Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Nemėžis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 21 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Nemėžis“ prašymas pripažinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Jan car Factory“ bankrotą tyčiniu, suinteresuotas asmuo J. E. K. (J. E. K.).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 17 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Jan car Factory“ (toliau – ir įmonė, bendrovė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta mažoji bendrija (toliau – MB) „V. Kononenkos administratorių biuras“.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

31.11. Remiantis JANĮ nuostatomis, įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu tik nustačius, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jos valdymo. Nagrinėjamu atveju nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių faktą, jog suinteresuotas asmuo siekė privesti bendrovę prie bankroto.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

32. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

34. Apeliacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje atkreipė dėmesį į šias bankrotui pripažinti tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą požymį svarbias aplinkybes: 1) teismo argumentai, kuriais nutarta nesiremti pareiškėjos pateikta 2023 m. lapkričio 21 d. konsultacine išvada (toliau – konsultacinė išvada), yra nepakankami; priešingai nei sprendė teismas, tyrimą atlikęs ekspertas išanalizavo nemokumo administratorei perduotų dokumentų priėmimo–perdavimo aktais Nr. 1 ir Nr. 2 perduotus dokumentus ir jų pagrindu padarė išvadas; teismas nenurodė argumentų, kad konsultacinė išvada parengta galimai netyrus visų nemokumo administratorės turimų dokumentų; teismas nepasisakė dėl šalių argumentų dėl konsultacinės išvados duomenų patikimumo; nėra aišku, kodėl teismas konsultacinės išvados duomenimis nesirėmė ir jų neanalizavo, nors joje tiesiog suvedami tam tikri buvusio bendrovės vadovo pateikti duomenys, kurie nebuvo suinteresuoto asmens paneigti ir nuginčyti; 2) teismas neanalizavo faktinių aplinkybių dėl to, ar sandoriai, pagal kuriuos buvo gauti išankstiniai apmokėjimai (144 962 Eur) iš keturių užsakovų, buvo užbaigti ir jei taip, ar iš to gautos pajamos fiksuotos įmonės finansinėje ataskaitoje; 3) teismas nepasisakė dėl bendrovės veiklos pajamų apskaitymo tinkamumo, įvertinus tai, kad nors bendrovė ilgą laiką deklaravo tik nuostolius, tačiau veiklą vykdė; 4) teismas nepasisakė dėl bendrovės skolos jos vadovui; 5) teismas neanalizavo ir nevertino, kokios priežastys lėmė, kad 2019 metais sunaudojus 17 867 Eur vertės atsargų buvo gauta tik 3 150 Eur pajamų; 6) teismas netyrė, nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybių, susijusių su turto (atsargų) nurašymo aktais – ar tokie dokumentai turėjo (privalėjo) būti sudaromi ir kokia tokių dokumentų nesudarymo reikšmė sprendžiant dėl aplaidaus ir apgaulingo buhalterinės tvarkymo; jeigu turto nurašymo aktai sudaromi nebuvo, reikalinga išsiaiškinti, kaip buvo skaičiuojamas atsargų sumažėjimas (sunaudojimas) gamybos procese ir kokiu būdu apskaitomas buhalterinėje apskaitoje.

36. Atsižvelgiant į tai, apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjos prašymas pripažinti LUAB „Jan car Factory“ bankrotą tyčiniu, remiantis JANĮ 70 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintu požymiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl JANĮ 70 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio

37. Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šioje dalyje nurodytus požymius.

38. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtas įstatymo nuostatas yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-355-910/2023; 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas). Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).

39. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte kaip vienas iš tyčinio bankroto požymių įvardinti atvejai, kuomet juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.

40. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas požymis atitinka Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą juridinio asmens tyčinio bankroto pagrindą, todėl aktuali teismų praktika, suformuluota aiškinant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymą.

41. Aiškinant apgaulingos ir (ar) netinkamos įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantį požymį, įtvirtintą anksčiau galiojusio ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, teismų praktikoje pasisakyta, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015; 2022 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1211-407/2022). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).

