- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-12
- Bylos Nr.
- e2A-9-372/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-18-3-00638-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjas
- Birutė Simonaitienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- M. M.
- Suinteresuotas asmuo
- Joniškio rajono savivaldybės administracijai, valstybės įmonei Turto bankas, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, R. M., L. P., J. A., D. A., T. A., G. Z., D. M., I. Š., V. Š., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, "Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Joniškio rajono savivaldybės administracija, Valstybinė mokesčių inpsekcija prie LR FM, Valstybės įmonė Turto bankas, Joniškio rajono savivaldybės administracija
- Kategorijos
- 2.4.2.8Įgyjamoji senatis
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-146-1079/2021 pagal pareiškėjo M. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Joniškio rajono savivaldybės administracijai, valstybės įmonei Turto bankas, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, R. M., L. P., J. A., D. A., T. A., G. Z., D. M., I. Š. ir V. Š. dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo bei pagal suinteresuotų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, J. A., G. Z., D. M., V. Š. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pareiškėjui M. M., suinteresuotiems asmenims Joniškio rajono savivaldybės administracijai, valstybės įmonei Turto bankas, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, R. M., L. P., I. Š., D. A., T. A. ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas M. M. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Teismo prašė nustatyti faktą, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus - pastatus: (duomenys neskelbtini).
2. Pareiškėjas nurodė, jog jis nuo vaikystės prisimena, kad su tėvais lankydavosi sodyboje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), kurios pastatai buvo išsidėstę abiejose per gyvenvietę einančio kelio pusėse, čia leisdavo vasaras, savaitgalius ir pan. Pareiškėjo tėvas J. M. ūkininkavo, buvo vienas iš pirmųjų ūkininkų po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje, sodyba buvo jo ūkio bazė. 2007 m. tėvas pasitraukė iš ūkininkavimo, pareiškėjas perėmė tėvo ūkio bazę, 2007-03-20 įregistravo savo ūkininko ūkį, 2007-03-09 dovanojimo sutartimi tėvai pareiškėjui padovanojo turėtą žemę (duomenys neskelbtini). Nuo to laiko pareiškėjas ūkininkauja (duomenys neskelbtini). Pasitraukęs iš ūkininkavimo, tėvas J. pareiškėjui perdavė ir sodybą. Nuo 2007 m. pareiškėjas sodybos pastatais pradėjo rūpintis ir iki šiol rūpinasi kaip savais, juos naudoja ūkininko ūkio reikmėms, leidžia laiką ir pan. Pareiškėjo seserys L. P. ir R. M. žinojo, kad tėvas, pasitraukęs iš ūkininkavimo, sodybą perleido pareiškėjui, dėl to pretenzijų niekada nekėlė, sodyba nesinaudojo.
3. Pareiškėjas nurodė, kad iš tėvo žinojo, jog sodybos pastatai nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjo tėvas ruošėsi padėti pareiškėjui nuosavybės dokumentus susitvarkyti, tačiau (duomenys neskelbtini) mirė, todėl pareiškėjas pats pradėjo tvarkytis nuosavybės dokumentus sodybos, kurią kaip savo valdė ir naudojosi daugiau kaip 10 metų. (duomenys neskelbtini) duomenų apie sodybą nebuvo. Pareiškėjas užsakė kadastrinius matavimus. Pareiškėjo valdomiems sodybos pastatams Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas suteikė unikalius numerius, pastatams buvo suteikti adresai. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas 2020-06-19 sprendimu atsisakė įregistruoti pastatus bei pareiškėjo nuosavybės teises į juos, nes pareiškėjo pateikti dokumentai buvo nepakankami pareiškėjo nuosavybės teisėms į pastatus įregistruoti, nekilnojamasis daiktas Nekilnojamojo turto registre gali būti įregistruotas tik tada, kai kartu įregistruojamos daiktinės teisės į jį.
4. Pareiškėjas nurodė, jog neturi galimybių kitu keliu savo teisių realizuoti, todėl kreipiasi į teismą su pareiškimu dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Pareiškėjas pažymėjo, kad nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus kitokiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, pastatai (gyvenamasis namas ir penki ūkiniai pastatai) nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nėra įregistruoti viešame registre kito asmens vardu, pareiškėjas pastatus įgijo sąžiningai, juos sąžiningai valdo daugiau kaip dešimt metų, pradėdamas juos valdyti, buvo pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių, išliko sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką. Visą valdymo laiką pareiškėjas pastatus valdė teisėtai, atvirai, nepertraukiamai, elgėsi kaip jų savininkas (pastatus prižiūrėjo, remontavo ir jais naudojosi), suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomus daiktus, buvo ir yra įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra pastatų savininkas. Pareiškėjo vertinimu, jis atitinka įstatyme nustatytas sąlygas nuosavybės teisėms į sodybos pastatus įteisinti.
Atsiliepimas
5. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime nurodė, jog neprieštarauja prašomo juridinio fakto nustatymui.
6. Suinteresuotas asmuo Joniškio rajono savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, kad neprieštarauja, jog teismui nustačius visas CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytas sąlygas, būtų nustatytas faktas, kad M. M. įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teise įgijo nekilnojamąjį turtą.
7. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Turto bankas“ atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo į nekilnojamąjį turtą nagrinėti teisės aktų nustatyta tvarka ir teismo nuožiūra.
8. Suinteresuotas asmuo R. M. atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo pareiškimu sutinka ir jo nurodytas aplinkybes patvirtina. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad tėvas, pasitraukęs iš ūkininkavimo 2007 m., sodybą perleido pareiškėjui M. M., jis tęsė ūkininkavimą ir sodyba naudojosi.
9. Suinteresuotas asmuo L. P. atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo pareiškimu sutinka, jokių pretenzijų į pareiškėjo nurodytą sodybą neturi.
10. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime nurodė, jog neprieštaraus pareiškimo patenkinimui tik tuo atveju, jeigu bus surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad statiniai buvo pastatyti teisės aktų nustatyta tvarka.
11. Suinteresuoti asmenys J. A., D. A., T. A., G. Z., D. M. ir V. Š. atsiliepime nurodė, kad iki pareiškėjo pareiškimo dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo tarp suinteresuotų asmenų nebuvo iškilęs klausimas dėl nuosavybės teisės į sodybą atsiradimo pagrindo, nuosavybės teisės nebuvo išviešintos, todėl yra tikslinga pateikti pareiškimą su savarankiškais reikalavimais.
12. Suinteresuoti asmenys nurodė, kad neprieštarauja, jog pareiškėjui pateikus pagrįstus įrodymus, būtų tenkinamas jo pareiškimas dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad M. M. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus – (duomenys neskelbtini). Šie nekilnojamieji daiktai yra ant žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kurį pareiškėjo tėvas gavo valstiečio ūkiui steigti ir persikėlė į buvusią tėvų žemės vietą, atkūrus J. M. nuosavybės teises. Suinteresuoti asmenys akcentavo, jog nesutinka, kad pareiškėjas įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teises į sodybos statinius: (duomenys neskelbtini).
13. Suinteresuoti asmenys nurodė, kad sodybos statiniai po V. M. ir J. M. mirties liko jų vaikų: J., P., J. ir J. valdyme. Vaikai nuolat rūpinosi sodyba, lankėsi, prižiūrėjo, ja naudojosi. Pareiškėjo senelis J. M. (duomenys neskelbtini) surašytu testamentu gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus, kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), žemę, esančią (duomenys neskelbtini) ir visą kitą turtą paliko savo vaikams: Š. J., P. M., J. A., J. M. lygiomis dalimis. Mirus seneliui, sodybos statiniai nebuvo suformuoti ir įregistruoti, nebuvo įteisintas ir žemės sklypas, kuriame stovi statiniai. Vaikai, žinodami palikėjo valią, išreikštą testamente, tarpusavyje susitarė, kad brolis J. M. dirbs tėvo perduotą žemę ir kartu su broliu P., seserimi J., seserimi J. valdys ir naudosis tėvų sodyba. Vaikai po tėvo mirties į notarą nesikreipė, tačiau bendru sutarimu pradėjo valdyti sodybos pastatus. Visi vaikai sodyboje lankėsi, tvarkė, prižiūrėjo statinius, namų valdą, tiek atskirai, tiek kartu, taip pat su šeimomis atvykdavo leisti laisvalaikį, švęsti šeimos šventes. Valdant ir prižiūrint statinius, buvo nudažyti langai, langinės, atstatyta, nudažyta tvora, atliekami kiti su namo, kiemo statinių priežiūra susiję darbai, prižiūrima namų valda: pjaunama žolė, prižiūrimas gėlynas, apsėjamas daržas, prižiūrimos bitės. Broliai, seserys su šeimomis, o po jų mirties – ir vaikų šeimos galėdavo ir gali laisvai atvykti į sodybą, laisvai patekti į patalpas, jomis naudotis, leisti laisvalaikį, nes sutartoje vietoje yra padėtas raktas. Sodyboje nuolatos niekas negyvena. Sodybos gyvenamajame name iki šiol likę tie patys namų apstatymo daiktai, kuriuos paliko J. M., suinteresuotųjų asmenų tėvas ir senelis.
14. Suinteresuoti asmenys nurodė, kad pareiškėjo nurodytą laikotarpį nuo 2007 m. (dovanojimo sutarties sudarymo) iki pareiškėjo tėvo mirties (duomenys neskelbtini) į sodybą važiuodavo ir ja naudojosi. Sodybą valdė J. A. su J. M., sesuo J., P. sutuoktinė, vaikai G. Z., D. M., J. sūnus V. Š.. Paskutinius dešimt metų sodyboje priežiūros darbus atliko ir atlieka ne tik J. M. ir jo sūnus M. M., bet ir J. A. su savo sūnumis D. A. ir T. A., G. Z., D. M., V. Š.. Nurodytą laikotarpį kasmet prieš vasaros sezoną buvo atliekami smulkūs remonto darbai, tvarkomos, plaunamos patalpos, tvarkoma namų valdos aplinka: genėjami medeliai, sodinami augalai, grėbiami lapai ir kt. Palikimo priėmimo faktiniu valdymu faktą, sodybos valdymo turinį, valdymo tęstinumą patvirtina aplinkybė, kad po tėvo J. M. mirties vaikai priėmė ir tėvo asmeninius bei nuosavybės dokumentus.
Šalies argumentai
15. Suinteresuoti asmenys pažymėjo, kad tarpusavio sutarimu M. M. pastatų tvarkymo darbus derindavo ir kartu darbus atlikdavo su D. A., tačiau 2020 m. vasarą pareiškėjas nederinęs pakeitė gyvenamojo namo seklyčios langus, vidaus apdailą, po to kreipėsi į teismą dėl nuosavybės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, taip patvirtindamas, kad nenori pripažinti suinteresuotų asmenų teisių į sodybos pastatus, bei savo nesąžiningumą suinteresuotų asmenų atžvilgiu. Suinteresuotų asmenų vertinimu, namų valdos – sodybos perėjimo būdas, kada visi vaikai po tėvo J. M. mirties pradėjo bendrai valdyti sodybą, nepatvirtina nuosavybės įgijimo pagal CK 4.47 straipsnį be atskiro teismo sprendimo.
16. Suinteresuoti asmenys akcentavo, kad sodybos statiniai nėra registruoti Nekilnojamojo turto registre. Visą laikotarpį nuo tėvo ir senelio J. M. mirties vaikai J., P., J., J. bendru sutarimu faktiniu valdymu priėmė tėvo palikimą – sodybą, turtu naudojosi kaip savo nuosavybe, namų valdą valdė teisėtai, sąžiningai, ją naudojo savo ir savo šeimos reikmėms. Visi vaikai prisidėjo prie sodybos priežiūros, išsaugojimo, gerinimo. Sodybos valdymo santykiai tęsėsi ir po J. M. vaikų P., J., J. mirties.
Šalies argumentai
17. Suinteresuoti asmenys su savarankiškais reikalavimais J. A., G. Z., D. M., V. Š. pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo paveldėjimo tikslu teismo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą paveldėjimo tikslu, kad J. A. (duomenys neskelbtini), P. M. (duomenys neskelbtini), J. Š. (duomenys neskelbtini), J. M. (duomenys neskelbtini) priėmė palikėjo J. M., (duomenys neskelbtini), palikimą pradėdami faktiškai jį valdyti.
Atsiliepimas
18. Suinteresuoti asmenys su savarankiškais reikalavimais nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė J. M. (duomenys neskelbtini), kuris santuokoje su V. M. (duomenys neskelbtini) turėjo keturis vaikus: J. M., santuokinė pavardė A. (duomenys neskelbtini), P. M. (duomenys neskelbtini), J. M., santuokinė pavardė Š. (duomenys neskelbtini), J. M. (duomenys neskelbtini). Pareiškėja su savarankiškais reikalavimais J. A. yra V. M. ir J. M. duktė, pirmos eilės įpėdinė; pareiškėjai su savarankiškais reikalavimais G. Z. ir D. M. yra mirusiojo P. M. vaikai; pareiškėjas su savarankiškais reikalavimais V. Š. yra mirusios J. M.-Š. sūnus.
19. Suinteresuoti asmenys su savarankiškais reikalavimais pažymėjo, jog siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po J. M. mirties pradėdami paveldimą turtą valdyti priėmė jo vaikai. Nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, suinteresuoti asmenys su savarankiškais reikalavimais: J. A. paveldėjimo teisės pagrindu įgytų nuosavybės teisę į J. M. palikimą; P. M., J. Š., J. M. paveldėtojai įgytų teisę paveldėti savo mirusiųjų tėvų turtą, papildyti paveldėjimo teisės liudijimus, išduotus po tėvų mirties.
