Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almos Urbanavičienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Alnora“, atstovaujamos nemokumo administratorės Onos Paulauskienės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Alnora“, atstovaujamos nemokumo administratorės Onos Paulauskienės, ieškinį atsakovams L. Č. ir V. Č. dėl paskolų sandorių pripažinimo nesudarytais, įskaitymo sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir netesybų priteisimo, tretieji asmenys – D. G. ir V. R.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

24.4. Trečias asmuo sutinka su apeliacinio skundo motyvais dėl pirmosios instancijos teismo atlikto netinkamo atsakovų pateikto 2007 m. gruodžio 12 d. susitarimo dėl reikalavimo teisės perleidimo teisinio vertinimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo dalis, kuriuo netenkintas ieškovės BUAB „Alnora“ ieškinys, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų CPK 320 straipsnis. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl byloje nustatytų aplinkybių

26. Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi, sudaryta 2007 m. gruodžio 12 d., atsakovas V. Č. ir jo sutuoktinė jiems nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą pardavė trečiajam asmeniui D. G. už 300 000 Lt. Žemės sklypas svetimo turto hipoteka buvo įkeistas AB ,,DnB Nord“ bankui, užtikrinant UAB „Alnora“ prievolių pagal 2006 m. gegužės 15 d. Kredito linijos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdymą. V. Č. ir jo sutuoktinė gautą 300 000 Lt sumą pervedė į AB ,,DnB Nord“ banko sąskaitą, padengiant UAB „Alnora“ įsiskolinimą bankui.

27. Reikalavimo perleidimo sutartimi, sudaryta 2007 m. gruodžio 12 d., V. Č. ir jo sutuoktinė perleido L. Č. reikalavimo teisę į 225 282,52 Lt dydžio UAB „Alnora“ skolą, kuri atsirado V. Č. su sutuoktine pardavus jiems nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir padengus UAB „Alnora“ skolą bankui (sutarties 1.1 punktas). Šalys taip pat susitarė, kad perleidžiama reikalavimo teisė po to, kai žemės sklypo pirkėjas atsiskaitys už žemės sklypą, bus apskaityta kaip L. Č. paskola UAB „Alnorai“, todėl V. Č. ir jo sutuoktinė pateiks UAB „Alnora“ prašymą dėl perleidžiamos reikalavimo teisės užskaitymo kaip L. Č. paskolos UAB „Alnorai“ (sutarties 1.3 punktas).

28. Trišaliame užskaitos akte, sudarytame 2009 m. gruodžio 31 d., nurodyta, kad V. R. skolingas UAB „Alnorai“ 109 012,01 Lt; UAB „Alnora“ L. Č. skolinga 225 282,52 Lt; UAB „Alnora“ sutinka, kad V. R. 109 012,01 Lt sumą sumokėtų tiesiogiai L. Č., ir ši suma būtų laikoma kaip UAB „Alnora“ skolos dalies L. Č. grąžinimas; po šių atsiskaitymų V. R. lieka neskolingas UAB „Alnora“, o UAB „Alnora“ lieka skolinga L. Č. tik 116 270,51 Lt. Šiame dokumente yra UAB „Alnora“ antspaudas, L. Č. ir V. R. parašai.

29. Nurodyme užskaityti, sudarytame 2009 m. gruodžio 31 d., nurodyta, kad 2009 metais pagal pareiškimus „Dėl apmokėjimo už statybos rangos darbus pagal 2008 m. gruodžio 29 d. Statybos rangos sutartį“ D. G. už atliktus statybos rangos darbus UAB „Alnora“ direktoriui L. Č. sumokėjo 98 000 Lt; UAB „Alnora“ skolinga L. Č. 116 270,51 Lt pagal 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutartį; UAB „Alnora“ sutinka, kad 98 000 Lt suma būtų laikoma kaip UAB „Alnora“ paskolos dalies L. Č. grąžinimas; po šio užskaitymo UAB „Alnora“ lieka skolinga L. Č. tik 18 270,51 Lt. Šis dokumentas pasirašytas UAB „Alnora“ direktoriaus L. Č. ir fizinio asmens L. Č.

