Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-2371-855/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-09-14
Bylos Nr.: e2A-2371-855/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-48-3-01961-2020-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Andrius Verikas, Renata Volodko, Giedrė Čėsnienė
Ieškovas: M. V.
Atsakovas: E. V.
Trečiasis asmuo: V. V., A. V.

Kategorijos

2.3.2.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-2371-855/2021Teisminio proceso Nr. 2-48-3-01961-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.4.3.; 2.4.2.9.2.; 3.3.1.18.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. rugsėjo 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) M. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. V. ieškinį atsakovui E. V., tretiesiems asmenims V. V. ir A. V. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, neturtinės žalos atlyginimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė M. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama:

1.1. panaikinti santuokos, sudarytos (duomenys neskelbtini). tarp ieškovės M. V. ir atsakovo E. V. Žaslių Šv. Jurgio parapijoje, sudarymo įrašą, kuris buvo atliktas (duomenys neskelbtini). Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje (santuokos sudarymo įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)), dėl atsakovo E. V. kaltės;

1.2. priteisti iš atsakovo E. V. 1 000 Eur neturinės žalos atlyginimo ieškovės naudai dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės;

1.3. automobilį BMW X5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas: (duomenys neskelbtini), kurio vertė sudaro 6 000 Eur, registruotą E. V. vardu, po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise priteisti E. V.;

1.4. pripažinti, kad automobilis BMW 3ER REIHE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas: (duomenys neskelbtini), kurio vertė sudaro 6 000 Eur, registruotas M. V. vardu, yra asmeninė M. V. nuosavybė ir po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise priteisti M. V.;

1.5. gyvenamąjį namą, 257,78 kv. m ploto, esantį (duomenys neskelbtini)., 145 000 Eur vertės, pripažinti bendra M. V. ir E. V. nuosavybe;

1.6. gyvenamąjį namą, 257,78 kv. m ploto, esantį (duomenys neskelbtini)., 145 000 Eur vertės, nutraukus santuoką padalinti šalims po ½ dalį ir jį visą natūra priteisti E. V., M. V. išmokant 72 500 Eur piniginę kompensaciją;

1.7. nutraukus santuoką, ieškovei M. V. palikti ikisantuokinę pavardę „(duomenys neskelbtini)“;

1.8. priteisti iš atsakovo visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinį grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Ieškovė su atsakovu susipažino prieš devynis metus, dar būdama nepilnametė, kai atsakovui buvo 20 metų, kartu gyventi pradėjo 2014 metais. Paskutinius trejus metus šalys gyveno ieškovės tėvams priklausančiame bute, ieškovės tėvai rėmė sutuoktinius, sutuoktiniai niekada nemokėjo nei už būsto nuomą, nei už komunalines paslaugas.

2.2. (duomenys neskelbtini) d. šalys nusprendė įtvirtinti savo santykius santuokos sakramentu. Ilgai netrukus po santuokos sudarymo, tarp šalių prasidėjo nesutarimai: pradėjo išsiskirti požiūris į šeimą, jos vertybes, atsakovas pasidarė grubus, nelojalus ieškovės atžvilgiu, prioritetą skyrė laikui su savo draugais, kur besaikiai buvo vartojamas alkoholis. Be to, atsakovas savo draugų kompanijose pradėjo viešai aptarinėti šalių šeimos problemas, šalių santykius, asmenines problemas, kas ieškovei buvo visiškai nepriimtina. Prašomas taip nedaryti, atsakovas specialiai, dar labiau viešino šeimos santykius, išprovokuodavo viešus barnius, tyčia atvirai ir įžeidžiančiai šmeižė ir žemino ieškovę kitų pažįstamų ir nepažįstamų akivaizdoje. Šalys 2020 m. sausio 1 d. stipriai susipyko dėl to, kad vyras ieškovę viešai prie draugų žemino ir šmeižė.

2.3. Atsakovas nesistengė saugoti šeimos ir išlaikyti normalius šeimyninius santykius, buvo neištikimas, nesistengė ieškoti kompromisų, elgėsi grubiai, paniekinančiai įvairiuose gyvenimo atvejuose. Ieškovės nuomone, atsakovas tiesiog turėjo planą - pasinaudojo ieškovės pinigais namo statybose, darbu, mintimis, idėjomis ir, kai iš esmės viskas buvo baigta, name apsigyveno, o savo nepakenčiamu elgesiu privertė ieškovę skirtis. Kita vertus, kadangi atsakovas turėjo kitą moterį, buvo neištikimas, puoselėti šeimyninių santykių atsakovui nebuvo reikalo, o nepraėjus nei mėnesiui po to, kai šalys pradėjo gyventi atskirai, dar nesibaigus mediacijai, atsakovas jau ir viešai, nesislėpdamas pradėjo demonstruoti artimus santykius su kita moterimi, šalių santuoka negali būti išsaugota

2.4. Šalys atskirai gyvena nuo 2020 m. kovo 8 d. Ieškovė liko gyventi savo tėvų bute, adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovas išsikėlė gyventi į naują, šalių bendrai statytą namą, esantį (duomenys neskelbtini). Iki kol gyveno kartu, sutuoktiniai visą laiką nepertraukiamai vykdė kartu statybas, kartu dirbo, naudojo lėšas.

2.5. Dėl atsakovo netinkamo elgesio, ženkliai pablogėjo ieškovės sveikata, užeina dideli galvos skausmai, sutrinka širdies ritmas ir kraujospūdis, pradėjo kristi svoris, kankina nemiga. Visi išgyvenimai, stresas, kitos išvardintos problemos atsirado dėl to, kad atsakovas savo kaltais veiksmais pažeidė santuokines pareigas, kas ir nulėmė santuokos nutraukimą. Dėl atsakovo veiksmų ieškovė patyrė neturtinę žalą - dvasinius išgyvenimus, stresą, emocinį skausmą, jaučiamas sveikatos pablogėjimas.

2.6. Šalių bendras gyvenimas truko 9 metus. Visą šį laiko tarpą šalys kartu kūrė savo buitį, iš bendrų lėšų pradėjo statytis namą atsakovo tėvo - trečiojo asmens V. V. žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2014 m. vasario 14 d. išduotą statybos leidimą Nr. LNS-06-140214-0006 ir parengtą projektą.. Namas šiai dienai yra faktiškai baigtas statyti ir įrengti, atsakovas jame gyvena.

2.7. Šalys šį namą statėsi drauge, iš anksto susitarę ir suvokdami šio susitarimo esmę, abu siekė rezultato - pasistatyti namą, kuriame ketino kartu gyventi ir auginti vaikus. Namas yra pritaikytas gyventi šeimai, numatytos vietos dviem transporto priemonėms, šiuolaikiškas, didelis, yra du kambariai vaikams. Viskas buvo aiškiai suplanuota, statybos pradėtos iki sudarant santuoką, nes šalys norėjo santuokinį bendrą gyvenimą tęsti savo būste. Ieškovė visada buvo tikinama, kad nėra jokios rizikos, pilnai baigus įrengti namą, atsakovo tėvai ir namą ir žemę šalims perleis, jokios abejonės, kad namas yra statomas nuo pat pamatų bendromis šalių lėšomis ir darbu, nebuvo, tai buvo daroma atvirai, viešai.

2.8. Ieškovė (tiek savo darbu, tiek ir pajamomis) prisidėjo prie šio namo statybos ir įrengimo nuo pat pradžių ir labai intensyviai, pradedant projekto sprendinių derinimu ir baigiant medžiagų išsirinkimu namo vidaus apdailai ir pan. Sudarius santuoką darbus intensyviai vykdė toliau, iš bendrų sutuoktinių lėšų, norėjo kuo greičiau įsikelti į namą. Ieškovė iš savo lėšų, naudodamasi kompiuteriu, užsakinėjo prekes, iš savo sąskaitos pirko prekes ir, priešingai nei teigia atsakovas, už jas pinigų tretieji asmenys negražino nei grynais, nei pavedimu. Šalys dar iki sudarant santuoką susitarė statytis namą bendrai, savo poreikiams, susitarimas buvo aiškus, kiekvienas suprato jo turinį ir siekė rezultato. Statybos buvo pradėtos kartu ir baigtos sutuoktiniams gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį. Atsakovo tėvai šio namo nestatė nei sau, nei atsakovui, kadangi jie neturėjo jokio turto, nei savo sukauptų lėšų, kurias būtų skyrę šio namo statyboms. Nežiūrint į ieškovės amžių, jos asmeninės pajamos nuo 2014 metų buvo stabilios ir nuolatinės; studijų metais ją rėmė tėvai, skyrė nuolatines pajamas tėvas V. A. bankiniais pavedimais ir mama S. A., kuri duodavo grynaisiais pinigais, kadangi internetinės bankininkystės neturėjo. Nuo 2016 metų, be dieninių studijų, ieškovė pradėjo dirbti.