Atsiliepimas
20. Suinteresuoti asmenys su savarankiškais reikalavimais nurodė, kad tėvas ir senelis J. M. (duomenys neskelbtini) surašytu testamentu gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus, kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, žemę, esančią (duomenys neskelbtini), ir visą kitą turtą paliko savo vaikams: J. Š., P. M., J. A., J. M. lygiomis dalimis. Mirus seneliui J. M., sodybos statiniai nebuvo suformuoti ir įregistruoti, nebuvo įteisintas ir žemės sklypas, kuriame stovi statiniai. Vaikai, žinodami palikėjo valią, išreikštą testamente, tarpusavyje susitarė, kad brolis J. M. dirbs tėvo perduotą žemę ir kartu su broliu P., seserimi J. ir seserimi J. valdys ir naudosis tėvų sodyba. Paveldėtojai per CK (1964 m. redakcija) 587 straipsnyje nustatytą 6 mėnesių terminą dėl palikimo priėmimo į notarą nesikreipė ir palikimo tokiu būdu nepriėmė, paveldėjimo byla nebuvo užvesta. Vaikai po tėvo mirties bendru sutarimu pradėjo valdyti sodybos pastatus – (duomenys neskelbtini).
21. Suinteresuoti asmenys su savarankiškais reikalavimais nurodė, kad visi vaikai sodyboje lankėsi, tvarkė, prižiūrėjo statinius, namų valdą, tiek atskirai, tiek kartu, su šeimomis atvykdavo leisti laisvalaikį, švęsti šeimos šventes. Sodyboje nuolat niekas negyveno, sodybos raktas buvo padėtas sutartoje vietoje. Vaikai bendru sutarimu prižiūrėjo, tvarkė sodybos aplinką, sutvarkė namą, pavasarį valė langus, paruošė dirvą daržovėms sodinti, pasėjo daržą, tvarkė tvorą, sodino medelius, tvarkė gėlių darželį prie namo, sodą, avietyną. 1993 m. pavasarį - vasarą P. M. organizavo talką remontuoti sodybos ūkinius pastatus, buvo pakeisti tvarto ir daržinės rąstai, tvarkomas stogas. Tą pačią vasarą P. M. suorganizavo atvežti kelis sunkvežimius žvyro ir smėlio, kad būtų suremontuotas į sodybą einantis vieškelis. Palikimo priėmimo faktiniu valdymu faktą patvirtina ir ta aplinkybė, kad po tėvo J. M. mirties vaikai priėmė ir tėvo asmeninius ir nuosavybės dokumentus. P., J. vaikams buvo perduoti tėvo J. M. nuosavybės dokumentai, namų valdos techninės apskaitos knyga.
22. Suinteresuoti asmenys su savarankiškais reikalavimais nurodė, kad vaikai tarpusavyje susitarė, kad brolis J. sodyboje laikys gyvulius, be to, prieš J. M. mirtį, 1993-01-20 Žemės ūkio ministerijos sprendimu Nr. 7-422-10761 buvo atkurtos J. M. nuosavybės teisės į 33,96 ha žemės, grąžinant žemę natūra. Šį žemės sklypą sūnui J. M. Joniškio rajono valdyba suformavo 1993-03-22 potvarkiu po tėvo J. M. mirties. V. J., J. ir P. sutiko, kad brolis J. naudotų paliktą tėvo žemę, mokėtų nuomą. Atkurtas žemės sklypas kartų su išpirkta iš valstybės žemės ploto dalimi (iš viso 35,47 ha) buvo registruotas sūnaus J. M. vardu. Sodybos statiniai Nekilnojamojo turto registre neregistruoti.
23. Suinteresuoti asmenys su savarankiškais reikalavimais nurodė, kad visą laikotarpį nuo tėvo ir senelio J. M. mirties vaikai J., P., J., J. bendru sutarimu faktiniu valdymu priėmė tėvo palikimą – sodybą, turtu naudojosi kaip savo nuosavybe, namų valdą valdė, naudojo savo ir savo šeimos reikmėms. Visi vaikai prisidėjo prie sodybos priežiūros, išsaugojimo, gerinimo. Sodybos valdymo santykiai tęsėsi ir po J. M. vaikų P., J., J. mirties. Aktyvūs faktiniai J. A., P. M., J. Š., J. M. veiksmai po tėvo mirties patvirtina, jog jie priėmė savo tėvo palikimą. Mirus J. M. vaikams: P. M., J. Š., J. M., jų vaikai priėmė palikimą pateikdami notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Jiems išduoti paveldėjimo teisės liudijimai, tačiau į paveldėto turto sudėtį neįeina J. M. palikimas. Juridinio fakto nustatymas dėl J. M. palikimo priėmimo jo vaikų faktiniu valdymu bus pagrindas paveldėti J. M. paliktą turtą ir įgyti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą: (duomenys neskelbtini). Nekilnojamieji daiktai, būdami paveldėjimo santykių objektais, negali atitekti pareiškėjui M. M. prašomu konstatuoti nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį įgijimo pagrindu.
24. Suinteresuotas asmuo Joniškio rajono savivaldybės administracija atsiliepime į suinteresuotų asmenų su savarankiškais reikalavimais pareiškimą nurodė, jog neturi suinteresuotumo dėl pareiškime nurodyto turto, todėl prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.
25. Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ atsiliepime į suinteresuotų asmenų su savarankiškais reikalavimais pareiškimą prašė pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra.
26. Suinteresuoti asmenys D. A. ir T. A. atsiliepime į suinteresuotų asmenų su savarankiškais reikalavimais pareiškimą nurodė, kad su pareiškimu sutinka ir prašo jį tenkinti.
27. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į suinteresuotų asmenų su savarankiškais reikalavimais pareiškimą nurodė, kad neturi suinteresuotumo dėl pareiškime nurodyto nekilnojamojo turto, prašė pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra.
28. Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į suinteresuotų asmenų su savarankiškais reikalavimais pareiškimą prašė teismo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo spręsti savo nuožiūra.
29. Suinteresuotas asmuo L. P. atsiliepime į suinteresuotų asmenų su savarankiškais reikalavimais pareiškimą nurodė, kad niekas, išskyrus jos ir pareiškėjo tėvą J. M., palikimo faktiniu valdymu po senelio J. M. mirties nepriėmė. Po senelio mirties sodyba rūpinosi tik tėvas J. M., vėliau – brolis M. M., todėl J. A., G. Z., D. M. ir V. Š. pareiškimas yra nepagrįstas.
30. Suinteresuotas asmuo R. M. atsiliepime į suinteresuotų asmenų su savarankiškais reikalavimais pareiškimą nurodė, kad pareiškimas yra nepagrįstas, prašė pareiškimo netenkinti.
31. Suinteresuotas asmuo I. Š. teismui nurodė, kad pareiškėjo M. M. pretenzijos į senelio sodybą yra nepagrįstos.
32. Suinteresuotas asmuo G. Z. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad sodybą prižiūrėjo visi artimieji. P. M. rūpinosi sodybos dokumentais, tvarkė namų valdos, žemės dokumentus. Senelis visą žemę testamentu padalijo po lygiai visiems keturiems šeimos vaikams.
33. Pareiškėjas M. M. atsiliepime į suinteresuotų asmenų su savarankiškais reikalavimais pareiškimą prašė pareiškimo netenkinti. Nurodė, kad pareiškimas nepagrįstas ir neįrodytas, todėl negali būti tenkinamas. Suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, jų nurodomu faktiniu valdymo būdu palikimo po J. M. mirties nepriėmė.
34. Pareiškėjas pažymėjo, kad jei J. M. vaikai manė esant pagal testamentą paveldėtino turto ir manė turintys teisę kokį nors turtą paveldėti, jie šią teisę turėjo įgyvendinti tuo metu galiojusio 1964 m. CK nustatyta tvarka (per 6 mėnesius kreiptis į palikimo atsiradimo vietos notarą), tačiau to nepadarė. Jie ne tik nesikreipė į notarą, bet ir netvarkė turto nuosavybės dokumentų mirusiojo vardu. Tuo metu galiojusio 1964 m. CK 575 straipsnis numatė piliečio teisę testamentu palikti savo turtą, tačiau J. M. mirties dieną jo vardu nebuvo registruota jokio turto, kuris galėtų būti paveldimas pagal testamentą, tokio turto nėra ir šiai dienai. J. M. mirties metu galiojęs ir paveldėjimui po jo mirties taikytinas 1964 m. CK turtinių teisių paveldėjimo nenumatė.
Šalies argumentai
35. Pareiškėjas nurodė, kad suinteresuoti asmenys beveik trisdešimt metų po J. M. mirties nepadarė nieko, kad pastatai būtų įregistruoti, tai patvirtina, kad jie neturėjo jokio suinteresuotumo įgyti nuosavybės teises į šiuos pastatus ir jų neįgijo jokiu teisėtu būdu. Pareiškėjas 2007 m. perėmė ūkininkavimą iš tėvo, rūpinasi sodybos pastatais, per tą laiką niekas iš suinteresuotų asmenų nesikreipė į jį ir neinformavo, kad jie save laiko sodybos savininkais, sodyboje nesilankė, tik J. A. su sūnumi per metus kartą atvažiuodavo, kartais padėdavo nupjauti žolę. Pareiškėjo vertinimu, nurodyti teiginiai apie paveldėjimą faktiniu valdymu yra deklaratyvūs ir neįrodyti. J. M. mirties dieną pareiškėjo tėvas jo tėvams priklausančioje sodyboje ir netoli jos pasistatytuose ūkiniuose pastatuose jau vykdė savo valstiečių ūkio, vėliau perregistruoto į ūkininko ūkį, veiklą – augino gyvulius ir žemės ūkio kultūras, vienas pats rūpinosi sodyba, ją prižiūrėjo, pagal poreikį remontavo, tvarkė aplinką. Jei ir būtų pagrindas pripažinti paveldėjimo teisinius santykius, tai palikimo priėmimas faktiniu valdymu galėtų būti pripažintas tik pareiškėjo tėvui. Pareiškėjo seneliui gyvam esant ir prasidėjus nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesui, niekas iš jo vaikų, išskyrus pareiškėjo tėvą, neišreiškė pageidavimo dirbti žemę.
36. Pareiškėjas nurodė, kad suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, nepateikė jokių patikimų ir pakankamų įrodymų, kad būtų galima daryti išvadą apie palikimo po J. M. mirties priėmimą, pareiškimas pagrįstas tik deklaratyviais teiginiais, siekiant sau naudingo rezultato, todėl teismas turėtų atmesti nenuoseklius, nepatikimus ir neįrodytus aiškinimus, prieštaraujančius realiems faktams. Gyvenamąjį namą ir jo priklausinius prižiūrėjo pareiškėjo tėvas, o nuo 2007 m. šiais pastatais rūpinasi pareiškėjas – tvarkė molinio ūkinio pastato stogo gegnes, perdažė gyvenamojo namo išorę (sienas ir stogą), apskardino kaminus, pakeitė dalį langų, remontavo ir namo vidaus patalpas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
37. Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimu nuspręsta pareiškėjo M. M. pareiškimą atmesti; suinteresuotų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, J. A., G. Z., D. M., V. Š. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tenkinti iš dalies; nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog J. A., a. k. (duomenys neskelbtini) P. M., a. k. (duomenys neskelbtini) miręs (duomenys neskelbtini); J. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusi (duomenys neskelbtini), priėmė palikėjo J. M., (duomenys neskelbtini), palikimą, pradėdami jį faktiškai valdyti; juridinis faktas nustatomas tam, kad pareiškėjai galėtų tinkamai įgyvendinti teisę gauti paveldėjimo teisės liudijimą ir įregistruoti viešajame registre nuosavybės teisę į paveldėtą turtą; priteisti iš M. M. suinteresuotiems asmenims J. A., D. M., G. Z. ir V. Š. 1226,00 Eur atstovavimo išlaidų.
38. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokios galimybės pripažinti, kad pareiškėjas per įstatymo nustatytą terminą senelių sodybą valdė atvirai kaip savą, kad yra sąžiningas valdytojas ir įgijo senelių sodybos statinius nuosavybėn įgyjamąja senatimi. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nelaikytinas sąžiningu statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini), valdytoju; pareiškėjas negalėjo būti įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į nurodytus nekilnojamuosius daiktus; pareiškėjas neįrodė, kad jis ginčo turtą valdė kaip savą ne mažiau kaip 10 metų. Teismas sprendė, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto konstatuoti negalima, kadangi nėra reikalingų sąlygų nuosavybei įgyti visumos.
39. Teismas nurodė, kad pareiškėjas turėjo pareigą pateikti įrodymus, kad daiktas, į kurį ketina įgyti nuosavybės teisę, buvo sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog pats ėmėsi kokių nors priemonių statinių statybai įteisinti (institucijose ieškojo likusios statybos techninės dokumentacijos, statybą leidžiančio dokumento, statinių priėmimo naudoti aktų); nepateikė įrodymų, patvirtinančių pastatų pastatymo teisėtumą; taip pat nenustatyta, kad statiniai sukurti statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, kad nėra pagrindo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamuosius daiktus – ūkinius pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini). Teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamuosius daiktus pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti.
40. Teismas pažymėjo, kad palikėjas J. M. faktiškai turėjo tam tikro nekilnojamojo turto, todėl prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas galėtų sukelti suinteresuotiems asmenims reikalingas teisines pasekmes. Teismas nurodė, jog visi palikėjo J. M. vaikai, kaip įpėdiniai, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jų valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo.
