Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2021-10-19 · Civilinė byla Nr. e2-2013-910/2021

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2021-09-02Lietuvos apeliacinis teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2021-10-19Vilniaus apygardos teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2022-06-17Lietuvos apeliacinis teismas
  4. KasacijaNutartis · 2022-07-05Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
  5. ApeliacijaPapildoma nutartis · 2022-07-05Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-10-19
Bylos Nr.
e2-2013-910/2021
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00357-2021-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Laima Ribokaitė
Atsakovas
V. Č., L. Č.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-2013-910/2021Teisminio proceso Nr.2-55-3-00357-2021-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; (S) 2.1.2.4.1.3; 2.1.2.4.1.4; 2.6.29.1; 3.1.7.6
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 19 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėja Laima Ribokaitė, sekretoriaujant Rūtai Miltinytei,

dalyvaujant ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Alnora“ atstovui advokatui J. M. (J. M.), atsakovui V. Č., atsakovų L. Č. ir V. Č. atstovui advokatui M. T.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Alnora“, atstovaujamos nemokumo administratorės O. P., ieškinį atsakovams L. Č. ir V. Č. dėl paskolų sandorių pripažinimo nesudarytais, įskaitymo sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir netesybų priteisimo, kurioje tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – D. G. ir V. R..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti atsakovo L. Č. ir ieškovės 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutartį nesudaryta; 2) pripažinti atsakovo V. Č. ir ieškovės 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutartį nesudaryta; 3) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento ieškovės vadovo atsakovo L. Č. 2009 m. gruodžio 31 d. sudarytą nurodymą užskaityti; 4) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento ieškovės vadovo atsakovo L. Č. ir V. R. 2009 m. gruodžio 31 d. sudarytą Trišalį užskaitos aktą; 5) taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo L. Č. ieškovei 59 954,82 Eur lėšų, 57 824,49 Eur palūkanų už nepagrįstą naudojimąsi ieškovės piniginėmis lėšomis ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Ieškovė procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, patikslintame ieškinyje ir dublike) nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3727-577/2015 iškėlė ieškovei bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2015 m. gegužės 7 d. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 9 d. nutartimi patvirtino ieškovės kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą, pagal kurį visų kreditorių reikalavimų suma – 154 702,68 Eur. Bankroto bylos iškėlimo metu atsakovas L. Č. buvo ieškovės vadovas, o jo sūnus – atsakovas V. Č. – vienintelis ieškovės akcininkas.

3. Ieškovė, atstovaujama akcininko V. Č., su atsakovu L. Č. 2008 m. sausio 4 d. sudarė paskolos sutartį, kurioje nurodyta, kad paskolos davėjas L. Č. įsipareigoja sutarties pasirašymo metu perduoti ieškovei 225 282,52 Lt. Ieškovė, atstovaujama direktoriaus L. Č., su akcininku V. Č. 2008 m. sausio 4 d. sudarė kitą paskolos sutartį, kurioje nurodyta, kad paskolos davėjas V. Č. įsipareigoja perduoti ieškovei 225 282,52 Lt.

4. Ieškovė, atsakovas L. Č. ir trečiasis asmuo V. R. 2009 m. gruodžio 31 d. pasirašė Trišalį užskaitos aktą, kuriame nurodyta, kad UAB „Alnora“ sutinka, jog V. R. 109 012,01 Lt sumą sumokėtų tiesiogiai L. Č. ir kad ši suma būtų UAB „Alnora“ skolos dalies L. Č. grąžinimas; po šių atsiskaitymų V. R. lieka neskolingas UAB „Alnora“, o UAB „Alnora“ lieka skolinga L. Č. tik 116 270,51 Lt. Atsakovas L. Č., kaip ieškovės vadovas, 2009 m. gruodžio 31 d. pasirašė Nurodymą užskaityti, kuriuo pripažinta, kad „UAB „Alnora“ yra skolinga L. Č. 116 270,51 Lt pagal 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutartį, ir nurodyta, jog UAB „Alnora“ sutinka, kad D. G. sumokėta 98 000 Lt suma būtų UAB „Alnora“ paskolos dalies L. Č. grąžinimas.

Šalies argumentai

5. Ieškovės teigimu, pagal 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutartis ieškovė turėjo būti gavusi 450 565,04 Lt, tačiau ieškovė tokio dydžio paskolų niekada nėra gavusi. Dėl to atsakovo L. Č. 2009 m. gruodžio 31 d. atlikti du lėšų „užskaitymai“, kurių bendra suma – 207 012,01 Lt (59 954, 82 Eur), neturėjo teisinio pagrindo. Šiais sandoriais buvo tyčia veikta prieš ieškovės interesus, pažeistas įmonės vadovo interesų konflikto vengimo principas, įmonės vadovo lojalumo įmonei principas, o taip pat pažeisti BUAB „Alnora“ kreditorių teisėti interesai, nes nurodytos piniginės lėšos de jure priklauso įmonei ir turi būti panaudotos patvirtintiems kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti.

6. Pasak ieškovės, paskolos sutartys yra tariamos ir negalioja nuo jų sudarymo momento, nes ieškovė niekada nėra gavusi jose nurodytų piniginių lėšų. Pagal CK 6.875 straipsnio 3 dalį, jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Abiejose 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutartyse yra identiškos formuluotės, kad paskolos davėjas įsipareigoja sutarties pasirašymo metu perduoti paskolos sumą. Taigi sutartyse nėra užfiksuota, kad pinigai buvo perduoti ieškovei. