Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo mišri Baudžiamųjų bylų ir Civilinių bylų skyrių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės–Butkuvienės, Linos Muchtarovienės ir Virginijos Žindulienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

civilinės atsakovės viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) „P. s.“ atstovui advokatui Ignui Dargužui,

trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Šiaulių miesto savivaldybės atstovei L. S.,

viešame teismo posėdyje nagrinėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro Donato Micevičiaus, ginančio viešąjį interesą, civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovams nuteistajam G. R. ir VšĮ „P. s.“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu G. R. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, VšĮ „P. s.“, specialiai įsteigtos vykdyti ūkinę komercinę veiklą, susijusią su (duomenys neskelbtini) ir Koncesijos sutarties įsipareigojimų vykdymu, generalinis direktorius, turintis teisę veikti šios įmonės vardu ir teikiantis viešąsias paslaugas pagal Koncesijos sutartį – koncertų, sporto, kultūros, meno, muzikos ir kitokių renginių organizavimo paslaugas Šiaulių miesto, regiono ir visos Lietuvos įvairioms vartotojų grupėms, ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2006 m. birželio 29 d. būdamas paskirtas (duomenys neskelbtini) koncesijos suteikimo sutarties vykdymo priežiūros komisijos (toliau – Komisija) nariu, pažeisdamas 2006 m. birželio 8 d. (duomenys neskelbtini) koncesijos suteikimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Koncesijos sutartis), pasirašytos jo ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus G. M., 14.7 punkto, nustatančio, kad koncesininkas turi teisę atlikti Investicijų plane nenumatytas investicijas ir remontą, jei tai yra susiję su avarine situacija arba ūkine veikla, ir apie šias investicijas ir remontą koncesininkas nedelsdamas informuoja ir suderina tai su savivaldybe, o visas kitas investicijas ar remontą, jei tai nėra numatyta Investicijų plane, nėra susiję su ūkine veikla arba avarine situacija, koncesininkas turi iš anksto suderinti su savivaldybe, 14.8 punkto, nustatančio, kad savivaldybės pritarimas nereikalingas vienkartinėms nenumatytoms investicijoms bei remontui, kuriems reikalingos lėšos neviršija 50 000 Lt (14 481 Eur); koncesininkas neskaido didelių investicijų, t. y. investicijų, kurių suma viršija 50 000 Lt (14 481 Eur), į mažas dalis tam, kad galėtų pasinaudoti šia išimtimi, Komisijos darbo reglamento, patvirtinto Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), nustatančio, kad Komisija kontroliuoja koncesijos sutarties vykdymą, reikalavimus, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, kaip VšĮ „P. s.“ steigėjas ir dalininkas, neinformuodamas savivaldybės, negaudamas jos pritarimo ir suderinimo, kaip Komisijos narys, neinformuodamas kitų Komisijos narių, gautas pajamas (įskaitant savivaldybės mokamą koncesijos mokestį) iš ūkinės komercinės veiklos, susijusios su (duomenys neskelbtini) komplekso eksploatavimu, panaudojo ne viešiems interesams (visuomenės poreikiams) tenkinti, o investavo, sudarydamas vertybinių popierių pirkimo sutartis, t. y. nuo 2010 m. vasario 23 d. iki lapkričio 1 d. tarp AB banko SNORAS (toliau ? ir SNORAS) ir VšĮ „P. s.“ sudarė penkiolika indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių (2010-02-23 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 20 000 Lt (5 792,40 Eur), 2010-02-23 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 20 000 Lt (5 792,40 Eur), 2010-02-23 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 20 000 Lt (5 792,40 Eur), 2010-02-23 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 10 000 Lt (2 896,20 Eur), 2010-03-15 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 20 000 Lt (5 792,40 Eur), 2010-03-15 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 20 000 Lt (5 792,40 Eur), 2010-03-15 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 10 000 Lt (2 896,20 Eur), 2010-09-15 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 30 000 Lt (8 688,60 Eur), 2010-09-15 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 20 000 Lt (5 792,40 Eur), 2010-09-15 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 50 000 Lt (14 481 Eur), 2010-10-01 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 20 000 Lt (5 792,40 Eur), 2010-10-01 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 20 000 Lt (5 792,40 Eur), 2010-10-01 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 20 000 Lt (5 792,40 Eur), 2010-10-01 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 20 000 Lt (5 792,40 Eur), 2010-10-01 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 20 000 Lt (5 792,40 Eur), iš viso už 320 000 Lt (92 678,41 Eur), taip tyčia skaidydamas į mažesnes 50 000 Lt (14 481 Eur) neviršijančias dalis, kad išvengtų savivaldybės pritarimo, apie tokias investicijas neinformavo kitų Komisijos narių, o 2010 m. gegužės 11 d. Komisijos posėdyje svarstant 2009 m. audito ataskaitą nurodė, kad 2009 m. gruodžio 31 d. įmonės skola tiekėjams buvo 293 535 Lt (85 013,61 Eur), prognozavo, kad 2010 m. pajamos ir pelnas bus mažesni, ir melagingai nurodė, kad trūksta apyvartinių lėšų; tęsdamas savo neteisėtus veiksmus, G. R., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, neinformuodamas savivaldybės, negaudamas jos pritarimo ir suderinimo, kaip Komisijos narys neinformuodamas kitų Komisijos narių, gautas pajamas (įskaitant savivaldybės mokamą koncesijos mokestį) iš ūkinės komercinės veiklos, susijusios su (duomenys neskelbtini) komplekso eksploatavimu, panaudojo ne viešiems interesams (visuomenės poreikiams) tenkinti, o investavo sudarydamas vertybinių popierių pirkimo sutartis, t. y. nuo 2011 m. kovo 3 d. iki rugsėjo 22 d. tarp AB banko SNORAS ir VšĮ „P. s.“ sudarė tris indėlio sertifikato įsigijimo sutartis (2011-03-03 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 30 000 Lt (8 688,60 Eur), 2011-03-03 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 20 000 Lt (5 792,40 Eur), 2011-03-03 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 20 000 Lt (5 792,40 Eur), iš viso už 70 000 Lt (20 273,40 Eur), ir tris obligacijų pasirašymo sutartis (2011-03-25 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 49 961,75 Lt (14 469,92 Eur), 2011-09-22 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 49 997,20 Lt (14 480,19 Eur), 2011-09-22 Nr. (duomenys neskelbtini) – už 49 997,20 Lt (14 480,19 Eur), iš viso už 149 956,15 Lt (43 430,30 Eur), taip tyčia skaidydamas į mažesnes 50 000 Lt (14 481 Eur) neviršijančias dalis, kad išvengtų savivaldybės pritarimo, apie tokias investicijas neinformavo kitų Komisijos narių, o Komisijos posėdžiuose svarstant audito ataskaitas ir 2011 m. koncesijos mokestį bei vėlesniuose Komisijos posėdžiuose aiškino, kad tai yra sąnaudos, nemažinančios pelno, ir koncesijos mokesčiui nedaro įtakos, nors ilgalaikio finansinio turto sąskaitoje apskaitomos SNORO obligacijos – 149 956,15 Lt (43 430,30 Eur) bei indėlių sertifikatai – 70 000 Lt (20 273,40 Eur) rengiant 2011 metų finansines ataskaitas buvo nurašyti, mažinant įstaigos finansinį turtą bei veiklos rezultatą, t. y. priskirtos prie nuostolių, kad turėtų reikšmės skaičiuojant koncesijos mokestį. Taip G. R. piktnaudžiaujant tarnyba ir nesuderintoms investicijoms panaudotų lėšų neskiriant tiesioginei veiklai vykdyti, įsiskolinimams padengti ir neatgavus 149 956,15 Lt (43 430,30 Eur) vertės SNORO obligacijų bei 70 000 Lt (20 273,40 Eur) vertės indėlių sertifikatų, šį finansinį turtą nurašius, mažinant VšĮ „P. s.“ finansinį turtą ir veiklos rezultatą, taip tyčia netinkamai vykdant Koncesijos sutartį, G. R. atstovaujama VšĮ „P. s.“, nepagrįstai prisiimdama investavimo riziką, neteisėtai įsigijo 219 956,15 Lt (63 703,70 Eur) vertės finansinio turto ir jį prarado; dėl tokių G. R. tyčinių neteisėtų veiksmų Šiaulių miesto savivaldybei buvo padaryta didelė turtinė žala, nes dėl jo veiksmų nepagrįstai ir neteisėtai panaudota ir negrąžinta Šiaulių miesto savivaldybei 219 956,15 Lt (63 703,70 Eur), dėl to buvo pažemintas valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardas, diskredituota (duomenys neskelbtini) komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties vykdymo programa. Nuosprendžiu taip pat iš nuteistojo G. R. priteista Šiaulių miesto savivaldybei 63 703,70 Eur (219 956,15 Lt) nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo (15 t., b. l. 90–99).

2. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalis dėl G. R. pripažinimo kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir priimtas naujas nuosprendis – G. R. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro civilinis ieškinys dėl 63 703,70 Eur žalos Šiaulių miesto savivaldybei priteisimo paliktas nenagrinėtas. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista (15 t., b. l. 186–218).

