Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo P. K. ir atsakovės K. K. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-18 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1328-127/2015 pagal ieškovo P. K. patikslintą ieškinį atsakovei K. K. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės, sutuoktinių turto padalijimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir motinos valdžios ribojimo bei atsakovės K. K. patikslintą priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, esant sutuoktinio kaltei, neturtinės žalos atlyginimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo, turto padalijimo, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teisme 2015-09-08 gautas ieškovo P. K., atstovaujamo advokatės V. E., prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir taikymo, prašant nustatyti laikiną dukters P. K. gyvenamąją vietą su ieškovu, uždrausti atsakovei iki teismo sprendimo priėmimo matytis ir bendrauti su vaiku, panaikinti Vilniaus m. apylinkės teismo 2014-06-26 ir 2014-12-16 nutartis. Ieškovas nurodo, kad vaikas su atsakove gyvena nuo 2012 m. rudens. Iki 2015-02-17 dukrai buvo nustatytas vidutinis neįgalumo lygis. Atsakovė iš Panevėžio neurologės gavo išvadą, kad vaikas serga autizmu ir epilepsija, skirtas gydymas vaistais, kurie vaikui duodami nuo gegužės mėnesio. 2015-06-29 VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo vaikų ligoninės Vaiko raidos centro (toliau – VRC) konsiliumas nustatė motinos ir vaiko santykių sutrikimą, netinkamo elgesio su vaiku požymius. 2015-09-04 Vaiko teisių apsaugos skyrius paėmė mergaitę iš atsakovės. 2015-09-07 Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktorės 2015-09-07 įsakymu jai nustatyta laikinoji globa, globėja paskiriant VšĮ „Vilniaus SOS vaikų kaimas“. Atsakovas gyvena Norvegijoje, tačiau ketina grįžti globoti vaiko, yra susitaręs dėl gyvenamosios vietos Vilniuje. Vaiko ir tėvo ryšys artimas. Tėvas visada rūpinosi dukra, sutiko, kad vaikas gyventų su motina tik todėl, jog manė, kad mažamečiam vaikui taip bus geriau. Ieškovas nurodo, kad neturi žalingų įpročių, yra įgijęs stogdengio kvalifikaciją, darbingas, todėl galės rūpintis dukra. Ieškovas taip pat nurodo, jog teiks patikslintą ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos su juo nustatymo.

Nustačius terminą atsiliepimui į prašymą ir išvadai pateikti, atsakovė atsiliepimo į prašymą nepateikė, nors procesiniai dokumentai jai įteikti tinkamai (CPK 118 str., 1751 str. 10 d.). 2015-09-14 teisme gautas ieškovo atstovės prašymas priimti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nedelsiant, neatsižvelgiant į atsakovės atsiliepimą, kad ieškovas galėtų greičiau pasiimti vaiką. Taip pat prašoma išreikalauti ir VšĮ Vilniaus m. psichikos sveikatos centro duomenis apie atsakovės sveikatos būklę. Prašyme nurodoma, kad atsakovė 2015-09-12 dėl ūmaus psichikos sutrikimo patalpinta į psichiatrijos ligoninę, todėl atsiliepimo į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateikti negalės. Ieškovui, patekusiam į butą, kuriame gyveno atsakovė su vaiku, susidarė įspūdis, kad atsakovė rengėsi pagrobti vaiką iš globos įstaigos ir bėgti. 2015-09-11 ji bandė įsilaužti į globos namus, kuriuose vaikas apgyvendintas.

