Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą civilinio proceso tvarka pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimo, kuriuo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo atsakovams G. R. ir viešajai įstaigai „P.“ atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi pakeitė Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. nuosprendį ir panaikino nuosprendžio dalį dėl G. R. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį bei paliko galioti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalį dėl G. R. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

2. Teismas nustatė, kad G. R., pažeisdamas 2006 m. birželio 8 d. (duomenys neskelbtini) komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Koncesijos sutartis) 14.7 ir 14.8 papunkčių nuostatas – neinformuodamas savivaldybės, negaudamas jos pritarimo ir suderinimo, kaip (duomenys neskelbtini) komplekso eksploatavimo koncesijos suteikimo sutarties vykdymo priežiūros komisijos (toliau – ir Komisija) narys neinformuodamas kitų Komisijos narių, gautas pajamas (įskaitant savivaldybės mokamą koncesijos mokestį) iš ūkinės komercinės veiklos panaudojo ne viešiesiems interesams (visuomenės poreikiams) tenkinti, o investavo, skaidydamas į mažesnes nei 50 000 Lt (14 481 Eur) sumas, ir nuo 2010 m. vasario 23 d. iki lapkričio 1 d. tarp AB banko (duomenys neskelbtini) ir viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) „P.“ sudarė penkiolika indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių iš viso už 320 000 Lt (92 678,41 Eur). Kasacinės instancijos teismas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro civilinį ieškinį, pareikštą nuteistajam G. R., perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka, pasiūlydamas į bylos nagrinėjimą įtraukti VšĮ „P.“.

3. Šiaulių apygardos teismui 2017 m. gegužės 25 d. Šiaulių apygardos prokuroras pateikė patikslintą civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, kuriuo prašė solidariai iš VšĮ „P.“ ir nuteistojo G. R. priteisti 63 703,70 Eur (duomenys neskelbtini) savivaldybės naudai.

4. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu buvo patenkintas Šiaulių apygardos prokuratūros civilinis ieškinys iš VšĮ „P.“ ir G. R. solidariai priteisiant (duomenys neskelbtini) savivaldybės naudai 63 703,70 Eur turtinei žalai atlyginti.

5. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 23 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

6. 2019 m. birželio 6 d. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras patikslintu civiliniu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš VšĮ „P.“ ir G. R. 63 703,70 Eur (duomenys neskelbtini) savivaldybės naudai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Šiaulių apygardos teismas 2020 m. birželio 25 d. sprendimu byloje Nr. 1-5-282/2020 atmetė Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, civilinį ieškinį, pareikštą atsakovams G. R. ir VšĮ „P.“.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kiekvienais koncesinės veiklos metais buvo analizuojami koncesininko pateikti finansiniai dokumentai, audito ataskaitos ir priimamas sprendimas nekeisti koncesijos mokesčio. Tai rodo, kad kiekvienais koncesinės veiklos metais buvo svarstomas mokėtino koncesijos mokesčio klausimas. Vien dėl to, kad 2011 m. buvo nuspręsta nekeisti koncesijos mokesčio ir mokėti Koncesijos sutarties priede Nr. 3 pateiktoje koncesijos mokesčio skaičiavimo suvestinėje nurodytą koncesijos mokestį (kaip ir 2010 m.), nėra pagrindo vertinti, kad pasirinkus tokį koncesijos mokesčio nustatymo mechanizmą buvo pažeistos Koncesijos sutarties sąlygos, tai yra vienas iš galimų koncesijos mokesčio skaičiavimo variantų.

9. 2011 m. VšĮ „P.“ veikė nuostolingai. Kaip matyti iš ekspertizės akto Nr. 11-1316 (19), jei G. R. nebūtų sudaręs obligacijų ir indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių, ši viešoji įstaiga vis vien būtų veikusi nuostolingai. Apygardos teismas padarė išvadą, kad, koncesininkui negaunant pelno, Koncesijos sutarties šalys neturėjo pareigos (nustatytos Koncesijos sutarties 10.2 papunktyje) peržiūrėti koncesijos mokesčio ir svarstyti klausimo, kokio dydžio koncesijos mokestį savivaldybei turėtų mokėti koncesininkė VšĮ „P.“. Atitinkamai tai reiškia, kad dėl neteisėtų G. R. veiksmų nebuvo padaryta žala (duomenys neskelbtini) savivaldybei, nes koncesininkui veikiant nuostolingai savivaldybė vis vien turėjo mokėti koncesijos mokestį VšĮ „P.“.

10. Nėra pagrindo vertinti, kad visa pinigų suma, 2011 metais investuota į AB banko (duomenys neskelbtini) vertybinius popierius, o vėliau (paskelbus banką nemokiu) nurašyta, yra savivaldybės patirti nuostoliai, nes investuodama į AB banko (duomenys neskelbtini) vertybinius popierius VšĮ „P.“ prarado savo pinigus.

11. Teismas nustatė, kad G. R. tik 2012 m. balandžio 30 d. vykusiame Komisijos posėdyje paaiškino, jog dėl investicijų į AB banko (duomenys neskelbtini) vertybinius popierius VšĮ „P.“ patyrė didelių nuostolių. Tačiau ši aplinkybė neturi įtakos koncesijos mokesčio nustatymui, nes pagal susiklosčiusią koncesijos mokesčio mokėjimo tvarką koncesijos mokesčio dydis nepriklausė nuo koncesininko finansinės veiklos rezultatų. Todėl teismas sprendė, kad, investuodamas pinigus į AB banko (duomenys neskelbtini) obligacijas ir indėlių sertifikatus, o vėliau juos nurašydamas, G. R. nepadarė žalos savivaldybei. Kadangi nusikalstamais G. R. veiksmais nebuvo padaryta reali žala savivaldybei, t. y. nesant visų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio), civilinis ieškinys, pareikštas G. R. ir VšĮ „P.“, atmestinas.

12. Teismas, spręsdamas dėl VšĮ „P.“ solidariosios civilinės atsakomybės, nurodė, kad prokuroro ieškinyje nepagrįstai nurodoma, jog žalą turėtų atlyginti abu atsakovai (G. R. ir VšĮ „P.“) solidariai, nes solidarioji atsakomybė atsiranda tik įstatyme numatytais atvejais, o bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija nenustatė pagrindų taikyti solidariąją atsakomybę.

