- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-28
- Bylos Nr.
- e2A-169-464/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00656-2022-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Dalia Kačinskienė, Žilvinas Terebeiza
- Atsakovas
- J. E. K.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.1Neteisėta veika
- 2.6.10.2.2Priežastinis ryšys
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
- 2.6.10.5.2.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Žilvino Terebeizos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Jan car factory“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Jan car factory“ ieškinį atsakovui J. E. K. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) ,,Jan car factory“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti iš atsakovo J. E. K. 51 000 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Pradiniame ieškinyje ieškovė buvo nurodžiusi, kad atsakovas J. E. K. netinkamai vykdė bendrovės vadovo pareigas – bendrovei esant faktiškai nemokiai, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas vėliausiai 2019 m. sausio 1 d. turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kadangi bendrovės pradelsti mokėjimai kreditoriams viršijo pusę turimo turto vertės. Visgi bankroto byla bendrovei iškelta Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-406-580/2023 pagal vieno iš jos kreditorių pareiškimą. Todėl prašė iš atsakovo priteisti 148 892,34 Eur žalos, lygios bankroto byloje patvirtintų visų pirmos ir antros eilės kreditorių reikalavimų dydžiui, atlyginimą.
3. Ieškovė, reaguodama į teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. protokolinę nutartį, kuria jai buvo nustatytas 10 d. terminas ieškinio reikalavimas patikslinti ir nurodyti bendrovės nemokumo momentą bei žalos dydį, pateikė teismui patikslintą ieškinį. Šiame patikslintame ieškinyje ieškovė teigė reiškianti tiesioginį ieškinį UAB ,,Jan car factory“ vadovui, atsakovui J. E. K., kaip UAB ,,Jan car factory“ kreditorė, kuriai buvo padaryta tiesioginė žala. Ieškovės vertinimu, BUAB ,,Jan car factory“ ir UAB ,,Jan car factory“ yra skirtingi juridiniai asmenys, kadangi skiriasi jų teisinis statusas, o ieškovė BUAB ,,Jan car factory“ yra UAB ,,Jan car factory“ teisių perėmėja.
Šalies argumentai
4. Ieškovė pakartojo pradiniame ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo netinkamo vykdymo, taip pat įvardijo kitą savo reikalavimo faktinį pagrindą bei patikslino ieškinio dalyką (žalos dydį). Jos teigimu, bendrovei esant faktiškai nemokiai atsakovas neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, o laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 29 d. iki 2020 m. gruodžio 22 d. bendrovės klientui T. E. B. išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytą 51 000 Eur užmokestį už jam suteiktas automobilio restauravimo paslaugas nurodė pervesti UAB ,,Kamoja“. Toks atsakovo netinkamas veikimas, nukreiptas prieš bendrovę, lėmė 51 000 Eur žalos, lygios už suteiktas paslaugas negautoms pajamoms, atsiradimą. Todėl ieškovė prašė patenkinti jos tiesioginį ieškinį ir priteisti iš atsakovo 51 000 Eur žalos atlyginimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 21 d. sprendimu ieškovės BUAB ,,Jan car factory“ ieškinį atmetė.
6. Visų pirma teismas nepagrįstais pripažino ieškovės BUAB ,,Jan car factory“ argumentus, kad ji ir UAB „Jan car factory“ yra skirtingi juridiniai asmenys, kurie negali būti tapatinami, todėl ieškovė BUAB „Jan car factory“ yra kreditorė UAB „Jan car factory“ atžvilgiu. Teismas nurodė, kad UAB „Jan car factory“ ir BUAB „Jan car factory“ yra vienas ir tas pats juridinis asmuo. Vien tai, kad pradėjus vykdyti UAB ,,Jan car factory“ bankroto (nemokumo) procedūras, ši įgijo bankrutuojančios bendrovės teisinį statusą, o nuo 2022 m. kovo 1 d. ir likviduojamos dėl bankroto bendrovės statusą neteikia pagrindo spręsti, kad tai yra skirtingi juridiniai asmenys. Todėl priešingai nei savo procesiniuose dokumentuose tvirtina ieškovė, ji negali būti kreditore savo pačios atžvilgiu. Teismas nesutiko ir su tokiais ieškovės argumentais, kad BUAB „Jan car factory“ yra UAB „Jan car factory“ teisių ir pareigų perėmėja. Pažymėjo, kad į bylą nebuvo pateikta duomenų, kad būtų įvykęs materialinių subjektinių teisių perdavimas bei perėmimas.
