Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

išteisintajam V. D., jo gynėjams advokatams Eglei Damulevičiūtei-Jakimavičienei ir Aisčiui Damulevičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo G. R. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo G. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda.

Iš G. R. priteista atlyginti 63 703,70 Eur (219 956,15 Lt) Šiaulių miesto savivaldybei.

G. R. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

V. D. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 229 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. R. nuteistas už tai, kad jis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, o būtent:

G. R., būdamas valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) „P (duomenys pakeisti)“, specialiai įsteigtos vykdyti ūkinę komercinę veiklą, susijusią su A (duomenys pakeisti) multifunkcinio komplekso eksploatavimu ir Koncesijos sutarties įsipareigojimų vykdymu, generalinis direktorius, turintis teisę veikti šios įmonės vardu ir teikiantis viešąsias paslaugas pagal Koncesijos sutartį – koncertų, sporto, kultūros, meno, muzikos ir kitokių renginių organizavimo paslaugas Šiaulių miesto, regiono ir visos Lietuvos įvairioms vartotojų grupėms, bei Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006-06-29 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2006-06-29 būdamas paskirtas A multifunkcinio komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties vykdymo priežiūros komisijos (toliau – Komisija) nariu, pažeisdamas 2006-06-08 A multifunkcinio komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Koncesijos sutartis), pasirašytos jo ir Šiaulių miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) G. M., 14.7 punktą, numatantį, kad „Koncesininkas turi teisę atlikti Investicijų plane nenumatytas investicijas ir remontą, jei tai yra susiję su avarine situacija arba ūkine veikla ir apie šias investicijas ir remontą Koncesininkas nedelsdamas informuoja ir suderina tai su Savivaldybe, o visas kitas investicijas ar remontą, jei tai nėra numatyta Investicijų plane, nėra susiję su ūkine veikla arba avarine situacija, Koncesininkas turi iš anksto suderinti su savivaldybe“, pažeisdamas 14.8 punktą, numatantį, kad Savivaldybės pritarimas nereikalingas „vienkartinėms nenumatytoms investicijoms bei remontui, kuriems reikalingos lėšos neviršija 50 000 litų. Koncesininkas neskaido didelių investicijų, t.y. investicijų, kurių suma viršija 50 000 litų, į mažas dalis tam, kad galėtų pasinaudoti šia išimtimi“, pažeisdamas Komisijos darbo reglamentą, patvirtintą Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2007-11-22 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011-05-26 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), numatantį, kad Komisija kontroliuoja koncesijos sutarties vykdymą, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi kaip VšĮ “P“ steigėjas ir dalininkas, neinformuodamas Savivaldybės, negaudamas jos pritarimo ir suderinimo, kaip Komisijos narys neinformuodamas kitų Komisijos narių, gautas pajamas (įskaitant Savivaldybės mokamą koncesijos mokestį) iš ūkinės komercinės veiklos, susijusios su A multifunkcinio komplekso eksploatavimu, panaudojo ne viešiems interesams (visuomenės poreikiams) tenkinti, o investavo sudarydamas vertybinių popierių pirkimo sutartis, t. y. nuo 2010-02-23 iki 2010-10-01 tarp AB banko „S (duomenys pakeisti)“ ir VšĮ “P“ sudarė penkiolika indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių (2010-02-23 Nr. S000687 – 20 000 Lt sumai, 2010-02-23 Nr. S000688 – 20 000 Lt sumai, 2010-02-23 Nr. S000689 – 20 000 Lt sumai, 2010-02-23 Nr. S000690 – 10 000 Lt sumai, 2010-03-15 Nr. S001807 – 20 000 Lt sumai, 2010-03-15 Nr. S001808 – 20 000 Lt sumai, 2010-03-15 Nr. S001810 – 10 000 Lt sumai, 2010-09-15 Nr. S001846 – 30 000 Lt sumai, 2010-09-15 Nr. S001847 – 20 000 Lt sumai, 2010-09-15 Nr. S003005 – 50 000 Lt sumai, 2010-10-01 Nr. S001848 – 20 000 Lt sumai, 2010-10-01 Nr. S003003 – 20 000 Lt sumai, 2010-10-01 Nr. S003004 – 20 000 Lt sumai, 2010-10-01 Nr. S003009 – 20 000 Lt sumai ir 2010-10-01 Nr. S003010 – 20 000 Lt sumai), iš viso 320 000 Lt sumai, taip tyčia skaidydamas į mažesnes, 50 000 Lt neviršijančias dalis, kad išvengtų Savivaldybės pritarimo, apie tokias investicijas neinformavo kitų Komisijos narių, o 2010-05-11 Komisijos posėdyje svarstant 2009 m. audito ataskaitą nurodė, kad 2009-12-31 įmonės skola tiekėjams buvo 293 535 Lt, prognozavo, kad 2010 metais pajamos ir pelnas bus mažesni ir melagingai nurodė, kad trūksta apyvartinių lėšų.

Tęsdamas savo neteisėtus veiksmus, G. R., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, neinformuodamas Savivaldybės, negaudamas jos pritarimo ir suderinimo, kaip Komisijos narys neinformuodamas kitų Komisijos narių, gautas pajamas (įskaitant Savivaldybės mokamą koncesijos mokestį) iš ūkinės komercinės veiklos, susijusios su A multifunkcinio komplekso eksploatavimu, panaudojo ne viešiems interesams (visuomenės poreikiams) tenkinti, o investavo sudarydamas vertybinių popierių pirkimo sutartis, t. y. nuo 2011-03-03 iki 2011-09-22 tarp AB banko “S“ ir VšĮ “P“ sudarė tris indėlio sertifikato įsigijimo sutartis (2011-03-03 Nr. S007021 – 30 000 Lt sumai, 2011-03-03 Nr. S006917 – 20 000 Lt sumai ir 2011-03-03 Nr. S006918 – 20 000 Lt sumai), iš viso 70 000 Lt sumai, ir tris obligacijų pasirašymo sutartis (2011-03-25 Nr. FO20110325S990002 – 49 961,75 Lt sumai, 2011-09-22 Nr. FO20110922S990003 – 49 997,20 Lt sumai ir 2011-09-22 Nr. FO20110922S990004 – 49 997,20 Lt sumai), iš viso 149 956,15 Lt sumai, taip tyčia skaidydamas į mažesnes, 50 000 Lt neviršijančias dalis, kad išvengtų Savivaldybės pritarimo, apie tokias investicijas neinformavo kitų Komisijos narių, o Komisijos posėdžiuose svarstant audito ataskaitas ir koncesijos mokestį už 2011 metus bei vėlesniuose Komisijos posėdžiuose aiškino, kad tai yra sąnaudos, nemažinančios pelno ir koncesijos mokesčiui nedaro įtakos, nors ilgalaikio finansinio turto sąskaitoje apskaitomos AB banko “S“ obligacijos – 149 956,15 Lt bei indėlių sertifikatai 70 000 Lt rengiant finansines ataskaitas už 2011 metus buvo nurašyti, mažinant Įstaigos finansinį turtą bei veiklos rezultatą, t. y. priskirtos prie nuostolių, kas turėtų reikšmės skaičiuojant koncesijos mokestį. Tokiu būdu, G. R. piktnaudžiaujant tarnyba ir nesuderintoms investicijoms panaudotų lėšų neskiriant tiesioginei veiklai vykdyti, įsiskolinimams padengti bei neatgavus AB banko “S“ obligacijų 149 956,15 Lt sumai bei indėlių sertifikatų 70 000 Lt sumai, šį finansinį turtą nurašius, mažinant VšĮ “P“ finansinį turtą bei veiklos rezultatą, taip tyčia netinkamai vykdant Koncesijos sutartį, G. R. atstovaujama VšĮ “P“, nepagrįstai prisiimdama investavimo riziką, neteisėtai įsigijo finansinio turto 219 956,15 Lt sumai ir jį prarado, apie tai neinformavo Šiaulių miesto savivaldybės ir dėl tokių G. R. tyčinių neteisėtų veiksmų Šiaulių miesto savivaldybei padaryta didelė turtinė žala, nes dėl jo veiksmų nepagrįstai ir neteisėtai panaudota bei negrąžinta Šiaulių miesto savivaldybei 219 956,15 Lt, ir dėl to buvo pažemintas valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardas, diskredituota A multifunkcinio komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties vykdymo programa.

G. R. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje.

G. R. buvo kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, viešosios įstaigos “P“, specialiai įsteigtos vykdyti ūkinę komercinę veiklą, susijusią su A multifunkcinio komplekso eksploatavimu ir Koncesijos sutarties įsipareigojimų vykdymu, steigėjas, dalininkas ir generalinis direktorius, turintis teisę veikti šios įmonės vardu ir teikiantis viešąsias paslaugas pagal Koncesijos sutartį – koncertų, sporto, kultūros, meno, muzikos ir kitokių renginių organizavimo paslaugas Šiaulių miesto, regiono ir visos Lietuvos įvairioms vartotojų grupėms, bei Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006-06-29 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2006-06-29 būdamas paskirtas Komisijos nariu, pažeisdamas A multifunkcinio komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties vykdymo priežiūros komisijos darbo reglamentą, patvirtintą Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2007-11-22 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011-05-26 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), numatantį, kad Komisija kontroliuoja koncesijos sutarties vykdymą, pažeisdamas Koncesijos sutarties, pasirašytos jo ir Šiaulių miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) G. M., 9.3 punktą, numatantį, kad Koncesininkas siekia, kad pastatas ir įrengimai būtų eksploatuojami ir valdomi efektyviai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo (toliau – Koncesijų įstatymas) 8 straipsnį, numatantį, kad koncesininkui perduotas turtas turi būti valdomas ir (ar) naudojamas taip, kad būtų tenkinami ne vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas tarnautų visuomenės poreikiams, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnyje įtvirtintus visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo principus, pažeisdamas Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kad VšĮ steigėju gali būti tik iš šios įstaigos veiklos nesiekiantis sau naudos asmuo, pažeisdamas Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų, 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, įpareigojančias nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti savo tarnybines pareigas, teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto, elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti bei draudžiančias dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia ar gali sukelti interesų konfliktą, nuo 2007-01-29 iki 2011-06-14 piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas sau ir kitiems asmenims turtinės ir kitokios asmeninės naudos, t. y.:

G. R. 2007-07-23 sudarė nuomos sutartis su UAB „B (duomenys pakeisti)“, UAB „G (duomenys pakeisti)“ ir UAB „M (duomenys pakeisti)“, kurių akcininkas yra VšĮ “P“ kitas steigėjas ir dalininkas D. B.. 2007 metais visoms šioms įmonėms buvo nustatytas 28 Lt už m² nuomos mokestis, kuris buvo panašus, kaip ir nustatytas kitiems nuomininkams. 2008 metais šioms įmonėms nuomos mokestis buvo sumažintas iki 10,11 Lt už m² (UAB “B“ – 10,13 Lt), kuris buvo 2-3 kartus mažesnis nei kitiems nuomininkams 2008 metais nustatytas nuomos mokestis. 2009 metais šioms įmonėms nuomos mokestis buvo sumažintas iki 5,01 Lt už m² (UAB “B“ – 5,02 Lt), kuris buvo 2-6 kartus mažesnis nei kitiems nuomininkams 2009 metais nustatytas nuomos mokestis. Tokiais savo veiksmais G. R., pažeisdamas Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kad VšĮ steigėju gali būti tik iš šios įstaigos veiklos nesiekiantis sau naudos asmuo, siekė naudos VšĮ “P“ steigėjui ir dalininkui D. B., esančiam minėtų bendrovių akcininku, sudarydamas jo bendrovėms palankesnes nuomos sąlygas, nustatydamas mažesnį nei kitiems nuomininkams, taip pat ir Šiaulių miesto savivaldybės biudžetinėms įstaigoms, nuomos mokestį, taip UAB “B“, UAB “G“ ir UAB “M“ sudarydamas geresnes konkurencines sąlygas, galimybes gauti didesnį pelną bei dividendus akcininkams.

Be to, G. R. su D. B. būdamas VšĮ “P“ steigėjas, dalininkas ir generalinis direktorius, veikiantis šios įstaigos vardu, pirkdamas prekes ir paslaugas, reikalingas A multifunkcinio komplekso pastatui įrengti ir investicijoms, pagal Koncesijos sutarties 15.1.2 punktą turėdamas vadovautis investicijoms keliamais kokybės ir ekonominio efektyvumo reikalavimais, turėdamas vengti interesų konflikto, elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, kaip VšĮ “P“ steigėjas negalėdamas siekti sau ir kitam dalininkui D. B. naudos iš šios viešosios įstaigos veiklos, atlikdamas investicijas 2007-2008 metų laikotarpiu, dalį darbų ir paslaugų pirko iš UAB “M“, kurios akcininkas ir savininkas yra D. B., 304 124,54 Lt sumai ir iš UAB “G“, kurios akcininkas yra D. B., 283 869,13 Lt sumai, be to, 2008-09-28 pirko automobilį „NISSAN MURANO“ iš UAB “G“, kurios akcininkas yra D. B. už 138 000,00 Lt, taip sudarydamas sąlygas šioms bendrovėms gauti užsakymus, pajamas ir pelną bei dividendus akcininkui D. B. iš VšĮ “P“ veiklos, ir tokiu būdu siekė naudos VšĮ “P“ steigėjui ir dalininkui D. B. iš šios įstaigos veiklos.

Be to, G. R., būdamas VšĮ “P“ steigėjas, dalininkas ir generalinis direktorius, veikiantis šios įstaigos vardu, taip pat su motina J. R. būdami UAB „R (duomenys pakeisti)“ akcininkais, atitinkamai turintys 57 proc. ir 43 proc. akcijų, o G. R. sutuoktinei A. R. einant UAB “R“ komercijos direktorės pareigas, 2008-09-03 VšĮ “P“ vardu sudarė Negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini, Šiauliai) nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB “R“. Pagal sutartį numatyta, kad patalpos bus naudojamos grožio salonui Mini SPA centrui „A (duomenys pakeisti)“. 2008 metais UAB “R“ nustatytas nuomos mokestis – 10,15 Lt už m² – buvo 2-3 kartus mažesnis nei kitiems nuomininkams 2008 metais nustatytas nuomos mokestis. 2009 metais UAB “R“ nuomos mokestis buvo nustatytas 11,90 Lt už m², po ko per kelis kartus 2009 metais buvo sumažintas iki 1,84 Lt už m², t. y. nustatytas nuomos mokestis buvo 2-15 kartų mažesnis nei kitiems nuomininkams 2009 metais nustatytas nuomos mokestis. 2010 ir 2011 metais UAB “R“ nuomos mokestis liko 1,84 Lt už m² ir buvo 3-15 kartų mažesnis nei kitiems nuomininkams 2010-2011 metais nustatytas nuomos mokestis.

G. R. VšĮ “P“ vardu su savo sūnumi M. R. 2007-07-09 sudarė vadybininko darbo sutartį Nr. 08, pasirašė sutarties pakeitimus dėl darbo sąlygų ir apmokėjimo bei 2011-05-30 sudarė Transporto priemonės, neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, nuomos sutartį Nr. ANS 2011/01, pagal kurią M. R. išnuomojo jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „BMW D.3 530“, v/n (duomenys neskelbtini), VšĮ “P“ už 1 058,83 Lt nuomos mokestį, o VšĮ “P“ įsipareigojo mokėti nustatyto dydžio nuompinigius bei apmokėti automobilio eksploatavimo išlaidas, įskaitant tepalų keitimą, už padangas, ratų montavimą ir keitimą, stovėjimą saugojimo aikštelėje, plovimą, TPVCA ir CASCO draudimą, po ko M. R., kaip VšĮ “P“ vadybininkas, naudojosi jo paties išnuomotu automobiliu. Tokiu būdu G. R., pažeisdamas Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1-3 punktų ir 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, priėmė sprendimus, kurie kelia interesų konfliktą, ir naudojosi pareigomis asmeninei (šeimos) naudai gauti, t. y. savo šeimos verslo bendrovei (eliminuoti UAB “R“ išlaidas patalpų nuomai, kartu sudaryti jai geresnes konkurencines sąlygas, galimybes gauti didesnį pelną ir pan.) ir šeimos nariams (sau ir motinai – užtikrinant UAB “R“ pelningumą, sudarant galimybes gauti akcininkams priklausančius dividendus, sutuoktinei – turėti nuolatinį gerai apmokamą darbą; sūnui – turėti apmokamą darbą, socialines garantijas ir gauti nuomos mokestį už jo asmeninį automobilį, kurį ir toliau naudojo darbe).

Be to, G. R., būdamas VšĮ “P“, specialiai įsteigtos vykdyti ūkinę komercinę veiklą, susijusią su A multifunkcinio komplekso eksploatavimu ir Koncesijos sutarties įsipareigojimų vykdymu, generalinis direktorius, turintis teisę veikti šios įmonės vardu ir teikiantis viešąsias paslaugas pagal Koncesijos sutartį – koncertų, sporto, kultūros, meno, muzikos ir kitokių renginių organizavimo paslaugas Šiaulių miesto, regiono ir visos Lietuvos įvairioms vartotojų grupėms, bei Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006-06-29 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2006-06-29 būdamas paskirtas Komisijos nariu, pažeisdamas Koncesijos sutarties, pasirašytos jo ir Šiaulių miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) G. M., 9.3 punktą, numatantį, kad Koncesininkas siekia, kad pastatas ir įrengimai būtų eksploatuojami ir valdomi efektyviai, pažeisdamas šios sutarties 14 straipsnį, kuriame numatyta, kad Koncesininkas įsipareigoja vykdyti darbus ir panaudoti investicijas nereikalaudamas papildomo atlyginimo iš savivaldybės, kad pastato įrengimas, investicijos atliekamos koncesininko rizika, nesikreipiant finansinės pagalbos į savivaldybę, kad visus remontus, išskyrus kapitalinį remontą, Koncesininkas atlieka savo sąskaita, neracionaliai naudodamas A multifunkcinio komplekso turtą ir neracionaliai atlikdamas investicijas, kasmet svarstant audito išvadas, neinformuodamas Komisijos apie savo ir kito VšĮ “P“ steigėjo ir dalininko D. B. asmeninį suinteresuotumą gauti naudos vykdant Koncesijos sutartį, prašė Komisijos palikti investicijoms pelną, kuris susidarydavo tik į pajamas įskaičiuojant Šiaulių miesto savivaldybės mokamą koncesijos mokestį, nors pagal Koncesijos sutarties 3 priede numatytą koncesijos mokesčio paskaičiavimo lentelę, koncesijos mokestis turėjo būti tokio dydžio, kad įmonės veikla būtų su lygiu pajamų ir išlaidų balansu, t.y. nei pelninga, nei nuostolinga. Tokiu būdu už 2007-2010 metais gautą 2 525 972,00 Lt koncesijos mokestį turėjo būti gauta 602 890,00 Lt koncesijos mokesčio, t. y. iš Šiaulių miesto savivaldybės 2007-2010 metais buvo neteisėtai gautas 1 923 082 Lt koncesijos mokestis.

Tokiais savo neteisėtais veiksmais, nesilaikydamas įstatymų reikalavimų, kad koncesininkui perduotas turtas turi būti valdomas ir (ar) naudojamas taip, kad būtų tenkinami ne vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas tarnautų visuomenės poreikiams, pažeisdamas įtvirtintus visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo principus, nesilaikydamas reikalavimo, kad VšĮ steigėjas negali siekti sau naudos iš šios įstaigos veiklos, pažeisdamas įstatymų nuostatas, įpareigojančias nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti savo tarnybines pareigas, teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto, elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti bei draudžiančias dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia ar gali sukelti interesų konfliktą, G. R., būdamas valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, VšĮ “P“ steigėjas, dalininkas ir generalinis direktorius, turintis teisę veikti šios įmonės vardu ir teikiantis viešąsias paslaugas, nesilaikydamas 2006-03-31 ir 2006-04-03 derybų protokoluose Nr. VAK-189 ir Nr. VAK-193 savo paties išsakyto tikslo – dirbti pelningai, ir todėl peržiūrėti koncesijos mokestį kiekvienais metais atsižvelgiant į veiklos rezultatus, tikintis, kad 2008 metais nereikės mokėti koncesijos mokesčio, neracionaliai tvarkydamas turtą, siekdamas iš VšĮ “P“ veiklos naudos sau, savo šeimos nariams ir kitam viešosios įstaigos steigėjui, nesiekdamas gauti kuo didesnių pajamų iš nuomos, VšĮ “P“ patiriant išlaidas G. R. sūnaus darbo užmokesčiui ir jo automobilio nuomai, darydamas investicijas nesilaikydamas ekonominio efektyvumo reikalavimų bei pirkdamas prekes ir paslaugas iš įmonių, kurių akcininkas yra vienas iš viešosios įstaigos steigėjų, prašydamas Savivaldybės lėšų investicijoms, kurias turėtų atlikti VšĮ “P“ lėšomis, neinformuodamas Savivaldybės apie visas svarbias aplinkybes, taip pat ir apie savo bei kito VšĮ “P“ steigėjo ir dalininko D. B. asmeninį suinteresuotumą gauti naudos vykdant Koncesijos sutartį, Komisijos posėdžių metu neteisingai aiškindamas, kad koncesijos mokestis nustatytas visam sutarties laikotarpiui, nesiekdamas veikti pelningai, kad nereikėtų mokėti koncesijos mokesčio Savivaldybei ir taip siekdamas VšĮ “P“ gauti kuo didesnį koncesijos mokestį iš Savivaldybės, Komisijai 2008 metais neapsvarsčius 2007 metais sumokėto koncesijos mokesčio ir dėl to Šiaulių miesto savivaldybei 2007 metais sumokėjus 663 038,00 Lt (be PVM) koncesijos mokesčio, nors turėjo būti apskaičiuota ir sumokėta 245 640,00 Lt (be PVM), t. y. turėjo būti sumokėtas 417 398,00 Lt (be PVM) mažesnis koncesijos mokestis, 2009 metais neapsvarsčius 2008 metais sumokėto koncesijos mokesčio ir dėl to Šiaulių miesto savivaldybei 2008 metais sumokėjus koncesininkui 629 085,00 Lt (be PVM) koncesijos mokesčio, nors turėjo būti apskaičiuota ir sumokėta 90 773,00 Lt (be PVM), t. y. turėjo būti sumokėtas 538 312,00 Lt (be PVM) mažesnis koncesijos mokestis, 2010 metais neapsvarsčius 2009 metais sumokėto koncesijos mokesčio ir dėl to Šiaulių miesto savivaldybei 2009 metais sumokėjus 620 361,00 Lt (be PVM) koncesijos mokesčio koncesininkui, nors koncesijos mokestis neturėjo būti mokamas, t. y. 2009 metais neturėjo būti mokamas 620 361,00 Lt (be PVM) koncesijos mokestis, 2011 metais neapsvarsčius 2010 metais sumokėto koncesijos mokesčio ir dėl to Šiaulių miesto savivaldybei 2010 metais sumokėjus 613 488,00 Lt (be PVM) koncesijos mokesčio koncesininkui, nors turėjo būti apskaičiuota ir sumokėta 266 477,00 Lt (be PVM), t. y. turėjo būti sumokėtas 347 011,00 Lt (be PVM) mažesnis koncesijos mokestis, Šiaulių miesto savivaldybė patyrė didelės turtinės žalos, nes nepagrįstai sumokėjo 1 923 082,00 Lt didesnį koncesijos mokestį, buvo sumenkintas Šiaulių miesto savivaldybės autoritetas, pažemintas valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardas.

Šiaulių apygardos teismo 2015-12-18 nuosprendžiu G. R. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

V. D. buvo kaltinamas pagal BK 229 straipsnį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) tuo, kad jis netinkamai atliko tarnybines pareigas, o būtent:

V. D., būdamas valstybės tarnautojas, t. y. nuo 2008-12-22 iki 2011-03-24 ir nuo 2011-04-26 iki 2013-10-10 Šiaulių miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) bei Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009-02-26 sprendimu Nr. T-66 paskirtas Komisijos pirmininku nuo 2009-02-26 iki 2011-06-14 Šiaulių miesto savivaldybėje, esančioje Vasario 16-osios g. 62, Šiauliuose, dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas, t. y. pagal Komisijos darbo reglamentą, patvirtintą Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2007-11-22 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011-05-26 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas atsakingas už Komisijos funkcijų vykdymą, privalėdamas kontroliuoti Koncesijos sutarties, pasirašytos Šiaulių miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) G. M. ir VšĮ “P“ generalinio direktoriaus G. R., vykdymą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 8 punkto ir 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, numatančias, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama įstatymų viršenybės, atsakomybės už priimtus sprendimus principais, numatančius valstybės tarnautojo prievolę deramai atlikti savo pareigas, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, pažeisdamas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 1 ir 5 punktų nuostatas, numatančias, kad savivaldybės administracijos direktorius tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais bei savivaldybės tarybos nustatyta tvarka administruoja savivaldybės biudžeto asignavimus ir kitus piniginius išteklius, organizuoja savivaldybės biudžeto vykdymą ir atsako už savivaldybės ūkinę ir finansinę veiklą, pažeisdamas Koncesijos sutarties 10.1. punkto nuostatą, numatančią, kad koncesijos mokestis yra peržiūrimas kiekvienais koncesinės veiklos metais, taip pat pažeisdamas Komisijos darbo reglamento 5.1 ir 6 punktų nuostatas (darbo reglamento 2011-05-26 redakcijos 5.2 ir 10 punktų nuostatas), numatančias, kad viena iš Komisijos funkcijų – kiekvienais koncesinės veiklos metais iš naujo apsvarstyti koncesijos mokestį, kad komisijos darbą organizuoja šios Komisijos pirmininkas, kuris yra atsakingas už jos funkcijų vykdymą, kaip Komisijos pirmininkas nesiėmė veiksmų, kad nebūtų pažeisti ankščiau išvardytų teisės aktų reikalavimai, organizuodamas Komisijos darbą neįtraukė į darbotvarkę ir nekėlė klausimo dėl koncesijos mokesčio apsvarstymo, nepakankamai įsigilino į paskirtą atlikti darbą, neišsiaiškino, kaip pagal Koncesijos sutarties 10 punktą ir šios sutarties 3 priedą apskaičiuojamas koncesijos mokestis, neišsiaiškino, kas gali priimti sprendimą dėl koncesininko grynojo pelno panaudojimo ir tokiu būdu Komisija 2009 metais neapsvarstė 2008 metais sumokėto koncesijos mokesčio ir dėl to Šiaulių miesto savivaldybė 2008 metais sumokėjo koncesininkui 629 085,00 Lt (be PVM) koncesijos mokesčio, nors turėjo būti apskaičiuota ir sumokėta 90 773,00 Lt (be PVM), t. y. turėjo būti sumokėtas 538 312,00 Lt (be PVM) mažesnis koncesijos mokestis, 2010 metais neapsvarstė 2009 metais sumokėto koncesijos mokesčio ir dėl to Šiaulių miesto savivaldybė 2009 metais sumokėjo 620 361,00 Lt (be PVM) koncesijos mokesčio koncesininkui, nors koncesijos mokestis neturėjo būti mokamas, t. y. 2009 metais, neturėjo būti mokamas 620 361,00 Lt (be PVM) koncesijos mokestis, 2011 metais neapsvarstė 2010 metais sumokėto koncesijos mokesčio ir dėl to Šiaulių miesto savivaldybė 2010 metais sumokėjo 613 488,00 Lt (be PVM) koncesijos mokesčio koncesininkui, nors turėjo būti apskaičiuota ir sumokėta 266 477,00 Lt (be PVM), t. y. turėjo būti sumokėtas 347 011,00 Lt (be PVM) mažesnis koncesijos mokestis. Tokiu būdu V. D. netinkamai atlikus savo pareigas, valstybė ir Šiaulių miesto savivaldybė patyrė didelės turtinės ir neturtinės žalos, nes Šiaulių miesto savivaldybė nepagrįstai sumokėjo 1 505 684,00 Lt didesnį koncesijos mokestį, buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, atsakomybės už priimtus sprendimus principai, iškreipta Koncesijos mokesčio apskaičiavimo tvarka, sumenkintas Šiaulių miesto savivaldybės autoritetas ir įvaizdis visuomenėje, diskredituotas valstybės tarnautojo vardas.

Šiaulių apygardos teismo 2015-12-18 nuosprendžiu V. D. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 229 straipsnį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nuteistasis G. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015-12-18 nuosprendžio dalis, kuriomis jis nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, taip pat iš jo priteista 63 703,70 Eur Šiaulių miesto savivaldybei, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliantas tvirtina, kad teismas vertino byloje surinktus įrodymus pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, o skundžiamas nuosprendis priimtas nesilaikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.6 punkto reikalavimų. Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tik gynybos iniciatyva į teisiamuosius posėdžius buvo kviečiami liudytojai ir renkami rašytiniai įrodymai, kurie paneigė prokuroro suformuluotą kaltinimą, tačiau teismas nevertino pateiktų įrodymų ar vertino juos paviršutiniškai. Palyginus nusikaltimo padarymo aplinkybių aprašymą, pateiktą skundžiamame nuosprendyje, su prokuroro 2013-12-06 surašyto civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo dalimi, susijusia su indėlių sertifikatų ir obligacijų įsigijimu AB banke “S“, matyti, kad procesinių dokumentų turinys yra analogiškas, kas rodo teismo šališkumą.

G. R. nesutinka su teismo išvada, kad apelianto inkriminuotas nusikaltimas yra iš dalies įrodytas jo parodymais. Nuteistasis baudžiamajame procese nurodė, kad investicijos, skirtos pastatui ar remontui, buvo numatytos Koncesijos sutartimi, kurioje nepasisakoma dėl įmonės lėšų laikymo. Indėlių sertifikatai ir obligacijos buvo perkamos mažesnėmis pinigų sumomis ne dėl to, kad būtų išvengta kontrolės, tačiau dėl ekonominių priežasčių, t. y. kad per einamus metus dalį sutarčių (esant būtinumui) būtų galima nutraukti, o pagal nenutrauktas sutartis neprarasti palūkanų. Vertybinių popierių įgijimas buvo traktuojamas kaip pinigų laikymo finansinis mechanizmas, bet ne kaip investicijos Koncesijos sutarties prasme. Apeliaciniame skunde cituojamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.34 straipsnio 2 dalies nuostatos, Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio nuostatos, Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 8 dalies nuostatos ir teigiama, kad šiuose įstatymuose nėra reglamentuoti vertybinių popierių įgijimo ar apyvartinių lėšų laikymo būdai, o išdėstyta viešųjų įstaigų sąvoka, jų veiklos tikslai ir kt. Todėl minėtais teisės aktais negalima remtis siekiant įrodyti, ar vertybinių popierių įgijimas yra lėšų laikymo būdas, ar ne. G. R. teigimu, jis savo veiksmais siekė uždirbti VšĮ “P“ kuo daugiau lėšų, taip geriau tenkinant visuomenės poreikius. Viešoji įstaiga 2010 m. gavo už indėlių sertifikatus 15 182,75 Lt palūkanų, 2007-2010 m. už dalį laisvų apyvartinių lėšų, laikytų terminuotų indėlių pavidalu, gauta 39 608 Lt palūkanų. Pastarosios aplinkybės nebuvo vertintos nei prokuroro kaltinamajame akte, nei skundžiamame nuosprendyje, nors tai yra panašus bankinis finansinis mechanizmas kaip ir indėlių sertifikatai. Be to, apeliantas, kaip viešosios įstaigos vadovas, turėjo teisę sudaryti inkriminuotas sutartis ir uždirbti papildomų lėšų viešosios įstaigos veiklai, tuo labiau kad teismas pripažino, jog byloje neįrodyta, kad nuteistasis siekė turtinės, asmeninės naudos.

Apeliacinio skundo 4-5 lapuose cituojamos Koncesijos sutarties 14.7 ir 14.8 punktų nuostatos (t. 15, b.l. 109-110) ir nurodoma, kad šie du punktai buvo įtraukti į minėtą sutartį, jog koncesininkas negalėtų be savivaldybės žinios didinti pastato ir kito ilgalaikio turto vertės, nes pasibaigus sutarčiai savivaldybė turėtų koncesininkui kompensuoti pagerinimams ir remontui išleistas lėšas. Arenos pastatas buvo perduotas koncesininkui tik eksploatuoti, tačiau kaip ilgalaikis turtas jis buvo apskaitomas savivaldybės balanse. Tokiu būdu savivaldybė norėjo užsitikrinti, kad Koncesijos sutarties galiojimo laikotarpiu be jos žinios nebus daromi arenos pastato gerinimo darbai ir neatsiras papildomų finansinių išlaidų. G. R. daro tokią išvadą aptardamas Koncesijos sutarties 14.9 punktą. Kita vertus, dėl kitų šios sutarties vykdymo sąlygų yra įtvirtintas koncesininko nepriklausomumas. Be to, per visą Koncesijos sutarties galiojimo laikotarpį iki šiol nė viena iš šalių neinicijavo ginčų sprendimo derybų keliu ar kreipiantis į arbitražą, kuriuos reikėtų spręsti pasinaudojant sutartyje numatytais mechanizmais. Nuteistojo manymu, jis turėjo teisę dalį apyvartinių lėšų laikyti banke kaip terminuotus indėlius, įsigyti indėlių sertifikatus ar obligacijas, o savivaldybė, žinodama šias aplinkybes, neprieštaravo tam. Pabrėžiama, kad VšĮ “P“, vykdydama įstatymų ir Koncesijos sutarties reikalavimus, kiekvienais metais Komisijai teikė nepriklausomo auditoriaus išvadas apie viešosios įstaigos ūkinę finansinę situaciją ir aiškinamuosius raštus, kuriuose atsispindėjo duomenys apie indėlių sertifikatų ar obligacijų įsigijimą. Tokių dokumentų turinys cituojamas apeliacinio skundo 5-6 lapuose (t. 15, b.l. 110-111). Atsižvelgdamas į tai, nuteistasis nesutinka su teismo teiginiu, kad jis neinformavo kitų Komisijos narių apie indėlių sertifikatų ir obligacijų įsigijimus. G. R. teigia, kad jis negalėjo iš anksto numatyti, jog AB bankas “S“ bankrutuos, nes Lietuvos banko ataskaitos apie jo veiklos rezultatus viešai nebuvo skelbiamos. Tokiu būdu 2010-2011 m. įsigyti indėlių sertifikatai buvo apskaityti kaip finansinis turtas, o palūkanos pripažintos uždirbtomis pajamomis. Šių lėšų apskaitymas finansinėse ataskaitose ar jų nurašymas neturėjo įtakos savivaldybei mokamam koncesijos mokesčiui, nes jis per visą laiką nekito. Apelianto teigimu, priešingai nei konstatuojama skundžiamame nuosprendyje, 2011-10-27 specialisto išvada Nr. 5-4/99 ir specialistės R. Černiuvienės paaiškinimai (t. 9, b.l. 122-139, t. 10, b.l. 139-140) nepatvirtina jo kaltės, nes minėti įrodymai pagrindžia, kad indėlių sertifikatų ir obligacijų įgijimas yra finansinės operacijos, kurioms atlikti nereikėjo savivaldybės leidimo ar suderinimo. Be to, į šį klausimą turėjo atsakyti finansų specialistai, o ne teisininkai, tačiau baudžiamajame procese toks klausimas specialių žinių turintiems asmenims nebuvo suformuluotas.

G. R. nurodo, kad jis, siekdamas atgauti lėšas iš bankrutuojančio AB banko “S“, sudarė teisinių paslaugų sutartį su advokatų kontora, kas įrodo, kad apeliantas, kaip viešosios įstaigos vadovas, ėmėsi visų galimų teisinių priemonių siekiant atgauti iš banko lėšas. Nagrinėjamu atveju neatsižvelgta į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015-06-25 priimtą prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-671/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Remdamasis pastarąja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, nuteistasis 2015-12-16 su prašymu kreipėsi į SEB banką dėl draudimo išmokos išmokėjimo už draustus indėlių sertifikatus, iš viso 20 695,42 Eur (70 000 Lt) sumai, ir šie pinigai 2015-12-28 buvo grąžinti viešajai įstaigai. Grąžinti pinigai bus apskaityti viešosios įstaigos balanse, retrospektyviai darant taisymus buhalterinės apskaitose dokumentuose. AB banko “S“ bankroto procedūros metu bus atgautos ir lėšos už obligacijas, kurios taip pat bus apskaitytos VšĮ “P“ balanse. Tokias buhalterines operacijas leidžia atlikti Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas ir poįstatyminiai teisės aktai. Vykdant Koncesijos sutartį, iki šiol Šiaulių miesto savivaldybei nepadaryta jokia turtinė žala. Apie tai bus galima spręsti tik baigiantis aptariamos sutarties galiojimui, kai bus vertinama, kurias investicijas savivaldybė turės kompensuoti viešajai įstaigai, o kada viešoji įstaiga bus skolinga vietos savivaldai. Šiame kontekste pastebima, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi ir 3-4 straipsniais, VšĮ “P“ generalinis direktorius, veikiantis kaip šios įstaigos administracijos vadovas, negali padaryti žalos savivaldybei. Tokią žalą gali padaryti juridinis asmuo kitam juridiniam asmeniui pažeidus Koncesijos sutarties vykdymą. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į minėtas aplinkybes.

G. R. teigimu, byloje surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad Šiaulių arenos koncesijos projektas buvo sėkmingai įgyvendintas. Apeliantas, pagrįsdamas šį teiginį, cituoja 2015 m. atlikto tyrimo „Viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės socialinės ekonominės naudos Šiaulių miestui vertinimas“ išvadas (t. 14, b.l. 171-173) (apeliacinio skundo 9 lapas, t. 15, b.l. 114). Koncesijos sutarties teigiamą poveikį Šiaulių miestui teisiamojo posėdžio metu patvirtino liudytojai V. J., E. V. ir G. M.. Šiaulių miesto savivaldybė, kita savivaldos ar valstybinė institucija nedalyvavo steigiant VšĮ “P“, viešoji įstaiga neturėjo pareigos grąžinti savivaldybei jokių lėšų, o už atliktą darbą pagal Koncesijos sutartį pati savivaldybė mokėjo pastovias koncesijos mokesčio išmokas, kurios tarybos sprendimu buvo numatytos kasmetiniuose savivaldybės biudžetuose. Todėl apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad dėl jo veiksmų buvo nepagrįstai ir neteisėtai panaudota bei negrąžinta Šiaulių miesto savivaldybei 219 956,15 Lt suma, dėl ko buvo pažemintas valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardas, diskredituota A multifunkcinio komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties vykdymo programa.

Apibendrindamas G. R. teigia, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, todėl turi būti priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015-12-18 nuosprendžio dalis, kuriomis G. R. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija), o V. D. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 229 straipsnį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

G. R. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti jį 1 000 MGL (37 660 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šią bausmę subendrinti su Šiaulių apygardos teismo 2015-12-18 nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir G. R. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 1 100 MGL (41 426 Eur) dydžio baudą.

V. D. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 229 straipsnyje, ir nuteisti jį 70 MGL (2 636,20 Eur) dydžio bauda.

Prokuroras taip pat prašo iš G. R. ir V. D. solidariai priteisti 436 076,22 Eur Šiaulių miesto savivaldybei, o iš G. R. priteisti 184 590,52 Eur Šiaulių miesto savivaldybei, įskaitant skundžiamu nuosprendžiu iš G. R. priteistą 63 703,70 Eur sumą.

Prokuroras, nesutikdamas su V. D. išteisinimu, teigia, kad skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodytos byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir jos netinkamai įvertintos, neanalizuoti duomenys, kuriais grįstas kaltinimas, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų A. K. ir E. V. parodymais apie koncesijos mokesčio svarstymą Komisijos posėdžiuose, nes šie liudytojai buvo įtraukti į Komisijos sudėtį Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011-05-26 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir jie dalyvavo Komisijos posėdžiuose tik nuo 2011-06-14, t. y. nuo laikotarpio, kuris nėra inkriminuotas V. D.. Taigi, A. K. ir E. V., apklausiami teisiamajame posėdyje, negalėjo duoti parodymų apie bylai reikšmingas aplinkybes. Apeliaciniame skunde cituojamas Koncesijos suteikimo dėl A multifunkcinio komplekso valdymo ir naudojimo atviro konkurso komisijos ir konkurso dalyvio VšĮ “P“ derybų protokolų turinys (t. 2, b.l. 137-146, t. 9, b.l. 78), Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006-04-27 sprendimo Nr. T-138 turinys (t. 1, b.l. 159-179), Koncesijos sutarties turinys (t. 2, b.l. 1-58), Komisijos darbo reglamento turinys (t. 9, b.l. 39-49) (apeliacinio skundo 9 lapas, t. 15, b.l. 126) ir teigiama, kad V. D., kaip Komisijos pirmininkas, turėjo įgaliojimus įtraukti į darbotvarkę atitinkamus klausimus, tačiau Komisijos posėdžių protokoluose užfiksuota, kad klausimas dėl koncesijos mokesčio svarstymo nė karto nebuvo sprendžiamas nuo 2007-11-09 iki 2011-06-14. Prokuroras taip pat cituoja liudytojos I. K. ikiteisminiame tyrime ir teisiamajame posėdyje duotus parodymus (t. 1, b.l. 151-152), liudytojų D. B., A. J., L. S. ir G. M. parodymus, 2011-10-27 specialisto išvados Nr. 5-4/99 turinį (t. 9, b.l. 127-139), specialistės R. Černiuvienės paaiškinimus, VšĮ “P“ komercinio pasiūlymo 8 priedo turinį, Z (duomenys pakeisti) audito biuro konsultacinės išvados dėl VšĮ “P“ veiklos turinį (t. 10, b.l. 141-142) ir Koncesijų įstatyme išdėstytas koncesijos bei koncesijos sutarties apibrėžtis (apeliacinio skundo 9-11 lapai, t. 15, b.l. 126-128). Pasak apelianto, minėtas įstatymas sieja koncesijos sampratą tiesiogiai su koncesijos sutartimi, o kiekvienas koncesijos atvejis yra individualus, joje dalyvaujančių pusių teisės ir pareigos nustatomos susitarimu, įforminamu sutartimi. Dar Koncesijos suteikimo dėl A multifunkcinio komplekso valdymo ir naudojimo atviro konkurso metu buvo keliamas ir aptariamas klausimas dėl koncesijos mokesčio dydžio ir jo santykio su koncesininko veiklos rezultatais. Prokuroras cituoja Koncesijos sutarties projekto 10.2. punkto nuostatas, kad koncesininkui per vienerius koncesinės veiklos metus gavus grynąjį pelną, didesnį nei 6 procentai, jis įgyja pareigą sumokėti savivaldybei koncesijos mokestį, lygų visai pelno sumai, viršijančiai 6 procentus, ir tvirtina, kad šios sutarties projekte įvardytas koncesijos mokesčio dydis vertintinas kaip bazinis koncesinei veiklai vykdyti pakankamas savivaldybės indėlis, kuris gali proporcingai mažėti esant didesniam kitų koncesininkų pajamų dydžiui, taip pat gali keistis pagal nustatytą formulę keičiantis bendriems valstybės ekonomikos rodikliams. Kaltinamųjų išsakyta pozicija, kad A multifunkcinio komplekso eksploatavimo koncesija buvo pirmas tokio pobūdžio atvejis Lietuvoje ir nebuvo iš anksto žinoma, kokie bus veiklos rezultatai, ar veikla bus pelninga, ar ne, nepaneigia fakto, kad buvo realiai svarstomi abu galimi veiklos scenarijai ir būtent dėl to Koncesijos sutarties projekte buvo įrašyti saugikliai dėl pelno paskirstymo, t. y. dėl 6 procentus viršijančio pelno. Tai reiškia, kad koncesininko galimas pelnas buvo prognozuojamas. Aplinkybes dėl koncesijos mokesčio skaičiavimo tvarkos patvirtino liudytojos A. Ž. ir G. S.. Atsižvelgdamas į tai, prokuroras daro išvadą, kad aplinkybė, jog koncesijos mokestis buvo nustatytas pastovus ir jis negalėjo mažėti, neatitinka tikrovės. 2006-06-08 pasirašytos Koncesijos sutarties 10.2. punkte nustatytas savivaldybės ir koncesininko įsipareigojimas esant pelnui (teigiamam balansui) peržiūrėti koncesijos mokestį, apsvarstant galimybę koncesininkui mokėti koncesijos mokestį savivaldybei. Taigi, abu sutarčių variantai numato koncesijos mokesčio peržiūrėjimo pareigą kasmet. Be to, prieš sumokant koncesijos mokestį, koncesininko veikla buvo prognozuojama ateinantiems metams ir vėliau, atsižvelgus į laikotarpio prognozuotą bei realų rezultatą, buvo privaloma įvertinti, ar koncesijos mokestis sumokėtas pagrįstai, ar gautas pelnas neturi jo mažinti. Prokuroro teigimu, kaltinamųjų versija, kad koncesijos mokestis galėjo tik didėti ir tai buvo numatyta mokesčio indeksavimo formulėje, yra nepagrįsta, nes šio mokesčio indeksavimas iš esmės susijęs su ekonominių veiksnių lemiančiu bendru kainų lygiu valstybėje (pavyzdžiui, energijos išteklių, komunalinių ir kitų paslaugų kainos, vidutinio ir minimalaus atlyginimų dydžio rodikliai ir kt.), tačiau ne su koncesininko veiklos rezultatu – pelnu ar nuostoliu.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje esantys duomenys sudarė teisinį ir faktinį pagrindą V. D. aktyviai veikti siekiant optimaliai panaudoti Šiaulių miesto savivaldybės lėšas, tačiau jis kaltinime nurodytą laiką netinkamai vykdė savo pareigas, dėl ko savivaldai buvo padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala. Šiaulių miesto savivaldybės vykdomosios valdžios vadovo pareigos lemia didesnį atsakomybės ir iniciatyvos lygį, tačiau principingos išteisintojo pozicijos atstovaujant savivaldybės gyventojų interesus nebuvimas ir jo kompetencijai priskirtų veiksmų netinkamas atlikimas tiesiogiai sudarė sąlygas atsirasti minėtų rūšių žalai. Tarp V. D. veiksmų netinkamai atlikus tarnybos pareigas ir kilusių pasekmių egzistuoja priežastinis ryšys. Prokuroras neginčija aplinkybės, kad nei išteisintasis, nei Komisija negalėjo savarankiškai priimti sprendimą peržiūrėti koncesijos mokesčio dydį, nes toks klausimas priskirtas savivaldybės tarybos kompetencijai, tačiau Komisijai ir jos pirmininkui V. D. neapsvarsčius aptariamo mokesčio dydžio pagrįstumo, nekėlus klausimo dėl koncesininko gauto pelno panaudojimo siekiant sumažinti tokį mokestį, neteikus aktualios informacijos Šiaulių miesto savivaldybės tarybai, ši neturėjo pagrindo svarstyti ir keisti koncesijos mokesčio dydį, kuris, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, konkrečiais metais turėjo mažėti.

Kitoje apeliacinio skundo dalyje pasisakoma dėl neteisėto ir nepagrįsto G. R. išteisinimo iš kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Pasak prokuroro, nuteistajam inkriminuoti veiksmai patenka į baudžiamosios teisės reguliavimo sferą. Jis kaltinamas pažeidęs Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo atitinkamas nuostatas, kas savaime neeliminuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nuteistojo veiksmuose yra BK numatytos veikos požymių. Skundžiamame nuosprendyje tik glaustai pasisakyta dėl minėto įstatymo pažeidimo G. R. padarytais veiksmais. Tokia aplinkybė jau konstatuota Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimuose, tačiau teismo baigiamajame akte visiškai nevertinti nuteistojo veiksmai, kurie inkriminuoti kaltinamajame akte, ir neanalizuoti byloje surinkti įrodymai, taip nesilaikant BPK 305 straipsnio nuostatų.

Dėl anksčiau aptartų priežasčių, prokuroro nuomone, skundžiamo nuosprendžio dalys dėl G. R. išteisinimo iš kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir V. D. išteisinimo iš kaltinimo pagal BK 229 straipsnį naikintinos ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Nuteistasis G. R. atsikirtime į Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Dėl nuomos sutarčių su UAB “B“, UAB “G“ ir UAB “M“ nuteistasis cituoja Koncesijos sutarties 2 ir 9 straipsnio nuostatas, jos 3 priedo turinį ir daro išvadą, kad jis, būdamas VšĮ “P“ generaliniu direktoriumi, nepažeidė Koncesijos sutarties nuostatų. Pats G. R. turėjo teisę vesti derybas ir nustatyti nuomininkams komplekso plotų nuomos tarifus. Minėtoms trims bendrovėms pirmaisiais nuomos metais (2007 m.) nuomos įkainiai net buvo didesni nei kitoms bendrovėms. Prokuroras visiškai neanalizavo priežasčių, dėl kurių viešoji įstaiga buvo priversta mažinti nuomos įkainius, t. y. prasidėjusi ekonominė krizė privertė verslą mažinti veiklos apimtis ar nutraukti kai kurias jos sritis. Kaltinime nurodytos bendrovės 2007-2009 m. patyrė nuostolių arba gavo nedidelius pelnus, kurie nebuvo paskirstyti akcininkams, joms nuomos tarifų mažinimas neturėjo ekonominės naudos. Be to, ikiteisminiame tyrime nesiaiškinta, dėl kokių priežasčių bendrovės 2009 m. nutraukė nuomos sutartis. G. R., pasisakydamas dėl darbų ir paslaugų pirkimo iš UAB “G“ bei UAB “M“, teigia, kad išskyrus Koncesijos sutartį kaltinamajame akte nenurodytas joks teisės aktas, kurį jis galėjo pažeisti dėl vykdytos įprastinės komercinės veiklos, o tik apsiribota bendro pobūdžio frazių išdėstymu. Kaip ir nuomos įkainių atveju, nupirkus darbus ir paslaugas iš šių bendrovių, jų finansiniai rodikliai nepagerėjo, o byloje nenustatyta, kad VšĮ “P“ permokėjo už darbus ir paslaugas. Nuteistasis teigia, kad prokuroras deklaratyviai teigia, jog UAB “R“ be pagrindo buvo nustatytas mažas nuomos tarifas, siekiant jam ir motinai finansinės naudos, nes tokios išvados nepagrindžia jokios byloje surinktos aplinkybės. G. R. sudarė darbo sutartį su savo sūnumi M. R. netaikydamas jam išskirtinių sąlygų, nustatydamas net mažesnį darbo užmokestį nei kitiems panašias pareigas užėmusiems vadybininkams. Be to, sūnus vėliau įgijo ekonomikos ir rinkodaros išsilavinimą. Dėl sudarytos transporto priemonės nuomos sutarties su M. R. atsikirtime į apeliacinį skundą nurodoma, kad tai yra įprasta verslo praktika, transporto priemonės naudojimas buvo forminamas pagal nustatytą tvarką. Tokie G. R. veiksmai buvo įvertinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, todėl jie papildomai negali būti traktuojami kaip nusikalstama veika.

Baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teigimu, teisės aktų, taip pat Komisijos darbo reglamento analizė, pateikta atsikirtimo į apeliacinį skundą septintame lape, leidžia daryti išvadą, kad visi Komisijos nariai turi lygias teises ir pareigas, todėl nėra aišku, kodėl G. R. kaltinamas, kad jis, būdamas Komisijos nariu, posėdžių metu prašė palikti investicijoms pelną. Priešingu atveju nuteistąjį būtų galima kaltinti aplaidžiai vykdant pareigas ir nesirūpinant viešosios įstaigos rezultatais. VšĮ “P“ kiekvienais metais ruošė veiklos rezultatų ataskaitas ir teikė jas Komisijai svarstyti. Komisijos posėdžių protokolai patvirtina, kad Komisija dažnai svarstė klausimus, susijusius su komercine VšĮ “P“ veikla. Koncesijos mokesčio suma nebuvo padidinta vien dėl to, kad nuteistasis nė karto nereikalavo pradėti derybų dėl koncesijos mokesčio indeksavimo metodikos pritaikymo, o ekonominės krizės padariniai viešajai įstaigai kompensuoti mažinant darbuotojų skaičių ir jiems mokamus atlyginimus. G. R. cituoja Komisijos 2011-06-16 ir 2011-11-01 posėdžių protokolų turinį bei teigia, kad tuo metu buvo diskutuojama Koncesijos sutarties keitimo klausimais. Prokuroras per visą bylos teisminį procesą rėmėsi ne tarp šalių pasirašyta sutartimi ir 2005-06-30 Paramos skyrimo sutartimi, kurios nuostatos cituojamos atsikirtimo į apeliacinį skundą 9 lape, o viešųjų pirkimų konkurso dokumentais ir juose užfiksuotomis atskiromis frazėmis, kurios, šalims pasirašius Koncesijos sutartį, prarado aktualumą ir negali būti įrodymais, patvirtinančiais jo kaltę. Atkreipiamas dėmesys, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Teisės skyrius civilinėje byloje Nr. 2-746-372/2012 atsiliepime į ieškinį pripažino, kad imperatyvi norma dėl savivaldybės tarybos pritarimo koncesijos mokesčiui buvo įgyvendinta. G. R. daro išvadą, kad jis neturėjo teisės inicijuoti Koncesijos sutarties atskirų punktų keitimo penkerius metus, tuo labiau nė viena paramos skyrimo sutartyje numatyta institucija nėra pareiškusi pastabų dėl Koncesijos sutarties įgyvendinimo.