13. Teismas pripažino, jog nėra pagrindo vertinti, kad žala buvo padaryta bendrais abiejų atsakovų veiksmais. Baudžiamojoje byloje buvo konstatuota, kad G. R. padarė nusikaltimą, tačiau VšĮ „P.“ nebuvo taikoma baudžiamoji atsakomybė. Nors juridiniai asmenys teises ir pareigas įgyja per savo valdymo organus, o šiuo konkrečiu atveju G. R., sudarydamas AB banko (duomenys neskelbtini) obligacijų ir indėlių sertifikatų sutartis, veikė kaip VšĮ „P.“ generalinis direktorius, t. y. vienasmenis juridinio asmens vadovas, tai savaime neįrodo abiejų atsakovų bendrų veiksmų, nes tai du savarankiški teisinių santykių subjektai. Teismas sprendė, kad VšĮ „P.“ nėra materialiai atsakinga už neteisėtus (nusikalstamus) G. R. veiksmus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

14. Ieškovas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras Donatas Micevičius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimą, priimtą byloje Nr. 1-5-282/2020, ir priimti naują sprendimą – patenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, patikslintą ieškinį, t. y. priteisti solidariai iš VšĮ „P.“ ir G. R. 63 703,70 Eur (duomenys neskelbtini) savivaldybės naudai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad G. R. nepadarė realios žalos (duomenys neskelbtini) savivaldybei. Teismas ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391-693/2016 nustatytas aplinkybes. Šioje nutartyje kasacinis teismas nustatė, kad tyčia netinkamai vykdydama Koncesijos sutartį G. R. atstovaujama VšĮ „P.“, nepagrįstai prisiimdama investavimo riziką, neteisėtai įsigijo finansinio turto už 63 703,70 Eur ir jį prarado. Dėl tokių G. R. veiksmų (duomenys neskelbtini) savivaldybei padaryta didelė turtinė žala, nes šia suma galėjo būti sumažintas savivaldybės mokamas VšĮ „P.“ koncesijos mokestis.

14.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai byloje skyrė ekspertizę. Prašymas paskirti naują ekspertizę ir ekspertui pateikti klausimai tiesiogiai susiję su G. R. tų pačių veiksmų vertinimu, kurie buvo įvertinti baudžiamojoje byloje ir turi prejudicinę galią. Tačiau teismas ignoravo šias aplinkybes, pavyzdžiui, teismas, skirdamas ekspertizę, neatsižvelgė į aplinkybę, kad G. R. yra pripažintas kaltu dėl neteisėto veikimo atliekant ūkines finansines operacijas, ir ekspertui buvo užduoti klausimai, neįtraukiant šių aplinkybių.

14.3. Teismas, vertindamas žalos egzistavimą, rėmėsi liudytojo G. M., buvusio (duomenys neskelbtini) mero, parodymais. Tačiau teismas ignoravo aplinkybę, kad G. M. šioje byloje buvo kaltinamas dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo. Taip pat teismas kaip liudytoją apklausė (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos direktorių A. B., kuris nurodė, kad žala savivaldybei G. R. veiksmais nepadaryta. Tačiau teismas neįvertino aplinkybės, kad 2010–2011 m. A. B. nedirbo (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos direktoriumi ir jo parodymai yra tik jo nuomonė, o ne (duomenys neskelbtini) savivaldybės oficiali pozicija.

14.4. Vertinant VšĮ „P.“ atsakomybę, visiškai nereikšminga, kad juridiniam asmeniui nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, ir tai nereiškia, kad jo veiksmai yra teisėti. VšĮ „P.“ vardu ir jos naudai veikė jos vadovas ir vienintelis dalininkas G. R., pinigus prarado VšĮ „P.“ ir tai buvo nurašyta kaip nuostoliai. Tiriant G. R. veiksmus, tiesiogiai buvo tiriama ir VšĮ „P.“ finansinė veikla, tuo pagrindu suformuluotas kaltinimas G. R. ir vėliau priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

14.5. Reikalavimas taikyti solidariąją atsakomybę ir VšĮ „P.“ kartu su jos direktoriumi G. R. atlyginti žalą siejamas su poreikiu užtikrinti, kad žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas. G. R. yra vienintelis VšĮ „P.“ dalininkas, direktorius. Nors VšĮ „P.“ nėra bankrutavusi, jos vykdoma nuostolinga veikla neužtikrina žalos atlyginimo, todėl reikalavimas, kad žala būtų atlyginama VšĮ „P.“ ir G. R. solidariai, yra pagrįstas ir būtinas.

15. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, (duomenys neskelbtini) savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad apeliacinis skundas yra pagrįstas ir turėtų būti tenkinamas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad atsakovas G. R. savo veiksmais nepadarė žalos, nes jis buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, o šiuo atveju vienas iš pagrindinių nusikalstamos veikos sudėties elementų yra didelės žalos padarymas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi konstatavo žalos padarymo savivaldybei faktą. Aukštesnės instancijos teismų sprendimai, kuriuose galutinai konstatuotos tam tikros aplinkybės, yra privalomi ir šiuo atveju žemesnės instancijos teismas privalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu, kuris yra galiojantis ir galutinis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėta nutartimi tiksliai paaiškino įrodymų byloje gavimo teisėtumą ir jais remdamasis padarė išvadas dėl nusikalstamos veikos.

15.2. Atsakovams VšĮ „P.“ ir G. R. taikytina solidarioji civilinė atsakomybė, kadangi pagal galiojančią teismų praktiką darbuotojas, padaręs žalą nusikalstamais veiksmais, kurie konstatuoti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, ir iki žalos atlyginimo išnykus subjektui (darbdaviui), privalančiam už jį atlyginti žalą, gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas (tiesioginis skolininkas) pagal deliktinę prievolę.

16. Atsakovas G. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimą, kuriuo atmestas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo atsakovams G. R. ir VšĮ „P.“, palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Koncesijos sutarties 14.7 ir 14.8 papunkčius būtina vertinti kartu su Koncesijos sutarties 14.9 papunkčiu, į sutartį įtrauktu tam, kad koncesininkas be savivaldybės žinios nedarytų savivaldybei priklausančio pastato pagerinimo darbų ir taip savivaldybei neatsirastų pareiga, pasibaigus ar nutraukus sutartį, kompensuoti šių pagerinimų. Tik pasibaigus Koncesijos sutarčiai (2022 m.) šalys galės konstatuoti nuostolių, kilsiančių iš sutarties vykdymo, buvimą ar nebuvimą ir reikalauti jų atlyginimo.

16.2. Teismas baudžiamajame procese neskyrė buhalterinės ekspertizės, kurią atliktų Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai, be to, prašymą skirti ekspertizę pateikė ne tik atsakovas G. R., bet ir VšĮ „P.“, kuri baudžiamajame procese nedalyvavo. Ieškovas apeliaciniame skunde neanalizuoja ekspertizės akto turinio, dėl jo nepasisako. Teismas, priimdamas sprendimą, turėjo remtis tiek 2019 m. spalio 19 d. ekspertizės aktu, tiek kitais byloje esančiais įrodymais. Minėtas ekspertizės aktas ir liudytojų G. M. ir A. B. parodymai buvo vertinami bendrame kontekste, nebuvo lemiami priimant sprendimą.

