Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ernestos Montvidienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą (toliau – ir prokuroras), ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Šiaulių miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) atskiruosius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. birželio 14 d. nutarties, kuria ieškovės Šiaulių apygardos prokuratūros, ginančios viešąjį Šiaulių miesto savivaldybės interesą, ieškinys atsakovei VšĮ „Pramogų sala“ paliktas nenagrinėtas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama ar tais atvejais, kai baudžiamojoje byloje pareikštas ieškinys viešajam interesui ginti dėl žalos, padarytos nusikaltimu, atlyginimo vienam atsakovui ir tuo pačiu ieškiniu reikalaujama taikyti solidariąją atsakomybę, kitais atsakomybės pagrindais, antrajam atsakovui (juridiniam asmeniui), nustačius, jog sutartyje įtvirtinta arbitražinė išlyga, ieškinys nagrinėtinas teisme. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu G. R. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį. Iš nuteistojo G. R. Šiaulių miesto savivaldybei priteista 63 703,70 Eur (219 956,15 Lt) nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalis dėl G. R. pripažinimo kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir priimtas naujas nuosprendis – G. R. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro civilinis ieškinys dėl 63 703,70 Eur žalos Šiaulių miesto savivaldybei priteisimo paliktas nenagrinėtas. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 18 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro civilinis ieškinys dėl 63 703,70 Eur Šiaulių miesto savivaldybei priteisimo paliktas nenagrinėtas; panaikinta nuosprendžio dalis dėl G. R. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir palikta galioti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalis dėl G. R. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį su pakeitimais: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintas didelės neturtinio pobūdžio žalos požymis; panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš G. R. Šiaulių miesto savivaldybei priteista 63 703,70 Eur. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro civilinis ieškinys dėl 63 703,70 Eur Šiaulių miesto savivaldybei priteisimo perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, pripažįstant teisę į ieškinio patenkinimą. Kitos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalys paliktos nepakeistos.Šiaulių apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, Šiaulių apygardos teismui 2017 m. gegužės 25 d. pateikė patikslintą civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, prašant solidariai iš VšĮ „Pramogų sala“ ir G. R. priteisti 63 703,70 Eur Šiaulių miesto savivaldybės naudai.Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro civilinis ieškinys patenkintas, iš VšĮ „Pramogų sala“ ir G. R. solidariai Šiaulių miesto savivaldybės naudai priteista 63 703,70 Eur turtinei žalai atlyginti. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 23 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu prokuroras prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. birželio 14 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas, vertindamas aplinkybę, jog ginčas tarp Šiaulių miesto savivaldybės ir atsakovo VšĮ „Pramogų sala” teismingas Vilniaus komerciniam arbitražui, rėmėsi 2006 m. birželio 8 d. pasirašytos Koncesijos sutarties 33.3 ir 33.4 punktais. Tačiau teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovas G. R., atstovaudamas VšĮ „Pramogų sala“, minėtą sutartį pažeidė taip, jog tai užtraukė baudžiamąją atsakomybę. Prokuroro vertinimu, dėl šios priežasties nėra pagrindo remtis Koncesijos sutarties nuostatomis dėl ginčo sprendimo pasirinkimo būdo. Prokuroro nuomone, teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad nusikaltimu padaryta žala privalo būti atlyginta, ji nėra ir negali būti derybų objektas. Juo labiau kad G. R. nuteistas už nusikalstamą veiką, kurią padarė veikdamas VšĮ „Pramogų sala” vardu. Veikdamas nusikalstamai jis sumažino šios įmonės turtą ir veiklos rezultatą, o vėliau jį prarado. VšĮ „Pramogų sala“ yra įsteigta G. R., jis yra minėtos įstaigos dalininkas ir direktorius. Todėl, prokuroro vertinimu, VšĮ „Pramogų sala” atsako už kilusias pasekmes ir G. R. padarytą žalą. Prokuroras nurodo, jog draudimo kompanija į VšĮ „Pramogų sala” sąskaitą yra grąžinusi dalį Šiaulių miesto savivaldybei padarytos 63 703,70 Eur žalos, t. y. 20 695,42 Eur, tačiau Šiaulių miesto savivaldybė jų nėra atgavusi. Prokuroras nurodo, jog VšĮ „Pramogų sala“ disponuoja pinigais, kurie yra pripažinti nusikalstamos veiklos rezultatu. Šios įmonės vadovas bei steigėjas darydamas nusikalstamą veiką veikė įmonės vardu, naudojosi jos resursais ir be šios įstaigos nebūtų galimybės įvykdyti nusikaltimo. Dėl to nėra pagrindo VšĮ „Pramogų sala“ taikyti arbitražinio ginčo sprendimo būdo, ji su G. R. turi atsakyti solidariai ir atlyginti nusikaltimu padarytą žalą.Atskiruoju skundu Šiaulių miesto savivaldybė taip pat prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. birželio 14 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Šiaulių apygardos teismas nepagrįstai sprendė, jog šalys yra sudariusios galiojantį arbitražinį susitarimą, kas lėmė neteisėtą ir nepagrįstą teismo išvadą dėl civilinio ieškovo ieškinio palikimo nenagrinėtu. Skunde pažymima, kad Šiaulių apygardos teisme nagrinėjant bylą iki jos gražinimo nagrinėti atgal į pirmą instanciją VšĮ „Pramogų sala” neprieštaravo dėl ginčo nagrinėjimo teisme – byla buvo išnagrinėta ir Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu buvo tenkintas patikslintas civilinis ieškinys, solidariai iš VšĮ „Pramogų sala” ir G. R. priteisiant 63 703,70 Eur turtinei žalai atlyginti. Įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi, nustatytos aplinkybės, kad tarp Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (Šiaulių miesto savivaldybė) ir VšĮ „Pramogų sala”, atstovaujamos G. R., 2006 m. birželio 8 d. buvo pasirašyta Koncesijos sutartis dėl Aukštabalio multifunkcinio komplekso eksploatavimo koncesijos pagrindu. Šioje Koncesijos sutartyje nustatytos Šiaulių miesto savivaldybės ir VšĮ „Pramogų sala” teisės ir pareigos. G. R., būdamas valstybės tarnautojui prilyginamu asmeniu, VšĮ „Pramogų sala” generaliniu direktoriumi, turinčiu teisę veikti šios įmonės vardu ir teikiantis viešąsias paslaugas pagal Koncesijos sutartį, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Dėl to jis yra nuteistas už nusikalstamas veikas, susijusias su Koncesijos sutarties netinkamu vykdymu. Šiuo atveju sprendžiamas klausimas dėl padaryto nusikaltimo kilusių pasekmių, tai yra žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad civilinis ieškinys nagrinėjamas baudžiamojoje byloje ir yra pareikštas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, atstovaujant viešąjį interesą, arbitražinė išlyga VšĮ „Pramogų sala”, kurios direktoriaus neteisėti veiksmai nulėmė žalos atsiradimą, negali būti taikoma. Juo labiau kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gruodžio 6 d. nutartyje nurodė, kad svarstytina ar kartu su G. R. neturėtų atsakyti ir juridinis asmuo VšĮ „Pramogų sala”. Ši aplinkybė patvirtina, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas žalos, padarytos nusikaltimu, klausimas ir jis jokiu būdu negali būti perduotas nagrinėti arbitražine tvarka.Civilinė atsakovė VšĮ „Pramogų sala” atsiliepime į prokuroro atskirąjį skundą prašo palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2018 m. birželio 14 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Prokuroro atskirasis skundas yra teisiškai nepagrįstas. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nagrinėjo ir išsprendė tą procesinį klausimą, kurį nagrinėti bei spręsti buvo nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 23 d. nutartyje. Prokuroras Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 23 d. nutarties kasacine tvarka neskundė, pirmiau nurodyta nutartis yra galiojanti (CPK 18, 279 straipsniai). Taigi, prokuroras iš esmės sutiko su minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje padarytomis išvadomis bei jų motyvais. Prokuroras neginčija fakto, kad Koncesijos sutarties 33.4 punkte yra nustatytas arbitražinis susitarimas, kuris yra galiojantis, o prokuroro pareikšto ieškinio reikalavimai atsakovei kildinami iš Koncesijos sutartimi reglamentuojamų teisinių santykių, iš kurių kilę ginčai spręstini laikantis Koncesijos sutarties 33.4 punkte numatyto arbitražinio susitarimo. Koncesijos sutartyje yra aiškiai įtvirtinta arbitražinė išlyga, kuri yra galiojanti, o tarp šalių kilęs ginčas nepatenka į nearbitruotinų ginčų sąrašą nustatytą KAĮ 12 straipsnio 2-4 dalyse. Pagal CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktą, CPK 338 straipsnį prokurorui, kaip apeliantui, teko pareiga suformuluoti atskirojo skundo pagrindą, t. y. šiame procesiniame dokumente išdėstyti išsamius faktinius ir teisinius argumentus, kuriais remdamasis būtų įrodinėjamas skundžiamos teismo nutarties neteisėtumas ar nepagrįstumas. Tačiau atskirajame skunde tokių argumentų nėra. Prokuroro atskirajame skunde taip pat nenurodytas nė vienas įstatyminis apribojimas, kuris šalintų galimybę ginčą spręsti Vilniaus komercinio arbitražo teisme. Juo labiau kad atsakovė pareiškė nepageidaujanti, kad ginčas būtų nagrinėjamas teisme. Atsakovės teigimu, faktas, jog reikalavimą G. R. prokuroras kildina iš delikto, o atsakovės atžvilgiu iš Koncesijos sutarties pažeidimo, nesudaro pagrindo patį ginčą priskirti teismų jurisdikcijai. Pagal teisės doktriną deliktinės ir sutartinės atsakomybės pagrindų konkurencijos situacijoje, nesant arbitražinės išlygos negaliojimo pagrindų, ginčas vis tik turėtų būti sprendžiamas arbitraže. Dėl to nepriklausomai nuo to, ar civilinio atsakovo G. R. veiksmai BK prasme būtų vertinami kaip deliktas, ar ne, jų esmė (turinys) išlieka ta pati, t. y. Koncesijos sutarties nuostatų pažeidimas, padarytas jam netinkamai vykdžius Koncesijos sutarties šalies – koncesininko VšĮ „Pramogų sala“ – vadovo pareigas. Ginčo materialinio teisinio santykio su atsakove šalimi yra ne prokuroras, o Šiaulių miesto savivaldybė, kurios naudai ieškiniu prašoma priteisti iš civilinių atsakovų G. R. ir atsakovės padarytą žalą. Prokuroras, pareikšdamas byloje ieškinį, turi tokias teises ir pareigas, kaip ir Šiaulių miesto savivaldybė, kurios teises byloje siekiama apginti. Taigi, reikalavimas dėl Koncesijos sutarties pažeidimo ir civilinės atsakomybės taikymo už Koncesijos sutarties pažeidimą šios sutarties šaliai, t. y. atsakovei, gali būti pareikštas tik arbitraže (Koncesijos sutarties 33.4 punktas). Pagal teismų formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2014) nurodyta, jog taisyklė, kad arbitražinis susitarimas saisto tik jį pasirašiusius asmenis, turi išimčių, t. y. yra įmanomas arbitražinio susitarimo išplėtimas tretiesiems asmenims, įskaitant tuos atvejus, kuomet arbitražinis susitarimas saisto vieną asmenį, o kitas asmuo yra glaudžiai susijęs su arbitražinio susitarimo šalimi. Nagrinėjamu atveju prokuroras ieškiniu siekia apginti Šiaulių savivaldybės interesus, prašydamas jos naudai iš atsakovės priteisti žalą. Ieškinio reikalavimus prokuroras kildina iš Koncesijos sutarties pažeidimo. Tai suponuoja išvadą, kad prokuroras inter alia yra išreiškęs savo sutikimą dėl arbitražinio susitarimo taikymo. Be to, esant tokiam ginčui, į arbitražą gali kreiptis ne tik prokuroras, bet ir pati Šiaulių miesto savivaldybė, nes tokiam savivaldybės kreipimuisi jokių teisinių kliūčių nėra. Aiškinimas, kad ieškovo vardu ieškinį pareiškus ne jam pačiam, o prokurorui galima nesilaikyti asmens, kurio interesus prokuroras siekia apginti, arbitražinio susitarimo, akivaizdžiai paneigia arbitražinio susitarimo privalomumo reikalavimą (CK 6.189 straipsnis, KAĮ 12 straipsnio 1 dalis, CPK 23 straipsnio 1 dalis).Atsakovė VšĮ „Pramogų sala“ nėra atsisakiusi nuo arbitražinio susitarimo, todėl žemesnės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, teisingai taikė tiek KAĮ 11 straipsnio 1 dalį, tiek ir CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Prokuroras kelia VšĮ „Pramogų sala“ solidariosios atsakomybės taikymo klausimą. Tačiau solidariosios atsakomybės taikymo klausimo teismas, priimdamas nutartį, nesprendė. Antra, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 23 d. nutartyje buvo nurodyta, kad pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį tokioje byloje reikia nustatinėti bendrus kelių asmenų veiksmus ir tik tokius veiksmus nustačius galima preziumuoti solidariąją atsakomybę. Iki šiol CPK nustatyta tvarka nėra nustatyti bendri civilinių atsakovų G. R. ir VšĮ „Pramogų sala“ veiksmai, todėl atskirajame skunde esantys prokuroro teiginiai negali būti vertinami kaip nustatyti faktai. Trečia, solidarioji skolininkų prievolė nėra jokia kliūtis bendraskoliams pareikštus reikalavimus nagrinėti ne vienoje byloje, o skirtingose bylose, be to, skirtingose civilinius ginčus nagrinėjančiose institucijose, t. y. teisme ir arbitraže.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Byla nagrinėjama pagal civilinio proceso taisykles. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria Šiaulių apygardos prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, ieškinys vienam iš solidariųjų atsakovų VšĮ “Pramogų sala” paliktas nenagrinėtu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi, nustatyta, jog G. R. piktnaudžiavo tarnyba, jo veiksmai kvalifikuoti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Jo nusikalstami veiksmai pasireiškė tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, viešosios įstaigos „Pramogų sala“, specialiai įsteigtos vykdyti ūkinę komercinę veiklą, susijusią su Aukštabalio multifunkcinio komplekso eksploatavimu ir Koncesijos sutarties įsipareigojimų vykdymu, generalinis direktorius, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, neinformuodamas Savivaldybės, negaudamas jos pritarimo ir suderinimo, gautas pajamas (įskaitant Savivaldybės mokamą koncesijos mokestį) iš ūkinės komercinės veiklos, susijusios su Aukštabalio multifunkcinio komplekso eksploatavimu, panaudojo ne viešiems interesams (visuomenės poreikiams) tenkinti, o investavo sudarydamas vertybinių popierių pirkimo sutartis su AB bankas „SNORAS“ (viso 320 000,00 Lt sumai), taip tyčia skaidydamas į mažesnes, 50 000,00 Lt neviršijančias dalis, kad išvengti Savivaldybės pritarimo, apie tokias investicijas neinformavo kitų Komisijos narių, o 2010 m. gegužės 11 d. Komisijos posėdyje svarstant 2009 metų audito ataskaitą nurodė, kad 2009 m. gruodžio 31 d. įmonės skola tiekėjams buvo 293 535,00 Lt, prognozavo, kad 2010 metais pajamos ir pelnas bus mažesni ir melagingai nurodė, kad trūksta apyvartinių lėšų. Tęsdamas savo neteisėtus veiksmus, G. R., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, neinformuodamas Savivaldybės, negaudamas jos pritarimo ir suderinimo, kaip Komisijos narys neinformuodamas kitų komisijos narių, gautas pajamas (įskaitant Savivaldybės mokamą koncesijos mokestį) iš ūkinės komercinės veiklos, susijusios su Aukštabalio multifunkcinio komplekso eksploatavimu, panaudojo ne viešiems interesams (visuomenės poreikiams) tenkinti, o investavo sudarydamas dar tris indėlių sertifikatų įsigijimo sutartis (viso 70 000,00 Lt sumai) ir tris obligacijų pasirašymo sutartis (viso 149 956,15 Lt sumai), taip tyčia skaidydamas į mažesnes, 50 000,00 Lt neviršijančias dalis, kad išvengti Savivaldybės pritarimo, apie tokias investicijas neinformavo kitų Komisijos narių, o Komisijos posėdžiuose svarstant audito ataskaitas ir koncesijos mokestį už 2011 metus bei vėlesniuose Komisijos posėdžiuose aiškino, kad tai yra sąnaudos, nemažinančios pelno ir koncesijos mokesčio neįtakoja, nors ilgalaikio finansinio turto sąskaitoje apskaitomos AB bankas „SNORAS“ obligacijos – 149 956,15 Lt bei indėlių sertifikatai 70 000,00 Lt rengiant finansines ataskaitas už 2011 metus buvo nurašytos, mažinant Įstaigos finansinį turtą bei veiklos rezultatą, t. y. priskirtos prie nuostolių, kas turėtų reikšmės skaičiuojant koncesijos mokestį ir tokiu būdu, G. R. piktnaudžiaujant tarnyba ir nesuderintoms investicijoms panaudotų lėšų neskiriant tiesioginiai veiklai vykdyti, įsiskolinimams padengti bei neatgavus AB bankas „SNORAS“ obligacijų – 149 956,15 Lt sumai bei indėlių sertifikatų 70 000,00 Lt sumai, šį finansinį turtą nurašius, mažinant VšĮ „Pramogų sala“ finansinį turtą bei veiklos rezultatą, taip tyčia netinkamai vykdant Koncesijos sutartį, G. R. atstovaujama VšĮ „Pramogų sala“ nepagrįstai prisiimdama investavimo riziką neteisėtai įsigijo finansinio turto 219 956,15 Lt sumai ir jį prarado, apie tai neinformavo Šiaulių miesto savivaldybės, ir dėl tokių G. R. tyčinių neteisėtų veiksmų Šiaulių miesto savivaldybei padaryta didelė turtinė žala, pažemintas valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardas, diskredituota Aukštabalio multifunkcinio komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties vykdymo programa. Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatyta, jog G. R. pirmiau nurodytus veiksmus atliko tyčia ir šiais veiksmais Šiaulių miesto savivaldybei padarė didelę turtinę, t. y. 219 956,15 Lt (63 703,70 Eur), žalą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau minėtoje 2016 m. gruodžio 6 d. nutartyje nurodė, jog G. R. teigimu, lėšos investuotos į indėlių sertifikatus – 70 000,00 Lt (20 273,40 Eur), grąžintos įstaigai, Koncesijos sutartis sudaryta tarp Savivaldybės ir VšĮ „Pramogų sala“, dėl to sprendžiant prokuroro ieškinį apginant Šiaulių miesto savivaldybės interesus svarstytina, ar kartu su G. R. neturėtų atsakyti ir juridinis asmuo VšĮ „Pramogų sala“. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro civilinį ieškinį dėl 63 703,70 Eur Šiaulių miesto savivaldybei priteisimo perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka pripažįstant teisę į ieškinio patenkinimą. Prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo atsakovu patraukė ir VšĮ „Pramogų sala“ bei prašė solidariai iš G. R. ir VšĮ „Pramogų sala“ priteisti 63 703,70 Eur Šiaulių miesto savivaldybės naudai. Prokuroras ieškinyje iš esmės pakartojo aplinkybes, nustatytas baudžiamojoje byloje ir konstatuotas teismų procesiniais sprendimais ir nurodė, jog Koncesininko (VšĮ „Pramogų sala“) nuostolius 2011 metais sudarė neteisėtos investicijos į minėto banko vertybinius popierius, o tai tiesiogiai susiję su Savivaldybės mokamu koncesijos mokesčiu, kuris pagal Koncesijos sutarties 10 straipsnio nuostatas kasmet turi būti peržiūrimas, dėl to Savivaldybė permokėjo 219 956,00 Lt (63 703,66 Eur) koncesijos mokesčio. Prokuroro nuomone, pagal Koncesijos sutartį G. R., atstovaudamas sutarties šalį (VšĮ „Pramogų sala“), prisiėmė pareigas naudoti iš savivaldybės gaunamas lėšas tikslingai viešojo intereso tenkinimui. Iš bylos duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos teismas 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu tenkino prokuroro ieškinį ir solidariai iš G. R. ir VšĮ „Pramogų sala“ Šiaulių miesto savivaldybės naudai priteisė 63 703,70 Eur turtinei žalai atlyginti. Šis teismas konstatavo, kad Šiaulių miesto savivaldybei padarytą turtinę žalą turi atlyginti atsakovai G. R. ir VšĮ „Pramogų sala“ solidariai, atsakovui G. R. taikoma deliktinė, o atsakovui VšĮ „Pramogų sala“ – sutartinė atsakomybė.Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 23 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Šį sprendimą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad, baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės prejudiciją turi, tik sprendžiant dėl G. R. deliktinės atsakomybės sąlygų, o ne dėl VšĮ „Pramogų sala“ sutartinės atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apsiribojo formaliu VšĮ „Pramogų sala“ civilinės sutartinės atsakomybės taikymu, išsamiai ir visapusiškai neanalizuojant jos sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, jog Šiaulių miesto savivaldybės ir VšĮ „Pramogų sala“ 2006 m. birželio 8 d. pasirašytos Aukštabalio multifunkcinio komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties 33.3 punkte numatyta, kad ginčai, kylantys iš sutarties, pirmiausia sprendžiami derybų būdu, taip pat 33.4 punkte įtvirtinta, kad ginčai sprendžiami arbitraže, dėl to konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą, turi įvertinti Koncesijos sutarties nuostatas, susijusias su arbitražine išlyga.Šiaulių apygardos teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą, 2018 m. birželio 14 d. nutartimi ieškovės Šiaulių apygardos prokuratūros, ginančios viešąjį Šiaulių miesto savivaldybės interesą, ieškinį vieno iš solidariųjų atsakovų‑ VšĮ „Pramogų sala“, atžvilgiu paliko nenagrinėtą. Teismas sprendė, jog patraukus vienu iš solidariųjų atsakovų VšĮ „Pramogų sala“ realiai būtų sprendžiamas klausimas dėl VšĮ „Pramogų sala“ atsakomybės už Koncesijos sutarties nuostatų pažeidimą. Įvertinęs, jog Koncesijos sutarties 33.4 punkte įtvirtinta, kad ginčai sprendžiami arbitraže, nusprendė, jog baudžiamojoje byloje spręsti VšĮ „Pramogų sala“ atsakomybės klausimą už sutarties sąlygų pažeidimą negalima, nes būtų pažeisti KAĮ 11 straipsnio 1 dalies, CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto reikalavimai, ir paliko šį ieškinį nenagrinėtu.

Dėl galimybės dalį byloje kilusio ginčo (ieškinį vienam iš solidariųjų atsakovų) spręsti arbitraže

Prokuroro ir Šiaulių miesto savivaldybės atskirųjų skundų objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria prokuroro ieškinys vienam iš solidariųjų atsakovų ‑ VšĮ „Pramogų sala“, dėl padarytos žalos priteisimo, paliktas nenagrinėtas, nustačius, kad Šiaulių miesto savivaldybė ir VšĮ „Pramogų sala“ yra sudariusios susitarimą visus ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, perduoti spręsti arbitražui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Taigi apeliacinės instancijos teismas turi nustatyti ar byloje susiklosčiusioje situacijoje pareikštas ieškinys vienam iš solidariųjų atsakovų gali būti nagrinėjamas arbitraže, ar solidariųjų atsakovų atžvilgiu pareikšti reikalavimai gali būti atskirti ir nagrinėjami atskirai.CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui ir atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme bei reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo (KAĮ 10 straipsnis), o CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte – kad teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą, jeigu šalys yra tarpusavyje sudariusios sutartį perduoti tą ginčą spręsti arbitražui. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė ir Šiaulių miesto savivaldybė yra sudariusios Koncesijos sutartį ir joje įtvirtinusios arbitražinę išlygą. Vienas iš solidariųjų atsakovų ‑ VšĮ „Pramogų sala“, reikalauja nagrinėti bylą arbitraže, tačiau viešąjį interesą ginantis prokuroras, ginčija tokio reikalavimo pagrįstumą, motyvuodamas tuo, jog nagrinėjamu atveju pareikštas reikalavimas dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo negali būti nagrinėjamas arbitraže. Atsakovė atsiliepime į atskiruosius skundus taip pat išreiškė nuomonę, jog Lietuvos apeliaciniam teismui 2018 m. kovo 23 d. nutartyje pasisakius dėl arbitražinės išlygos galiojimo, ši nutartis tapo privaloma. Bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija tokį atsakovo argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą. Nors Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 23 d. nutartyje nurodė, kad sprendžiant dėl VšĮ „Pramogų sala“ civilinės atsakomybės pirmosios instancijos teismas, taip pat turi įvertinti pačios sutarties nuostatas, įskaitant arbitražinę išlygą, numatytą Koncesijos sutartyje, tai nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog byloje kilęs ginčas turi būti nagrinėjamas arbitražo teisme. Toks išaiškinimas neturi prejudicinės galios. Vadovaujantis proceso įstatymu, įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinė galia saisto kitą teismą tik kitoje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, ar nagrinėjamu atveju taikoma Koncesijos sutartyje įtvirtinta arbitražinė išlyga, ar ne. Todėl nagrinėjant byloje pateiktus atskiruosius skundus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia dėl arbitražinės išlygos taikymo ir ginčo arbitruotinumo.Arbitražas yra privatus ginčo sprendimo būdas, alternatyvus ginčo nagrinėjimui teisme. KAĮ 3 straipsnio 10 dalis nustato, kad komercinis arbitražas yra komercinio ginčo sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi savo susitarimu, tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis ne į teismą, o į savo susitarimu arba šio įstatymo nustatyta tvarka paskirtą arbitrą (arbitrus) (nesvarbu, ar arbitražo procesą organizuoja nuolatinė arbitražo institucija (institucinis arbitražas), ar vyksta ad hoc arbitražas), kuris (kurie) priima arbitražo teismo sprendimą, privalomą ginčo šalims. Teismų praktikoje aiškinant šią nuostatą pripažįstama, kad arbitražas yra privatus ginčų sprendimo būdas: „arbitražas, skirtingai nei teismo procesas, yra privatus ginčo sprendimo būdas. Pagrindas, suteikiantis arbitražiniam teismui jurisdikciją, yra šalių susitarimas“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1987-370/2016). Teismų praktikoje išskiriamas subjektinis ir objektinis ginčo arbitruotinumas. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad objektinis arbitruotinumas siejamas su ginčo pobūdžiu, t. y. arbitraže gali būti nagrinėjami tik tokie klausimai, kurie nėra priskirti išimtinai teismų kompetencijai: „Objektinio arbitruotinumo esmė ta, kad tam tikrų kategorijų ginčai negali būti nagrinėjami arbitraže dėl paties nagrinėtinų klausimų pobūdžio (pvz., fizinių asmenų teisinio statuso klausimai, ginčai dėl patentų, prekių ženklų, darbo ginčai, šeimos ginčai, bankroto bylos iškėlimas, administraciniai ginčai, baudžiamosios ir konstitucinės teisės klausimai ir kt.). Šiuo atveju laikoma, kad tokio pobūdžio klausimai yra tiek svarbūs, jog yra rezervuojami valstybės teismų jurisdikcijai (pavyzdžiui, viešosios teisės reguliavimo sričiai priskirtini klausimai)“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-969/2016).Privati arbitražinio ginčo sprendimo prigimtis lemia, kad arbitraže gali būti nagrinėjami tik iš privatinių (komercinių) teisinių santykių kilę ginčai. Tuo tarpu ginčai, kylantys iš viešosios teisės reguliuojamų teisinių santykių (pavyzdžiui, baudžiamosios teisės), negali būti nagrinėjami arbitraže. KAĮ 3 straipsnio 11 dalies nuostata, apibrėžianti arbitražinį ginčą, jį iš esmės sieja išimtinai su privatiniais teisinais santykiais. Tokia išvada darytina ir sistemiškai aiškinant šį straipsnį kartu su KAĮ 12 straipsnio 2 dalimi. Todėl nepaisant, jog šalių sudaryta arbitražinė išlyga galiojanti, ja negalima remtis (ginčo nagrinėti arbitraže), kai ginčas kyla iš viešosios teisės.Atskiruosius skundus nagrinėjanti teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Koncesijos sutarties 33.3 ir 33.4 punktus arbitražine tvarka gali būti sprendžiami tik tie ginčai, kurie kyla iš netinkamo Koncesijos sutarties vykdymo. Faktiniu ieškinio pagrindu prokuroras nurodė baudžiamojoje byloje nustatytus nusikalstamus VšĮ „Pramogų sala“ generalinio direktoriaus G. R. veiksmus, kuriais padaryta žala Šiaulių miesto savivaldybei. Reikalavimas padarytą žalą solidariai priteisti ir iš Všį „Pramogų sala“ iš esmės siejamas su tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, ieškinyje neindividualizuojant antrojo atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų. Taigi teisėjų kolegija turi įvertinti, ar tokioje situacijoje, kuri susiklostė byloje, ieškinys dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo bei reikalavimas šią žalą solidariai priteisti iš VšĮ „Pramogų sala“ gali būti teisiškai ir faktiškai atskirti, ir vienas jų nagrinėjamas teisme, o kitas – arbitraže.Šioje byloje prokuroro ieškinyje suformuluoti reikalavimai atsakovams dėl žalos atlyginimo iš esmės kildinami iš nusikalstamos veikos ir Koncesijos sutarties pažeidimo (faktinis ieškinio pagrindas). Byloje nekilo ginčas, kad teismas (bet ne arbitražo teismas), gali spręsti ginčą dėl G. R. civilinės atsakomybės dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prokuroras ieškinyje reikalauja priteisti iš VšĮ „Pramogų sala“ žalą solidariai, remdamasis Koncesijos sutarties pažeidimu, pripažino, jog toks reikalavimas gali būti nagrinėjamas tik arbitražo teisme. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas išskyrė ieškovo pareikštus reikalavimus, kurie yra tarpusavyje glaudžiai susiję.CPK 24 straipsnyje numatytas bylų priskyrimo teismui prioriteto principas netaikomas, jei šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą (CPK 24 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tarp teismo ir arbitražo jurisdikcijos konkurencija negalima, t. y. teismas kiekvienu atveju turi įvertinti, ar pareikšti reikalavimai byloje priskirtini teismo ar arbitražo teismo jurisdikcijai (remiantis arbitražine išlyga). Tačiau sprendžiant dėl reikalavimų priskyrimo teismui ar arbitražo kvalifikavimo, pažymima, kad „<...> tais atvejais, kai dėl dalies byloje reiškiamų reikalavimų yra galiojanti arbitražinė išlyga, o dėl dalies tokios išlygos nėra ir šiuos reikalavimus galima faktiškai ir teisiškai atskirti (jie kyla iš skirtingų sandorių, tarp skirtingų asmenų ir pan.), jie turi būti nagrinėjami atskirai“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2014). Remiantis tokiu išaiškinimu, byloje pareikšti reikalavimai gali būti nagrinėjami atskirai (teisme ir arbitražo teisme) tik tokiu atveju, jei juos galima faktiškai ir teisiškai atskirti. Jeigu toks atskyrimas negalimas, byloje pareikšti reikalavimai turi būti nagrinėjami kartu teisme.Prokuroro byloje pareikštas ieškinys ginant viešąjį interesą abiems atsakovams yra iš esmės glaudžiai susijęs su vieno iš atsakovų padarytu nusikaltimu (įsiteisėjusius nuosprendžiu G. R. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį). Pagal suformuluotą ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką negalima spręsti, kad šalių ginčas kyla iš privatinių teisinių santykių ir juos galima faktiškai ir teisiškai atskirti. Šioje byloje prokuroras pareikštą solidarųjį reikalavimą kildina iš nusikaltimu padarytos žalos, t. y. viešųjų teisinių santykių. Prokuroro ieškinyje pareikštas solidarus reikalavimas suponuoja, kad prašoma atlyginti žalą, galimai padarytą bendrais atsakovų veiksmais. Nors apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas procesinį klausimą dėl ginčo nagrinėjimo teisme ar arbitraže, nevertina solidariosios atsakovų atsakomybės galimumo, tačiau akivaizdu, jog aplinkybė, kad G. R. pripažintas kaltu ir nuteistas, turės būti įvertinta sprendžiant dėl solidarios civilinės atsakomybės taikymo. Į ieškinio patenkinimą pripažinta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Sprendžiant dėl atsakovų solidariosios atsakovų atsakomybės galimumo, reikšminga ir aplinkybė, kad atsakovai yra tarpusavyje susiję, kadangi G. R. buvo vienasmenis VšĮ „Pramogų sala“ vadovas. Atsižvelgiant į prokuroro pareikštų reikalavimų pobūdį ir susiklosčiusius teisinius santykius, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo ieškinio reikalavimai abiems atsakovams yra tarpusavyje glaudžiai susiję (prašoma taikyti solidariąją civilinę atsakomybę, ieškinyje remiamasi tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis), todėl ieškovo pareikštų reikalavimų negalima teisiškai ir faktiškai atskirti. Kadangi atsakovams pareikšti reikalavimai yra neatsiejamai susiję, Koncesijos sutartyje numatyta arbitražinė išlyga šioje byloje netaikoma ir pareikštas ieškovo ieškinys turi būti nagrinėjamas teisme.Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog bylą pakartotinai nagrinėsiantis pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 23 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus bei konstatuotus ankstesnio pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumus, susijusius su bylos esmės neatskleidimu, turėtų įvertinti ar byloje pareikšto ieškinio faktinis pagrindas yra suformuluotas tinkamai bei nustatęs trūkumus, taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą (CPK 135 straipsnis, 296 straipsnio 1 dalies 11 punktas, 2 dalis).Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė procesinės teisės normas, nustatančias ginčą nagrinėjančią instituciją. Dėl to Šiaulių apygardos teismo 2018 m. birželio 14 d. nutartis naikintina kaip neteisėta ir nepagrįsta, o byla grąžintina nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui (CPK 329 straipsnio 1 dalis, CPK 337 straipsnio 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. birželio 14 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš esmės Šiaulių apygardos teismui.