Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Rhenus Logistics“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Audita“, uždaroji akcinė bendrovė „Didneriai“, uždaroji akcinė bendrovė „Rhenus Logistics“, akcinė bendrovė SEB bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, G. J., A. S., antstoliai Irena Beliačic, Robertas Vasiliauskas, Jurgita Bareikienė, Dalius Traigys, Vytautas Mitkus, Gintas Badikonis, Gintautas Puodžiukas, Darius Stakeliūnas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

4. Nurodė, kad pareiškėjo vardu nėra registruota nekilnojamojo turto, transporto priemonių, įmonės akcijų ir jis nėra juridinių asmenų dalyvis. Pareiškėjas turi banko sąskaitą UAB „Paysera LT“ (likutis 0,31 Eur), UAB „Revolut Bank“ (likutis 1,43 Eur). Pareiškėjas šiuo metu dirba UAB „4TRADE“, yra įmonės direktorius, pajamos yra 607 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

15. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys neleidžia spręsti, kad pareiškėjas nesiekia gerinti savo finansinės būklės, t. y. sąmoningai leidžia išlikti tokiai situacijai, kai gaunamos artimos minimalioms pajamos, tikėdamasis, kad netenkinti kreditorių reikalavimai bankroto proceso metu bus nurašyti. Priešingai, pirmosios instancijos teismas vertino, jog byloje pakanka duomenų, kad pareiškėjas kryptingai siekia pakeisti savo gyvenimą, išsivadavo iš priklausomybių, yra įgijęs priklausomybių konsultanto kvalifikaciją, deda realias pastangas įsitvirtinti tokioje veikoje ir gauti iš jos papildomų pajamų. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, jog neturėjo jokio pagrindo pripažinti, kad tokios pareiškėjo pastangos būtų fiktyvios, kad pareiškėjas slėptų gaunamas pajamas. Dėl suinteresuoto asmens UAB „Rhenus Logistics“ argumentų apie pareiškėjo galimybes įsidarbinti transporto logistikos įmonėse ir gauti daug didesnes pajamas pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo sutikti, jog pareiškėjas vengtų įsidarbinti tokio pobūdžio įmonėse vien todėl, kad nereikėtų daugiau pajamų skirti atsiskaitymui su kreditoriais. Priešingai, pareiškėjas argumentavo ir nurodė, kad jis po jo gyvenime buvusių visų sunkumų nepajėgus dirbti tokio darbo psichologiškai. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas teigė, jog neturėjo pagrindo tokias pareiškėjo nurodytas priežastis vertinti, kaip aiškiai fiktyvias ir nelogiškas, taip pat neturėjo ir pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas turėtų realias galimybes įsidarbinti suinteresuoto asmens UAB „Rhenus Logistics“ nurodytose logistikos įmonėse bei būti tinkamu tokiam darbui, atsižvelgiant į jo asmenines ir profesines savybes. Tokiu būdu iš bylos duomenų pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp pareiškėjo nesąžiningumo ir jo nemokumo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17.5. Aplinkybė, kad pareiškėjas ateityje tikisi gauti didesnes pajamas, neatitinka Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) paskirties – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą FABĮ nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Kartu egzistuoja ir priežastinis ryšys tarp pareiškėjo nesąžiningumo ir jo nemokumo.

17.6. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas iške?le? fizinio asmens byla? tiesiog i?vertine?s pareiške?jo veikluma?.

18.1. Suinteresuotas asmuo UAB „Rhenus Logistics“ nepateikia jokių įrodymų.

18.2. Suinteresuotas asmuo UAB „Rhenus Logistics“ vilkina bylą, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, todėl jai už tai turėtų būti skiriama bauda.

18.3. Kadangi ankstesniame atskirajame skunde suinteresuotam asmeniui UAB „Rhenus Logistics“ nepavyko įrodyti savo kliedesių, šiame atskirajame skunde jau teigia kitaip – pareiškėjas nededa pastangų.

18.4. Priešingai suinteresuoto asmens UAB „Rhenus Logistics“ teiginiams, pareiškėjas deda pastangas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos esmės.

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).

20. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

21. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skundžiamos nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas, iš esmės konstatavęs pareiškėjo sąžiningumą, tenkino jo pareiškimą iškelti jam bankroto bylą.

23. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas per trejus metus iki pareiškimo priėmimo, siekdamas įsitvirtinti priklausomybių konsultanto veiklos srityje, dėjo pastangas gerinti savo finansinę būklę, nepagrįsta, nes byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių nurodytas aplinkybes ir jų vertinimą. Priešingai pirmosios instancijos teismo vertinimui, pareiškėjo veiklumo neužtenka vien tam, kad būtų galiam konstatuoti jo sąžiningumą ir realių pastangų dėjimą.

25. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, jog pareiškėjas negali būti laikomas sąžiningu, kadangi nedėjo pastangų savo finansinei padėčiai pagerinti arba jo dėtos pastangos buvo nepakankamos.

26. FABĮ paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, kurių finansinė būklė labai bloga, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015).

27. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jei paaiškėja, jog fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Taigi įstatymas imperatyviai nustato, kad pasinaudoti fizinio asmens bankroto procedūra gali tik sąžiningas fizinis asmuo. Tik sąžiningas bankrutuojančio asmens elgesys gali užtikrinti jo ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą.

28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad FABĮ normos nepateikia išsamaus nesąžiningo elgesio atvejų sąrašo, tokio elgesio nustatymo kriterijų, todėl sprendžiant dėl fizinio asmens, prašančio iškelti bankroto bylą (nagrinėjamu atveju – pareiškėjo), sąžiningumo taikoma teisminė praktika, suformuota civilinėse bylose, atsižvelgiant į FABĮ tikslą – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą ir FABĮ nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą.

29. Sąžiningumas yra vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl fizinių asmenų sąžiningumo vertinimo jų bankroto bylose, yra nurodęs, kad būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų, tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-796-219/2015). Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai išaiškino sąžiningumo sąvoką, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako. Tačiau pažymėtina, jog nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigiančiomis, jog pareiškėjas elgėsi sąžiningai, siekdamas bankrutuoti.

30. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar galima pareiškėją laikyti sąžiningai besielgusiu asmeniu, siekusiu bankroto bylos jam iškėlimo, ir ar galima konstatuoti, jog pareiškėjas dėjo visas pastangas, kad jo finansinė padėtis pagerėtų.

31. Kasacinio teismo suformuota praktika dėl fizinių asmenų, siekiančių bankrutuoti, veiksmų sąžiningumo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo teisme, kol kasacinis teismas neišaiškino kitaip, taikoma ir juridinio asmens kompetentingiems asmenims, privedusiems įmonę prie bankroto tyčia. Tai reiškia, kad jiems, kaip ir kitiems asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, praėjus 3 metams nuo šių veiksmų atlikimo, neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680-684/2015).

32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą nesąžiningumas, užkertantis kelią iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą, gali būti konstatuotas ne tik dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), bet ir dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo yra jo deklaruojamoje nemokumo padėtyje.

33. Asmenys, siekiantys pasinaudoti fizinio asmens bankroto procedūra, turi sąžiningai dėti maksimalias pastangas gauti kuo didesnes pajamas, sudarančias galimybę tenkinti kreditorių reikalavimus. Dėl to asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Toks nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tuo atveju, kai jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-796-219/2015; 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-421/2017).

34. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo sąžiningumo per paskutinius trejus metus iki jo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo teisme, iš esmės darė išvadą, jog pareiškėjas yra sąžiningas ir negalima konstatuoti, jog pareiškėjas nesiekia pagerinti savo finansinės būklės. Apeliacinės instancijos teismas su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

35. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje nėra duomenų, pagrindžiančių pirmosios instancijos teismo motyvus ir išvadas. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo siekį pagerinti savo finansinę padėtį, dėl ko jis galėtų atsiskaityti su savo kreditoriais, palaikė pareiškėjo teiginius, kad jis analogiško darbo logistikos srityje negali dirbti, kadangi šis darbas jam asocijuojasi su skubėjimu, dideliu stresu, nerimu ir kt.

36. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

37. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

38. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-415/2016).

39. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012). Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005).

40. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamąją dalį, byloje surinktų įrodymų visumą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, sutinka su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su pareiškėjo argumentais dėl negalėjimo eiti analogiškų pareigų, už kurių atlikimą pareiškėjas gautų didesnį darbo užmokestį, nesirėmė jokiais byloje esančiais įrodymais ir pasikliovė išimtinai pareiškėjo teiginiais dėl jo psichologinės būklės. Atsižvelgiant į nurodytas kasacinio teismo praktikoje suformuotas įrodymų vertinimo taisykles, pažymima, jog pirmosios instancijos teismas, nesant byloje pareiškėjo psichologinę būklę pagrindžiančių įrodymų, neturėjo pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, išimtinai pasikliaudamas jo teiginiais. Kaip teisingai nurodyta atskirajame skunde, byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti tokią išvadą, kokią darė pirmosios instancijos teismas. Tokią išvadą leistų daryti byloje esantys kokie nors medicininiai dokumentai, pagrindžiantys pareiškėjo sveikatos būklę, dėl kurios jis negalėtų eiti aptariamų pareigų. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta nei medicinos psichiatrijos specialistų ar psichologų išvadomis, iš kurių būtų galima spręsti apie tokią pareiškėjo psichologinę būklę, dėl kurios jis negalėtų dirbti analogiško darbo nepaisant to, kad yra išsilavinęs ir turi ilgametę patirtį šioje srityje, nei kitais įrodymais.