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 18 d. nuosprendis: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro civilinis ieškinys dėl 63 703,70 Eur Šiaulių miesto savivaldybei priteisimo paliktas nenagrinėtas; panaikinta nuosprendžio dalis dėl G. R. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir palikta galioti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalis dėl G. R. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį su pakeitimais: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintas didelės neturtinio pobūdžio žalos požymis; panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš G. R. Šiaulių miesto savivaldybei priteista 63 703,70 Eur. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro civilinis ieškinys dėl 63 703,70 Eur Šiaulių miesto savivaldybei priteisimo perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, pripažįstant teisę į ieškinio patenkinimą. Kitos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalys paliktos nepakeistos (16 t., b. l. 34–44).

4. Šiuo metu Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, 2019 m. birželio 6 d. pareikštas patikslintas civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo, kuriuo prašoma solidariai iš VšĮ „P. s.“ ir G. R. priteisti 63 703,70 Eur Šiaulių miesto savivaldybei (20 t., b. l. 36–45). Civiliniame ieškinyje nurodoma:

4.1. G. R., būdamas vieninteliu VšĮ „P. s.“ dalininku bei įstaigos vadovu, veikdamas įstaigos vardu investavo įstaigos pinigus negavęs savivaldybės pritarimo, pinigus prarado ir taip padarė žalą, kuri nustatyta ir konstatuota nuosprendžiu. G. R. privalėjo laikytis įstaigos veiklą reglamentuojančių įstatymų, jos interesų nepriešpastatyti visuomenės interesams, todėl jis pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.34 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo (toliau – Viešųjų įstaigų įstatymas) 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo (toliau – Koncesijų įstatymas) 3 straipsnio 8 dalį, įstaigos įstatuose įtvirtinus tikslus – tenkinti viešąjį interesą, taip pat pažeidė Koncesijos sutarties 14.7 ir 14.8 punktus, nes vertybinių popierių įgijimas (daugiau nei 50 000 Lt) nebuvo suderintas su savivaldybe, o 219 956 Lt (63 703,70 Eur) suma nepagrįstai buvo nurašyta kaip sąnaudos. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 3 punktą nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Tai reiškia, kad nagrinėdamas civilinę bylą teismas neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų. Esant nustatytai žalai, kaltei ir priežastiniam ryšiui tarp G. R. veiksmų ir kilusios žalos yra pagrindas reikalauti šią žalą atlyginti.

4.2. G. R. akivaizdžiai veikė VšĮ „P. s.“ vardu ir jos naudai, nes buvo investuojami įstaigai pervesti pinigai siekiant gauti papildomą pelną. VšĮ „P. s.“ yra įsteigta teikti viešoms paslaugoms, tenkinti visuomenės poreikiams (CK 2.34 straipsnio 2 dalis), o ne siekti pelno. G. R. atstovaujama VšĮ „P. s.“ nepagrįstai prisiimdama investavimo riziką neteisėtai įgijo 219 956,15 Lt (63 703,70 Eur) vertės finansinio turto ir jį prarado (bankrutavus SNORUI šį suma buvo nurašyta į nuostolius), dėl tokių G. R. tyčinių neteisėtų veiksmų savivaldybei padaryta didelė turtinė žala. Viešasis subjektas, patikėjimo teise valdantis savivaldybei priklausantį turtą, turi ne tik užtikrinti sandorių teisėtumą, bet ir siekti maksimalios naudos visuomenei, užtikrinti efektyvų savivaldybei priklausančio turto valdymą, naudojimą ir disponavimą. Dėl to jis pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto, o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje. Juridiniam asmeniui taikytina civilinė atsakomybė už vienintelio vadovo ir dalininko padarytą žalą. Be to, vadovą ir įstaigą sieja fiduciariniai santykiai, todėl tik vadovas privalo atsakyti už savo nusikaltimu padarytą žalą, tačiau ir įstaiga privalo atlyginti žalą, kuri buvo padaryta veikiant jos vardu ir jos naudai.

4.3. Vien tai, kad VšĮ „P. s.“ atžvilgiu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, dar nereiškia, kad jos veiksmai teisėti. G. R. veikė VšĮ „P. s.“ vardu ir jos naudai, prarado VšĮ „P. s.“ pinigus. Tiriant G. R. veiksmus tiesiogiai buvo tirta ir VšĮ „P. s.“ finansinė veikla, remiantis gautais duomenimis buvo formuluojamas kaltinimas, priimtas nuosprendis. VšĮ „P. s.“ turi atsakyti už padarytą žalą, kadangi G. R. ir jo vadovaujama įmonė veikė bendrai, buvo bendri interesai, o vadovo atlikti veiksmai neatsiejami nuo juridinio asmens veiklos. Šiuo atveju yra priežastinis ryšys tarp kilusių pasekmių ir teismo nustatytos žalos.

4.4. Vadovaujantis CK 6.264 straipsniu samdančio asmens kaltė yra sutapatinama su darbuotojo kalte, todėl darbdavys atsako už darbuotojo darbo metu padarytą žalą, jei už tą žalą ne darbo metu atsakytų pats darbuotojas.

4.5. G. R. ir VšĮ „P. s.“ turi atsakyti kartu, todėl taikytina solidarioji atsakomybė. Tokia atsakomybė geriausiai atitinka nukentėjusiojo interesus. Nors šiuo atveju susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra, kiekvienas iš atsakovų prisidėjo prie žalos atsiradimo iš esmės, be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. G. R. yra vienintelis VšĮ „P. s.“ dalininkas ir vadovas, o tai reiškia, jog jie yra susieti dėl bendrų veiksmų ir kilusių padarinių. Per visą veiklos laikotarpį viešoji įstaiga deklaruodavo nuostolingą veiklą, todėl ji buvo remiama Šiaulių miesto savivaldybės pinigais. Prokuroro vertinimu, būtų neteisinga, jei VšĮ „P. s.“, neturėdama jokio pelno, žalą savivaldybei atlygintų savivaldybės skirtais pinigais, todėl G. R. solidari atsakomybė užtikrintų, kad, VšĮ „P. s.“ neturint pelno, padaryta žala būtų atlyginta paties G. R.. Šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti faktinio priežastinio ryšio tarp kiekvieno iš atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos egzistavimą. Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai šia priklausomybės prasme galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme.

4.6. Šiaulių miesto savivaldybė yra tinkama šalis ir dėl jos tinkamumo yra pasisakyta kitose bylose, kuriose nustatyta, kad turtas nuosavybės teise priklauso savivaldybei. Šiaulių miesto savivaldybės administracija pasirašė koncesijos sutartį su VšĮ „P. s.“, nes vadovaujantis Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2003 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ji buvo įgaliota pasirašyti sutartis. Be to, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau ? Vietos savivaldos įstatymas) 30 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad savivaldybės administracija savivaldybės teritorijoje organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės institucijų sprendimų įgyvendinimą arba pati juos įgyvendina. Nors savivaldybės administracija buvo įgaliota pasirašyti koncesijos sutartį, tai nereiškia, kad savivaldybė negali imtis priemonių pašalinti pažeidimams. Koncesijos sutarties 33.1 punkte numatyta, kad savivaldybės ir koncesininko atstovai privalo surengti susirinkimus ne rečiau kaip kartą per metus ir aptarti projekto vystymo eigą, pastato ir įrenginių eksploatavimo klausimus, siekdami užtikrinti, kad šalys tinkamai vykdytų įsipareigojimus. Prokuratūros nutarimuose nurodytas įpareigojimas savivaldybei yra iš koncesijos sutarties, kur savivaldybė turi būti suprantama plačiąja prasme, todėl šis įpareigojimas taikomas kaip įpareigojimas savivaldybei ir savivaldybės administracijai apskritai. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnyje pateikiamas savivaldybės apibrėžimas patvirtina, jog savivaldybė veikia per savivaldybės institucijas ir yra tinkamas subjektas, kuriam nukreiptas prokurorų reikalavimas. Tai nurodoma ir Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendime Nr. 2-1502-797/2013 bei Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartyje Nr. 2A-627-154/2013.

4.7. Ieškinio senaties terminai nepraleisti, nes ieškinys G. R. pareikštas pradėjus ikiteisminį tyrimą, t. y. 2013 m. gruodžio 6 d. LAT palikus galioti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. apkaltinamąjį nuosprendį, nuo 2016 m. gruodžio 6 d. tapo žinoma, kad G. R. yra kaltas dėl kilusios žalos, atsirado teisinis pagrindas reikalauti VšĮ „P. s.“ atlyginti padarytą žalą, todėl 2017 m. kovo 16 d. civilinis ieškinys buvo patikslintas, pareikšti reikalavimai ir VšĮ „P. s.“. Teismui manant, kad senaties terminai praleisti, prašo jį atnaujinti, nes teismų sprendimai nulėmė, kad kaltas asmuo nustatytas tik 2016 m. gruodžio 6 d., patikslintas ieškinys paduotas 2017 m. kovo 16 d.

5. Atsakovas G. R. prašo civilinį ieškinį atmesti (20 t., b. l. 51?56). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Prokuroras reikalaudamas žalos atlyginimo rėmėsi Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. apkaltinamajame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, kad G. R. atstovaujama VšĮ „P. s.“ nepagrįstai prisiimdama investavimo riziką neteisėtai įsigijo 219 956,15 Lt (63 703,70 Eur) sumos finansinio turto ir jį prarado, apie tai neinformavo savivaldybės, ir dėl tokių G. R. tyčinių neteisėtų veiksmų savivaldybei padaryta didelė turtinė žala. Nors tai pakartota ir LAT 2016 m. gruodžio 6 d. nutartyje, nė vienas teismas nekonkretizavo, kokius Koncesijos sutarties punktus pažeidė G. R.. Tik iš konteksto (teismo sprendimo visumos) galima spėti, kad G. R. veiksmai susiję su Koncesijos sutarties 14.7 bei 14.8 punktų pažeidimu. Patikslintame ieškinyje (kaip ir ankstesniuose jo variantuose) prokuroras nenurodė konkretaus Koncesijos sutarties punkto pažeidimo manydamas, kad pirmosios bei kasacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose nurodytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai, kurių civiliniame procese nereikia iš naujo įrodinėti.

