Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Kursevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. T. gynėjos (duomenys neskelbtini) B. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo M. T. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

M. T. pripažintas kaltu, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 243 straipsnyje, ir jam skirta 20 (dvidešimties) parų arešto bausmė.

M. T. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirta 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, bausmės subendrintos bausmių apėmimo ir sudėjimo būdais ir nustatyta subendrinta 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2022 m. rugsėjo 11 d. iki 2022 m. rugsėjo 12 d. (dvi paros).

M. T. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: uždraudimas naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones, 4 (ketveriems) metams, ir turto konfiskavimas, konfiskuojant turto už 2 450 Eur.

Paskirtos kardomosios priemonės paliktos galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Automobilis „(duomenys neskelbtini)”, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), paliktas savininko D. A. neribotai nuosavybei.

Nukentėjusiosios L. V. (L. V.) ieškinys tenkintas iš dalies. L. V. iš M. T. priteistas 800 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

L. V. iš M. T. priteistas 900 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. T. nuteistas už tai, kad mušdamas nežymiai sužalojo šeimos narį: 2022 m. birželio 4 d., apie 18.20 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), konflikto metu, rankomis paėmęs už kaklo, smaugė savo (duomenys neskelbtini) L. V., suėmęs ją už plaukų, trenkė jos galvą į grindis, prispaudė prie grindų, kumščiu sudavė smūgius jai į nugarą, spardė į įvairias kūno vietas, tampė už rankų, padarydamas odos nubrozdinimus dešinės ausies kaušelyje, poodines kraujosruvas dešiniame ir kairiame žastuose, kairės alkūnės sąnario srityje, kairėje šlaunyje, kairio kelio sąnario srityje, taip nežymiai sutrikdė L. V. sveikatą.

2. Be to, M. T. nuteistas už tai, kad vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę ir vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus: 2022 m. rugsėjo 11 d. 13.18 val. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 3,41 promilių neblaivumas, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punktą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems, vairavo transporto priemonę – automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdamas specialiosios teisės vairuoti kelių transporto priemones. Tai darydamas, jis tyčia piktybiškai vengė atlikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 11 d. nuosprendžiu paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą 2 (dvejus) metus 9 (devynis) mėnesius naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, bei Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2022 m. kovo 18 d. nuosprendžiu paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą 3 (trejus) metus naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

8. Nagrinėjamu atveju būtina pažymėti, jog apygardos teisme buvo gauti du nuteistojo M. T. gynėjos (duomenys neskelbtini) apeliaciniai skundai. Šie apeliaciniai skundai nėra analogiški, t. y. negalima laikyti, jog antrasis apeliacinis skundas yra pirmojo sutrumpinimas ar dalies pirmojo apeliacinio skundo argumentų atsisakymas. Atidžiai įvertinęs abiejų skundų turinį, apygardos teismas daro išvadą, jog tą antrąjį apeliacinį skundą reikia vertinti kaip pirmojo apeliacinio skundo argumentų dėl bausmės už nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, pakeitimo švelnesne išplėtimą – kaip pirmojo apeliacinio skundo papildymą. Apeliaciniuose skunduose yra išdėstyti tokie prašymai ir argumentai: 1) panaikinti nuosprendžio dalį dėl M. T. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir jį išteisinti; 2) netenkinus pirmojo prašymo, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleisti M. T. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl mažareikšmiškumo; 3) netenkinus pirmųjų dviejų prašymų, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskirtą 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę pakeisti laisvės apribojimu; 4) pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį paskirtą 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmę pakeisti laisvės apribojimu; 5) sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį iki 150 Eur. Būtent šiuos klausimus ir aptaria apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje.

Dėl M. T. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo (duomenys neskelbtini) L. V.)