7. Padaręs išvadą, kad ieškovė BUAB „Jan car factory“ nėra UAB ,,Jan car factory“ kreditore, teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas negali būti kvalifikuojamas kaip tiesioginis ieškinys. Todėl nėra teisinio pagrindo analizuoti, ar buvo atlikti neteisėti veiksmai, kurie būtų nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, tokiu būdu padarant jam tiesioginę žalą, bei taikyti būtent tokį teisių gynimo būdą.
8. Teismas nepagrįsta pripažino ir ieškovės poziciją, kad bendrovė 2019 m. sausio 1 d. jau buvo faktiškai nemoki ir kad tuo metu atsakovui jau buvo kilusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jo vadovaujamai bendrovei iškėlimo. Iš byloje esančių ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentų teismas nustatė, kad: per laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. ji patyrė 44 514,00 Eur dydžio nuostolius, o turto turėjo už 168 142 Eur; per laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. patyrė 68 869 Eur dydžio nuostolius, o turto turėjo už 182 099 Eur; per laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. gavo 69 795 Eur pelną, o turto turėjo už 141 578,00 Eur. Be to, iš ieškovės pateikto apdraustųjų asmenų sąrašo teismas nustatė, kad laikotarpiu iki 2019 m. rugsėjo 6 d. bendrovėje dirbo 4 darbuotojai, iki 2019 m. rugsėjo 20 d. – 1 darbuotojas, iki 2020 m. gegužės 31 d. – 1 darbuotojas, iki 2021 m. rugsėjo 22 d. – 1 darbuotojas, iki 2021 m. rugsėjo 24 d. – 1 darbuotojas. Iš ieškovės pateiktos kreditorių suvestinės nustatė, kad 2019 m. ieškovė tapo skolinga 2 naujiems kreditoriams (UAB „Svydis Lietuva“ – 1 029,60 Eur, ir UAB „Albert Berner“ – 475,32 Eur), o 2020 m. ir 2021 m. naujų pradelstų įsipareigojimų nesusidarė.
9. Iš viešai prieinamų bei Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO (toliau – LITEKO) esančių duomenų teismas nustatė, kad: Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 17 d. galutiniu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4074-781/2018 buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 13 d. preliminarus sprendimas, kurio ieškovei žemės ūkio bendrovei (toliau – ŽŪB) „Nemėžis“ iš UAB „Jan car factory“ buvo priteista 32 158,98 Eur patalpų nuomos mokesčio skola, 9 715,52 Eur delspinigiai, procesinės palūkanos ir 764 Eur bylinėjimosi išlaidos; Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 20 d. nutartimi patvirtinti patikslinti kreditoriniai reikalavimai, kurių bendra suma – 79 041,14 Eur suma.
10. Įvertinęs aptartus duomenis bei aplinkybę, kad ŽŪB ,,Nemėžis“ nuo 2018 m. gegužės 3 d. nutraukė patalpų, kuriose ieškovė vykdė savo veiklą (automobilių remontas, restauravimas ir kt.), nuomos sutartį, teismas sprendė, kad ieškovė nuo 2018 m. turėjo finansinių sunkumų. Tačiau bendrovė iki 2020 metų ir toliau vykdė veiklą, gavo pajamas, atliko mokėjimus kreditoriams, turėjo turto. Teismo vertinimu, minėtos aplinkybės sudaro pagrindą padaryti išvadą, kad ieškovės finansinė padėtis, labiau tikėtina, pradėjo blogėti nuo 2020 m. pabaigos iki bankroto (nemokumo) bylos iškėlimo (2021 m. rugsėjo 17 d.).
11. Vadinasi, nuo 2020 m. pabaigos iki bankroto (nemokumo) bylos iškėlimo (2021 m. rugsėjo 17 d.) egzistavo juridinio asmens nemokumo tikimybė (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 2 straipsnio 21 dalis), o atsakovui, kaip bendrovės vadovui, buvo atsiradusi pareiga kreiptis dėl bankroto (nemokumo) bylos iškėlimo, tačiau atsakovas šios pareigos nevykdė. Visgi, teismo vertinimu, ieškovė neįrodė būtinosios sąlygos atsakovo deliktinei civilinei atsakomybei kilti – priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir įrodinėjamos žalos.