Atsiliepimas

3. Atsakovas E. V. pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir prašė:

3.1. Panaikinti santuokos, kuri buvo sudaryta (duomenys neskelbtini). tarp ieškovės M. V. ir atsakovo E. V. Žaslių Šv. Jurgio parapijoje, sudarymo įrašą, kuris buvo atliktas (duomenys neskelbtini) Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje (santuokos sudarymo įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)), dėl abiejų sutuoktinių kaltės;

3.2. Turtą padalinti lygiomis dalimis po ½ dalį kiekvienam sutuoktiniui:

3.2.1. automobilį BMW X5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas: (duomenys neskelbtini), kurio vertė sudaro 6 000 Eur, po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise priteisti E. V.;

3.2.2. automobilį BMW 3ER REIHE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas: (duomenys neskelbtini), kurio vertė sudaro 6 000 Eur, po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise priteisti M. V.;

3.3. Kitoje dalyje ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą;

3.4. Priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Ieškovė savo ieškinyje pateikė tikrovės neatitinkančius faktus. Nors šalys sudarė santuoką (duomenys neskelbtini), bendro ūkio nevedė, gyveno atskirai: ieškovė pas savo tėvus, adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovas pas savo tėvus, adresu (duomenys neskelbtini). 2020 m. kovo 8 d. ieškovė be jokios priežasties, neįvykus jokiam šalių tarpusavio konfliktui, paliko atsakovą. Atsakovas visuomet buvo ištikimas ieškovei, mylėjo ją, gerbė, todėl ieškovės teiginiai, nurodyti ieškinyje apie neva atsakovo neištikimybę ir nepagarbų elgesį su ja, jam yra netikėti ir logiškai nepaaiškinami. Atvirkščiai, ieškovei palikus atsakovą, jis sužinojo apie jos draugystę su kitu vedusiu vyru.

4.2. Atsakovas nepersikėlė gyventi į statomą namą, kaip teigia ieškovė, nes visų pirma, statoma sodyba jam nepriklauso ir yra ne jo, antra, net jei toliau kartu gyventų su savo tėvais, sodyba nėra baigta statyti ir gyventi yra netinkama.

Šalies argumentai

4.3. Ieškovė pateiktame ieškinyje prašo pripažinti automobilį BMW 3ER REIHE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jos asmenine nuosavybe, nes neva šis automobilis yra įgytas iš jos asmeninių lėšų. Su minėtu reikalavimu atsakovas nesutinka. Ieškovė savo ieškinyje tikslingai nutyli, jog įsigytas automobilis BMW 3ER REIHE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo registruotas atsakovo vardu. Automobilis buvo įgytas 2019 m. kovo 9 d. Atsakovas perleido automobilį BMW 3ER REIHE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovei 2020 m. kovo 14 d., t. y. po to, kai ieškovė 2020 m. kovo 8 d. jį paliko, tokiu būdu atsakovas siekė susitaikyti su ieškove ir išsaugoti šeimą, tačiau ieškovė elgiasi nesąžiningai be pagrindo teigdama, jog automobilis BMW 3ER REIHE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra įgytas ne iš bendrų šalių lėšų. Atsakovas prašo priteisti atsakovui automobilį BMW Serie X, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio rinkos vertė yra 6 000 Eur, o ieškovei prašo priteisti automobilį BMW 3ER REIHE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio rinkos vertė taip pat yra 6 000 Eur.

4.4. Nesutinka su ieškovės teiginiais, jog ant trečiajam asmeniui V. V. priklausančio žemės sklypo ieškovė su atsakovu statė gyvenamąjį namą ir kad prie šio namo statybos ir įrengimo ji būtų kaip nors prisidėjusi. Žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini)., trečiasis asmuo V. V. gavo dovanų iš savo motinos dar 2013 m. balandžio 29 d. Tretieji asmenys (atsakovo tėvai) neturi savo gyvenamojo būsto, visą laiką taupė namo/sodybos statyboms, tėvas V. V. turi nuolatines pajamas: Lietuvos elektrinėje (dabar AB „Ignitis gamyba“), ūkininkauja bei dirba teisėju ledo ritulio varžybose. Elektrėnų savivaldybės administracija 2014 m. vasario 14 d. išdavė statybos leidimą trečiajam asmeniui V. V., 2013 metų gruodžio mėn. buvo parengtas ūkininko sodybos projektas. 2013-2014 metais, kuomet buvo parengtas ūkininko sodybos projektas ir išduotas statybos leidimas ir faktiškai buvo pradėta sodybos statyba, ieškovei tebuvo 18 metų, ji dar mokėsi vidurinėje mokykloje, todėl negalėjo prisidėti prie trečiųjų asmenų sodybos statybų išlaidų. Baigusi vidurinę mokyklą, ieškovė studijavo Lietuvos edukologijos universitete, studijas baigė 2018 m.; už ieškovės studijas mokėjo ieškovės tėvai, nes ieškovė pakankamai savo pajamų niekuomet neturėjo; faktiškai ieškovės poreikiais rūpinosi atsakovas, kadangi jis dirba nuo 2010 metų. Studijuodama ieškovė trumpą laiką dirbo, tačiau tik pusę darbo dienos (kas reiškia, jog ji gaudavo tik pusę MMA) ir nepastoviai. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, iš kurių matytųsi, iš kur objektyviai ji galėjo turėti pajamų, kad būtų įmanoma prisidėti prie sodybos statybų, atvirkščiai - iš ieškovės pateiktų banko išrašų matyti, kad jos gaunamų pajamų (maždaug 200 Eur per mėnesį) negalėjo užtekti net pačios ieškovės pragyvenimui. Trečiųjų suinteresuotų asmenų statoma sodyba yra jo tėvo V. V. ir motinos A. V. nuosavybė, todėl nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Atsiliepimas

5. Tretieji asmenys V. V. ir A. V. palaikė atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus. Dėl ieškinio reikalavimų, susijusių su santuokos nutraukimu plačiau nepasisakė, bet išreiškė savo nuomonę, jog santuoka iširo būtent dėl ieškovės kaltės. Ieškovės teiginiai, jog ant tretiesiems asmenims priklausančio žemės sklypo ieškovė su atsakovu statė gyvenamąjį namą ir ieškovė prisidėjo prie namo statybos ir įrengimo, neatitinka tikrovės. Tretieji asmenys neturi jokio nekilnojamojo turto, apart minėto žemės sklypo, kurį trečiasis asmuo V. V. gavo dovanų iš savo motinos, ir tuomet nusprendė jame statyti sodybą savo, o ne skirti jį vaikų reikmėms. Tretieji asmenys į sodybos statybą investavo visas savo gyvenimo santaupas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Žąslių Šv. Jurgio parapijoje ir įregistruotą (duomenys neskelbtini) Elektrėnų savivaldybės civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)), tarp E. V. ir M. V., nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo M. V. suteikė ikisantuokinę pavardę – A., E. V. paliko jo pavardę – V; priteisė E. V. automobilį BMW X5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) M. V. priteisė automobilį BMW 3ER REIHE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kitoje dalyje ieškinį atmetė; paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors ieškovė atsakovo kaltę įrodinėja ir teigdama, jog sutuoktinis jai buvo neištikimas, tačiau į bylą jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Teismas liudytojos J. A. parodymus vertintino kritiškai, kadangi liudytoja yra ieškovės sesuo. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, kad abi šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, abiem trūko tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam, atsiradus nesutarimams sutuoktiniai neieškojo bendro sutarimo ir kompromiso, nė vienas sutuoktinis nebandė išsaugoti santuokos. Teismas sprendė, kad sutuoktiniai pažeidė lojalumo pareigą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.27 straipsnyje, kas sudaro pagrindą išvadai apie abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos nutraukimo. Santuoką nutraukus dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ieškovei 1 000 Eur neturinės žalos kompensacija nepriteistina.

8. Teismas kritiškai vertino ieškovės nurodytas aplinkybes, jog ji jau nuo 2013 metų, t. y. praėjus apytiksliai tik vieneriems metams po draugystės su atsakovu pradžios, pradėjo planuoti namo statybą. Teismas nurodė, kad namo projektas buvo parengtas 2013 metais, t. y., kai ieškovei buvo 18 metų ir ji dar mokėsi vidurinėje mokykloje bei jokių asmeninių pajamų neturėjo, buvo išlaikoma tėvų. Todėl teismas sprendė, kad net ir darant prielaidą, jog ieškovė, būdama moksleive, kokiu nors būdu galėjo prisidėti prie namo statybos, ji turėjo suprasti, jog pinigines lėšas į namo statybą investuoja savo rizika, todėl nagrinėjamu atveju lieka neaišku, kas davė pagrindą ieškovei būti užtikrintai, jog ji ateityje sudarys santuoką su atsakovu ir trečiasis asmuo perleis savo turtą (žemės sklypą) atsakovui ar ieškovei ir atsakovui kaip sutuoktiniams.