16.3. Ieškovas ir trečiasis asmuo byloje neteisingai aiškina galimos žalos savivaldybei kilimą, neatsižvelgdami į Koncesijos sutarties 10.2 papunktį, galiojusį 2011 metais. Net ir nenurašius už obligacijas ir indėlių sertifikatus išleistos sumos kaip nuostolius, o šias išlaidas apskaičius įstaigos balanse kaip teigiamas pajamas, įmonės veiklos rezultatai 2011 m. būtų neigiami (1 561 Lt nuostolis). Būtent tokią išvadą patvirtino byloje atlikta ekspertizė. Todėl remiantis Koncesijos 10.2 papunkčiu nekilo pareiga peržiūrėti mokamą koncesijos mokesčio dydį, kadangi VšĮ „P.“ veikla 2011 metais buvo nuostolinga.

17. Atsakovė VšĮ „P.“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimą byloje Nr. 1-5-282/2020 palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Ieškovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnį, yra nepagrįsti. Tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį, nepatvirtina CK 6.263 straipsnio pažeidimo, o reiškia, kad neegzistavo atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos.

17.2. Nuosprendis baudžiamojoje byloje neturi res judicata (galutinio teismo sprendimo) galios, sprendžiant dėl VšĮ „P.“ atsakomybės. Baudžiamajame procese nebuvo konstatuota, kad VšĮ „P.“ pažeidė Koncesijos sutartį, todėl, sprendžiant kilusį ginčą, ieškovas negalėjo būti atleistas nuo pareigos pagrįsti savo reikalavimą ir įrodyti visas šios įmonės civilinės atsakomybės sąlygas.

17.3. Ieškovas netinkamai aiškina Koncesijos sutartį ir netinkamai, tik vadovaudamasis prejudicinės galios VšĮ „P.“ neturinčiais sprendimais baudžiamojoje byloje, interpretuoja tarp Koncesijos sutarties šalių susiklosčiusius santykius. Ieškovas neįrodė, kaip pasireiškė VšĮ „P.“ veiksmų neteisėtumas, o baudžiamojoje byloje nustatyti faktai neturi prejudicijos, sprendžiant dėl VšĮ „P.“ civilinės atsakomybės taikymo.

17.4. Koncesijos sutartyje nenumatyta jokių išlygų ar ribojimų dėl VšĮ „P.“ piniginių lėšų valdymo (sutarties 11 punktas). Koncesijos sutartyje nebuvo įpareigojimų ar draudimų sudaryti terminuoto indėlio sutartis ar įsigyti obligacijas ir indėlių sertifikatus, kurie vėliau kasacinio teismo buvo pripažinti banko indėlio rūšimi. Nenustatyta ir pareiga derinti piniginių lėšų naudojimą su savivaldybe. Atsakovė, įsigydama AB banko (duomenys neskelbtini) indėlių sertifikatus ir obligacijas, nesiekė nuslėpti sandorių nuo savivaldybės. Koncesijos sutartyje nesant ribojimų, susijusių su disponavimu VšĮ „P.“ piniginėmis lėšomis, ji savo nuožiūra galėjo laisvai disponuoti lėšomis.

17.5. Savivaldybė realiai nepatyrė jokių nuostolių. VšĮ „P.“ net ir nesudarius sutarčių dėl obligacijų ir indėlių sertifikatų įsigijimo iš AB bankas (duomenys neskelbtini), VšĮ „P.“ finansinis veiklos rezultatas 2011 m. būtų neigiamas. Todėl remiantis Koncesijos sutarties 10.2 papunkčiu, atsižvelgiant į įmonės veiklos 2011 metais rezultatus, net neegzistavo pagrindas dėl derybų dėl koncesijų mokesčio peržiūrėjimo.

17.6. Teismas tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą. Ekspertizės skyrimas ir jos išvadų vertinimas nepažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatų ir ieškovas neturi teisės ginčyti pirmosios instancijos teismo nutarties dėl ekspertizės skyrimo. Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino liudytojų parodymus.

17.7. Atsakovė VšĮ „P.“ nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl jos pareigos atlyginti nuostolius, kuriuos (duomenys neskelbtini) savivaldybė tariamai patyrė dėl G. R. veiksmų. Ieškovas nenurodė jokio teisinio pagrindo, iš kurio kildina VšĮ „P.“ ir G. R. solidariąją civilinę atsakomybę.

17.8. Ieškovas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pirminį patikslintą ieškinio reikalavimą VšĮ „P.“ ieškovas pareiškė 2017 m. gegužės 25 d., t. y. praėjus daugiau nei penkeriems metams nuo koncesijos mokesčio sumokėjimo. Ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-00048-11 ieškovas pirminį ieškinį reiškė dar 2013 m. gruodžio 6 d. ir jame nereikalavo VšĮ „P.“ taikyti civilinę atsakomybę. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovui apie tariamą teisės pažeidimą tapo žinoma 2013 m. gruodžio 6 d., kai, įvertinęs visas Koncesijos sutarties vykdymo aplinkybes, ieškovas ikiteisminiame tyrime pareiškė pradinį ieškinį G. R. dėl nuostolių atlyginimo, VšĮ „P.“ prašo taikyti ieškinio senatį.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

19. CPK 323 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsakovė VšĮ „P.“ ir atsakovas G. R. atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

20. Teismų praktikoje pripažįstama, kad žodinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme galimas išimtiniais (būtinais) atvejais (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-403/2014). Išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

21. Nagrinėjamu atveju atsakovai atsiliepimuose į apeliacinį skundą nenurodė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nagrinėjamų klausimų pobūdis, byloje esančios medžiagos vertinimas nesudaro pagrindo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka.

Dėl ginčo esmės

22. Byloje ieškovas, ginantis viešąjį interesą, patikslintu civiliniu ieškiniu dėl žalos atlyginimo prašo solidariai iš VšĮ „P.“ ir G. R. priteisti 63 703,70 Eur (duomenys neskelbtini) savivaldybei. Ieškovas G. R. civilinę atsakomybę grindžia baudžiamajame procese nustatytomis aplinkybės (nustatyta G. R. nusikalstama veika), t. y. deliktine civiline atsakomybe. VšĮ „P.“ civilinę atsakomybę ieškovas sieja su Koncesijos sutarties (kurios šalimis yra (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracija ir VšĮ „P.“) pažeidimu, t. y. sutartine civiline atsakomybe. Ieškovas argumentuoja, kad atsižvelgiant į atsakovų veiksmų bendrumą (G. R. yra VšĮ „P.“ vadovas ir dalininkas), jie turi atsakyti solidariai.

23. Solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu (CK 6.6 straipsnio 3 dalis). Kadangi ieškovas prašo atsakovams taikyti solidariąją civilinę atsakomybę, teismas, visų pirma, turi nustatyti, ar egzistuoja kiekvieno iš atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos. Tik nustačius abiejų atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas, galima spręsti dėl solidariosios civilinės atsakomybės taikymo.

24. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis).

25. Pagrindas civilinei atsakomybei (žalos atlyginimo forma) kilti bendraisiais atvejais egzistuoja, jeigu nustatomos šios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), žala (CK 6.249 straipsnis), priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.248 straipsnis). Civilinei atsakomybei (bendraisiais atvejais) kilti būtinas nurodytų sąlygų visetas – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja civilinės atsakomybės taikymo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016).

26. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atskirai pasisako dėl abiejų atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų.

Dėl senaties termino

27. Atsakovas VšĮ „P.“ 2019 m. birželio 18 d. atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad ieškovas patikslintą ieškinio reikalavimą VšĮ „P.“ pareiškė 2017 m. gegužės 25 d., t. y. praėjus penkeriems metams nuo koncesijos mokesčio sumokėjimo. Ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-00048-11 ieškovas pirminį ieškinį reiškė dar 2013 m. gruodžio 6 d. ir jame nereikalavo VšĮ „P.“ kartu su G. R. taikyti solidariąją civilinę atsakomybę. VšĮ „P.“ nurodė, kad ieškovui apie tariamą teisės pažeidimą turėjo būti žinoma 2013 m. gruodžio 6 d., kai ieškovas, įvertinęs Koncesijos sutarties vykdymo aplinkybes, pareiškė civilinį ieškinį. Atitinkamai, CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas baigėsi 2016 m. gruodžio 6 d., o ieškovas patikslintą ieškinį dėl žalos atlyginimo iš VšĮ „P.“ pateikė teismui tik 2017 m. gegužės 25 d.

28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime VšĮ „P.“ argumentų dėl ieškovo galimai praleisto ieškinio senaties termino nevertino. Atsiliepime į apeliacinį skundą apeliantė VšĮ „P.“ prašo taikyti ieškinio senatį.

29. Ieškinio senatis yra įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties instituto tikslas – suteikti realią galimybę asmeniui apginti pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, palengvinti įrodinėjimo procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

30. Remiantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikytinas reikalavimams dėl žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, iš kokios rūšies civilinės atsakomybės santykių (sutartinių ar deliktinių) toks reikalavimas kyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017).

31. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

32. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino taikymo ieškovo, ginančio viešąjį interesą, reikalavimui priteisti iš VšĮ „P.“ nuostolių atlyginimą. Sprendžiant dėl ieškinio senaties termino pradžios nagrinėjamoje byloje, svarbu įvertinti kilusio ginčo pobūdį ir susiklosčiusias individualias ginčo faktines aplinkybes. Šioje byloje ieškovas reiškia ieškinį dėl viešojo intereso gynimo.

33. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad baudžiamajame procese, kuriame G. R. buvo kaltinamas padaręs BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, ieškinys VšĮ „P.“ nebuvo pareikštas. Pažymėtina, kad tik 2016 m. gruodžio 6 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391-693/2016 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, jog sprendžiant prokuroro ieškinį apginant (duomenys neskelbtini) savivaldybės interesus reikėtų svarstyti, ar kartu su G. R. neturėtų atsakyti ir VšĮ „P.“, ir nutarė prokuroro ieškinį dėl 63 703,70 Eur žalos (duomenys neskelbtini) savivaldybei priteisimo perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Iki tol baudžiamajame procese VšĮ „P.“ nedalyvavo, todėl laikytina, kad būtent minėtoje kasacinio teismo nutartyje buvo pasisakyta dėl poreikio įvertinti VšĮ „P.“ veiksmus. Prokuroras, ginantis viešąjį interesą, ieškinį dėl 63 703,70 Eur žalos (duomenys neskelbtini) savivaldybei priteisimo VšĮ „P.“ teismui pateikė 2017 m. gegužės 25 d.

34. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovas, gindamas viešąjį interesą, ieškinį atsakovams G. R. ir VšĮ „P.“ pareiškė nepraleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino. Šiuo atveju ieškinio senaties termino pradžia turi būti laikoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391-693/2016 priėmimo diena, nes šia nutartimi nutarta perduoti ieškovo ieškinį nagrinėti civilinio proceso tvarka ir į bylos nagrinėjimą įtraukti VšĮ „P.“. Taigi, būtent nuo šios kasacinio teismo nutarties priėmimo dienos ieškovas, gindamas viešąjį interesą, galėjo suprasti, kad dėl galimai padarytos žalos nagrinėjamu atveju gali būti atsakingas ne tik G. R., bet ir VšĮ „P.“.

35. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nutaria, kad atsakovės VšĮ „P.“ prašymas taikyti ieškinio senaties terminą yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Dėl G. R. civilinės atsakomybės sąlygų

36. Prokuroras patikslintame ieškinyje prašo taikyti G. R. civilinę atsakomybę ir priteisti 63 703,70 Eur žalą. Apeliacinės instancijos teismas pasisako atskirai dėl atsakovo G. R. civilinės atsakomybės sąlygų.

Dėl G. R. neteisėtų veiksmų

37. Neteisėti veiksmai yra būtina ir pirminė civilinės atsakomybės sąlyga. Neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016).

38. Ieškovas patikslintame ieškinyje, įrodinėdamas G. R. neteisėtus veiksmus, argumentuoja, kad atsakovas pažeidė CK 2.34 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo 3 straipsnio 8 dalį, Koncesijos sutarties 14.7 ir 14.8 papunkčius, kadangi vertybinių popierių įsigijimo (daugiau kaip už 50 000 Lt) nebuvo suderinęs su (duomenys neskelbtini) savivaldybe, o 219 956 Lt (63 703,70 Eur) suma buvo nurašyta kaip sąnaudos (nuostoliai). Įrodinėdamas atsakovo neteisėtus veiksmus, ieškovas taip pat rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391-693/2016, kurioje konstatuota, kad G. R., tyčia piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, neteisėtai investavo į banko vertybinius popierius, taip 2011 m. (duomenys neskelbtini) savivaldybei padarė didelę 219 956 Lt (63 703,66 Eur) žalą. Jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

39. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad koncesininkui negaunant pelno Koncesijos sutarties šalys neturėjo pareigos (nustatytos Koncesijos sutarties 10.2 papunktyje) peržiūrėti koncesijos mokesčio ir svarstyti klausimo, kokio dydžio koncesijos mokestį savivaldybei turėtų mokėti koncesininkė VšĮ „P.“. Atitinkamai tai reiškia, kad dėl neteisėtų G. R. veiksmų nebuvo padaryta žala (duomenys neskelbtini) savivaldybei, nes koncesininkui veikiant nuostolingai savivaldybė vis vien turėjo mokėti koncesijos mokestį VšĮ „P.“.

