytos turtinės žalos dydį. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad į bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas nepatenka ginčo dalyką pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose sudariusios aplinkybės, susijusios su atsakovės AB „Kelių priežiūra“ atsakomybės nebuvimu, atitinkamai tokiai atsakomybei nekilus ir jos draudikei – AB „Lietuvos draudimas“, nors ieškiniu buvo reikalaujama visų atsakovų solidariosios atsakomybės, kadangi šie teisės klausimai kasaciniame skunde nebuvo iškelti ir atitinkamai dėl jų teismų procesinių sprendimų dalys nekvestionuojamos. Dalimi kasacinio skundo argumentų siekiama, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kitaip įvertintų bylą nagrinėjusių teismų nustatytas faktines aplinkybes, kurios, atsakovės teigimu, buvo nustatytos administracinio nusižengimo tyrimo metu ir buvo pakankamos ieškovo neatidumui bei saugaus greičio nepaisymui konstatuoti, taip pat kitaip įvertintų liudytojų parodymais grindžiamus argumentus dėl balto mikroautobuso vairuotojo veiksmų įtakos eismo įvykio kilimui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės kasacinio skundo teiginiai, jog bylą nagrinėję teismai turėjo kitaip vertinti nurodytas faktines aplinkybes, neatitinka CPK nustatytų reikalavimų dėl motyvuotų kasacijos pagrindų nurodymo: atsakovė pateikia tik bendro pobūdžio teiginius, kad liko neįvertintos tam tikros faktinės aplinkybės, tačiau šie teiginiai nesiejami su nė vienu kasacijos pagrindu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šie atsakovės kasacinio skundo argumentai nepatenka į kasacinės bylos nagrinėjimo ribas, todėl teisėjų kolegijos nebus vertinami (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl priežastinio ryšio nustatymo ir įrodymų vertinimo

Statinių savininko (valdytojo) civilinės (deliktinės) atsakomybės klausimus reguliuoja CK 6.266 straipsnis. Jo pirmojoje dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės.

Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, kelias – inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelio elementai yra šie: žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai ir kitos vandens nuleidimo sistemos, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdiniai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo, transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kiti įrenginiai su šių elementų užimama žeme. Pagal to paties straipsnio 10 dalį, kelio priežiūra – nuolatiniai kelio darbai siekiant užtikrinti saugų eismą ir numatytą kelio ir jo statinių naudojimo laiką.

Pagal CK 6.266 straipsnį, statinių (kelio) savininko (valdytojo) atsakomybė kyla be kaltės (kelio valdytojo civilinė atsakomybė yra griežtoji). Šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatytini neteisėti statinio savininko (valdytojo) veiksmai ir jo kaltė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-611/2016 24 punktą, taip pat 2022 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-1075/2022 22 punktą). Nuo atsakomybės gali būti atleidžiama, jeigu šių objektų savininkas (valdytojas) įrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės, t. y. įrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme kelio trūkumas – tai kelio įrenginių komplekso, jo dalies ar atskiro įrenginio statybinių konstrukcijų trūkumas, atsiradęs dėl statybos normų pažeidimų ar netinkamos konstrukcijų priežiūros ar dėl kitų priežasčių, nepriklausančių nuo savininko (valdytojo) valios. Vieno ar kelių kelio struktūrinių įrenginių sugriuvimas ar įstatymo nustatytų reikalavimų neatitinkantis konstrukcijų trūkumas, dėl kurio asmeniui padaroma žalos, sudaro pagrindą taikyti kelio savininkui (valdytojui) CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatytą griežtąją civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014).

Byloje nėra ginčo, kad atsakovės valdomame kelyje buvo trūkumas – važiuojamojoje kelio dalyje ant viaduko atsivėrusi duobė, tačiau, atsakovės AB „Via Lietuva“ teigimu, ieškovui padarytos žalos atsiradimo tiesioginė priežastis buvo ne kelio trūkumas, o transporto priemonių valdytojų neatsargūs ar nerūpestingi veiksmai. Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl netinkamai bylą nagrinėjusių teismų nustatytos priežastinio ryšio sąlygos, kartu teigiant, kad buvo pažeistos ir įrodymų vertinimo taisyklės bei nukrypta nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos.

Priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, reglamentuoja CK 6.247 straipsnis, kuriame nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 6.247 straipsnį civilinė atsakomybė kyla, jei nustatomas tiesioginis arba netiesioginis priežastinis ryšys. Tiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai veika tiesiogiai sukelia padarinius ir nėra kitų veiksnių, kurie patys savaime galėtų sukelti tuos padarinius. Netiesioginis priežastinis ryšys reiškia, kad tam tikras veiksnys sukelia padarinį per tarpinius veiksnius. Netiesioginiam priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-248/2018 24 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

CK 6.247 straipsnyje reglamentuotas priežastinis ryšys civilinėje byloje nustatomas dviem etapais. Pirmame etape nustatomas faktinis priežastinis ryšys – nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Faktinis priežastinis ryšys gali būti įvairaus pobūdžio – gali būti akivaizdu, kad žalingi padariniai kilo tik dėl skolininko veiksmų, bet galimi ir atvejai, kai skolininko veiksmai esmingai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tačiau nebuvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Jei žalą nulėmė kelios priežastys, teismas turi nustatyti, ar nesant skolininko veiksmų žala vis tiek būtų atsiradusi, ir tik tuo atveju, jei nustato, kad be skolininko veiksmų, nors ir ne vienintelės žalos atsiradimo priežasties, žala nebūtų kilusi, teismas gali daryti pagrįstą išvadą, kad faktinis priežastinis ryšys byloje įrodytas. Nustačius faktinį priežastinį ryšį, antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-37-421/2026, 37 punktas).