9. Dėl ieškovės išlaidų namo statybai/įrengimui pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš į bylą pateiktų banko išrašų spręstina, jog iš ieškovės sąskaitos 2018 – 2020 metais namo statyboms/įrengimui iš viso buvo apmokėta 2 283,16 Eur; byloje nėra jokių įrodymų, kokias išlaidas namo statybai ieškovė patyrė nuo 2013 metų iki 2018 metų, kuomet, kaip ji nurodo, prisidėjo prie namo statybos. Be to, ieškovė, reikšdama ieškinį, nurodė, jog jos darbinės mėnesinės pajamos sudaro 850 Eur ir prašė atidėti 1 493 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą, motyvuodama tuo, jog žyminis mokestis jai būtų didelė našta. Remiantis šiais argumentais, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovė niekaip nepagrindė ir nepateikė į bylą duomenų, jog ji buvo ar yra pajėgi žymia finansine dalimi prisidėti prie namo statybos ar įrengimo. Tuo tarpu trečiasis asmuo įrodė rašytiniais įrodymais savo pajamas, t. y. kad jis turėjo pakankamai pajamų namo statybai. Remiantis išdėstytu, teismas darė išvadą, jog nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti namą bendrąja jungtine ieškovės ir atsakovo nuosavybe. Atmetus šį ieškovės reikalavimą, išvestinis reikalavimas dėl 72 500 Eur kompensacijos priteisimo teismo taip pat buvo atmestas.

10. Teismas tenkino ieškovės prašymą dėl kilnojamojo turto (automobilių) padalijimo tvarkos, nurodydamas, jog ginčo dėl to tarp šalių nėra.

11. Pirmosios instancijos teismas laikė, jog buvo patenkinta 25 procentai ieškovės reikalavimų, todėl jai iš atsakovo priteisė 323,25 Eur (1 293 Eur x 25 proc.) bylinėjimosi išlaidų, atitinkamai iš ieškovės atsakovui priteisė 300 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų (400 Eur ×75 proc.); taip pat atitinkamai tarp šalių paskirstė išlaidas valstybei.

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Apeliantė (ieškovė) M. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo su pirmosios instancijos teismo sprendimų sutiko iš dalies ir prašė panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – (i) panaikinti santuokos, sudarytos (duomenys neskelbtini). tarp ieškovės M. V. ir atsakovo E. V. Žaslių Šv. Jurgio parapijoje, sudarymo įrašą, kuris buvo atliktas (duomenys neskelbtini). Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje (santuokos sudarymo įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)), dėl atsakovo E. V. kaltės; (ii) priteisti iš atsakovo E. V. ieškovės naudai 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės; (iii) gyvenamąjį namą, 257,78 kv. m ploto, esantį (duomenys neskelbtini)., 145 000 Eur vertės, pripažinti bendra M. V. ir E. V. nuosavybe; (iv) gyvenamąjį namą, 257,78 kv. m ploto, esantį (duomenys neskelbtini), 145 000 Eur vertės, nutraukus santuoką, padalinti šalims po ½ dalį ir jį visą natūra priteisti E. V., M. V. išmokant 72 500 Eur piniginę kompensaciją; (v) priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

13. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

13.1. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Santuoka tarp šalių faktiškai iširo būtent dėl atsakovo E. V. kaltės, nes pastarasis iš esmės pažeidė savo sutuoktinio pareigas, buvo neištikimas, paliko šeimą ir todėl bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, kad sutuoktiniams gyvenant kartu atsakovas naudojo psichologinį smurtą ieškovės atžvilgiu, įžeidinėdavo, menkino kaip moterį ir sutuoktinę, neatlikinėjo savo, kaip sutuoktinio pareigų, buvo neištikimas ir kt. Nesuprantama, kokiais tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais teismas rėmėsi, nustatydamas abiejų sutuoktinių kaltę. Teismas darė išvadą, kad ir ieškovė buvo kalta dėl santuokos nutraukimo, remdamasis vien liudytojų parodymais, jog šeima išsiskyrė dėl barnių, tačiau aplinkybę, kad barniai kildavo būtent dėl atsakovo kaltės, teismas nutylėjo. Sprendimas negali būti paremtas prielaidomis, todėl nesant įrodymų apie ieškovės kaltę, nėra ir teisinio pagrindo nustatyti abiejų sutuoktinių kaltę. Ieškovė iki sudarant santuoką ir po santuokos sudarymo visada buvo lojali atsakovui, stengėsi būti gera žmona ir šeimininke, buvo šilta, rūpestinga, domėjosi ir rūpinosi atsakovu, tuo tarpu atsakovas jai buvo neištikimas, ją žemino, naudojo psichologinį smurtą, paliko išeidamas iš namų ir kitaip pažeidė sutuoktinio pareigas, kas ir suponuoja atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo.

13.2. Teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, privalėjo nustatyti, kada šalys pradėjo ir nutraukė bendrą ūkio tvarkymą ir koks tuo metu buvo jų turtas, nes tik šis turtas gali būti dalijimo objektas. Šalių bendras gyvenimas truko 9 metus, ir visą šį laiko tarpą šalys kartu kūrė savo buitį iš bendrų lėšų ir bendru darbu pradėjo statytis namą. Šalys dar iki sudarant santuoką susitarė statytis namą bendrai savo poreikiams, susitarimas buvo aiškus, kiekvienas suprato jo turinį ir siekė rezultato – pasistatyti namą, kuriame ketino kartu gyventi ir auginti vaikus. Statybos buvo pradėtos kartu ir baigtos, sutuoktiniams gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad namas yra pritaikytas gyventi šeimai: numatytos vietos dviem transporto priemonėms, šiuolaikiškas, didelis, numatyti du kambariai vaikams. Viskas buvo aiškiai suplanuota, statybos pradėtos iki santuokos sudarymo, nes šalys norėjo santuokinį gyvenimą tęsti savo būste. Ieškovė tiek savo darbu, tiek ir pajamomis prisidėjo prie šio namo statybos ir įrengimo, pradedant projekto sprendinių derinimu ir baigiant medžiagų išsirinkimu namo vidaus apdailai ir pan. Sudarius santuoką, darbus intensyviai vykdė toliau iš bendrų sutuoktinių lėšų, norėjo kuo greičiau įsikelti į namą. Namas šiai dienai yra praktiškai baigtas statyti ir įrengtas, atsakovas jame gyvena. Šalių lėšomis ir darbu pastatytas namas nėra iki šiol įregistruotas (pažeidžiant teisės aktų reikalavimą įregistruoti statybą per nustatytą terminą), ir tai yra tikslingas neveikimas iš atsakovo pusės, tokiu būdu apsunkinant įrodinėjimą šioje byloje.

13.3. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino atsakovo pajamų: atsakovas nepateikė, o teismas neišreikalavo, kokias pajamas turėjo atsakovas. Kadangi kiekvienos iš sutuoktinio santuokoje uždirbtos pajamos yra bendras sutuoktinių turtas, kuris nutraukiant santuoką dalinamas pusiau, todėl teismas, neišsiaiškinęs, kokiomis piniginėmis lėšomis disponavo atsakovas per nagrinėjamus metus, nukrypo nuo teismų praktikos. Atsakovas yra ūkininkas, todėl nemaža pinigų dalis, atsakovo deklaruota iš ūkininko veiklos, buvo įdėta į turto statybą, tad minimas namas buvo statomas iš bendrų sutuoktinių pinigų, kuriuos uždirbo iki santuokos ir būnant santuokoje. Tuo tarpu byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris pagrįstų, kad trečiasis asmuo būtų mokėjęs už name esančias medžiagas ar kitaip už juos atsiskaitinėtų. Nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad trečiojo asmens V. V. gautos pajamos buvo skirtos būtent namo statybai. Priešingai negu teigiama sprendime, atsakovo tėvai šio namo nestatė nei sau, nei atsakovui, kadangi jie neturėjo jokio turto, nei savo sukauptų lėšų, kurias būtų skyrę šio namo statyboms. Tretieji asmenys niekada neplanavo statytis namo sau, ši versija atsirado tik pradėjus šią santuokos nutraukimo bylą ir yra melaginga, tačiau teismas to neišsiaiškino. Teismas sprendimą grindė trečiojo asmens pajamomis, iš ko nėra aišku, kur trečiasis asmuo juos panaudojo. Teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, turi būti aktyvus, tačiau nagrinėjamu atveju šios pareigos neįvykdė, taip nukrypdamas nuo susiformavusios praktikos ir yra akivaizdus esminis proceso pažeidimas.

Atsiliepimas

14. Atsakovas E. V. ir tretieji asmenys V. V. ir A. V. pateikė atsiliepimą, kuriuo nesutiko su apeliaciniu skundu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovės jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

15. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

15.1. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad abi šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, abiem trūko tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam. Nors ieškovė atsakovo kaltę įrodinėjo ir teigdama, jog sutuoktinis jai buvo neištikimas, tačiau į bylą jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Tuo tarpu atsakovas neigia buvęs neištikimas ieškovei, atsakovas ją mylėjo ir gerbė bei liko įskaudintas po to, kai apeliantė netikėtai jį paliko 2020 m. kovo 8 d. Vėliau atsakovas sužinojo apie apeliantės neištikimybę. Visiškai nepagrįsti ir išgalvoti apeliantės teiginiai apie atsakovo piktnaudžiavimą alkoholiniais gėrimais bei psichologinio smurto naudojimą. Atsakovas visą laiką daug dirbo, ko teismo posėdžio metu neneigė ir pati atsakovė bei jos tėvai. Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo. Pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, neturtinė žala nepriteistina. Be to, apeliantė nenurodė ir nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie pagrįstų jos neturtinę žalą.