40. Ieškovas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391-693/2016 nustatytų aplinkybių, kad G. R. pažeidė Koncesijos sutarties 14.7 ir 14.8 papunkčius ir buvo pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

41. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl G. R. neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės sąlygos, turėjo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391-693/2016 nustatytomis aplinkybėmis.

42. CPK 182 straipsnio 3 punkte nurodyta, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai).

43. Kaltinamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje byloje ir civilinėje byloje paprastai yra skirtingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008). Baudžiamosiose bylose nustatyti faktai civilinėje byloje turi ribotą prejudicinę galią. Į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje įeina, pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, tiesioginiai nusikaltimo padariniai (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Taigi, pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, kuriam priimtas teismo nuosprendis, tačiau kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008).

44. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391-693/2016 konstatavo, kad G. R. pažeidė Koncesijos sutarties 14.7 ir 14.8 papunkčius, kadangi neinformavo (duomenys neskelbtini) savivaldybės, negavo jos pritarimo ir suderinimo, kaip Komisijos narys neinformavo kitų Komisijos narių, gautas pajamas (įskaitant savivaldybės mokamą koncesijos mokestį) iš ūkinės komercinės veiklos panaudojo ne viešiesiems interesams (visuomenės poreikiams) tenkinti, o investavo, skaidydamas į mažesnes nei 50 000 Lt (14 481 Eur) sumas, ir nuo 2010 m. vasario 23 d. iki lapkričio 1 d. tarp AB banko (duomenys neskelbtini) ir VšĮ „P.“ sudarė penkiolika indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių iš viso už 320 000 Lt (92 678,41 Eur). Teismas pripažino, kad G. R. tyčia piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, neteisėtai investavo į banko vertybinius popierius, 2011 m. (duomenys neskelbtini) savivaldybei padarė didelę 219 956 Lt (63 703,66 Eur) žalą ir padarė BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką.

45. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis CPK 182 straipsnio 3 dalimi, sprendžia, kad G. R. neteisėti veiksmai (Koncesijos sutarties 14.7 ir 14.8 papunkčių pažeidimai) yra nustatyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje ir negali būti ginčijami bei iš naujo tiriami šioje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gruodžio 6 d. nutartyje nagrinėjo būtent G. R. neteisėtus veiksmus baudžiamosios teisės požiūriu ir pripažino, kad G. R., pažeisdamas Koncesijos sutarties 14.7 ir 14.8 papunkčius, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Taigi, nagrinėjamoje byloje įrodinėjamas faktas (Koncesijos sutarties pažeidimas) yra reikšmingas abiejose bylose.

46. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu taip pat pripažino G. R. veiksmų neteisėtumą, pažeidžiant Koncesijos sutarties 14.7 ir 14.8 papunkčius (skundžiamo sprendimo 16, 20 punktai).

47. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta pirmiau, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad G. R. veiksmų neteisėtumas (Koncesijos sutarties 14.7 ir 14.8 papunkčių pažeidimas) yra nustatytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391-693/2016 ir turi būti laikomas prejudiciniu faktu sprendžiant dėl G. R. civilinės atsakomybės nagrinėjamoje byloje. Taigi, byloje egzistuoja pirmoji ir būtina G. R. civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai.

Dėl G. R. padarytos žalos

48. Ieškovas patikslintu ieškiniu prašo atlyginti G. R. ir VšĮ „P.“ solidariai (duomenys neskelbtini) savivaldybei padarytą 63 703,70 Eur žalą. Ieškovas, nurodydamas žalą ir jos dydį, iš esmės remiasi tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391-693/2016 nustatytomis aplinkybėmis. Minėta, kad baudžiamojoje byloje kasacinis teismas konstatavo, kad G. R., padarydamas BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, 2011 m. (duomenys neskelbtini) savivaldybei padarė didelę – 219 956 Lt (63 703,66 Eur) – žalą.

49. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sprendė, kad koncesininkui (VšĮ „P.“) negaunant pelno, Koncesijos sutarties šalys neturėjo pareigos (nustatytos Koncesijos sutarties 10.2 papunktyje) peržiūrėti koncesijos mokesčio ir svarstyti klausimo, kokio dydžio koncesijos mokestį savivaldybei turėtų mokėti VšĮ „P.“. Taigi, dėl neteisėtų G. R. veiksmų nebuvo padaryta žala savivaldybei, nes koncesininkui veikiant nuostolingai savivaldybė vis vien turėjo mokėti koncesijos mokestį VšĮ „P.“.

50. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl G. R. padarytos žalos, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391-693/2016 nustatytų aplinkybių, iš naujo tyrė aplinkybes dėl G. R. padarytos žalos ir sprendė, kad žalos nėra.

51. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, kadangi pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su žalos padarymu dėl Koncesijos sutarties pažeidimų, ir spręsdamas šį klausimą neturėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391-693/2016 nustatytų aplinkybių laikyti prejudicinėmis.

52. Pirma, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391-693/2016 sprendė tik dėl to, ar G. R. veiksmai atitiko BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Todėl G. R. inkriminuota 219 956 Lt (63 703,66 Eur) žala buvo vertinama tik sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir šioje byloje ginčo dalykas buvo baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas. Teismas šioje nutartyje nepasisakė, ar tokia žala turi būti suprantama kaip žala civilinės atsakomybės prasme.

53. Antra, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje byloje konstatavo, kad sprendžiant prokuroro ieškinį svarstytina, ar kartu su G. R. neturėtų atsakyti ir VšĮ „P.“. Kasacinės instancijos teismas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro civilinį ieškinį dėl 63 703,70 Eur (duomenys neskelbtini) savivaldybei priteisimo perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka pripažįstant teisę į ieškinio patenkinimą. Kasacinės instancijos teismas, priimdamas galutinį ir neskundžiamą sprendimą dėl G. R. pareikštų kaltinimų, nepriėmė galutinio sprendimo dėl prokuroro civilinio ieškinio.

54. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

55. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju svarbu nustatyti, ar ieškovo įrodinėjama G. R. padaryta žala yra tiesiogiai (duomenys neskelbtini) savivaldybės patirta žala ir ar ji yra susijusi priežastiniu ryšiu su atsakovo neteisėtais veiksmais.