Nagrinėjamu atveju nustatant faktinio priežastinio ryšio egzistavimą turėtų būti vertinama, ar, hipotetiškai pašalinus potencialią žalos atsiradimo priežastį – duobės kelyje atsiradimą, žala ieškovui vis tiek būtų atsiradusi. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad 2023 m. balandžio 20 d. apie 18 val. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, magistralinio kelio (duomenys neskelbtini) 147 km, lūžo viaduko pereinamoji plokštė. Dėl viaduko plokštės lūžio kelio važiuojamosios dalies pirmojoje eismo juostoje atsirado duobė. Ieškovas, 2023 m. balandžio 20 d. apie 18.15 val. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, magistralinio kelio (duomenys neskelbtini) 148 km vairuodamas automobilį „Mercedes-Benz“, važiuodamas pirmojoje eismo juostoje ir apvažiuodamas toje pačioje eismo juostoje buvusią kliūtį – duobę, persirikiavo į antrąją eismo juostą, atsitrenkė į kelio apsauginius atitvarus ir į šioje eismo juostoje priekyje važiavusio stabdomo automobilio „Volvo XC70“ galinę dalį, nesuvaldęs savo automobilio dėl to buvo apgadintos abi transporto priemonės, apsauginiai kelio atitvarai bei nežymiai sutrikdyta ieškovo sveikata. Teismai nustatė ir tai, kad automobilio „Volvo XC70“ stabdymą lėmė nenustatyto balto mikroautobuso staigus persirikiavimas iš pirmosios eismo juostos į antrąją eismo juostą priešais automobilį „Volvo XC70“, tačiau taip pat pripažino, kad nenustatyto balto mikroautobuso staigų persirikiavimą iš pirmosios eismo juostos į antrąją lėmė kelio važiuojamojoje dalyje atsiradusi duobė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos įvykio faktinės aplinkybės buvo pakankamos teismams konstatuoti, kad ieškovas bei balto mikroautobuso vairuotojas atliko persirikiavimo manevrus, kurie galiausiai lėmė žalos atsiradimą, tik todėl, kad kelyje buvo kliūtis – duobė. Pašalinus šią aplinkybę (kliūties buvimą kelyje) iš žalos atsiradimo priežasčių grandinės, galima būtų daryti prielaidą, kad tiek ieškovas, tiek balto mikroautobuso vairuotojas nebūtų atlikę staigių persirikiavimo manevrų ir būtų likę pirmojoje eismo juostoje. Tokiu atveju žala ieškovui taip pat nebūtų kilusi, kadangi nebūtų įvykęs žalą tiesiogiai sukėlęs įvykis – ieškovo automobilio susidūrimas su kelio apsauginiais atitvarais ir priekyje važiavusiu automobiliu „Volvo XC70“. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju faktinis priežastinis ryšys tarp kelio trūkumų ir ieškovo patirtos žalos gali būti nustatytas.

Nustačius faktinį priežastinį ryšį, turi būti vertinama, ar žalos atsiradimo priežastis nėra per daug teisiškai nutolusi, kad būtų galima taikyti civilinę atsakomybę. Pagrindinis šio etapo tikslas – apriboti atsakomybės taikymą taip, kad atsakomybės ribos nebūtų išplėstos neproporcingai ir būtų galima neįtraukti silpną faktinį priežastinį ryšį turinčių aplinkybių vertinant reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumą. Nustačius, kad teisinio priežastinio ryšio nagrinėjamoje situacijoje nėra, vien faktinis priežastinis ryšys nebūtų laikomas pakankamu tam, kad būtų galima taikyti atsakomybę (atsakomybės ribos būtų peržengtos). Šis atsakomybės ribų nustatymas nėra vien abstraktaus pobūdžio vertinimas.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-943/2023, 67 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Be to, tai, ar žalos priežastis teisiškai reikšminga (ne pernelyg nutolusi), gali būti vertinama pagal tokius kriterijus: taikomos teisės normos tikslas; skolininko pareigos vykdymo intensyvumas (t. y. reikalavimo vykdyti prievolę primygtinumas, privalomumo laipsnis, inter alia (be kita ko), galimybė pritaikyti civilinę atsakomybę šalinančias aplinkybes); skolininko galimybės numatyti padarinius, kurie gali apimti visų rūšių žalą; padarinių pobūdis (tiesioginiai ar netiesioginiai); jų artumas (erdvės, laiko atžvilgiu) neteisėtiems veiksmams; sąžiningumo, protingumo, teisingumo principų laikymasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2015).

Pažymėtina, kad panašūs kriterijai taip pat išskiriami ir negriežtosios teisės (angl.soft law) šaltiniuose. Europos deliktinės teisės principų (PETL (angl. Principles of European Tort Law, prieiga per internetą http://www.egtl.org/PETLEnglish.html) 3:201 straipsnyje pabrėžiama, kad tai, ar (ir kokio dydžio) žala gali būti priskirta asmeniui, priklauso nuo žalos numatymo protingam asmeniui veiklos vykdymo metu; saugomo intereso pobūdžio ir vertės; atsakomybės pagrindo; įprastinės gyvenimo rizikos masto ir pažeistos taisyklės apsauginio tikslo. Bendrosios principų sistemos projekto (DCFR (angl. Draft Common Frame of Reference, prieiga per internetą https://www.ccbe.eu/wp-content/uploads/2026/09/EN_EPL_20100107_Principles__definitions_and_model_rules_of_European_private_law_-_Draft_Common_Frame_of_Reference__DCFR.pdf) komentare, aiškinant DCFR nuostatą, kad asmuo lemia teisiškai reikšmingus nuostolius kitam asmeniui, jeigu tokie nuostoliai yra laikomi tokio asmens veiksmų arba pavojaus šaltinio, už kurį toks asmuo atsakingas, padariniu (DCFR šeštosios knygos 4:101 straipsnio 1 dalis), nurodoma, kad sprendžiant klausimą, ar tam tikra priežastis yra teisinė žalos priežastis, svarbūs yra tikimybės ir numatymo aspektai, tačiau taip pat svarbus yra priežasties pobūdis ir žalos rūšis. Taip pat svarbus yra pažeistos socialinio elgesio normos apsauginis tikslas ir (kartais) bendrieji socialinės politikos (angl. general policy) motyvai.

Skolininko galimybės numatyti padarinius teisės doktrinoje laikomos vienu pagrindinių kriterijų, pagal kuriuos vertinama, ar nėra peržengiamos atsakomybės ribos. Šis kriterijus turėtų būti taikomas naudojant objektyvų standartą, t. y. vertinama tik galimybė numatyti padarinius, o ne tai, ar jie iš tiesų buvo numatyti (Principles of European Tort Law: Text and commentary, Busnelli, F. D. et al. (eds.) 2005, 60 p.). Tam kasacinio teismo praktikoje pasitelkiamas protingo ir rūpestingo asmens standartas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-916/2019 36 punktą), keliant klausimą, ar nagrinėtinoje situacijoje rūpestingas ir protingas asmuo (nagrinėjamu atveju – rūpestingas ir protingas kelio savininkas (valdytojas)) numatytų neigiamus padarinius. Šis kriterijus nagrinėjamoje byloje taip pat turėtų būti taikomas sistemiškai su kitais teisiniam priežastiniam ryšiui nustatyti reikšmingais kriterijais.

Nagrinėjamoje byloje pritaikius padarinių numatomumo kriterijų, pripažintina, kad protingas kelio savininkas (valdytojas) gali nesunkiai numatyti, jog atsiradusi kelyje duobė gali sukelti ne tik situacijas, kai keliu besinaudojantys vairuotojai įvažiuotų į tokią duobę, bet ir kitokio pobūdžio situacijas, kai keliu besinaudojantys asmenys patirtų žalą, pavyzdžiui, kai žala kiltų vairuotojui ar keliems vairuotojams bandant išvengti įvažiavimo į tokią duobę. Taikant tokį padarinių numatomumo kriterijų reikšmingu laikytinas ir kelio, kuriame atsirado defektas, pobūdis (magistralinis kelias). Magistraliniai keliai – pagrindiniai Lietuvos keliai ir jų tęsiniai – gatvių važiuojamoji dalis, kuria vyksta intensyviausias transporto priemonių eismas (Kelių įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Magistraliniams keliams keliami specialūs dangos, apšvietimo, eismo juostų skaičiaus reikalavimai, taikomos specifinės saugaus eismo užtikrinimo priemonės, mažinančios avaringumą, juose leistinas maksimalus greitis yra didesnis nei kituose keliuose (žr., pvz., Kelių įstatymą, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą ir kt.). Taigi magistraliniu keliu važiuojančios transporto priemonės pasiekia didelį greitį, todėl juose kyla daug didesnė ir nelaimingų atsitikimų rizika, jeigu kelyje atsiranda defektas (duobė). Tai pagrįstai pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas nutarties 44 punkte.

Vertindamas kitą priežastiniam ryšiui nustatyti reikšmingą kriterijų – padarinių artumą (erdvės, laiko atžvilgiu) neteisėtiems veiksmams, apeliacinės instancijos teismas nustatė ginčo kelio trūkumų (duobės) magistraliniame kelyje atsiradimo laiką ir padarinių (žalos) kilimo laiką, ieškovui automobiliu apvažiuojant pirmojoje eismo juostoje buvusią kliūtį – duobę – ir atsitrenkiant į kelio atitvarus ir kito automobilio galinę dalį. Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju žala kilo praėjus vos 15 minučių nuo kelio trūkumų (duobės) atsiradimo, o tai leidžia teigti, kad duobės atsiradimas nėra nereikšminga ar atsitiktinė aplinkybė priežasčių grandinėje – atsiradus duobei, beveik iškart kilo avarinė situacija kelyje. Bylos duomenimis, duobės atsiradimas kelyje sukėlė ir daugiau eismo įvykių.

Ieškovas nagrinėjamu atveju dėl eismo įvykio patyrė tiesioginę žalą – padaryta žala automobiliui, jam pačiam – neturtinė žala (sukeltas fizinis skausmas, patirti nepatogumai, dvasinis sukrėtimas). Jau minėta, kad tokiu atveju įstatyme įtvirtinta griežtoji statinių savininkų (valdytojų) atsakomybė. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad griežtosios atsakomybės tikslas – užtikrinti socialinį teisingumą ir sulaikyti potencialius pažeidėjus nuo beatodairiško elgesio bei galimų nuostolių, priverčiant juos būti kur kas apdairesnius negu kalte pagrįstos atsakomybės atveju ir imtis visų įmanomų atsargumo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-1075/2022, 21 punktas). Teismas, spręsdamas dėl CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų taikymo, turi nustatyti faktines aplinkybes, dėl kokių priežasčių padaryta žala ir ar ji yra susijusi priežastiniu ryšiu su pastato, statinio, įrenginio, jų konstrukcijų sugriuvimu ar trūkumais, lėmusiais žalos padarymą. Griežtoji atsakomybė taikytina tik konstatavus, kad žala padaryta dėl objekto ar jo atskirų dalių (konstrukcijų) sugriuvimo, kitokių trūkumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508-219/2017, 35 punktas).

Didesnio pavojaus šaltinio valdymas suponuoja valdytojui didesnę nei įprasta rūpestingumo ir atsakingumo pareigą dėl jo prisiimtos rizikos valdyti didesnio pavojaus šaltinį: jo valdytojas vien dėl to, kad valdo didesnio pavojaus šaltinį arba užsiima didesnio pavojaus veikla, keliančia didesnę grėsmę, privalo elgtis ypač rūpestingai ir apdairiai, laikytis teisės aktuose nustatytų ir (arba) iš protingumo principo kylančių reikalavimų. Reikalaujamas didesnio rūpestingumo ir atidumo laipsnis turėtų būti toks, kad nebūtų sudaryta prielaidų žalai atsirasti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimas).

Taigi statinių (kelių) valdytojai, jiems taikant griežtosios atsakomybės taisykles, turi imtis visų įmanomų atsargumo priemonių, kad nebūtų sukelta žala dėl statinių (kelių) trūkumų. Tai iš esmės reiškia, kad statinių (kelių) valdytojai turi užtikrinti eismo dalyvių apsaugą ta apimtimi, kiek jai įtakos gali turėti kelio kokybė ir tinkamumas eismui. Tai apima ne tik apsaugą nuo žalos, kuri patiriama dėl tiesioginės nukentėjusiojo sąveikos su kelio trūkumais (pavyzdžiui, nukentėjusio vairuotojo įvažiavimo į kelyje esančią duobę), bet ir apsaugą nuo žalos, kuriai atsirasti sąlygas sudaro kelio trūkumai, jeigu ši žala vis tiek yra susijusi su eismo dalyvių saugumu.

CK 6.266 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta, kad statinio savininkas (valdytojas) gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės. Pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį, asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Taigi, nuo atsakomybės gali būti atleidžiama, pirma, kai susiklosto nenugalimos jėgos aplinkybės arba, antra, kai egzistuoja nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas žalos atsiradimo atžvilgiu.

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas tik dėl nukentėjusiojo (ieškovo) didelio neatsargumo. Didelis neatsargumas gali būti konstatuotas, kai asmuo neužtikrina elementarių atsargumo, rūpestingumo bei atidumo reikalavimų laikymosi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010). Kasacinis teismas, taip pat yra išaiškinęs, kad didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis, o paprastas neatsargumas yra tada, kai veiksmai neatitinka tam tikro rūpestingumo standarto, reglamentuoto įstatyme, kurio tikslas – apsaugoti kitus asmenis nuo tos konkrečios žalos, arba neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-248/2020, 28 punktas; 2021 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-421/2021, 34 punktas).

Kasaciniu skundu atsakomybės atsakovei netaikymą siekiama pagrįsti galimu ieškovo neatidumu pasirenkant saugų greitį, dėmesio neatkreipimu į įspėjančius ženklus, tarp jų ir kelkraštyje stovėjusios moters mojavimą siekiant atkreipti dėmesį į jau įvykusią avarinę situaciją. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nėra jokių duomenų, jog ieškovas transporto priemonę vairavo neatsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, eismo intensyvumą, taip pat nėra duomenų, kad matomumas buvo blogas. Nėra nustatyta, kad ieškovas transporto priemone važiavo viršydamas maksimalų leistiną greitį ar važiavo tokiu greičiu, kuris, atsižvelgiant į meteorologines sąlygas, buvo nesaugus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pabrėžė, kad nėra duomenų, leidžiančių spręsti, jog ieškovas, neatlikdamas persirikiavimo manevro, o bandydamas sustabdyti transporto priemonę, ją būtų sustabdęs iki kelyje esančios kliūties. Apeliacinės instancijos teismas nurodė ir tai, kad tokiu atveju, jei ieškovas nebūtų turėjęs galimybės sustoti ir išvengti eismo įvykio, galimai būtų kilusios sunkesnės pasekmės, kurių ieškovas, atlikęs manevrą ir techniniu požiūriu sukėlęs eismo įvykį, išvengė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, jog byloje nėra nustatyti anksčiau minėti duomenys (ar ieškovas viršijo maksimalų leistiną greitį, ar važiavo tokiu greičiu, kuris, atsižvelgiant į meteorologines sąlygas, buvo nesaugus, ar ieškovas vairavo neatsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, ar neturėjo galimybės sustoti ir išvengti eismo įvykio), turėtų būti vertinama ieškovo naudai, kadangi pagal CK 6.266 ir 6.270 straipsnius būtent atsakovė (statinio (kelio) savininkė (valdytoja)) turi įrodyti, kad žala atsirado dėl nukentėjusio asmens didelio neatsargumo. Be to, aplinkybė, jog ties kelio duobe (lūžiu) kelkraštyje stovėjo vilkikas, taip pat savaime nesuponuoja, kad ieškovas elgėsi neatsargiai. Kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, ieškovui matomumą ribojo priekyje važiavęs baltas mikroautobusas, be to, nėra duomenų, kad ieškovas važiavo nesilaikydamas saugaus atstumo iki šio balto mikroautobuso ar kad ieškovas turėjo galimybę sustoti ir išvengti eismo įvykio. Teisėjų kolegijos vertinimu, negalima reikalauti, jog vairuotojas visada numatytų bet kokią netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį.

Nurodyto teisėjų kolegijos vertinimo nekeičia ir atsakovės kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl netinkamo bylą nagrinėjusių teismų prejudicinių faktų (nutarimo administracinio nusižengimo byloje) taikymo.

CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra pažymėta, kad CPK 182 straipsnyje nustatytas atleidimo nuo įrodinėjimo pagrindų sąrašas yra baigtinis, šis proceso teisės institutas yra bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės išimtis, todėl nėra galimas per platus šių pagrindų aiškinimas ir taikymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018 30 punktą).