Atsikirtime į apeliacinį skundą cituojami liudytojų I. K., A. J., L. S., A. K., E. V., G. M., A. Ž., V. J., D. B., L. S. ir Ž. R. parodymai (10-13 lapai) bei teigiama, kad analizuojant jų parodymus ir rašytinius įrodymus, Komisijos posėdžiuose buvo diskutuojama apie koncesininko finansinę padėtį ir galimybę peržiūrėti koncesijos mokestį. Kita vertus, Koncesijos sutarties turinys priklausė ne nuo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos, administracijos direktoriaus ar VšĮ “P“ valios, o nuo aukštesnę teisinę galią turinčių teisės aktų. 2011-10-27 specialisto išvadoje Nr. 5-4/99 nurodytos aplinkybės laikytinos prielaidomis, o specialistės R. Černiuvienės kompetencija kelia abejonių, nes ji neatsižvelgė į tai, kokie teisės aktai reglamentuoja viešųjų įstaigų finansinę atskaitomybę, kaip konstatavo nepriklausomas auditorius. G. R. nurodo, kad Šiaulių miesto savivaldybė niekada nekėlė klausimo dėl Koncesijos sutartimi jai padarytos žalos. Šios savivaldybės teisininkai civiliniame procese pripažino, kad aptariama sutartis yra galiojanti ir antrą kartą teikti ją savivaldybės tarybai pritarti nėra teisinio pagrindo. Pasak prokuroro, nuteistasis inkriminuotu laikotarpiu neefektyviai valdė VšĮ “P“, tačiau byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių tokią aplinkybę.

Atsižvelgęs į minėtus argumentus, G. R. teigia, kad Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

Išteisintasis V. D. atsikirtime į Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Jei Lietuvos apeliacinis teismas nuspręstų pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2015-12-18 nuosprendžio dalį, kuria V. D. išteisintas, jis prašo taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį dėl inkriminuotų veiksmų.

Išteisintasis nurodo, kad jis pačiame pirmame Komisijos posėdyje iškėlė klausimą dėl koncesijos mokesčio dydžio (2009-05-06 Komisijos posėdžio protokolas Nr. VAK-121). V. D. sužinojo, kad nuo 2006 m. šis mokestis buvo mokamas pagal koncesijos mokesčio skaičiavimų suvestinę tiksliomis sumomis. Net po baudžiamosios bylos iškėlimo koncesijos mokestis nepakito ir išliko pastovus, o, pasak išteisintojo, toks mokestis yra atlyginimas koncesininkui. Pastaroji išvada argumentuojama Koncesijų įstatymo nuostatomis. Koncesijos mokestis negali būti tokio dydžio, kuris padengtų VšĮ “P“ nuostolius, nes taip skaičiuojant koncesijos mokestį, nebūtų įmanoma nustatyti A multifunkcinio komplekso konkurso nugalėtojo. Be to, konkurso laimėtojas, pasiūlęs mažiausią nuostolio sumą, ateityje galėtų patirti daug didesnį nuostolį nei pateikė konkursiniame pasiūlyme, o savivaldybė privalėtų jam mokėti padidėjusį koncesijos mokestį. Remiantis prokuroro apeliaciniame skunde pasirinkta pozicija, koncesijos mokesčio dydis gali varijuoti nuo nulio iki begalybės, nes Koncesijos sutartis nenumato minimalaus ir maksimalaus aptariamo mokesčio dydžio. Tą aplinkybę, kad koncesijos mokestis visada turėjo būti pastovus, patvirtino visi teisminiame bylos procese apklausti liudytojai, taip pat Komisijos nariai ir Koncesijos sutarties šalys.

Atsikirtime į prokuroro apeliacinį skundą teigiama, kad apeliantas klaidingai vadovaujasi Koncesijos sutarties projekto 10.2 punkto variantu dėl pelno, viršijančio 6 procentus, sumokėjimo kaip koncesijos mokestis savivaldybei, visiškai neatsižvelgęs, kad kaltinamasis aktas remiasi 2006-06-08 realiai pasirašyta Koncesijos sutartimi, kurios 10.2 punktas reglamentuoja, jog įsipareigojama peržiūrėti koncesijos mokestį tik esant pelnui (teigiamam balansui). Koncesijos sutarties nuostata dėl 6 procentų pelno įrašyta tik 2013 m., o V. D. inkriminuoti veiksmai iki 2011-06-14. Kai išteisintasis užėmė Komisijos pirmininko pareigas, VšĮ “P“ be gaunamo koncesijos mokesčio nė vienais metais neturėjo teigiamo balanso. Tai patvirtina byloje surašyta 2011-10-27 specialisto išvada Nr. 5-4/99. Tokiu būdu Koncesijos sutarties šalys neturėjo pareigos peržiūrėti koncesijos mokesčio dydį. Be to, pačios Komisijos prievolė peržiūrėti koncesijos mokestį apsiriboja nagrinėti galimybę, o ne patį mokesčio dydį. Komisijos nutarimai yra rekomendacinio pobūdžio ir jie negali pakeisti savivaldybės tarybos sprendimų dėl koncesijos mokesčio dydžio. Atkreipiamas dėmesys, kad V. D. nėra kaltinamas, jog jis nesiėmė veiksmų tartis su koncesininku, kad šis mokėtų koncesijos mokestį savivaldybei, o pačioje Koncesijos sutartyje nėra numatyta galimybė keisti minėtą mokestį, tuo labiau kad savivaldybės teisininkai paaiškino, jog Koncesijos sutartis negalėjo būti keičiama 5 metus. Išteisintojo teigimu, prokuroras, argumentuodamas apeliacinį skundą, iš konteksto remiasi liudytojų I. K. ir D. B. parodymais, specialistės R. Černiuvienės savo pateiktos išvados skaičiavimo metodika, pagrįsta niekuo neparemta prielaida, kad koncesijos mokesčio paskirtis yra padengti įmonės nuostolius. Specialistės padaryta išvada neatitinka liudytojų D. B. ir L. S. parodymų, kurie cituojami atsikirtimo į apeliacinį skundą 5 lape. Išteisintasis taip pat sutinka su teismo argumentu, kad jis kaltinamas ne dėl koncesijos mokesčio neperžiūrėjimo, o dėl jo neapsvarstymo. Byloje nustatyta, kad tokio mokesčio klausimas Komisijos posėdžiuose buvo reguliariai svarstomas, todėl V. D. pareikštas kaltinimas yra nepagrįstas.

Paskutinėje atsikirtimo į prokuroro apeliacinį skundą dalyje teigiama, kad teismas, priėmęs išteisinamąjį nuosprendį dėl V. D., nepasisakė dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo pagal išteisintojo gynėjo prašymą. V. D. cituoja jam pareikšto kaltinimo turinį ir teigia, kad 2009-04-29 ir 2010-05-11 Komisijos posėdžių metu buvo aktuali BK 95 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2010-02-18 iki 2010-06-29, pagal kurią už nesunkių nusikaltimų padarymą yra taikomas 5 metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Taigi, dėl išteisintojo veikų, padarytų 2009-04-29 ir 2010-05-11, aptariamas terminas suėjo 2014-04-29 ir 2015-05-11, todėl teismas 2015-12-18 neturėjo teisinio pagrindo priimti skundžiamą nuosprendį. Dėl 2011-06-14 Komisijos posėdžio prokuroras teigia, kad šiame posėdyje jau buvo apsvarstytas koncesijos mokestis už 2010 m., todėl žala nebegalėjo atsirasti, kas, V. D. manymu, reiškia, kad nėra visų nusikaltimo sudėties, numatytos BK 229 straipsnyje, požymių.

Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, prokuroras prašė tenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą, o nuteistojo G. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistasis G. R. ir jo gynėjas prašė G. R. apeliacinį skundą tenkinti, o Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Išteisintasis V. D. ir jo gynėjai prašė Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo G. R. apeliacinis skundas tenkinamas ir Šiaulių apygardos teismo 2015-12-18 nuosprendžio dalis, kuria G. R. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, naikinama ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 326 straipsnio 4 dalis, BPK 329 straipsnio 1 punktas), o Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl G. R. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį

G. R. buvo nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, o būtent:

G. R., būdamas valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) “P“, specialiai įsteigtos vykdyti ūkinę komercinę veiklą, susijusią su A multifunkcinio komplekso eksploatavimu ir Koncesijos sutarties įsipareigojimų vykdymu, generalinis direktorius, turintis teisę veikti šios įmonės vardu ir teikiantis viešąsias paslaugas pagal Koncesijos sutartį – koncertų, sporto, kultūros, meno, muzikos ir kitokių renginių organizavimo paslaugas Šiaulių miesto, regiono ir visos Lietuvos įvairioms vartotojų grupėms, bei Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006-06-29 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2006-06-29 būdamas paskirtas A multifunkcinio komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties vykdymo priežiūros komisijos (toliau – Komisija) nariu, pažeisdamas 2006-06-08 A multifunkcinio komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Koncesijos sutartis), pasirašytos jo ir Šiaulių miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) G. M., 14.7 punktą, numatantį, kad „Koncesininkas turi teisę atlikti Investicijų plane nenumatytas investicijas ir remontą, jei tai yra susiję su avarine situacija arba ūkine veikla ir apie šias investicijas ir remontą Koncesininkas nedelsdamas informuoja ir suderina tai su Savivaldybe, o visas kitas investicijas ar remontą, jei tai nėra numatyta Investicijų plane, nėra susiję su ūkine veikla arba avarine situacija, Koncesininkas turi iš anksto suderinti su savivaldybe“, pažeisdamas 14.8 punktą, numatantį, kad Savivaldybės pritarimas nereikalingas „vienkartinėms nenumatytoms investicijoms bei remontui, kuriems reikalingos lėšos neviršija 50 000 litų. Koncesininkas neskaido didelių investicijų, t.y. investicijų, kurių suma viršija 50 000 litų, į mažas dalis tam, kad galėtų pasinaudoti šia išimtimi“, pažeisdamas Komisijos darbo reglamentą, patvirtintą Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2007-11-22 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011-05-26 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), numatantį, kad Komisija kontroliuoja koncesijos sutarties vykdymą, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi kaip VšĮ “P“ steigėjas ir dalininkas, neinformuodamas Savivaldybės, negaudamas jos pritarimo ir suderinimo, kaip Komisijos narys neinformuodamas kitų Komisijos narių, gautas pajamas (įskaitant Savivaldybės mokamą koncesijos mokestį) iš ūkinės komercinės veiklos, susijusios su A multifunkcinio komplekso eksploatavimu, panaudojo ne viešiems interesams (visuomenės poreikiams) tenkinti, o investavo sudarydamas vertybinių popierių pirkimo sutartis, t. y. nuo 2010-02-23 iki 2010-10-01 tarp AB banko “S“ ir VšĮ “P“ sudarė penkiolika indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių (2010-02-23 Nr. S000687 – 20 000 Lt sumai, 2010-02-23 Nr. S000688 – 20 000 Lt sumai, 2010-02-23 Nr. S000689 – 20 000 Lt sumai, 2010-02-23 Nr. S000690 – 10 000 Lt sumai, 2010-03-15 Nr. S001807 – 20 000 Lt sumai, 2010-03-15 Nr. S001808 – 20 000 Lt sumai, 2010-03-15 Nr. S001810 – 10 000 Lt sumai, 2010-09-15 Nr. S001846 – 30 000 Lt sumai, 2010-09-15 Nr. S001847 – 20 000 Lt sumai, 2010-09-15 Nr. S003005 – 50 000 Lt sumai, 2010-10-01 Nr. S001848 – 20 000 Lt sumai, 2010-10-01 Nr. S003003 – 20 000 Lt sumai, 2010-10-01 Nr. S003004 – 20 000 Lt sumai, 2010-10-01 Nr. S003009 – 20 000 Lt sumai ir 2010-10-01 Nr. S003010 – 20 000 Lt sumai), iš viso 320 000 Lt sumai, taip tyčia skaidydamas į mažesnes, 50 000 Lt neviršijančias dalis, kad išvengtų Savivaldybės pritarimo, apie tokias investicijas neinformavo kitų Komisijos narių, o 2010-05-11 Komisijos posėdyje svarstant 2009 m. audito ataskaitą nurodė, kad 2009-12-31 įmonės skola tiekėjams buvo 293 535 Lt, prognozavo, kad 2010 metais pajamos ir pelnas bus mažesni ir melagingai nurodė, kad trūksta apyvartinių lėšų.

Tęsdamas savo neteisėtus veiksmus, G. R., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, neinformuodamas Savivaldybės, negaudamas jos pritarimo ir suderinimo, kaip Komisijos narys neinformuodamas kitų Komisijos narių, gautas pajamas (įskaitant Savivaldybės mokamą koncesijos mokestį) iš ūkinės komercinės veiklos, susijusios su A multifunkcinio komplekso eksploatavimu, panaudojo ne viešiems interesams (visuomenės poreikiams) tenkinti, o investavo sudarydamas vertybinių popierių pirkimo sutartis, t. y. nuo 2011-03-03 iki 2011-09-22 tarp AB banko “S“ ir VšĮ “P“ sudarė tris indėlio sertifikato įsigijimo sutartis (2011-03-03 Nr. S007021 – 30 000 Lt sumai, 2011-03-03 Nr. S006917 – 20 000 Lt sumai ir 2011-03-03 Nr. S006918 – 20 000 Lt sumai), iš viso 70 000 Lt sumai, ir tris obligacijų pasirašymo sutartis (2011-03-25 Nr. FO20110325S990002 – 49 961,75 Lt sumai, 2011-09-22 Nr. FO20110922S990003 – 49 997,20 Lt sumai ir 2011-09-22 Nr. FO20110922S990004 – 49 997,20 Lt sumai), iš viso 149 956,15 Lt sumai, taip tyčia skaidydamas į mažesnes, 50 000 Lt neviršijančias dalis, kad išvengtų Savivaldybės pritarimo, apie tokias investicijas neinformavo kitų Komisijos narių, o Komisijos posėdžiuose svarstant audito ataskaitas ir koncesijos mokestį už 2011 metus bei vėlesniuose Komisijos posėdžiuose aiškino, kad tai yra sąnaudos, nemažinančios pelno ir koncesijos mokesčiui nedaro įtakos, nors ilgalaikio finansinio turto sąskaitoje apskaitomos AB banko “S“ obligacijos – 149 956,15 Lt bei indėlių sertifikatai 70 000 Lt rengiant finansines ataskaitas už 2011 metus buvo nurašyti, mažinant Įstaigos finansinį turtą bei veiklos rezultatą, t. y. priskirtos prie nuostolių, kas turėtų reikšmės skaičiuojant koncesijos mokestį. Tokiu būdu, G. R. piktnaudžiaujant tarnyba ir nesuderintoms investicijoms panaudotų lėšų neskiriant tiesioginei veiklai vykdyti, įsiskolinimams padengti bei neatgavus AB banko “S“ obligacijų 149 956,15 Lt sumai bei indėlių sertifikatų 70 000 Lt sumai, šį finansinį turtą nurašius, mažinant VšĮ “P“ finansinį turtą bei veiklos rezultatą, taip tyčia netinkamai vykdant Koncesijos sutartį, G. R. atstovaujama VšĮ “P“, nepagrįstai prisiimdama investavimo riziką, neteisėtai įsigijo finansinio turto 219 956,15 Lt sumai ir jį prarado, apie tai neinformavo Šiaulių miesto savivaldybės ir dėl tokių G. R. tyčinių neteisėtų veiksmų Šiaulių miesto savivaldybei padaryta didelė turtinė žala, nes dėl jo veiksmų nepagrįstai ir neteisėtai panaudota bei negrąžinta Šiaulių miesto savivaldybei 219 956,15 Lt, ir dėl to buvo pažemintas valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardas, diskredituota A multifunkcinio komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties vykdymo programa.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina, kad viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

Nagrinėjamu atveju apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl G. R. veiksmų pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, rėmėsi atskirais įrodymais ar jų dalimis, tačiau nevertino jų visumos. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo skundžiamame nuosprendyje buvo padarytos bylos aplinkybių neatitinkančios išvados, dėl ko buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, kas laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

BK 2 straipsnio 4 dalyje numatyta viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės sąlygų, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad piktnaudžiavimas yra neteisėta valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veika srityje, kuri priklauso jo kompetencijai ir yra būtina tarnybos interesams užtikrinti, piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi ar viršijant įgaliojimus. Piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnyje, objektyvieji požymiai pasireiškia: 1) pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; 2) pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu; 3) priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Subjektyviuosius požymius apibūdina: kaltė, tikslas, motyvas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35-697/2016). Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip tyčinis įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui. Faktą, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dažniausiai patvirtina aplinkybės, kad toks asmuo veikdamas (arba neveikdamas) atitinkamu būdu pažeidė teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias tam tikrų teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimo tvarką, nesilaikė iš teisės aktų jam kylančių teisių ir pareigų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-354-511-2015, 2K-35-697/2016).

Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl G. R. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį yra iš esmės nemotyvuota, apygardos teismas tik deklaratyviai išdėstė byloje surinktų įrodymų – nuteistojo parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, ir rašytinių dokumentų – turinį, bei pateikė trumpus motyvus, kuriais apelianto veiksmus perkvalifikavo iš BK 228 straipsnio 2 dalies į BK 228 straipsnio 1 dalį (skundžiamo nuosprendžio 1-4 lapai, t. 15, b.l. 90-93). Kita vertus, teismo baigiamajame akte nebuvo vertinama, ar G. R. veiksmai turi visus būtinus piktnaudžiavimo požymius, kas sudarytų teisinį pagrindą taikyti jam baudžiamąją atsakomybę.

Apygardos teismo nustatyto G. R. nusikaltimo esmė yra skundžiamo nuosprendžio nurodytomis aplinkybėmis jo, kaip valstybės tarnautojui prilyginto asmens, padaryti veiksmai – VšĮ “P“, įsteigtos vykdyti ūkinę komercinę veiklą, susijusią su A multifunkcinio komplekso eksploatavimu, vardu indėlių sertifikatų ir obligacijų įsigijimas banke 2010-2011 m., pažeidžiant Koncesijos sutarties atitinkamas nuostatas, t. y. negavus leidimo iš Šiaulių miesto savivaldybės ir neinformavus jos apie sudarytus sandorius, taip pat melagingos informacijos apie VšĮ “P“ finansinę padėtį pateikimas Komisijos posėdžiuose ir neteisingas duomenų apie viešosios įstaigos turimą turtą nurodymas finansiniuose dokumentuose. G. R. neatgavus iš banko 2011 m. įsigytų indėlių sertifikatų ir obligacijų, Šiaulių miesto savivaldybei buvo padaryta didelė turtinė žala ir dėl to buvo pažemintas valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardas, diskredituota A multifunkcinio komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties vykdymo programa.