Šalies argumentai
12. Ieškovės patikslintame ieškinyje nurodytos aplinkybės bei faktai dėl nemokumo momento nustatymo ir vadovo pareigos pažeidimo, teismo vertinimu, nesusiję su ieškovės prašoma priteisti žala bei jos dydžiu. Tiek 2022 m. rugsėjo 7 d. parengiamajame teismo posėdyje, tiek 2022 m. spalio 11 d. teismo posėdyje buvo atkreiptas ieškovės dėmesys į tai, kad jai tenka pareiga pagrįsti priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos ir atliktų neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo), tačiau ieškovė jokių procesinių veiksmų nesiėmė. Ir nors ieškovė teigia, kad atsakovo neteisėti veiksmai bei kaltė pasireiškė pareigos 2019 m. kreiptis į teismą dėl bankroto (nemokumo) bylos iškėlimo nevykdymu, jos prašoma priteisti kaip žalos atlyginimas 51 000 Eur suma siejama su 13 sąskaitų faktūrų, išrašytų laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 11 d. iki 2020 m. gruodžio 22 d., kuriose yra nurodyta, jog mokėtinos sumos turi būti pervestos į trečiojo asmens UAB „Kamoja“ atsiskaitomąją sąskaitą.
Žemesnės instancijos teismas
13. Tokios aplinkybės leido teismui padaryti išvadą, kad ieškovė ieškiniu nesiekia žalos, kuri susidarė dėl to, jog bendrovės vadovas pažeidė jam įstatymu nustatytą pareigą inicijuoti bankroto (nemokumo) bylą ir būtent dėl šios priežasties išaugo bendrovės bendra skola, kurios bankroto (nemokumo) proceso metu ji negali ir (ar) negalės padengti kreditoriams, atlyginimo. Ieškovė prašo priteisti jai kaip žalos atlyginimą sumą, kuri susidarė dėl, ieškovės vertinimu, bendrovės gautino atlyginimo už suteiktas paslaugas nepagrįsto ir neteisėto pervedimo į trečiojo asmens atsiskaitomąją sąskaitą. Tačiau pareikštu ieškiniu ieškovė neginčija ir neprašo pripažinti negaliojančiomis sąskaitų faktūrų, kas tik patvirtina tokio sandorio teisėtumą.
14. Teismas atkreipė dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad tuo atveju, jeigu ieškovei 2019 m. būtų iškelta bankroto (nemokumo) byla, ji taip pat nebūtų įgijusi teisės į 51 000 Eur dydžio pajamas, priešingai, atsirastų papildomų pradelstų įsipareigojimų ir kreditorinių reikalavimų dėl laiku neįvykdytų įsipareigojimų T. E. B.. Teismas tokią išvadą padarė nustatęs, kad ieškovė su Norvegijos piliečiu T. E. B. 2017 m. gruodžio 8 d. sudarė paslaugų sutartį, kuria ji buvo įsipareigojusi kiek įmanoma greičiau, bet ne ilgiau kaip per 3 metus, atlikti 1977 m. pagaminto automobilio BMW 633 CSI Automatic restauravimo darbus. ŽŪB ,,Nemėžis“ nutraukus patalpų nuomos sutartį, o pačiai ieškovei neturint pakankamai darbuotojų, ji 2019 m. liepos 1 d. sudarė su UAB ,,Kamoja“ sutartį, pagal kurią būtent UAB ,,Kamoja“ įsipareigojo užbaigti automobilio restauravimo darbus. Šioje 2019 m. liepos 1 d. sutartyje buvo sulygta, kad darbus atlikusiai UAB ,,Kamoja“ už ieškovę sumokės užsakovas T. E. B.. Ieškovė neįrodinėjo 2019 m. liepos 1 d. sutarties nesąžiningumo ir neteisėtumo, taip pat nenurodė, kokius neteisėtus veiksmus atliko atsakovas, sudarydamas tokį sandorį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Ieškovė BUAB ,,Jan car factory“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 21 d. sprendimo dalį, kuria jos ieškinys buvo atmestas, panaikinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
15.1. Ieškovė įrodė visas sąlygas atsakovo deliktinei civilinei atsakomybei kilti. Atsakovo veiksmai, ieškovei esant faktiškai nemokiai išrašius 13 sąskaitų faktūrų, kuriose paslaugų teikėja ir pinigų gavėja nurodoma ieškovė, tačiau jose nurodytas sumas prašoma pervesti į UAB ,,Kamoja“ atsiskaitomąją sąskaitą, yra tiesiogiai susiję su 51 000 Eur žalos atsiradimu. Atsakovui turėjo ir galėjo būti žinoma tiek apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tiek ir apie mokėjimų nenaudingumą bendrovei.
15.2. Teismas, nustatydamas nemokumo momentą, nepagrįstai vadovavosi deklaratyviais atsakovo teiginiais, kad bendrovė buvo moki ir turėjo turto, o tikrosios finansinės situacijos nevertino.
15.3. Teismas neįvertino tokių ginčo teisingam išsprendimui aktualių aplinkybių, kad atsakovas nuo 2009 m. nevykdė savo, kaip vadovo, pareigos teikti valstybės įmonei (toliau –VĮ) Registrų centrui bendrovės pelno ir (ar) nuostolių ataskaitas. Bankroto administratorei pateiktuose finansinės atskaitomybės dokumentuose už 2017–2021 metus buvo nurodyti neteisingi duomenys, neatitinkantys realios bendrovės finansinės padėties.
15.4. Teisėtumo aspektu nebuvo įvertinti ir tokie atsakovo veiksmai, kaip ieškovės veiklos, jai esant nemokiai, perkėlimas į kitą savo valdomą juridinį asmenį – UAB ,,Kamoja“, buvusių ieškovės darbuotojų joje įdarbinimas, jos kliento T. E. B. pelningo užsakymo perėmimas. Iš perimto kliento gautų 51 000 Eur pajamų būtų užtekę padengti įsipareigojimus kreditoriams ir išvengti bankroto bylos iškėlimo.
Atsiliepimas
16. Atsakovas J. E. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, 2022 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo tokius argumentus:
16.1. Ieškovė apeliaciniame skunde vien pakartojo patikslintame ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, susijusias su ieškovės nemokumo momento nustatymu ir ieškovės kliento atliktais mokėjimais UAB ,,Kamoja“ naudai, nenurodydama jokių savo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų.
16.2. Teismas teisingai identifikavo ginčui aktualias faktines aplinkybes, pagrįstai atsižvelgė į ieškovės ir ŽŪB ,,Nemėžis“ kilusį ginčą dėl jas siejusių nuomos teisinių santykių pasibaigimo. Svarbu ir tai, kad dėl neteisėtų ŽŪB ,,Nevėžis“ veiksmų, šiai pakeitus patalpų spynas, ieškovė ne tik negalėjo vykdyti jokios veiklos, bet ir atsiimti tam reikalingų įrenginių bei priemonių. Dėl šios priežasties ji nebegalėjo vykdyti su T. E. B. sudarytos automobilio restauravimo sutarties.
16.3. Priešingai nei tvirtina ieškovė, sąskaitose faktūrose nurodytų darbų ieškovė neatliko, todėl ir reikalauti užmokesčio už juos neturėjo teisės. Sutartis buvo sudaryta tarp ieškovės ir UAB ,,Kamoja“ dėl muitinės procedūrų. Restauruojamas automobilis buvo įvežtas pagal laikino įvežimo procedūrą, nes atlikus jo restauraciją jis buvo grąžintas atgal į Norvegijos Karalystę. Jeigu būtų sudaroma nauja sutartis tarp UAB ,,Kamoja“ (paslaugų teikėjos) ir T. E. B. (užsakovo), pastarasis (T. E. B.) būtų privalėjęs sumokėti muito mokestį. Todėl UAB „Kamoja“ už atliktus minėto automobilio restauravimo darbus sąskaitas išrašydavo UAB „Jan car factory“, o UAB „Jan car factory“ išrašydavo analogiško dydžio sąskaitas T. E. B., kuris apmokėjimą atlikdavo tiesiogiai UAB „Kamoja“.
16.4. Aplinkybės, susijusios su finansinės atskaitomybės dokumentų rengimu bei jų (ne)perdavimu registro tvarkytojui, kaip ir tariamas ieškovės veiklos perkėlimas į naujai įsteigtą bendrovę, nesudarė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalyko, kadangi šiomis aplinkybėmis ieškinys nebuvo grindžiamas. Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismui (yra naujos).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl pareikšto reikalavimo kvalifikavimo
17. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 13 straipsnis, 265 straipsnio 2 dalis). Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes.