56. Ieškovas patikslintame ieškinyje atsakovų padaryta žala laiko VšĮ „P.“ į banko vertybinius popierius investuotą sumą, kuri buvo pripažinta įmonės nuostoliais (63 703,66 Eur). Iš byloje nustatytų aplinkybių, matyti, kad VšĮ „P.“ 2011 m. veiklos rezultatas (nuostoliai) buvo 221 517 Lt, o AB banko (duomenys neskelbtini) sertifikatai ir obligacijos už 219 956 Lt (63 703,66 Eur) VšĮ „P.“ buvo nurašyti kaip nuostoliai (t. 7, b. l. 11–22).

57. Savaime tam tikri VšĮ „P.“ veiklos nuostoliai negali būti laikomi (duomenys neskelbtini) savivaldybės patirta žala, kadangi VšĮ „P.“ veikia kaip atskiras juridinis asmuo, turintis teisę sudaryti sandorius, dalyvauti civilinėje rinkoje (Koncesijos sutarties 2.1 papunktis). Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešoji įstaiga gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja įstatymams, viešosios įstaigos įstatams ir veiklos tikslams. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešajai įstaigai neleidžiama: 1) gauto perviršio (pelno) skirti kitiems veiklos tikslams, negu nustatyta viešosios įstaigos įstatuose; 2) neatlygintinai perduoti viešosios įstaigos turtą nuosavybėn, pagal patikėjimo ar panaudos sutartį viešosios įstaigos dalininkui ar su juo susijusiam asmeniui, išskyrus šio Įstatymo 17 straipsnio 10 dalyje numatytą atvejį; 3) skolintis pinigų už palūkanas iš savo dalininko ar su juo susijusio asmens; 4) užtikrinti kitų asmenų prievolių įvykdymą. Koncesijos sutartyje draudimo VšĮ „P.“ investuoti įstaigos lėšas į vertybinius popierius nebuvo nustatyta.

58. Tačiau VšĮ „P.“ veikla, t. y. sudaromi sandoriai, galėtų būti laikoma pažeidžiančia (duomenys neskelbtini) savivaldybės interesus, jei nuo jos priklausytų (duomenys neskelbtini) savivaldybės mokamas koncesijos dydis pagal Koncesijos sutartį. Koncesijos sutarties 10 papunktyje nustatyta: Savivaldybė moka Koncesininkui koncesijos mokestį, kuris yra 194 018 Lt (56 191,50 Eur) už 2006 m. ir 759 106 Lt (219 852,29 Eur) už 2007 m. Koncesijos mokestis peržiūrimas kiekvienais koncesinės veiklos metais (10.1 papunktis); jei Koncesininkas, vykdydamas koncesinę veiklą, per vienerius koncesinės veiklos metus gauna pelną (teigiamas balansas), tai Savivaldybė ir Koncesininkas įsipareigoja peržiūrėti koncesijos mokestį ir apsvarstyti galimybę Koncesininkui mokėti koncesijos mokestį Savivaldybei. Jei šalys susitaria, kad Koncesininkas mokės Savivaldybei koncesijos mokestį, tai šis mokestis turi būti sumokamas iki einamųjų metų liepos 1 d. (10.2 papunktis).

59. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime sprendė, kad pagal susiklosčiusią praktiką buvo pasirinktas toks koncesijos mokesčio skaičiavimo metodas, pagal kurį koncesijos mokesčio dydis nepriklausė nuo VšĮ „P.“ pelno. Teismas nustatė, kad 2011 m. VšĮ „P.“ veikė nuostolingai (t. 7, b. l. 4-7, 11) ir pagal surinktus duomenis, net jei VšĮ „P.“ nebūtų sudariusi obligacijų bei indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių, įstaiga vis vien būtų veikusi nuostolingai (t. 20, b. l. 106-123). Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, koncesininkui negaunant pelno, Koncesijos sutarties šalys neturėjo pareigos (nustatytos Koncesijos sutarties 10.2 papunktyje) peržiūrėti koncesijos mokesčio ir svarstyti klausimo, kokio dydžio koncesijos mokestį savivaldybei turėtų mokėti koncesininkė VšĮ „P.“.

60. Minėtas pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. spalio 29 d. ekspertizės akte Nr. 11-1316(19) padarytos išvados. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas byloje skirdamas ekspertizę ignoravo kasacinio teismo nustatytas aplinkybes. Tačiau toks argumentas nepagrįstas, kadangi teismas kiekvienu atveju vertina byloje esančių įrodymų pakankamumą ir sprendžia dėl poreikio skirti ekspertizę (CPK 185 straipsnis, 212 straipsnio 1 dalis). Byloje nesant jokių duomenų, rodančių galimą atliktos ekspertizės nepagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šį ekspertizės aktą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kartu su bylai reikšmingų kitų įrodymų visuma.

61. Minėtame ekspertizės akte nustatyta, kad VšĮ „P.“ 2010 m. dirbo pelningai, o 2011 m. patyrė 222 360 Lt (64 399,61 Eur) grynojo nuostolio. Nurašytos AB banko (duomenys neskelbtini) obligacijos ir indėlių sertifikatai už 219 956,15 Lt (63 703,70 Eur) turėjo tiesioginę įtaką 2011 m. rezultatui, t. y. padidino nuostolių sumą 219 956,15 Lt (63 703,70 Eur). Taip pat padaryta išvada, kad iš VšĮ „P.“ veiklos sąnaudų atėmus 2011 m. nurašyto finansinio turto (AB banko (duomenys neskelbtini) indėlių sertifikatų ir obligacijų) įsigijimo vertės nurašymo sąnaudas – 219 956,15 Lt (63 703,70 Eur), gaunama, kad VšĮ „P.“ veikla 2011 m. būtų nuostolinga ir nuostoliai sudarytų 2 404 Lt (696,25 Eur). Aplinkybių, kad VšĮ „P.“ 2011 m. veikė nuostolingai, t. y. patyrė nuostolių, ieškovas byloje nepaneigė.

62. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju (duomenys neskelbtini) savivaldybei padaryta žala galėjo pasireikšti tik kaip pernelyg didelis sumokėtas koncesijos mokestis, kuris galėjo būti mažinamas, jei 2011 m. VšĮ „P.“ veikla būtų buvusi pelninga. Tačiau atsižvelgiant į pačioje Koncesijos sutartyje nustatytą koncesijos mokesčio mokėjimo tvarką ir atvejus, kada VšĮ „P.“ gali mokėti koncesijos mokestį savivaldybei, darytina išvada, kad šiuo atveju žala (duomenys neskelbtini) savivaldybei nėra padaryta.