11. Įrodymai kaip visuma gali būti vertinami tik po to, kai kiekvienas iš jų įvertinamas atskirai, pagal BPK 20 straipsnyje nustatytus kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-534/2014 ir kt.). Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė, prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2013, 2K-7-84-489/2018). Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas įtvirtina išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atliko išsamų ir detalų įrodymų tyrimą, pašalino tarp duomenų buvusius prieštaravimus, savo išvadas pagrindė bylos įrodymų visetu, jų tarpusavio sugretinimu ir palyginimu, nurodė aiškius, abejonių nekeliančius teisinius argumentus. Taigi nagrinėjamu atveju nesama pagrindo tvirtinti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar padarė išvadas, nepagrįstas bylos duomenų visuma.

12. Nors, kaip jau buvo minėta prieš tai, pirmosios instancijos teismas atliko detalų įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismas dėl teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų, siekdamas kuo mažiau kartotis, pasisako tiek, kiek tai yra reikšminga ir aktualu, atsakant į apeliacinio skundo klausimus:

12.9. Pirmosios instancijos teismas visas abejones traktavo nuteistojo M. T. naudai ir laikė, kad kaltinimas nepasitvirtino dėl 1.1 punkte fiksuotų sužalojimų: poodinės kraujosruvų galvos kaktinės srities dešinėje, veido dešinėje skruostinėje srityje, todėl šias aplinkybes iš kaltinimo pašalino. Pašalinta kaltinimo dalis ir dėl suduotų smūgių skaičius. Šiuo atveju suduotų smūgių skaičius veikos kvalifikacijai dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo neturi reikšmės. Taigi į sužalojimų padarymo laikotarpį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas abejones, tačiau nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai dėl kitų M. T. padarytų sužalojimų pasitvirtino. Nukentėjusioji nurodė, kad M. T. prieš ją panaudojo fizinį smurtą: paėmė už kaklo, už plaukų, daužė, prispaudė prie grindų, sudavė į nugarą, kojas, kitas kūno vietas. Jai skaudėjo, negalėjo kvėpuoti, visas konfliktas truko apie pusvalandį. Kad sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti, patvirtina liudytojai V. V. ir M. V., kurie iš karto po įvykio bendravo su nukentėjusiąja. V. V. iš karto po įvykio bendravo vaizdo skambučiu, o M. V. atvyko pas nukentėjusiąją ir padėjo išsikraustyti iš buto. Jie abu betarpiškai bendravo su nukentėjusiąja L. V., matė padarytus sužalojimus. Faktą, kad buvo padaryti sužalojimai, patvirtino tiek (duomenys neskelbtini) išvada, tiek teisiamajame posėdyje apklaustas (duomenys neskelbtini) R. D. Tokie nustatyti sužalojimai nekelia abejonių, todėl nėra pagrindo abejoti šių liudytojų parodymų dalimi, kuri atitinka įrodytas įvykio faktines bylos aplinkybes.

12.10. Apeliaciniame skunde pateikiami hipotetiniai svarstymai, kad nukentėjusiajai padaryti sužalojimai jai nesukėlė didelės grėsmės, nes ji iš karto po įvykio nesikreipė į medikus ir policiją, be to, galėjo dirbti, vertintini kaip nuteistojo M. T. gynybinė versija. Nukentėjusiosios savijauta, galimybė dirbti, savarankiškas gydymasis nepaneigia jai padarytų sužalojimų ir M. T. kaltės, nes šios aplinkybės bylos medžiagoje yra patvirtintos objektyviais abejonių nekeliančiais duomenimis, kurie sudaro vieningą visumą. Pažymėtina, jog dauguma apeliaciniame skunde minimų aplinkybių pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje ir nebuvo konstatuotos. Visų pirma, nebuvo nustatyta M. T. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, jog byloje yra duomenų, kad kaltinamasis veikos padarymo metu galėjo būti neblaivus, tačiau jis pats šią aplinkybę neigia. Girtumas byloje nebuvo nustatytas, be to, atsakomybę sunkinančiai aplinkybei pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą pripažinti būtina nustatyti ne tik girtumo faktą, bet ir tai, jog būtent girtumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė.

12.11. Antra, apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl neteisingai nustatyto ankstesnio M. T. fizinio smurto vartojimo prieš nukentėjusiąją. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos bylą nagrinėjo ir nuosprendį priėmė būtent dėl nusikalstamos veikos, įvykdytos 2022 m. birželio 4 d., o ne dėl kokių nors kitų (ankstesnių) nusikalstamų veikų. Be to, kitomis nusikalstamomis veikomis M. T. ir nebuvo kaltintas. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas tik pažymėjo, jog nukentėjusioji nurodė aplinkybes, kad konfliktų su kaltinamuoju yra turėjusi ir anksčiau, yra buvę apie 20 smurto atvejų, tačiau dėl jų niekur nesikreipė. Tokias aplinkybes, kad buvo smurtauta ir anksčiau, patvirtino nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) V. V., kuri apie tai sužinojo iš pačios nukentėjusiosios, ir liudytojas M. V., todėl pirmosios instancijos teismas svarstė, kad (duomenys neskelbtini) išvados 1.1 punkte nurodyti anksčiau padaryti sužalojimai galėjo būti padaryti ir kitu nei kaltinime nurodytu laiku bei aplinkybėmis. Vis dėlto, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas visas abejones vertino M. T. naudai ir aptariamų sužalojimų padarymą pašalino iš kaltinimo. Taigi vien tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje užsiminė apie ankstesnius smurto atvejus prieš nukentėjusiąją L. V., nedaro nuosprendžio neteisėtu ir nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinį pažeidimą. Tuo labiau, jog ši pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, nei sprendžiant dėl M. T. kaltės, nei paskiriant bausmę, neturėjo reikšmės, t. y. buvo vertintos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su 2022 m. birželio 4 d. M. T. padaryta nusikalstama veika, o ne ankstesniais jo galbūt nusikalstamais veiksmais.

12.12. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliaciniame skunde yra minima jau ilgą laiką tarp nukentėjusiosios L. V. ir nuteistojo M. T. tvyranti konfliktinė situacija, tačiau ši aplinkybė niekaip negali pateisinti fizinio smurto vartojimo. Be to, nors nukentėjusioji įvykio metu paleido į M. T. peleninę, tačiau šiuos veiksmus ji atliko jau po prieš ją pavartoto fizinio smurto, todėl jie negali būti laikomi provokuojančiu elgesiu, greičiau tai nukentėjusiosios L. V. gynybinis atsakas į fizinį smurtą ir padarytus sužalojimus.

13. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nors nuteistasis M. T. viso proceso metu savo kaltę neigia, tačiau apeliaciniame skunde dėsto labai prieštaringus prašymus – tiek jį išteisinti, tiek atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, tokiu būdu tarsi pripažindamas savo kaltę ir padarytą nusikaltimą. Šią išvadą patvirtina ir tokie apeliacinio skundo teiginiai kaip „nors M. T. veiksmai formaliai atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 140 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius <...>“. Papildomai pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nebūtina nustatyti, jog nukentėjusioji L. V. dėl suduotų smūgių būtų objektyviai išreiškusi patirtą skausmą, kadangi M. T. buvo kaltintas ir nuteistas ne už fizinio skausmo sukėlimą, o už nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors abi šios nusikalstamos veikos yra numatytas vienoje normoje, t. y. BK 140 straipsnio 1 dalyje, tačiau šie veiksmai – fizinio skausmo sukėlimas, nežymus sužalojimas, trumpas susargdinimas – yra alternatyvūs, užtenka bent vieno iš jų realizavimo, kad asmenį būtų galima traukti baudžiamojon atsakomybėn. Tai nereiškia, kad nagrinėjamu atveju L. V. nepatyrė fizinio skausmo, tačiau jo įrodinėti nebereikia, kadangi yra objektyviais duomenis nustatytas ir užfiksuotas nežymus sveikatos sutrikdymas.

14. Pabrėžtina, jog aplinkybes, kurios yra reikšmingos dėl L. V. pripažinimo nuteistojo M. T. šeimos nariu – (duomenys neskelbtini) –, jau išsamiai buvo aptaręs pirmosios instancijos teismas, todėl jos šioje nutartyje nebekartojamos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl M. T. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Skundžiamame teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, susijusių su M. T. inkriminuota nusikalstama veika, nekelia abejonių jų tikrumu ir tikslumu. Apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais M. T. kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis surinktų, teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, darytina išvada, jog šioje byloje įrodyta, kad M. T. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis)

15. Teismas pažymi, jog BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta nežymi žala. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017). Pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia klausimą, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinė nutartis Nr. 2K-364/2013).

16. Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju mažareikšme prašoma pripažinta nusikalstamą veiką, kurios objektas yra itin išskirtinis ir reikalaujantis ypatingo dėmesio bei apsaugos – žmogaus sveikata ir fizinis neliečiamumas. Atkreiptinas dėmesys, kad pati norma, įtvirtinta BK 140 straipsnio 2 dalyje, suponuoja, jog šiuo nusikaltimu nėra sukeliamos tokios sunkios ir sveikatai pavojingos bei ilgalaikės pasekmės, kokios įprastai atsiranda, padariusi nesunkų ar sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl to, esant nežymiam sveikatos sutrikdymui, baudžiamasis įstatymas ir numato švelnesnę baudžiamąją atsakomybę, tačiau tai nesudaro pagrindo šio nusikaltimo vertinti kaip mažareikšmio. Įprastai fizinis smurtas, kuriuo padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas ar sukeliamas fizinis skausmas, trunka trumpai, tačiau nereiškia, kad jis yra nepavojingas ar gali būti vertinamas kaip nenusikalstamas. Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015, 2K-231-976/2017).

17. Fizinio skausmo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo sukėlimas, mušant žmogų ar kitaip prieš jį smurtaujant, yra minimalūs nusikaltimo padariniai, dėl kurių kyla baudžiamoji atsakomybė, tačiau tokiais veiksmais pažeidžiama Konstitucijos saugoma ir ginama vertybė – žmogaus asmens neliečiamumas. Neteisėto smurto pavartojimas nukentėjusiajam padaro ne tik fizinę žalą, bet ir žemina žmogaus orumą, ką draudžia Konstitucija (21 straipsnio 3 dalis). Taigi fizinio smurto pavartojimas, sukėlęs kad ir minimalius nusikalstamus padarinius, mažareikšmiu nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik itin retais, išimtiniais atvejais, kai yra ypatingų aplinkybių, be kita ko, tuomet, kai smurtinius kaltininko veiksmus sukelia provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Nagrinėjamoje byloje kokių nors ypatingų aplinkybių, mažinančių nuteistojo M. T. veiksmų pavojingumą, nenustatyta. Nors tarp L. V. ir M. T., kaip buvusių (duomenys neskelbtini), konfliktas yra užsitęsęs, tai nesudaro pagrindo pateisinti fizinio smurto vartojimą, kadangi, siekiant įrodyti, jog M. T. veiksmai buvo mažareikšmiai, turėtų būti įvertinta, ar nagrinėjamu atveju fizinio smurto vartojimo neiššaukė pati nukentėjusioji L. V., t. y. ar jos veiksmai prieš M. T. pavartojant fizinį smurtą nebuvo provokuojantys. Šios aplinkybės jau buvo aptartos ir konstatuota, kad nukentėjusioji konflikto neinicijavo, tai pats nuteistasis M. T. elgėsi iššaukiančiai ir provokuojančiai, parsivesdamas į namus, kuriuose (duomenys neskelbtini) L. V., savo naują (duomenys neskelbtini).

18. Teisėjų kolegija visiškai nepritaria apeliaciniame skunde padarytai išvadai, kad nuteistojo M. T. veiksmai nėra pasiekę tokio pavojingumo laipsnio, jog, vertinant juos pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų nepagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas. Apygardos teismas konstatuoja, jog iš surinktų ir baudžiamosios bylos medžiagoje užfiksuotų duomenų matyti, kad nėra pagrindo atleisti nuteistąjį M. T. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

Dėl nuteistajam M. T. paskirtos bausmės teisingumo ir pagrįstumo

19. Apeliaciniame skunde yra išdėstyti prašymai nuteistajam M. T. paskirti švelnesnes bausmes, t. y. nesusijusias su laisvės atėmimu. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016). Skirdamas nuteistajam bausmes, pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 41 ir 54 straipsniuose numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir taisyklėmis, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstamomis veikomis padarytą žalą.

20. Nuteistasis M. T. padarė tris tyčines nusikalstamas veikas, kurių dvi priskiriamos nesunkiems nusikaltimams, o viena – baudžiamiesiems nusižengimams. Jis anksčiau teistas 3 kartus, vėl padarė analogišką nusikalstamą veiką (BK 281¹ straipsnio 1 dalis), 2023 m. kovo 9 d. buvo paleistas lygtinai (t. 2, b. l. 101–107). Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2022 m. kovo 18 d. nuosprendžiu M. T. buvo paskirtas 6 mėnesių terminuotas laisvės atėmimas, bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidedant, tačiau Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. spalio 4 d. nutartimi bausmės vykdymas panaikintas ir M. T. pasiųsti atlikti realaus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teistumą turinčiais yra laikomi asmenys, kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas, – laikotarpiu, kuriam buvo atidėtas bausmės vykdymas. Taigi matyti, kad M. T. naujas nusikalstamas veikas padarė, būdamas teistas, t. y. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. BK 27 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, jog nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė vienos M. T. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikalstamas veikas padarė, būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Kadangi teisėjų kolegija bylą nagrinėja apeliacinio skundo ribose ir negali nuteistojo padėties sunkinti, ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė M. T. apeliacinės instancijos teisme nenustatoma ir jam paskirta bausmė negriežtinama, tačiau tai sudaro pagrindą tvirtinti, kad nesama pagrindo dar labiau švelninti M. T. paskirtas bausmes.

21. Be to, M. T. yra baustas administracine tvarka, duomenų apie sumokėtas baudas byloje nėra (t. 2, b. l. 96–100). Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas jau pasisakė dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, jokių naujų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti procesinio sprendimo priėmimą ir būtų nežinomos pirmosios instancijos teismui, apeliantas ir jo gynėja nenurodė. Papildomai pažymėtina, kad kaltininko nubaudimas negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus. Kiekvienas nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Bausmė ar kaltininkui taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės neišvengiamai siejamos su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas. Pažeisdamas įstatymuose nustatytus draudimus, asmuo prisiima savo neteisėtų veiksmų riziką ir už savo bei savo artimųjų gyvenime dėl to kilusias neigiamas pasekmes yra atsakingas tik pats. Nagrinėjamu atveju už dvi nusikalstamas veikas nors M. T. ir buvo paskirtos pačios griežčiausios – laisvės atėmimo – bausmės, o už vieną nusikalstamą veiką paskirtas areštas, tačiau visų paskirtų bausmių dydžiai buvo nustatyti mažesni už sankcijose įtvirtintus vidurkius (bausmių vidurkiai: pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį – 3+12 (1 metai – 12 mėnesių)/2=7 mėnesiai 15 dienų; pagal BK 243 straipsnį – 10+45/2=28 arešto paros; pagal 140 straipsnio 2 dalį – 3+24 (2 metai – 24 mėnesiai)/2=1 metai 1 mėnuo 15 dienų).

22. Anksčiau aptartos aplinkybės rodo, kad nuteistasis iš ankstesnių teistumų išvadų nedaro, savo elgesiu demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymuose numatytų draudimų ir įpareigojimų. Padarytų nusikalstamų veikų ir nuteistojo M. T. asmenybės pavojingumas sudaro prielaidas išvadai, kad socialinio statuso ir vertingumo grąžinimas ugdymo priemonėmis nuteistajam, kuris yra praradęs aplinkos socialinį pasitikėjimą, negalimas be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. M. T. pataisos procesas be laisvės suvaržymo nebūtų itin efektyvus, nes jis turi įdėti pakankamai daug pastangų tam, kad pakeistų savo mąstymą, elgesį ir gyvenimo stilių. Tos aplinkybės, kad asmuo pradėjo dirbti ir charakterizuojamas teigiamai (t. 3, b. l. 68–70), lankė (duomenys neskelbtini) konsultacijas (t. 3, b. l. 80) ir dalyvavo (duomenys neskelbtini) programoje (t. 3, b. l. 82), nėra išimtinės, kurios sudarytų pagrindą dar labiau švelninti ir taip paskirtas savo dydžiu švelnias laisvės atėmimo bausmes.

23. Papildomai pažymėtina, kad teisėjų kolegija visiškai nesutinka su apeliacinio skundu argumentu, jog, paskiriant bausmes už nusikalstamas veikas, numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje ir 243 straipsnyje, buvo pažeistas non bis in idem principas. Šia nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas. Draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas EŽTT ir Lietuvos teismų praktikoje apibrėžtas imperatyvu, įtvirtinančiu, kad, priėmus galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje, negalima kartoti baudžiamojo ar pagal pažeidimo, galimos bausmės bei griežtumo laipsnio pobūdį tapataus proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų. Nagrinėjamu atveju pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį M. T. buvo nuteistas už tai, kad vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus, kai nustatytas didesnis negu 1,5 promilių neblaivumas, o pagal BK 243 straipsnį buvo nuteistas už tai, kad vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones. Nors šias abi nusikalstamas veikas asmuo padarė tais pačiais neteisėtais veiksmais, todėl bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, tačiau tai nereiškia, kad M. T. buvo nubaustas du kartus už tą pačią nusikalstamą veiką, t. y. vienais neteisėtais veiksmais buvo padarytos dvi nusikalstamos veikos, todėl bausmės pagrįstai už jas buvo paskirtos atskirai.

24. Byloje nesama ir duomenų, kad niekas kitas, išskyrus patį nuteistąjį M. T., negalėtų pasirūpinti ir padėti buityje (duomenys neskelbtini) nuteistojo (duomenys neskelbtini) D. A. (t. 3, b. l. 67). Aplinkybės, kad asmuo gailisi dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, žada jų nebekartoti, nori padėti savo artimiesiems, yra labai sveikintinos, tačiau jos atspindi tik asmens planus ir siekius, kurie nėra vertintini kaip objektyvūs ir sudarantys pagrindą švelninti asmeniui paskirtą bausmę už jo padarytas nusikalstamas veikas. Teismui švelninant bausmę, turi egzistuoti objektyvus pagrindas, kuris leistų realiai įvertinti jau įvykusį pokytį ir padaryti išvadą, kad asmens pavojingumas yra sumažėjęs. Įvertinus visas anksčiau paminėtas reikšmingas aplinkybes, darytina išvada, jog paskirtos bausmės sušvelninimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo M. T. veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ir kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai. Taigi, siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo nuteistojo elgesio ir siekiant užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, tik realus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atitiks bausmės tikslus ir įgyvendins teisingumo principą. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, konstatuoja, kad šios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek įstatymo taikymo galimybes, tiek visas bylos aplinkybes. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus, tiek su padarytomis nusikalstamomis veikomis, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad M. T. paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį, todėl nesama pagrindo ją švelninti.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai L. V.

25. Nukentėjusioji L. V. byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 8 000 Eur žalos atlyginimo iš nuteistojo M. T. (t. 1, b. l. 81). Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir nukentėjusiajai L. V. iš nuteistojo M. T. priteisė 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

25.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė), ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje yra numatyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas nustato neturtinės žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą – dvasinius išgyvenimus, darbingumo sumažėjimą ar netekimą, apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius. Nors teismai stengiasi atsižvelgti į sumas, paprastai kitų teismų priteisiamas tos kategorijos bylose, tačiau visada svarbu kiekvieną atvejį individualizuoti, nes skirtingi asmenys net analogiškose situacijose reaguoja ir išgyvena skirtingai, be to, dažnai net analogiški sužalojimai sukelia visiškai skirtingus padarinius bei liekamuosius reiškinius, todėl kalbėti apie precedento taikymą itin sudėtinga.

25.2. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, būtina įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, t. y. išsiaiškinti, į kokią asmeninę neturtinę / turtinę vertybę buvo pasikėsinta, kokia jos vieta ir reikšmė sociume vyraujančioje bei paties individo pripažįstamoje vertybių sistemoje, bei vadovautis principu, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Asmens gyvybė, sveikata, fizinis, seksualinis bei dvasinis neliečiamumas yra absoliučios prigimtinės neturtinės vertybės, kurių pažeidimu sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai paprastai būna ypač stiprūs bei skausmingi, tai sudaro pagrindą priteisti nukentėjusiajam didesnę piniginę kompensaciją negu kitų – santykinių – vertybių pažeidimo atvejais.

25.3. Teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra gana įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Šiuo atveju vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikalstamos veikos pasekmės, kurios turi būti vertinamos, atsižvelgiant į nukentėjusiojo patirtų moralinių praradimų dydį ir jų neigiamą įtaką. Apygardos teismo vertinimu, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju nukentėjusioji L. V., be patirto fizinio skausmo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo bei nuteistojo smurtinių veiksmų patyrė pažeminimą ir dvasinį sukrėtimą, kitus nepatogumus, susijusius su bylos nagrinėjimu. Dar vienas iš neturtinės žalos atlyginimo dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. Jeigu ji pasireiškia didžiausio pavojaus visuomenei forma – darant tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš asmenį, tokia kaltės forma sudaro prielaidas neturtinės žalos atlyginimo dydį nustatyti didesnį.

25.4. Nustatydamas L. V. priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, jog byloje nustatyta, kad tyčiniais M. T. veiksmais nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas – konflikto metu, rankomis paėmęs už kaklo, smaugė savo (duomenys neskelbtini) L. V., suėmęs ją už plaukų, trenkė jos galvą į grindis, prispaudė prie grindų, kumščiu sudavė smūgius jai į nugarą, spardė į įvairias kūno vietas, tampė už rankų, padarydamas odos nubrozdinimus dešinės ausies kaušelyje, poodines kraujosruvas dešiniame ir kairiame žastuose, kairės alkūnės sąnario srityje, kairėje šlaunyje, kairio kelio sąnario srityje. Nukentėjusioji paaiškino, kad 2002 m. birželio 4 d. jokių nusiskundimų sveikata neturėjo, o dabar skauda nugarą, iki įvykio jokių vaistų nevartojo, o po įvykio turėjo jų pirkti (duomenys neskelbtini), kreipėsi į (duomenys neskelbtini) pagalbos, nugara buvo mėlyna, negalėjo atsigerti vandens, nes viskas strigo gerklėje, jautėsi palikta likimo valioje, į medikus po sužalojimo nesikreipė, nors blogai jautėsi, nedarbingumo neėmė ir ėjo į darbą. M. T. nukentėjusiosios neatsiprašė, jokio gailesčio ir nuoširdumo nerodė nei iš karto po įvykio, nei viso proceso metu.

25.5. Nustatydamas nukentėjusiajai L. V. priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas įvertintino ir tai, kad ilgalaikių liekamųjų reiškinių dėl patirto nežymaus sveikatos sutrikdymo L. V. nepatyrė, į ligoninę ji nebuvo paguldyta, gydėsi ambulatoriškai, žaizdos sugijo. Teismas taip pat siekė išlaikyti pusiausvyrą tarp nukentėjusiosios L. V. ir nuteistojo M. T. teisėtų interesų, todėl civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino tik iš dalies. Visos aptartos aplinkybės atskleidžia, jog apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo iš nuteistojo priteisto neturtinės žalos atlyginimo, yra absoliučiai nepagrįsti ir neteisingi. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas ne tik motyvavo, kodėl priteisia iš nuteistojo nustatyto dydžio žalos atlyginimą L. V., bet taip pat detaliai įvertino kiekvieną reikšmingą aplinkybę ir argumentavo, kokią įtaką jos turi priteisiamam žalos atlyginimo dydžiui.

25.6. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgia į šios kategorijos bylose teismų formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos dydžio. Neturtinės žalos dydis už nežymų sveikatos sutrikdymą tiesiogiai nukentėjusiems asmenims priteisiamas nuo kelių šimtų eurų iki 2 500 Eur: 1) kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-256-648/2022 – 600 Eur (trenkė vieną kartą delnu į veidą ir padarė poodinę kraujosruvą nosies nugarėlėje); 2) kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-48-495/2021 – 1 000 Eur (suėmęs rankomis nukentėjusiajai už abiejų dilbių, ją tampė, suėmęs už sprando lenkė jos galvą žemyn, taip padarė poodines kraujosruvas dešiniajame dilbyje, odos nubrozdinimus abiejuose dilbiuose ir sukėlė fizinį skausmą); 3) kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-628/2020 – 1 000 Eur (kumščiu sudavė į veidą ir padarė kraujosruvą dešinės akies vokuose); 4) Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-32-634/2023 – 750 Eur (4 kartus kumščiu sudavė į pilvą ir padarė 4 kraujosruvas); 5) Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-206-926/2022 – solidariai 2 500 Eur (bendrai veikdamos tyčia rankomis stūmus ir pargriovus nukentėjusiąją ant žemės, po to pastarajai gulint ne mažiau kaip 4 kartus įspyrė į veidą ir kitas kūno vietas, padarydamos odos nubrozdinimus abiejose blauzdose, poodinę kraujosruvą kairėje blauzdoje, nosies sumušimą); 6) Kauno apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-457-813/2022 – 1 000 Eur (kietais bukais daiktais asmenys, kurių atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskiras bylas, bendrais veiksmais sudavė smūgį į veido kairę pusę, po ko nukentėjusiajam dengiantis galvą, pataikė smūgius į abi rankas bei sprandą, sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį į dešinį šoną, nuteistasis sudavė į kairės kojos šlaunį ir kairės kojos pirštą, taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam kraujosruvą odoje ir poodyje kairės akies vokuose, kraujosruvą kairės akies obuolio junginėje, paviršines muštines žaizdas dešiniajame klube ir kairėje šlaunyje); 7) Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-106-919/2022 – 1 500 Eur (stovint laiptų aikštelėje, tyčia vieną kartą ranka pastūmė į petį, dėl ko nukentėjusysis nukrito ant laiptų pakopų, taip padarė jam poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu dešinio žasto srityje, dešinės čiurnos raiščių patempimą); 8) Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-216-919/2021 – solidariai 2 000 Eur (veikdami bendrininkų grupe, kilus žodiniam konfliktui, tyčia sudavė ne mažiau kaip 13 smūgių rankomis ir kojomis nukentėjusiajam į veidą ir kitas kūno vietas, padarydami jam poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, kairės ausies kaušelyje, smilkinyje, užausyje, kairiajame smilkinyje, kaktoje, pakaušyje, kairės akies viršutiniame voke, kaktos dešinėje pusėje, kairiajame šone, kojos nykštyje, padarydami pogleivinę kraujosruvą apatinėje lūpoje, odos nubrozdinimus dešinės akies vokų vidiniame kampe – nosyje, nosies dešiniajame sparnelyje ir viršutinėje lūpoje su kraujosruva); 9) Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-146-557/2020 – 1 500 Eur (rankomis ir kojomis sudavė nenustatytą skaičių smūgių į galvą, taip padarydamas galvos sumušimą ir lengvo laipsnio smegenų sukrėtimą); ir kt.

25.7. Papildomai pažymėtina, jog, siekiant priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį, kuris atitiktų esamą ekonominę situaciją, derėtų vadovautis pastarųjų metų teismų praktika, tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodyti teismų praktikos pavyzdžiai yra daugiau nei penkerių metų senumo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus ir jų pobūdį, tokio pobūdžio bylose formuojamą teismų praktiką dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, nuteistojo turtinę padėtį, atsižvelgdamas į proporcingumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog iš nuteistojo M. T. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei L. V. priteistas 800 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra visiškai pagrįstas. Teismo vertinimu, ši suma užtikrins protingą balansą tarp kompensacijos už nukentėjusiosios patirtą fizinį skausmą, nežymų sveikatos sutrikdymą bei dvasinius išgyvenimus ir žalą padariusio asmens interesų. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio paliekama galioti nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. T. gynėjos (duomenys neskelbtini) B. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.