42. Kita vertus, kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pavyzdžiui, pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 19 punktas).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo ir teismo atlikto įrodymų tyrimo bei vertinimo

43. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymą pripažinti LUAB „Jan car Factory“ bankrotą tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą požymį atmetė iš esmės remdamasis šiais motyvais: 1) suinteresuotas asmuo nemokumo administratorei perdavė visus turimus bendrovės finansinės apskaitos dokumentus, kurių nemokumo administratorei pakako įmonės finansinei būklei įvertinti; 2) nėra pagrindo remtis pareiškėjos pateikta konsultacine išvada, kadangi ją parengęs ekspertas neturėjo reikiamų dokumentų kiekio objektyviai nustatyti bendrovės nemokumo momentą; 3) Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartyje jau buvo analizuoti 2018–2020 metų bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai, o pareiškėja nepateikė naujų įrodymų ir nenurodė reikšmingų naujai paaiškėjusių aplinkybių, leidžiančių juos kitaip vertinti, be to, pareiškėja remiasi konsultacine išvada, dėl kurios jau yra pasisakę šią bylą nagrinėję teismai; 4) įvertinus bendrovės vykdomos veiklos specifiką – senų transporto priemonių remontas (restauravimas), bendrovė visas vykdytas finansines operacijos apskaitė teisės aktų nustatyta tvarka (dėl 100 268 Eur sumos fiksavimo, dėl 144 962 Eur užsakovų išankstinių mokėjimų ir sandorių su užsakovais vykdymo aplinkybių, atsargų nurašymo, kt.); 5) tai, kad suinteresuotas asmuo nereiškė finansinio reikalavimo bendrovei, nepatvirtina fakto, kad bendrovė netinkamai vedė buhalterinę apskaitą.

44. Pareiškėja atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu netenkinti jos prašymo pripažinti LUAB „Jan car Factory“ bankrotą tyčiniu. Teigia, kad klausimui teisingai ir pagrįstai išspręsti reikšmingas išvadas teismas padarė netinkamai nustatęs faktines aplinkybes, nepagrindęs padarytų išvadų įrodymais, o remdamasis išimtinai tik suinteresuoto asmens deklaratyviais teiginiais. Apeliacinės instancijos teismas šiai pareiškėjos pozicijai iš esmės pritaria dėl toliau nurodomų motyvų.

45. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos Respublikos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visų abejonių dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

46. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi vertinti įrodymus, vadovaudamasis įrodinėjimo taisyklėmis ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 52 punktas).

47. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑139/2010). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018, 68 punktas; 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-119-378/2024, 40 punktas). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑561‑378/2016, 23 punktas).

48. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo suformuluotas įrodinėjimo taisykles, įvertinęs skundžiamos nutarties turinį, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, byloje nustatytus faktinius duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje yra pagrindas pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, pažeidė anksčiau nurodytas procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–178, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos neįsigilinus ir nenustačius bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, savarankiškai neatlikus byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo, būtino teisėtam, pagrįstam ir teisingam teismo procesiniam sprendimui priimti. Skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad teismas, padarydamas atitinkamas išvadas dėl tam tikrų faktų buvimo ar nebuvimo, iš esmės rėmėsi tik suinteresuoto asmens teismui pateiktais 2024 m. balandžio 24 d. rašytiniais paaiškinimais (DOK-14897), praktiškai visą jų turinį, be kita ko, ir apibendrinančias išvadas, pažodžiui perkeldamas į skundžiamos nutarties motyvus. Be to, teismas atsižvelgė ir ne į visas apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kuria bylos dalis perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodytas teismo tirtinas ir vertintinas bylai tinkamai ir teisingai išspręsti aplinkybes.

49. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nei šioje byloje (ją nagrinėjant pirmą kartą – tiek pirmąja, tiek apeliacine instancija), nei civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas suinteresuoto asmens civilinės atsakomybės klausimas, nebuvo pasisakyta dėl konsultacinės išvados, ji nebuvo įvertinta ir juolab aspektu dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą požymį.

50. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmą kartą šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nesirėmė konsultacine išvada, nusprendęs, kad ji nėra patikimas įrodymas byloje. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje, kuria bylos dalis perduota nagrinėti iš naujo, su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutiko ir nurodė, kad teismo motyvai tokiai išvadai padaryti nėra pakankami. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teismas nenurodė jokių argumentų, kurie patvirtintų, jog konsultacinė išvada parengta galimai netyrus visų nemokumo administratorės turimų dokumentų, be kita ko, pastebėjo ir tai, kad aptariamoje išvadoje tiesiog yra suvedami tam tikri buvusio UAB „Jan car Factory“ vadovo pateikti duomenys, kurie suinteresuoto asmens nebuvo paneigti ir nuginčyti. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs grąžintą bylos dalį, neatsižvelgė į šias apeliacinės instancijos teismo nurodytas aplinkybes, jų nevertino, o tik formaliai konstatavęs, kad ekspertas neturėjo reikiamų dokumentų kiekio objektyviai nustatyti bendrovės nemokumo momentą, pareiškėjos pateikta konsultacine išvada byloje nusprendė nesiremti, t. y. iš esmės padarė tapačią išvadą, kurią buvo padaręs pirmą kartą bylą išnagrinėjęs teismas ir kuri apeliacinės instancijos teismo jau buvo pripažinta kaip nepakankamai motyvuota ir dėl to nepagrįsta.

51. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo teismo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016, 63 punktas; 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-75-701/2019, 54 punktas).

52. Pažymėtina, kad CPK nenumato draudimo pačioms šalims pasitelkti specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių turinčius asmenis ekspertiniam tyrimui atlikti; tokiu atveju ekspertinio tyrimo išvados ir pats tyrimas vertintinas ne kaip eksperto išvada pagal CPK 216 straipsnį, o kaip rašytinis įrodymas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2008; 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2010; 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022, 42 punktas). Šiuo atveju pareiškėja, įgyvendindama jai civilinio proceso įstatymo suteiktas teises (CPK 42 straipsnis), siekdama įrodyti bylai reikšmingas aplinkybes, turėjo teisę teikti į bylą, jos manymu, klausimui išspręsti svarbius įrodymus, tarp jų ir jos užsakymu eksperto parengtą konsultacinę išvadą, o pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą motyvuotai nuspręsti dėl kiekvieno į bylą pateikto įrodymo leistinumo ir sąsajumo, patikimumo bei įrodymų pakankamumo (CPK 177, 180 straipsniai). Teismas, padaręs išvadą, kad byloje esančių įrodymų nepakanka ar jais dėl tam tikrų priežasčių remtis negalima, atsižvelgdamas į šio ginčo pobūdį, remdamasis teisėjo vadovavimo procesui principu (JANĮ 3 straipsnio 4 punktas; CPK 160 straipsnis), įgyvendindamas išaiškinimo pareigą ir bendradarbiaudamas su šalimis (CPK 8 straipsnis), be kita ko, turėjo pagrindą šioje byloje spręsti ir dėl ekspertizės klausimams, reikalaujantiems specialių (šiuo atveju – buhalterinės apskaitos) žinių, skyrimo tikslingumo, pasiūlyti šalims tokia galimybe pasinaudoti (CPK 179, 212 straipsniai). Tačiau tas nagrinėjamu atveju padaryta nebuvo.

53. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės apsiribodamas tik suinteresuoto asmens rašytiniuose paaiškinimuose nurodytų argumentų dėl konsultacinės išvados 5 puslapio 1–5 punktų pacitavimu, nenurodė pagrįstų motyvų, leidžiančių spręsti, kad nagrinėjamu atveju egzistavo objektyvus pagrindas nesivadovauti pareiškėjos į bylą pateikta konsultacine išvada. Teismo argumentacija dėl to, kad nėra pagrindo remtis šia išvada, nes joje ekspertas negalėjo objektyviai nustatyti bendrovės nemokumo momento, apskritai yra teisiškai ydinga, kadangi iš naujo nagrinėjant perduotą bylos dalį, nemokumo momento nustatymas nepateko į byloje įrodinėtinų aplinkybių ratą. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. kovo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-169-464/2023 dėl UAB „Jan car Factory“ 2018–2020 metų finansinės atskaitomybės dokumentų pasisakė tik spręsdamas dėl bendrovės nemokumo momento, t. y., kada UAB „Jan car Factory“ vadovui kilo pareiga inicijuoti bendrovės bankroto (nemokumo) bylą, tačiau aptariamoje byloje nebuvo sprendžiamas bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas ir su tuo susijusios aplinkybės nesudarė išnagrinėtos civilinės bylos dėl žalos atlyginimo įrodinėjimo dalyko.

54. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo pozicija nesiremti pareiškėjos šioje byloje pateikta konsultacine išvada ir neanalizuoti joje esančių duomenų, sprendžiant klausimą dėl UAB „Jan car Factory“ bankroto pripažinimo tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą požymį, negali būti laikoma pagrįsta. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas, perdavęs bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, atkreipė dėmesį į svarbią, tačiau teismo ignoruotą aplinkybę, kad konsultacinėje išvadoje yra tik suvedami, susisteminami tam tikri buvusio bendrovės vadovo pateikti duomenys, kurie suinteresuoto asmens nebuvo paneigti ir nuginčyti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatskleidė, kodėl šių duomenų pagrindu parengta konsultacinė išvada yra nepatikima, o to nepagrindęs, nepagrįstai nevertino šio įrodymo, jame pateiktų eksperto išvadų, jų nesugretino su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais, darydamas atitinkamas išvadas dėl bendrovės buhalterinės apskaitos vedimo.

55. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodinėjimo pareiga dėl bendrovės apskaitos tvarkymo tinkamumo, bendrovės dokumentų bei turto perdavimo nemokumo administratorei tenka suinteresuotam asmeniui, t. y. buvusiam bendrovės vadovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016). Tačiau teismas į tai neatsižvelgė, taip pat plačiau nedetalizavo ir nenurodė, kokių bendrovės dokumentų ekspertui nebuvo pateikta, o išvadą dėl visų dokumentų perdavimo padarė iš esmės remdamasis tik teismo nutartimi, kuria bendrovės vadovui buvo atsisakyta skirti baudą už dokumentų neperdavimą, bei suinteresuoto asmens teiginiais apie dokumentų perdavimą nemokumo administratorei. Teismas šiuo aspektu visiškai nepasisakė dėl pareiškėjos nurodomų aplinkybių ir nevertino į bylą pateiktų kitų įrodymų (pavyzdžiui, 2021 m. lapkričio 6 d. raginimo dėl trūkstamų dokumentų pateikimo), kuriais pareiškėja šioje byloje grindė tai, kad ir po 2021 m. spalio 20 d. sudarytų dokumentų perdavimo–priėmimo aktų Nr. 1 ir Nr. 2 nemokumo administratorė kreipėsi į suinteresuotą asmenį, kad šis perduotų trūkstamus bendrovės dokumentus. Priešingai, teismas, netyręs nurodytų aplinkybių, nusprendė, kad nemokumo administratorė suinteresuotam asmeniui nereiškė jokių pretenzijų, reikalavimų dėl neperduotų dokumentų.

56. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog suinteresuotas asmuo nemokumo administratorei perdavė visus dokumentus, yra padaryta visapusiškai neištyrus ir neįvertinus visų bylai reikšmingų aplinkybių ir įrodymų, nepašalinus nustatytų prieštaravimų, neįvertinus ir tos aplinkybės, kad suinteresuotas asmuo, įrodinėdamas tinkamą bendrovės buhalterinės apskaitos vedimą, šios bylos nagrinėjimo metu teikė teismui papildomus su bendrovės veikla susijusius dokumentus, o tai sudaro pagrindą abejoti ankstesniu visų dokumentų perdavimo nemokumo administratorei faktu. Teismas šios aplinkybės taip pat nevertino ir į ją, darydamas išvadą dėl visų dokumentų nemokumo administratorei perdavimo, neatsižvelgė.

