Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės K. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo P. K. ieškinį atsakovei K. K. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovės kaltės, nepilnametės dukters gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo, santuokos metu įgyto turto padalijimo ir atsakovės K. K. priešieškinį ieškovui P. K. dėl santuokos nutraukimo, esant sutuoktinio kaltei, ir kitų, su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų, išvadą teikianti institucija - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnio tvarka priėmė ir ištyrė naujus įrodymus, pateiktus apeliantės (b.l. 97-187, t.2) ir pateiktus ieškovo (b.l. 195, t.2).

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas iš dalies sudaro pagrindą apskųstajai teismo nutarčiai pakeisti dalyje, kurioje prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra netenkintas.

CPK 144 straipsnio 1 dalis numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

CK 3.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones kol bus priimtas teismo sprendimas. Taigi, laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, prioritetiškai yra siekiama užtikrinti tinkamą nepilnamečių vaikų asmeninių neturtinių interesų apsaugą, taip pat nepažeisti vaiko tėvų ar vieno iš jų interesų, sprendžiant tokius svarbius klausimus kaip vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas, jo išlaikymas ir kt.

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 24 straipsnis nustato, kad vaikui turi būti užtikrinta galimybė bendrauti su motina, tėvu, negyvenančiu su juo, išskyrus įstatyme numatytus atvejus, kai toks bendravimas gali jam pakenkti. Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Uždrausti ar nustatyti minimalų bendravimą su vaiku galima tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nustatyta laikina motinos ir jos nepilnametės dukros bendravimo tvarka yra iš esmės teisinga, atitinkanti šiuo metu byloje nustatytą faktinę situaciją ir tinkamai užtikrinanti nepilnamečio vaiko bei jo motinos interesus. Byloje esantys duomenys tvirtina, jog 2015 m. rugpjūčio 25 d. vykusio medikų bei Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistų pasitarimo metu buvo svarstytas klausimas dėl mažametės P. K. teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo. Pasitarimo metu buvo konstatuota, jog pagrindinė problema, kurią mato medikai, yra ta, jog mergaitės mama nuolat ieško vaiko ligų (galimas Miunhauzeno sindromas). Šis sindromas pavojingas tuo, kad dėl tėvų turimo asmenybės psichologinio sutrikimo, jiems reikia, kad vaikas turėtų kokių tai simptomų, o, jeigu jų nerandama, jiems kyla didelė įtampa, yra rizika, kad tėvai patys tuos simptomus sukėlinės vis rimtesnius. Šis sindromas yra didelė pavojaus gyvybei rizika, dėl pavojingų simptomų sukėlimo ir neprognozuojamo mamos elgesio. Medikai sprendė, jog būtų tikslinga atskirti vaiką nuo mamos ir įsitikinti, ar vaikui yra būdingi negalavimai, ir tas atskyrimas turėtų būti toks, kad mama negalėtų artintis prie dukros bent pusę metų. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, jog nenorą bendrauti su mama išreiškia ir pati nepilnametė, be to, ją prižiūrintys ir konsultuojantys specialistai, nurodo, jog, apribojus dukters ir motinos bendravimą, jos psichologinė būklė taisosi, mergaitė laisviau bendrauja, žaidžia, išreiškia mažiau neigiamų emocijų.

Tuo tarpu atsakovė VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre savanoriškai gydėsi nuo 2015 m. rugsėjo 12 d. iki 2015 m. rugsėjo 25 d., kur jai buvo diagnozuotos ligos – kliedesinis sutrikimas ir mišrus asmenybės sutrikimas. Nors atsakovė atskirajame skunde teigia, jog Miunhauzeno sindromas jai nustatytas nebuvo, tačiau tai nepaneigia aukščiau nurodytų ir pirmosios instancijos teismo konstatuotų faktinių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje esančių duomenų visumos pagrindu nustatytas mergaitės motinos elgesys su nepilnamete, nagrinėjamoje proceso stadijoje leidžia daryti pakankamą išvadą apie galimą motinos neigiamą įtaką dukrai, ko pasėkoje laikinai nustatyta minimali bendravimo tvarka nepažeidžia nei motinos, nei dukters interesų.

Atsakovės atskirajame skunde pateikiami argumentai dėl bendravimo su dukra tvarkos nustatymo iš esmės yra tokie patys kaip ir buvo nurodyta prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo, priimant skundžiamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako, tačiau pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti, kokia motinos ir dukters bendravimo tvarka labiausiai atitiktų tiek motinos, tiek dukters interesus. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t.y. tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turės galimybę kompleksiškai išsiaiškinti visas aplinkybes, reikšmingas bendravimo tvarkos nustatymui, o taip pat ištirti ir įvertinti visus šalių į bylą pateiktus įrodymus. Be to, iš esmės pasikeitus faktinėms aplinkybėms, pavyzdžiui, byloje atlikus ekspertizę ir gavus išsamią informaciją tiek apie atsakovės, tiek ir apie nepilnametės dukters sveikatos būklę, atsakovei nėra panaikinta galimybė pakartotinai kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir naujos, kad ir laikinos, bendravimo su dukra tvarkos nustatymo. Prie atskirojo skundo pateikti nauji įrodymai nagrinėjamoje proceso stadijoje nesudaro pakankamo ir pagrįsto pagrindo skundžiama teismo nutartimi nustatytai bendravimo tvarkai pakeisti, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir paliekama galioti.

Atskirajame skunde atsakovė taip pat skundžia teismo nutarties dalį, kuria atmestas jos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti ieškovui išvežti nepilnametę dukrą iš Lietuvos Respublikos. Apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje sutinka su apeliantės argumentais ir konstatuoja, jog prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė turi būti pritaikyta, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Bylos duomenys tvirtina, kad šiuo metu ieškovas P. K. gyvena Lietuvoje, Vilniuje, nuomojasi butą, užsiregistravo Darbo biržoje, aktyviai ieško darbo. Nuomojamame bute su juo gyvena ir nepilnametė dukra, kuri lanko darželį, ketina lankyti būrelius. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog ieškovas sieks išvykti į užsienį kartu su dukra. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, jog tokiu būdu pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, o būtent: kad ieškovas keletą metų gyveno ir dirbo Norvegijoje, kur gavo nuolatines pajamas. Tuo tarpu Lietuvoje ieškovas skundžiamos nutarties priėmimo metu niekur nedirbo (registruotas Darbo biržoje), o ir šiuo metu išduotas verslo liudijimas yra trumpalaikis (atskiriems trumpiems laikotarpiams). Byloje taip pat yra duomenys, kad netgi bylos nagrinėjimo eigoje jis buvo išvykęs į Norvegiją (2015-09-06 ieškovo raštas Vilniaus VTAS, kad negali pasirūpinti atskirta nuo motinos dukra, nes turi įsipareigojimų darbdaviui Norvegijoje), kad apie tai kalba su dukra (Vilniaus VTAS 2015-10-12 protokole užfiksuota, kad šalių dukra kalba apie tai, jog nori gyventi Norvegijoje, nors ten nėra buvusi), apie tai rašo Vilniaus VTAS (2015-07-30 ieškovo prašymo argumentai dėl saugumo dukrai Norvegijoje), šalių dukters asmens dokumentai yra išversti į anglų kalbą (pateikta ieškovo 2014-03-21 prie ieškinio) ir pan. Taigi jau šioje bylos nagrinėjimo stadijoje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad, nesiėmus atsakovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių ir neuždraudus ieškovui kartu su dukra išvykti iš Lietuvos, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Kaip žinia, nagrinėjamoje byloje sprendžiamas šalių santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių pasekmių, tarp kurių yra ir vaiko gyvenamosios vietos bei bendravimo su juo tvarkos nustatymo, klausimas pagal abiejų šalių pareikštus reikalavimus (ieškinys ir priešieškinys), o laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu dėl jų taikymo besikreipiantis asmuo tikėtinai pagrindžia savo reikalavimus ir nesiėmus šių priemonių taikymo, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Nagrinėjamu atveju atsakovė įrodė tokių priemonių taikymo būtinybę, todėl jos prašymas tenkinamas, uždraudžiant ieškovui išvežti nepilnametę dukrą iš Lietuvos Respublikos iki nagrinėjamoje byloje bus priimtas ir įsiteisės atitinkamas sprendimas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria nustatyta laikina atsakovės ir dukters bendravimo tvarka, yra priimta nepažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, be to apsaugo prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus, todėl yra pagrįsta ir teisėta. Kita nutarties dalis, kurioje atmestas atsakovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti ieškovui išvežti nepilnametę dukrą iš Lietuvos Respublikos, priimta netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir neteisingai pritaikius proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl naikintina ir atsakovės prašymas išspęstinas iš esmės – jos prašomos laikinosios apsaugos priemonės pritaikytinos, uždraudžiant ieškovui išvežti nepilnametę dukrą iš Lietuvos Respublikos iki nagrinėjamoje byloje bus priimtas ir įsiteisės atitinkamas sprendimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 4 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartį pakeisti – panaikinti nutarties dalį, kurioje atmestas atsakovės K. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą tenkinti ir uždrausti ieškovui P. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) deklaruota gyvenamoji vieta adresu Didlaukio g. 90-28, Vilnius) išvežti nepilnametę dukrą P. K., gimusią 2009 m. vasario 13 d., iš Lietuvos Respublikos iki nagrinėjamoje byloje bus priimtas ir įsiteisės atitinkamas sprendimas. Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartį dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdyti skubiai.

Apie nutarties priėmimą informuoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. .

Ieškovui P. K. išaiškinti, kad jis atsako už nustatyto apribojimo pažeidimą nuo nutarties kopijos gavimo dienos.

Nutarties kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.