2015-09-16 teisme gauta išvadą teikiančios institucijos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – VTAS) išvada, kurioje nurodoma, kad ieškovės ir atsakovo šeima Skyriui žinoma nuo 2012 metų, kai buvo gautas Vaikų ligoninės kreipimasis dėl vaiko psichologinio žalojimo. 2014-08-13 gavus ieškovo pranešimą apie galimą smurtą mažametės atžvilgiu, apsilankyta jos ir atsakovės gyvenamojoje vietoje. Mergaitė pasakojo, kad mama ją mušė, parodė kraujosruvą. Mažametė, gyvendama su mama, dažnai be pagrindo buvo hospitalizuojama, jai buvo atliekami tyrimai ir taikomas nereikalingas medikamentinis gydymas galimai žalojantis jos sveikatą. Atsakovė neadekvačiai suvokia savo elgesio nepilnametės dukros atžvilgiu pasekmes. 2015-07-13 gautas Vaiko raidos centro raštas, kuriame nurodoma, kad mergaitę ir šeimą reikia stebėti dėl įtariamo blogo elgesio su vaiku sindromo. Nutarta vaiką apgyvendinti VšĮ SOS Vaikų kaime. Mažametė P. K. sėkmingai adaptavosi prie naujos aplinkos, jaučiasi saugiai, apie mamą neklausinėja, užsimena apie ją retai. Atsakovė dėl psichikos sutrikimų prevencijos įpareigota užsiregistruoti psichikos sveikatos centre. 2015-09-14 VšĮ Vilniaus m. psichikos sveikatos centras informavo, kad atsakovė nuo 2015-09-12 gydoma jų centre, tiksli diagnozė kol kas nenustatyta, tyrimą ir gydymą planuojama tęsti apie mėnesį. Prašymas nustatyti nepilnametės P. K. gyvenamąją vietą kartu su tėvu ieškovu P. K. atitinka mažametės Paulinos interesus. Atsakovė Viešojoje įstaigoje „Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centras“ gydosi savanoriškai, todėl gali bet kada nutraukti gydymą, išeiti iš ligoninės ir savo neadekvačiu elgesiu sukelti mažametei Paulinai stresą ar kitas neigiamas emocijas, todėl siekiant išlaikyti mergaitės gerą emocinę būseną ir užtikrinti jos saugumą, prašymas uždrausti atsakovei K. K. matytis ir bendrauti su vaiku iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos dėl galimo poveikio darymo yra pagrįstas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2015-09-18 nutartimi nutarė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patenkinti iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirieji skundai dėl 2015-09-18 nutarties yra iš esmės nepagrįsti dėl žemiau nurodytų motyvų.

Dėl draudimo atsakovei bendrauti ir matytis su nepilnamete dukra.

Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje (CPK 144 str.) ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės (CPK 145 str.) parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 str.) be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Civilinio kodekso 3.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Minėto straipsnio 2 dalyje išdėstytas laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas, kurias gali taikyti teismas CPK 144 straipsnio pagrindu. Viena iš prašomų pritaikyti priemonių – uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose (CK3.65 str. 2 d. 7 p.). Ši norma yra taikoma visais atvejais, kai būtina apginti nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio interesus. Tokių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės, t. y. kai vienas iš sutuoktinių vartoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą, dėl to lankymasis tam tikrose vietose gali padaryti žalos vaikams ir kitam sutuoktiniui. Pažymėtina, jog toks galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis.

Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė dėl galimo poveikio darymo uždrausti atsakovei K. K. matytis ir bendrauti su vaiku iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti ieškovo prašymą, motyvuodamas tuo, jog, nepaisant galimos atsakovės ligos, tėvams išlieka bendravimo su vaiku teisė.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su teismo padarytomis išvadomis, kad pagrindo uždrausti atsakovei matytis ir bendrauti su dukra nėra. Nors byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina apie atsakovės iškreiptą suvokimą dukros sveikatos atžvilgiu, tačiau taip pat valstybinių įstaigų išvadose nurodyta, kad motina su mergaite bendrauja ramiai, mergaitės atžvilgiu reiškia rūpinimąsi. Todėl šioje bylos stadijoje konstatuoti atsakovės daromą tyčinę žalą mergaitei nėra pagrindo. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Klausimas dėl atsakovės ribojimo bendrauti ir matytis su dukra bus išspręstas byloje, kadangi ieškovas yra pareiškęs reikalavimą dėl motinos valdžios apribojimo. Teismas vertina, kad nustačius bent minimalaus bendravimo galimybę, su psichologų ir ieškovo (tėvo) pagalba, galima užtikrinti stabilų ir nekenksmingą motinos ir vaiko bendravimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad abiejų tėvų dalyvavimas vaiko auklėjime yra būtinas, kad vaikas pilnaverčiai vystytųsi. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais. Todėl ieškovas, teikdamas prioritetą vaiko interesams, privalo vengti jo ir atsakovės ginčų, ypač vaiko akivaizdoje, ir siekti atsakovei ne uždrausti bendrauti su vaiku, bet leisti jai matytis ir bendrauti su dukra, taip sudarant vaikui sąlygas palaikyti ryšių su jam artimu žmogumi tęstinumą ir stabilumą, užtikrinant visapusišką ir harmoningą vaiko raidą.

Teismas atkreipia dėmesį, kad iš ieškovo nėra atimama galimybė kreiptis į bylą nagrinėjantį pirmosios instancijos teismą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar panaikinimo, jei paaiškėtų, kad atsakovė piktnaudžiauja jai suteiktomis teisėmis.

Dėl šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas šeimos bylose, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas, iš jų – nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, 2015-09-18 nutartimi patenkinęs ieškovo prašymą nustatyti laikiną nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkto normas pritaikė tinkamai.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

Pirmosios instancijos teismas išvadą nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su tėvu grindė tuo, kad atsakovės elgesys su vaiku gali būti žalojantis vaiko sveikatą, kelti pavojų vaiko gyvybei, atsakovei gydantis psichikos sveikatos centre, ji negali rūpintis savo mažamečiu vaiku. Be to nuo 2015-09-04 likusiai be tėvų globos P. K. nustatyta laikinoji globa, globėja paskiriant VšĮ „Vilniaus SOS vaikų kaimas“.

Nesutikimą, kad vaikas iki bylos išnagrinėjimo gyventų su ieškovu, atsakovė grindžia tuo, jog iš jos be pagrindo buvo atimta dukra, mergaitė su motina gyvena kartu nuo jos gimimo, tarp jų yra stiprus ryšys, todėl mergaitė turi gyventi su motina. Pažymi, kad ieškovas neturi tinkamų sugebėjimų prižiūrėti sergančios dukros. Aplinkybę, kad šalių santykiai yra įtempti, rodo tai, kad šalys santuoką siekia nutraukti dėl vienas kito kaltės, skirtingi suvokimai apie šalių nepilnamečio vaiko sveikatos būklę, tačiau klausimas dėl šalių vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo spręstinas atsižvelgiant ne į šalis siejančius santykius, kurie vykstant teisminiams ginčams yra ypač paaštrėję, bet į prioritetinius jų dukros interesus.

Apeliacinės instancijos teismas minėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atlieka ir preliminarios priemonės, padedanti laikinai išspręsti tarp šalių esančius ginčus, funkciją. Kadangi nuo 2015-09-04 likusiai be tėvų globos P. K. nustatyta laikinoji globa, globėja paskiriant VšĮ „Vilniaus SOS vaikų kaimas“, o atsakovė nuo 2015-09-12 gydėsi VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nepilnamečio vaiko teisę gyventi ir augti su tėvais, pagrįstai nustatė nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu. Nuolatinis vaiko gyvenamosios vietos keitimas pagal tėvų poreikius nėra tinkama priemonė užtikrinanti vaiko interesus augti stabilioje ir patikimoje aplinkoje. Šioje bylos procesinėje stadijoje nėra nustatyta priežasčių, dėl kurių ieškovas negalėtų auginti vaiko, nėra duomenų, kad jis vaikui darytų žalą.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovo P. K. ir atsakovės K. K. atskiruosius skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.