57. Be to, apeliacinės instancijos teismas pritaria pareiškėjos pozicijai, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra prieštaringos: viena vertus, teismas nusprendė, kad suinteresuotas asmuo nemokumo administratorei pateikė visus turimus bendrovės finansinės apskaitos dokumentus ir jų pakako nustatyti reikšmingas aplinkybes dėl bendrovės veiklos. Kita vertus, teismas nurodė, kad konsultacinę išvadą parengęs ekspertas neturėjo reikiamų dokumentų kiekio objektyviai nustatyti bendrovės finansinės padėties ir dėl to nėra pagrindo remtis konsultacine išvada. Visgi byloje aplinkybė, kad nemokumo administratorė perdavė ekspertui, rengusiam konsultacinę išvadą, visus dokumentus, kuriais ji pati disponavo (gavo iš buvusio bendrovės vadovo) liko nepaneigta. Į šią aplinkybę atkreipė dėmesį ir apeliacinės instancijos teismas, perdavęs bylos dalį nagrinėti iš naujo.

58. Pažymėtina, kad civilinis procesas yra grindžiamas betarpiškumo principu (CPK 14 straipsnis). Šis principas išsiskiria keliais reikšmingais aspektais, be kita ko, tuo aspektu, kad teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus. Šis reikalavimas reiškia, jog teismas turi apklausti dalyvaujančius byloje asmenis, išklausyti liudytojų parodymus, ištirti ekspertų išvadas, rašytinius, daiktinius ir kitus įrodymus (CPK 14 straipsnio 1 dalis, 235 straipsnio 1 dalis), kad teismo sprendimas gali būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (CPK 14 straipsnio 2 dalis, 263 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019, 36 punktas). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas tik tuomet, kai ištirti visi įrodymai ir teismas gali išspręsti byloje pareikštų visų reikalavimų pagrįstumo klausimą (CPK 260 straipsnis).

59. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo išvados dėl UAB „Jan car Factory“ buhalterinės apskaitos tinkamo vedimo (aspektais dėl 100 268 Eur vertinimo ir atspindėjimo finansiniuose dokumentuose, 144 962 Eur užsakovų išankstinių mokėjimų ir sandorių su užsakovais vykdymo (užbaigimo), bendrovės vadovo paskolos, atsargų nurašymo organizavimo, bendrovės pajamų apskaitymo aplinkybių) padarytos teismui neatlikus savarankiško įrodymų tyrimo ir vertinimo, o atitinkamų faktų buvimas ar nebuvimas teismo konstatuotas išimtinai remiantis suinteresuoto asmens rašytiniais paaiškinimais, jiems tik pritariant, tačiau nedetalizuojant, kokių faktinių duomenų pagrindu atitinkamos išvados padarytos, kurie konkrečiai byloje esantys įrodymai teismo nustatytas faktines aplinkybes pagrindžia. Minėta, kad įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, jog visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. O šiuo atveju teismui nusprendus nesiremti pareiškėjos pateikta konsultacine išvada byloje, be kita ko, byloje nebuvo analizuoti įvairūs, atskirais atvejais priešingas šalių pozicijas patvirtinantys, įrodymai, jie nebuvo tarpusavyje lyginami ir dėl to daromos motyvuotos bei pagrįstos išvados.

60. Pabrėžtina, kad dauguma skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytų aplinkybių dėl 2019–2020 metų ūkinių operacijų ir įvykių apskaitymo (sandorių su užsakovais vykdymo, panaudotų atsargų, gautų pajamų) yra fragmentiškos, kai kuriais atvejais prieštaringos (pavyzdžiui, dėl automobilių remonto (restauravimo) darbų atlikimo laiko (2019 ar 2020 metais), taip pat ne visi dalyvaujančių byloje asmenų kelti reikšmingi klausimai aptarti ir į juos atsakyta. Teismas iš esmės nevertino pareiškėjos, nemokumo administratorės ginčijamais aspektais dėstomų teiginių, nepagrindė, kodėl vienas ar kitas aplinkybes laiko nustatytomis, pavyzdžiui, kad atitinkamos bendrovės atsargos iš tiesų buvo įmontuotos į tam tikrus konkrečius automobilius konkrečiais laikotarpiais. Pareıškėjaı kvestionuojant šias aplinkybes, teismas turėjo jas tirti ir vertinti, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą.