41. Teismas nurodė, kad nei pareiškėjas, nei suinteresuoti asmenys L. P. ar R. M. nereiškė savarankiško reikalavimo, kad palikimo priėmimas faktiniu valdymu galėtų būti pripažintas pareiškėjo M. M. tėvui J. M.. Dėl šių priežasčių teismas nenustatė juridinę reikšmę turinčio fakto, kad kartu su J. A., P. M. ir J. Š. palikimą po tėvo J. M. mirties priėmė ir jų brolis J. M. (pareiškėjo tėvas).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį esmė
42. Pareiškėjas (apeliantas) M. M., skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – suinteresuotų asmenų J. A., G. Z., D. M. ir V. Š. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo paveldėjimo tikslu atmesti; pareiškėjo M. M. pareiškimą tenkinti ir nustatyti faktą, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus – (duomenys neskelbtini). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
42.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimtos bylose, kuriose faktinės aplinkybės nėra tapačios, statinių įgijimo ar pastatymo aplinkybės nėra analogiškos, todėl besąlygiškai remtis nurodytomis nutartimis nebuvo pagrindo. Šioje byloje pareiškėjas nepateikė pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), statybos techninės dokumentacijos, statybą leidžiančio dokumento, statinių priėmimo naudoti aktų ir paaiškino, dėl ko jis tokių dokumentų neturi – pastatus statė ir dokumentus tvarkė jo tėvas J. M., po tėvo mirties jis tokių dokumentų nerado, bandė ieškoti tokių dokumentų Joniškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyriuje, bet ten nieko nerado. Pareiškėjas teismui aiškino, kad jo tėvas turėjo visus statybos dokumentus, sakė, kad dokumentus perdavė specialistui sutvarkyti, ir pastatus padovanos pareiškėjui, kaip ir žemę. Pareiškėjo tėvo mirtis buvo staigi ir netikėta, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės išsiaiškinti, kur yra statybos dokumentai. Jei pareiškėjas tokius dokumentus būtų radęs, jam nebūtų reikėję kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisių pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, nes tokiu atveju jis būtų galėjęs įregistruoti pastatus ir tėvo nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre, o po to gauti paveldėjimo teisės liudijimą, nes jis palikimą po tėvo mirties yra priėmęs įstatymo nustatyta tvarka. Tai, kad teismui nebuvo pateikta statybos techninė dokumentacija, statybą leidžiantis dokumentas ar statinių priėmimo naudoti aktas, nėra pagrindas spręsti, kad ūkiniai pastatai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), yra sukurti neteisėtai, yra savavališka statyba. Be to, teismų išnagrinėtose bylose dėl nuosavybės teisių pagal įgyjamąją senatį fakto į statinius nustatymo retoje galima rasti statybos techninę dokumentaciją, statybą leidžiančius dokumentus ar statinių priėmimo naudoti aktus, nes tokie faktai yra susiję su seniai pastatytais statiniais ir tokie dokumentai nėra išlikę. Teismo teiginys, kad statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba yra įvykdyta teisės aktų nustatyta tvarka, yra nepagrįstas. CK 4.69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. Ūkiniai pastatai (adresu (duomenys neskelbtini)), esantys pareiškėjui priklausančiame žemės sklype, gali būti privačios nuosavybės teisės objektai. Tas faktas, kad pareiškėjo tėvui buvo skirtas valstiečių ūkio žemės sklypas, kad jis tame sklype statė ūkininko sodybą, kurios statybos dokumentai neišlikę, bet rašytiniai įrodymai apie ūkininko sodybos elektrifikaciją, gręžinio įrengimą ir vietos parinkimą su valdininkų parašais, savivaldybės kelio nutiesimą iki pastatų, tuometinio žemėtvarkos darbuotojo R. T. parodymai apie statybų valstiečių ūkio sklypuose tvarką ir apie J. M. ūkininko sodybos statybą, yra pagrindas spręsti, kad ūkiniai pastatai buvo pastatyti teisėtai. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Šioje byloje nėra jokių duomenų, sudarančių net menkiausią pagrindą manyti, kad ūkiniai pastatai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), galėtų priklausyti valstybei, savivaldybei ar kitam asmeniui.
Šalies argumentai
42.2. Pareiškėjas teisme paaiškino, kad po tėvo mirties jis ūkinių pastatų statybos dokumentų teiravosi Joniškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyriuje, bet ten nieko nerado. Pareiškėjas savivaldybėje nepaprašė dokumento, patvirtinančio jog jis asmeniškai kreipėsi į šią instituciją ir negavo jam reikalingų dokumentų, teismui šias aplinkybes paaiškino žodžiu. Kaip vieną iš reikalavimo atmetimo motyvų teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, jog pats ėmėsi kokių nors priemonių aptartų statinių statybai įteisinti, t. y. institucijose ieškojo likusios statybos techninės dokumentacijos, statybą leidžiančio dokumento, statinių priėmimo naudoti aktų. Pareiškėjas ir jį atstovaujanti advokatė teismui teikė turimus rašytinius įrodymus, 2020 m. rugsėjo 30 d. rašte teismui „Dėl teismo įpareigojimo“ nurodė, kad telefonu susisiekus su Joniškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriumi dėl galimybės gauti rašytinius įrodymus apie statybas adresu (duomenys neskelbtini), buvo gauta informacija, kad to laikotarpio statybą leidžiančių dokumentų nėra, jie buvo saugomi 5 m. Jei teismas manė, kad pareiškėjo pateikti duomenys nepatikimi ar nepakankami, teismas pats turėjo galimybę rinkti tokius duomenis, įskaitant ir įpareigojimą suinteresuotam asmeniui Joniškio rajono savivaldybės administracijai pateikti dokumentus, susijusius su J. M. pastatytais ūkiniais pastatais, nes pagal CPK 443 straipsnio 8 dalies nuostatas, ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjantis bylą teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Pareiškėjas neturi galimybės pateikti daugiau rašytinių įrodymų, nei yra pateikęs į bylą, ar įrodyti, kaip jis ieškojo tėvo pastatytų ūkinių pastatų statybos dokumentų. Su apeliaciniu skundu pateikiamos Joniškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus 2021 m. spalio 21 d. pažymos Nr. (29.4)S-4476 ir Nr. (29.4)S-4507 patvirtina, kad ūkinių pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), statybos dokumentacijos įstaiga neturi, kad 1991 m. išduoti statybos sklypų parinkimo aktai, statybos leidimai buvo trumpo saugojimo (3-5 metai) ir archyvuose neišlikę, o duomenys apie nutiestą kelią, kuris veda tik iki pastatų, patvirtina, kad pastatai buvo statomi teisėtai, nes prie neteisėtų statybų keliai negali būti tiesiami.
42.3. Teismo motyvai, kad pareiškėjo tėvo J. M. įpėdiniai byloje nepareiškė reikalavimo dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo faktiniu valdymu fakto, todėl teismas nenustatė, kad ir J. M. kartu su broliu ir seserimis priėmė palikimą po tėvo J. M. mirties, yra nepagrįsti. Teismas priėmė ir nagrinėjo tokį suinteresuotų asmenų J. A., G. Z., D. M. ir V. Š. reikalavimą, todėl pareiškėjui ar jo seserims reikšti analogišką reikalavimą toje pačioje byloje nebuvo jokio teisinio pagrindo. Suinteresuotų asmenų pareiškimą priėmusiam teismui pareiškėjas buvo pateikęs paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, todėl teismui buvo žinoma, kas yra J. M., mirusio (duomenys neskelbtini), įpėdiniai. Jei teismas suinteresuotų asmenų pareiškimo priėmimo metu ar vėliau nagrinėjant bylą būtų pranešęs, kad suinteresuoti asmenys neturėjo teisės pareikšti reikalavimo J. M., (duomenys neskelbtini), dalyje ir atsisakęs jį nagrinėti, tada gal pareiškėjas ir būtų sprendęs dėl tokio reikalavimo pareiškimo. Teismas pažeidė CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 443 straipsnio 8 dalį, todėl teismo padarytos procesinės klaidos negali būti pagrindu priimti J. M., (duomenys neskelbtini), įpėdiniams nepalankų sprendimą, nes būtent dėl nurodytų teismo klaidų, jei būtų reali paveldėjimo po J. M., (duomenys neskelbtini), mirties galimybė, J. M., (duomenys neskelbtini), įpėdiniai turėtų užvesti naują bylą dėl to paties reikalavimo, su tomis pačiomis šalimis, be to, niekas neginčija, kad J. M., (duomenys neskelbtini), daugiausia rūpinosi sodyba.
42.4. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), priklausė pareiškėjo seneliui J. M. jo mirties dieną ir galėjo būti paveldėjimo objektu jo mirties dieną. Pareiškėjui pateikiant pareiškimą dėl nuosavybės teisių pagal įgyjamąją senatį nustatymo į sodybą, kurioje gyveno seneliai, buvo žinoma tai, kad jokių sodybos dokumentų nėra, ji neįregistruota Nekilnojamojo turto registre, kad po tėvų mirties sodyba rūpinosi ir naudojosi pareiškėjo tėvas ir 2007 m. su visu ūkininko ūkiu šiais pastatais rūpintis perleido pareiškėjui. Apie tai, kad pastatai 1949 metais buvo nacionalizuoti, pareiškėjui tapo žinoma tik suinteresuotiems asmenims su atsiliepimu pateikus Šiaulių valstybinio archyvo 1992 m. gegužės 8 d. pažymą „Dėl konfiskuoto turto“. Ši archyvinė pažyma, kurią teismas vertino, kaip dokumentą, įrodantį, kad J. M. (duomenys neskelbtini) mirties dieną nuosavybės teise turėjo gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, todėl galėjo šį turtą palikti testamentu, patvirtina visiškai priešingas aplinkybes – kad turtas J. M., (duomenys neskelbtini), jo mirties dieną nepriklausė, nes įstatymo nustatyta tvarka nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į nacionalizuotą turtą. Išvengus tremties, 1949 m. V. M., kaip šeimos galvai, ir tuometinio (duomenys neskelbtini) kolūkietei, buvo leista šitais nacionalizuotais pastatais naudotis ir juose gyventi, jos sutuoktinis J. M. tuo metu kartu negyveno, 1970 m. balandžio 14 d. grįžo gyventi į (duomenys neskelbtini). Po pastatų nacionalizavimo ūkinėse knygose esantys įrašai apie tų pastatų gyventojus nėra tų asmenų nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, tokiu būdu buvo registruojami kolūkiniai kiemai, todėl teismo sprendime cituota kasacinio teismo praktika šiuo atveju netaikytina. Nacionalizuotame name V. M., kaip šeimos galvai, tapus kolūkio nare, buvo leista gyventi. Minėta pažyma yra įrodymas, kad turtas buvo nacionalizuotas, tai buvo dokumentas, sudarantis pagrindą J. M. (duomenys neskelbtini) kreiptis dėl nuosavybės teisių į nacionalizuotą gyvenamąjį namą su priklausiniais atstatymo. Suinteresuoti asmenys nepateikė jokių įrodymų, kad J. M. ar jo įpėdiniai būtų kreipęsi dėl nuosavybės teisių atstatymo, o tai reiškia, kad teisė į turto susigrąžinimą yra prarasta, taigi ir paveldimo turto nėra. Nustačius suinteresuotų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, J. A., G. Z., D. M., V. Š. prašomą palikimo priėmimo faktiniu valdymu faktą, jiems jokios turtinės teisės neatsiranda, nes J. M. (duomenys neskelbtini) jo mirties dieną neturėjo jokio nekilnojamojo turto ar turtinės teisės į jį. Net ir palankaus teismo sprendimo atveju suinteresuoti asmenys J. A., G. Z., D. M., V. Š. neįgis teisės paveldėti turtą, neįgis teisės tokį teismo sprendimą pateikti institucijai, sprendžiančiai nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, nes iki 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Seimo (Aukščiausiosios Tarybos) priimto įstatymo Nr. 1 - 1454 „Dėl piliečių, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino (1991 m. gruodžio 31 d.) J. M. (duomenys neskelbtini) nepateikė pareiškimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
42.5. J. M. (duomenys neskelbtini) testamentas yra niekinis, nes testatoriui nuosavybės teise nepriklausė testamente nurodytas turtas. Be to, testatoriaus valios išreiškimas kelia abejonių ir dėl to, kad byloje apklausti asmenys nurodė, jog J. M. buvo prastos sveikatos, jam buvo reikalinga priežiūra ir slauga, sūnus P. M. jį išsivežė į Š., testamentas pasirašytas (duomenys neskelbtini), o praėjus trims dienoms J. M. mirė. Nelogiškas ir testamento turinys, nes visi vaikai ir pagal įstatymą galėjo paveldėti. Suinteresuoti asmenys, pateikę pareiškimą su savarankiškais reikalavimais, nepateikė nei vieno įrodymo, kad po J. M. mirties jie (jų tėvai) būtų ėmęsi kokių nors teisinių veiksmų savo teisėms pagal testamentą įgyvendinti – ne tik nesikreipė į notarą, bet ir turto nuosavybės dokumentų mirusiojo J. M. vardu netvarkė, per beveik trisdešimt metų po J. M. mirties nepadarė nieko, kad pastatai būtų įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Tai patvirtina, kad jie neturėjo jokio suinteresuotumo įgyti nuosavybės teises į šiuos pastatus ir jų neįgijo jokiu teisėtu būdu. Suinteresuotų asmenų pateikta 1993 m. vasario 10 d. Namų valdos techninės apskaitos bylos kopija turi tokią pat įrodomąją reikšmę, kaip ir pareiškėjo pateiktos tų pačių pastatų 2019 m. kadastro bylos – šie dokumentai patvirtina tik pastatų egzistavimą, bet ne jų priklausymą nuosavybės teise, pagal šiuos dokumentus nei pastatai, nei nuosavybės teisės į juos nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Suinteresuotų asmenų pateiktos nuotraukos, parodymai, kad faktiniu valdymu paveldėjo asmeninius daiktus (siuvimo mašiną, moteriškas pirštines, staltiesę, pagalvės užvalkalą) nėra įrodymai, kad tie daiktai priklausė J. M. ir suinteresuotiems asmenims atiteko po jo mirties, o ne anksčiau. Teismas turėjo įpareigoti šalis arba pats imtis priemonių surinkti įrodymus, ar 1949 m. nacionalizuoti pastatai nepriklauso valstybei ar savivaldybei, tačiau to nepadarė, nes padarė klaidingą išvadą, kad pastatai priklausė J. M. (duomenys neskelbtini) ir gali būti paveldėjimo objektas.