Priešingai nei teigia atsakovė, apeliacinės instancijos teismas nutarimą nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną laikė teismui neturinčiu prejudicialumo (žr. apeliacinės instancijos teismo nutarties 48 punktą) ir atliko savarankišką visų reikšmingų kriterijų atsakovės AB „Via Lietuva“ atsakomybei konstatuoti vertinimą. Būtent su šių apeliacinės instancijos teismo atliktu aplinkybių vertinimu kasaciniame skunde nesutinka atsakovė AB „Via Lietuva“, todėl teisiškai nereikšminga plačiau pasisakyti dėl CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintų prejudicinių faktų aiškinimo ir taikymo.

Nepagrįstais pripažintini ir kasacinio skundo argumentai dėl ekspertizės akto išvadų vertinimo. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas turėjo įvertinti, jog ekspertizės akte nurodyta, kad būtent ieškovo veiksmai buvo eismo įvykio priežastimi ir būtent su ieškovo veiksmais susijęs faktinis priežastinis ryšys, jam nesaugiai persirikiuojant iš pirmosios eismo juostos į antrąją.

Byloje buvo pateiktas Lietuvos teismo ekspertizės centro 2023 m. rugsėjo 26 d. ekspertizės aktas, surašytas pagal administracinio nusižengimo byloje pateiktą užduotį atlikti objektų tyrimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis aktas negali būti laikomas teismo ekspertizės išvada – specialia įrodinėjimo priemone, kadangi šis tyrimas buvo atliktas ne teismo nutarties pagrindu.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog tik teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-421/2020, 43 punktas). Atkreiptinas dėmesys, kad, pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. 1R-327 patvirtintų Teismo ekspertizių ir kitų ekspertinių tyrimų atlikimo Lietuvos teismo ekspertizės centre nuostatų 1 punktą (toliau – Nuostatai), Lietuvos teismo ekspertizės centre gali būti atliekami teismo ekspertizės pagal teismo ar teisėjo nutartis ir kiti ekspertiniai tyrimai pagal prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar kitų įstatymų įgaliotų pareigūnų užduotis. Nuostatų 38 punkte taip pat įtvirtinta, kad teismo ekspertas ar specialistas, atlikęs ekspertinį tyrimą, jo rezultatus įformina surašydamas teismo ekspertizės aktą, ekspertizės aktą, neturintį teismo ekspertizės akto statuso, specialisto išvadą ar aktą, kad negalima pateikti išvados. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2023 m. rugsėjo 26 d. ekspertizės akto įžanginėje dalyje taip pat nurodyta, kad šis aktas neturi teismo ekspertizės statuso.

Tačiau tai, kad specialus tyrimas buvo atliktas ne civilinėje byloje ir ne teismo nutarties pagrindu, neužkerta kelio jo metu gautus duomenis panaudoti civilinėje byloje. Teisminio nagrinėjimo metu kaip įrodymai gali būti naudojami ir kiti rašytiniai aktai, kurie pagal savo prigimtį yra ekspertinio pobūdžio – gaunami atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialias žinias surašomi atitinkamą kvalifikaciją turinčių asmenų. Jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo tiriamojo mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada CPK 216 straipsnio prasme. Toks dokumentas atitinka kitą įrodinėjimo priemonės rūšį, nurodytą procesinio įstatymo, – rašytinį įrodymą, nes jame gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (CPK 197 straipsnis). Tiek ekspertizės išvada, tiek tiriamojo mokslinio pobūdžio rašytiniai įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, nėra privalomi ir vertinami laikantis bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185, 218 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 121 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-170-403/2023, 46 punktas).

Nutartyje apeliacinės instancijos teismas šio ekspertizės akto išvadomis rėmėsi spręsdamas, ar automobilio „Mercedes-Benz“ vairuotojas (ieškovas) turėjo galimybę sustoti ir išvengti eismo įvykio. Kasaciniu skundu siekiama tai paneigti, manant, kad ekspertizės akte vis dėlto buvo pateikta išvada dėl eismo įvykio priežasties – ieškovo atliktų veiksmų, tačiau teismas šią išvadą netinkamai įvertino. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė AB „Via Lietuva“ netinkamai aiškina ekspertizės akto išvadas ir galimą jų įtaką nustatant faktinį ir teisinį priežastinį ryšį nagrinėjamoje byloje.

Bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles nustato CPK 185 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

Kaip minėta, byloje buvo pateiktas ekspertizės, neturinčios teismo ekspertizės statuso, aktas, surašytas atlikus eismo įvykio tyrimą. Pagal Nuostatų 4.24 punktą, toks eismo įvykių ekspertinis tyrimas atkuria eismo įvykio eigą ir aplinkybes, nustato pėdsakus, atsiradusius eismo įvykio metu ant transporto priemonių, kelio dangos, kitų objektų, šių pėdsakų susidarymo mechanizmą ir identifikuoja šiuos pėdsakus palikusius objektus, tiria nustatytus transporto priemonių techninius gedimus, nustato jų atsiradimo laiką, gedimų ir eismo įvykio ryšį, eismo įvykio dalyvių veiksmų ir eismo įvykio kilimo priežastinį ryšį, taip pat ar vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio. Minėtam tyrimui, kurį atlikus buvo surašytas ekspertizės aktas, buvo užduoti du klausimai: 1) kurio eismo įvykio dalyvio veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė šio įvykio kilimo sąlyga, 2) ar automobilis „Mercedes-Benz“ turėjo galimybę sustoti ir išvengti eismo įvykio. Į šiuos klausimus tyrimą atlikęs ekspertas pateikė skirtingo kategoriškumo išvadas. Atsakydamas į pirmąjį klausimą, ekspertas nurodė, kad techniniu požiūriu eismo įvykio kilimą lėmė automobilio „Mercedes-Benz“ vairuotojo veiksmai, o į antrąjį – kad negalima nustatyti, ar automobilio „Mercedes-Benz“ vairuotojas turėjo galimybę sustoti ir išvengti eismo įvykio. Šio tyrimo išvadas apeliacinės instancijos teismas vertino kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir priėjo prie išvados, kad, nors ieškovo manevras techniniu požiūriu ir lėmė eismo įvykį, tačiau buvo pagrįstas ir teisėtas, ir negali būti vertinamas kaip šalinantis statinio savininko (valdytojo) civilinę atsakomybę dėl važiuojamojoje kelio dalyje atsivėrusios duobės. Būtent atsivėrusią duobę teismas laikė pagrindiniu veiksniu, sukėlusiu tolesnius teisėtus ieškovo veiksmus, dėl kurių atsirado žala.