15.2. Ginčo gyvenamasis namas stovi būtent asmeninės nuosavybės teise trečiajam asmeniui V. V. priklausančiame žemės sklype; 2013 m. buvo parengtas ūkininko sodybos projektas, o Elektrėnų savivaldybės administracija 2014 m. vasario 14 d. išdavė statybos leidimą trečiajam asmeniui V. V., todėl akivaizdu, kad net jeigu gyvenamojo namo teisinės registracijos procesas būtų šiuo metu užbaigtas, Nekilnojamojo turto registre gyvenamasis namas būtų įregistruotas tik kaip trečiojo asmens V. V., o ne atsakovo nuosavybė, todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, jog nuosavybė yra tyčia neįregistruojama. Ieškovės teiginys, kad namo projektą užsakė ir už jį sumokėjo ginčo šalys bendrai, neatitinka tikrovės, kadangi kuomet tretieji asmenys užsakė projektą ir jį derino, apeliantė išvis buvo nepilnametė. Byloje nepaneigtas ir nenuginčytas faktas, kad būtent trečiasis asmuo yra nebaigto statyti gyvenamojo namo savininkas ir valdytojas.

15.3. Nors šalys sudarė santuoką (duomenys neskelbtini)., tačiau bendro ūkio nevedė, gyveno praktiškai atskirai: ieškovė pas savo tėvus, o atsakovas - pas savo, kartu tik leisdavo laiką, tačiau nei bendro biudžeto, nei bendros buities neturėjo. Šalių gyvenimas kartu tiek iki santuokos, tiek po santuokos sudarymo buvo nepastovus, epizodinis, šalys nevedė bendro ūkio. Tokio pobūdžio šalių gyvenimas, kuomet šalys tik praleisdavo dalį laiko kartu, tačiau neturėjo nei bendro biudžeto, nei bendrų buities rūpesčių, negali būti laikomas šalių bendro ūkio vedimu.

15.4. Byloje nėra nustatytas ir įrodytas faktas, jog tarp šalių buvo susitarimas savo bendromis lėšomis ir darbu statyti namą, šalys nevedė bendro ūkio, be to, tiek atsakovas, tiek apeliantė atskirai, tiek bendrai neturėjo tokių lėšų, kurių reikėjo namo statyboms. Apeliantė gyvenamojo namo statybų pradžioje buvo nepilnametė arba ką tik sulaukusi pilnametystės, nedirbo, tad negalėjo investuoti savo pinigų, kadangi paprasčiausiai jų neturėjo. Ieškovė, reikšdama ieškinį, nurodė, kad jos dabartinės mėnesinės pajamos sudaro 850 Eur, todėl reikšdama reikalavimą dėl 72 500 Eur piniginės kompensacijos, ji niekaip nepagrindė ir nepateikė teismui duomenų, jog ji buvo ar yra pajėgi žymia finansine dalimi prisidėti prie gyvenamojo namo statybos ar įrengimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

16. Prieš vertinant apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, teismas išsprendžia apeliacinės instancijos teismui pateiktų naujų įrodymų priėmimo klausimą.

17. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, nors šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus, arba kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu (atskiruoju) skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Pažymėtina, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise.

18. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui naujus įrodymus – S. A. banko išrašą už 2015-2019 metų laikotarpį, kuris, kaip teigia apeliantė, patvirtina aplinkybę, jog apeliantės motina, neturėdama elektroninės bankininkystės, reguliariai nuimdavo pinigus nuo savo banko sąskaitos ir perduodavo juos apeliantei.

Žemesnės instancijos teismas

19. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į prieš tai minėtą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, pažymi, kad minėtas banko išrašas neabejotinai galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės, tačiau atsižvelgiant į tai, kad prašomas priimti įrodymas teikiamas siekiant patvirtinti teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, dokumentas apima ginčui aktualų laikotarpį, susijusį su ieškovės finansine padėtimi, dokumentas nėra didelės apimties, o atsakovas turėjo galimybę su atsiliepimu į apeliacinį skundą pasisakyti ne tik dėl to, ar sutinka dėl prašomo prijungti įrodymo prijungimu, bet ir dėl paties įrodymo turinio, be to, naujas įrodymas gali būti reikšmingas, sprendžiant apeliaciniame skunde keliamus klausimus ir niekaip neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl sprendžiama, jog proceso dalyvių teisės nebus pažeistos, pasinaudojus CPK 314 straipsnyje numatyta išimtimi prijungti naują įrodymą apeliacinės instancijos teisme.

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo ribų

20. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Žemesnės instancijos teismas

22. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys - ieškovė M. V. ir atsakovas E. V. - (duomenys neskelbtini). Žąslių Šv. Jurgio parapijoje sudarė santuoką, kuri (duomenys neskelbtini) d. užregistruota Elektrėnų savivaldybės civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)). Santuokos metu šalys vaikų nesusilaukė. Šalių bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus, esančius Lietuvos Respublikos teritorijoje, VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos. Santuokos metu šalys įgijo kilnojamąjį turtą: automobilį BMW SERIEX, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotą E. V. vardu, bei automobilį BMW 3ER REIHE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotą M. V. vardu, dėl kurių padalijimo ginčas tarp šalių nekilo. Taip pat tarp šalių nėra ginčo ir dėl tarpusavio išlaikymo bei pavardžių palikimo po santuokos nutraukimo.

23. Ginčas byloje iš esmės kilo, visų pirma, dėl santuokos nutraukimo pagrindo. Ieškovė, tiek kreipdamasi į teismą su ieškiniu, tiek apeliaciniame skunde, laikėsi pozicijos, jog santuoka tarp šalių turi būti nutraukta būtent dėl atsakovo kaltės, ir kaip neturtinės žalos kompensaciją už ieškovės patirtus išgyvenimus bei pablogėjusią savijautą, prašė priteisti jai iš atsakovo 1 000 Eur sumą. Atsakovas su tokiais ieškovės reikalavimais nesutiko ir prašė, kad santuoka tarp šalių būtų nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, o reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo būtų atmestas, kaip nepagrįstas. Antra, byloje taip pat kilo ginčas ir dėl nekilnojamojo turto – 257,78 kv.m. ploto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini)., pastatyto ant trečiajam asmeniui V. V. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (ne)pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jo (ne)padalijimo tarp šalių po santuokos nutraukimo. Ieškovė ieškiniu iš esmės prašė minėtą gyvenamąjį namą, kurio vertę nurodė esant 145 000 Eur, pripažinti bendrąja jungtine M. V. ir E. V. nuosavybe ir, nutraukus santuoką, padalinti jį po ½ dalį, visą namą natūra priteisiant E. V., o M. V. išmokant 72 500 Eur kompensaciją. Tačiau tiek atsakovas, tiek tretieji asmenys nesutiko su tokiu ieškovės reikalavimu, nurodydami, jog ginčo gyvenamasis namas pastatytas būtent asmeninės nuosavybės teise trečiajam asmeniui V. V. priklausančiame žemės sklype, atitinkamai priklauso būtent tretiesiems asmenims; šį namą tretieji asmenys statė išskirtinai savo poreikiams ir iš savo sutaupytų lėšų; tuo tarpu ieškovė tuo metu, kai vyko namo statybos, savo pajamų neturėjo, todėl neturėjo ir galimybės finansiškai prisidėti prie namo statybų.

24. Taigi, apeliacijos objektą nagrinėjamu atveju sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje dėl santuokos nutraukimo pagrindo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei nekilnojamojo daikto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jo padalijimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl santuokos nutraukimo pagrindo ir neturtinės žalos kompensacijos

25. CK 3.60 straipsnio 1 dalis numato, kad sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką, jei ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Lietuvos teismų praktika sprendžiant ginčus, ar santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, yra išplėtota. Teismų praktikoje konstatuojama, jog CK 3.60 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85 ir 3.92 straipsniuose. Tai lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Vykdydami abipusės pagarbos pareigą, sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinės ir turtinės paramos teikimas reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010, 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011 ir kitos). Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2013). Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (CK 3.60 straipsnio 3 dalis). Pagrindas taikyti CK 3.60 straipsnio 1 dalį gali būti pripažįstami ir kiti sutuoktinio veiksmai, tokie, kaip nuolatinis jam tenkančių pareigų nevykdymas, nesirūpinimas šeimos nariais, jų žeminimas ir kt. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgiama į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. CK 3.61 straipsnyje įtvirtinta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, jog santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės (1 dalis). Be to, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370-687/2016).

26. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė nutraukti santuoką išimtinai dėl atsakovo kaltės, teigdama, kad santuoka iširo būtent dėl atsakovo netinkamo elgesio, nes pastarasis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas, naudojo psichologinį smurtą ieškovės atžvilgiu, įžeidinėdavo, menkino sutuoktinę kaip moterį, neatlikinėjo savo kaip sutuoktinio pareigų, buvo neištikimas, paliko ieškovę išeidamas iš namų ir kitaip pažeidė sutuoktinio pareigas, kas, anot ieškovės, suponuoja atsakovo kaltę santuokos nutraukimo metu.

27. Sprendžiant dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių konstatuota, kad sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį, jeigu kito sutuoktinio kaltė nepreziumuojama (CK 3.60 straipsnio 3 dalis), privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo kaip sutuoktinio pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370-687/2016). Teismas pažymi, kad esminė įrodinėjimo taisyklė bei pareiga, atspindinti rungimosi bei dispozityvumo civiliniame procese principus nurodo, jog kiekviena šalis, pasitelkdama atitinkamas įrodinėjimo priemones (šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius ir daiktinius įrodymus, nuotraukas, vaizdo ir garo įrašus bei kitus įrodymus) turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 13, 178 straipsniai). Tai reiškia, kad įrodymus teismui pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ir tretiesiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti, tuo tarpu savo iniciatyva rinkti įrodymus teismas gali tik CPK ir kitų įstatymų nustatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešas interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

28. Nagrinėjamu atveju ieškovės teiginiai apie atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo, kuri, kaip minėta, pasireiškė psichologiniu smurtu ieškovės atžvilgiu, įžeidinėjimais, žeminimu, neištikimybe, nenoru spręsti konfliktinių situacijų, ieškovės palikimu, nelojalumu ir pan., per visą teismo procesą buvo grindžiami tik pačios ieškovės paaiškinimais ir palankia bylos baigtimi jos atžvilgiu suinteresuotų liudytojų – tėvų, sesers, draugės parodymais. Taip pat ir atsakovo teiginiai apie ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo, kuri pasireiškė nelojaliu ieškovės elgesiu atsakovo atžvilgiu, neištikimybe, atsakovo palikimu, buvo grindžiami taip pat tik paties atsakovo paaiškinimais ir jam palankia bylos baigtimi suinteresuotų trečiųjų asmenų – jo tėvų paaiškinimais. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti labiau tikėtiną išvadą dėl vieno ar kito sutuoktinio kaltės buvimo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl abiejų sutuoktinių kaltės dėl šeimos iširimo ir santuoką tarp šalių pagrįstai nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

29. Pažymėtina, jog nustačius, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė apeliaciniame skunde nekonkretizuoja, kokius byloje esančius įrodymus pirmosios instancijos teismas, darydamas atitinkamas išvadas dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vertino netinkamai, kokie įrodymai patvirtina, kad dėl santuokos iširimo kaltas išimtinai tik atsakovas, ir iš esmės apsiriboja savo subjektyvios pozicijos atkartojimu, savo teiktais paaiškinimais, kurie buvo įvertinti pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė byloje esančius įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tarp jų ir ieškovės bei atsakovo paaiškinimus, liudytojų parodymus. Pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados, konstatuojant abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo, yra motyvuotos ir argumentuotos (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, jog pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014, 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ir kt.). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

31. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymų visumą, spręsdamas apie šalių kaltę dėl santuokos iširimo, kadangi nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų ar paneigtų kiekvienos iš ginčo šalių nurodomas aplinkybes, lėmusias šeimyninių santykių iširimą, ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos paaiškinimus ir nurodytas aplinkybes dėl atsakovo kaltės ar faktus, iš kurių tokia kaltė galėtų būti preziumuojama, taip pat ir atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie leistų spręsti apie išimtinai ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo, tuo tarpu konstatuoti atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo remdamasis vien ieškovės paaiškinimais, teismas negali, nes tai prieštarautų CPK 185 straipsnyje įtvirtintoms bei teismų praktikoje ir teisės doktrinoje suformuotoms įrodymų vertinimo taisyklėms, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog šalių santuoka iširo būtent dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

32. Įvertinusi nustatytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad ginčo atveju nutraukęs santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė apeliantei neturtinės žalos atlyginimo, nes CK 3.70 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, jog kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti tik iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo.

Dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jo padalijimo

33. Ieškovė prašė gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini)., pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir, nutraukus santuoką, šalims padalinti lygiomis dalimis, jį visą natūra priteisti atsakovui E. V., ieškovei M. V. išmokant jos ½ vertės piniginę kompensaciją - 72 500 Eur.

34. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ginčo gyvenamasis namas iš tikrųjų faktiškai egzistuoja ir yra statomas žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini)., kuris asmeninės nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui – atsakovo tėvui V. V. 2013 m. balandžio 29 d. dovanojimo sutarties Nr. 1013 pagrindu. Iš VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, jog šiame žemės sklype jokie statiniai šiuo metu nėra registruoti. Elektrėnų savivaldybės administracijos 2014 m. vasario 14 d. leidime Nr. LNS-06-140214-00006 nurodyta, jog pagal 2013 m. parengtą vieno buto gyvenamojo namo statybos projektą V. V. leidžiama statyti 257,78 kv. m bendro ploto gyvenamąjį namą žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš į bylą pateiktos Nekilnojamojo turto vertintojo D. S. Pažymos dėl nekilnojamojo turto vertės nustatymo ir joje esančios fotofiksacijos, ginčo namas iš esmės yra pastatytas ir pritaikytas jame gyventi.

35. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pirmieji oficialūs veiksmai, susiję su ginčo namo statyba, buvo atliekami nuo 2013 metų, t. y. kuomet 2013 m. dovanojimo sutarties pagrindu trečiasis asmuo įgijo žemės sklypą, ant kurio vėliau pradėta ginčo gyvenamojo namo statyba, 2013 m. buvo parengtas gyvenamojo namo statybos projektas ir 2014 m. išduotas statybos leidimas. Tuo tarpu santuoka tarp šalių buvo sudaryta tik (duomenys neskelbtini)., taigi laikotarpis nuo 2013 metų iki santuokos sudarymo (duomenys neskelbtini)., nagrinėjamu atveju yra tas, kurį šalys, sprendžiant iš byloje esančių duomenų ir teismo posėdžių metu duotų tiek pačių ginčo šalių, tiek liudytojų paaiškinimų ir parodymų, galimai gyveno partnerystėje.

36. Ieškovė savo reikalavimą ginčo namą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe kaip tik ir grindžia tuo, jog šalys dar iki sudarant santuoką buvo susitarę pasistatyti minėtą namą bendrai savo poreikiams, susitarimas buvo aiškus, kiekvienas suprato jo turinį ir siekė rezultato – bendrą santuokinį gyvenimą tęsti savo būste. Ieškovė teigia, jog tiek savo darbu, tiek ir pajamomis prisidėjo prie šio gyvenamojo namo statybos ir įrengimo, pradedant projekto sprendinių derinimu ir baigiant medžiagų išsirinkimu namo vidaus apdailai ir pan. Anot ieškovės, (duomenys neskelbtini). sudarius santuoką, šalys darbus intensyviai vykdė toliau iš bendrų sutuoktinių lėšų ir norėjo kuo greičiau įsikelti į namą. Tuo tarpu tiek atsakovas, tiek tretieji asmenys, nesutikdami su ieškovės reikalavimu, nurodo, jog ginčo namas statomas ne atsakovo ir ne atsakovo su ieškove kartu, tačiau būtent trečiųjų asmenų V. V. ir A. V. ir jų pačių poreikiams. Šiuos teiginius atsakovas ir tretieji asmenys grindžia aplinkybėmis, jog ginčo namas statomas būtent trečiajam asmeniui V. V. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, statybos leidimas namo statyboms išduotas taip pat trečiajam asmeniui; pažymi, jog trečiųjų asmenų stabiliai gaunamos pajamos leidžia jiems vykdyti statybas, tuo tarpu ieškovė, kai buvo pradėtos statybos, dar mokėsi mokykloje ir savo pajamų neturėjo, o dabartinės jos pajamos sudaro 850 Eur, kas reiškia, jog ieškovė nenuginčijo fakto, kad būtent trečiasis asmuo yra nebaigto statyti namo savininkas ir valdytojas, taip pat, kad ieškovė žymia finansine dalimi būtų prisidėjusi prie gyvenamojo namo statybų ir įrengimo.

37. Galiojančios CK trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Tai atitinka jungtinės veiklos sutartį, pagal kurios nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).

38. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019).

39. Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).