42.6. 2007 m. pareiškėjo tėvas pasitraukė iš ūkininkavimo ir visą savo ūkio veiklą perleido pareiškėjui, bet ir po to padėdavo bei patardavo, tai vyko iki pareiškėjo tėvo mirties. Nuo pat 2007 m. pareiškėjas perėmė sodybos priežiūros ir atnaujinimo darbus. Pareiškėjas buvo sąžiningas valdytojas, nes giminaičių nelaikė pastatų savininkais, jie buvo tik svečiai ir talkininkai. Nekilnojamasis turtas nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens vardu, šiuos pastatus pareiškėjas sąžiningai valdo daugiau nei 10 metų ir, pradėdamas juos valdyti, jis buvo pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau teisių už jį į šiuos pastatus. Pareiškėjas pastatus prižiūrėjo, remontavo, jais naudojosi ir kitų asmenų, kurie būtų pareiškę teises į visus šiuos pastatus, iki tol, kol pareiškėjas užvedė šią bylą, nebuvo. Pareiškėjas atitinka visas įgyjamosios senaties instituto taikymo sąlygas. Pareiškėjas pastatus įgijo sąžiningai, ilgiau nei dešimt metų visą valdymo laikotarpį juos valdo ir naudoja teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, suvokdamas, kad kiti fiziniai ir juridiniai asmenys neturi daugiau teisių už jį. Suinteresuoti asmenys vykdavo į sodybą, tačiau vykdavo padėti kitam asmeniui – ten ūkininkavusiam ir pastatus naudojusiam pareiškėjo tėvui J. M., tai darė, nes už talkininkavimą gaudavo užauginto derliaus. Teismas pats skundžiamame sprendime nurodė, kad sodybos priežiūrai daugiausia laiko skyrė pareiškėjo tėvas, o pastarajam mirus, sodybos priežiūrą perėmė pareiškėjas. Suinteresuoti asmenys nepateikė jokių įrodymų, kad būtų mokėję su sodybos išlaikymu susijusius mokesčius, investavę savo lėšas į sodybos išlaikymą, tik pareiškėjas pateikė mokėjimo už elektrą knygelės kopijas bei įrodymus, kad remontavo pastatus.
Atsiliepimas
43. Suinteresuotas asmuo Joniškio rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, jog neturi suinteresuotumo dėl ginčo turto ir dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo prašo spręsti teismo nuožiūra; jog neprieštarauja, kad nustačius visas CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytas sąlygas, būtų nustatytas faktas, kad M. M. įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teise įgijo nekilnojamąjį turtą.
44. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė klausimą dėl pareiškėjo apeliacinio skundo tenkinimo spręsti teismo nuožiūra.
45. Suinteresuotas asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, kad neprieštaraus apeliacinio skundo patenkinimui tik tuo atveju, jeigu bus surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad statiniai pastatyti teisės aktų nustatyta tvarka.
46. Suinteresuoti asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, J. A., G. Z., D. M. ir V. Š. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
46.1. Suinteresuoti asmenys pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms sprendimo dalyje dėl nuosavybės teisių pagal įgyjamąją senatį pripažinimo į pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), prašo apeliacinį skundą šioje dalyje nagrinėti teismo nuožiūra.
46.2. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad J. M. turtas buvo nacionalizuotas, o ūkinėse knygose esantys įrašai nėra asmenų nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, todėl buvo reikalinga atstatyti nuosavybės teises tam, kad atsirastų paveldimas turtas, yra nepagrįsti. Teismo ištirtų rašytinių dokumentų turinys neabejotinai patvirtina, kad sodybos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), statiniai buvo sukurti statybos būdu – J. M., (duomenys neskelbtini), pasistačius asmeninės nuosavybės teise. Teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad iki 1991 m. liepos 25 d. pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu nuosavybės teisę į pastatus kaimo vietovėje, buvo ūkinių knygų įrašai, bei vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, kad įrašai ūkinėse knygose yra pakankamas nuosavybės teisės į pastatus įrodymas. Be to, teisinis reglamentavimas dėl nekilnojamojo turto objektų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą neabejotinai patvirtina teisę, įvykdžius teisės aktų reikalavimus, įrašyti daikto savininko vardu įgytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. ir neregistruotus statinius.
Šalies argumentai
46.3. Pareiškėjas nurodė, kad tik teisme sužinojo apie Šiaulių valstybinio archyvo 1992-05-08 pažymą „Dėl konfiskuoto turto“, susipažinęs su pateiktu Joniškio rajono G. apylinkės Tarybos 1993-02-13 pažymėjimu, išduotu pristatyti Šiaulių teritoriniam valstybiniam inventorizacijos projektavimo ir paslaugų biurui, neginčijo pažymėjimo teisėtumo, nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, paneigiančių pažymėjimo turinį. Be to, neturint teisės registruoti statinius J. M. vardu, toks pažymėjimas net nebūtų išduotas, ir teisė registruoti statinius nebūtų suteikta, nes institucija būtų reikalavusi pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad J. M. buvo atkurtos nuosavybės teises į nacionalizuotą turtą pagal 1991-06-18 įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.
46.4. Joniškio rajono G. apylinkės Tarybos pažymėjimas išduotas 1993-02-13, t.y. iki J. M. mirties – (duomenys neskelbtini), ir suteikė teisę J. M. ne tik registruoti ir išviešinti nuosavybę savo vardu, bet ir nuspręsti dėl savo konkretaus turto – (duomenys neskelbtini) sudaryti teisėtą testamentą visų keturių įpėdinių (vaikų) naudai, kuriuo suteiktų paveldėjimo teisių įpėdiniai nerealizavo. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad tiek pareiškimo padavimas notarui, tiek palikimo priėmimas pradėjus faktiškai turtą valdyti yra lygiaverčiai palikimo priėmimo būdai.
Žemesnės instancijos teismas
46.5. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde argumentavo, kad praradus teisę į turto sugrąžinimą natūra, suinteresuotiems asmenims, pareiškusiems savarankiškus reikalavimus, jokios turtinės teisės neatsiranda, nes J. M., (duomenys neskelbtini), jo mirties dieną neturėjo jokio nekilnojamojo turto ar turtinės teisės, tačiau nepateikė jokių motyvų dėl teismo sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo dalyje, kurioje buvo atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį nustatymo į statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini), apsiribodamas pareiškimo faktinio pagrindo perrašymu.
46.6. Suinteresuotų asmenų teismui į bylą pateikti dokumentai patvirtina J. M., (duomenys neskelbtini), turtines teises į nekilnojamuosius daiktus – pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), ginčo statiniai ir turtinės teisės yra paveldėjimo teisės objektu. Suinteresuoti asmenys su savarankiškais reikalavimais byloje pateikė dokumentus, patvirtinančius J. M. nuosavybę ir teisę registruoti statinius jo vardu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad byloje yra teisiškai reikšminga nustatyti, ar palikėjo vaikai atliko kokius nors veiksmus, nukreiptus į tėvo palikto turto faktinį valdymą per 6 mėnesius po jo mirties.
Šalies argumentai
46.7. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, nepateikė įrodymų, kad po J. M. mirties (duomenys neskelbtini), jie (jų tėvai) būtų ėmęsi kokių nors teisinių veiksmų teisėms pagal testamentą įgyvendinti. Pareiškėjo vertinimu, pateikta namų valdos techninės apskaitos bylos kopija patvirtina tik pastatų egzistavimą, nuotraukos, parodymai, kad faktiniu valdymu suinteresuoti asmenys paveldėjo asmeninius daiktus, nėra įrodymai, kad tie daiktai priklausė J. M. ir suinteresuotiems asmenims atiteko po jo mirties, suinteresuotų asmenų pasakojimai apie sodybos priežiūrą po J. M. mirties susiję su tuo, kad jie tai darė vykdami padėti kitam asmeniui – pareiškėjo tėvui, be to, suinteresuoti asmenys nepateikė įrodymų, kad būtų mokėję su sodybos išlaikymu susijusius mokesčius, investavę lėšas. Toks skunde dėstomas subjektyvus pateiktų įrodymų vertinimas nepaneigia teisingų pirmosios instancijos teismo išvadų. Teismas atidžiai analizavo ir visapusiškai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, sprendime vertino dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, liudytojų parodymus, išsamiai aptarė įpėdinių veiksmus po palikėjo mirties, ir padarė pagrįstą išvadą, kad po J. M. mirties įstatymo nustatytu terminu jo vaikai, pirmos eilės įpėdiniai, pagal galimybes atliko aktyvius veiksmus, domėjosi turtu, jo būkle, tvarkymu ir likimu, faktiškai valdė turtą, siekdami įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pareiškėjo (apelianto) apeliacinis skundas atmestinas.
47. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
48. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2021-10-21 pažymas Nr. (29.4)S-4476 ir Nr. (29.4)S-4507; 2021-10-22 elektroninį laišką. Nurodė, jog neturi galimybės pateikti daugiau rašytinių įrodymų, nei yra pateikęs į bylą, ar įrodyti, kaip jis ieškojo tėvo pastatytų ūkinių pastatų statybos dokumentų. Teikiamos Joniškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus 2021 m. spalio 21 d. pažymos Nr. (29.4)S-4476 ir Nr. (29.4)S-4507 patvirtina, kad ūkinių pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), statybos dokumentacijos nėra, kad 1991 m. išduoti Statybos sklypų parinkimo aktai, statybos leidimai buvo trumpo saugojimo (3-5 metai) ir archyvuose neišlikę, o nurodyti duomenys apie nutiestą kelią, kuris veda tik iki pastatų, patvirtina, kad pastatai buvo statomi teisėtai, nes prie neteisėtų statybų keliai negali būti tiesiami. Joniškio rajono savivaldybės administracijos archyvarės 2021 m. spalio 22 d. elektroninis laiškas patvirtina, kad savivaldybės archyvui perduoti tik buvusio (duomenys neskelbtini), jo vietoje įsteigtų žemės ūkio bendrovių (duomenys neskelbtini) darbuotojų darbo užmokesčio ir darbo stažo apskaitos dokumentai, turto (pastatų ar kt.) dokumentai savivaldybės archyvui neperduoti.
49. Pareiškėjo vertinimu, teikiamus rašytinius įrodymus apeliacinės instancijos teismas turėtų priimti ir vertinti, nes jų pateikimo būtinybė iškilo po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad teikiami duomenys, kartu su tuo faktu, kad, nelikus (duomenys neskelbtini), niekas pretenzijų į adresu (duomenys neskelbtini) esančius pastatus nepareiškė, patvirtina, kad po kolūkio iširimo niekas pastatų, įskaitant valstybę ir savivaldybę, neperėmė, todėl nėra kliūčių pripažinti, kad pareiškėjas nuo 2007 m. pastatus valdydamas kaip savus, nuosavybės teises į juos įgijo įgyjamosios senaties tvarka.
50. Suinteresuoti asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, kad pareiškėjo prašymas prijungti naujus rašytinius įrodymus yra nepagrįstas. Suinteresuotų asmenų vertinimu, dalyvaujančių byloje asmenų ginčas pirmosios instancijos teisme išnagrinėtas žodinio proceso tvarka, šalims teismas sudarė sąlygas argumentus dėl ginčo esmės pagrįsti išsamiais procesiniais dokumentais, paaiškinimais, rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais, teismas, nagrinėjant bylą, buvo aktyvus, 2020-09-24 nutartimi įpareigojo pareiškėją, kitus byloje dalyvaujančius asmenis pateikti rašytinius įrodymus, nutarė išreikalauti duomenis iš Gyventojų registro, iš Joniškio rajono savivaldybės administracijos apie pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), priklausomybę, kiek pastatų priklausė (duomenys neskelbtini), rinko įrodymus savo iniciatyva. Suinteresuoti asmenys pažymėjo, jog tai, kad teismas įvertino įrodymus ne taip, kaip to nori pareiškėjas, negali būti pagrindu ir sudaryti prielaidas iš naujo pasibylinėti. Suinteresuoti asmenys nurodė, kad pareiškėjo pateiktas Joniškio rajono savivaldybės administracijos archyvarės 2021-10-22 elektroninio laiško turinys yra susijęs su tam tikro laikotarpio (duomenys neskelbtini) dokumentų archyvui perdavimu, tačiau nepatvirtina apeliaciniame skunde pareiškėjo nurodyto vertinimo, nes laiške nėra nurodyta, kad niekas nereiškė pretenzijų į adresu (duomenys neskelbtini) esančius pastatus. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių, kad šio dokumento pateikimo būtinybė iškilo po skundžiamo sprendimo priėmimo, todėl prašymas dėl naujų įrodymų pateikimo negali būti laikomas tinkamu ar sudarančiu pagrindą priimti, taikant išimtį iš CPK 314 straipsnyje nustatytos bendrosios taisyklės.
51. 2021 m. gruodžio 20 d. apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas pareiškėjo prašymas „Dėl papildomų dokumentų prijungimo“, kuriame teismo buvo prašoma pridėti prie bylos ir vertinti papildomo liudytojo A. P. parodymus, patvirtintus notaro. Pareiškėjas nurodė, kad šį liudytoją apklausti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ar jo rašytinius parodymus pateikti anksčiau nebuvo galimybės, nes nebuvo žinomi liudytojo kontaktai, jis tarnyboje, kurioje dirbdamas pasirašė į bylą pateiktą gręžinio vietos parinkimo ūkininko J. M. sodyboje aktą, nebedirba.
52. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).
53. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018).
54. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai yra susiję su byloje nagrinėjamais klausimais ir gali turėti reikšmės teisingam bylos išsprendimui, kad teikiami rašytiniai įrodymai neužvilkins civilinės bylos nagrinėjimo, sprendžia, jog pateikti rašytiniai įrodymai priimami ir vertintini visų į bylą pateiktų rašytinių įrodymų kontekste.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
55. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad gyvenamajame name ir jo priklausiniuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), buvo (duomenys neskelbtini), kurioje gyveno (duomenys neskelbtini). Šeimą sudarė sutuoktiniai J. M., (duomenys neskelbtini), V. M., gimusi (duomenys neskelbtini), ir jų keturi vaikai: J. M. (santuokinė pavardė – Š.), gimusi (duomenys neskelbtini), P. M., (duomenys neskelbtini), J. M. (santuokinė pavardė – A.), gimusi (duomenys neskelbtini), ir J. M., (duomenys neskelbtini).
