Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės PB Leasing CA (UK) Limited atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. rezoliucijos, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-2004-262/2016, kuria priimtas ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Air Lituanica“ priešieškinis atsakovei PB Leasing CA (UK) Limited dėl įskaitymo pripažinimo neteisėtu ir lėšų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Šioje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo rezoliucijos, kuria priimtas BUAB „Air Lituanica“ priešieškinis kreditoriui PB Leasing CA (UK) Limited, kai šalys sudariusios susitarimą ginčą perduoti spręsti arbitražui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribų nenustatyta (CPK 320 str. 1,2 d.).

Dėl faktinių aplinkybių

UAB „Air Lituanica“ ir ECC Leasing company Limited 2013 m. birželio 11 d. sudarė orlaivio nuomos sutartį ATI0069-13, pagal kurios 26 straipsnio 26.2. punktą „šalys nedelsdamos praneša viena kitai raštu apie bet kurį šios sutarties reglamentuojamą, dėl jos iškilusį arba su ja susijusį ginčą. Šalys sąžiningai stengiasi išspręsti visus ginčus derybomis tarp bendrovių vadovų, kurie turi įgaliojimus spręsti ginčą. Visos pagal sutarties 26 straipsnį rengiamos derybos yra konfidencialios ir pagal taikomas įrodymų vertinimo taisykles laikomos kompromiso siekiančiomis ir ginčo sprendimo derybomis. Visi ginčai, neišspręsti per trisdešimt (30) dienų nuo suinteresuotos šalies pranešimo apie ginčą, galiausiai sprendžiami privalomojo arbitražo tvarka pagal Londono tarptautinio arbitražo teismo taisykles. <...> Arbitražo vieta – Londonas, Jungtinė Karalystė. <...>“ (1 t., b. l. 15–203). 2015 m. vasario 3 d. ECC Leasing Company Limited, UAB „Air Lituanica“ ir PB Leasing CA (UK) Limited orlaivio nuomos perleidimo ir pataisų sutarties 7.6. punkte nustatyta, kad sutarčiai galioja Anglijos teisė, pagal kurią ji yra aiškinama. Šiai sutarčiai su atitinkamomis pataisomis (mutatis mutandis) galioja nuomos sutarties 26 straipsnio nuostatos (galiojanti teisė ir arbitražas) taip, lyg jios visos būtų nurodytos šioje sutartyje (1 t., b. l. 204–230; 2 t., b. l. 1–4).

Dėl arbitražinės išlygos taikymo

Teismo procesas ir arbitražas yra savarankiški ginčų sprendimo būdai. Nors teismo sprendimas ir arbitražo sprendimas savo teisine galia vienas kitam prilygsta, tačiau teismo proceso ir arbitražo proceso prigimtis yra visiškai skirtinga. Remiantis Komercinio arbitražo įstatymo 3 straipsniu, arbitražas suprantamas kaip ginčo sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi savo susitarimu, tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis ne į valstybės teismą, o į jų susitarimu pasirinktą arba įstatymo nustatyta tvarka paskirtą trečiąjį asmenį. Vadinasi, arbitražas, skirtingai nei teismo procesas, yra privatus ginčo sprendimo būdas. Pagrindas, suteikiantis arbitražiniam teismui jurisdikciją, yra šalių susitarimas. Taigi arbitražinis susitarimas yra sutartis, kuria šalys susitaria spręsti ginčus ne teismine, o arbitražine tvarka. Galiojantis arbitražinis susitarimas, kaip ir kiekviena sutartis, šalims yra privalomas (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) ir jo būtina laikytis (pacta sunt servanda). Tokią arbitražinio susitarimo reikšmę sutarties šalims bei jo privalomumą teismui ne kartą yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išaiškinęs, kad kai yra arbitražinis susitarimas, teismas privalo atsisakyti savo jurisdikcijos ir turi nukreipti sutartį pažeidusią šalį įvykdyti sutartinę prievolę, t. y. kilus ginčui kreiptis į arbitražą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-181/2013). Šalys, sudarydamos arbitražinius susitarimus, įgyvendina sutarčių laisvės ir valios dispozityvumo principus. Taigi jos, laikydamosi teisės aktų reikalavimų, turi teisę ir galimybę savo sutartinius santykius, įskaitant ginčų sprendimo būdą, pačios sureguliuoti taip, kaip mano esant tinkama – šalys yra laisvos pritaikyti arbitražinį susitarimą šalių teisinių santykių poreikiams.Ginčo nagrinėjimui aktualu, kad Lietuvos Respublika yra 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo dalyvė. Niujorko konvencijos II straipsnio 1 dalyje nustatyta: kiekviena susitariančioji Valstybė pripažįsta rašytinį susitarimą, pagal kurį pusės pasižada perduoti arbitražui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius arba galinčius kilti tarp jų dėl kurių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, galinčių būti arbitražo nagrinėjimo dalyku. Niujorko konvencijos II straipsnio 3 dalyje nurodyta: susitariančiosios Valstybės teismas, jeigu į jį patenka ieškinys tokiu klausimu, dėl kurio šalys sudarė arbitražinį susitarimą, turi, vienai iš pusių prašant, pasiųsti puses į arbitražą, jeigu nenustato, kad minėtas susitarimas yra negaliojantis, neteko galios arba negali būti įvykdytas. Taigi, tarptautinė sutartis įpareigoja Lietuvos teismus atsisakyti savo jurisdikcijos esant šalių arbitražiniam susitarimui tuo atveju, kai ginčas gali būti arbitražo nagrinėjimo dalyku ir jeigu teismas nenustato, kad minėtas susitarimas yra negaliojantis, neteko galios arba negali būti įvykdytas. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai priėmė ieškovės BUAB „Air Lituanica“ priešieškinį, kadangi 2015 m. vasario 3 d. ECC Leasing Company Limited, PB Leasing CA (UK) Limited ir UAB „Air Lituanica“ sudarytoje Orlaivio nuomos perleidimo ir pakeitimų sutartyje numatyta arbitražinė išlyga, o rezoliucija priimtas priešieškinis užkerta kelią tolimesniam arbitražo procesui.CPK 143 straipsnio 3 dalis nustato, kad priešieškinis pareiškiamas pagal taisykles, CPK nustatytas ieškiniui pareikšti. Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, gavęs ieškinį dėl klausimo, dėl kurio šalys yra sudariusios šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytos formos arbitražinį susitarimą, atsisako jį priimti; jeigu arbitražinio susitarimo sudarymo faktas paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį, teismas ieškinį dėl klausimo, dėl kurio yra sudarytas arbitražinis susitarimas, palieka nenagrinėtą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai šalys susitaria tarpusavio ginčą spręsti arbitraže, jos bylos nagrinėjimą perduoda arbitražui, todėl teismo nutartis, kuria, nesant šalių reikalavimo pripažinti arbitražinę išlyga negaliojančia, sprendžiama, kad ginčas yra teismingas išskirtinai teismui, užkerta galimybę nagrinėti bylą šalių pasirinktu būdu – ginčą spręsti ne teisme. Todėl kai šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, tol, kol toks arbitražinis susitarimas galioja, teismo nutartis, kuria konstatuojama, kad tarp šalių kilęs ginčas teismingas išskirtinai teismui, turi būti aiškinama kaip užkertanti galimybę tolesnei bylos eigai CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta Nr. 3K-3-64/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-470/2012).Vadovaujantis pirmiau nurodytomis proceso teisės normomis ir kasacinio teismo praktika, iš esmės pagrįstas yra apelianto teiginys, kad priešieškinio priėmimas teisme, kai šalys yra sutarusios tokį ginčą nagrinėti arbitraže, turėtų būti vertinamas kaip teismo procesinis veiksmas, kuriuo užkertama galimybė tolesnei bylos eigai ginčo šalių sutartame arbitraže, todėl kreditoriui turi būti suteikiama teisė tokį procesinį veiksmą atskiruoju skundu skųsti apeliacinės instancijos teismui bei reikalauti panaikinti šį procesinį veiksmą bei atsisakyti priimti priešieškinį ar priešieškinį palikti nenagrinėtą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas). BUAB „Air Lituanica“ atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra visų būtinųjų ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 10 punkto ir 14 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų, dėl kurių bankroto administratorius turėtų kreiptis į arbitražą dėl PB Leasing CA (UK) Limited finansinio reikalavimo nuginčijimo bankroto byloje. Su šiais atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Įstatymas įpareigoja teismą įgyvendinti šalių valią ginčus spręsti arbitražo teisme, jei arbitražinis susitarimas gali būti įvykdomas neteikiant privalumų nė vienos iš šalių teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013). Šiuo atveju aplinkybė, kad ieškovė pagal priešieškinį yra bankrutavusi įmonė, nesudaro pagrindo teikti jai privalumus ir leisti nepaisyti prieš įmonei iškeliant bankroto bylą prisiimto įsipareigojimo spręsti su atsakove kilusius ginčus arbitraže, kas reikštų nepagrįsto pranašumo jai suteikimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 2-1314-943/2016).Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad atskirojo skundo argumentai, susiję su bankroto proceso įtaka ginčų, kuriuose dalyvauja bankrutuojantis subjektas, arbitruotinumui įtakos neturi. ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu ieškinių dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kitų administratoriaus reikalavimų bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjimą šalys iki bankroto bylos iškėlimo yra susitarusios perduoti arbitražui, jie nagrinėjami teisme arba arbitraže vadovaujantis Komercinio arbitražo įstatymo nuostatomis. Komercinio arbitražo įstatymo 49 straipsnio 7 dalis nustato, kad bankroto bylos iškėlimas arbitražinio susitarimo šaliai ar kitos bankroto procedūros arbitražinio susitarimo šaliai taikymas nedaro įtakos arbitražo procesui, arbitražinio susitarimo galiojimui ir taikymui, galimybei ginčą spręsti arbitraže ir arbitražo teismo kompetencijai spręsti ginčą, išskyrus šio straipsnio 8 ir 9 dalyse nurodytas išimtis. Komercinio arbitražo nuostatos numato, kad vien bankroto bylos iškėlimas pats savaime neturi įtakos arbitražinio susitarimo galiojimui ir neleidžia spręsti, kad ginčas nėra arbitruotinas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad kreditoriaus PB Leasing CA (UK) Limited 2015 m. spalio 22 d. pareiškime dėl įtraukimo į bankrutuojančios UAB „Air Lituanica“ kreditorių sąrašą dėl 400 349,59 Eur dydžio reikalavimo patvirtinimo bankroto byloje pažymėjo, kad Nuomos sutarčiai ir iš jos kylantiems reikalavimams yra taikoma Anglijos teisė, o šalių ginčai sprendžiami Londono tarptautinio arbitražo teisme (LCIA) (Nuomos sutarties 26 straipsnis), todėl vadovaujantis Komercinio arbitražo 49 straipsniu, kreditorius PB Leasing CA (UK) Limited nesutinka su ginčų pagal Nuomos sutartį nagrinėjimu UAB „Air Lituanica“ bankroto bylą nagrinėjančiame teisme ar kitoje institucijoje (1 t., b. l. 13). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, nustatančias teismo jurisdikciją spręsti dėl arbitražinės išlygos taikymo ir nenustatęs, kad šiuo atveju tarp bylos šalių yra sudarytas susitarimas (2015 m. vasario 3 d. ECC Leasing Company Limited, PB Leasing CA (UK) Limited ir UAB „Air Lituanica“ orlaivio nuomos perleidimo ir pakeitimų sutartis) ginčą perduoti spręsti pagal Londono tarptautines arbitražo taisykles, kurį šalys pripažįsta ir kuris yra galiojantis, priėmė ieškovės priešieškinį (CPK 143 str.), todėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. rezoliucija, kuria priimtas ieškovės BUAB „Air Lituanica“ priešieškinis, naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – BUAB „Air Lituanica“ priešieškinį atsisakytina priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. rezoliuciją, kuria priimtas ieškovės BUAB „Air Lituanica“ priešieškinis panaikinti.

Ieškovės BUAB „Air Lituanica“ priešieškinį atsakovei PB Leasing CA (UK) Limited dėl įskaitymo pripažinimo neteisėtu ir lėšų priteisimo atsisakyti priimti.