Dėl kitoje civilinėje byloje priimto teismo sprendimo prejudicinės galios vertinimo

30. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-389-687/2018 nustatytų aplinkybių prejudicinės reikšmės. Apeliantės nuomone, minėtoje byloje ir nagrinėjamoje byloje sutapo įrodinėtinos aplinkybės, todėl turėtų būti taikoma nustatytų faktų prejudicija šioje byloje. Atsakovai nesutinka su šiuo apeliantės argumentu, nes skiriasi ankstesnės ir šios bylų faktinis ir teisinis pagrindai – ankstesnėje byloje buvo sprendžiamas ieškovės reikalavimas iš atsakovo V. Č. priteisti be pagrindo įgytas lėšas, šioje – ginčijami įskaitymo sandoriai.

31. CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtinta taisyklė, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Šia taisykle siekiama proceso ekonomiškumo, kad nebūtų pakartotinai tiriama tai, kas jau yra patikimai ir privalomai nustatyta teismo sprendimu. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra pasisakęs, kad draudimas pakartotinai įrodinėti teismo jau nustatytas aplinkybes yra teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį dalis, aiškinama atsižvelgiant į teisėtumo ir teisinio tikrumo principus ir apima reikalavimą, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (EŽTT 2006 m. sausio 12 d. sprendimas Kehaya ir kiti prieš Bulgariją, peticijos Nr. 47797/99, 68698/01, 61 punktas).

32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CPK 182 straipsnio 2 dalies taikymas siejamas su tokiais reikalavimais: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017, 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-466-403/2018, 27 punktas).

33. Kaip minėta, viena iš sąlygų, kuriai esant yra pagrindas konstatuoti prejudicinį faktą, yra teismo nustatymas, kad aplinkybė, dėl kurios prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalyku ar jo dalimi anksčiau išnagrinėtoje byloje. Vien tai, kad išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę pasisakyta, bet ji nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalyku ar jo dalimi, nėra pakankamas pagrindas teigti, jog pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą yra šios aplinkybės nustatymo prejudicija. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017, 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-695/2019, 38–40 punktai).

34. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu bankrutavusios įmonės nemokumo administratorė prašė pripažinti nesudarytomis dvi atsakovų ir UAB „Alnora“ 2008 m. sausio 4 d. pasirašytas paskolos sutartis ir, atsižvelgus į tai, kad atsakovai, neperdavę UAB „Alnora“ paskolos sutartyse įvardytų sumų, neturėjo teisės reikalauti šių pinigų grąžinimo, pripažinti negaliojančiais 2009 m. gruodžio 31 d. sudarytus atsiskaitymo sandorius, pagal kuriuos atsakovas L. Č. iš UAB „Alnora“ debitorių gavo iš viso 59 954,82 Eur, kurie turėjo būti sumokėti UAB „Alnora“, ir, taikant restituciją, grąžinti nurodytas lėšas BUAB „Alnora“.

35. Tuo tarpu ankstesnėje byloje ieškovė reikalavo iš atsakovo V. Č. be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo, motyvuodama tuo, kad 2007 m. gegužės 10 d. iš AB ,,DnB Nord“ banke esančios UAB „Alnora“ sąskaitos buvo atliktas 12 992,28 Eur (44 859,74 Lt) banko pavedimas į atsakovo banko sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodant „paskolos grąžinimas“, nesant įrodymų, kad ieškovė buvo skolinga atsakovui. Atsakovas V. Č. įrodinėjo, kad, kai 2008 m. sausio 4 d. kartu su sutuoktine pardavė jiems priklausantį žemės sklypą, įkeistą bankui užtikrinant UAB „Alnora“ paimto kredito grąžinimą ir pervedė 86 886 Eur (300 000 Lt) į AB ,,DnB Nord“ banko sąskaitą, padengiant UAB „Alnora“ skolą bankui, kartu atlikus užskaitymą buvo grąžinta ir jo 12 992,28 Eur skola, dėl kurios grąžinimo ieškovė reiškė reikalavimą. Taigi, ankstesnėje byloje teismai pasisakė dėl vieno iš atsakovų šioje byloje (V. Č.) prievolės įvykdymo AB ,,DnB Nord“ bankui už UAB „Alnora“ ir iš šios prievolės kilusio regresinio reikalavimo UAB „Alnora“ teisinės reikšmės. Teismai nepripažino atsakovo įrodinėjamo įskaitymo fakto, kad įvyko UAB „Alnora“ ir V. Č. prievolių įskaitymas ir sprendė, jog už sklypą sumokėtais pinigais nebuvo padengta atsakovo skola įmonei, susidariusi 2007 m. gegužės 10 d. pervedus 12 992,28 Eur (44 859,74 Lt) sumą.

36. Teismai sprendė, kad atsakovas V. Č., įvykdęs UAB „Alnora“ prievolę AB ,,DnB Nord“ bankui, įgijo regreso tvarka reikalavimą į įmonę (CK 6.112 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau lėšų pervedimas savaime nepatvirtino anksčiau atsiradusios atsakovo skolos ieškovei priešpriešinio įskaitymo. Teismai V. Č. ir jo sutuoktinės 2007 m. gruodžio 12 d. prašymą UAB „Alnora“ įskaityti V. Č. pervestas lėšas vertino kaip nepakankamą įskaitymo faktui patvirtinti, nes nepateikta pirminių apskaitos dokumentų.

37. Sutiktina su ieškove, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytoje byloje ir šioje byloje yra panašių nagrinėtinų aplinkybių, be to, šioje byloje taip pat dalyvauja ieškovė BUAB „Alnora“, atsakovas V. Č. ir trečias asmuo D. G. bei iš dalies panašus bylos nagrinėjimo dalykas, nes vertinami prievolių įvykdymo už ieškovę ir įskaitymo sandoriai. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje pasisakoma dėl naujų aplinkybių (kitu pagrindu atsiradusio atsakovo V. Č. regresinio reikalavimo ieškovei, naujo atsakovo L. Č. įgyto reikalavimo iš V. Č., kita) taigi nėra pagrindo išvadai, kad ankstesnėje byloje buvo nustatyti prejudiciniai faktai šiai bylai.

38. Papildomai pažymėtina, kad taip pat būtų nepagrįsta ieškovės nurodyta byla remtis kaip precedentu šioje byloje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016, 15 punktas). Kadangi iš esmės skiriasi ieškovės nurodytos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės, ankstesnė byla negali būti taikoma kaip precedentas šios bylos atžvilgiu.

39. Iš aptartų aplinkybių spręstina, kad šioje byloje nagrinėjamos naujos faktinės aplinkybės iš dalies kitu teisiniu pagrindu, todėl nėra pagrindo teigti, kad ankstesnėje byloje buvo nustatyti prejudiciniai faktai šiai bylai ar ankstesne byla galima remtis kaip precedentu šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė ankstesnėje byloje nustatyto fakto, kad įskaitymas tarp UAB „Alnora“ ir V. Č. neįvyko, prejudiciniu, vertindamas, ar neįvyko įskaitymas tarp UAB „Alnora“ ir L. Č.

Dėl ginčo esmės

40. Apeliantė siekia pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento ieškovės vadovo atsakovo L. Č. ir V. R. 2009 m. gruodžio 31 d. sudarytą Trišalį užskaitos aktą ir ieškovės vadovo atsakovo L. Č. 2009 m. gruodžio 31 d. Nurodymą užskaityti kaip prieštaraujančius UAB „Alnora“ veiklos tikslams (CK 1.82 straipsnis), pažymi, kad turi būti taikoma atsakovų nesąžiningumo prezumpcija pagal CK 6.67 straipsį, papildomai nurodo, kad šie sandoriai yra niekiniai, nes prieštarauja imperatyvams, kadangi Trišalio susitarimo dalyku buvo neegzistuojantis reikalavimas iš atsakovo pusės (remiasi CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalis, 6.875 straipsnio 3 dalis).

41. CK 1.82 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl juridinis asmuo turi įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai (CK 2.74, 2.83–2.85 straipsniai).

42. Kasacinio teismo jurisprudencijoje įtvirtinta, kad, siekiant nuginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui (sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją ar prieštarauja juridinio asmens tikslams), būtina nustatyti šių teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatus juridinis asmuo; antra, turi būti nustatytas valdymo organo kompetencijos pažeidimas ar (ir) prieštaravimas juridinio asmens tikslams; trečia, turi būti įrodytas privataus juridinio asmens kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-611/2016, 34 punktas).