5.2. Prokuroras neįvertino Koncesijos sutarties 10.2 punkto. LAT konstatavo, kad 2011 m. VšĮ „P. s.“ turėjo 221 517 Lt (64 155 Eurų) nuostolių prieš apmokestinimą. Taigi net ir nenurašius už obligacijas ir sertifikatus išleistų pinigų kaip nuostolio, o šias išlaidas balanse nurodžius kaip pajamas, vis vien įstaigos veiklos rezultatas 2011 m. būtų buvęs neigiamas. Įstaiga būtų patyrusi 1 561 Lt dydžio nuostolį. Tai reiškia, kad Koncesijos sutarties šalims nekilo pareiga, numatyta Sutarties 10.2 punkte, peržiūrėti koncesijos mokesčio dydį. Tai patvirtino ir teismo ekspertas K. A. pateiktoje specialisto išvadoje bei apklaustas teisme. Be to, Koncesijos sutarties 10.2 punktas, esant teigiamam balansui, neįpareigojo sutarties šalių peržiūrėti koncesijos mokesčio, o tik sudarė joms sąlygas inicijuoti derybas, kuriose būtų peržiūrėtas koncesijos mokestis.

5.3. Prokuroras neanalizavo ir iš viso nepasisakė dėl Koncesijos sutarties 14.9 punkto, pagal kurį investicijos, neatitinkančios Koncesijos sutarties nuostatų (tokiomis galėtų būti ir tos, kurios viršija 50 000 Lt nustatytą ribą), yra koncesininko rizika ir pasibaigus Koncesijos sutarčiai šių nuostolių atlyginimo, jei jie būtų patirti dėl tokių investicijų, jis negalėtų reikalauti iš kitos šalies, šiuo atveju iš savivaldybės. Tai reiškia, kad 2022 m. pasibaigus Koncesijos sutarčiai šalys spręs nuostolių atlyginimo (jei tokių bus) klausimą. Taigi analizuojant Koncesijos sutarties 14.7, 14.8 ir 14.9 punktus kaip bendrą visumą, o ne kiekvieną atskirai, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas yra išimtinai civilinio pobūdžio, susijęs su Koncesijos sutartinių santykių galimais pažeidimais, kuriuos įrodyti privalo prokuroras.

5.4. Ne tik 2011 m., bet ir 2010 m. VšĮ „P. s.“ sudarė indėlių sertifikatų ir obligacijų sutartis su SNORU, todėl 2010 m. papildomai uždirbo 15 182,75 Lt palūkanų, jos buvo įtrauktos į balansą ir panaudotos įstaigos veiklai gerinti. Be to, VšĮ „P. s.“ 2007?2010 m. dalį laisvų apyvartinių lėšų laikė banke terminuotų indėlių pavidalu ir taip uždirbo 39 608 Lt palūkanų, kurias taip pat apskaitė balanse ir panaudojo įstaigos reikmėms. Nors šie finansiniai mechanizmai yra identiški, prokuroras, gindamas viešąjį interesą, nevertino ir nepasisakė dėl jų.

5.5. Patikslintame ieškinyje nurodoma, kad VšĮ „P. s.“ generalinis direktorius G. R. pažeidė CK 2.34 straipsnio 2 dalies, Viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio ir Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 8 dalies nuostatas, tačiau jose pateikiama viešojo juridinio asmens sąvoka. Neaišku, kaip įmanoma pažeisti teisės normas, nenustatančias pareigų. Prokuroras neužsimena, kad vadovaujantis Viešųjų įstaigų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktu viešoji įstaiga gali sudaryti sutartis bei prisiimti įsipareigojimus. Tai reiškia, kad G. R. turėjo įstatymo jam suteiktą teisę sudaryti indėlių sertifikatų bei obligacijų sutartis.

5.6. G. R. manymu, vadovaujantis CK 6.253 straipsnio 3 ir 4 dalimis atsakovai turėjo būti atleisti nuo civilinės atsakomybės. G. R. negalėjo iš anksto numatyti, jog SNORAS bankrutuos, nes Lietuvos Bankas viešoje erdvėje neteikė jokios oficialios informacijos apie šio banko sudėtingą finansinę būklę. Sprendimus pradėti banko bankroto procedūras priėmė valstybės institucijos. Taigi valstybės institucijoms priėmus sprendimą sustabdyti SNORO veiklą, bankas prarado galimybę įvykdyti prisiimtas prievoles pagal sutartis, o atsakovai neturėjo teisės šių valstybės institucijų sprendimų ginčyti, todėl jie negali atsakyti. Šiuo atveju trečiaisiais asmenimis laikytini banko savininkai, kuriems inicijuoti ikiteisminiai tyrimai ir už kurių veiksmus nei bankas, nei atsakovai neatsako.

5.7. Aplinkybė, kad abu atsakovus sieja darbdavio-darbuotojo santykiai, yra akivaizdi ir neginčijama. Prokuroras prašo taikyti solidariąją atsakomybę, nors įstatymai nenumato darbdavio ir darbuotojo solidarios atsakomybės.

5.8. G. R. veikė VšĮ „P. s.“ vardu ir jos naudai, juos siejo fiduciariniai santykiai, todėl vadovaujantis CK 6.264 straipsniu VšĮ „P. s.“ galėtų atsakyti už G. R. nusikalstamais veiksmais padarytą žalą. Tik įrodžius Koncesijos sutarties pažeidimo faktą ir tai, kad dėl to VšĮ „P. s.“ padarė žalos savivaldybei (jos administracijai), būtų galima kelti įstaigos vadovo civilinės atsakomybės klausimą. Įrodžius, kokio dydžio žala padaryta savivaldybei, VšĮ „P. s.“ ją atlygintų ir įgytų regreso teisę į G. R.. VšĮ „P. s.“ regreso teise galėtų pasinaudoti tik pasibaigus ginčui su savivaldybe dėl Koncesijos sutarties pažeidimo. G. R. turėtų atlyginti tik tokio dydžio žalą, kuri būtų įrodyta šioje byloje. Todėl G. R. turėtų būti ne atsakovas, o trečiasis asmuo.

6. Atsakovė VšĮ „P. s.“ prašo civilinį ieškinį atmesti (20 t., b. l. 57?73). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Ieškinys civilinei atsakovei VšĮ „P. s.“ pareikštas praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą senaties terminą, todėl prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Pirmąkart reikalavimai VšĮ „P. s.“ buvo suformuoti 2017 m. gegužės 25 d. patikslintame civiliniame ieškinyje, t. y. praėjus daugiau nei penkeriems metams nuo koncesijos mokesčio sumokėjimo. Įstaigos veikla visą Koncesijos sutarties vykdymo laikotarpį buvo audituojama ir auditorių išvados visada pateikiamos Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, todėl nei prokuroras, nei savivaldybė negali teisintis nežinoję apie sutarčių sudarymą su SNORU. Net ir laikantis pozicijos, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą reikėjo laiko įvertinti surinktus duomenis, ieškinio senaties termino pradžia laikytina 2013 m. gruodžio 6 d., kai prokuroras pareiškė pirminį civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, tačiau jame nebuvo suformuoti reikalavimai atsakovei VšĮ „P. s.“. Prokuroras neprašo atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, taip pat nepaaiškino, kodėl reikalavimą dėl žalos atlyginimo atsakovei VšĮ „P. s.“ pareiškė tik 2017 m. gegužės 25 d.

6.2. Nėra atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų. Civiliniame ieškinyje nenurodyta, kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus atliko VšĮ „P. s.“. Baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės turi prejudiciją tik sprendžiant G. R. deliktinės atsakomybės klausimą, o ne dėl atsakovės sutartinės atsakomybės. Juridinių asmenų vadovų ir jų dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymais nepreziumuojamas, todėl prokuroras turėtų jas įrodyti. Prokuroras netinkamai aiškina Koncesijos sutartį. Koncesijos sutarties 14.7 ir 14.8 punktus gali pažeisti tik sutarties šalis. Remiantis sutarčių uždarumo principu, sutartis nesukuria pareigų tretiesiems asmenims, nesantiems sutarties šalimi. Tai, kad baudžiamojoje byloje, sprendžiant G. R. baudžiamosios atsakomybės klausimą, buvo nuspręsta, kad banko indėlio sertifikatų ir obligacijų įsigijimas yra „investicija“ Koncesijos sutarties prasme, neatleidžia prokuroro nuo pareigos įrodyti civilinį ieškinį. Koncesijos sutartyje nėra numatyta jokių išlygų ir apribojimų dėl atsakovės turimų finansinių lėšų valdymo (Koncesijos sutarties 11 punktas). Koncesijos sutartyje nebuvo jokių įpareigojimų ar draudimų sudaryti terminuoto indėlio sutartis ar įsigyti obligacijas bei indėlio sertifikatus, kurie LAT 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 buvo pripažinti banko indėlio rūšimi. Pareigos derinti piniginių lėšų naudojimą su savivaldybe Koncesijos sutartyje irgi nėra, todėl atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Sistemiškai aiškinant Koncesijos sutarties sąlygas, matyti, kad atsakovė jų nepažeidė. Tokia išvada daroma remiantis Koncesijos sutarties 14.9 punktu, kuris iš esmės atkartoja CK 6.501 straipsnio 3 dalies nuostatą, pagal kurią be nuomotojo žinios nuomininko atlikti išnuomoto daikto pagerinimai pasibaigus sutarčiai nėra atlyginami. Tokios pačios pozicijos laikėsi G. R. ikiteisminio tyrimo, bylos teisminio nagrinėjimo metu. Jis nuosekliai pabrėždavo, kad Koncesijos sutarties 14.9 punktas į sutartį buvo įtrauktas tam, kad koncesininkas be savivaldybės žinios nedarytų savivaldybei priklausančio pastato pagerinimo darbų ir tokiu būdu savivaldybei neatsirastų pareiga, pasibaigus Koncesijos sutarčiai ar ją nutraukus, kompensuoti išlaidų už atliktus pagerinimus. Atsakovė pateikė teismui investicijų plano suderinimo aktus, iš kurių matyti, kad Koncesijos sutarties šalys investicija laikė būtent su multifunkcinio komplekso pastatu susijusias išlaidas.