18. CPK 135 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje ieškinio turinio reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodoma: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai); be to, ieškinyje turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir šio straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-403/2021, 19 punktas; 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-381/2021, 22 punktas).
19. Taigi, proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-403/2021, 19 punktas). Teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šalių faktiniams santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-381/2021, 24 punktas).
20. Nagrinėjamu atveju ir pradiniame, ir apeliantės patikslintame ieškinyje yra keliamas jos buvusio vadovo ir vienintelio akcininko atsakovo J. E. K. nepagrįsto delsimo inicijuoti bankroto bylą klausimas, o skiriasi prašomos priteisti kaip žalos atlyginimas sumos dydis, atitinkamai, 148 892,34 Eur ir 51 000 Eur, taip pat patikslintame ieškinyje apeliantė iš dalies modifikavo savo reikalavimo faktinį pagrindą, žalą siedama jau ne su kreditorių reikalavimų atsiradimu (padidėjimu), pavėlavus inicijuoti bankroto bylą, bet su negautomis 51 000 Eur pajamomis už klientui T. E. B. suteiktas automobilio restauravimo paslaugas.
21. Pažymėtina, kad bendrovės vadovui reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti reiškiamas keliais skirtingais faktiniais bei teisiniais pagrindais, įrodinėjant specialiuose įstatymuose, t. y. šioje situacijoje aktualaus teisės akto – iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) įtvirtintų specifinių pareigų netinkamą vykdymą ir (ar) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų juridinio asmens organų narių pareigų netinkamą vykdymą. Kaip minėta, su ieškiniu besikreipiantis asmuo yra laisvas pasirinkti, kuriuo iš aptartų pagrindų reikšti ieškinį, tačiau nuo pasirinkto pagrindo priklauso byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių pobūdis.
22. Teismų praktikoje ne kartą jau buvo pasisakyta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju bendrovei, taip pat jos kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs skolų dydis, kurio bendrovė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016; 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020, 32 punktas).
23. Tuo tarpu įrodinėjant vadovo kitų pareigų netinkamą vykdymą, pavyzdžiui, bendrovei nenaudingų sandorių sudarymą, apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo valdymo organo ar jo nario pareigas, atliekamas valdant bendrovę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014). Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas byloje nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012; 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49-686/2017).
24. Vadinasi, tuo atveju, jeigu į teismą kreipiamasi su ieškiniu, įrodinėjant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo netinkamą vykdymą, turi būti įrodinėjama ir specifinė žala – kreditorių reikalavimų pokytis neteisėtų veiksmų atlikimo metu. Jeigu neteisėti veiksmai grindžiami vadovo pareigų, numatytų CK, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) ar steigimo dokumentuose, netinkamu atlikimu, įrodinėjamo dalyku turi būti vadovo veiksmų vertinimas kitų, nei ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytų pareigų, atlikimo kontekste, žalą siejant su nenaudingo sandorio verte, negautomis pajamomis ir pan.
25. Kadangi pati apeliantė, kuriai pirmosios instancijos teismas ne tik 2022 m rugsėjo 7 d. parengiamajame teismo posėdyje, bet ir 2022 m. rugsėjo 7 d. teismo posėdyje išaiškino ieškinio dėl žalos, patirtos vadovui laiku neinicijavus bankroto proceso, įrodinėjimo specifiką, ir toliau atsakovo veiksmų neteisėtumą grindžia būtent šios pareigos pažeidimu, apeliaciniame skunde tvirtindama, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bendrovės nemokumo momentą, nepagrįstai vadovavosi deklaratyviais atsakovo teiginiais, jog bendrovė buvo moki ir turėjo turto, o tikrosios finansinės situacijos neįvertino, visų pirma pasisakytina dėl civilinės deliktinės atsakomybės vadovui taikymo galimybės už ĮBĮ numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą.
Dėl civilinės atsakomybės už žalą, padarytą laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo
26. Bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose ieškovui tenka pareiga įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Kadangi bendrovės vadovo neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, taigi ir vadovo neteisėtos veikos savaime nepakanka jo civilinei atsakomybei taikyti. Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas tokio pobūdžio bylose nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą.