61. Teismas iš esmės remdamasis tik suinteresuoto asmens paaiškinimais laikė, kad 100 268 Eur suma finansinės atskaitomybės dokumentuose bendrovės buvo tinkamai apskaityta, tačiau byloje esančiais įrodymais, aktualiomis teisės aktų, reglamentuojančių tokių ūkinių operacijų ir (ar) įvykių įforminimą, nuostatomis tokios išvados nepagrindė. Be to, nėra aišku, kaip teismo konstatuota aplinkybė, kad UAB „Jan car Factory“ buvo buhalteris, pati savaime lemia tai, kad bendrovės finansinė apskaita neabejotinai buvo vedama tinkamai (fiksuojamos visos ir teisingos ūkinės operacijos ir įvykiai), ir tai šalina JANĮ 70 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą tyčinio bankroto požymio buvimą.

62. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje ir paminėjo apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kuria bylos dalis perduota nagrinėti iš naujo, tirtinas ir vertintinas aplinkybes dėl sandorių, kurių bendras likutis 144 962 Eur (keturių užsakovų avansiniai mokėjimai: D. O. E. (3 400 Eur), S. O. V. (62 430 Eur), T. E. B. (64 750 Eur), T. M. (14 382 Eur)), visgi šiuo aspektu tik nurodė suinteresuoto asmens paaiškinimuose išdėstytas aplinkybes dėl 3 400 Eur skolos D. O. E. nebuvimo, taip pat dėl dviejų automobilių eksporto 2020 m. sausio 16 d. ir 2020 m. sausio 24 d. (sąskaitų sumos: 24 175 Eur ir 20 910 Eur). Teismas netyrė ir nepasisakė dėl to, su kokiais konkrečiais sandoriais yra susiję 24 175 Eur ir 20 910 Eur mokėjimai (įvertinus tai, kad atskiros konkretiems užsakovams priskirtos sumos – 3 400 Eur, 62 430 Eur, 64 750 Eur ir 14 382 Eur, šių sumų neatitinka), taip pat kurių būtent nurodytų užsakovų atžvilgiu sandoriai galimai buvo užbaigti (jei taip, kokioje apimtyje) (teismas nurodė tik dėl 3 400 Eur skolos D. O. E. atžvilgiu nebuvimo), kaip jie atsispindi bendrovės finansiniuose dokumentuose.

63. Atskirai pažymėtina ir tai, kad teismas visiškai nevertino aplinkybių dėl sandorio su užsakovu T. E. B. vykdymo (užbaigimo) aplinkybių, nepasisakė dėl dalyvaujančių byloje asmenų šiuo aspektu dėstytų argumentų, įskaitant ir suinteresuoto asmens teismui pateiktuose 2024 m. gegužės 3 d. papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose (DOK-15961) nurodytų argumentų dėl šio sandorio užbaigimo (automobilio eksporto 2022 m. liepos 12 d., t. y. jau po bendrovės bankroto bylos iškėlimo), taip pat iš šio sandorio gautų pajamų apskaitymo bendrovės finansiniuose dokumentuose ir visų šių aplinkybių įtakos bendrovės bankroto pripažinimui tyčiniu, remiantis JANĮ 70 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintu požymiu.

64. Be to, teismas netyrė ir nevertino pareiškėjos nurodomų aplinkybių, susijusių su UAB „Jan car Factory“ skola bendrovės vadovui (dėl 43 961 Eur avansinės apyskaitos įsipareigojimo ir 73 110 Eur paskolos). Teismas šiuos aspektu, pritardamas suinteresuoto asmens teiginiui, tik formaliai nurodė, kad tai, jog suinteresuotas asmuo neprašė patvirtinti finansinio reikalavimo UAB „Jan car Factory“ bankroto byloje, nepatvirtina fakto, kad bendrovė netinkamai vedė buhalterinę apskaitą.

65. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje, kuria bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netyrė, nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybių, susijusių su turto (atsargų) nurašymo aktais – ar tokie dokumentai turėjo (privalėjo) būti sudaromi ir kokia tokių dokumentų nesudarymo reikšmė sprendžiant dėl aplaidaus ir apgaulingo buhalterinės tvarkymo; jeigu turto nurašymo aktai sudaromi nebuvo, reikalinga išsiaiškinti, kaip buvo skaičiuojamas atsargų sumažėjimas (sunaudojimas) gamybos procese ir kokiu būdu apskaitomas buhalterinėje apskaitoje. Visgi pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos dalį iš naujo, šių aplinkybių iš esmės netyrė, o rėmėsi tik deklaratyviais suinteresuoto asmens teiginiais, kad visi medžiagų nurašymo aktai buvo pateikti nemokumo administratorei (tokių duomenų byloje nėra, nors pareiga įrodyti dokumentų perdavimo faktą tenka buvusiam bendrovės vadovui), taip pat ir suinteresuoto asmens paaiškinimais dėl medžiagų tinkamo pajamavimo (registravimo) buhalterinėje apskaitoje. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra aišku, kokiais konkrečiais byloje esančiais įrodymais, išskyrus paties suinteresuoto asmens paaiškinimus ir juose minimas sąskaitas, teismas laikė šias aplinkybes įrodytomis. Skundžiamos nutarties turinys nesudaro pagrindo teigti, kad teismas būtų atlikęs šių aplinkybių savarankišką tyrimą ir vertinimą, dėl to šiuo aspektu teismo padarytos išvados negali būti laikomis pagrįstomis.

66. Pažymėtina ir tai, kad nors pareiškėja prašymą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, remiantis JANĮ 70 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu požymiu, taip pat grindė tuo, kad UAB „Jan car Factory“ nuo 2010 m. spalio 5 d. (už 2009 metus) neteikė metinių finansinės atskaitomybės dokumentų valstybės įmonei Registrų centrui, tačiau teismas šių pareiškėjos teiginių apskritai nevertino ir dėl jų skundžiamoje nutartyje nepasisakė, nesprendė, ar dėl to yra pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Teismas, be kita ko, nepasisakė ir dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su ABĮ numatyta bendrovės vadovo pareiga atkurti bendrovės nuosavą kapitalą, nesprendė dėl šių argumentų sąsajumo su nagrinėjamu klausimu, t. y. su prašymu pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą požymį.

67. Kaip jau minėta, civiliniame procese taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas (CPK 176, 185 straipsniai), reikalaujantis, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. O šiuo gi atveju pirmosios instancijos teismui iš esmės neatlikus savarankiško ginčui reikšmingų aplinkybių ir įrodymų tyrimo bei vertinimo, darytina išvada, kad tokioje situacijoje pirmosios instancijos teismui objektyviai negalėjo susiformuoti pagrįstas įsitikinimas dėl byloje įrodinėjamų reikšmingų faktų, svarbių sprendžiant dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, remiantis JANĮ 70 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintu požymiu, buvimo. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas, priimtas pažeidžiant įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

68. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išvadą dėl pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu nebuvimo padarė neatlikęs savarankiško bylai reikšmingų aplinkybių ir įrodymų tyrimo bei vertinimo, o procesinį sprendimą iš esmės grįsdamas tik suinteresuoto asmens rašytiniuose paaiškinimuose nurodytomis aplinkybėmis ir jo pateiktu vertinimu. Šis nustatytas proceso teisės normų pažeidimas sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, dėl to skundžiama nutartis naikintina ir byla dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, remiantis JANĮ 70 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintu požymiu, perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

69. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

70. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinus, bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, paskirstymo klausimas šioje nutartyje nesprendžiamas. Patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą ir priėmus galutinį teismo procesinį sprendimą

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 21 d. nutartį, kuria atmestas pareiškėjos Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Nemėžis“ prašymas pripažinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Jan car Factory“ bankrotą tyčiniu pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą požymį panaikinti ir šį klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.