40. Kartu kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu. Netgi sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatymu įtvirtintas teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Tokia teise turtą įgyti gali kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Todėl aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Todėl, sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

41. Pasisakydamas dėl kiekvienam iš sugyventinių priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016).

42. Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 38 punktą ir jame nurodytą ankstesnę kasacinio teismo praktiką). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

43. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai sprendė bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pakankamai įrodymų apie kokias nors realias ieškovės finansines ar kitas (nematerialias) investicijas į jų nurodomo gyvenamojo namo statybas 2014 - 2018 m. laikotarpiu, t. y. per laikotarpį, kai buvo faktiškai pradėtos ir vykdytos gyvenamojo namo statybos iki šalių santuokos sudarymo, ir kurie patvirtintų iš tikrųjų jau nuo 2014 m. buvus tuomet dar nesusituokusių ieškovės bei atsakovo susitarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo bei realų tokio susitarimo vykdymą iš ieškovės, siekiančios turto pripažinimo jos nuosavybe, pusės. Vien iki santuokos su atsakovu sudarymo galimai susiformavęs ieškovės noras ir susitarimas sukurti bendrą nekilnojamąjį turtą, nesant byloje iš esmės jokių objektyvių įrodymų apie tokio susitarimo vykdymą iš ieškovės pusės, o būtent bent kokį jos finansinį, intelektinį, darbo ar kitokį indėlį į galimai bendro turto sukūrimą, negali būti a priori pagrindas ieškovės nuosavybės teisei atsirasti bei pripažinti. Pažymėtina, jog ieškovės nurodomos aplinkybės iš esmės yra grindžiamos išimtinai tik jos pačios paaiškinimais ir jai palankia bylos baigtimi suinteresuotų liudytojų – jos tėvų bei sesers parodymais, kurie, atsakovui neigiant tokias aplinkybes, ir byloje esant rašytiniams įrodymams tiek dėl statybos leidimo išdavimo 2014 m. būtent trečiajam asmeniui V. V. (atsakovo tėvui), tiek dėl su statyba susijusių išlaidų patyrimo pirmiausia iš paties atsakovo pusės, negali būti laikomi pakankamais ir leidžiančiais daryti atitinkamas aukšto tikėtinumo ieškovei palankias išvadas.

44. Byloje iš esmės nėra jokių objektyvių įrodymų, kokio pobūdžio ir dydžio išlaidas ar kitokias investicijas gyvenamojo namo statybai ieškovė patyrė laikotarpiu nuo 2013 – 2014 metų, kai pradėjo draugauti su atsakovu, iki 2018 m., kai buvo sudaryta šalių santuoka, ir kurie leistų spręsti buvus tuomet dar nesusituokusių asmenų susitarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo ir tokio susitarimo realų vykdymą. Byloje nėra duomenų ir įrodymų, kas ir kokią sumą realiai apmokėjo už gyvenamojo namo projekto ir kitos projektinės dokumentacijos, reikalingos statybos leidimui gauti, parengimą ir kas apskritai organizavimo projektinės dokumentacijos rengimą. Pažymėtina, kad bylos duomenimis iš esmės visą laiką, per kurį, anot ieškovės, ji bendrai su atsakovu statė gyvenamąjį namą iki santuokos sudarymo, ji buvo materialiai išlaikoma ir remiama savo tėvų, ieškovė iš pradžių dar mokėsi mokykloje, vėliau studijavo, jos įplaukas/pajamas per mėnesį sudarė tik tėvų dovanotos paramos lėšos - apie 250-500 Eur. Byloje nėra jokių duomenų ir įrodymų, kad ieškovės tėvai būtų finansiškai prisidėję prie namo statybų iki santuokos sudarymo (taip pat ir po to). Byloje apklausti liudytojais ieškovės tėvai nurodė, kad ji su atsakovu pradėjo kartu gyventi iš esmės tik nuo 2017 metų ir jie negalėjo nurodyti, kokia dalimi finansiškai dukra prisidėjo prie namo statybų. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina statybinių medžiagų gyvenamajam namui įsigijimą ir apmokėjimą 2014 - 2015 metais vien atsakovo lėšomis, kai, labiau tikėtina, šalys dar negyveno bendrai ir nevedė bendro ūkio.

45. Pagaliau, ieškovės elgesys nagrinėjamoje situacijoje, jeigu iš tikrųjų egzistavo jos nurodytos aplinkybės, negali būti vertinamas kaip bonus pater familias, t. y. neatitinka protingo, rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio tokioje situacijoje standarto, kadangi nėra aišku, kodėl per visą laikotarpį nuo 2014 m., kai, anot ieškovės, buvo pradėta galvoti apie bendrą gyvenimą ir bendro namo statybą, t. y. bendro nekilnojamojo turto sukūrimą, o vėliau ir vykdyta tokia statyba, iki pat santuokos sudarymo ieškovė nesiėmė jokių veiksmų teisiškai įforminti ir užtikrinti tarp jų faktiškai galimai susiklosčiusius santykius, surinkti ir užtikrinti įrodymus jiems pagrįsti ir pan., pvz., nesiėmė veiksmų, kad būtų padovanotas žemės sklypas, įformintas namo statybos baigtumas ir įregistravimas būtent ieškovės bei atsakovo vardu, sudaryti kiti sandoriai, kurie įtvirtintų ir pagrįstų ieškovės turtines teises į kuriamą nekilnojamąjį turtą, susitarimo dėl jo sukūrimo buvimą bei tokio susitarimo vykdymą

46. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės pateikti įrodymai nagrinėjamu atveju negali sudaryti pakankamo pagrindo daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ginčo gyvenamasis namas iki santuokos sudarymo buvo statomas buvus ir realizuojant tuomet dar nesusituokusių asmenų susitarimą dėl bendro nekilnojamojo turto sukūrimo (kaip numatyta CK 6.970 straipsnyje), t. y., siekiant sukurti bendrą dalinę nuosavybę į nekilnojamąjį turtą.

47. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, byloje yra pakankamas pagrindas išvadai, jog po santuokos sudarymo, per laikotarpį nuo 2018 m. iki 2020 m., buvo abiejų sutuoktinių susitarimas bei buvo bendrai jų abiejų darbu, intelektu, o taip pat ir abiem sutuoktiniams bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausančiomis piniginėmis lėšomis statomas ginčo gyvenamasis namas atsakovo tėvui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, siekiant sukurti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe tapsiantį nekilnojamąjį turtą.

48. Byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti aukšto tikėtinumo išvadą, jog po santuokos sudarymo pagal CK 3.88 straipsnio nuostatas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančios abiejų sutuoktinių pajamos, taip pat jų fizinis darbas, laikas, intelekto sąnaudos buvo naudojami nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo, statomo atsakovo tėvui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini)., kuris turėjo būti naudojamas šeimos poreikiams tenkinti, sukūrimui. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti: 1) ieškovės paaiškinimai apie tai, kad tęsiant gyvenamojo namo statybas po santuokos sudarymo, buvo investuotos tiek bendros abiejų sutuoktinių lėšos, tiek intelektualinis ir fizinis šalių (tame tarpe ir ieškovės) darbas – šalys kartu sprendė statybos ir namo įrengimo klausimus, derino ir rinko statybines, apdailos medžiagas, draudė namą ir pan.; 2) liudytojų V. A., S. A., J. A. (ieškovės tėvų, sesers) parodymai apie tai, kad šalys savo santuokinį gyvenimą planavo būtent statomame ginčo name, kad ieškovė nuolat važiuodavo prie namo dirbti ir kad šalių aplinka (tiek tėvai, tiek draugai) žinojo apie jųdviejų planus pastatyti namą ir jame tęsti šeimyninį gyvenimą; 3) liudytojo A. S. (kaimyno) parodymai apie gyvenamojo namo statybas ir apie tai, kad statybose dalyvavo ir statybas faktiškai vykdė būtent ieškovė ir atsakovas, ir kad visi kaimynai suvokė, kad būtent šalys statosi namą sau; 3) ieškovės turima ir pateikta teismui tam tikra Projektinė namo dokumentacija bei jos turėjimo pas ieškovę faktas - ieškovė disponuoja ir pateikė teismui patalpų name išdėstymo planą, šio plano vizualizacijos nuotraukas – namo išorinio vaizdo vizualizaciją ir kt.; 4) byloje esančios statomo gyvenamojo namo fotonuotraukos, apimančios 2018 - 2020 metų laikotarpį, kuriose per visą statybų eigą pozuoja, matosi, kad dirba prie namo statybų proceso tiek ieškovė, tiek atsakovas; 5) rašytiniai įrodymai - ieškovės ir atsakovo tarpusavio elektroninio susirašinėjimo 2018 - 2020 metais per socialinius tinklus duomenys ir turinys, kuriame aptariamas, derinamas ginčo gyvenamojo namo įrengimo procesas, tariamasi dėl konkrečių namo apdailos medžiagų įsigijimo ir panaudojimo, apmokėjimo už juos, išsakoma nuomonė dėl panaudotų apdailos medžiagų tinkamumo/netinkamumo ir pan.; 5) ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai – banko sąskaitos išrašai, mokėjimo nurodymai, sąskaitos - faktūros, iš kurių matyti, kad iš ieškovės banko sąskaitos per 2018 m. lapkričio mėn. – 2020 m. sausio mėn. laikotarpį buvo patirtos viso 2 283,16 Eur išlaidos, kurios gali būti vertinamos kaip susijusios su gyvenamojo namo statyba, t. y. apmokėta už tam tikras statybines medžiagas, statybinę įrangą ir pan.; 6) atsakovo pateiktos sąskaitos - faktūros ir jų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, kurie rodo, kad po santuokos sudarymo su namo statyba susijusios prekės buvo įsigyjamos ir apmokamos atsakovo, ir nors šios sąskaitos išrašytos atsakovo vardu bei apmokėtos tiesiogiai iš atsakovo banko sąskaitos, tačiau, kaip pagal CK 3.88 straipsnio 1 d. 5 p. nuostatas, pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos ir pan., iš kurių ir buvo apmokama už minėtas statybines medžiagas ir kt., laikytinos bendrąja jungtine abiejų sutuoktinių nuosavybe Šiuo aspektu pažymėtina, kad po santuokos sudarymo ieškovė taip pat gaudavo jau pastovias nuolatines su darbo santykiais susijusias pajamas - iš pradžių apie 400 Eur per mėnesį, vėliau – 2020 metais, jau po 800-900 Eur per mėnesį, kurios, kaip minėta, laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir kurios objektyviai galėjo būti ir faktiškai buvo naudojamos dengiant namo statybų išlaidas tiek pagal atsakovui išrašytas sąskaitas, tiek tiesiogiai iš pačios ieškovės banko sąskaitos.