Kasaciniu skundu taip pat keliamas klausimas dėl ieškovo netinkamai įvertintų įspėjamųjų ženklų siekiant išvengti kliūties kelyje. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų vertinimas dėl kelkraštyje stovėjusios ir įspėjamuosius signalus rodžiusios moters ir šios aplinkybės įtakos ieškovo galimybei išvengti žalo atsiradimo skiriasi. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas šiuo atveju nebuvo pakankamai atidus, kai matė, jog moteris kelkraštyje rodė rankomis įspėjamuosius ženklus, o KET numato pasirinkti tokį greitį, kad esant reikalui vairuotojas galėtų sustoti; apeliacinės instancijos teismas nusprendė priešingai – jo vertinimu, aplinkybė, jog šalia kelio stovėjo moteris ir mojavo, nesukėlė ieškovui pareigos stabdyti ar sumažinti greitį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nenustatyta, ar ieškovas objektyviai turėjo laiko reaguoti į gautą įspėjimą, taip pat ar moters mojavimas buvo toks, kad ieškovas jį galėjo suprasti kaip įspėjimą, o ne kitokį ženklą. Šių reikšmingų aplinkybių nenustačius, reikalavimas, kad ieškovas, pamatęs šiuos signalus, imtųsi atitinkamų atsargumo priemonių, būtų grindžiamas prielaidomis. Pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles, teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš faktinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 27 punktas).

Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Kaip minėta, byloje nenustatyta, jog ieškovas viršijo maksimalų leistiną greitį, taip pat nenustatyta, kad ieškovas transporto priemonę vairavo neatsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, reikšminga ir tai, kad eismo įvykis įvyko magistraliniame kelyje (greitkelyje), kuriame įprastai visi kelių eismo dalyviai važiuoja sąlygiški dideliu greičiu, be to, ieškovui matomumą ribojo baltas priekyje važiavęs mikroautobusas, todėl ieškovo veiksmai – nereagavimas į šalia kelio stovėjusios moters mojavimą ir dėl to automobilio nestabdymas – negali būti laikomi išskirtinai nerūpestingais ir prilyginami dideliam neatsargumui. Kaip minėta, įstatyme (CK 6.270 straipsnio 1 dalis) galimybė šalinti atsakomybę statinio (kelio) savininkui (valdytojui) siejama su dideliu neatsargumu. Nukentėjusiojo didelį neatsargumą, kaip atsakomybę šalinančią aplinkybę, turi įrodyti atsakovas (CK 6.270 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje ieškovo didelis neatsargumas nebuvo įrodytas, todėl nėra pagrindo atleisti atsakovės nuo atsakomybės.

Atsakovė kasaciniame skunde nurodo ir argumentą, kad kelio defektas nebuvo tiesioginė ir būtinoji eismo įvykio kilimo priežastis, o žalą sukėlė transporto priemonių valdytojai – pats ieškovas ir nenustatytas balto mikroautobuso vairuotojas. Kasacinis teismas laikosi pozicijos, jog aplinkybė, kad už kilusią žalą yra kalti ir kiti asmenys (tiek nukentėjęs asmuo, tiek trečiasis asmuo), sudaro pagrindą spręsti dėl visiško ar dalinio atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagal CK 6.253 straipsnio normas, tačiau tai nesudaro pagrindo išvadai, jog žalos atlyginimo prievolė iš viso neatsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-1075/2023, 49 punktas).

Nutartyje jau konstatuota, kad faktinis ir teisinis priežastinis ryšys tarp kelio trūkumų ir ieškovo patirtos žalos gali būti nustatytas, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovės žalos atlyginimo prievolė apskritai neturėtų atsirasti. Tačiau net ir nustačius, kad ji atsiranda, taip pat būtina įvertinti, ar atsakovė galėtų būti atleista nuo atsakomybės. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog klausimas, ar trečiojo asmens veiksmai gali būti pagrindas atleisti atsakovę nuo atsakomybės nagrinėjamoje byloje, negali būti vertinamas atsietai nuo atsakovei taikomos atsakomybės rūšies, kuri nagrinėjamu atveju yra griežtoji.

CK 6.266 straipsnio 1 dalis ir 6.270 straipsnio 1 dalis nustato tik du specifinius atvejus, kai gali būti netaikoma statinio (kelio) valdytojo atsakomybė, – nenugalimos jėgos aplinkybės ir nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Šioje nuostatoje trečiojo asmens veiksmai kaip atsakomybės netaikymo atvejis nenurodyti, todėl spręstina, kad įstatymų leidėjas tikslingai susiaurino civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindų sąrašą (CK 6.270 straipsnio 1 dalis), kai yra taikoma statinio savininko (valdytojo) ar didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė. Taip šios nuostatos prigimtis aiškinama ir teisės doktrinoje (žr., pvz., Mikelėnas, V. ir kt. (2003). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga: Prievolių teisė (I tomas). Vilnius: Justitia).