6.3. Ieškinio argumentai apie G. R. (o ne civilinės atsakovės VšĮ „P. s.“) įvykdytą viešosios teisės normų pažeidimą yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. CK 2.34 straipsnio 2 dalyje nėra įtvirtina jokių imperatyvių taisyklių, už kurių pažeidimą galėtų kilti atsakomybė, nes šioje normoje pateikiamas juridinių asmenų skirstymas į viešuosius ir privačius. Viešųjų įstaigų įstatymo 2 punkto 1 dalyje pateikiamas viešosios įstaigos apibrėžimas, todėl neįmanoma pažeisti sąvoką įtvirtinančios įstatymo normos. Taip pat nėra pažeistos ir Viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 2?4 dalių nuostatos, nes atsakovė turi bent vieną sąskaitą banke, jos buveinė Lietuvoje, ji vadovaujasi savo įstatais, CK, Viešųjų įstaigų įstatymu ir kitais įstatymais bei teisės aktais. Prokuroras neįrodė, kad multifunkcinio komplekso pastatas buvo naudojamas taip, jog buvo tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai ar turtas netarnauja visuomenės poreikiams. Piniginės lėšos, kurias atsakovė skyrė banko obligacijoms įsigyti bei indėlių sertifikatams, nebuvo švaistomos ar naudojamos asmeninėms konkrečių asmenų reikmėms. Priešingai, jos buvo laikomos Lietuvos Banko prižiūrimoje finansų įstaigoje, respektabiliame banke, kurio mokumu atsakovė neturėjo pagrindo abejoti, nes banko veikla griežtai prižiūrima valstybės (Lietuvos Banko). Nesant sutartinio ar įstatymo draudimo turimas pinigines lėšas laikinai patikėti bankui, gaunant palūkanas, bet kokie argumentai apie tariamą Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 8 dalies pažeidimą atmestini.

6.4. Prokuroras neįrodė savivaldybės nuostolių. Net jei atsakovė ir nebūtų sudariusi sutarčių dėl obligacijų ir indėlio sertifikatų įsigijimo, tai nepaneigtų savivaldybės pareigos mokėti koncesijos mokestį. Koncesijos sutarties 10.2 punkte numatyta, kad koncesijos mokestis peržiūrimas ir šalių bendru sutarimu keičiamas tik tokiu atveju, jei atsakovė, vykdydama koncesinę veiklą per vienus koncesinės veiklos metus gauna pelną. Atsakovė 2011 m. patyrė 221 517 Lt (64 155 Eur) nuostolių prieš apmokestinimą. Nenurašius už obligacijas ir sertifikatus atsakovės išleistų pinigų į nuostolius, atsakovė vis vien būtų patyrusi 1 561 Lt nuostolių. Taigi, Koncesijos sutarties šalims nekilo pareiga, numatyta Koncesijos sutarties 10.2 punkte, peržiūrėti mokamą koncesijos mokesčio dydį. Be to, Koncesijos sutarties 10.2 punktas, atsakovei veikiant pelningai, įpareigojo šalis pradėti derybas dėl koncesijos mokesčio. Įsipareigojimas peržiūrėti mokestį, apsvarstant kitokį jo mokėjimą, negali būti suprantamas kaip savivaldybės atleidimas nuo koncesijos mokesčio mokėjimo. Koncesijos sutarties 10.2 punkte yra numatyta šalių pareiga dėti pastangas susitarti dėl koncesijos mokesčio keitimo, kai atsakovės veikla, vykdant Koncesijos sutartį, tampa pelninga, tačiau šalims nepasiekus kompromiso derybose, tokia situacija nebūtų laikoma sutarties pažeidimu, nes įstatymas aiškiai numato, kad šalys neatsako, jei susitarimas nėra pasiektas (CK 6.163 straipsnio 2 dalis). Šalims nesutariant, ginčas galėtų būti sprendžiamas Koncesijos sutartyje numatytoje ginčų sprendimo institucijoje, t. y. Vilniaus komercinio arbitražo teisme. Pagal Koncesijos sutartį atsakovei sumokėtas koncesijos mokestis savo esme ir teisine prigimtimi nėra savivaldybės nuostolis. Teisėtos ir galiojančios sutarties pagrindu atliekamas piniginės prievolės vykdymas negali būti suprantamas kaip žala. Manydama, kad atsakovė be pagrindo gavo 2011 metų koncesijos mokestį iš savivaldybės, savivaldybė turi teisę reikšti reikalavimą dėl be pagrindo gauto mokesčio priteisimo iš atsakovės, o ne reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Galiausiai, net jei ir paaiškėtų pagrindas, suteikiantis teisę savivaldybei reikalauti atsakovės grąžinti koncesijos mokestį, tokio reikalavimo savivaldybė nereiškia. Nors patikslintame ieškinys nurodoma, kad aplinkybė, jog savivaldybė neturėjo pretenzijų atsakovei dėl patirtų nuostolių, nereiškia, kad žala nepadaryta. Šis miglotas prokuroro argumentas niekaip nepaaiškina, kokią žalą savivaldybė patyrė. Teismas negali už prokurorą suformuluoti ieškinio pagrindo, todėl atsakovei neaišku, ką prokuroras laiko žala, iš kokių aplinkybių ją kildina ir kuo pagrindžia. Prokuroras, manydamas, kad savivaldybė permokėjo, turi įrodyti, kad egzistavo pagrindas nemokėti koncesijos mokesčio. Atsakovės nuostolis, susijęs su prarastomis piniginėmis lėšomis nėra savivaldybės nuostolis, nes Koncesijos sutarties pagrindu atsakovei mokėtos piniginės lėšos perėjo jos nuosavybėn. Jei prokuroras laikosi pozicijos, kad savivaldybė prarado lėšas, kurias atsakovė išleido įsigydama iš SNORO finansines priemones, jis turi įrodyti, kad atsakovė neįgijo nuosavybės teisių į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos lėšas, mokamas pagal Koncesijos sutartį. Jei finansinio turto (indėlio sertifikatų bei obligacijų) „praradimas“ laikytinas nuostoliu, kyla klausimas, ką reiškia šių finansinių priemonių praradimas? SNORO platinti indėlio sertifikatai bei obligacijos niekur nedingo. Obligacijos iki šiol yra apskaitomos banko klientu vertybinių popierių sąskaitose, tik jos yra akivaizdžiai nuvertėjusios. Dėl SNORO platintų obligacijų bei indėlio sertifikatų nuvertėjimo atsakovė nėra kalta.

6.5. Nėra priežastinio ryšio tarp tariamų savivaldybės nuostolių ir neteisėtų atsakovės veiksmų. Nesant sutartinių ar įstatymo draudimų, susijusių su disponavimu piniginėmis lėšomis, atsakovė teisėtai ir pagrįstai sudarė sandorius su SNORU. Atsakovė nėra kalta dėl to, kad 2011 m. finansiniai metai buvo nuostolingi. Pagrindinė (bet ne vienintelė) priežastis, kodėl atsakovė 2011 m. patyrė nuostolių, SNORO bankrotas, banko išleistos finansinės priemonės nebuvo draustos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimu, todėl lėšos, sumokėtos už obligacijas, nebuvo kompensuotos. Niekas iš anksto negalėjo numanyti, kad SNORAS bankrutuos, nes iki tol viešoje erdvėje nebuvo jokios informacijos apie sudėtingą banko finansinę padėtį: Lietuvos Banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. priėmė nutarimą dėl banko veiklos apribojimo (moratoriumo) ir laikino administratoriaus paskyrimo, tą pačią dieną Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą nacionalizuoti SNORO akcijas visuomenės poreikiams, 2011 m. lapkričio 23 d. Vilniaus apygardos teismas tenkino generalinio prokuroro prašymą ir išdavė Europos arešto orderį stambiausių SNORO akcininkų R. B. ir V. A. (V. A.) atžvilgiu, 2011 m. gruodžio 7 d. Vilniaus apygardos teismas iškėlė bankroto bylą SNORUI, Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra atlieka ikiteisminį tyrimą SNORO atžvilgiu, nors Jungtinės Karalystės Vestminsterio magistrato teismas 2014 m. sausio 20 d. tenkino prokuroro prašymą ir sutiko Lietuvai išduoti V. A. ir R. B., jie išvyko iš Jungtinės Karalystės ir pasislėpė nuo teisėsaugos Rusijoje, be to, 2014 m. kovo 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas pripažino buvusį Lietuvos Banko Kredito įstaigų priežiūros departamento direktorių K. R. kaltu dėl to, kad jis sąmoningai sudarė galimybę SNORUI ilgą laiką slėpti nuo Lietuvos Banko tikrąją turto, esančio Šveicarijos Konfederacijos bankuose, priklausomybę. Kaip minėta, net jei atsakovė nebūtų sudariusi sutarčių su SNORU, finansiniai metai iš vien būtų buvę nuostolingi. Taigi priežastinis ryšys tarp atsakovės sutarčių sudarymo su SNORU ir savivaldybės sumokėto kasacinio mokesčio yra pernelyg nutolęs.

6.6. Prokuroras niekaip nepaaiškino, kuo pasireiškė atsakovės kaltė. Buhalterinė apskaita buvo vedama tinkamai, 2011 m. veiklos rezultatai apskaičiuoti tinkamai ir paviešinti įstatymų numatyta tvarka. Nors G. R. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, savivaldybės prašomi atlyginti nuostoliai nepasireiškė G. R. asmeniškai gauta nauda iš neteisėtų veiksmų. Jeigu teismas nuspręstų, kad atsakovės kaltė vis dėlto egzistuoja (nors šiame atsiliepime nurodytos aplinkybės patvirtina priešingai), teismas turėtų vertinti ir nustatyti kaltės formą / laipsnį, kurie yra reikšmingi sprendžiant atsakomybės dydžio sumažinimo ir kitus klausimus. Nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu prokuroras reikalauja, kad atsakovė atlygintų nuostolius (pagal deliktinės ar sutartinės atsakomybės sąlygas), deliktinės atsakomybės atveju vertintina, kad atsakovės kaltės dėl patirtų nuostolių nėra.

6.7. Net ir egzistuojant visoms atsakovės civilinės atsakomybės sąlygoms, atsakovė atleistina nuo pareigos atlyginti žalą vadovaujantis CK 6.253 straipsniu, nes, kaip minėta, sandorių sudarymo metu niekas negalėjo numatyti SNORO bankroto (žr. 6.5 punktą).

6.8. Nepagrįsti prokuroro argumentai, kad jis neprivalo įrodinėti atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų. Atsakovė nedalyvavo baudžiamojoje byloje, joje nebuvo vertinti atsakovės veiksmai, susiję su Koncesijos sutarties vykdymu, todėl prokuroras nėra atleidžiamas nuo pareigos įrodyti jos civilinės atsakomybės sąlygas. Jam to nepadarius, atsakovės atžvilgiu reiškiami reikalavimai atmestini kaip neįrodyti. Vien tai, kad G. R. ėjo atsakovės vadovo pareigas, neužtraukia jos civilinės atsakomybės.

6.9. Įstatymas nenumato darbdavio ir darbuotojo solidarios atsakomybės. Solidari atsakomybė galima tik CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais. Prokuroras nenurodė teisinio pagrindo, iš kurio kildina atsakovės ir G. R. solidariąją atsakomybę. Nors solidarios atsakomybės prašoma remiantis LAT 2015 m. spalio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015, tačiau šia nutartimi negalima remtis kaip teismo precedentu, nes kasacinio teismo nutarties faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Minėtoje nutartyje suformuota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė sprendžiant darbuotojo civilinės atsakomybės klausimą jo darbdavio likvidavimo atveju. Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovė nėra likviduota. Patikslinto ieškinio argumentai apie tai, kad solidari atsakomybė „geriausiai atitinka nukentėjusiojo interesus“, yra deklaratyvūs, nes solidari atsakomybė kyla įstatymuose numatytais atvejais. Be to, civilinės teisės požiūriu už sutarties pažeidimą atsako tik sutartį pažeidusi šalis, o ne jos atstovai. Toks teisinis situacijos vertinimas ir civilinės atsakomybės interpretavimas, kokio savo ieškinyje laikosi prokuroras, gali privesti prie teisinio absurdo, nes tokiu atveju, sutrikus mobiliajam ryšiui ar sugedus mobiliojo ryšio telefonui, asmuo galėtų teisme reikalauti solidarios mobiliojo ryšio operatoriaus ir jo vardu sutartį sudariusio darbuotojo solidarios atsakomybės. Nors patikslintame ieškinyje teigiama, kad kiekvienas iš atsakovų prisidėjo prie žalos atsiradimo iš esmės, be jo (visa apimtimi) žala apskritai nebūtų atsiradusi, tačiau prokuroras nedetalizavo, kaip kiekvienas iš atsakovų prisidėjo prie žalos atsiradimo. Jei Koncesijos sutartį pažeidė atsakovė, tai ir atsakomybėn turėtų būti traukiama būtent atsakovė. Jei prokuroras neigia sutarčių uždarumo principą ir laikosi pozicijos, kad Koncesijos sutartį pažeidė atsakovės vadovo pareigas ėjęs asmuo, tada pasigendama argumentų, kuo pasireiškė atsakovės atliktas Koncesijos sutarties pažeidimas. Prokuroras klaidina teismą teigdamas, kad G. R. šiuo metu yra vienintelis atsakovės dalininkas ir vadovas, tai reiškia, jog jie yra susieti dėl bendrų veiksmų ir kilusių padarinių. Tuo metu, kai buvo sudaryti sandoriai su SNORU bei sumokėtas koncesijos mokestis, atsakovė turėjo daugiau nei vieną dalininką. Aplinkybė, kad po kelerių metų pasikeitė atsakovės dalininkai, nesuponuoja atsakomybės solidarumo.

6.10. Prokuroras nepagrįstai naudoja tiek sutartinę, tiek ir deliktinę atsakomybę. Non-cumul principas, įtvirtintas CK 6.245 straipsnio 4 dalyje, draudžia taikyti deliktinę civilinę atsakomybę tarp šalių esant sutartiniams santykiams. Atsakovė yra ribotos atsakomybės juridinis asmuo (Viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), todėl jos dalyviai neatsako už juridinio asmens prievoles (CK 2.50 straipsnis). Prokurorui reikalavimus dėl žalos atlyginimo kildinant iš Koncesijos sutarties pažeidimo, atsakyti turėtų atsakovė (sutartinė atsakomybė), o ne jos atstovas pagal įstatymą. Nors Koncesijos sutarties šalies vadovas buvo nuteistas už piktnaudžiavimą tarnybą, tai nėra pagrindas taikyti deliktinę atsakomybę atsakovės atžvilgiu, o G. R. atžvilgiu ? sutartinę. Atsakovės atžvilgiu galėtų būti taikoma sutartinė atsakomybė. Teismui konstatavus, kad atsakovė nepagrįstai gavo koncesijos mokestį iš savivaldybės, būtent atsakovė turėtų grąžinti jį savivaldybei, o ne G. R.. Tik grąžinusi savivaldybei teismo priteistą koncesijos mokestį, atsakovė svarstytų klausimą, ar reikšti regresinį ieškinį G. R.. Akivaizdu, kad G. R. nepagrįstai patrauktas civiliniu atsakovu.

6.11. Koncesijos sutarties šalys yra atsakovė ir Šiaulių miesto savivaldybės administracija. Būtent Šiaulių miesto savivaldybės administracija vykdo Koncesijos sutartį ir atlieka mokėjimus, todėl savivaldybė net teoriškai negalėjo patirti jokių nuostolių.

7. Teismo posėdyje liudytojas A. B. nurodė, kad nuo 2017 m. kovo 3 d. iki šiol eina Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas, yra atsakingas už Koncesijos sutarties įgyvendinimą ir kontrolę. Nors šiuo metu galioja nauja Koncesijos sutarties 10.2 punkto redakcija, jis yra susipažinęs ir su 2011 m. galiojusiomis sutarties nuostatomis. Koncesijos sutarties 10.1 punkte numatytas fiksuotas koncesijos mokestis 2006 m. ir 2007 m., o po to koncesijos mokestis turėjo būti peržiūrimas kiekvienais metais. Koncesijos mokesčio peržiūros mechanizmas susideda iš keturių etapų: pirma, koncesininkas turi gauti pelną, arba, kaip parašyta sutartyje, turėti teigiamą balansą. Jei pirma sąlyga išpildoma, vykdomas antras žingsnis: savivaldybė arba koncesininkas įsipareigoja peržiūrėti koncesijos mokestį. Būtina susitikti. Trečias žingsnis – svarstymas, pagal kurį abi Koncesijos sutarties šalys turi pareigą susitikti, apsvarstyti galimybę koncesininkui mokėti mokestį savivaldybei ir tai, ką daryti su pelnu. Ketvirtas žingsnis – susitarus dėl mokėtino koncesijos mokesčio, jis turi būti sumokėtas iki liepos 1 d. Liudytojas pažymėjo, kad Komisijos posėdis, kuriame nuspręsta savivaldybei mokėti tokio paties dydžio koncesijos mokestį kaip ir 2010 m., įvyko anksčiau nei buvo sudarytas įmonės balansas. Tačiau kitame Komisijos posėdyje, kuriame G. R. paaiškino, kodėl VšĮ „P. s.“ patyrė tokius nuostolius, buvo analizuojami finansiniai dokumentai ir vis vien buvo nuspręsta nekeisti koncesijos mokesčio. Taigi paaiškėjus aplinkybei, kad koncesininko nuostoliai padidėjo dėl prarastų vertybinių popierių, neturėjo įtakos koncesijos mokesčio dydžiui. Kadangi koncesininko veikla nebuvo pelninga, todėl savivaldybei neatsirado pareiga peržiūrėti koncesijos mokestį. Koncesijos 14.9 punkte vartojama sąvoka „investicijos“ yra susijusios su koncesininko investicijomis į pastatą, t. y. įvairūs pastato pagerinimo darbai ir pan. Ši sąvoka nėra susijusi su koncesininko daromomis finansinėmis investicijomis. Nėra tokių aplinkybių, dėl kurių padidėjus koncesininko nuostoliams, savivaldybė turėtų sumokėti daugiau koncesijos mokesčio. Jei tokios aplinkybės nėra, vadinasi, savivaldybė, mokėdama koncesijos mokestį, nepatyrė didesnės žalos, nei mokėdama koncesijos mokestį 2010 m. Investavimas į finansines investicijas yra greitas naudos gavimas, jei koncesininkas sudarė sutartį su SNORU, kurį prižiūrėjo Lietuvos bankas, o pastarasis net nenumatė jokių požymių, kad tai nesaugi investicija, tai praradus šį finansinį turtą žala buvo padaryta VšĮ „P. s.“, nes ji neteko savo pinigų. Liudytojo manymu, direktorius, turėdamas laisvų pinigų, veikė savo rizika, o ne nusikalstama rizika.

8. Teismo posėdyje liudytojas G. M. nurodė, kad nuo 2003 m. birželio 24 d. iki 2007 m. jis ėjo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas, jis buvo įgaliotas pasirašyti Koncesijos sutartį. Sutartis sudaryta vadovaujantis Koncesijos įstatymu. Statant areną, projektą kuravo Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, Lietuvos projektų valdymo agentūra. Koncesininkas atsirado Ūkio ministerijos reikalavimu, todėl buvo paskelbtas konkursas privataus koncesininko paieškai. Jie ruošė konkurso sąlygas koncesininkui parinkti, viską derino su Ūkio ministerija, samdė teisininkų kontorą konkurso sąlygoms ir sutarčiai parengti. Tai buvo vienas pirmųjų tokių projektų Lietuvoje, todėl neturėjo patirties, vyko į užsienį stažuotis. 2011 m. užėmęs mero pareigas, siūlė savivaldybės administracijos vadovui pakeisti Koncesijos sutarties 10.2 punktą, bet pagal Europos struktūrinių fondų skirstymo tvarką 5 metus negalima keisti jokių sutarties sąlygų, todėl Ūkio ministerija neleido keisti sutarties sąlygų, liepė pasirašyti tokią sutartį, kokia buvo paskelbta konkurso metu. Dėl šių niuansų jis net tapo įtariamuoju, o vėliau ir kaltinamuoju, bet baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta suėjus senaties terminui. Liudytojas negalėjo pasakyti, koks būtų taikomas koncesijos mokestis, jeigu VšĮ „P. s.“ būtų gavusi pelno, nes to nebuvo, įstaiga veikdavo nuostolingai.

9. Teismo posėdyje liudytojas V. J. nurodė, kad jis buvo Šiaulių miesto meras 2003–2007 m. Arenos statybos pagal Koncesijos sutartį buvo pirmasis toks projektas Lietuvoje, niekas neturėjo patirties. Jis liepė tuometiniam Sporto departamento vadovui K. P. išnagrinėti Europos sporto arenas, rado panašų Lenkijoje (tas Lenkijos miestas dydžiu panašiausias į Šiaulius). Skelbė konkursą norėdami surasti koncesininką. Jis nežino visų Koncesijos sutarties sąlygų, nes jam, kaip merui, nebuvo būtina tai žinoti. Koncesijos mokesčio suma kiekvienais metais buvo numatoma, kasmet tvirtinama taryboje, ir dabar taip daroma.

10. Teismo posėdyje prokuroras palaikė savo civilinį ieškinį ir prašė jį tenkinti, o atsakovai G. R. ir VšĮ „P. s.“, jų atstovai prašė civilinį ieškinį atmesti.

Civilinis ieškinys atmestinas.

11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 2 dalimi civiliniam ieškovui pripažinus teisę į ieškinio patenkinimą ir perdavus ieškinio dydžio klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka, atskira civilinė byla neužvedama, bet įsiteisėjus nuosprendžiui procesas tęsiamas baudžiamojoje byloje pagal CPK taisykles. Tokiu atveju teismas, nagrinėdamas civilinio ieškinio klausimą, nesprendžia, ar yra ieškinio pagrindas, bet remiasi baudžiamosios bylos duomenimis dėl nusikalstama veika padarytos tiesioginės turtinės žalos, kuri nustatyta apkaltinamuoju nuosprendžiu, nustato priteistinos žalos dydį. Vadovaujantis CPK 182 straipsnio 3 dalimi įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią ir jų nereikia iš naujo nustatinėti bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka. Tai reiškia, kad apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos: (1) fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta žala, (2) kaltinamojo veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, (3) tarp nusikalstamos veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Todėl teismas, gavęs bylą dėl civilinio ieškinio, sprendžia tik civilinio ieškinio dydžio klausimą (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225-303/2019, 64-66 punktai ir juose nurodyta teismų praktika), sprendžia, kas yra materialiai atsakingas už kaltininko sukeltą žalą (LAT nutartis baudžiamojoje byloje 2K-11-677/2015). Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuota, kad G. R. atstovaujama VšĮ „P. s.“ ir Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2006 m. birželio 8 d. sudarė Koncesijos sutartį (2 t., b. l. 1?8). Siekiant prižiūrėti Koncesijos sutarties vykdymą, buvo sudaryta Komisija, vienu iš jos narių paskirtas G. R. (2 t., 67; 6 t., 9). G. R., būdamas VšĮ „P. s.“ dalininku ir generaliniu direktoriumi, turėdamas teisę veikti juridinio asmens vardu, taip pat būdamas Komisijos nariu, pažeidė Koncesijos sutarties 14.7 ir 14.8 punktų reikalavimus, nes nesuderinęs su savivaldybe neteisėtai investavo sumas, viršijančias 50 000 Lt, į SNORO indėlių sertifikatus bei obligacijas, t. y. laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 23 d. iki lapkričio 1 d. sudarė penkiolika indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių, kurių bendra vertė 320 000 Lt (92 678,41 Eur), taip pat laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 3 d. iki rugsėjo 22 d. sudarė tris indėlio sertifikato įsigijimo sutartis, kurių bendra vertė 70 000 Lt (20 273,40 Eur), ir tris obligacijų pasirašymo sutartis, kurių bendra vertė 149 956,15 Lt (43 430,30 Eur). 2011 m. finansiniais metais nurašydamas į nuostolius 219 956Lt (63 703,66 Eur) sumą, kuri buvo išleista 2011 m. įsigyjant SNORO obligacijas ir indėlių sertifikatus, sumažino įstaigos finansinį turtą bei veiklos rezultatus. Komisijos nariams G. R. pateikdavo klaidinančius duomenis apie įstaigos finansinę būklę (teigdamas, kad sąnaudos, mažinančios įstaigos pelningumą, neturi įtakos apskaičiuojant koncesijos mokestį), todėl savivaldybė permokėjo 219 956,15 Lt (63 703,70 Eur) koncesijos mokesčio. Įvertinus aplinkybę, kad dalis į SNORĄ investuotų pinigų atgauta, LAT nusprendė prokuroro pareikštą civilinį ieškinį perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Taigi baudžiamojoje byloje nustatyta, kad dėl tyčinių neteisėtų G. R. veiksmų savivaldybė patyrė didelę turtinę žalą (permokėjo koncesijos mokesčio), t. y. konstatuotos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys bei kaltė, todėl šioje byloje sprendžiamas tik klausimas, kokio dydžio koncesijos mokestis būtų buvęs mokamas, jei G. R. nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų, nebūtų sudaręs nuosprendyje minimų sandorių su SNORU.

12. Atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2001 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo pakeistas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2003 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), savivaldybės administracija buvo įgaliota tik pasirašyti Koncesijos sutartį, daroma išvada, kad Šiaulių miesto savivaldybė pagrįstai įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu. Nors nagrinėjamu atveju civiliniame ieškinyje nurodoma, kad G. R. pažeidė ne tik Koncesijos sutarties 14.7 ir 14.8 punktų reikalavimus (kurių pažeidimas konstatuotas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu bei LAT nutartimi), bet ir CK 2.34 straipsnio 2 dalį, Viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnį, Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 8 dalį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad G. R. negalėjo pažeisti minėtų teisės normų, nes juose įtvirtinti tik sąvokų apibrėžimai. Jose nėra numatytą šalių teisių ir pareigų, už kurių pažeidimą asmuo gali būti traukiamas teisinėn atsakomybėn. Be to, pripažinus teisę į civilinio ieškinio patenkinimą negali būti nustatomos naujos aplinkybės, susijusios su kaltininko neteisėtais veiksmais, nes nurodant naujus teisės aktus, kuriuos, prokuroro manymu, pažeidė G. R., peržengiamos baudžiamosios bylos ribos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnyje.

13. Atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2001 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo pakeistas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2003 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), savivaldybės administracija buvo įgaliota tik pasirašyti Koncesijos sutartį, daroma išvada, kad Šiaulių miesto savivaldybė pagrįstai įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu. Nors nagrinėjamu atveju civiliniame ieškinyje nurodoma, kad G. R. pažeidė ne tik Koncesijos sutarties 14.7 ir 14.8 punktų reikalavimus (kurių pažeidimas konstatuotas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu bei LAT nutartimi), bet ir CK 2.34 straipsnio 2 dalį, Viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnį, Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 8 dalį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad G. R. negalėjo pažeisti minėtų teisės normų, nes juose įtvirtinti tik sąvokų apibrėžimai. Jose nėra numatytą šalių teisių ir pareigų, už kurių pažeidimą asmuo gali būti traukiamas teisinėn atsakomybėn. Be to, pripažinus teisę į civilinio ieškinio patenkinimą negali būti nustatomos naujos aplinkybės, susijusios su kaltininko neteisėtais veiksmais, nes nurodant naujus teisės aktus, kuriuos, prokuroro manymu, pažeidė G. R., peržengiamos baudžiamosios bylos ribos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnyje.

14. Siekiant įvertinti, kokią įtaką VšĮ „P. s.“ finansinės veiklos rodikliams bei koncesijos mokesčio dydžiui turėjo sandorių su SNORU sudarymas, buvo gautos trys specialisto išvados: atlikus 2006–2010 m. VšĮ „P. s.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadoje nurodoma, kad, jei koncesijos mokestis būtų peržiūrimas kiekvienais koncesinės veiklos metais, tai 2006–2010 m. VšĮ „P. s.“ būtų gavusi 2 016 533 Lt mažesnį koncesijos mokestį (9 t., b. l. 127?139). Atsižvelgiant į tai, kad šioje specialisto išvadoje buvo vertinta VšĮ „P. s.“ ūkinė finansinė veikla iki 2010 m. (imtinai), o G. R. nuteistas už neteisėtus sandorius, atliktus dar ir 2011 m., teisėjų kolegija daro išvadą, kad negalima remtis šia specialisto išvada apskaičiuojant savivaldybei padarytą žalą. Ekonominių teismo ekspertizių centro 2017 m. rugsėjo 7 d. specialisto išvadoje nurodoma, kad savivaldybė nepermokėjo 219 956,15 Lt (63 703,70 Eur) koncesijos mokesčio, todėl dėl 2011 m. nurašyto 219 956,15 Lt finansinio turto savivaldybė nepatyrė jokios žalos(17 t., b. l. 83). Iš esmės analogiškas išvadas pateikė ir kitas teismo ekspertas (20 t., b. l. 106?123). Lietuvos teismo ekspertizių centro 2019 m. spalio 19 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad SNORO obligacijų ir indėlių sertifikatų įsigijimas ir 219 956,15 Lt sumos nurašymas į nuostolius turėjo įtakos VšĮ „P. s.“ finansinei veiklai. Kaip matyti iš 2010 m. pelno (nuostolių) ataskaitos bei banko sąskaitos išrašų (9 t., b. l. 153; 14 t., b. l. 149?153), 2010 m. VšĮ „P. s.“ dirbo pelningai, 2010 m. indėlių sertifikatų pirkimas buvo ekonomiškai naudingas, nes VšĮ „P. s.“ ne tik atgavo visus į juos investuotus pinigus (t. y. 320 000 Lt sumą), bet ir papildomai gavo 15 182,75 Lt palūkanų. Vertindamas VšĮ „P. s.“ 2011 m. finansinių metų rodiklius (7 t., b. l. 4?7, 11), ekspertas pripažino, kad nesitikint atgauti 219 956,15 Lt sumos, kuri buvo 2011 m. išleista SNORO obligacijoms ir indelių sertifikatams įsigyti, pagrįstai šios išlaidos buvo nurašytos sudarant 2011 m. gruodžio 31 d. finansines ataskaitas. Nurašyta 219 956,15 Lt suma turėjo tiesioginės įtakos 2011 m. finansinės veiklos rezultatams, nes padidino įstaigos nuostolius, t. y. nurašius minėtą sumą įstaiga patyrė 221 517 Lt nuostolio prieš apmokestinimą, o nenurašius įstaiga būtų patyrusi 1 561 Lt nuostolio prieš apmokestinimą arba 2 404 Lt grynojo nuostolio (žr. ekspertizės akto 4 lentelę). 2015 m. gruodžio 28 d. į VšĮ „P. s.“ banko sąskaitą buvo pervesta 20 695,42 Eur suma (16 t., b. l. 121) už 2011 m. įsigytus SNORO indėlių sertifikatus, t. y. visa suma, kuri buvo išleista įsigyjant indėlių sertifikatus (70 000 Lt, tai atitinka 20 273,40 Eur), bei sutartinės palūkanos, skaičiuojamos nuo indėlių sertifikato įsigaliojimo dienos (2010 m. kovo 7 d.) iki draudžiamojo įvykio (2011 m. lapkričio 24 d., kai buvo sustabdyta SNORUI išduota banko licencija), iš viso 1 457,15 Lt (422,02 Eur) palūkanų. Už indėlių sertifikatus gauti pinigai buvo įtraukti į 2015 m. finansinių metų buhalterinę apskaitą ir taip buvo padidintas įstaigos pelnas. Kadangi investicijos į SNORO indėlių sertifikatus vadovaujantis Koncesijos sutarties 14.7?14.9 punktais priskiriamos koncesininko rizikai, todėl, eksperto vertinimu, gauta draudimo išmoka nekeičia koncesijos mokesčio (20 t., b. l. 106?123).

15. Analizuojant Koncesijos sutarties sąlygas matyti, kad sutarties 10.1 punkte buvo nurodyta, kokio dydžio koncesijos mokestis turi būti mokamas 2006 m. ir 2007 m. Vėliau koncesijos mokestis turėjo būti peržiūrimas kiekvienais koncesinės veiklos metais. Sutarties 10.2 punkte numatyta, kad, jei koncesininkas, t. y. VšĮ „P. s.“, vykdydamas koncesinę veiklą, per vienus koncesinės veiklos metus gauna pelną (teigiamas balansas), tai savivaldybė ir koncesininkas įsipareigoja peržiūrėti koncesijos mokestį, apsvarstant galimybę koncesininkui mokėti koncesijos mokestį savivaldybei. Sutarties 3 priede pateikta 2006–2020 m. koncesijos mokesčio skaičiavimo suvestinė (2 t., b. l. 26). Išanalizavęs Koncesijos sutarties nuostatas ekspertas pripažino, kad sutartyje nėra numatyta koncesijos mokesčio apskaičiavimo taisyklių, todėl galimi du koncesijos mokesčio apskaičiavimo variantai. Pirmuoju atveju mokamas Koncesijos sutarties 10.1 ir 10.2 punktuose bei sutarties priede Nr. 3 numatytas koncesijos mokestis. Tokiu atveju nuo 2008 m. iki 2020 m. būtų mokamas pastovaus dydžio koncesijos mokestis, kuris nepriklauso nuo koncesininko finansinės veiklos rezultatų. Antruoju atveju koncesijos mokestis apskaičiuojamas pagal sutarties priede Nr. 3 pateiktą mokesčio skaičiavimo suvestinę. Tuomet koncesijos mokestis būtų lygus koncesininko patirtiems nuostoliams, t. y. koncesijos mokestis gaunamas iš pajamų atėmus patirtas sąnaudas (20 t., b. l. 106?123). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad kasmet nuo 2008 m. iki 2011 m. koncesininkui buvo mokamas pastovaus 742 320 Lt dydžio koncesijos mokestis t. y. Koncesijos sutarties priede Nr. 3 numatytas koncesijos mokestis. Taigi nagrinėjamu atveju buvo pasirinktas pirmasis koncesijos mokesčio skaičiavimo metodas, pagal kurį koncesijos mokesčio dydis nepriklausė nuo VšĮ „P. s.“ pelno.

16. Nors LAT 2016-12-06 nutarties 16 punkte nurodoma, kad komisija netinkamai vykdė savo funkcijas, nes kiekvienais metais neperžiūrėjo koncesijos mokesčio, iš byloje esančių Komisijos posėdžių protokolų matyti, kad kiekvienais koncesinės veiklos metais buvo analizuojami koncesininko pateikti finansiniai dokumentai, audito ataskaitos ir priimamas sprendimas nekeisti koncesijos mokesčio (2 t., b. l. 68, 80; 6 t., b. l. 10, 22, 23–24, 25–26, 27, 28–29, 30, 38, 39–41). Tai rodo, kad kiekvienais koncesinės veiklos metais buvo svarstomas mokėtino koncesijos mokesčio klausimas. Vien dėl to, kad 2011 m. buvo nuspręsta nekeisti koncesijos mokesčio ir mokėti Koncesijos sutarties priede Nr. 3 pateiktoje koncesijos mokesčio skaičiavimo suvestinėje nurodytą koncesijos mokestį (kaip ir 2010 m.), nėra pagrindo vertinti, kad pasirinkus tokį koncesijos mokesčio nustatymo mechanizmą buvo pažeistos Koncesijos sutarties sąlygos, nes kaip minėta šio sprendimo 15 punkte, tai yra vienas iš galimų koncesijos mokesčio skaičiavimo variantų. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2011 m. VšĮ „P. s.“ veikė nuostolingai (7 t., b. l. 4?7, 11). Kaip matyti iš ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini), jei G. R. nebūtų sudaręs obligacijų bei indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių, įstaiga vis vien būtų veikusi nuostolingai (20 t., b. l. 106?123). Todėl daroma išvada, kad, koncesininkui negaunant pelno, Koncesijos sutarties šalys neturėjo pareigos (numatytos Koncesijos sutarties 10.2 punkte) peržiūrėti koncesijos mokesčio ir svarstyti klausimo, kokio dydžio koncesijos mokestį savivaldybei turėtų mokėti koncesininkė VšĮ „P. s.“. Atitinkamai tai reiškia, kad dėl neteisėtų G. R. veiksmų nebuvo daryta žala savivaldybei, nes koncesininkui veikiant nuostolingai savivaldybė vis vien turėjo mokėti koncesijos mokestį VšĮ „P. s.“

17. Nėra pagrindo vertinti, kad visa pinigų suma, kuri 2011 m. buvo investuota į SNORO vertybinius popierius, o vėliau (paskelbus banką nemokiu) buvo nurašyta, yra savivaldybės patirti nuostoliai, nes investuodama į SNORO indėlius ir obligacijas VšĮ „P. s.“ prarado savo pinigus. Tokia išvada darytina įvertinus ir Koncesijos sutarties 14.9 punktą, pagal kurį visos kitos Koncesijos sutarties 14 punkto nuostatose nenumatytos investicijos, įrengimas ir remontas, kuriuos Koncesininkas atlieka be 14.8 punkte numatyto išankstinio suderinimo, yra atliekami Koncesininko rizika, ir už tai nemokamos jokios piniginės kompensacijos arba atlyginimai, kurie yra išmokami nutraukus sutartį arba jai pasibaigus.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad G. R. tik 2012 m. balandžio 30 d. vykusiame Komisijos posėdyje paaiškino, kad dėl investicijų į SNORĄ VšĮ „P. s.“ patyrė didelių nuostolių (6 t., b. l. 38), neturi įtakos koncesijos mokesčio nustatymui, nes kaip minėta 15 punkte, Komisija pasirinko taikyti pirmąjį koncesijos mokesčio skaičiavimo variantą, pagal kurį koncesijos mokesčio dydis nepriklauso nuo koncesininko finansinės veiklos rezultatų. Todėl daroma išvada, kad, investuodamas pinigus į SNORO obligacijas ir indėlių sertifikatus, o vėliau juos nurašydamas, G. R. nepadarė žalos savivaldybei. Aplinkybę, kad savivaldybė nepatyrė žalos, patvirtina ne tik byloje esantys rašytiniai įrodymai: Ekonominių teismo ekspertizių centro 2017 m. rugsėjo 7 d. specialisto išvada (17 t., b. l. 83) bei Lietuvos teismo ekspertizių centro 2019 m. spalio 19 d. ekspertizės aktas (20 t., b. l. 106?123), bet ir teismo posėdyje apklausti liudytojai A. B. ir G. M., kurie eidami pareigas buvo atsakingi už Koncesijos sutarties sudarymą bei vykdymo kontrolę (20 t., b. l. 133–142).

19. Nepagrįstai prokuroro ieškinyje nurodoma, kad šią žalą turėtų atlyginti abu atsakovai (G. R. ir VšĮ „P. s.“) solidariai, nes solidari atsakomybė atsiranda tik įstatyme numatytais atvejais (CK 6.6 straipsnio 1 dalis), o bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija nenustatė pagrindų taikyti solidarią atsakomybę. Visų pirma, nėra pagrindo vertinti, kad žala buvo padaryta bendrais abiejų atsakovų veiksmais. Baudžiamojoje byloje konstatuota, kad nusikaltimą padarė G. R., VšĮ „P. s.“ nebuvo traukiama baudžiamojon atsakomybėn. Nors juridiniai asmenys teises ir pareigas įgyja per savo valdymo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis), o šiuo konkrečiu atveju G. R., sudarydamas SNORO obligacijų ir indėlių sertifikatų sutartis, veikė kaip VšĮ „P. s.“ generalinis direktorius, t. y. vienasmenis juridinio asmens vadovas, tai savaime neįrodo abiejų atsakovų bendrų veiksmų, nes tai du savarankiški teisinių santykių subjektai. Be to, pagal bendrąją taisyklę, įtvirtintą CK 2.50 straipsnio 2 dalyje, juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. Išimčių iš šios taisyklės nėra numatyta nei įstatymuose (viešoje įstaiga nėra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo), nei VšĮ „P. s.“ steigimo dokumentuose. Todėl nėra pagrindo vertinti, kad žala buvo padaryta bendrais G. R. ir VšĮ „P. s.“ veiksmais. Antra, juridinio asmens vadovas turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, todėl jas pažeidęs turi atlyginti juridiniam asmeniui padarytą žalą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). LAT praktikoje pripažįstama, kad įmonei veikiant įprastai, juridinio asmens vadovas neturi fiduciarinių pareigų įmonės kreditoriams. Tretieji asmenys gali tiesiogiai reikšti reikalavimus juridinio asmens vadovui dėl žalos, atsiradusios juridinio asmens valdymo organo nariui pažeidus fiduciarines pareigas, atlyginimo tik tuo atveju, kai juridinis asmuo yra nemokus. Įmonei esant mokiai, tretieji asmenys gali reikalauti žalos atlyginimo remdamiesi CK 6.263 straipsniu (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2018, 12 punktas). Nagrinėjamu atveju VšĮ „P. s.“ vykdo veiklą, jai nėra iškelta bankroto (nenustatytas jos nemokumas), todėl daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju prokuroras, gindamas viešąjį interesą, negali reikšti reikalavimų atlyginti žalą dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo. Trečia, juridinio asmens vadovo, dirbančio pagal darbo sutartį, teisinio statuso dualistinę prigimtį ne kartą yra pabrėžęs LAT (pvz., 2001 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-760/2001). Tuo atveju, kai žala kilo išoriniuose teisiniuose santykiuose (su trečiaisiais asmenimis), t. y. vadovui atstovaujant juridinio asmens interesus, tuomet žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas ne pagal CK 6.264 straipsnio taisykles, todėl nepagrįstai prokuroras prašo priteisti žalos atlyginimą iš VšĮ „P. s.“ remdamasis CK 6.264 straipsnio nuostatomis. Įvertinus išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju VšĮ „P. s.“ nėra materialiai atsakinga už neteisėtus (nusikalstamus) G. R. veiksmus.

20. Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamais G. R. veiksmais nebuvo daryta reali žala savivaldybei, t. y. nesant visų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio), civilinis ieškinys, pareikštas G. R. ir VšĮ „P. s.“, atmestinas. Atskirai nepasisakytina dėl kitų šioje byloje keliamų klausimų, susijusių su VšĮ „P. s.“ prašymu taikyti ieškinio senatį, atleidimu nuo atsakomybės pagal CK 6.253 straipsnį, nes jie nekeičia procesinio sprendimo esmės.

Dėl advokato išlaidų atlyginimo

21. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad šioje byloje nagrinėjant prokuroro civilinį ieškinį G. R. advokatui sumokėjo 960 Eur, VšĮ „P. s.“ advokatams sumokėjo 13 037,42 Eur. G. R., advokatai Stanislovas Liutkevičius ir Ignas Dargužas prašė atlyginti G. R. ir VšĮ „P. s.“ patirtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikė išlaidas patvirtinančius duomenis

22. CPK 98 straipsnis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamo klausimo sudėtingumą, aplinkybę, kad abiejų advokatų darbo vieta yra Vilniuje, todėl teikiamų teisinių paslaugų dydį sudaro ir advokato kelionės išlaidos iš Vilniaus į Šiaulius, taip pat įvertinusi procesinių dokumentų kiekį bei jų apimtį (civiliniai atsakovai pateikė po tris atsiliepimus į prokuroro civilinį ieškinį, tačiau vėlesniuose atsiliepimuose buvo iš esmės atkartojami pirmojo atsiliepimo argumentai), galimas advokatų darbo laiko sąnaudas rengiant procesinius dokumentus, ruošiantis bylos nagrinėjimui teisme, įvykusių teismo posėdžių skaičių ir trukmę, daro išvadą, kad G. R. išlaidos advokato pagalbai yra pagrįstos todėl atlygintinos visos jo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, o civilinės atsakovės VšĮ „P. s.“ reikalavimas dėl advokato išlaidų atlyginimo tenkintinas iš dalies, jai atlygintina 8000 Eur išlaidų advokato pagalbai. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju civilinį ieškinį pareiškė prokuroras, gindamas viešąjį interesą, civilinių atsakovų patirtos advokato išlaidos priteistinos iš Šiaulių apygardos prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų (CPK 96¹ straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96¹ straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, 259, 260, 270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovams G. R. ir VšĮ „P. s.“.

Priteisti civiliniam atsakovui G. R. 960 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt eurų) advokato išlaidų atlyginimo iš Šiaulių apygardos prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų.

Priteisti civilinei atsakovei VšĮ „P. s.“ 8000 Eur (aštuonis tūkstancius eurų) advokato išlaidų atlyginimo iš Šiaulių apygardos prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Šiaulių apygardos teismą.

Teisėjai Jurga Kramanauskaitė–Butkuvienė Lina Muchtarovienė Virginija Žindulienė