49. Itin svarbu pažymėti, kad nagrinėjamoje byloje nėra visiškai jokių įrodymų, išskyrus paties atsakovo ir jo tėvų paaiškinimus, kad pats atsakovo tėvas su sutuoktine realiai įdėjo nors bet kokias finansines, darbo, intelektines ar laiko investicijas į gyvenamojo namo statybas, siekė būtent sau sukurti bendrąją ar asmeninę nuosavybę ir tą realiai atliko, kad sprendė bent kokius nors su namo statyba, įrengimu susijusius klausimus ir pan., kas patvirtintų atsakovo teikiamą versiją dėl tėvų gyvenamojo namo statybos būtent jų lėšomis ir jų poreikiams. Vertinant pakankamai ilgą atsakovo ir jo tėvų nurodomą statybų vykdymo laikotarpį (2014 -2020 metai), dabartinį jau de facto pastatyto namo baigtumą ir pakankamai didelę vertę, potencialias investicijas į namo statybas, jeigu atsakovo tėvas/tėvai iš tikrųjų savarankiškai patys sau statė namą, teismo nuomone, būtų itin nesudėtinga pateikti bet kokius nors objektyvius ir pakankamus rašytinius įrodymus tą pagrįsti (pvz., atsakovo tėvų banko sąskaitos išrašus ar kitus mokėjimo dokumentus, kurie patvirtintų tėvų atsiskaitymą už statybos darbus, statybines/apdailos medžiagas; nuotraukas; tėvų sudarytas su statybos rangovais, medžiagų tiekėjais sutartis, priėmimo – perdavimo aktus, čekius, kvitus, projektinę – statybinę dokumentaciją, skirtus betarpiškai tėvams ir pan.). Tačiau tokių duomenų ir įrodymų byloje apskritai nėra. Nesant jokių kitų įrodymų, apeliacinės instancijos teismo nuomone, vien ta aplinkybė, kad namas statomas atsakovo tėvui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, automatiškai nesuponuoja nuosavybės teisių į šį namą besąlygiško atsiradimo būtent jam, ypač turint omenyje tą aplinkybę, kad ginčo gyvenamasis namas šiuo metu dar nėra niekieno vardu įregistruotas viešame registre.

50. Pagaliau, ta aplinkybė, kad namas yra 257,78 kv. m., pagal namo išplanavimą numatyti du vaikų kambariai, svečių kambarys, keli vonios kambariai, garažas numatytas dviem automobiliams, netiesiogiai papildomai patvirtina ieškovės teiginį, jog namas pagal jo išplanavimą labiau pritaikytas jaunai šeimai, ketinančiai turėti vaikų ateityje, negu asmenims, kurių vaikai jau užauginti.

51. Nurodytų aplinkybių visuma sudaro pakankamą pagrindą apeliacinės instancijos teismui nepritarti pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti ginčo namą ar jo dalį, sukurtą po santuokos nutraukimo, bendrąja jungtine ieškovės ir atsakovo nuosavybe. Priešingai, visų aukščiau nurodytų duomenų ir įrodymų visuma leidžia apeliacinės instancijos teismui pakankamai spręsti apie buvusių sutuoktinių susitarimą dėl bendrosios nuosavybės sukūrimo bei faktinį tokio susitarimo vykdymą būtent po santuokos sudarymo, jiems bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausančių piniginių lėšų, taip pat jų darbo, intelekto nukreipimą, siekiant sukurti nekilnojamąjį turtą – gyvenamąją namą, o konkrečiai – atitinkamą jo dalį po santuokos sudarymo.

52. Iš byloje esančių įrodymų - VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro išrašų, Statybą leidžiančio dokumento, Pažymos dėl nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ir kt. bei teismo posėdžių metu šalių bei trečiųjų asmenų duotų paaiškinimų ir liudytojų parodymų nustatyta, ir nei vienas iš dalyvaujančių byloje asmenų nekvestionavo, kad ant trečiojo asmens V. V. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini)., šiuo metu iš esmės yra pastatytas 257,78 kv.m. ploto gyvenamasis namas, kuris nėra įregistruotas VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre.

53. Pagal kasacinio teismo praktiką, į dalijamo sutuoktinių bendro turto balansą įtraukiamas realiai egzistuojantis abiem sutuoktiniams ar vienam iš jų priklausantis nuosavybės teise turtas. Laikytina, kad turtas realiai egzistuoja, jeigu prašantis padalyti bendrą turtą sutuoktinis nurodo konkretų bendrosios nuosavybės teise sutuoktiniams priklausantį turtą ir pateikia įrodymus apie tokio turto buvimo vietą ir jo valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2009). Tai, kad nekilnojamasis daiktas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nepanaikina jo, kaip nuosavybės teisės objekto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2003). Ta aplinkybė, jog nekilnojamasis turtas, nors ir faktiškai egzistuoja, tačiau nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nesudaro pagrindo spręsti dėl šio turto nepripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-177-687/2019 42 punktą). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teisinė registracija nėra tas juridinis faktas, kuris pats savaime lemtų nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į tokį daiktą teisinį likimą. CK 1.98 straipsnio, reglamentuojančio daiktus, kaip civilinių teisių objektus, antrojoje dalyje nustatyta, kad nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji). Šios nuostatos, bendriausia prasme reglamentuojančios nekilnojamuosius daiktus, kaip civilinių teisių objektus, patvirtina, kad teisinė registracija nėra būtinoji nekilnojamojo daikto pripažinimo civilinių teisių objektu sąlyga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre turtas gali būti pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe ir padalytas (CK 4.47 straipsnio 4 punktas), nebent būtų įrodyta savavališka statyba, kuri negali būti įteisinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-687/2019).

54. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei aktualią šiuo klausimu kasacinio teismo praktiką, į byloje nustatytas aplinkybes, kad ginčo gyvenamasis namas, kaip nekilnojamasis turtas, faktiškai egzistuoja, dėl jo statybos Elektrėnų savivaldybės administracijos 2014 m. vasario 14 d. buvo išduotas statybos leidimas, nesant duomenų, jog Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas ginčo gyvenamasis namas galėtų būti laikomas savavališka statyba, į tai, kad byloje nebuvo įrodinėta ir teismo nenustatyta aplinkybė, kad nėra galimybės šio nekilnojamojo turto objekto įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti ateityje, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas ginčo gyvenamojo namo dalį, pastatytą po santuokos sudarymo, pripažinti bendrąja jungtine abiejų sutuoktinių nuosavybe.

55. Teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti, inter alia, sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimą, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka (CK 3.59 straipsnis). CK 3.117 straipsnio 1-3 dalyse nustatyta, kad preziumuojama, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, bendrosios jungtinės nuosavybės institutu siekiama užtikrinti sutuoktinių turtinį lygiateisiškumą, nepriklausomai nuo kiekvieno iš sutuoktinių veiklos pobūdžio ir asmeninio indėlio sukuriant bendrą turtą bei teisinį apibrėžtumą turtinių teisių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-623/2008). Be to, bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija remiasi sutuoktinių santykių pobūdžiu: bendru gyvenimu, tarpusavio pasitikėjimu, neformaliais ryšiais, bendru reikalų tvarkymu, nesavanaudiškumu, bendrais poreikiais bei interesais ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2009). Vadovaujantis CK 3.123 straipsnio 1 dalimi, išimtiniais atvejais, atsižvelgdamas į svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Į šiuos kriterijus teismas taip pat privalo atsižvelgti, spręsdamas klausimą dėl bendro turto padalijimo būdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-687/2019). Pagal CK 3.127 straipsnio 3 dalį turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais.