Trečiojo asmens veiksmai didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybės apimčiai galėtų turėti įtakos tokiam valdytojui galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį praradus dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, esant ir jo paties kaltei. Tokiu atveju valdytojas ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai, o atlyginęs žalą valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens (CK 6.270 straipsnio 3 dalis). Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad CK 6.270 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu reglamentuojama speciali situacija, kai teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas praranda didesnio pavojaus šaltinio kontrolę dėl neteisėto didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiksmų. Teisėto didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kartu su neteisėtu didesnio pavojaus šaltinio valdytoju solidarioji atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, jei teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra kaltas dėl valdymo netekimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-1075/2020 21 punktą). Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiai situacijai CK 6.270 straipsnio 3 dalis netaikytina.

Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl trečiojo asmens (balto mikroautobuso vairuotojo) veiksmų, vadovavosi ir CK 6.253 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintomis nuostatomis dėl civilinės atsakomybės netaikymo, visiško ar dalinio atleidimo nuo jos dėl trečiojo asmens veiklos ir šias nuostatas aiškinančia kasacinio teismo praktika, nesudaro pagrindo teigti, jog trečiojo asmens veiksmai nagrinėjamoje situacijoje galėtų būti pagrindas mažinti atsakovės atsakomybę ar jos netaikyti. Nors apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas atsakovui taikytinos civilinės atsakomybės pobūdžio ir griežtosios civilinės atsakomybės ypatumų nagrinėjamoje byloje, iš esmės rėmėsi ne specialiosiomis CK 6.266 straipsnio 1 dalies ir 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įtvirtinančiomis statinių savininko (valdytojo) atsakomybę ir atsakomybės už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą netaikymo ir ribojimo pagrindus, vis dėlto teisingai nustatė, kad trečiojo asmens veiksmais priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos grandinė nebuvo nutraukta. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nenustatyto balto mikroautobuso vairuotojo veiksmai nepašalina atsakovės AB „Via Lietuva“ civilinės atsakomybės, nes nenustatyto mikroautobuso vairuotojo veiksmus lėmė būtent važiuojamojoje kelio dalyje atsivėrusi duobė, kuri buvo pagrindinis žalos atsiradimo veiksnys (apeliacinės instancijos teismo nutarties 48 punktas).

Apibendrinant nurodytus motyvus, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino atsakovės AB „Via Lietuva“ civilinės atsakomybės sąlygą – priežastinį ryšį, atsakovės atsakomybės netaikymo sąlygas – nukentėjusio asmens didelį neatsargumą, įrodymus ir įrodinėjimą nustatančias taisykles (CK 6.247, 6.266, 6.270, CPK 178, 182, 185 straipsniai), nenukrypo nuo šiais klausimais suformuotos kasacinio teismo praktikos.

Dėl ieškovo patirtų nuostolių apskaičiavimo būdo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai taikė nepagrįstą turtinės žalos apskaičiavimo metodą – vertino skirtumą tarp transporto priemonės rinkos vertės iki eismo įvykio ir jos likutinės vertės.

Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad žalos dydis yra fakto klausimas, todėl kasacinis teismas žalos dydžio pats nustatyti negali (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Žalos dydžio klausimas kasaciniame teisme gali būti nagrinėjamas tik tikrinant, ar spręsdami šį klausimą teismai teisingai taikė įstatymą. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis), todėl žalos fakto įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui.

Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad civilinė atsakomybė atlieka ne baudinę, bet kompensacinę funkciją žalą patyrusiam asmeniui, todėl nustatant žalos dydį siekiama kompensuoti tik tiek, kiek būtina, kad nukentėjęs asmuo būtų grąžintas į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę padaryta žalos. Visiško žalos atlyginimo principo esmė ta, jog žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018 52 punktą; 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-701/2019 53 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Įstatymas nenustato, kokiu būdu turi būti apskaičiuota padaryta žala, ir neįtvirtina konkretaus ir vienintelio žalos dydžio nustatymo būdo. Visiškas nuostolių kompensavimo principas reikalauja, kad asmeniui padaryta žala, kiek tai objektyviai įmanoma, būtų nustatyta ne standartizuotu, o individualiu būdu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018 37 punktą).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl turto sunaikinimu ar sugadinimu atsiradusios žalos atlyginimo, nurodo, kad pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti yra žalos padarymo faktas, todėl sunaikinus ar sugadinus turtą žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar yra turėjęs realių turto atkūrimo išlaidų, ir ar iš viso ketina prarastą turtą atkurti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009). Tais atvejais, kai sugadintas turtas neatkurtas ir dėl to nukentėjęs asmuo dar neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti apskaičiuojamas. Tokiu atveju svarbu, kad padaryta žala būtų nustatyta objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus. Žalos dydis tokiuose ginčuose gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais (turto vertintojo pažymomis, sąmatomis, kt.), laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-763/2001; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009; kt.).

Paprastai žalos dydis apskaičiuojamas priklausomai nuo to, ar eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo reikalaujama įrodinėjant sunaikinto turto rinkos vertę iki eismo įvykio ir likutinę vertę po eismo įvykio, ar reikalaujant atlyginti transporto priemonės remonto darbų išlaidas, jei ji buvo remontuojama. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad byloje yra pateikta pakankamai įrodymų, iš kurių galima nustatyti, ar ieškovas tinkamai apskaičiavo prašomos atlyginti žalos sumą.