43. Šiuo atveju ginčo sandorius sudarė privatus juridinis asmuo, taigi tam, kad sandoris būtų nuginčytas CK 1.82 straipsnio pagrindu, turi būti nustatytas valdymo organo kompetencijos pažeidimas ar (ir) prieštaravimas juridinio asmens tikslams.

44. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra įrodymų, kad valdymo organo kompetencija buvo pažeista, nes ginčo sandorius sudarė bendrovės vadovas, kuris atstovavo bendrovę įstatyminiu pagrindu ir galėjo sudaryti visus bendrovės teisnumui priskirtus sandorius.

45. Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu tuo pagrindu, kad jis prieštarauja juridinio asmens tikslams, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad sandorio prieštaravimas juridinio asmens veiklos tikslams sudaro pagrindą jį pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį tik tada, kai sandoris yra akivaizdžiai žalingas jį sudariusiam juridiniam asmeniui, o kita sandorio šalis žino arba turi žinoti (pasidomėti) to juridinio asmens turtine padėtimi, bendra padėtimi rinkoje ir jos siūlomų paslaugų kainomis, taip pat aplinkybėmis, dėl kurių paslaugos pagal sandorį yra už didesnę negu rinkos kainą, o sudaromas sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas juridiniam asmeniui ir juo galimai siekiama kitų nei sandoryje nurodytų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-198-684/2016 33 punktas).

46. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Trišaliame užskaitos akte susitarta, kad V. R. skolingas UAB „Alnorai“ 109 012,01 Lt; UAB „Alnora“ L. Č. skolinga 225 282,52 Lt; UAB „Alnora“ sutinka, kad V. R. 109 012,01 Lt sumą sumokėtų tiesiogiai L. Č., ir ši suma būtų laikoma kaip UAB „Alnora“ skolos dalies L. Č. grąžinimas; po šių atsiskaitymų V. R. lieka neskolingas UAB „Alnora“, o UAB „Alnora“ lieka skolinga L. Č. tik 116 270,51 Lt. Nurodyme užskaityti nurodyta, kad 2009 m. pagal pareiškimus „Dėl apmokėjimo už statybos rangos darbus pagal 2008 m. gruodžio 29 d. Statybos rangos sutartį“ D. G. už atliktus statybos rangos darbus UAB „Alnora“ direktoriui L. Č. sumokėjo 98 000 Lt; UAB „Alnora“ skolinga L. Č. 116 270,51 Lt pagal 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutartį; UAB „Alnora“ sutinka, kad 98 000 Lt suma būtų laikoma kaip UAB „Alnora“ paskolos dalies L. Č. grąžinimas; po šio užskaitymo UAB „Alnora“ lieka skolinga L. Č. tik 18 270,51 Lt. Šis dokumentas pasirašytas UAB „Alnora“ direktoriaus L. Č. ir fizinio asmens L. Č.

47. Apeliantė skunde kvestionuoja L. Č. 2009 m. gruodžio 31 d. vienašalį Nurodymą užskaityti ir 2009 m. gruodžio 31 d. ieškovės, L. Č. ir V. R. Trišalio užskaitos aktą kaip prieštaraujantį jos veiklos tikslams tik tuo pagrindu, kad atsakovas L. Č. neturėjo reikalavimo teisės į UAB „Alnora“ 225 282,52 Lt. Jos teigimu, šiais sandoriais L. Č. neatlygintinai įgijo pinigines lėšas.

48. Nors apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino 2007 m. gruodžio 12 d. reikalavimo perleidimo sandorio teisinę reikšmę, kadangi nei V. Č., nei L. Č. neturėjo reikalavimo teisės į UAB „Alnora“ turtą, tačiau byloje esantys įrodymai nepatvirtina apeliantės teiginio, kad L. Č. Trišalio užskaitos akto pasirašymo metu neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į ieškovę.

49. Nustatyta, kad atsakovas L. Č. 2009 m. gruodžio 31 d. turėjo galiojantį ir vykdytiną reikalavimą į UAB „Alnora“ 225 282,52 Lt skolą, įgytą 2007 m. gruodžio 12 d. Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu iš atsakovo V. Č. ir jo sutuoktinės (CK 6.101 straipsnio 1 dalis), o šiems reikalavimo teisė į nurodytą pinigų sumą atsirado įstatymo pagrindu, kai, pardavus jiems nuosavybės teise priklausiusį įkeistą žemės sklypą, buvo įvykdyta UAB „Alnora“ piniginė prievolė AB ,,DnB Nord“ bankui pagal 2006 m. gegužės 15 d. Kredito linijos Nr. (duomenys neskelbtini) (CK 6.112 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

50. UAB „Alnora“ Trišalio užskaitos akto sudarymo metu taip pat turėjo teisę lėšas, gautas iš savo debitoriaus (trečiojo asmens D. G.) skirti atsiskaityti su galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę turėjusiu įmonės kreditoriumi (atsakovu L. Č.). Toks atsiskaitymas nepažeidė trečiojo asmens interesų, nes Nurodyme užskaityti konstatuota, kad trečiasis asmuo yra tinkamai įvykdęs 98 000 Lt dydžio prievolę UAB „Alnorai“.

51. Papildomai pažymėtina, kad byloje neįrodyta aplinkybė, jog ginčijami sandoriai sudaryti UAB „Alnora“ esant nemokiai, kadangi jie sudaryti 2009 m. gruodžio 31 d., tuo tarpu UAB „Alnora“ bankroto byla iškelta 2015 m. gegužės 7 d. Įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartimi, išnagrinėtoje civilinėje byloje dėl žalos, pavėlavus kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nustatyta, jog UAB „Alnora“ faktiškai nemoki tapo 2014 m. gruodžio 2 d., taigi praėjus beveik ketveriems metams po ginčijamų aktų sudarymo.

52. Kadangi UAB „Alnora“, nesant duomenų apie jos nemokumą, Trišaliu užskaitos aktu įskaitė galiojantį atsakovo L. Č. reikalavimą, kilusį iš Reikalavimo perleidimo sutarties, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad aplinkybė, jog paskolos sutartys buvo apsimestiniai sandoriai, nepaneigia fakto, kad užskaitytas realus galiojantis reikalavimas. Įvertinus CK 1.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę, kad konstatavus apsimestinį sandorį, jam taikomos sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taisyklės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad V. Č. turėjo reikalavimo teisę į 225 282,52 Lt dydžio UAB „Alnora“ skolą ir ją perleido L. Č. Reikalavimo perleidimo sutartimi, todėl L. Č. turėjo 225 282,52 Lt dydžio finansinį reikalavimą įmonei.

53. Be to, Trišaliame užskaitos akte nėra nuorodų, kad L. Č. reikalavimas kilo iš paskolos sutarties, kuri vėliau teismo pripažinta apsimestine, įvardyta tik UAB „Alnora“ 225 282,52 Lt dydžio skola L. Č., kurios dalį sutarta padengti iš UAB „Alnora“ debitoriaus V. R. gautina 109 012,01 Lt suma.

54. Darytina išvada, kad Trišalis užskaitos aktas ir Nurodymas užskaityti negali būti pripažinti sandoriais, prieštraujančiais UAB „Alnora“ veiklos tikslams, nes nėra akivaizdžiai žalingi (CK 1.82 straipsnis 1 dalis). Dėl šių argumentų pritartina pirmosios instancijos teismui, kad konstatavus, jog atsakovas L. Č. Trišalio užskaitos akto sudarymo metu turėjo galiojantį ir vykdytiną 225 282,52 Lt dydžio reikalavimą į UAB „Alnora“, įgytą 2007 m. gruodžio 12 d. Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu, nėra teisinio pagrindo 2009 m. gruodžio 31 d. Trišalio užskaitos akto pripažinti negaliojančiu pagal ieškinyje nurodytą faktinį ieškinio pagrindą.

55. Nenustačius, kad ginčo sandoriai nebuvo ieškovei akivaizdžiai žalingi, kaip vienos iš būtinųjų sandorio, prieštaraujančio juridinio asmens tikslams, pripažinimo negaliojančiu sąlygos, netikslinga spręsti dėl atsakovo L. Č. nesąžiningumo aplinkybės CK 1.82 straipsnio kontekste bei nesąžiningumo prezumpcijos jam taikymo (CK 6.67 straipsnis) pagrįstumo.

56. Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad nenustatyta aplinkybių, dėl kurių ginčijami 2009 m. gruodžio 31 d. Trišalis užskaitos aktas ir Nurodymas užskaityti būtų pripažinti negaliojančiais ieškinyje nurodytu faktiniu pagrindu (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Dėl įrodymų vertinimo ir ginčo ribų

57. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausio Teismo išaiškinimų dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo, nesant teisinio pagrindo peržengė ieškinio ribas ir akivaizdžiai niekinio 2007 m. gruodžio 12 d. susitarimo dėl Reikalavimo teisės perleidimo pagrindu sukūrė naujus teisinius santykius tarp ieškovės ir atsakovų. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė nešališkumo principą, nes šališkai vertino 2007 m. gruodžio 12 d. susitarimą dėl Reikalavimo teisės perleidimo. Pažymi, kad 2007 m. gruodžio 12 d. susitarimas dėl Reikalavimo teisės perleidimo nebuvo pateiktas UAB „Alnora“ nemokumo administratorei BUAB „Alnora“ bankroto procese, kuris vyksta nuo 2015 m. gegužės 7 d.

58. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nevertinti susitarimo dėl Reikalavimo teisės perleidimo teisinės reikšmės. Viena vertus, apeliantė nereiškė reikalavimo pripažinti 2008 m. gruodžio 12 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį negaliojančia. Dėl teismo pareigos savo iniciatyva pripažinti sandorį niekiniu pažymėtina, kad šia teise teismas gali pasinaudoti tik išimtinėmis aplinkybėmis, kai sandoris yra akivaizdžiai niekinis. Kad šiuo konkrečiu atveju nėra akivaizdžių sandorio negaliojimo požymių ir dėl to nebūtų pagrįsta teismui ex officio spręsti dėl Reikalavimo teisės perleidimo sutarties negaliojimo patvirtina jos preliminarų galiojimą pagrindžiantys įrodymai (UAB „Alnora“ buhalterinės apskaitos duomenys, juose įrašytas atsakovo L. Č. 225 282,52 Lt dydžio finansinis reikalavimas įmonei, nors buhalteriniuose dokumentuose ir apskaitytas ne tikruoju, bet apsimestiniu (pridengiančiu tikrąjį) teisiniu pagrindu).

59. Kita vertus, nenuginčijus Reikalavimo perleidimo sutarties įstatymo nustatyta tvarka ir nesant teismui akivaizdaus pagrindo ex officio pripažinti ją niekine (CK 1.78 straipsnio 1, 3, 5 dalys), pirmosios instancijos teismas turėjo 2008 m. gruodžio 12 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį vertinti kaip teisėtą ir galiojančią ir pasisakyti dėl jos teisinių padarinių.

60. Dėl argumento, kad 2007 m. gruodžio 12 d. susitarimas dėl Reikalavimo teisės perleidimo nebuvo pateiktas nemokumo administratorei BUAB „Alnora“ bankroto procese, kuris vyksta nuo 2015 m. gegužės 7 d., pasakytina, kad ši aplinkybė savaime nepaneigia šio dokumento įrodomosios reikšmės, nes UAB „Alnora“ nebuvo Reikalavimo perleidimo susitarimo šalimi, todėl atsakovai neprivalėjo šio dokumento pateikti nemokumo administratorei.

62. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ginčo ribas nustato ieškinio teisinis ir faktinis pagrindas, o vadovaujantis rungtyniškumo principu kiekviena šalis turi pareigą įrodyti savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą (CPK 178 straipsnis). Ieškovė ieškiniu prašė pripažinti V. Č. ir ieškovės 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutartį nesudaryta, L. Č. 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutartį nesudaryta, pripažinti L. Č. 2009 m. gruodžio 31 d. vienašalį nurodymą užskaityti nesudarytą ir nesudarytą ieškovės, L. Č. ir V. R. 2009 m. gruodžio 31 d. sudarytą trišalį užskaitos aktą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai analizavo šių sandorių teisėtumą ieškinio ribose, spręsdamas dėl įskaitymo teisėtumo vertino reikalavimo perleidimo sandorį.

63. Išanalizavusi byloje esančius rašytinius įrodymus bei įvertinusi pirmosios instancijos teismo išvadas, apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad priešingai apeliantės argumentams, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, padarė išvadas dėl ieškovės reikalavimų bei atsakovų atsikirtimų, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais teisėjų kolegija sutinka.

Dėl bylos procesinės baigties

64. Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

65. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei formuojamą teismų praktiką, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.