63. Pagal Koncesijos 10.2 papunktį, jei koncesininkas, vykdydamas koncesinę veiklą, per vienerius koncesinės veiklos metus gauna pelną (teigiamas balansas), savivaldybė ir VšĮ „P.“ įsipareigoja peržiūrėti koncesijos mokestį ir apsvarstyti galimybę koncesininkui mokėti koncesijos mokestį savivaldybei. Jei šalys susitaria, kad koncesininkas mokės savivaldybei koncesijos mokestį, tai šis mokestis turi būti sumokamas iki einamųjų metų liepos 1 d. Tokia sutarties nuostata reiškia, kad net ir tuo atveju, jei koncesininkas konkrečiais veiklos metais gauna pelną, t. y. jo balansas yra teigiamas, tai savaime nereiškia, kad (duomenys neskelbtini) savivaldybė neturi mokėti koncesijos mokesčio. Šalys susitarė, kad tokiu atveju (VšĮ „P.“ veikiant pelningai) būtų tik svarstoma galimybė dėl koncesininko pareigos mokėti koncesijos mokestį savivaldybei.

64. Atsižvelgiant į Koncesijos sutarties 10.1 ir 10.2 papunkčius bei byloje nustatytas aplinkybes, kad 2011 m. VšĮ „P.“ veikė nuostolingai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. R., kaip VšĮ „P.“ vadovo veiksmai, pažeidžiant Koncesijos sutarties 14.7 ir 14.8 papunkčius, nepadarė žalos (duomenys neskelbtini) savivaldybei.

65. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta pirmiau, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė, jog G. R., pažeisdamas Koncesijos sutarties 14.7 ir 14.8 papunkčius, padarė 63 703,70 Eur žalą (duomenys neskelbtini) savivaldybei. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad nenustačius žalos, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, darytina išvada, jog ieškovas neįrodė G. R. civilinės atsakomybės. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, neįrodžius būtinosios G. R. civilinės atsakomybės sąlygos (žalos), civilinis ieškinys atmestinas.

Dėl VšĮ „P.“ civilinės atsakomybės

66. Ieškovas patikslintame ieškinyje įrodinėja, kad VšĮ „P.“ kartu su atsakovu G. R. turi būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė, kadangi ji pažeidė Koncesijos sutartį.

67. Ieškovas, įrodinėdamas VšĮ „P.“ neteisėtus veiksmus kaip civilinės atsakomybės sąlygą, argumentuoja, kad VšĮ „P.“, kaip viešasis subjektas, patikėjimo teise valdantis savivaldybei priklausantį turtą, turi ne tik užtikrinti sandorių teisėtumą, bet ir siekti maksimalios naudos visuomenei, užtikrinti efektyvų savivaldybei priklausančio turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo. Juridiniam asmeniui taikytina materialinė atsakomybė už vienintelio vadovo ir dalininko padarytą žalą. Baudžiamojoje byloje tiriant G. R. veiksmus, tiesiogiai buvo tiriama VšĮ „P.“ finansinė veikla ir tuo pagrindu suformuluotas kaltinimas G. R. bei priimtas apkaltinamasis nuosprendis. VšĮ „P.“ turi atsakyti už padarytą žalą, kadangi G. R. ir jo vadovaujama įmonė veikė bendrai, buvo bendri interesai, o vadovo atlikti veiksmai neatsiejami nuo juridinio asmens veiklos.

68. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad VšĮ „P.“ nėra materialiai atsakinga už neteisėtus G. R. veiksmus, nurodė, jog baudžiamojoje byloje konstatuota, kad nusikalstamą veiką padarė G. R., o VšĮ „P.“ nebuvo taikoma baudžiamoji atsakomybė. Juridiniai asmenys teises ir pareigas įgyja per savo valdymo organus, o šiuo konkrečiu atveju G. R., sudarydamas obligacijų ir indėlių sertifikatų sutartis, veikė kaip VšĮ „P.“ generalinis direktorius, t. y. vienasmenis juridinio asmens vadovas. Tačiau tai savaime neįrodo abiejų atsakovų bendrų veiksmų, nes jie yra du savarankiški teisinių santykių subjektai.

69. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl VšĮ „P.“ civilinės atsakomybės, pažymi, kad VšĮ „P.“ baudžiamajame procese, kuriame G. R. pripažintas kaltu padarius BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, nedalyvavo. Tai reiškia, kad šiame baudžiamajame procese nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios sprendžiant dėl VšĮ „P.“ civilinės atsakomybės sąlygų civilinio proceso tvarka. Todėl visos VšĮ „P.“ civilinės atsakomybės sąlygos turi būti nustatomos šioje byloje.

Dėl VšĮ „P.“ neteisėtų veiksmų

70. Ieškovas VšĮ „P.“ neteisėtus veiksmus sieja su baudžiamajame procese nustatytais Koncesijos sutarties pažeidimais. Pirmosios instancijos teismas VšĮ „P.“ neteisėtų veiksmų nenustatė.

71. VšĮ „P.“ atsiliepime į apeliacinį skundą nuodo, kad ji nepadarė jokių neteisėtų veiksmų ir Koncesijos sutarties nepažeidė. VšĮ „P.“ argumentuoja, kad Koncesijos sutartyje nėra jokių išlygų ar ribojimų dėl jos piniginių lėšų valdymo. Be to, sutartyje nėra jokio draudimo sutaryti terminuoto indėlio sutartis ar įsigyti obligacijas bei indėlio sertifikatus. Taip pat sutartyje nebuvo nustatytos pareigos derinti piniginių lėšų naudojimą su (duomenys neskelbtini) savivaldybe.

72. Koncesijos sutarties 14.8 papunktyje nustatyta, kad Savo pritarimą arba atsisakymą pritarti nenumatytam pastato įrengimui ir/ar remontą bei investicijoms Savivaldybė turi pateikti per 30 darbo dienų po atitinkamo pareiškimo gavimo dienos. Šios nuostatos netaikomos vienkartinėms nenumatytoms investicijoms bei remontui, kuriems reikalingos lėšos neviršija 50 000 litų.

73. Iš byloje esančių aplinkybių matyti, kad nuo 2010 m. vasario 23 d. iki lapkričio 1 d. tarp AB banko (duomenys neskelbtini) ir VšĮ „P.“ sudarė penkiolika indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių iš viso už 320 000 Lt (92 678,41 Eur); nuo 2011 m. kovo 3 d. iki rugsėjo 22 d. tarp AB banko (duomenys neskelbtini) ir VšĮ „P.“ sudarė tris indėlio sertifikato įsigijimo sutartis tą pačią dieną iš viso už 70 000 Lt (20 273,40 Eur), ir tris obligacijų pasirašymo sutartis iš viso už 149 956,15 Lt (43 430,30 Eur).