Nagrinėjamoje byloje žalos dydžiui apskaičiuoti buvo taikytas likutinės automobilio vertės nustatymo metodas, nors, atsakovės teigimu, turėjo būti vertinamos realiai ieškovo patirtos automobilio atkūrimo (remonto) išlaidos. Bylą nagrinėję teismai taip pat nustatė, kad ieškovas tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų nepateikė, nors teismui ir nurodė, kad automobilį suremontavo. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio, vertino byloje surinktus duomenis, jog automobilio remontas galėtų kainuoti apie 37 000 Eur, ir tai, jog likutinė automobilio vertė yra mažesnė. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymėjo, kad UAB „Pajūrio Autorika“ vertinimo ataskaitoje buvo apskaičiuotos ir transporto priemonės atkūrimo (remonto) išlaidos – 31 224 Eur. Tai patvirtina ir prie vertinimo ataskaitos pridėta remonto sąmata. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje sąmatoje pateiktų automobilio atkūrimo (remonto) išlaidų skaičiavimo būdo atsakovė kasaciniu skundu neginčija.

Teisėjų kolegijos vertinimu, transporto priemonės likutinių verčių aritmetinis vidurkis šiuo atveju negalėjo būti lemiamas kriterijus nustatant žalos dydį. Žalos dydis turėjo būti nustatytas vertinant transporto priemonės remonto darbų išlaidas, kurios galėjo būti įrodinėjamos įvairiais įrodymais (sąmatomis, dokumentais, patvirtinančiais realiai patirtas išlaidas, ir kt.). Tačiau byloje nustačius, kad UAB „Pajūrio Autorika“ 2023 m. balandžio 26 d. transporto priemonės vertinimo pažymoje nurodyta transporto priemonės atkūrimo (remonto) išlaidų kaina yra didesnė už teismo priteistą žalos sumą (likutinių transporto priemonės verčių aritmetinį vidurkį), būtų nepagrįsta tik dėl to naikinti ar keisti priimtus teismų procesinius sprendimus.

Byloje nenustatyta, kad priteistas žalos atlyginimas viršijo tikruosius nuostolius, o nukentėjęs asmuo (ieškovas) būtų nepagrįstai praturtėjęs skolininko (atsakovės) sąskaita. Nors bylą nagrinėję teismai nurodė netinkamą žalos (nuostolių) nustatymo būdą, tačiau iš esmės jų dydis buvo nustatytas nepažeidžiant CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikšmingų kriterijų, teismui vertinant ir kitus byloje galimą žalos dydį patvirtinančius įrodymus, juos lyginant tarpusavyje. Priešinga išvada reikštų formalų teisės taikymą, teisingumo, protingumo, sąžiningumo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų pažeidimą (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, CPK 3 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnis) bei civilinio proceso tikslo – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – neįgyvendinimą (CPK 2 straipsnis). Be to, CPK 328 straipsnis draudžia iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą ar nutartį naikinti remiantis vien formaliais pagrindais.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Ieškovas prašo atlyginti jam 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame procese. Šioms išlaidoms pagrįsti ieškovas pateikė 2026 m. birželio 4 d. pažymą dėl atstovavimo išlaidų pagrindimo ir 2026 m. birželio 4 d. pinigų priėmimo kvitą.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad spręsdamas klausimą, ar prašomos atlyginti išlaidos yra patirtos, teismas turi įvertinti ne tik tai, ar šios išlaidos yra faktiškai patirtos, bet ir tai, ar jos yra susijusios su nagrinėjama byla, taip pat ar teisinės paslaugos, už kurias patirtas išlaidas prašoma atlyginti, nėra akivaizdžiai perteklinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-943/2023, 60 punktas).

Šiuo atveju minėtoje pažymoje nurodoma, kad 2 500 Eur išlaidos patirtos už susipažinimą su kasaciniu skundu (300 Eur), konsultacijas (150 Eur) ir atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą (2 050 Eur). Įvertinus nurodytų teisinių paslaugų pobūdį, pažymėtina, kad jos negali būti laikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis. Išvardytos paslaugos yra vertinamos kaip kitų paslaugų, susijusių su atitinkamų procesinių dokumentų parengimu (šiuo atveju – atsiliepimo į kasacinį skundą parengimu), sudėtinė dalis, todėl pagal Rekomendacijas už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-701/2016, 51 punktas; 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-466-403/2018, 41 punktas; 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-943/2023, 63 punktas). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovo patirtos 450 Eur (300 Eur + 150 Eur) išlaidos už jo atstovo susipažinimą su kasaciniu skundu ir konsultacijas ieškovui nėra atlygintinos.

Vadovaujantis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, (toliau – Rekomendacijos) 7 punktu ir 8.14 papunkčiu, priteisiant atlyginimą už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą yra taikomas 1,7 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šiuo atveju taikomas 2025 m. ketvirtąjį ketvirtį galiojęs vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, jis sudarė 2 526,80 Eur, todėl didžiausia ieškovui už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą priteistina suma sudaro 4 295,56 Eur (2 526,80 Eur × 1,7). Minėtoje pažymoje nurodyta 2 050 Eur suma neviršija Rekomendacijų pagrindu apskaičiuotos didžiausios už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą priteistinos sumos, ši išlaidų dalis yra pagrįsta ir realiai patirta, todėl, atsakovės AB „Via Lietuva“ kasacinį skundą atmetus, ieškovui iš šios atsakovės priteisiama 2 050 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nebuvo patirta (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui L. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės akcinės bendrovės „Via Lietuva“ (j. a. k. 18710638) 2 050 (du tūkstančius penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidoms kasaciniame teisme atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė BublienėIrmantas ŠulcasEgidija Tamošiūnienė