Byloje nustatyta, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija ir VšĮ “P“, atstovaujama G. R., 2006-06-08 pasirašė Koncesijos sutartį, kuri leido vykti A multifunkcinio komplekso eksploatavimo suteikimo koncesijai (t. 2, b.l. 1, 18). Analizuojant Koncesijos sutarties turinį, darytina neabejotina išvada, kad tarp abiejų šios sutarties šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai dėl savivaldybei priklausančio statinio efektyvaus eksploatavimo. Siekiant, kad Koncesijos sutartis būtų tinkamai vykdoma, buvo sudaryta Komisija, susidedanti iš VšĮ “P“ ir Šiaulių miesto savivaldybės narių (t. 2, b.l. 64). Komisijos veiklą reglamentuoja jos darbo reglamentas (t. 2, b.l. 66).

Remiantis VšĮ “P“ pateiktomis dokumentų kopijomis, VšĮ “P“ 2010 m. sudarė su AB banku “S“ penkiolika indėlių sertifikatų įsigijimo sutarčių, kurių vertė svyravo nuo 10 000 Lt iki 50 000 Lt (t. 7, b.l. 158-172), o viešoji įstaiga 2011 m. su tuo pačiu banku sudarė tris indėlių sertifikatų įsigijimo sutartis ir tris obligacijų pasirašymo sutartis, kurių vertė svyravo nuo 20 000 Lt iki 49 997,20 Lt (t. 7, b.l. 62-67). Dėl šių sandorių sudarymo G. R. inkriminuoti Koncesijos sutarties 14.7 punkto nuostatų, kad „Koncesininkas turi teisę atlikti Investicijų plane nenumatytas investicijas ir remontą, jei tai yra susiję su avarine situacija arba ūkine veikla ir apie šias investicijas ir remontą Koncesininkas nedelsdamas informuoja ir suderina tai su Savivaldybe, o visas kitas investicijas ar remontą, jei tai nėra numatyta Investicijų plane, nėra susiję su ūkine veikla arba avarine situacija, Koncesininkas turi iš anksto suderinti su savivaldybe“ ir 14.8 punktų nuostatų, kad Savivaldybės pritarimas nereikalingas vienkartinėms nenumatytoms investicijoms bei remontui, kuriems reikalingos lėšos neviršija 50 000 litų. Koncesininkas neskaido didelių investicijų, t.y. investicijų, kurių suma viršija 50 000 litų, į mažas dalis tam, kad galėtų pasinaudoti šia išimtimi“ pažeidimai. Taigi, G. R., kaip VšĮ “P“ vadovas, iš esmės pripažintas kaltu už Koncesijos sutartyje viešosios įstaigos prisiimtų įsipareigojimų, kilusių iš civilinių teisinių santykių, netinkamą vykdymą. Būtent Koncesijos sutartis savo esme yra ne viešosios teisės, o privatinės teisės dalykas. Pats nuteistasis apeliaciniame skunde pateikia minėtų Koncesijos sutarties punktų turinio aiškinimą jo padarytiems veiksmams teigdamas, kad vertybinių popierių įgijimas turi būti vertinamas kaip pinigų laikymo finansinis mechanizmas, bet ne kaip investicijos Koncesijos sutarties prasme (t. 15, b.l. 109-110). Priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, tokia G. R. pozicija negali būti laikoma kaip iš dalies įrodanti jo kaltę, nes apeliantas nepripažįsta pažeidęs Koncesijos sutartį. Pažymėtina, kad pačia bendriausia prasme investicijos apibrėžiamos kaip piniginės lėšos ir įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta tvarka įvertintas materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą (švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos ir socialinės apsaugos bei kitose panašiose srityse) arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą (Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.101 straipsnio 1 dalį vertybinis popierius, kaip civilinių teisių objektas, – tai dokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojui. Vertybinis popierius gali patvirtinti dokumento turėtojo teisę gauti iš emitento palūkanų, dividendų, dalį likviduojamos įmonės turto ar emitentui paskolintų lėšų (akcijų, obligacijų ir kt.). To paties kodekso 6.902 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad indėlio sertifikatas yra vertybinis popierius, patvirtinantis indėlio sumą ir indėlininko teises į indėlį bei į palūkanas pasibaigus nustatytam indėlio terminui. Tiek indėlių sertifikatų įsigijimo, tiek obligacijų pasirašymo sutartyse nurodyta, kad indėlių sertifikatų ar obligacijų išpirkimo dieną VšĮ “P“, atstovaujama G. R., uždirbs atitinkamo dydžio palūkanas, t. y. gaus tam tikro dydžio pelną (t. 7, b.l. 57-67, 158-172). Konstatuotina, kad G. R. veiksmai, susiję su indėlių sertifikatų ar obligacijų įsigijimu, laikytini investavimu, nors ir nedidelio laipsnio, ir tai nevertintina kaip pinigų laikymo finansinis mechanizmas. Taip pat būtina išsiaiškinti, ar apelianto minėti veiksmai pripažintini investavimu Koncesijos sutarties prasme. Koncesijos sutartis neapibrėžia investicijų sąvokos. Aptariamos sutarties 14.1-14.13 punktai reglamentuoja įsipareigojimų vykdymo parametrus (t. 2, b.l. 10-11). Analizuojant šiuos punktus, matyti, kad juose įvardijamos kelių rūšių investicijos: 1) investicijų plane numatytos investicijos (Koncesijos sutarties 14.1 punktas); 2) investicijos, nors ir nenumatytos Investicijų plane, tačiau būtinos ūkinės veiklos ir Koncesijos sutarties 3 straipsnyje numatytų tikslų pasiekimui užtikrinti (Koncesijos sutarties 14.1 punktas); 3) investicijų plane nenumatytos investicijos, jei jos susijusios su avarine situacija arba ūkine veikla (Koncesijos sutarties 14.7 punktas); 4) visos kitos investicijos, kurios nenumatytos investicijų plane ir nėra susijusios su ūkine veikla arba avarine situacija (Koncesijos sutarties 14.7 punktas). Šiame kontekste svarbus yra Koncesijos sutarties dalykas – koncesininko vykdoma ūkinė veikla, susijusi su A multifunkcinio komplekso eksploatavimu (Koncesijos sutarties 2 punktas). Darytina išvada, kad šioje sutartyje visų pirma akcentuojamos investicijos, susijusios su A multifunkcinio komplekso eksploatavimu, priežiūra ir, esant reikalui, jo remontu. Atsižvelgus į Koncesijos sutarties dalyką, akivaizdu, kad indėlių ar obligacijų įsigijimas neturi tiesioginio priežastinio ryšio su investicijų darymu A multifunkcinio komplekse, nes pinigų įdėjimu banke siekiant gauti atitinkamo dydžio grąžą nėra padidinamas pastato funkcionavimas ar gerinama jo kokybė. G. R., apeliaciniame skunde pasisakydamas dėl nenumatytų investicijų panaudojimo, teigia, kad Šiaulių miesto savivaldybei svarbiausia buvo užtikrinti, kad koncesininkas be jos žinios nedarytų šiai savivaldybei priklausančio pastato pagerinimo darbų ir tokiu būdu jai neatsirastų pareiga, pasibaigus Koncesijos sutarčiai ar ją nutraukus prieš terminą, kompensuoti pagerinimus (apeliacinio skundo 5 lapas, t. 15, b.l. 110). Teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su tokiais apelianto argumentais. Sprendžiant klausimą, ar VšĮ “P“ laisva valia galėjo investuoti pinigus į indėlių sertifikatus ir obligacijas, neatsižvelgdama į Koncesijos sutarties nuostatas, negalima ignoruoti pačios koncesijos prigimties ir tos aplinkybės, kad viena iš šalių yra savivaldybė, kuri įsipareigojo kiekvienais metais mokėti viešajai įstaigai nustatyto dydžio koncesijos mokestį, kuris santykinai sudaro nemažą dalį visų VšĮ “P“ gaunamų pajamų. Be to, byloje nenustatyta, kad VšĮ “P“ investuoti pinigai buvo gauti iš jos kitos veiklos, nesusijusios su A multifunkcinio komplekso eksploatavimu. Esant tokiai situacijai, pinigų panaudojimas ne eksploatuoti A multifunkcinį kompleksą, o kitiems tikslams be savivaldybės žinios Koncesijos sutarties 14.7-14.8 punktų nustatyta tvarka negali būti laikomas kaip tinkamas, juolab didesnės nei 50 000 Lt investicijos buvo skaidomos į mažesnes, nors tam nebuvo jokio objektyvaus pagrindo. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju G. R., kaip VšĮ “P“ generalinis direktorius, turėjo iš anksto suderinti investavimo veiksmus su savivaldybe. Tokios išvados nepaneigia G. R. apeliaciniame skunde pateikiamas aptariamos sutarties 14.7-14.9 punktų interpretavimas.

Apygardos teismas, nuteisdamas apeliantą pagal inkriminuotą baudžiamojo įstatymo straipsnį, cituoja Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2012-09-28 raštą Nr. S-2527-11, kuriame teigiama, kad savivaldybė nebuvo informuota apie VšĮ “P“ sudarytas obligacijų ir indėlių sertifikatų sutartis su AB banke “S“ ir pritarimas jiems įsigyti nebuvo duotas. Todėl pagal Koncesijos sutarties 14.9 punktą koncesininkas vykdė investicijas savo rizika ir netenka teisės į nuostolių kompensavimą (t. 1, b.l. 43). Šis dokumentas tik patvirtina, kad vietos savivaldos institucija laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju nebuvo laikytasi Koncesijos sutarties reikalavimų, o šios sutarties 14.9 punktas nebuvo inkriminuotas apeliantui. Be to, investicijų rizikos prisiėmimas ir teisės į nuostolių kompensavimo netekimas rodo civilinio pobūdžio pasekmes, kurios yra nepalankios pačiam koncesininkui, o ne Šiaulių miesto savivaldybei. Atsižvelgiant į tai, aptariamas dokumentas neįrodo G. R. kaltės pagal pareikštą kaltinimą. Tokia išvada darytina vertinant ir skundžiamame nuosprendyje cituojamos Šiaulių apygardos teismo 2013-11-08 nutarties, kuria buvo sprendžiama, ar prokurorė pagrįstai reikalavo, kad apeliantas pašalintų nustatytus teisės pažeidimus įgyvendinant Koncesijos sutartį, turinį (t. 8, b.l. 31-45). Atkreiptinas dėmesys, kad šioje nutartyje nurodyti teisės aktų pažeidimai taip pat neinkriminuoti G. R. šioje byloje.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Koncesijos sutarties tam tikrų nuostatų nesilaikymas nelaikytinas piktnaudžiavimo, kaip pavojingos veikos, padarymu BK 228 straipsnio prasme, nes ši sutartis nėra įstatymas ar kitas teisės aktas, suteikiantis valstybės tarnautojui (jam prilygintam asmeniui) viešo pobūdžio teises, pareigas ar įgaliojimus. G. R. nebuvo inkriminuotas konkretus teisės aktas, reglamentuojantis apelianto teisinę padėtį, kurio reikalavimus jis pažeidė. Skundžiamame nuosprendyje taip pat konstatuota, kad nuteistasis nesilaikė Komisijos darbo reglamento, patvirtinto Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2007-11-22 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011-05-26 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), bendro pobūdžio nuostatos, numatančios, kad Komisija kontroliuoja Koncesijos sutarties vykdymą. Taigi, pastaroji funkcija priklauso ne G. R. asmeniškai, o Komisijai, kaip atskiram subjektui, į kurios veiklą skirtingais laikotarpiais buvo įtraukti septyni ar aštuoni asmenys (t. 9, b.l. 41-42, 45-47). Nėra abejonių, kad vienas nuteistasis negali užtikrinti Komisijai priskirtos funkcijos tinkamo įgyvendinimo. Be to, apeliantui inkriminuota Komisijos darbo reglamento nuostata yra neinformatyvi, nekonkretizuojanti, kokios konkrečios teisės ar pareigos priklausė būtent G. R.. Atsižvelgiant į tai, šios Komisijos darbo reglamento nuostatos inkriminavimo nepakanka apeliantą pripažįstant kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

Kaip minėta, VšĮ “P“ 2010-2011 metais investavo pinigus AB banke “S“ įsigyjant indėlių sertifikatų sutartis ir/ar obligacijų pasirašymo sutartis. Byloje nustatyta, kad G. R. veiksmais 2010 m. buvo įsigyta indėlių sertifikatų iš viso už 320 000 Lt, tačiau apygardos teismas nekonstatavo, kad tokio dydžio turtinė žala buvo padaryta Šiaulių miesto savivaldybei. Byloje nėra duomenų, kad 320 000 Lt buvo prarasta. Specialistė R. Černiuvienė, apklausta ikiteisminiame tyrime, paaiškino, kad 2012-03-14 paaiškinamajame rašte dėl ilgalaikio turto nurodyta, jog 2011 m. įvyko finansinio turto pokytis, t. y. 320 000 Lt per 2011 m. iš finansinio turto sąskaitos perkelta į atsiskaitomąją sąskaitą ir panaudota kaip apyvartinės lėšos. Specialistė padarė išvadą, kad buvo nutrauktos anksčiau sudarytos indėlių sertifikatų įsigijimo sutartys ir atsiimti pinigai, todėl jokio nuostolio nepatirta (t. 10, b.l. 139-140). Be to, VšĮ “P“ pateikti dokumentai patvirtina, kad viešosios įstaigos balanse be 320 000 Lt dar gauta 15 182,75 Lt palūkanų (t. 14, b.l. 49, 50-53). Konstatuotina, kad G. R. savo veiksmais, padarytais 2010 m., nesukėlė neigiamų turtinio pobūdžio padarinių Šiaulių miesto savivaldybei, nes nuteistajam inkriminuoti pinigai nebuvo prarasti. Vien pinigų padėjimas tam tikram laikui į banką, o ne jų savaiminis panaudojimas tiesiogiai A multifunkcinio kompleksui vystyti laikytinas tik Koncesijos sutarties nesilaikymu, neperaugančiu į baudžiamuosius teisinius santykius. Šiame kontekste pabrėžtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog VšĮ “P“ nuo 2007 m. reguliariai sudarydavo terminuotus indėlius ir gaudavo iš jų palūkanų (t. 14, b.l. 48). Darytina išvada, kad viešosios įstaigos vykdyta pinigų investavimo praktika buvo tęstinio pobūdžio Koncesijos sutarties galiojimo metu, o byloje G. R. nėra pareikšti kaltinimai dėl 2007-2009 metais padarytų veiksmų, susijusių su terminuotų indėlių sudarymu, tuo labiau Šiaulių miesto savivaldybė nereiškė jokių pretenzijų šiuo klausimu.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad apeliantas, 2011 m. sudarydamas indėlių sertifikatų ir obligacijų pasirašymo sutartis, leido VšĮ “P“ neteisėtai įsigyti 219 956,15 Lt vertės finansinį turtą ir jį prarado (t. 15, b.l. 91). Nagrinėjamu atveju kaltinime nėra detalizuotas šio finansinio turto įsigijimo neteisėtumo požymis. Atkreiptinas dėmesys, kad G. R. inkriminuoti 2010-2011 m. padaryti veiksmai, susiję su investavimu, yra iš esmės tokio paties pobūdžio. Kita vertus, apeliantui nėra inkriminuota, kad viešoji įstaiga 2010 m. neteisėtai įgijo turtą (pinigus), o aprašant nuteistojo 2011 m. padarytus veiksmus, pastaroji aplinkybė jau nurodyta, kas rodo kaltinimo nenuoseklumą. Be to, byloje nustatyta, kad į banką 2011 m. investuoti pinigai, buvę VšĮ “P“ banko sąskaitoje (t. 7, b.l. 173-176). Taigi, tuo metu viešoji įstaiga turėjo teisę disponuoti jos žinioje buvusiomis lėšomis, t. y. ji jau buvo įgijusi teisę į tokį turtą. Padedant pinigus, kuriais disponavo VšĮ “P“, į banką, pinigų savininkas nepasikeitė, o tik tam tikram laikui buvo modifikuota šio turto valdymo forma. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo teigti, kad VšĮ “P“ neteisėtai įsigijo 219 956,15 Lt vertės finansinį turtą. Pabrėžtina, kad skundžiamame nuosprendyje nustatytų nusikaltimo aplinkybių formulavimas, kad vienas iš G. R. piktnaudžiavimo tarnyba pasireiškimo būdu buvo tas, jog „jo atstovaujama VšĮ “P“, nepagrįstai prisiimdama investavimo riziką, neteisėtai įsigijo finansinio turto 219 956,15 Lt sumai“, struktūriniu požiūriu labiau tinka piktnaudžiavimui, turinčiam kvalifikuojantį požymį (siekiant turtinės naudos), tačiau apygardos teismas perkvalifikavo apeliantui pareikštą kaltinimą nustatęs tik paprastą piktnaudžiavimo sudėtį. Tai taip pat parodo, kad skundžiamo nuosprendžio turinys yra prieštaringas. Apygardos teismas deklaratyviai konstatavo, kad VšĮ “P“ prarado minėtos vertės turtą, nepagrįstai nevertindamas, turto praradimo aplinkybių. Byloje nustatyta, kad indėlių sertifikatų ir obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos AB banke “S“. Teisėjų kolegija pažymi, kad bankai paprastai yra patikimos finansinės įstaigos, kurių veiklai yra keliami aukšti reikalavimai, nustatyti Lietuvos Respublikos bankų įstatyme, o jų priežiūra yra griežtai vykdoma. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2011-11-16 nutarimu paėmė AB banko “S“ akcijas visuomenės poreikiams, atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos bankas 2011-11-16 pateikė išvadą dėl realių grėsmių, susijusių su banko likvidumo ir nemokumo problemomis. Iš teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2011-12-07 nutartimi aptariamam bankui iškėlė bankroto bylą. Šiuo atveju pritartina G. R., kad jis iš anksto negalėjo numatyti, jog AB bankas “S“ bankrutuos, nes viešoje erdvėje iki tol nebuvo pateikiama oficiali informacija apie šio banko sudėtingą finansinę būklę. Atkreiptinas dėmesys, kad likus dar šiek tiek daugiau nei vienam mėnesiui iki AB banko “S“ paėmimo visuomenės poreikiams, finansinė įstaiga pervedė VšĮ “P“ pinigus, sumokėtus už indėlių sertifikatus, su palūkanomis, kas leido manyti, kad finansinė įstaiga vis dar yra patikima. Tokiai išvadai daryti taip pat svarbu ir tai, kad AB bankas “S“ veikė Lietuvos Respublikoje nuo 1992 m., o iki šio banko tapimo nemokiu valstybėje pakankamai ilgą laiką kiti bankai nebuvo nustoję vykdyti veiklos dėl sunkios finansinės padėties, kas leistų manyti apie bankų sektoriaus nestabilumą. Investavimas visada yra susijęs su tam tikro laipsnio rizika, tačiau įvertinus minėtas aplinkybes, pripažintina, kad AB banko “S“ tapimas nemokiu, dėl ko viešoji įstaiga, sutartu laiku neatgavo pinigų, laikytina išskirtine, nuo G. R. valios nepriklausančia aplinkybe. Akivaizdu, kad AB banko “S“ nepradėjus bankroto procedūros, VšĮ “P“ nebūtų turėjusi sunkumų atgauti banke padėtus pinigus. Tai turi reikšmės vertinant ir BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytus subjektyviuosius požymius, apie kuriuos bus pasisakyta vėliau.