56. Nagrinėjamu atveju, minėta, ieškovė prašė pripažinti jai bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į visą ginčo gyvenamąjį namą, kaip nekilnojamojo turto objektą, ir šį turtą padalinti po ½ dalį kiekvienai iš šalių, namą natūra priteisiant atsakovui E. V., o ieškovei išmokant 72 500 Eur piniginę kompensaciją.

57. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto vertintojo D. S. pažymos dėl nekilnojamojo turto rinkos vertės, faktiškai pastatyto atitinkamo baigtumo procento gyvenamojo namo vidutinė rinkos vertė, dėl kurios tarp šalių ginčo nėra, sudaro 145 000 Eur. Kaip jau buvo konstatuota nutartyje aukščiau ir kaip neginčijo šalys, tam tikra dalis gyvenamojo namo faktiškai buvo pastatyta dar iki šalių santuokos sudarymo, ir byloje nėra pakankamo pagrindo dėl įrodymų trūkumo pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į kokią nors namo dalį, pastatytą iki santuokos sudarymo ar pinigines lėšas, investuotas į gyvenamojo namo statybas iki santuokos sudarymo. Kita vertus, kaip jau buvo minėta, gyvenamojo namo statybos buvo tęsiamos po santuokos sudarymo bendromis abiejų sutuoktinių lėšomis, jų darbu, intelekto indėliais ir t.t.

58. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į aplinkybę, jog byloje nėra pakankamai duomenų ir įrodymų, kurie leistų matematiškai tiksliai nustatyti konkrečiai iki santuokos sudarymo ir po santuokos sudarymo į namo statybas investuotų lėšų sumas bei atitinkamai namo dalį pastatytą iki santuokos sudarymo ir po santuokos sudarymo, vadovaujantis CPK 3 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, CPK 185 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis bei principais, spręstina ir itin tikėtina, jog po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių buvo pastatyta (sukurta) ½ dalis ginčo namo, t. y. sukurta 72 500 Eur nekilnojamojo turto vertės (remiantis nustatyta ir šalių neginčijama vidutine namo rinkos verte: 145 000 Eur /2). Tokiu būdu nagrinėjamu atveju pripažinus ½ dalį ginčijamo gyvenamojo namo, pastatyto po santuokos sudarymo, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, ir šią dalį natūra priteisiant atsakovui, ieškovei iš atsakovo priteistina 1/2 dalies šio turto vertės piniginė kompensacija, sudaranti 36 250 Eur (CK 3.117 str., 3.127 str. 3 d.). Pažymėtina, kad dėl tokio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo turto (1/2 dalies gyvenamojo namo) padalijimo būdo (priteisiant visą turtą natūra atsakovui, o ieškovei – piniginę kompensaciją) savo procesiniuose dokumentuose atsakovas iš esmės neprieštaravo, ir jis, apeliacinės instancijos teismo nuomone, geriausiai atitinka nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, kuomet šalims nustojus faktiškai kartu gyventi, būtent atsakovui liko ginčo turtas, ginčo gyvenamojo namo dalis yra pastatyta būtent atsakovo tėvui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, ir nėra pakankamo pagrindo spręsti dėl kitos ½ šio namo dalies priklausomybės šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

Dėl procesinės bylos baigties

59. Išnagrinėjus apeliacine tvarka bylos dalį dėl santuokos nutraukimo pagrindo, ieškovės apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl santuokos nutraukimo pripažinimo esant abiejų sutuoktinių kaltei paliktinas nepakeistas.

60. Išnagrinėjus apeliacine tvarka bylos dalį, kuria spręsti nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo, 257,78 kv. m ploto, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo bendrąja jungtine ieškovės M. V. ir atsakovo E. V. nuosavybe, jo padalijimo ir kompensacijos priteisimo klausimai, ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje naikintinas, priimant naują sprendimą šioje dalyje: 1) pripažinti ½ dalį gyvenamojo namo, pastatyto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)., bendrąja jungtine ieškovės M. V. ir atsakovo E. V. nuosavybe; 2) minėtą nekilnojamąjį turtą - ½ dalį gyvenamojo namo, pastatyto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)., pripažinto bendrąja jungtine ieškovės M. V. ir atsakovo E. V. nuosavybe, nutraukus santuoką, padalinti tarp šalių lygiomis dalimis, priteisiant šį turtą natūra atsakovui E. V., o ieškovei M. V. priteisiant iš atsakovo E. V. jo ½ dalies vertės piniginę kompensaciją - 36 250 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

61. CPK 93 straipsnis nurodo, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

62. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, ieškovė M. V., nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, patyrė 1 293 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro: 233 Eur žyminis mokestis ir 1 060 Eur išlaidos, advokato teisinei pagalbai apmokėti, tuo tarpu atsakovas E. V. pirmosios instancijos teisme patyrė 400 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

63. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teisme buvo iš esmės patenkinta apie 75 procentai ieškovės reikalavimų (patenkintas reikalavimas dėl kilnojamojo turto padalijimo tenkintas visiškai; iš dalies patenkintas reikalavimas dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja sutuoktinių nuosavybe, jo padalijimo būdo ir kompensacijos priteisimo patenkintas reikalavimas dėl pavardžių), atitinkamai buvo atmesta 25 procentai ieškovės reikalavimų (reikalavimas dėl santuokos nutraukimo pagrindo ir kompensacijos už neturtinę žalą priteisimo; iš dalies atmestas dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja sutuoktinių nuosavybe, jo padalijimo būdo ir kompensacijos priteisimo), ieškovei iš atsakovo priteistina 969,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (1 293 Eur *75 proc.), o iš ieškovės atsakovo naudai atitinkamai priteistina 100 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (400 Eur *25 proc.). Įskaičius vienarūšes priešpriešines prievoles dėl šalių viena kitai mokėtinų bylinėjimosi išlaidų, ieškovei iš atsakovo galutinai priteistina 869,75 Eur (969,75 Eur – 100 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (CK 6.130 straipsnis, CPK 7 straipsnio 1 dalis).

64. Kadangi pirmosios instancijos teisme buvo patirta 40,31 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atitinkamai iš ieškovės į valstybės biudžetą priteistina 10,07 Eur, o iš atsakovo – 30,24 Eur tokių išlaidų.

65. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovė M. V. sumokėjo 150 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą, tuo tarpu likusios 1 335 Eur dalies žyminio mokesčio sumokėjimas jai buvo atidėtas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. nutartimi. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju buvo patenkinta 1/3 dalis ieškovės apeliacinio skundo reikalavimų, iš ieškovės į valstybės biudžetą atitinkamai priteistina likusi mokėtina žyminio mokesčio dalis – 980,10 Eur, o likusi mokėtina žyminio mokesčio dalis - 504,90 Eur - priteistina į valstybės biudžetą iš atsakovo.

66. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, ieškovė M. V. apeliacinės instancijos teisme patyrė 500 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, tuo tarpu atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 400 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, todėl ieškovei iš atsakovo turėtų būti priteista 165 Eur, tuo tarpu atsakovui iš ieškovės – 264 Eur bylinėjimosi išlaidų. Įskaičius vienarūšes priešpriešines prievoles dėl šalių viena kitai mokėtinų bylinėjimosi išlaidų, atsakovui iš ieškovės galutinai priteistina 99 Eur (264 Eur – 165 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (CK 6.130 straipsnis, CPK 7 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliantės (ieškovės) M. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimą.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimą dalyje, kuria atsisakyta tenkinti ieškovės M. V. reikalavimą pripažinti gyvenamąjį namą, pastatytą žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini)., bendrąja jungtine ieškovės M. V. ir atsakovo E. V. nuosavybe bei jį padalinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – šį ieškinio reikalavimą tenkinti iš dalies.

Pripažinti ½ dalį gyvenamojo namo, pastatyto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini)., bendrąja jungtine ieškovės M. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo E. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybe.

Padalinti ½ dalį gyvenamojo namo, pastatyto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini)., lygiomis dalimis, priteisiant šį turtą natūra atsakovui E. V., o ieškovei M. V. priteisiant iš atsakovo E. V. 36 250 Eur (trisdešimt šeši tūkstančiai du šimtai penkiasdešimt Eur) kompensaciją už jam tenkančią turto dalį.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Priteisti iš atsakovo E. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės M. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 869,75 Eur (aštuoni šimtai šešiasdešimt devyni eurai 75 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės M. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 10,07 Eur (dešimt eurų 7 ct), o iš atsakovo E. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 30,24 Eur (trisdešimt eurų 24 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Kitoje dalyje Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės M. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo E. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 99 Eur (devyniasdešimt devynis) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės M. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 980,10 Eur (devynis šimtus aštuoniasdešimt eurų 10 centų), o iš atsakovo E. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) - 504,90 Eur (penkis šimtus keturis eurus 90 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Giedrė ČėsnienėAndrius VerikasRenata Volodko