41. Dėl pareiškėjo sąžiningumo abejonių kelia ir tai, kad pareiškėjas jau ilgą laiko tarpą eina bendrovės direktoriaus pareigas, tačiau jam mokamo darbo užmokesčio dydis yra minimalus. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais ir viešai prieinama informacija elektroniniais tinklais, viena vertus, sutinka su atskirojo skundo argumentu, jog analogiškose srityse ir pareigose vidutiniškai yra mokamas ženkliai didesnis darbo užmokestis, todėl nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjas, jau ne vienerius metus eidamas minėtas pareigas už tokio dydžio darbo užmokestį, deda pastangas, jog ši jo padėtis pasikeistų, t. y. pagerėtų. Kita vertus, byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjas siekė surasti kitokio pobūdžio, tačiau irgi geriau apmokamą darbą, nekeliantį jam tokio streso, nerimo ir pan. Paskaitos, kurias, kaip nurodė pareiškėjas, vedamos neatlygintinai, tačiau pareiškėjas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, elgiasi priešingai, nei elgtųsi bonus pater familias. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turi siekti užsiimti tokia veikla, kuri leistų kuo operatyviau atsiskaityti su savo kreditoriais. Todėl savanorystė nepaneigia pareiškėjo pareigos dėti maksimalias pastangas savo finansinei padėčiai pagerinti, tuo užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą.

42. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių ar jų ėmėsi nepakankamai savo mokumui atkurti, todėl yra pagrindas pripažinti pareiškėją nesąžiningu. Kadangi pareiškėjo nesąžiningumas turėjo reikšmingą įtaką jo nemokumui, toks jo nesąžiningumas yra pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, egzistuoja priežastinis ryšys tarp pareiškėjo nesąžiningumo ir jo nemokumo.

43. Apeliacinės instancijos teismas papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gegužės 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1489-864/2021 jau buvo panaikinęs nutartį, kuria pareiškėjui buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla. Nurodytoje nutartyje Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ne iki galo tinkamai aiškino ir taikė FABĮ nuostatas, nevertino to, ar pareiškėjas pateikė visą reikalingą informaciją, vertinamuoju laikotarpiu neįvertino bankroto siekiančio asmens elgesio sąžiningumo prasme, atsižvelgiant į fizinio asmens bankroto proceso tikslą. Nagrinėjamu atveju, kaip jau konstatuota, pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo sąžiningumą, tačiau iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi, darydamas išvadą, jog pareiškėjas yra sąžiningas, nesirėmė jokiais byloje esančiais įrodymais. Taigi, nagrinėjamu atveju situacija yra nepasikeitusi.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.

44. Pareiškėjas teigia, kad suinteresuotam asmeniui UAB „Rhenus Logistics“ turėtų būti skiriama bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kadangi yra trukdomas teismų darbas, vilkinamas procesas, reiškiami nepagrįsti reikalavimai, rašomi kliedesiai ir kt.

45. Vienas iš CPK 2 straipsnyje įtvirtintų civilinio proceso tikslų yra ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, taip pat kuo greičiau atkurti ginčo šalių teisinę taiką. Dėl to procesinės šalių teisės kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įgyvendinamos nepažeidžiant proceso tikslų ir jomis turi būti naudojamasi pagal paskirtį.

46. Civilinis procesas, be kitų principų, yra grindžiamas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis).Pažymėtina, kad realus ir efektyvus šių principų veikimas yra neatsiejamas nuo pareigų, nustatytų tiek teismui, nagrinėjančiam konkrečią civilinę bylą (pvz., CPK 7 straipsnio 1 dalis), tiek bylos šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, vykdymo. Dalyvaujančių byloje asmenų pareigos, susijusios su proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimu, bendriausia prasme yra atskleistos CPK 7 straipsnio 2 dalyje. Ši proceso įstatymo norma nurodo, jog dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Pažymėtina, kad šių pareigų dalyvaujantiems byloje asmenims nustatymas ir reikalavimas jas vykdyti nėra savitiksliai įstatymų leidėjo veiksmai – tokiomis priemonėmis siekiama civilinio proceso tikslų, reglamentuotų CPK 2 straipsnyje, tinkamo įgyvendinimo.

47. Kaip pirmiau atskleista, tarp dalyvaujantiems byloje asmenims tenkančių pareigų, sudarančių proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų turinį, yra įtvirtintas reikalavimas sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Šio procesinio reikalavimo nevykdymas, be kita ko, reiškia veikimą prieš operatyvų ir ekonomišką ginčo civilinio proceso tvarka išsprendimą, o toks veikimas yra nesuderinamas su civilinio proceso tikslais, todėl proceso įstatyme yra įtvirtinti atitinkami teisiniai svertai, kurių paskirtis – eliminuoti ar sumažinti aptariamo procesinio reikalavimo nevykdymo neigiamus padarinius ir atgrasyti nuo tolesnių pažeidimų darymo.

48. Pirmiau įvardyti teisiniai svertai, be kita ko, yra reglamentuoti CPK 95 straipsnyje. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, jog dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Pagal CPK 95 straipsnio 2 dalį teismas, nustatęs pirmiau įvardytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

49. Kasacinio teismo išaiškinta, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnio, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017).

50. CPK 95 straipsnyje yra reglamentuotos ne tik, kaip nurodo paties straipsnio pavadinimas, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės, bet ir piktnaudžiavimo pripažinimo pagrindai. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme yra siejamas su nesąžiningu nepagrįsto ieškinio ar kito procesinio dokumento pateikimu ir sąmoningu veikimu prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Šie piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pripažinimo pagrindai yra savarankiški, jie nėra būtinoji vienas kito taikymo sąlyga – piktnaudžiavimui konstatuoti pakanka vieno ar kito pagrindo. Proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, neapibrėžia objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ir spręsti, ar atitinkamas šalies ar kito dalyvaujančio byloje asmens procesinis elgesys gali būti kvalifikuotas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Vadinasi, kiekvienu konkrečiu atveju, pasitelkus individualių aplinkybių vertinimą, turi būti sprendžiama dėl asmens elgesio atitikties piktnaudžiavimo požymiams, išskirtiems CPK 95 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-969/2019).

51. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad neigiami piktnaudžiavimo padariniai gali pasireikšti ne tik turtine žala, bet ir normalios proceso eigos sutrikdymu, dėl kurio, pavyzdžiui, tenka atidėti teismo posėdį ar padaryti pertrauką, nepateisinamu teismo ir šalių laiko eikvojimu svarstant piktnaudžiaujant teise pateiktus prašymus, byloje dalyvaujančio asmens neigiamais išgyvenimais ir kita jo neturtine žala, atsirandančia dėl procesinio piktnaudžiavimo. Todėl toks elgesys negali būti toleruojamas nepriklausomai nuo juo padaromos žalos pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-915/2016).

52. Taigi sprendžiant dėl CPK 95 straipsnio ir jame nurodytų sankcijų byloje dalyvaujančiam asmeniui taikymo turi būti įvertintas šio asmens procesinis elgesys – asmens veiksmai (neveikimas) bylos nagrinėjimo teisme metu. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Šalių procesinės teisės ir pareigos išvardytos CPK 42 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis.

53. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo atsiliepimo į atskirąjį skundą teiginiais. Atkreiptinas dėmesys, jog vien proceso dalyvio siekis įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus, kreipiantis į teismą ar skundžiant teismo priimtus procesinius sprendimus, savaime negali būti laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, kai toks vieno proceso dalyvio procesinių teisių įgyvendinimas netenkina kito proceso dalyvio lūkesčių. Aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo UAB „Rhenus Logistics“ jau antrą kartą skundžia Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, kuria pareiškėjui iškeliama bankroto byla, savaime nesuponuoja išvados, jog suinteresuotas asmuo UAB „Rhenus Logistics“ taip vilkina procesą. Vien nesutikimas su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir tokios nutarties apskundimas apeliacine tvarka, nurodant nesutikimo su tokia nutartimi argumentus, negali būti savaime laikomas proceso vilkinimu.

54. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad suinteresuotas asmuo UAB „Rhenus Logistics“ piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Taigi nėra ir pagrindo skirti suinteresuotam asmeniui UAB „Rhenus Logistics“ baudą.

Dėl procesinės bylos baigties.

55. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirojo skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar atskirojo skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

56. Kadangi kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

57. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir netinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kurią yra pagrindas naikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo pareiškimą dėl bankroto bylos jam iškėlimo atmesti (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 20 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo R. V. pareiškimą dėl bankroto bylos jam iškėlimo atmesti.

Išsiųsti nutarties kopiją byloje dalyvaujantiems asmenims.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kredito įstaigoms, kuriose yra fizinio asmens sąskaitos (UAB „Paysera LT“, UAB „Revolut Bank“) ir antstoliams, kuriems yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš fizinio asmens ar dėl jo turto arešto (Robertui Vasiliauskui, Jurgitai Bareikienei, Daliui Traigiui, Vytautui Mitkui, Gintui Badikoniui, Gintautui Puodžiukui, Dariui Stakeliūnui).