27. Bendrovės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą vadovui kyla atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. gruodžio 1 d., t. y. atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo metu) buvo įtvirtinta, kad jeigu įmonė (bendrovė) negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti.
28. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad įmonės (bendrovės) nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pagal suformuotą praktiką tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-491-381/2018; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1754-241/2019; 2020 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1178-1120/2020; 2022 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-725-910/2022). Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas bei įsipareigojimai turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė ir (ar) dydis.
29. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai teisingai įvertino byloje esančių įrodymus, o tai lėmė ir neteisingą išvadą, kad atsakovas vėliausiai 2020 m. pabaigoje privalėjo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau ir apeliantė nėra teisi, teigdama, kad atsakovas 2019 m. sausio 1 d. jau turėjo suprasti, jog bendrovė yra nemoki. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pareiga atsakovui buvo atsiradusi vėliau – 2019 m. rugsėjo mėn.
30. Iš apeliantės su pradiniu ieškiniu į bylą pateiktų bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2018–2020 metus matyti, kad 2018 metais bendrovė deklaravo turinti 168 142 Eur vertės turtą, kurį sudarė 8 885 Eur ilgalaikis turtas ir 59 257 Eur trumpalaikis turtas, kurį, atitinkamai, sudarė 130 068 Eur atsargos, per vienerius metus gautini 11 599 Eur, 14 866 Eur trumpalaikės investicijos ir grynieji pinigai – 2 174 Eur, o mokėtinos sumos ir kiti ilgalaikiai įsipareigojimai sudarė 382 807 Eur. Iš balanso už 2019 metus matyti, kad turto vertė per šiuos metus padidėjo iki 182 099 Eur, šį turtą sudarė 7 690 Eur ilgalaikis turtas ir 174 409 Eur trumpalaikis turtas, kurį, atitinkamai, sudarė 132 719 Eur vertės atsargos, per vienerius metus gautini 11 599 Eur, 29 341 Eur trumpalaikės investicijos ir grynieji pinigai – 750 Eur, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai padidėjo iki 465 633 Eur. Iš balanso už 2020 metus matyti, kad turto vertė per metus sumažėjo iki 141 578 Eur, o jį sudarė 7 265 Eur ilgalaikis turtas, 34 045 Eur trumpalaikis turas, kurį sudarė 22 599 Eur vertės atsargos, 11 445 Eur trumpalaikės investicijos ir grynieji pinigai – 1 Eur, bei 100 268 Eur ateinančių laikotarpių sąnaudos ir sukauptos pajamos. Mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sumažėjo iki 355 317 Eur (žr. pradinio ieškinio priedus Nr. 1–3).
31. Apeliantė patikslintame ieškinyje nurodė, o jos nurodytų faktinių aplinkybių teisingumo neginčijo ir atsakovas, kad 2018 m. bendrovės pradelsti mokėjimai kreditoriams siekė 139 440,59 Eur, 2019 m. – 140 945,51 Eur ir iki pat bankroto bylos iškėlimo nekito. Be to, kaip matyti iš byloje esančios Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nutarties, priimtos apeliantės bankroto byloje (žr. pradinio ieškinio priedą Nr. 5), lygiai tų pačių ir tokio paties dydžio, t. y. 140 945,51 Eur, kreditorių reikalavimai buvo patvirtinti ir bankroto byloje. Taigi, susiklosčiusi faktinė situacija, kuomet 2018 m. bendrovės pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydis žymiai išaugo ir buvo beveik lygus deklaruojamai turto vertei, kuri, tikėtina, faktiškai buvo dar mažesnė, sudaro pagrindą spręsti, kad jau 2018 m. bendrovė patyrė rimtus finansinius sunkumus, ką, be kita ko, skundžiamame sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas.
32. Teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad faktas, jog 2020–2021 metais kreditorių įsipareigojimai išliko nepakitę, leidžia konstatuoti atsakovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimą tik 2020 m. pabaigoje.
33. Apeliantė iki bankroto bylos iškėlimo teikė transporto priemonių remonto ir (ar) restauravimo paslaugas (žr. pradinio ieškinio priedą Nr. 11). Kaip iš nagrinėjamoje byloje ir LITEKO esančių duomenų nustatė teismas, apeliantė veiklai vykdyti reikalingas patalpas nuomojosi iš ŽŪB ,,Nemėžis“, kuri 2018 m. birželio 11 d. kreipėsi į teismą dėl nuomos mokesčio skolos priteisimo. Patalpų savininkė ieškinyje nurodė, kad bendrovė netinkamai vykdo savo sutartinę pareigą mokėti nuomos mokestį, numatytą jų 2006 m. birželio 1 d. sudarytoje nuomos sutartyje, todėl nuomotoja 2018 m. sausio 29 d. informavo apeliantę apie nuomos sutarties nutraukimą nuo 2018 m. gegužės 1 d. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 13 d. preliminariu sprendimu (1 t., b. l. 18–22), įsiteisėjusiu 2019 m. lapkričio 21 d., ieškinį patenkino visiškai ir priteisė iš apeliantės 41 874,50 Eur skolą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
34. Iš LITEKO duomenų taip pat nustatyta, kad apeliantė 2018 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismą su ieškiniu ŽŪB ,,Nevėžis“ dėl daiktų, buvusių nuomojamose patalpose, išreikalavimo iš neteisėto valdymo (civilinė byla Nr. e2-407-89/2019). Toje byloje pateiktame ieškinyje apeliantė nurodė, kad ŽŪB ,,Nevėžis“ 2018 m. gegužės 3 d. pakeitė patalpų, kuriose ji vykdė automobilių remonto paslaugas, spynas ir nuo to momento apeliantė į jas nebegalėjo nei patekti, nei išsigabenti remonto paslaugoms teikti būtinų prietaisų, įrankių ir kito turto. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimu, įsiteisėjusiu 2020 m. birželio 18 d., šį ieškinį patenkino iš dalies ir įpareigojo ŽŪB „Nemėžis“ sudaryti galimybes apeliantės atstovams patekti į gamybines patalpas ir atsiimti juose esančius daiktus. Taigi, nėra abejonės, kad ir patekimo į patalpas, kuriose apeliantė vykdė veiklą, apribojimas, lėmė jos finansinės padėties pablogėjimą.
35. Tai, kad apeliantės veiklos perspektyvos ir toliau blogėjo, patvirtina taip pat ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Aplinkybę, kad apeliantė faktiškai nebuvo pajėgi vykdyti veiklos, patvirtina ir beveik visų jos darbuotojų atleidimo iki 2019 m. rugsėjo 20 d. faktas, o iki pat bankroto bylos iškėlimo bendrovėje dirbo tik vienas asmuo (1 t., b. l. 163). Tuo, kad apeliantė nebebuvo pajėgi vykdyti savo tiesioginės veiklos ir anksčiau prisiimtų įsipareigojimų klientams, leidžia įsitikinti ir į bylą pateikta 2019 m. liepos 1 d. apeliantės su UAB ,,Kamoja“ sudaryta sutartis (1 t., b. l. 119–121). Šia sutartimi apeliantė pavedė UAB ,,Kamoja“ su savo klientu T. E. B. sudarytos sutarties įvykdymą, o sutarties preambulėje nurodoma, kad ši sutartis sudaroma, nes apeliantė neturi darbuotojų, patalpų bei įrangos vykdyti 2017 m. gruodžio 8 d. sutartį.
36. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad apeliantės finansinė padėtis 2018 metais ne tik pradėjo blogėti, bet ir visiškai buvo sutrikdytas veiklos vykdymas, taigi vėliausiai 2019 m. rugsėjo mėn. atsakovui jau turėjo būti žinoma ir suprantama, kad nuo 2018 metų susidariusių ir per 2019 metus padidėjusių kreditorių reikalavimų, bendrovei faktiškai veiklos nebevykdant, nebepavyks padengti ir kad jam, kaip vadovui, privalu kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
37. Taigi, apeliantė yra įrodžiusi atsakovo veiksmų neteisėtumą kaip vieną iš sąlygų jo deliktinei civilinei atsakomybei už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos nevykdymą kilti, tačiau vien jos nepakanka, nes kitos civilinės atsakomybės sąlygos – žalos faktas bei jos dydis dėl būtent tokios pareigos pažeidimo, taip pat priežastinis ryšys neįrodyti. Kadangi pati apeliantė pasirinko šių sąlygų neįrodinėti, jos reikalavimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė.