74. Nustatyta, kad remiantis Komisijos posėdžių protokolais, 2011 m. gruodžio 23 d. svarstant koncesijos mokesčio peržiūrėjimą G. R. neinformavo Komisijos apie investicijas į AB banko (duomenys neskelbtini) sertifikatus bei obligacijas, o 2012 m. vasario 8 d. posėdyje prašė koncesijos mokestį palikti tą patį ir nurodė, kad VšĮ „P.“ patyrė nuostolių dėl AB banko (duomenys neskelbtini) ir tik 2012 m. balandžio 30 d. posėdyje svarstant Koncesininko audito ataskaitą už 2011 m. nurodė, kad finansiniai nuostoliai buvo AB banko (duomenys neskelbtini) sertifikatai ir obligacijos.

75. Įrodymų, kad VšĮ „P.“ prieš atlikdama minėtus investicinius sandorius būtų su prašymus kreipusis į (duomenys neskelbtini) savivaldybę, atsakovai nepateikė. Tai reiškia, kad VšĮ „P.“ panaudojo jai priklausančias lėšas pažeisdama Koncesijos sutarties 14.8 papunktį, kadangi tinkamai neatliko informavimo pareigos.

76. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl VšĮ „P.“ veiksmų neteisėtumo kaip civilinės atsakomybės sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nustatytoms aplinkybės, sprendžia, kad VšĮ „P.“ padarė Koncesijos sutarties 14.8 papunkčio pažeidimą, todėl egzistuoja būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai.

Dėl VšĮ „P.“ padarytos žalos

77. Minėta, kad žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Ieškovas patikslintame ieškinyje argumentuoja, kad VšĮ „P.“, pažeisdama Koncesijos sutartį, padarė 63 703,70 Eur žalą (duomenys neskelbtini) savivaldybei. Nors VšĮ „P.“ buvo įsteigta tenkinti visuomenės poreikiams, o ne siekti pelno, VšĮ „P.“ nepagrįstai prisiimdama investavimo riziką, neteisėtai įgijo 63 703,70 Eur vertės finansinio turto ir jį prarado (bankrutavus AB bankui (duomenys neskelbtini) ši suma įrašyta į nuostolius).

78. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad VšĮ „P.“ veiksmai sukėlė žalą. Ieškovas apeliaciniame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos padarymo, nepagrįstai vertino liudytojų G. M. ir A. B. parodymus, netinkamai suformulavo ekspertizės klausimus. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad (duomenys neskelbtini) savivaldybė VšĮ „P.“ pinigus skyrė būtent (duomenys neskelbtini) komplekso eksploatavimui, jo veiklai užtikrinti. Taip pat, ieškovo teigimu, VšĮ „P. yra atsakinga už G. R. veiksmus, remiantis CK 6.264 straipsniu.

79. VšĮ „P.“ atsiliepime į apeliacinį skundą argumentuoja, kad (duomenys neskelbtini) savivaldybė nepatyrė nuostolių, nepriklausomai nuo sandorių dėl AB bankas (duomenys neskelbtini) vertybinių popierių įsigijimo. VšĮ „P.“ net ir nesudarius sutarčių dėl obligacijų ir indėlių sertifikatų įsigijimo iš AB bankas (duomenys neskelbtini), VšĮ „P.“ finansinis veiklos rezultatas 2011 m. būtų neigiamas. Todėl remiantis Koncesijos sutarties 10.2 papunkčiu, atsižvelgiant į įmonės veiklos 2011 metais rezultatus, net neegzistavo pagrindas dėl derybų dėl koncesijų mokesčio peržiūrėjimo.

80. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, VšĮ „P.“, investuodama lėšas į vertybinius popierius ir pripažindama 63 703,70 Eur sumą kaip nuostolius, žalos (duomenys neskelbtini) savivaldybei nepadarė.

81. Kaip nustatyta šioje nutartyje, remiantis Koncesijos sutarties 10.1 ir 10.2 papunkčiais bei byloje nustatytomis aplinkybėmis, 2011 m. VšĮ „P.“ veikė nuostolingai. Tai reiškia, kad pagal Koncesijos sutarties 10.2 punktą net nekilo pareiga peržiūrėti koncesijos mokestį ir svarstyti dėl galimybės koncesininkui mokėti koncesijos mokestį (duomenys neskelbtini) savivaldybei. Todėl aplinkybė, kad VšĮ „P.“ veikė nuostolingai reiškia, jog tai neturėjo įtakos sprendžiant dėl (duomenys neskelbtini) savivaldybės mokamo koncesijos mokesčio, kuris buvo pastovus. Šiuo atveju VšĮ „P.“ patirtas 63 703,70 Eur nuostolis nereiškia, kad šią sumą prarado (duomenys neskelbtini) savivaldybė, kadangi ją prarado pati VšĮ „P.“ ir ji įtakos koncesijos sutarties mokesčiui pagal Koncesijos sutartį neturėjo.

82. Kiti prokuroro apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl pirmosios instancijos teismo apklaustų liudytojų (G. M. ir A. B.) įrodymų patikimumo nepaneigia pirmosios instancijos teisingų išvadų dėl žalos. Minėti liudytojų paaiškinimai pirmosios instancijos teismui nebuvo esminiai, jie buvo vertinami sistemiškai, kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Jokių konkrečių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo paskirtą ekspertizę, ieškovas nepateikė.

83. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė, jog VšĮ „P.“, padarė 63 703,66 Eur žalą (duomenys neskelbtini) savivaldybei. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad nenustačius žalos, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, darytina išvada, jog ieškovas neįrodė VšĮ „P.“ civilinės atsakomybės.

Dėl bylos baigties

84. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamas Šiaulių apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Byloje nenustačius visų būtinųjų atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra sprendžiamas klausimas dėl atsakovų solidariosios civilinės atsakomybės taikymo. Todėl ieškovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

85. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovai įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

86. Atsakovė VšĮ „P.“ prašo jos naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Tačiau atsakovė nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl šis prašymas netenkintinas.

87. Atsakovas G. R. prašo iš ieškovo priteisti 350 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šių išlaidų pagrįstumą, sąsajumą ir realumą pagrindžiantys duomenys teismui pateikti. Todėl šias išlaidas teismas priteisia. Kadangi nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą pareiškė prokuroras, gindamas viešąjį interesą, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš Šiaulių apygardos prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų (CPK 96¹ straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti G. R. 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) advokato išlaidų atlyginimo iš Šiaulių apygardos prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų.