Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algimantas Valantinas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo G. R. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutarties, kuria atsakovo turtui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir 2018 m. balandžio 10 d. nutarties, kuria buvo ištaisyti rašymo apsirikimai,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu G. R. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį. Iš nuteistojo G. R. Š. miesto savivaldybei priteista 63 703,70 Eur (219 956,15 Lt). Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalis dėl G. R. pripažinimo kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis. G. R. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro civilinis ieškinys dėl 63 703,70 Eur Š. miesto savivaldybei priteisimo paliktas nenagrinėtas. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro civilinis ieškinys dėl 63 703,70 Eur Š. miesto savivaldybei priteisimo paliktas nenagrinėtas; panaikinta nuosprendžio dalis dėl G. R. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir palikta galioti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalis dėl G. R. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį su pakeitimais: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintas didelės neturtinio pobūdžio žalos požymis; panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš G. R. Š. miesto savivaldybei priteista 63 703,70 Eur; Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro civilinis ieškinys dėl 63 703,70 Eur Š. miesto savivaldybei priteisimo perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka pripažįstant teisę į ieškinio patenkinimą. Kitos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalys paliktos nepakeistos.Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro civilinis ieškinys patenkintas, iš VšĮ „P“ ir G. R. solidariai Š. miesto savivaldybės naudai priteista 63 703,70 Eur turtinei žalai atlyginti. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 23 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Šiaulių apygardos teismas skundžiama 2018 m. balandžio 9 d. nutartimi, kuri patikslinta 2018 m. balandžio 10 nutartimi, patenkino ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nutarė ieškinio reikalavimų užtikrinimui padaryti įrašą VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre dėl atsakovui G. R. priklausančio nekilnojamojo turto – pastato - kotedžo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės perleidimo draudimo. Teismas nutartimi konstatavo, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali pasunkėti ar tapti neįmanomu teismo sprendimo įvykdymas.Atskiruoju skundu atsakovas G. R. prašo Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 9 d. ir 2018 m. balandžio 10 d. nutartis panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo – Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo G. R. atžvilgiu atmesti.Atskirajame skunde atsakovas G. R. analizuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatas bei teismų praktiką, susijusią su laikinųjų apsaugos priemonių byloje taikymo pagrindais ir nurodo kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo G. R. turtui neįvertino ieškovo ieškinio pagrįstumo, o būtent, neįvertino to, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo galimai turėtų būti nagrinėjamas arbitraže, kaip tai numato koncesijos sutartis, sudaryta tarp Š. miesto savivaldybės ir VšĮ „P“. Atsakovas atskirajame skunde pateikia su iš koncesijos sutarties kylančių ginčų nagrinėjimo tvarka susijusią teismų praktiką ir nurodo, kad pripažinus, jog byla teisme pagal ieškovo ieškinio reikalavimus atsakovams negalėjo būti iškelta, žemesnės instancijos teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės privalo būti panaikintos.Atskirajame skunde nurodoma ir tai, kad žemesnės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepateikė argumentų kodėl ieškovo pareikšto ieškinio suma atsakovui G. R. turėtų būti laikoma didele. Analizuodamas teismų formuojamą praktiką atsakovas teigia, kad teismas kiekvienu atveju turi išsiaiškinti ir nustatyti, koks yra ieškinio reikalavimų dydžio santykis su atsakovo turimu turtu ir tik pagal tai spręsti ar ieškinio suma, įvertinus konkretų atsakovą, t. y. konkretų jo turimą turtą iš tiesų kvalifikuotina kaip tokia, dėl kurios gali būti apsunkinta būsimojo teismo sprendimo įvykdymo galimybė. Atsakovo teigimu, šiuo atveju žemesnės instancijos teismas to nepadarė.Remdamasis CPK nuostatomis bei teismų praktika atsakovas G. R. skunde taip pat