38. Dar daugiau, faktiškai žalos atsiradimas nagrinėjamoje byloje buvo siejamas ne su kreditorių reikalavimų dydžiu ir jo pokyčiais, bet su kitais vadovo atliktais veiksmais (nurodymu savo klientui T. E. B. atsiskaityti už suteiktas paslaugas su kitu juridiniu asmeniu).
39. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė su T. E. B. 2017 m. gruodžio 8 d. sudarė paslaugų sutartį (2 t., b. l. 40–55), kuria ji įsipareigojo ne ilgiau kaip per 3 metus atlikti 1977 metais pagaminto automobilio BMW 633 CSI Automatic išmontavimo–surinkimo, dažų pašalinimo, paruošimo šlifavimui, suvirinimo, rūdžių pašalinimo, paruošimo dažymui, vidaus ir išorės dažymo darbus, atlikti variklio, greičių dėžės, transmisijos remonto darbus, pakabos ir stabdžių restauravimą (sutarties 1.2, 2.2 papunkčiai), o klientas įsipareigojo už tinkamai ir laiku suteiktas paslaugas atsiskaityti sutartyje numatyta tvarka (sutarties 4.1–4.2 papunkčiai).
40. Apeliantė, nebūdama pajėgi šios sutarties įvykdyti, kadangi tam jau neturėjo nei patalpų, nei priemonių, nei darbuotojų, kita sutartimi, sudaryta 2019 m. liepos 1 d. (1 t., b. l. 165–168), visus darbus pagal 2017 m. gruodžio 8 d. sutartį pavedė atlikti UAB ,,Kamoja“. Šios sutarties 2.3 papunktyje apeliantė su UAB ,,Kamoja“ susitarė, kad paslaugų kainą ir jos dalis UAB ,,Kamoja“ už apeliantę sumoka jos klientas T. E. B., pervesdamas apeliantės mokėtiną sumą į UAB ,,Kamoja“ vardu atidarytą banko sąskaitą.
41. Pažymėtina, kad vien apeliantės teiginių apie tokių atsiskaitymų nenaudingumą bendrovei savaime nepakanka civilinės atsakomybės institutui taikyti. Jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių bendrovės sandorio, sudaryto su T. E. B. dėl automobilio restauravimo paslaugų suteikimo, vykdymo perleidimo kitam juridiniam asmeniui (UAB ,,Kamoja“) nenaudingumą, apeliantė nepateikė, taigi ir šiuo susitarimu žalos padarymo BUAB „Jan car factory“ fakto neįrodė.
42. Byloje nėra ir tokių duomenų, kad paslaugas faktiškai suteikė pati apeliantė, o atsiskaitymą gavo UAB ,,Kamoja“. Kaip nurodyta pirmiau, apeliantė objektyviai negalėjo suteikti restauravimo paslaugų savo klientui T. E. B. (žr. šios nutarties 35, 40 punktus). Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad net ir tuo atveju, jeigu atsakovas 2019 m. rugsėjo mėn. būtų kreipęsis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, 51 000 Eur pajamų bendrovė nebūtų gavusi. Atitinkamai, atsakovo veiksmai, apeliantės vardu išrašant sąskaitas klientui bei nurodant, kad mokėjimas pagal jas turi būti atliekamas UAB ,,Kamoja“ (1 t. b. l. 151–154), nėra priežastiniu ryšiu susiję su vadovo pareigos keiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymu
43. Apeliacinio skundo argumentai dėl veiklos perkėlimo, darbuotojų ir klientų perėmimo bei tokiais veiksmais žalos bendrovei padarymo, negavus 51 000 Eur pajamų, teisiškai neaktualūs, nes tai naujos, pirmosios instancijos teisme neįrodinėtos aplinkybės, kurių nurodymas apeliaciniame skunde yra draudžiamas (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis).
44. Apeliantei nenurodžius jokių savo nesutikimo motyvų su teismo sprendimo dalimi, kurioje konstatuotas jos teisės reikšti tiesioginį ieškinį nebuvimas, šios teismo sprendimo dalies teisėtumas ir pagrįstumas netikrinamas (CPK 320 straipsnis).
45. Apeliantės bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, jai neatlygintinos, kadangi apeliacinis skundas yra atmestas. Atsakovas įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nekyla.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.