Skundžiamame nuosprendyje taip pat teigiama, kad dėl G. R. veiksmų Šiaulių miesto savivaldybei padaryta 219 956,15 Lt žala, nes šie pinigai negrąžinti savivaldybei. Kaltinime nėra nurodyta, kokiu teisiniu pagrindu remiantis Šiaulių miesto savivaldybė turi teisę į 219 956,15 Lt susigrąžinimą. Nuosekliai laikantis šios pozicijos, apeliantui taip pat turėjo būti inkriminuota, kad jis negrąžino savivaldybei 2010 m. investuotų pinigų į indėlių sertifikatų sutartis, tačiau tai nėra padaryta. Byloje nėra duomenų, kad pati Šiaulių miesto savivaldybė turėjo pretenzijų VšĮ “P“ dėl patirtų nuostolių. Priešingai – ne viena iš Koncesijos sutarties šalių, o prokuroras pareiškė byloje civilinį ieškinį prašydamas priteisti minėtą pinigų sumą savivaldybei iš apelianto (t. 1, b.l. 111-120). Taigi, byloje skiriasi savivaldybės ir prokuroro pozicija dėl turtinės žalos padarymo. Nenustatyta objektyvių priežasčių, dėl kurių Šiaulių miesto savivaldybė, manydama, kad jai G. R. veiksmais buvo padaryta turtinė žala, savo iniciatyva negalėjo reikšti pretenzijų VšĮ “P“ ar pačiam apeliantui. Pastebėtina, kad Koncesijos sutartis nėra nutraukta, tarp šalių nėra išnykę civiliniai teisiniai santykiai. Koncesijos sutarties 33 straipsnyje yra išdėstytos nuostatos, susijusios su ginčų dėl A multifunkcinio komplekso eksploatavimo sprendimo tvarka, kas patvirtina, kad pačios šalys nustatė ginčų sprendimo mechanizmą. Byloje nėra duomenų, kad VšĮ “P“ bankrutuojanti ar jos finansinė padėtis yra sudėtinga, dėl ko civilinėmis teisinėmis priemonėmis nebūtų įmanoma išspręsti šioje byloje keliamo klausimo dėl viešosios įstaigos investavimo veiksmų ir jais atsiradusių pasekmių ar tokio klausimo išsprendimas būtų apsunkintas. Remiantis bylos duomenimis, vykstant ikiteisminiam tyrimui, Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, civilinėje byloje 2012-03-28 ieškiniu kreipėsi į teismą be kitų reikalavimų prašydamas pripažinti Koncesijos sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikyti restituciją (t. 8, b.l. 3-14). Šiaulių apygardos teismas 2013-01-25 nutartimi patvirtino ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro ir atsakovų Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, Šiaulių miesto savivaldybės ir VšĮ “P“ taikos sutartį (t. 8, b.l. 19-21). Tokiu būdu prokurorui, ginančiam viešąją interesą, nebuvo užkirstas kelias civilinėje teisenoje reikalauti, kad VšĮ “P“, vadovaudamasi Koncesijos sutartimi, grąžintų Šiaulių miesto savivaldybei aptariamą pinigų sumą, tačiau šiam klausimui išspręsti buvo pasirinkta toliau tęsti baudžiamąjį procesą, siekiant taip pat patraukti G. R. baudžiamojon atsakomybėn.

Apygardos teismas neatsižvelgė į bylai reikšmingą aplinkybę, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog indėlių sertifikatas yra draudžiamas kaip indėlis, jam taikoma draudimo apsauga. Ieškovas turi teisę į draudimo sumą, lygią draudžiamojo įvykio dieną buvusiai banke, tačiau ne didesnę kaip 100 000 Eur (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Minėtą draudimo sumos dydį reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009-07-21 įstatymo Nr. XI-376 redakcija). VšĮ “P“, kaip indėlių sertifikatų savininkė, turi teisines galimybes susigrąžinti draudimo sumą už šiuos sertifikatus, o grąžintus pinigus panaudoti eksploatuojant A multifunkcinio kompleksą. Todėl nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad dėl G. R. veiksmų buvo visiškai prarasta 70 000 Lt suma, lygi indėlių sertifikatų vertei.

Kitų nuteistajam inkriminuotų veiksmų esmė yra susijusi su informacijos apie investavimą nepateikimu ir kitos informacijos, neatitinkančios tikrovės, išsakymu Šiaulių miesto savivaldybei. Vėlgi, šių G. R. veikų vertinimas visų pirma kyla iš Koncesijos sutarties nuostatų aiškinimo ir jis nepatenka į piktnaudžiavimo BK 228 straipsnio prasme taikymo sritį, tuo labiau, kaip minėta, 2010 m. atliktas investavimas nepadarė jokios turtinės žalos nė vienai iš Koncesijos šalių. Skundžiamame nuosprendyje deklaratyviai teigiama, kad „2010-05-11 Komisijos posėdyje svarstant 2009 m. audito ataskaitą apeliantas nurodė, kad 2009-12-31 viešosios įstaigos skola tiekėjams buvo 293 535 Lt, prognozavo, kad 2010 metais pajamos ir pelnas bus mažesni ir melagingai nurodė, kad trūksta apyvartinių lėšų“ (skundžiamo nuosprendžio 2 lapas, t. 2, b.l. 91). Iš 2010-05-11 Komisijos posėdžio protokolo matyti, jog šio posėdžio metu G. R. apžvelgė 2009 m. veiklą A multifunkciniame komplekse (t. 6, b.l. 20), o nuteistajam neinkriminuoti veiksmai, padaryti 2009 metais. Apelianto Komisijos 2010-05-11 posėdyje pateikti paaiškinimai, kad trūksta apyvartinių lėšų, 2009-12-31 viešosios įstaigos skola tiekėjams siekė 293 535 Lt, taip pat susiję ne su 2010 metais, o su ankstesniais ataskaitiniais metais. Apygardos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į G. R. paaiškinimus, kad pirkėjų skola VšĮ “P“ (791 742 Lt) buvo daugiau nei du kartus didesnė nei viešosios įstaigos įsiskolinimai, todėl viešoji įstaiga turėjo galimybę padengti įsiskolinimus iš jai skolingų įmonių lėšų. Be to, skundžiamame nuosprendyje iš konteksto paimtas nuteistojo teiginys, kad 2010 metais pajamos ir pelnas turėjo būti mažesni, nepateikiant šio teiginio argumentacijos, kad tuo metu baigėsi ložių nuomos sutartys, o sudaryti naujas sutartis už tą pačią kainą būtų sunku. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad VšĮ “P“ įsigijo indėlių sertifikatų sutartis 2010 m. vasario-spalio mėnesiais. Taigi, vykstant 2010-05-11 Komisijos posėdžiui, buvo investuota tik dalis apeliantui inkriminuotos pinigų sumos 2010 metais (120 000 Lt), kurios nepakaktų padengti visų skolų tiekėjams. Be to, G. R. apskritai neinkriminuoti veiksmai Komisijų posėdžiuose 2011 metais, svarstant VšĮ “P“ veiklos ataskaitą už 2010 metus.

Dėl G. R. veiksmų 2012 metais skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad „Komisijos posėdžiuose svarstant audito ataskaitas ir koncesijos mokestį už 2011 metus bei vėlesniuose Komisijos posėdžiuose jis aiškino, kad investicijos yra sąnaudos, nemažinančios pelno, ir nedaro įtakos koncesijos mokesčiui, nors ilgalaikio finansinio turto sąskaitoje apskaitomos AB banko “S“ obligacijos – 149 956,15 Lt bei indėlių sertifikatai 70 000 Lt rengiant finansines ataskaitas už 2011 metus buvo nurašyti, mažinant Įstaigos finansinį turtą bei veiklos rezultatą, t. y. priskirtos prie nuostolių, kas turėtų reikšmės skaičiuojant koncesijos mokestį“ (skundžiamo nuosprendžio 2 lapas, t. 15, b.l. 91). Pirmiausia, aptariama skundžiamo nuosprendžio dalis iš esmės deklaratyviai perrašyta iš specialistės R. Černiuvienės paaiškinimų, užfiksuotų 2013-10-04 apklausos protokole (t. 10, b.l. 139-140). G. R. nėra nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį už veiksmų padarymą, lėmusį neteisingą koncesijos mokesčio apskaičiavimą. Apeliantui byloje pareikštas kaltinimas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, dėl kurio skundžiamu nuosprendžiu jis išteisintas, taip pat nesusijęs su koncesijos mokesčio apskaičiavimo tvarka 2012 metais. Šiuo atveju nėra aišku, kokiu būdu apelianto pasisakymai 2012 metų Komisijų posėdžių metu ir viešosios įstaigos pateikti finansiniai dokumentai padarė Šiaulių miesto savivaldybei turtinę ar kitokio pobūdžio žalą. Komisija, abejodama apelianto paaiškinimais ir jo pateiktų finansinių dokumentų tikrumu, galėjo svarstyti, kad būtų paskirtas nepriklausomas auditas siekiant patikrinti VšĮ “P“ ūkinę veiklą. Be to, G. R. išsakyti teiginiai ir viešosios įstaigos parengti finansiniai dokumentai jau po investavimo veiksmų 2011 metais nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, kuris leistų teigti, kad apeliantas piktnaudžiavo BK 228 straipsnio prasme.

Apibendrinusi teisėjų kolegija konstatuoja, kad G. R. veiksmai, kildinami iš koncesijos teisinių santykių su Šiaulių miesto savivaldybe, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai įvertinti kaip nusikalstami, nes jie neperauga į pavojingus veiksmus baudžiamojo įstatymo prasme. Vien tam tikrų Koncesijos sutarties nuostatų nesilaikymas ir iš to kylančių pasekmių atsiradimas nagrinėjamu atveju negali būti kriminalizuotas.

Būtinas piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, objektyvusis požymis – pavojingų padarinių atsiradimas. G. R. nuteistas už dvejopo pobūdžio žalos atsiradimą: 1) didelės turtinės žalos (219 956,15 Lt) padarymą Šiaulių miesto savivaldybei; 2) valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardo pažeminimą, A multifunkcinio komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties vykdymo programos diskreditavimą. Teisėjų kolegija anksčiau išdėstytais argumentais pasisakė, kad nenustatyta jokių apribojimų, kurie neleistų civiline tvarka reikšti pretenzijas, kad Šiaulių miesto savivaldybei būtų grąžinta pinigų suma iš VšĮ “P“ dėl galimai Koncesijos sutarties nuostatų nesilaikymo. Esant galiojančiai šiai sutarčiai, kurios terminas iš viso yra penkiolika metų, šalys turi galimybę susitarti, kad, pavyzdžiui, viešajai įstaigai būtų atitinkamai mokamas mažesnis koncesijos mokestis nei sutartas. Kaip minėta, dalis savivaldybei padarytos žalos apskritai yra nepagrįstai inkriminuota, nes VšĮ “P“ įsigytiems indėlių sertifikatams taikytina draudiminė apsauga ir viešoji įstaiga gali šiuos pinigus susigrąžinti ir apskaityti buhalterinėje apskaitoje. Nenustačius G. R. veiksmuose piktnaudžiavimo, kaip veikos, požymių, nesusigrąžinimas pinigų už obligacijų pasirašymo sutartis taip pat negali būti vertinamas didelės turtinės žalos padarymu Šiaulių miesto savivaldybei BK 228 straipsnio prasme.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad piktnaudžiavimo bylose neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, valstybės institucijų autoriteto sumenkinimo, darbo sutrikdymo. Įstatymas nepateikia universalių kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais pažeidžiami ginami interesai, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-108/2009, 2K-232/2012). Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir kitos nusikalstamos veikos padarymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-355/2009).

Skundžiamame nuosprendyje nenurodytos aplinkybės, kurių pagrindu buvo konstatuota, kad G. R. savo veiksmais padarė neturtinio pobūdžio žalą – pažemino valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardą ir diskreditavo A multifunkcinio komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties vykdymo programą. Apeliantui inkriminuoti ne konkretūs teisės aktai, kuriuos jis pažeidė, o iš esmės tik civilinio pobūdžio sutarties atitinkami punktai. Vien inkriminuotų Koncesijos sutarties nuostatų pažeidimas negali būti pripažįstamas kaip neturtinės žalos (nusikalstamų padarinių) padarymas piktnaudžiaujant, o nuteistojo veiksmai pirmiausia turi būti analizuojami kaip padaryti Koncesijos sutarties šalies atstovo. G. R. buvo Komisijos narys irgi būtent kaip VšĮ “P“, sudariusios aptariamą sutartį, atstovas, kas iš esmės neturi įtakos jo, t. y. valstybės tarnautojui prilyginto asmens, statuso vertinimui. Todėl nelaikytina, kad bendro pobūdžio Komisijos darbo reglamento nuostata yra pakankama konstruojant dėl neturtinės žalos padarymo BK 228 straipsnio prasme. Byloje G. R. nepripažintas kaltu padaręs kitas nusikalstamas veikas, kas galėtų lemti valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardo pažeminimą. Pati Šiaulių miesto savivaldybė neturi pretenzijų dėl apelianto padarytų veiksmų 2010-2011 metais, o tik prokuroras yra išreiškęs poziciją, kad savivaldybei buvo padaryta žala. G. R. 2010-2011 metais atliko panašaus pobūdžio investavimo veiksmus, kurie taip pat buvo atliekami dar iki jam inkriminuoto laikotarpio. Jis veikė kaip juridinio asmens – viešosios įstaigos – vadovas, tačiau šios pareigos nėra išskirtinės kitų tokio paties pobūdžio juridinių asmenų kontekste. Didelę reikšmę nagrinėjamuose įvykiuose turi nuo apelianto nepriklausoma aplinkybė – AB banko “S“ nemokumas ir jam bankroto bylos iškėlimas. Byloje nėra duomenų, kad dėl apelianto padarytų veiksmų visoje valstybėje buvo sukeltas itin didelis rezonansas. Tokios išvados nepaneigia ta aplinkybė, kad žiniasklaidos atstovai yra informavę visuomenę apie nagrinėjamos bylos eigą. Be to, nenustatyta, kad G. R. veiksmai turėjo įtakos A multifunkcinio komplekso tinkamam funkcionavimui, jis iki šiol eksploatuojamas. Bylos medžiaga neįrodyta, kad sumažėjo pasitikėjimas A multifunkcinio komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties vykdymo programa.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad G. R. nepagrįstai inkriminuota didelė neturtinio pobūdžio žala.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl piktnaudžiavimo galimas tik esant jo tyčinei kaltei, t. y. tik tuo atveju, kai toks asmuo suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, ir šios žalos norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai atsirasti (netiesioginė tyčia) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-407/2009, 2K-416-489/2015).