pažymi, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad atsakovas G. R. nuo bylos pradžios būtų atlikęs kokius neteisėtus veiksmus, siekęs perleisti turtą ar kaip nors kitaip bloginęs savo turtinę padėtį. Anot atsakovo G. R., vien tai, kad G. R. buvo nuteistas, nesudaro pagrindo teigti, kad jis trukdys ar imsis veiksmų, kad galimai ieškovui palankus teismo sprendimas nebūtų įvykdytas. Taigi, atsakovo G. R. manymu, ieškovas neįrodė realios grėsmės jam palankaus teismo sprendimo įvykdymui, todėl laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos nepagrįstai. Atskirajame skunde teigiama, kad skundžiamą nutartį priėmęs teismas pažeidė atsakovo G. R. teisę į tinkamą bylos procesą. Atsakovas tvirtina, kad neinformavus atsakovo G. R. apie pareikštą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o taip pat, apie jo nagrinėjimo laiką, nebuvo sudaryta galimybė rungimosi principo įgyvendinimui, todėl buvo pažeistos CPK 12 straipsnio nuostatos.Ieškovas – viešąjį interesą byloje ginantis Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atsakovo G. R. atskirąjį skundą atmesti.Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, kad atsakovas G. R. nepagrįstai kvestionuoja ieškinio reikalavimo pagrindimo tikėtinumą. Ieškovas atsiliepime nurodo, kad Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu nustačius konkretų nusikalstama veika padarytos žalos dydį bei nusikalstamą veiką padariusį asmenį, ieškovo ieškinys laikytinas pagrįstu.Remdamasis teismų praktika ieškovas pažymi, kad atsakovo G. R. turtas yra panašios vertės kaip ir jam pareikšto ieškinio dydis, todėl šiuo atveju tikimybė, jog atsakovas ieškovo atžvilgiu gali elgtis nesąžiningai, yra didesnė nei tuo atveju, kai pasekmės nėra reikšmingai keičiančios asmens turtinę padėtį. Ieškovas taip pat pažymi, kad siekdamas paneigti tokią išvadą atsakovas galėjo pateikti papildomų duomenų, tačiau to nepadarė. Atsiliepimu taip pat nesutinkama ir su atsakovo atskirojo skundo teiginiu, kad ieškovo ieškinys dėl žalos atlyginimo turėtų būti nagrinėjamas arbitraže. Ieškovas nurodo, kad jo pareikštas ieškinys yra kilęs ne iš komercinio ginčo, bet iš nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, todėl sutarties nuostatos dėl arbitražinio nagrinėjimo negali būti taikomos. Ieškovas pažymi ir tai, kad jis yra viešąjį interesą ginantis prokuroras, o ne koncesijos sutarties šalis.

Atsakovo G. R. atskirasis skundas netenkinamas.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).Kaip jau minėta, Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 23 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą, kuriuo buvo patenkintas Šiaulių apygardos prokuroro civilinis ieškinys ir Š. miesto savivaldybės naudai iš VšĮ „P“ ir G. R. solidariai priteista 63 703,70 Eur turtinei žalai atlyginti, ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 23 d. nutartyje pažymėta, kad Š. miesto savivaldybė ir VšĮ „P“ 2006 m. birželio 8 d. pasirašė (duomenys neskelbtini) koncesijos suteikimo sutartį (toliau – koncesijos sutartis), kurios 33.3 punkte numatyta, jog ginčai kylantys iš sutarties, pirmiausia sprendžiami derybų būdu, o remiantis 33.4 punktu – ginčai sprendžiami arbitraže. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo nuomone pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą turi išsiaiškinti, ar ginčo šalių sudarytas arbitražinis susitarimas galioja ir atsisakyti priimti ieškinį dėl tų reikalavimų, dėl kurių nagrinėjimo arbitraže šalys yra sudariusios galiojantį arbitražinį susitarimą.Atsakovo G. R. teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo G. R. turtui neįvertino ieškovo ieškinio pagrįstumo, o būtent, neįvertino to, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo galimai turėtų būti nagrinėjamas arbitraže, kaip tai numato koncesijos sutartis. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo, pažymi, kad į klausimą, ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atliekamas tik preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas, kuris nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą.Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad preliminarus Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro civilinio ieškinio pagrįstumas byloje jau buvo įvertintas. Laikinosios apsaugos priemonės žemesnės instancijos teismo nutartimi buvo pritaikytos ne VšĮ „P“, bet G. R., kuris nėra atsakovo nurodomos koncesijos sutarties šalimi, jam taikoma deliktinė atsakomybė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi pripažinta, kad D. R. buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir, kad nusikalstama veika Š. miesto savivaldybei padarė didelę žalą. Tuo pagrindu Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras 2017 m. gegužės 25 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuris buvo išnagrinėtas pirmosios instancijos teisme ir Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu patenkintas. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 23 d. nutartimi minėtas Šiaulių apygardos teismo sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taigi ieškovo byloje pareikštas ieškinys atitinka preliminaraus pagrįstumo sąlygą.Antra sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui - tai reali grėsmė būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui konstatuoti leidžia aplinkybė, jog ieškiniu pareikšta reikalavimų suma atsakovui G. R. laikytina didele. Atsakovas G. R. atskirajame skunde teigia, kad skundžiamą nutartį priėmęs teismas nepateikė jokių argumentų, dėl kurių ieškiniu prašoma priteisti suma atsakovui G. R. laikytina didele ir kokia dėl to kyla grėsmė galimai ieškovui palankaus sprendimo atveju. Iš skundžiamos nutarties matyti, jog teismas, spręsdamas dėl ieškiniu prašomos priteisti sumos dydžio atsakovui rėmėsi ieškovo pateiktu VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu. Nors atsakovo G. R. teigimu teismas išsamiai neįvertino atsakovo turtinės padėties, pažymėtina, jog atsakovas su atskiruoju skundu nepateikė jokių su jo turtine padėtimi susijusių argumentų bei įrodymų (CPK 178 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismas taip pat remiasi VĮ „Registrų centras“ išraše nurodyta informacija, iš kurios matyti, kad atsakovui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto vertė ir ieškiniu prašoma priteisti suma, yra panašios. Todėl, atsižvelgiant į šiuos duomenis sutiktina su žemesnės instancijos teismo argumentu, kad ieškinio suma atsakovui G. R. laikytina didele. Kita vertus, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė per se (liet. pati savaime) negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018 ir kt.).Atsakovas G. R. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu, kuris buvo pakeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Teismo vertinimu, šios nusikalstamos veikos pobūdis leidžia iš dalies charakterizuoti atsakovo asmenybę sąžiningumo aspektu bei spręsti dėl galimo atsakovo nesąžiningumo ir siekio vengti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo šioje byloje vykdymo. Kaip minėta, įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo konstatuota, kad G. R. nusikalstama veika padarė Š. miesto savivaldybei didelę - 63 703,66 Eur žalą, o ta aplinkybė, jog atsakovas iš esmės negali ginčyti žalos padarymo fakto taip pat didina tikimybę, jog ieškovo atžvilgiu atsakovas gali elgtis nesąžiningai. Ieškovo atsiliepime į atskirąjį skundą pagrįstai pažymima ir tai, kad tikimybė, jog atsakovas ieškovui palankaus sprendimo priėmimo atveju elgsis nesąžiningai tuo atveju kai jo turtas yra artimas ieškiniu prašomai priteisti sumai, yra didesnė, nei kai ši suma esmingai nekeičia atsakovo turtinės padėties. Apeliacinės instancijos nuomone, šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą manyti, kad nepritaikius atsakovo G. R. turtui laikinųjų apsaugos priemonių, kyla grėsmė, kad galimai ieškovui palankaus sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar net tapti neįmanomu. Paminėtina, jog žemesnės instancijos teismo nutartimi atsakovui G. R. buvo pritaikytos mažiausiai jo teises varžančios laikinosios apsaugos priemonės – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, taigi atsakovas G. R. turi teisę jam nuosavybės teise priklausantį turtą valdyti ir juo naudotis. Atsakovo G. R. atskirajame skunde taip pat teigiama, kad žemesnės instancijos teismui išsprendus klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešus apie tai atsakovui, buvo pažeistas rungimosi principas (CPK 12 straipsnis). Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas su šiuo atsakovo atskirojo skundo argumentu nesutinka. Remiantis CPK 147 straipsnio 1 dalimi, pranešti atsakovui apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimą yra teismo teisė, bet ne pareiga. Atsakovas G. R., nesutikdamas su žemesnės instancijos teismo nutartimi turėjo teisę dėl jos paduoti atskirąjį skundą, jis šia teise pasinaudojo, todėl pagrindo konstatuoti teismo padarytą CPK pažeidimą, nėra.Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti ginčijamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartį ir ją papildančią 2018 m. balandžio 10 d. nutartis palikti nepakeistas.