56. Iš Šiaulių valstybinio archyvo 1992 m. gegužės 4 – 8 d. pažymėjimų nustatyta, kad Šiaulių apskrities (duomenys neskelbtini) DŽDT vykdomojo komiteto archyvinio fondo dokumentuose, 1947 m. – 1948 m. (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje yra įrašytas J. M. ūkis, nurodyta šeimos sudėtis, 29,7 žemės, pasėlių skaičius, surašyti turėti gyvuliai, padargai, trobesiai: gyvenamasis namas, pastatytas 1919 m., kūtė, pastatyta 1918 m., daržinė, pastatyta 1910 m., pirtis, pastatyta 1936 m.; iš Šiaulių valstybinio archyvo 1992 m. gegužės 8 d. nuorašo ir 1949 m. kovo 26 d. turto paėmimo akto nustatyta, kad 1949 m. kovo 26 d. iš J. M., gyvenančio (duomenys neskelbtini), buvo paimtas ir vykdomajam komitetui perduotas gyvenamasis namas, molinis tvartas, medinis svirnas, dvi daržinės, pirtis. Lietuvos ypatingojo archyvo 1999 m. gegužės 5 d. pažymėjimas Nr. 8678-M patvirtina, kad M. J., J., gimęs (duomenys neskelbtini), M. V., (duomenys neskelbtini), M. J., J., (duomenys neskelbtini), M. J., J., (duomenys neskelbtini), M. P., J., (duomenys neskelbtini), buvo 1949 m. įtraukti į sąrašus asmenų, numatytų ištremti iš Lietuvos SSR (duomenys neskelbtini) už Lietuvos SSR ribų.
57. Nustatyta, kad Joniškio rajono (duomenys neskelbtini) 1960 metų namų knygoje yra įrašai apie V. M., (duomenys neskelbtini), J. M., (duomenys neskelbtini), ir J. M., (duomenys neskelbtini); Joniškio rajono (duomenys neskelbtini)1970 metų namų knygoje nurodyta, kad J. M., (duomenys neskelbtini), grįžo 1970 m. balandžio 14 d. gyventi į (duomenys neskelbtini); 1986-1990 metų Joniškio rajono (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje nurodyti V. M., (duomenys neskelbtini) ir J. M., (duomenys neskelbtini), kurie nuo 1949 m. dirbę (duomenys neskelbtini) ir yra senatvės pensininkai, jų ūkiui priklauso gyvenamasis namas, gonkos, tvartas, daržinė, lauko virtuvė, 0,60 ha asmeninio naudojimo žemė; Joniškio rajono (duomenys neskelbtini) 1991-1996 metų ūkinėje knygoje nurodyta, kad V. M. ir J. M. yra mirę, o P. M. išvykęs gyventi į Š., nurodomas pirmuoju įrašytas šeimos narys – M. P., J.
58. Iš Joniškio rajono (duomenys neskelbtini) viršaičio 1994 m. spalio 28 d. pažymėjimo Nr. 593 nustatyta, kad J. M. iki mirties gyveno (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini); Joniškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) 2018 m. vasario 8 d. pažymoje nurodyta, kad 1997 m., 1998 m. ūkinių knygų nebuvo, o 1999 m. pradėtos vesti ūkinės knygos pagal kaime gyvenančius gyventojus; kadangi (duomenys neskelbtini) niekas negyveno, todėl ūkinėje knygoje įrašo nėra; Kraštotvarkos ir architektūros skyrius (duomenys neskelbtini).
59. Iš Namų valdos techninės apskaitos bylos nustatyta, kad namų valda, esanti adresu (duomenys neskelbtini), inventorizuota 1993 m. vasario 10 d., savininkas nurodytas J. M., J., fondas – asmeninės nuosavybės, namų valdoje inventorizuotas gyvenamasis namas su terasa, ūkiniu, tvartu, klėtimi ir pirtimi. Iš Joniškio rajono (duomenys neskelbtini) Tarybos 1993 m. vasario 12 d. pažymėjimo, išduoto pristatyti Šiaulių teritoriniam valstybiniam inventorizacijos projektavimo ir paslaugų biurui, nustatyta, kad M. J., J. vardu užregistruotas medinis gyvenamasis namas, pastatytas 1933 m., turintis 95,04 kv. m. naudingo ploto, ir ūkiniai pastatai: ūkio 1950 m., tvartas 1933 m., klėtis 1933 m., pirtis 1990 m.; pažymėjime taip pat nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) yra išskirtas 1 ha žemės sklypas; nurodomas pastatų įsigijimo būdas – asmeninės nuosavybės teise pasistatė. 1993 m. kovo 1 d. žemės sklypo įkainojimo akte nurodyta J. M. parduodamo 1,01 ha žemės sklypo kaina, mokėjimo pranešime J. M. nurodyta, kad jo perkamo žemės sklypo pardavimo kaina pagal įkainojimo aktą yra 13 464 talonai.
60. VĮ Registrų centro duomenimis, Nekilnojamojo turto registre nei J. M., (duomenys neskelbtini), nei V. M., (duomenys neskelbtini), vardu nekilnojamojo turto nėra registruota.
61. Pareiškėjo M. M. užsakymu 2019 m. spalio 8 d. atlikti pastatų kadastriniai matavimai, statiniams suteikti unikalūs numeriai ir adresai. Iš Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylų, Joniškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. gegužės 7 d. įsakymo Nr. A-427 „Dėl adreso suteikimo (duomenys neskelbtini)“ nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) sudaro šie statiniai: (duomenys neskelbtini). Šie statiniai ir jų daiktinės teisės viešajame registre neregistruotos. Joniškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) 2020 m. rugsėjo 30 d. rašte nurodyta, kad jokių papildomų duomenų apie ūkinių pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), kitoje kelio pusėje prieš sodybą (duomenys neskelbtini), esama ir buvusią priklausomybę (duomenys neskelbtini) ir pastatų skaičių, jie neturi. Iš Joniškio rajono (duomenys neskelbtini) viršaičio 1993 m. vasario 1 d. suderinto J. M., (duomenys neskelbtini), namų valdos plano matyti, kad (duomenys neskelbtini) pastatai išsidėstę abiejose kelio pusėse, kas atitinka dabartinius adresus (duomenys neskelbtini), bei namų valdos ribos buvo suderintos su kaimynu P. P.. Iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyriaus 2020 m. spalio 1 d. rašto nustatyta, kad po pastatais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini), žemė yra nesuformuota ir priklauso valstybei, tarnyboje nėra jokių duomenų apie šiuos pastatus.
62. Iš 1993 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. 7-422-10761 nustatyta, kad J. M., (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos nuosavybės teisės į 33,96 ha žemės, grąžinant ją natūra.
63. 1993 m. sausio 15 d. notarinis įgaliojimas patvirtina, kad J. M. buvo įgaliojęs savo sūnų P. M. valdyti ir tvarkyti visą jo turtą, sudaryti sandorius, tvarkyti reikalus visose institucijose.
64. Iš į bylą pateikto (duomenys neskelbtini) testamento nustatyta, kad J. M., J., (duomenys neskelbtini), jam priklausantį gyvenamąjį namą, ūkio pastatus, kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), žemę, esančią (duomenys neskelbtini), ir visą kitą turtą, kuris jam priklausys mirties dieną, lygiomis dalimis palieka savo vaikams: Š. J., J., (duomenys neskelbtini), M. P., J., (duomenys neskelbtini), A. J., J., (duomenys neskelbtini), M. J., J., (duomenys neskelbtini). Joniškio rajono notarų biuro notarė L. S. 2020 m. lapkričio 25 d. rašte nurodė, kad į Joniškio rajono notarų biurą dėl J. M., (duomenys neskelbtini), palikimo priėmimo niekas nesikreipė ir Joniškio rajono notarų biure nėra užvesto paveldėjimo bylos po šio asmens mirties.
Žemesnės instancijos teismas
65. Iš į bylą pateikto Lietuvos ūkininkų sąjungos nario bilieto nustatyta, kad pareiškėjo M. M. tėvas J. M., (duomenys neskelbtini), nuo 1991 m. gegužės 17 d. buvo priimtas į Lietuvos ūkininkų sąjungos (duomenys neskelbtini) narius. 1991 m. rugsėjo 2 d. valstybinės žemės nuosavybės aktas Nr. 42 patvirtina, kad Joniškio rajono valdyba pagal 1991 m. birželio 13 d. potvarkį Nr. (duomenys neskelbtini) suteikė 35,47 ha žemės J. M., (duomenys neskelbtini), valstiečio ūkiui steigti (duomenys neskelbtini). Nurodyta, kad žemė suteikta jo nuosavybėn ir nemokamai su paveldėjimo teise. Iš pirminių 1991 m. – 1993 m. žemės sklypo planų, eksplikacijų matyti, kad J. M. pagal preliminarinį žemės reformos žemėtvarkos projektą buvo suteikta 35,47 ha žemės sklypas.
66. Pareiškėjo tėvas J. M., (duomenys neskelbtini), 1992 m. balandžio 16 d. pateikė prašymą suteikti jam 33,9631 ha žemės sklypą privačiam ūkiui steigti ir nurodė, kad planuoja statyti naują ūkį bei pageidauja gauti valstybinę paskolą 300000 rublių. Joniškio rajono valdybos 1993 m. kovo 22 d. potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) J. M. buvo suteikta 33,96 ha žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), privačiam ūkiui kurti. J. M. 1998 m. lapkričio 18 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) iš valstybės išsipirko 1,5100 ha žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Šiaulių apskrities viršininko administracija 1999 m. sausio 28 d. rašte pareiškėjo tėvo broliui P. M. nurodė, kad žemės sklypas J. M. valstiečio ūkiui steigti buvo suteiktas buvusioje tėvų žemės vietoje, registruojant žemės pirkimo sutartį visas sklypas Nekilnojamojo turto registre buvo registruotas J. M. vardu. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo nustatyta, kad 35,4700 ha žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), viešajame registre buvo registruotas J. M., (duomenys neskelbtini), vardu (nuosavybės teisės pagrindas – 1993 m. sausio 20 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo atkurta nuosavybės teisė į žemę jo tėvui J. M., (duomenys neskelbtini), ir 1998 m. lapkričio 18 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad 2007 m. kovo 9 d. Nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) minėtą žemės sklypą J. M. padovanojo savo sūnui pareiškėjui M. M., nuo 2007 m. kovo 13 d. šis žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pareiškėjo vardu. Iš ūkininko ūkio pažymėjimo (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad M. M. 2007 m. kovo 20 d. įregistravo ūkininko ūkį.
67. Žemės sklype, (duomenys neskelbtini), esantiems statiniams pareiškėjo užsakymu 2019 m. spalio 8 d. atlikti kadastriniai matavimai, iš kurių nustatyta, kad ant šio sklypo stovi (duomenys neskelbtini). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyrius 2020 m. lapkričio 5 d. rašte nurodė, kad įvertinę turimą archyvinę medžiagą, susijusią su žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), formavimu ir perleidimu J. M., pirminiuose 1991-1993 metų formavimo dokumentuose jokie pastatai neužfiksuoti. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyriaus vedėjo 2020 m. gegužės 14 d. sprendimu patvirtinti žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų pakeitimai. Iš pareiškėjo pateiktos 1995-1999 m. ortofoto nuotraukos matyti jau pastatyti statiniai, esantys adresu (duomenys neskelbtini). 1991 m. birželio 28 d. Kapitalinės statybos rangos sutartis (elektros), 1991 m. spalio mėnesio aktas dėl elektros tinklų priėmimo į eksploataciją, dokumentai gręžiniui ūkininko J. M. sodyboje įrengti (sąmatos, aiškinamasis raštas, kainos paskaičiavimai) patvirtina, kad buvo vykdoma ūkininko J. M. sodybos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), elektrifikacija, įrengiamas artezinis vandens gręžinys.
68. Nustatyta, kad 2020 m. birželio 19 d. Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo sprendimu atmestas pareiškėjo M. M. prašymas įrašyti nekilnojamųjų daiktų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre, nes nepateikti dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 ir 4 dalyse. 2021 m. liepos 15 d. Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teritorinio registratoriaus sprendimais atmestas suinteresuotų asmenų J. A., D. A., T. A., G. Z., D. M., V. Š. atstovės advokatės prašymas įrašyti nekilnojamųjų daiktų, esančių (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre bei J. M., (duomenys neskelbtini), nuosavybės teises į sodybos statinius, motyvuojant tuo, kad atstovė neturi įgaliojimo teikti tokių prašymų ir nepateiktas notaro liudijimas apie užvestą bylą dėl turto paveldėjimo.
69. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo nustatyta, kad suinteresuotas asmuo D. M. nuo 1993 m. liepos 3 d. iki 2005 m. lapkričio 22 d. turėjo savo vardu registruotą gyvenamąjį namą su priklausiniais, esantį adresu (duomenys neskelbtini), o jo tėvas P. M. nuo 1994 m. lapkričio 22 d. iki 1994 m. gruodžio 19 d., o vėliau jo sutuoktinė Z. M. nuo 1994 m. gruodžio 19 d. iki 2005 m. spalio 11 d. turėjo savo vardu registruotą gyvenamąjį namą su priklausiniais, esantį adresu (duomenys neskelbtini).
Dėl ginčo esmės
70. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas M. M. pagal įgyjamąją senatį siekė įgyti nuosavybės teisę į du objektus: į senelių sodybos statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini); į jo tėvo J. M. pastatytus du ūkinius pastatus, esančius ant pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini).
71. Pareiškėjas pareiškime dėl nuosavybės teisių pagal įgyjamą senatį fakto nustatymo į pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), nurodė, kad jo tėvas J. M. (duomenys neskelbtini), turėjęs savo ūkininko ūkį (duomenys neskelbtini), 2007 m. pasitraukė iš ūkininkavimo. Pareiškėjas 2007 m. kovo 20 d. įregistravo savo ūkininko ūkį ir perėmė tėvo ūkininko ūkio veikloje naudotus pastatus, įskaitant ir gyvenamąjį namą bei tris ūkinius pastatus, kuriuose anksčiau gyveno pareiškėjo seneliai (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad pastatai (gyvenamasis namas ir penki ūkiniai pastatai) nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nėra įregistruoti viešame registre kito asmens vardu, jis pastatus įgijo sąžiningai, juos sąžiningai valdo daugiau kaip dešimt metų, pradėdamas juos valdyti, buvo pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių, išliko sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką. Pareiškėjas nurodė, kad visą valdymo laiką pastatus valdė teisėtai, atvirai, nepertraukiamai, elgėsi kaip jų savininkas (pastatus prižiūrėjo, remontavo ir jais naudojosi), suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomus daiktus, buvo ir yra įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra pastatų savininkas, todėl jis atitinka įstatyme nustatytas sąlygas nuosavybės teisėms į sodybos pastatus įteisinti.
72. Pareiškime dėl nuosavybės teisių pagal įgyjamą senatį fakto nustatymo pareiškėjas taip pat nurodė, kad jo tėvas J. M. (duomenys neskelbtini) žemę gavo 1989 m. pagal Valstiečių ūkio įstatymą, buvo vienas iš pirmųjų ūkininkų. Pareiškėjo tėvas 2007 m. pasitraukė iš ūkininkavimo, o pareiškėjas perėmė tėvo ūkio veiklą ir turtą, 2007 m. kovo 20 d. įregistravo savo ūkininko ūkį, 2007 m. kovo 9 d. dovanojimo sutartimi tėvas pareiškėjui padovanojo turėtą žemę (35,4700 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), kartu perdavė pareiškėjo žinion ir šiame žemės sklype esančius du ūkinius pastatus, kurie buvo naudojami ūkininko ūkio veikloje, kuriuos buvo pastatęs pareiškėjo tėvas J. M. (kadastriniai duomenys: (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu nuo 2007 m. pareiškėjas nurodytais pastatais pradėjo naudotis, rūpintis kaip savais ir iki šiol tai daro.
73. Dėl pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nėra jokios galimybės pripažinti, kad pareiškėjas per įstatymo nustatytą terminą senelių sodybą valdė atvirai kaip savą, kad yra sąžiningas valdytojas ir įgijo senelių sodybos statinius nuosavybėn įgyjamąja senatimi. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nelaikytinas sąžiningu statinių valdytoju, jis negalėjo būti įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į nurodytus nekilnojamuosius daiktus, ir neįrodė, kad jis ginčo turtą valdė kaip savą ne mažiau kaip 10 metų.
74. Dėl pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas turėjo pareigą pateikti įrodymus, kad daiktas, į kurį ketina įgyti nuosavybės teisę, buvo sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau pareiškėjas nepateikė duomenų, jog pats ėmėsi kokių nors priemonių statinių statybai įteisinti, nepateikė įrodymų, patvirtinančių pastatų pastatymo teisėtumą, taip pat nenustatyta, kad statiniai sukurti statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, kad nėra pagrindo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamuosius daiktus.
75. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Šia prasme daikto valdymas iš esmės yra faktinė būsena, kuri gali sukelti teisės į daiktą atsiradimą – nuosavybės teisės atsiradimą įgyjamąja senatimi (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamosios senaties pagrindu instituto paskirtis yra ,,įteisinti“ realiai esančią nuosavybės teisę; taikant šį institutą užpildomos nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir ištaisomos sandorių dėl nuosavybės teisės įgijimo sudarymo klaidos. Atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre. Teisme nustačius visas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygas, valdymo teisės pagrindu teismo sprendimu pareiškėjui gali būti pripažinta nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi į daiktą, jeigu dėl konkretaus daikto įgijimo nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu nėra apribojimų ar draudimų (CK 4.68–4.71 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
76. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, t. y. šiuo pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę neperimdamas jos iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas.
77. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai. 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2015).
78. Taigi įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisių įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnis), o tam, kad nuosavybės teisė būtų įgyjama pagal įgyjamąją senatį, būtina konstatuoti CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytų sąlygų visumos buvimą.
79. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2007 m. perėmė senelių sodybos priežiūros ir atnaujinimo darbus, jis buvo sąžiningas valdytojas, kadangi giminaičių nelaikė pastatų savininkais, jie buvo tik svečiai ir talkininkai. Pareiškėjas pažymėjo, kad nekilnojamasis turtas nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens vardu, šiuos pastatus pareiškėjas sąžiningai valdo daugiau nei 10 metų ir, pradėdamas juos valdyti, jis buvo pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau teisių už jį į šiuos pastatus. Pareiškėjas pastatus prižiūrėjo, remontavo; suinteresuoti asmenys atvykdavo į sodybą, tačiau atvykdavo padėti kitam asmeniui – ten ūkininkavusiam ir pastatus naudojusiam pareiškėjo tėvui J. M., tai darė, nes už talkininkavimą gaudavo užauginto derliaus. Suinteresuoti asmenys nepateikė įrodymų, kad būtų mokėję su sodybos išlaikymu susijusius mokesčius, investavę savo lėšas į sodybos išlaikymą, tik pareiškėjas pateikė mokėjimo už elektrą knygelės kopijas bei įrodymus, kad remontavo pastatus. Pareiškėjo vertinimu, jis pastatus įgijo sąžiningai, ilgiau nei dešimt metų visą valdymo laikotarpį juos valdo ir naudoja teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, suvokdamas, kad kiti fiziniai ir juridiniai asmenys neturi daugiau teisių už jį.
80. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad gyvenamajame name ir jo priklausiniuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), buvo (duomenys neskelbtini), kurioje gyveno (duomenys neskelbtini). Šeimą sudarė sutuoktiniai J. M., V. M. ir jų keturi vaikai – J. M., P. M., J. M., J. M.. 1947 m. – 1948 m. (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje įrašytas J. M. ūkis, nurodyta šeimos sudėtis, 29,7 žemės, pasėlių skaičius, surašyti turėti gyvuliai, padargai, trobesiai. 1949 m. kovo 26 d. iš J. M., gyvenančio (duomenys neskelbtini), buvo paimtas ir vykdomajam komitetui perduotas gyvenamasis namas, molinis tvartas, medinis svirnas, dvi daržinės, pirtis. M. J., J., (duomenys neskelbtini), M. V., (duomenys neskelbtini), M. J., J., (duomenys neskelbtini), M. J., J., (duomenys neskelbtini), M. P., J., (duomenys neskelbtini), buvo 1949 m. įtraukti į sąrašus asmenų, numatytų ištremti iš Lietuvos SSR (duomenys neskelbtini) už Lietuvos SSR ribų. T. M. išvengė, V. M. su vaikais grįžo gyventi į savo sodybą. (duomenys neskelbtini) 1960 metų namų knygoje yra įrašai apie V. M., (duomenys neskelbtini), J. M., (duomenys neskelbtini), ir J. M., (duomenys neskelbtini); Joniškio rajono (duomenys neskelbtini) 1970 metų namų knygoje nurodyta, kad J. M., (duomenys neskelbtini), grįžo 1970 m. balandžio 14 d. gyventi į (duomenys neskelbtini) iš Š. miesto; 1986-1990 metų Joniškio rajono (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje nurodyti V. M., (duomenys neskelbtini) ir J. M., (duomenys neskelbtini), kurie nuo 1949 m. dirbę (duomenys neskelbtini) ir yra senatvės pensininkai, jų ūkiui priklauso gyvenamasis namas, gonkos, tvartas, daržinė, lauko virtuvė, 0,60 ha asmeninio naudojimo žemė; Joniškio rajono (duomenys neskelbtini) 1991-1996 metų ūkinėje knygoje nurodyta, kad V. M. ir J. M. yra mirę. Iš Joniškio rajono (duomenys neskelbtini) viršaičio 1994 m. spalio 28 d. pažymėjimo Nr. 593 nustatyta, kad J. M. iki mirties gyveno (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini). Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad (duomenys neskelbtini), išvengusi tremties, su vaikais gyveno savo turėtoje sodyboje, kurioje J. M. kartu su V. M. užaugino keturis vaikus (J. M., P. M., J. M., J. M.) ir gyveno iki pat savo mirties.
81. Byloje nustatyta, kad 1993 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) J. M., (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos nuosavybės teisės į 33,96 ha žemės, grąžinant ją natūra. 35,4700 ha žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), viešajame registre buvo registruotas J. M., (duomenys neskelbtini), vardu (nuosavybės teisės pagrindas – 1993 m. sausio 20 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo atkurta nuosavybės teisė į žemę jo tėvui J. M., (duomenys neskelbtini), ir 1998 m. lapkričio 18 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Namų valdos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), inventorizuotos 1993 m. vasario 10 d., savininkas nurodytas J. M., J., fondas – asmeninės nuosavybės, namų valdoje inventorizuotas gyvenamasis namas su terasa, ūkiniu, tvartu, klėtimi ir pirtimi. Iš Joniškio rajono (duomenys neskelbtini) Tarybos 1993 m. vasario 12 d. pažymėjimo, išduoto pristatyti Šiaulių teritoriniam valstybiniam inventorizacijos projektavimo ir paslaugų biurui, nustatyta, kad M. J., J. vardu užregistruotas medinis gyvenamasis namas, pastatytas 1933 m., turintis 95,04 kv. m. naudingo ploto, ir ūkiniai pastatai: ūkio 1950 m., tvartas 1933 m., klėtis 1933 m., pirtis 1990 m.; pažymėjime taip pat nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) yra išskirtas 1 ha žemės sklypas; nurodomas pastatų įsigijimo būdas – asmeninės nuosavybės teise pasistatė. (duomenys neskelbtini) testamente J. M., J., (duomenys neskelbtini), nurodė, kad jam priklausantį gyvenamąjį namą, ūkio pastatus, kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), žemę, esančią (duomenys neskelbtini), ir visą kitą turtą, kuris jam priklausys mirties dieną, lygiomis dalimis palieka savo vaikams: Š. J., J., (duomenys neskelbtini), M. P., J., (duomenys neskelbtini), A. J., J., (duomenys neskelbtini), M. J., J., (duomenys neskelbtini). Į Joniškio rajono notarų biurą dėl J. M., (duomenys neskelbtini), palikimo priėmimo niekas nesikreipė, Joniškio rajono notarų biure nėra užvesto paveldėjimo bylos po šio asmens mirties. VĮ Registrų centro duomenimis, Nekilnojamojo turto registre nei J. M., (duomenys neskelbtini), nei V. M., (duomenys neskelbtini), vardu nekilnojamojo turto nėra registruota.
82. Byloje nustatyta, kad 2007 m. kovo 9 d. Nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) 35,4700 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), J. M. padovanojo savo sūnui pareiškėjui M. M., nuo 2007 m. kovo 13 d. šis žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pareiškėjo vardu. Iš ūkininko ūkio pažymėjimo (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad M. M. 2007 m. kovo 20 d. įregistravo ūkininko ūkį.
83. Procesiniuose dokumentuose suinteresuoti asmenys akcentavo, jog nesutinka, kad pareiškėjas įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teises į sodybos statinius: (duomenys neskelbtini). Suinteresuoti asmenys nurodė, kad sodybos statiniai po V. M. ir J. M. mirties liko jų vaikų valdyme. Vaikai nuolat rūpinosi sodyba, lankėsi, prižiūrėjo, ja naudojosi. Pareiškėjo senelis J. M. (duomenys neskelbtini) surašytu testamentu gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus, kiemo statinius ir visą kitą turtą paliko savo vaikams lygiomis dalimis. Mirus seneliui, sodybos statiniai nebuvo suformuoti ir įregistruoti, nebuvo įteisintas ir žemės sklypas, kuriame stovi statiniai. Vaikai, žinodami palikėjo valią, išreikštą testamente, tarpusavyje susitarė, kad brolis J. M. dirbs tėvo perduotą žemę ir kartu su broliu ir seserimis naudosis tėvų sodyba. Vaikai po tėvo mirties į notarą nesikreipė, tačiau bendru sutarimu pradėjo valdyti sodybos pastatus. Visi vaikai sodyboje lankėsi, tvarkė, prižiūrėjo statinius, namų valdą, tiek atskirai, tiek kartu, taip pat su šeimomis atvykdavo leisti laisvalaikį, švęsti šeimos šventes. Valdant ir prižiūrint statinius, buvo nudažyti langai, langinės, atstatyta, nudažyta tvora, atliekami kiti su namo, kiemo statinių priežiūra susiję darbai, prižiūrima namų valda: pjaunama žolė, prižiūrimas gėlynas, apsėjamas daržas, prižiūrimos bitės. Broliai, seserys su šeimomis, o po jų mirties – ir vaikų šeimos galėdavo ir gali laisvai atvykti į sodybą, laisvai patekti į patalpas, jomis naudotis, leisti laisvalaikį, nes sutartoje vietoje yra padėtas raktas.
84. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo, suinteresuotų asmenų nurodytas pozicijas, sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad šioje byloje nėra galimybės pripažinti, jog pareiškėjas M. M. įstatymo nustatytą terminą senelių sodybą valdė atvirai kaip savą, kad yra sąžiningas valdytojas ir įgijo senelių sodybos statinius nuosavybėn įgyjamąja senatimi.
85. Minėta, kad CK 4.68 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savąjį valdęs įstatyme nustatytą laiką, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Sąžiningo valdymo sąvoka apibrėžta CK 4.26 straipsnio 3 dalyje ir CK 4.70 straipsnio 1 dalyje – sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti. Tai reiškia, kad valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Taigi pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas daiktą valdantis asmuo turi teisę įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į šį daiktą, nors tas daiktas ir turi savininką, jei šis per įstatymo nustatytą terminą savo, kaip savininko, teisių jokia forma neįgyvendina, tačiau tik tuo atveju, kai daiktą valdančiam asmeniui daikto savininkas nežinomas. Daiktą valdantis asmuo negali turėti daugiau teisių už jam žinomą savininką, nes niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (CK 4.93 straipsnio 2 dalis), savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2015).
86. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas visą laiką žinojo, kad pastatai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), yra jo senelių sodyba, kurios pastatai neregistruoti viešajame registre. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme byloje suinteresuoti asmenys patvirtino, kad į senelių sodybą atvažiuodavo visi giminaičiai – ir senelio vaikai, ir vaikaičiai, buvo organizuojamos talkos, remonto darbai, leidžiamas laisvalaikis, švenčiamos šeimos šventės. Broliai, seserys su šeimomis, o po jų mirties – ir vaikų šeimos galėdavo laisvai atvykti į sodybą, kadangi raktas buvo padėtas sutartoje vietoje. Pareiškėjo tėvui J. M. bendru brolių, seserų sutarimu buvo leista naudotis tėvų sodybos pastatais, jis įpareigotas rūpintis sodyba, ją prižiūrėti. Nuo 2007 m. pareiškėjas įregistravo ūkininko ūkį, mokėsi iš tėvo ūkininkauti ir iki tėvo mirties kartu su juo prižiūrėjo senelių sodybą. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas negalėjo būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į nurodytus nekilnojamuosius daiktus, nes žinojo apie kitus asmenis – savo artimuosius giminaičius, kurie turi tokią pat teisę į sodybą ir, jei būtų tvarkomas senelių palikimas, galėtų sodybą paveldėti. Be to, tarp giminių ne kartą buvo kalbėta dėl sodybos pastatų įregistravimo.
87. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėjas, žinodamas, jog jo artimi giminaičiai taip pat turi teisę į senelių sodybą, negali būti pripažintas sąžiningu valdytoju ir reikalauti įgyjamosios senaties normų pagrindu pripažinti jam nuosavybės teisę, o teismas neturi teisinio pagrindo tokio reikalavimo tenkinti. Kitu atveju tokio pareiškimo tenkinimas neatitiktų CK 4.47 straipsnyje nustatytos vienos iš sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti – asmens sąžiningo turto valdymo ir įgijimo. Toks asmens elgesys negali būti pripažintas sąžiningu ir teisėtu. Be to, pareiškėjas neįrodė, kad jis ginčo turtą valdė kaip savą ne mažiau kaip 10 metų. Pareiškėjas pats nurodė, kad gyvenamąjį namą ir jo priklausinius prižiūrėjo jo tėvas, o nuo 2007 m. šiais pastatais rūpinosi ir pareiškėjas. Pareiškėjas iš dalies savarankiškai sodybą pradėjo prižiūrėti tik po savo tėvo mirties 2017 m., ką patvirtino ne tik suinteresuotų asmenų, bet ir liudytojų parodymai.
88. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas dėl pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), visiškai pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas senelių sodybos statinių nepertraukiamai, atvirai nevaldė dešimt metų, pareiškėjui nebuvo pagrindo būti įsitikinusiam, kad jis sąžiningas turto įgijėjas, todėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto konstatuoti negalima, kadangi nėra reikalingų sąlygų nuosavybei įgyti visumos.
89. Dėl pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog tai, kad teismui nebuvo pateikta statybos techninė dokumentacija, statybą leidžiantis dokumentas ar statinių priėmimo naudoti aktas, nėra pagrindas spręsti, kad ūkiniai pastatai, esantys šiuo adresu, yra sukurti neteisėtai, yra savavališka statyba. Pareiškėjo vertinimu, teismo teiginys, kad statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba yra įvykdyta teisės aktų nustatyta tvarka, yra nepagrįstas. Tas faktas, kad pareiškėjo tėvui buvo skirtas valstiečių ūkio žemės sklypas, kad jis tame sklype statė ūkininko sodybą, kurios statybos dokumentai neišlikę, bet rašytiniai įrodymai apie ūkininko sodybos elektrifikaciją, gręžinio įrengimą ir vietos parinkimą su valdininkų parašais, savivaldybės kelio nutiesimą iki pastatų, tuometinio žemėtvarkos darbuotojo parodymai apie statybų valstiečių ūkio sklypuose tvarką ir apie J. M. ūkininko sodybos statybą, yra pagrindas spręsti, kad ūkiniai pastatai buvo pastatyti teisėtai.
90. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimą dėl nuosavybės teisių atsiradimo įgyjamosios senaties pagrindu sąlygų, teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas. Tik teisei neprieštaraujančiu būdu ir tvarka sukurtas daiktas gali būti privačios nuosavybės teisės objektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016).
91. Kasacinis teismas ne kartą atkreipė dėmesį į tai, kad jeigu daiktas sukuriamas nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, tas daiktas negali būti pripažįstamas ne tik nuosavybės, bet ir valdymo teisės objektu, nes teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis), taip pat valdymas yra pagrindas nuosavybės teisei įgyti įgyjamąja senatimi (CK 4.68 straipsnio l dalis). Pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalies normą savavališkai arba nesavavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, statomu ar pastatytu statiniu draudžiama naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.). Taigi, savavališkai ar pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus pastatytas statinys negali būti civilinės apyvartos objektu, atitinkamai negali būti ir nuosavybės teisės objektu ir nuosavybės teisė į tokį statinį negali būti įgyjama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015).
92. Nekilnojamųjų daiktų buvimą civilinėje apyvartoje lemia tinkamas viešosios teisės normų (pvz., Žemės, Teritorijų planavimo, Statybos įstatymų) įgyvendinimas, todėl, sprendžiant dėl galimybės įgyti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, kartu taikytinos ir šios teisės normos. Statinys kaip nekilnojamasis daiktas sukuriamas statybos būdu ar esamo daikto rekonstrukcija (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai, Statybos įstatymas ir kiti statybą reglamentuojantys teisės aktai). Jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tada turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2011).
93. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo tėvas 1992 m. balandžio 16 d. pateikė prašymą suteikti jam 33,9631 ha žemės sklypą privačiam ūkiui steigti ir nurodė, kad planuoja statyti naują ūkį bei pageidauja gauti valstybinę paskolą 300000 rublių. Joniškio rajono valdybos 1993 m. kovo 22 d. potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) J. M. buvo suteikta 33,96 ha žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), privačiam ūkiui kurti. J. M. 1998 m. lapkričio 18 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) iš valstybės išsipirko 1,5100 ha žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). 35,4700 ha žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), viešajame registre buvo registruotas J. M., (duomenys neskelbtini), vardu (nuosavybės teisės pagrindas – 1993 m. sausio 20 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo atkurta nuosavybės teisė į žemę jo tėvui J. M., (duomenys neskelbtini), ir 1998 m. lapkričio 18 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). 2007 m. kovo 9 d. Nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) minėtą žemės sklypą J. M. padovanojo savo sūnui pareiškėjui M. M., nuo 2007 m. kovo 13 d. šis žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pareiškėjo vardu. Žemės sklype, (duomenys neskelbtini), esantiems statiniams pareiškėjo užsakymu 2019 m. spalio 8 d. atlikti kadastriniai matavimai, iš kurių nustatyta, kad ant šio sklypo stovi (duomenys neskelbtini). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyrius 2020 m. lapkričio 5 d. rašte nurodė, kad įvertinę turimą archyvinę medžiagą, susijusią su žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), formavimu ir perleidimu J. M., pirminiuose 1991-1993 metų formavimo dokumentuose jokie pastatai neužfiksuoti. Iš pareiškėjo pateiktos 1995-1999 m. ortofoto nuotraukos matyti jau pastatyti statiniai, esantys adresu (duomenys neskelbtini). 1991 m. birželio 28 d. Kapitalinės statybos rangos sutartis (elektros), 1991 m. spalio mėnesio aktas dėl elektros tinklų priėmimo į eksploataciją, dokumentai gręžiniui ūkininko J. M. sodyboje įrengti (sąmatos, aiškinamasis raštas, kainos paskaičiavimai) patvirtina, kad buvo vykdoma ūkininko J. M. sodybos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), elektrifikacija, įrengiamas artezinis vandens gręžinys. 2020 m. birželio 19 d. Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo sprendimu atmestas pareiškėjo M. M. prašymas įrašyti nekilnojamųjų daiktų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre, nes nepateikti dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 ir 4 dalyse.
94. Apeliaciniame skunde pareiškėjas paaiškino, kad nepateikė pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), statybos techninės dokumentacijos, statybą leidžiančio dokumento, statinių priėmimo naudoti aktų, kadangi tokių dokumentų neturi – pastatus statė ir dokumentus tvarkė jo tėvas, po tėvo mirties jis tokių dokumentų nerado, bandė ieškoti tokių dokumentų Joniškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyriuje, bet ten nieko nerado. Pareiškėjo tėvo mirtis buvo staigi ir netikėta, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės išsiaiškinti, kur yra statybos dokumentai. Pareiškėjas akcentavo, jog neturi galimybės pateikti daugiau rašytinių įrodymų, nei yra pateikęs į bylą, ar įrodyti, kaip jis ieškojo tėvo pastatytų ūkinių pastatų statybos dokumentų. Su apeliaciniu skundu teikiamos Joniškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus 2021 m. spalio 21 d. pažymos Nr. (29.4)S-4476 ir Nr. (29.4)S-4507 patvirtina, kad ūkinių pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), statybos dokumentacijos įstaiga neturi, kad 1991 m. išduoti statybos sklypų parinkimo aktai, statybos leidimai buvo trumpo saugojimo (3-5 metai) ir archyvuose neišlikę, o duomenys apie nutiestą kelią, kuris veda tik iki pastatų, patvirtina, kad pastatai buvo statomi teisėtai, nes prie neteisėtų statybų keliai negali būti tiesiami; Joniškio rajono savivaldybės administracijos archyvarės 2021 m. spalio 22 d. elektroninis laiškas patvirtina, kad savivaldybės archyvui perduoti tik buvusio (duomenys neskelbtini), jo vietoje įsteigtų žemės ūkio bendrovių (duomenys neskelbtini) darbuotojų darbo užmokesčio ir darbo stažo apskaitos dokumentai, turto (pastatų ar kt.) dokumentai savivaldybės archyvui neperduoti.
95. Kaip jau minėta – jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka; jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, rašytinius įrodymus, taip pat pareiškėjo pateiktus papildomus raštinius įrodymus, daro išvadą, kad rašytinių įrodymų, patvirtinančių pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), pastatymo teisėtumą, į nagrinėjamą bylą nepateikta, t. y., byloje nėra objektyvių ir pakankamų įrodymų, kad statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini), statyba buvo vykdoma teisėtai, laikantis statybos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektas, tai pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (CK 4.68–4.71 straipsniai).
96. Suinteresuoti asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, J. A., G. Z., D. M., V. Š. pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą paveldėjimo tikslu, kad J. A., (duomenys neskelbtini), P. M., (duomenys neskelbtini), J. Š., (duomenys neskelbtini), ir J. M., (duomenys neskelbtini), priėmė palikėjo savo tėvo J. M., (duomenys neskelbtini), palikimą, pradėdami jį faktiškai valdyti. Suinteresuoti asmenys su savarankiškais reikalavimais pažymėjo, jog siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po J. M. mirties pradėdami paveldimą turtą valdyti priėmė jo vaikai. Nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, suinteresuoti asmenys su savarankiškais reikalavimais: J. A. paveldėjimo teisės pagrindu įgytų nuosavybės teisę į J. M. palikimą; P. M., J. Š., J. M. paveldėtojai įgytų teisę paveldėti savo mirusiųjų tėvų turtą, papildyti paveldėjimo teisės liudijimus, išduotus po tėvų mirties.
97. Pirmosios instancijos teismas suinteresuotų asmenų prašymą tenkino iš dalies ir skundžiamu sprendimu nusprendė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog J. A., a. k. (duomenys neskelbtini) P. M., a. k. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); J. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), priėmė palikėjo J. M., (duomenys neskelbtini), palikimą, pradėdami jį faktiškai valdyti.
98. CPK 444 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis).
99. 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Byloje palikimas atsirado iki 2000 m. CK įsigaliojimo (CK įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d.), nes J. M. mirė (duomenys neskelbtini), tai juridiniam faktui nustatyti taikytinos palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) CK normos, reglamentavusios paveldėjimo teisinius santykius.
100. Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį – palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti dalinai arba su sąlyga ar išlygomis. Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Asmenys, kuriems paveldėjimo teisė atsiranda tik tuo atveju, kada kiti įpėdiniai palikimo nepriima, gali pareikšti savo sutikimą priimti palikimą per likusią palikimui priimti termino dalį; jeigu ta dalis yra trumpesnė kaip trys mėnesiai, ji prailginama iki trijų mėnesių. Priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo laiko.
101. CK 5.50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis).
102. Kaip matyti iš minėtų įstatymų nuostatų, palikimą galima priimti atliekant vieną iš įstatyme nustatytų teisinių veiksmų: 1) pradėjus jį faktiškai valdyti; 2) paduodant palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo.
103. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.) (CK 5.51 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, aiškinant tiek 1964 m. CK 587 straipsnio, tiek CK 5.51 straipsnio nuostatas dėl palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą, faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise.
104. Asmuo, grindžiantis savo reikalavimą – palikimo priėmimą faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis, kaip įpėdinis, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147-687/2016). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad aktyvus naudojimasis palikimu patvirtina įpėdinio valios priimti palikimą tinkamą išraišką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007).
105. Įpėdinis, priėmęs palikimą faktiškai pradėjus turtą valdyti, norėdamas remtis nuosavybės teise į paveldėtą turtą prieš trečiuosius asmenis, turi įregistruoti šią nuosavybės teisę viešajame registre (CK 1.75 straipsnis). Kad galėtų tai padaryti, įpėdinis turi kreiptis į teismą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo ir įrodyti, jog jis per įstatymo nustatytą terminą pradėjo faktiškai valdyti paveldimą turtą ir tokiu būdu priėmė palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007). Vertinant, buvo ar ne palikimas priimtas faktiškai jį pradedant valdyti, turi būti atsižvelgiama į turto, sudarančio palikimą, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013). Kiekvienas palikimo priėmimo faktiniu valdymu atvejis yra individualus, todėl įpėdinio, siekiančio įrodyti, jog jis palikimą yra priėmęs šiuo būdu, nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybių kontekste ir sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje įpėdinio elgesys atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, kuriais remiantis pripažįstama, jog įpėdinis siekė paveldimą turtą įgyti nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015).
106. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dėl aplinkybės, ar asmuo priėmė palikimą, pradėjęs jį faktiškai valdyti, teismas sprendžia iš veiksmų fakto ir veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2011; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147-687/2016). Įpėdinio aktyvūs veiksmai, kurie sudaro pagrindą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad palikimas priimtas faktiškai pradėjus valdyti turtą, gali būti palikimą sudarančių daiktų paėmimas ir naudojimas kaip savininko. Tokie įpėdinio veiksmai patvirtina, kad jis aktyviai dalyvauja priimant palikimą, kaip palikimo savininkas visą palikimą užvaldo ar pasidalija jį su kitais įpėdiniais, gaudamas dalį daiktų, kad ir nors vieną iš jų. Aktyvūs palikimo priėmimo veiksmai gali būti atlikti su visu palikimu arba dalimi palikimą sudarančių daiktų, net ir su vienu daiktu. Nustatant šią aplinkybę reikia įvertinti įrodymus, kokį konkretų turtą pareiškėjas užvaldė po palikėjo mirties, ar šis turtas sudaro palikimo dalį, ar turtu pareiškėjas naudojosi kaip savo nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018).
107. Suinteresuoti asmenys su savarankiškais reikalavimais nurodė, kad tėvas ir senelis J. M. (duomenys neskelbtini) surašytu testamentu gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus, kiemo statinius, žemę ir visą kitą turtą paliko savo vaikams lygiomis dalimis. Sodybos statiniai nebuvo suformuoti ir įregistruoti, nebuvo įteisintas ir žemės sklypas, kuriame stovi statiniai. Vaikai, žinodami palikėjo valią, išreikštą testamente, mirus J. M., tarpusavyje susitarė, kad brolis J. M. dirbs tėvo perduotą žemę ir kartu su broliu bei seserimis valdys ir naudosis tėvų sodyba. Paveldėtojai per CK (1964 m. redakcija) 587 straipsnyje nustatytą 6 mėnesių terminą dėl palikimo priėmimo į notarą nesikreipė, palikimo tokiu būdu nepriėmė, paveldėjimo byla nebuvo užvesta. Vaikai po tėvo mirties bendru sutarimu pradėjo valdyti sodybos pastatus. Visi vaikai sodyboje lankėsi, tvarkė, prižiūrėjo statinius, namų valdą, tiek atskirai, tiek kartu, su šeimomis atvykdavo leisti laisvalaikį, švęsti šeimos šventes. Vaikai bendru sutarimu prižiūrėjo, tvarkė sodybos aplinką, sutvarkė namą, pavasarį valė langus, paruošė dirvą daržovėms sodinti, pasėjo daržą, tvarkė tvorą, sodino medelius, tvarkė gėlių darželį prie namo, sodą, avietyną. 1993 m. pavasarį - vasarą P. M. organizavo talką remontuoti sodybos ūkinius pastatus, buvo pakeisti tvarto ir daržinės rąstai, tvarkomas stogas; tą pačią vasarą P. M. suorganizavo atvežti kelis sunkvežimius žvyro ir smėlio, kad būtų suremontuotas į sodybą einantis vieškelis. Palikimo priėmimo faktiniu valdymu faktą patvirtina ir ta aplinkybė, kad po tėvo J. M. mirties vaikai priėmė ir tėvo asmeninius ir nuosavybės dokumentus. P., J. vaikams buvo perduoti tėvo J. M. nuosavybės dokumentai, namų valdos techninės apskaitos knyga.
108. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad visi palikėjo J. M. vaikai, kaip įpėdiniai, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jų valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo. Palikėjo vaikai sodyboje lankėsi, ją tvarkė, prižiūrėjo statinius, aplinką, atvykdavo leisti laisvalaikį, švęsti šeimos šventes. Palikėjo vaikai save laikė sodybos savininkais ir bendru sutarimu buvo įpareigoję pareiškėjo tėvą, vykdžiusį ten ūkinę veiklą, atlikti nuolatinę ir kasdienę sodybos priežiūrą. Darytina išvada, kad po J. M. mirties įstatymo nustatytu terminu jo vaikai, pirmos eilės įpėdiniai, pagal galimybes atliko aktyvius veiksmus, domėjosi turtu, jo būkle, tvarkymu ir likimu, faktiškai valdė palikėjo J. M. turtą, siekdami įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą.
109. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), priklausė pareiškėjo seneliui J. M. jo mirties dieną ir galėjo būti paveldėjimo objektu. Apie tai, kad pastatai 1949 metais buvo nacionalizuoti, pareiškėjui tapo žinoma tik suinteresuotiems asmenims su atsiliepimu pateikus Šiaulių valstybinio archyvo 1992 m. gegužės 8 d. pažymą „Dėl konfiskuoto turto“. Ši archyvinė pažyma, patvirtina tai, kad turtas J. M., (duomenys neskelbtini), jo mirties dieną nepriklausė, nes įstatymo nustatyta tvarka nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į nacionalizuotą turtą. Pareiškėjo vertinimu, pažyma yra įrodymas, kad turtas buvo nacionalizuotas, tai buvo dokumentas, sudarantis pagrindą J. M. (duomenys neskelbtini) kreiptis dėl nuosavybės teisių į nacionalizuotą gyvenamąjį namą su priklausiniais atstatymo. Pareiškėjas pažymėjo, kad suinteresuoti asmenys nepateikė jokių įrodymų, kad J. M. ar jo įpėdiniai būtų kreipęsi dėl nuosavybės teisių atstatymo, o tai reiškia, kad teisė į turto susigrąžinimą yra prarasta, taigi ir paveldimo turto nėra. Pareiškėjas nurodė, kad nustačius suinteresuotų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, J. A., G. Z., D. M., V. Š. prašomą palikimo priėmimo faktiniu valdymu faktą, jiems jokios turtinės teisės neatsiranda, nes J. M. jo mirties dieną neturėjo jokio nekilnojamojo turto ar turtinės teisės į jį. Net ir palankaus teismo sprendimo atveju suinteresuoti asmenys neįgis teisės paveldėti turtą, neįgis teisės tokį teismo sprendimą pateikti institucijai, sprendžiančiai nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, nes iki 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Seimo (Aukščiausiosios Tarybos) priimto įstatymo Nr. 1 - 1454 „Dėl piliečių, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino (1991 m. gruodžio 31 d.) J. M. (duomenys neskelbtini) nepateikė pareiškimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
110. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad iki 1991 m. liepos 25 d. pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu nuosavybės teisę į pastatus kaimo vietovėje, buvo ūkinių knygų įrašai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina, kad įrašai ūkinėse knygose yra pakankamas nuosavybės teisės į pastatus įrodymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/1999; 2001 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2001; 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2003; 2007 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2007).
111. Iš Šiaulių valstybinio archyvo 1992 m. gegužės 4 – 8 d. pažymėjimų nustatyta, kad Šiaulių apskrities (duomenys neskelbtini) DŽDT vykdomojo komiteto archyvinio fondo dokumentuose, 1947 m. – 1948 m. (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje yra įrašytas J. M. ūkis, nurodyta šeimos sudėtis, 29,7 žemės, pasėlių skaičius, surašyti turėti gyvuliai, padargai, trobesiai. Iš Šiaulių valstybinio archyvo 1992 m. gegužės 8 d. nuorašo ir 1949 m. kovo 26 d. turto paėmimo akto nustatyta, kad 1949 m. kovo 26 d. iš J. M., gyvenančio (duomenys neskelbtini), buvo paimtas ir vykdomajam komitetui perduotas gyvenamasis namas, molinis tvartas, medinis svirnas, dvi daržinės, pirtis. Joniškio rajono (duomenys neskelbtini) 1960 metų namų knygoje yra įrašai apie V. M., (duomenys neskelbtini), J. M., (duomenys neskelbtini), ir J. M., (duomenys neskelbtini). Joniškio rajono (duomenys neskelbtini) 1970 metų namų knygoje nurodyta, kad J. M., (duomenys neskelbtini), grįžo 1970 m. balandžio 14 d. gyventi į (duomenys neskelbtini) iš Š. miesto. 1986-1990 metų Joniškio rajono (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje nurodyti V. M., (duomenys neskelbtini) ir J. M., (duomenys neskelbtini), kurie nuo 1949 m. dirbę (duomenys neskelbtini) ir yra senatvės pensininkai, jų ūkiui priklauso gyvenamasis namas, gonkos, tvartas, daržinė, lauko virtuvė, 0,60 ha asmeninio naudojimo žemė. Iš Namų valdos techninės apskaitos bylos nustatyta, kad namų valda, esanti adresu (duomenys neskelbtini), inventorizuota 1993 m. vasario 10 d., savininkas nurodytas J. M., J., fondas – asmeninės nuosavybės, namų valdoje inventorizuotas gyvenamasis namas su terasa, ūkiniu, tvartu, klėtimi ir pirtimi. Iš Joniškio rajono (duomenys neskelbtini) Tarybos 1993 m. vasario 12 d. pažymėjimo, išduoto pristatyti Šiaulių teritoriniam valstybiniam inventorizacijos projektavimo ir paslaugų biurui, nustatyta, kad M. J., J. vardu užregistruotas medinis gyvenamasis namas, pastatytas 1933 m., turintis 95,04 kv. m. naudingo ploto, ir ūkiniai pastatai: ūkio 1950 m., tvartas 1933 m., klėtis 1933 m., pirtis 1990 m.; pažymėjime taip pat nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) yra išskirtas 1 ha žemės sklypas; nurodomas pastatų įsigijimo būdas – asmeninės nuosavybės teise pasistatė.
112. Minėti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ūkinių knygų išrašuose yra nemažai įrašų apie palikėjui J. M. priklausiusius statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Joniškio rajono (duomenys neskelbtini) Tarybos pažymėjimas išduotas 1993-02-13, kaip pagrįstai atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė suinteresuoti asmenys, suteikė teisę J. M. ne tik registruoti ir išviešinti nuosavybę savo vardu, bet ir nuspręsti dėl savo konkretaus turto – (duomenys neskelbtini) sudaryti teisėtą testamentą visų keturių įpėdinių (vaikų) naudai, kuriuo suteiktų paveldėjimo teisių įpėdiniai nerealizavo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad palikėjas J. M. faktiškai turėjo tam tikro nekilnojamojo turto, todėl suinteresuotų asmenų prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas sukeltų suinteresuotiems asmenims reikalingas teisines pasekmes. Juridinis faktas nustatytinas tam, kad pareiškėjai galėtų tinkamai įgyvendinti teisę gauti paveldėjimo teisės liudijimą į paveldėtą turtą (CPK 448 straipsnio 1 dalis).
113. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog suinteresuoti asmenys prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. A., P. M., (duomenys neskelbtini), J. Š., (duomenys neskelbtini), ir J. M., (duomenys neskelbtini), priėmė palikėjo J. M., (duomenys neskelbtini), palikimą, pradėdami jį faktiškai valdyti. Byloje esantis (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) mirusio J. M., (duomenys neskelbtini), palikimą priėmė jo vaikai: R. M., L. P. ir M. M.. Teismas sprendė, kad suinteresuoti asmenys: ketvirtos eilės įpėdinė – J. A., ir penktos eilės įpėdiniai – G. Z., D. M. ir V. Š., neturi teisės reikšti reikalavimų mirusiojo J. M. vardu. Teismas pažymėjo, kad savarankiško reikalavimo dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu nei pareiškėjas, nei suinteresuoti asmenys L. P. ar R. M. nereiškė.
114. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismo motyvai, kad pareiškėjo tėvo J. M. įpėdiniai byloje nepareiškė reikalavimo dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo faktiniu valdymu fakto, todėl teismas nenustatė, kad ir J. M. kartu su broliu ir seserimis priėmė palikimą po tėvo J. M. mirties, yra nepagrįsti. Teismas priėmė ir nagrinėjo tokį suinteresuotų asmenų reikalavimą, todėl pareiškėjui ar jo seserims reikšti analogišką reikalavimą toje pačioje byloje nebuvo jokio teisinio pagrindo. Jei teismas suinteresuotų asmenų pareiškimo priėmimo metu ar vėliau nagrinėjant bylą būtų pranešęs, kad suinteresuoti asmenys neturėjo teisės pareikšti reikalavimo J. M. dalyje ir atsisakęs jį nagrinėti, tada gal pareiškėjas ir būtų sprendęs dėl tokio reikalavimo pareiškimo. Pareiškėjo vertinimu, teismas pažeidė CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 443 straipsnio 8 dalį, todėl teismo padarytos procesinės klaidos negali būti pagrindu priimti J. M., (duomenys neskelbtini), įpėdiniams nepalankų sprendimą, nes būtent dėl nurodytų teismo klaidų, jei būtų reali paveldėjimo po J. M., (duomenys neskelbtini), mirties galimybė, J. M., (duomenys neskelbtini), įpėdiniai turėtų užvesti naują bylą dėl to paties reikalavimo, su tomis pačiomis šalimis.
115. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2010; 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2010).
116. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad savarankiško reikalavimo dėl palikimo priėmimo J. M. faktiniu valdymu nei pareiškėjas, nei suinteresuoti asmenys L. P. ar R. M. nereiškė. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad suinteresuoti asmenys (ketvirtos eilės įpėdinė ir penktos eilės įpėdiniai) neturi teisės reikšti reikalavimų mirusiojo J. M. vardu, nusprendė, kad suinteresuotų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tenkintinas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytų CPK teisės normų pažeidimų pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepadarė.
117. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, o dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra tikslinga plačiau pasisakyti, nes jie iš esmės nedaro įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Be to, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; V. d. H. v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Dėl bylos procesinės baigties
118. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, minėtomis įstatymų normomis, ir tuo pagrindu ginčo klausimu priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą. Įvertinęs aplinkybių visumą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą keisti ar naikinti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
119. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
120. CPK 4443 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad ypatingosios teisenos bylose dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.
121. Apeliacinės instancijos teismui sprendžiant, kad pareiškėjo M. M. apeliacinis skundas netenkintinas, spręstinas klausimas dėl suinteresuotų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, J. A., G. Z., D. M. ir V. Š. bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Suinteresuoti asmenys atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismui pateikė 2021 m. lapkričio 18 d. sąskaitą už teisines paslaugas (atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas), kurios suma 605,00 Eur bei 2021 m. lapkričio 23 d. pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį apie 605,00 Eur sumos sumokėjimą už advokatės teisines paslaugas.
122. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
123. Atsižvelgiant į minėtas rekomendacijas, į suinteresuotų asmenų pateikto procesinio dokumento turinį, analizuotus klausimus, į atsiliepimo apimtį, galimai sugaištą laiką, spręstina, kad suinteresuotų asmenų prašoma priteisti suma yra pagrįsta, nėra per didelė, neprieštarauja protingumo bei sąžiningumo principams, todėl suinteresuotiems asmenims, pareiškiantiems savarankiškus reikalavimus, J. A., G. Z., D. M. ir V. Š. iš pareiškėjo M. M. priteistina 605,00 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokatės pagalbai apmokėti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjo M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) suinteresuotiems asmenims J. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 605,00 Eur (šešis šimtus penkis eurus) atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.