Nagrinėjamoje byloje G. R. pareikšto kaltinimo esmė yra susijusi su jo padarytų veiksmų vertinimu remiantis Koncesijos sutartimi, ar indėlių sertifikatų ir obligacijų įsigijimas banke yra investavimas minėtos sutarties prasme, ar ne. Pažymėtina, kad pačioje Koncesijos sutartyje yra įvardijamos skirtingos investicijų rūšys, kurios ne visos yra vienareikšmiškai suprantamos, o ši sutartis nepateikia skirtingų investicijų rūšių apibrėžčių. Taigi, byloje iškilęs klausimas yra vertinamojo pobūdžio. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. R. ikiteisminiame tyrime ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuosekliai laikėsi pozicijos, jog VšĮ “P“ įsigytos finansinės priemonės AB banke “S“ yra viešosios įstaigos apyvartinių lėšų laikymo forma. Pinigų sumos buvo išskaidytos į mažesnes sumas ne tam, kad būtų išvengta savivaldybės kontrolės, o dėl ekonominių priežasčių, pavyzdžiui, kad prireikus pinigų, būtų galima atsiimti mažesnę sumą ir neprarasti visų palūkanų (t. 12, b.l. 80-81, t. 14, b.l. 197-198). Tokiu būdu G. R. manė, kad indėlių sertifikatų ir obligacijų įsigijimas banke nepatenka į Koncesijos sutarties reguliavimo sferą. Kitoks Koncesijos sutarties nuostatų interpretavimas savaime neįrodo, kad nuteistasis sąmoningai siekė pažeisti šią sutartį. Kaip minėta, VšĮ “P“ dar prieš 2010-2011 metus buvo įsigijusi indėlių, tačiau kaltinimas dėl tokių veiksmų padarymo apeliantui nepareikštas. Pakankamai ilgai trukę tęstinio pobūdžio investavimo veiksmai buvo įprastinė viešosios įstaigos praktika. Byloje nenustatyta, kad apeliantas siekė padaryti Šiaulių miesto savivaldybei žalos ar gauti turtinės naudos. Viešoji įstaiga sutartu laiku nesusigrąžino lėšų dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių, nes finansų įstaiga tapo nemokia. Akivaizdu, kad G. R. objektyviai iš anksto negalėjo numatyti pastarojo įvykio ir jo sukeliamų padarinių, o ta aplinkybė, kad buvo priverstinai nutraukta finansinės įstaigos veikla, savaime neįrodo, kad apeliantas numatė, jog dėl jo veiksmų gali atsirasti didelė žala Šiaulių miesto savivaldybei, ir norėjo šios žalos arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai atsirasti. Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad viešoji įstaiga neįsigijo didesnės rizikos vertybinių popierių (pavyzdžiui, akcijų), dėl ko esant įprastinei AB banko “S“ veiklai, investuotos lėšos būtų susigrąžintos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje taip pat nesurinkta pakankamai įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą dėl G. R. tyčios BK 228 straipsnio prasme.

Esant anksčiau aptartoms priežastims, pripažintina, kad Šiaulių apygardos teismo 2015-12-18 nuosprendis dėl G. R. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Priėmus tokio pobūdžio procesinį sprendimą, skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria iš G. R. priteista atlyginti 63 703,70 Eur (219 956,15 Lt) Šiaulių miesto savivaldybei, taip pat naikinama, o Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro civilinis ieškinys šioje dalyje paliekamas nenagrinėtu (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Kadangi dėl G. R. priimtas išteisinamasis nuosprendis kiti jo apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės sprendžiant patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015-12-18 nuosprendžio dalis, kuriomis G. R. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija), o V. D. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 229 straipsnį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, kad valstybinis kaltintojas, nesutikdamas su V. D. išteisinimu iš pareikšto kaltinimo, apeliaciniame skunde nemažą dėmesį skiria byloje surinktų įrodymų turinio citavimui, kitu šriftu pažymėdamas įrodymais nustatytas tam tikras aplinkybes, tačiau nepateikia savo argumentų, kuriais nesutinka su apygardos teismo padarytomis išvadomis (apeliacinio skundo 9-10 lapai, t. 15, b.l. 126-127).

Nagrinėjamu atveju apygardos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad G. R. ir V. D. pagal kaltinimą nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad prokurorui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

V. D. buvo kaltinamas pagal BK 229 straipsnį tuo, kad jis, nuo 2009-02-26 iki 2011-06-14 būdamas Komisijos pirmininku ir organizuodamas Komisijos darbą, neįtraukė į darbotvarkę ir nekėlė klausimo dėl koncesijos mokesčio apsvarstymo, neišsiaiškino, kaip pagal Koncesijos sutarties 10 punktą ir šios sutarties 3 priedą apskaičiuojamas koncesijos mokestis, neišsiaiškino, kas gali priimti sprendimą dėl koncesininko grynojo pelno panaudojimo ir tokiu būdu Komisija 2009-2011 metais neapsvarstė sumokėto koncesijos mokesčio, nors turėjo būti sumokėtas kaltinime nurodytas mažesnis koncesijos mokestis. Tokiu būdu V. D. netinkamai atlikus savo pareigas, valstybė ir Šiaulių miesto savivaldybė patyrė didelės turtinės ir neturtinės žalos, nes Šiaulių miesto savivaldybė nepagrįstai sumokėjo 1 505 684,00 Lt didesnį koncesijos mokestį, buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, atsakomybės už priimtus sprendimus principai, iškreipta Koncesijos mokesčio apskaičiavimo tvarka, sumenkintas Šiaulių miesto savivaldybės autoritetas ir įvaizdis visuomenėje, diskredituotas valstybės tarnautojo vardas.

Taigi, V. D. pareikšto kaltinimo esmė yra susijusi su jo, kaip Komisijos pirmininko, pareigų netinkamu atlikimu dėl koncesijos mokesčio apsvarstymo inkriminuotu laikotarpiu.

BK 229 straipsnyje (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo pareigų neatlikimą ar netinkamą atlikimą dėl neatsargumo, jeigu dėl to valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl šios normos taikymas galimas nustačius, kad buvo padaryta priešinga valstybės tarnybai veika – valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo pareigų neatlikimas arba jų atlikimas netinkamai; kad dėl to atsirado padarinių – šiame straipsnyje nurodytas subjektas patyrė didelę žalą; kad tarp veikos ir padarinių yra priežastinis ryšys. Netinkamas savo pareigų atlikimas – pareigų vykdymas ne taip, kaip to reikalauja teisės aktai, arba nekokybiškai, atmestinai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-228/2008, 2K-115-489/2015). Teismų praktikoje savo pareigų neatlikimas aiškinamas kaip neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, nevykdymas, o netinkamas savo pareigų atlikimas – aplaidus, atmestinas ir pan. savo pareigų vykdymas, neužtikrinantis tarnybos interesų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10/2008, 2K-7-228/2008, 2K-419/2012).

Tarp Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ir VšĮ “P“ pasirašytos Koncesijos sutarties 10.1 punkte nustatyta, kad „savivaldybė moka koncesininkui koncesijos mokestį nuo sandorio pasirašymo dienos <...>, kuris yra 194 018 Lt už 2006 metus ir 759 106 Lt už 2007 metus. Koncesijos mokestis yra peržiūrimas kiekvienais koncesinės veiklos metais. Pirmasis koncesijos mokesčio peržiūrėjimo terminas – 2007 m. liepos 1 d. <...>“. Tos pačios sutarties 10.2 punkte numatyta, kad jei koncesininkas, vykdydamas koncesinę veiklą per vienerius koncesinės veiklos metus, gauna pelną (teigiamas balansas), tai savivaldybė ir koncesininkas įsipareigoja peržiūrėti koncesijos mokestį, apsvarstant galimybę koncesininkui mokėti koncesijos mokestį savivaldybei <...> (t. 2, b.l. 8).

Prokuroras apeliaciniame skunde cituoja Koncesijos atviro konkurso komisijos ir konkurso dalyvio VšĮ “P“ derybų protokoluose užfiksuotus G. R. pasisakymus, kuriais jis siūlė peržiūrėti koncesijos mokestį kiekvienais metais atsižvelgiant į veiklos rezultatus ir galbūt 2008 metais savivaldybei nebereikės mokėti šio mokesčio (t. 2, b.l. 140-143). Teisėjų kolegijos vertinimu, šių dokumentų turinys neturi jokios įrodomosios reikšmės dėl V. D. kaltės pagal inkriminuotą baudžiamojo įstatymo straipsnį. Pats G. R. siejo koncesijos mokesčio peržiūrėjimo galimybę su viešosios įstaigos veiklos rezultatais. Būtent Koncesijos sutartyje ir buvo numatyta tokia tvarka, pagal kurią esminę reikšmę turėjo koncesininko balansas. G. R. prognozės dėl galimai koncesijos mokesčio nemokėjimo ateityje yra tik jo preliminari subjektyvaus pobūdžio nuomonė, nes akivaizdu, kad negalima tiksliai nustatyti būsimų ūkinės veiklos rezultatų. Be to, V. D. objektyviai negalėjo daryti jokios įtakos VšĮ “P“ ūkinei veiklai, kad vėliau būtų apsvarstytas koncesijos mokesčio dydis.

Apeliantas, taip pat nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, akcentuoja Koncesijos sutarties projektą, kurio 10.2 punkte nurodyta, kad „jei koncesininkas, vykdydamas koncesinę veiklą per vienerius koncesinės veiklos metus, gauna pelną (teigiamas balansas), tai savivaldybė koncesijos mokesčio koncesininkui nemoka, o jei koncesininko grynasis pelnas per vienerius koncesinės veiklos metus yra didesnis nei šeši procentai, koncesininkas įgyja pareigą sumokėti savivaldybei koncesijos mokestį, kuris yra lygus visai grynojo pelno sumai, viršijančiai šešis procentus, iki einamųjų metų liepos 1 dienos“ (1, b.l. 167). Vien Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006-04-27 pritarimas Koncesijos sutarties projektui (t. 1, b.l. 159) nereiškia, kad tarp savivaldybės ir VšĮ “P“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, nes Koncesijos sutartis dar nebuvo šalių pasirašyta. Todėl Koncesijos sutarties projekto turinys neįpareigojo šalių. Komisija, kuriai vadovavo V. D., neturėjo pareigos peržiūrėti koncesijos mokesčio Koncesijos sutarties projekte numatyta tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, kad koncesijos mokesčio mokėjimo tvarka buvo pakeista tik 2013-02-20 tarp Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ir VšĮ “P“ pasirašius susitarimą, kuriuo buvo sutarta dėl įsipareigojimų prisiėmimo šiuo klausimu analogiška, kaip minėtame Koncesijos sutarties projekto 10.2 punkte, tvarka (t. 8, b.l. 23). Kita vertus, V. D. byloje nėra kaltinamas tinkamai neatlikęs tarnybos pareigų 2013 metais. Atsižvelgiant į tai, koncesijos mokesčio mokėjimo tvarka, esanti kitokia nei išteisintajam inkriminuotu laikotarpiu, neanalizuojama BK 229 straipsnio kontekste, o prokuroro didžiosios apeliacinio skundo dalies argumentai, susiję su Koncesijos sutarties projekto ar vėliau pakeistos šios sutarties nuostatų interpretavimu, kad koncesijos mokestis yra kintamas dydis (t. 15, b.l. 128-129), atmetami kaip nepagrįsti. Dėl šių priežasčių nereikšmingas yra ir VšĮ “P“ atviro konkurso metu pateiktų dokumentų turinys, nes byloje vertinamos Koncesijos sutarties nuostatų vykdymo aplinkybės, o ne tikrinama atviro konkurso eiga.

Byloje nustatyta, kad V. D. nuo 2009-02-26 buvo paskirtas Komisijos pirmininku (t. 6, b.l. 8). Šios Komisijos viena iš funkcijų – kiekvienais koncesinės veiklos metais iš naujo apsvarstyti koncesijos mokestį, o Komisijos darbą organizuoja šios Komisijos pirmininkas, kuris atsakingas už jos funkcijų vykdymą (Komisijos darbo reglamento 5.1 ir 6 punktai, t. 2, b.l. 66). Visų pirma pasakytina, kad prokuroras apeliaciniame skunde pernelyg sureikšmina V. D. eitų pareigų Komisijoje svarbą ir jam priskirtas funkcijas. Pažymėtina, kad ne išteisintajam, o visai Komisijai priskirta funkcija apsvarstyti koncesijos mokestį. Todėl net ir prokurorui argumentuojant, kad V. D. posėdžių metu neiškėlė tokio klausimo, kiti Komisijos nariai turėjo galimybę imtis iniciatyvos, kad Komisija tinkamai vykdytų savo funkcijas. Pasak apelianto, analizuojant Komisijos posėdžių protokolus, klausimas dėl koncesijos mokesčio svarstymo nė karto nebuvo įtrauktas į darbotvarkę nuo pirmo 2007-11-09 posėdžio iki 2011-06-14 posėdžio. Kaip minėta, V. D. iki 2009-02-26 nėjo Komisijos pirmininko ar narių pareigų (t. 2, b.l. 64, t. 6, b.l. 9), todėl jis neturėjo jokių prievolių, susijusių su Koncesijos sutarties priežiūra. Šiame kontekste pasakytina, kad analizuojant Komisijos posėdžių protokolų turinį, matyti, jog juose nėra stenografuojami visi pasisakymai, pateikti posėdžių metu, o tik aprašoma pasisakymų esmė, dėl ko negalima daryti neabejotinos išvados, kad Komisijos, kuriai vadovavo išteisintasis, posėdžių metu inkriminuotu laikotarpiu apskritai nebuvo kalbama apie koncesijos mokestį. Tokią išvadą patvirtina ir liudytojos I. K. parodymai (t. 14, b.l. 60-62). Pavyzdžiui, Komisijos 2009-04-29 posėdyje V. D. kėlė klausimą Komisijos nariams dėl galimybės koncesijos mokesčiui būti pastoviam (t. 2, b.l. 75). Be to, Komisijos darbo reglamente nenustatyta koncesijos mokesčio apsvarstymo tvarka, nėra aišku kokią reikšmę turi ši procedūra, nes pačiai Komisijai nėra suteikta funkcija keisti koncesijos mokesčio dydį. Komisijos veiklą reglamentuojančiame teisės akte konkrečiai neįvardyta, ką Komisija turi nuspręsti atsižvelgiant į VšĮ “P“ ūkinės veiklos rezultatus. Net ir teigiant, kad Komisijos nuomonė Šiaulių miesto savivaldybei dėl koncesijos mokesčio yra patariamoji, Komisija neturi realios įtakos sprendžiant aptariamą klausimą, o galutinį sprendimą priima savivaldybės taryba. Todėl kaltinime nepagrįstai vien koncesijos mokesčio neapsvarstymas Komisijos posėdžiuose yra tiesiogiai siejamas su didelės turtinės žalos padarymu Šiaulių miesto savivaldybei ir valstybei. Akivaizdu, kad savivaldybės taryba galėjo savo iniciatyva patvirtinti kitokį sprendimą nei konstatavo Komisija. Pripažintina, kad prokuroras be teisinio pagrindo tarp V. D. veiksmų neva netinkamai atlikus tarnybos pareigas ir kilusių pasekmių sieja tiesioginį priežastinį ryšį.

Apygardos teismas teisingai konstatavo, kad liudytojai I. K., D. B. ir A. J. teisiamajame posėdyje patvirtino, jog Komisijos posėdžiuose buvo svarstoma dėl koncesijos mokesčio (t. 14, b.l. 60-62, 83-85). Teisėjų kolegija nenustatė jokių priežasčių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti minėtų liudytojų parodymais. Pats prokuroras apeliaciniame skunde yra nenuoseklus, viena vertus, teigdamas, kad bylai reikšmingu laiku Komisijos posėdžiuose nebuvo svarstomas koncesijos mokestis, antra vertus, cituodamas minėtų liudytojų bylos teisminiame procese duotus parodymus, paneigiančius valstybinio kaltintojo argumentus (apeliacinio skundo 9-10 lapai, t. 15, b.l. 126-127). Liudytoja I. K., apklausiama ikiteisminiame tyrime, teigė, kad praktiškai iki 2012 metų į Komisijos darbotvarkę nebuvo įtraukiamas klausimas dėl koncesijos mokesčio svarstymo (t. 1, b.l. 151-152). Taigi, ši liudytoja kategoriškai nepatvirtino nebuvus tokios aplinkybės. I. K. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme paneigė savo parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime, kurie taip pat neatitinka liudytojų D. B. ir A. J. parodymų. Šiame kontekste pasakytina, kad vienas iš nekaltumo prezumpcijos principo aspektų yra tas, kad asmens kaltumą turi įrodinėti baudžiamąjį persekiojimą vykdantys pareigūnai, o asmuo neturi pareigos pagrįsti savo nekaltumą. Esant tokioms aplinkybėms, liudytojos I. K. parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime, negali patvirtinti V. D. kaltės BK 229 straipsnio prasme. Teisėjų kolegija pritaria prokurorui, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai vadovaujamasi liudytojų A. K. ir E. V. parodymais toje dalyje, kuri susijusi su koncesijos mokesčio svarstymu Komisijos posėdžiuose vėlesniu nei inkriminuotu laikotarpiu, nes V. D. nepareikštas kaltinimas po 2011-06-14, tačiau net ir nesiremiant šių liudytojų parodymais, nėra teisinio pagrindo teigti, kad apygardos teismas padarė neteisingas išvadas dėl išteisintajam pareikšto kaltinimo.

Prokuroras, grįsdamas išteisintojo kaltę, apeliaciniame skunde remiasi 2011-10-27 specialisto išvada Nr. 5-4/99 ir specialistės R. Černiuvienės paaiškinimais. Specialių žinių reikalaujančiame dokumente nurodyta, kad įvertinus VšĮ “P“ gautas pajamas be koncesijos mokesčio ir patirtas sąnaudas be nusidėvėjimo (amortizacijos) sumos, viešoji įstaiga 2006-2010 m. iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos būtų gavusi iš viso 687 953 Lt koncesijos mokesčio, t. y. 2 016 533 Lt mažiau nei buvo apskaičiuota pagal VšĮ “P“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras (t. 9, b.l. 138-139). V. D. inkriminuotas iš viso 1 505 684,00 Lt tokio mokesčio permokėjimas. Specialistė R. Černiuvienė 2013-06-28 apklausoje paaiškino, kad remiantis Koncesijos sutartimi ir jos trečiu priedu, šiuo atveju koncesijos mokesčio paskirtis yra padengti viešosios įstaigos nuostolius. Per visą laikotarpį nuo 2006 metų iki 2010 metų, išskyrus 2009 metus, pajamų ir išlaidų balansas buvo neigiamas (sąnaudos viršijo pajamas). Todėl specialistė apskaičiuodavo mokėtiną koncesijos mokestį, kuris padengtų nuostolius ir balansas būtų lygus. Be to, atsižvelgiant į Koncesijos sutarties nuostatas, viešosios įstaigos veikla 2009 m. irgi buvo nuostolinga (t. 10, b.l. 137-138). Pažymėtina, kad Koncesijos sutarties 1 straipsnyje, kuriame išdėstytos dokumente vartojamų sąvokų apibrėžtys, koncesijos mokestis apibūdintas kaip už pastato eksploatavimą ir laisvalaikio paslaugų teikimą koncesininkui mokamas mokestis, kurio dydis nurodytas 10 straipsnyje (t. 2, b.l. 3). Remiantis Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, koncesininko atlyginimą už tokią veiklą sudaro tik teisės užsiimti atitinkama veikla suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos ar tokios teisės suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos kartu su atlyginimu, mokamu koncesininkui suteikiančiosios institucijos, atsižvelgiant į jos prisiimtą riziką. Taigi, šis mokestis nėra skirtas koncesininkui padengti A multifunkcinio komplekso eksploatavimo išlaidas, todėl negalima pripažinti, kad VšĮ “P“ turi būti mokamas tik tokio dydžio koncesijos mokestis, kad viešosios įstaigos balansas nebūtų neigiamas. Remiantis priešinga išvada, esant situacijai, kai VšĮ “P“ balansas būtų neigiamas daugiau nei Koncesijos sutarties trečiame priede esančioje koncesijos mokesčio skaičiavimų suvestinėje nurodyta koncesijos mokesčio suma (t. 2, b.l. 26), Šiaulių miesto savivaldybė mokėtų dar didesnį tokį mokestį, kad VšĮ “P“ balansas taptų nulinis. Akivaizdu, kad tai būtų dar labiau nenaudinga savivaldybei. Be to, nesant VšĮ “P“ teigiamo balanso, natūraliai pasunkėtų galimybės vystyti A multifunkcinį kompleksą, gerinti jo infrastruktūrą. Abejotina, kad tokį tikslą taip pat galima pasiekti, apskaičiuojant koncesijos mokestį, kad viešosios įstaigos neigiamas balansas taptų nuliniu. Todėl aplinkybė, kad pagal koncesijos mokesčio skaičiavimų suvestinę koncesijos mokestis buvo apskaičiuotas vertinant stabilias A multifunkcinio komplekso eksploatavimo pajamas ir išlaidas be turto amortizacijos ir nusidėvėjimo sąnaudų, savaime nereiškia, kad realiai turi būti mokamas aptariamas mokestis tik tokio dydžio, kad jis panaikintų neigiamą balansą. Liudytoja L. S. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme davė analogiškus parodymus dėl koncesijos mokesčio paskirties Koncesijos sutarties prasme (t. 14, b.l. 86). Prie Koncesijos sutarties pridėtoje koncesijos mokesčio skaičiavimų suvestinėje koncesijos mokestis paskaičiuotas kaip fiksuotas – 742 320 Lt (t. 2, b.l. 26). Liudytoja I. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad toks mokestis ir šiuo metu yra pastovus bei nesikeičiantis (t. 14, b.l. 61). Liudytojai A. K. ir E. V., išteisintasis V. D. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino tokią aplinkybę (t. 14, b.l. 99-100, 195-197). Tai rodo, kad net po kaltinime V. D. inkriminuoto laikotarpio koncesijos mokestis išliko stabilus.

Sprendžiant dėl prokuroro paduoto apeliacinio skundo pagrįstumo, teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje Šiaulių miesto savivaldybė nepateikė civilinio ieškinio teigdama, kad ji nepagrįstai sumokėjo per didelį koncesijos mokestį VšĮ “P“. Tokį procesinį dokumentą pareiškė prokuroras. Taigi, tarp Koncesijos sutarties šalių neiškilo teisinis ginčas dėl prisiimtų įsipareigojimų, kilusių iš civilinių teisinių santykių, vykdymo. Analogiškai vertinant aplinkybes kaip ir dėl G. R. pareikšto kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių prokuroras, gindamas viešąjį interesą, negalėjo kreiptis civiline tvarka į teismą prašydamas priteisti Šiaulių miesto savivaldybei patirtą žalą. Be to, esant galiojančiai Koncesijos sutarčiai, šalys pačios galėtų išspręsti prokuroro keliamą klausimą, pavyzdžiui, Šiaulių miesto savivaldybei atitinkamai mažinant koncesijos mokestį už būsimus Koncesijos sutarties vykdymo metus.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinktais įrodymais neįrodyta, jog V. D. netinkamai atliko savo pareigas, pažeidė inkriminuotų teisės aktų reikalavimus, todėl jis nepadarė ir didelės turtinės bei neturtinės žalos BK 229 straipsnio prasme. To nepaneigia prokuroro apeliacinio skundo teoriniai teiginiai dėl išteisintojo neveikimo atitikimo inkriminuotam baudžiamojo įstatymo straipsniui (apeliacinio skundo 12 lapas, t. 15, b.l. 129).

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, dėl V. D. pagrįstai priimtas išteisinamasis nuosprendis, o jį naikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Kitoje apeliacinio skundo dalyje nesutinkama su G. R. išteisinimu iš kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija). Atkreiptinas dėmesys, kad prokuroras pateikia deklaratyvius motyvus dėl skundžiamos nuosprendžio dalies (t. 15, b.l. 129-130), o BPK 322 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus arba dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apygardos teismas iš tikrųjų detaliai nemotyvavo G. R. išteisinimo iš pareikšto kaltinimo (skundžiamo nuosprendžio 10 lapas, t. 15, b.l. 99), tačiau vien dėl šios priežasties baudžiamojo proceso įstatymas neleidžia panaikinti teismo baigiamąjį aktą, jei sprendimas savo esme yra teisingas. Todėl tai nelaikytina BPK 305 straipsnio nuostatų pažeidimu.

G. R. pareikštas kaltinimas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį susideda iš skirtingo pobūdžio veiksmų padarymo, t. y. 1) dėl nepagrįsto nuomos mokesčio už patalpas A multifunkciniame komplekse sumažinimo atitinkamiems subjektams; 2) dėl dalies darbų ir paslaugų pirkimo iš VšĮ “P“ steigėjui ir dalininkui D. B. priklausančių bendrovių; 3) dėl sūnaus įdarbinimo ir jo automobilio nuomos; 4) dėl prašymo Komisijos palikti investicijoms pelną, kuris susidarydavo tik į pajamas įskaičiuojant Šiaulių miesto savivaldybės mokamą koncesijos mokestį, nors pagal Koncesijos sutarties 3 priede numatytą koncesijos mokesčio paskaičiavimo lentelę, koncesijos mokestis turėjo būti tokio dydžio, kad viešosios įstaigos veikla būtų su lygiu pajamų ir išlaidų balansu.

Apygardos teismas pagrįstai pažymėjo, kad dalis minėtų asmens veiksmų buvo įvertinta Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012-11-27 sprendimu Nr. KS-130 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-04-30 sprendimu (dėl nuomos sutarčių, G. R. sūnaus įdarbinimo ir šio automobilio nuomos) (t. 8, b.l. 46-51, 56-61). Teisėjų kolegija pritaria, kad nustatyti pažeidimai, atsižvelgiant į jų pobūdį ir kitas aplinkybes, nepatenka į baudžiamosios teisės taikymo sritį.

Koncesijos sutarties 9.3.4 punkte numatyta, kad siekdamas, jog pastatas ir įrengimai būtų eksploatuojami bei valdomi efektyviai, koncesininkas turi teisę vesti derybas ir nustatyti nuomininkams A multifunkcinio komplekso plotų nuomos tarifus (t. 2, b.l. 7). Pažymėtina, kad Koncesijos sutartis nenustato minimalių nuomos tarifų, kuriais turi būti apmokestinami nuomininkai, o ši teisė buvo palikta spręsti VšĮ “P“. Byloje iš tikrųjų nustatyta, kad UAB “B“, UAB “G“ ir UAB “M“ buvo mažinami nuomos įkainiai per 2007-2009 metus, taip pat UAB “R“ – beveik per visus 2008-2011 metus. Kita vertus, vien šios aplinkybės nepakanka konstatuoti, kad G. R. piktnaudžiavo BK 228 straipsnio prasme. Visų pirma, UAB “B“, UAB “G“ ir UAB “M“ nuomotos patalpos užėmė ne itin didelę A multifunkcinio komplekso dalį (nuo 19,28 m² iki 50,31 m²). Nors UAB “R“ nuomotų patalpų plotas buvo gerokai didesnis nei minėtų bendrovių, tačiau byloje nėra duomenų, kad ši bendrovė gavo itin didelės naudos iš vykdytos grožio paslaugų veiklos. Pažymėtina, kad su UAB “B“, UAB “G“ ir UAB “M“ sudarytose pirminėse 2007-07-23 nuomos sutartyse nustatyti nuomos tarifai nebuvo mažiausi (28 Lt už m²) iš visų nuomininkų (t. 4, b.l. 38-40, 44-47, 51-54), pavyzdžiui, su R. J. individualiąja įmone „G (duomenys pakeisti)“, A. A. įmone ir UAB „L (duomenys pakeisti)“ 2007 metais sutarti mažesni nuomos mokesčiai (t. 4, 105-124, 130-151, t. 5, b.l. 1-19). Be to, ne tik kaltinamajame akte nurodytoms bendrovėms, bet ir kai kuriems kitiems nuomininkams 2008-2009 metais (ar tik vienais iš šių metų) nuomos tarifai buvo mažinami, pavyzdžiui UAB „T (duomenys pakeisti)“, UAB „E (duomenys pakeisti)“, UAB “A“, UAB „F (duomenys pakeisti)“, R. J. individualiajai įmonei “G“, A. A. įmonei ir UAB “L“ (t. 9, b.l. 62-67). Šiame kontekste pasakytina, kad net ir 2009 metais sumažinus UAB “B“, UAB “G“ ir UAB “M“ nuomos įkainius, kitais metais šios bendrovės nepratęsė nuomos sutarčių, kas rodo, jog joms nuomotis patalpas A multifunkciniame komplekse nebuvo naudinga. UAB “L“ nustatytas nuomos tarifas už m² 2009 metais atskiru laikotarpiu net buvo mažesnis nei kaltinamajame akte nurodytoms bendrovėms (t. 4, b.l. 128-129). Dėl UAB “R“ atkreiptinas dėmesys, kad šiai bendrovei 2010-09-30 nuomos sutarties papildymu nustatyta papildoma pareiga mokėti už šilumą 200 Lt su PVM (t. 5, b.l. 126). Taigi, net ir sumažinus nuomos tarifą, UAB “R“ įgijo papildomą piniginę prievolę. Kaltinime deklaratyviai teigiama, kad sumažinus nuomos tarifus UAB “B“, UAB “G“, UAB “M“ ir UAB “R“, šioms bendrovėms sudarytos galimybės gauti didesnį pelną ir akcininkams dividendus. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad bendrovės ar jų akcininkai realiai gavo didelės naudos iš nuomos mokesčio sumažinimo, todėl toks kaltinimo teiginys atmetamas kaip nepagrįstas.

Byloje nustatyta, kad VšĮ “P“ 2007-2008 metais pirko dalį prekių ir paslaugų iš UAB “G“ ir UAB “M“ (t. 10, b.l. 97-109). Kita vertus, nėra duomenų, kad prekių ir paslaugų pirkimai buvo fiktyvūs, minėtos bendrovės buvo išskirtinai proteguojamos sudarant sandorius, kurie sudarė viešosios įstaigos didžiąją sąnaudų dalį. Pačiame kaltinime nurodytos tik pinigų sumos, kurias VšĮ “P“ sumokėjo UAB “G“ ir UAB “M“ už pirktas prekes ir paslaugas, tačiau neatsižvelgiama, kad pastarosios bendrovės taip pat turėjo išlaidų prieš parduodamos prekes ir paslaugas viešajai įstaigai. Prokuroras kaltinamajame akte nekonkretizavo, kokią galimai realią naudą gavo UAB “G“ ir UAB “M“ už sudarytus sandorius su viešąja įstaiga. Specialistė R. Černiuvienė, atlikdama specialių žinių reikalaujantį tyrimą, rėmėsi tik aritmetiniu prekių įsigijimo ir pardavimo kainų, nurodytų PVM sąskaitose faktūrose, skirtumu, tačiau neanalizavo, kokia prekių vidutinė rinkos kaina bylai reikšmingu laikotarpiu. Byloje neįrodyta, kad VšĮ “P“ pirko iš bendrovių prekes už pernelyg didelę rinkos kainą. G. R. pareikštame kaltinime taip pat nepagrįstai sureikšmintos automobilio „NISSAN MURANO“ įsigijimo aplinkybės. VšĮ “P“ iš viso yra įsigijusi tris transporto priemones (t. 3, b.l. 188-189). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad įsigyto automobilio „NISSAN MURANO“ vertė, nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje, neatitinka tikrovės, transporto priemonė realiai neperduota disponuoti viešajai įstaigai ar yra kitos aplinkybės, kuriomis remiantis galima daryti išvadą, kad sudarytas sandoris buvo itin nenaudingas. Todėl vien sandorių sudarymas su UAB “G“ ir UAB “M“, kurios susijusios su D. B., esančiu taip pat VšĮ “P“ akcininku, nelemia G. R. piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnio 2 dalyje.

Teisėjų kolegija taip pat kaip nepavojingus inkriminuoto baudžiamojo įstatymo straipsnio prasme vertina G. R. veiksmus, kai jis įdarbino savo sūnų M. R. vadybininku VšĮ “P“ ir sudarė šio automobilio „BMW D.3 530“, v/n (duomenys neskelbtini), neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, nuomos sutartį. Byloje nėra duomenų, kuriais remiantis galima teigti, kad M. R. įdarbinimas VšĮ “P“ buvo fiktyvus ar transporto priemonė nenaudota darbiniais tikslais. Pačiame kaltinime taip pat nenurodytos tokios aplinkybės. G. R. pateiktuose dokumentuose užfiksuota informacija, patvirtinanti M. R. darbą VšĮ “P“ naudojantis transporto priemone, nėra paneigta. Net bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jis atliko vadybininko pareigas viešojoje įstaigoje (t. 7, b.l. 46, 129, t. 14, b.l. 24-44). Nenustatyta, kad M. R. už atliekamą darbą gavo neproporcingai didelį atlyginimą, o automobilio nuomos kaina neatitinka rinkos įkainių.

Kaltinamajame akte iš esmės pakartojamos G. R. inkriminuotos aplinkybės, susijusios su koncesijos mokesčio dydžio nepagrįstu apskaičiavimu, dėl kurių teisėjų kolegija jau pasisakė spręsdama V. D. baudžiamosios atsakomybės klausimą ir nebekartoja argumentų. Papildomai pasakytina, kad tai, jog G. R. prašė Komisijos palikti investicijoms pelną, savaime neįrodo šio asmens nusikalstamą piktnaudžiavimą. Kaip minėta, G. R. buvo tik vienas iš Komisijos narių, neturėjęs išskirtinių teisių, o visus posėdžiuose iškeltus klausimus išspręsdavo Komisija kolegialiai. Byloje nenustatyta, o kaltinime ir nenurodyta, kad tarp G. R. ir kitų Komisijos narių buvo susiformavę nusikalstami ryšiai, kas galėtų rodyti tendencingą sprendimų priėmimą Komisijoje. Priešingai, pati Komisija turėjo diskreciją netenkinti G. R. prašymų ir jos neribojo VšĮ “P“ generalinio direktoriaus nuomonė. Dėl šių priežasčių ši kaltinimo dalis atmetama kaip nepagrįsta.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997-11-13, 2005-11-10 nutarimuose yra išaiškinta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Teismų praktikoje, be kitų teisinių argumentų, remiantis konstitucine jurisprudencija, ne viena kartą pažymėta, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamojo atsakomybė turi būti taikoma kaip kraštutinė, paskutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011, 2K-573/2012, 2K-98/2014).

Vertinant tiek anksčiau aptartus atskirus G. R. padarytus pažeidimus, tiek ir jų visumą, negalima daryti išvados, kad jie atitinka piktnaudžiavimo sudėtį, numatytą BK 228 straipsnyje. Byloje nenustatyta, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens padaryti veiksmai yra tokio pavojingumo laipsnio, kad už juos reikėtų taikyti griežčiausią teisinę atsakomybę. Prokuroras kaltinamajame akte išskyrė tam tikrus VšĮ “P“ ūkinės veiklos trūkumus iš viso konteksto, taip siekdamas nepagrįstai sudaryti įspūdį, kad G. R. nusikalstamai piktnaudžiavo. Kita vertus, byloje nenustatyta, kad jo padaryti pažeidimai sukėlė BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytas pasekmes – didelę žalą. Šiaulių miesto savivaldybei didelė turtinė žala vėlgi siejama su koncesijos mokesčio netinkamu apskaičiavimu, nors G. R. neturėjo esminės įtakos sprendžiant šį klausimą, tuo labiau byloje nenustatyta, kad minėtas mokestis apskaičiuotas neproporcingai per didelis. Nuteistasis nors ir pripažintas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, tačiau jis visų pirma vykdė Koncesijos sutartį kaip VšĮ “P“ generalinis direktorius, todėl nėra aišku, kokiu būdu buvo sumenkintas Šiaulių miesto savivaldybės autoritetas. Jam inkriminuotas Komisijos darbo reglamento, Koncesijų įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo, Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo bendro pobūdžio nuostatų pažeidimas nelaikytinas itin diskredituojančiu valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardą. Byloje nėra duomenų, kad dėl apelianto padarytų veiksmų buvo sukeltas itin didelis rezonansas visoje valstybėje. Tokios išvados nepaneigia ta aplinkybė, kad žiniasklaidos atstovai yra informavę visuomenę apie nagrinėjamos bylos eigą. Be to, nenustatyta, kad G. R. veiksmai turėjo įtakos A multifunkcinio komplekso tinkamam funkcionavimui, jis iki šiol eksploatuojamas. Todėl darytina išvada, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo nepadarė ir didelės neturtinės žalos BK 228 straipsnio prasme.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, prokuroro prašymas naikinti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl G. R. išteisinimo iš kaltinimo pagal inkriminuotą baudžiamojo įstatymo straipsnį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį yra atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalį, kuria G. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda, bei priimti naują išteisinamąjį nuosprendį:

G. R. išteisinti iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalį, kuria iš G. R. priteista atlyginti 63 703,70 Eur (219 956,15 Lt) Šiaulių miesto savivaldybei, ir Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro civilinį ieškinį šioje dalyje palikti nenagrinėtą.

Kitą Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.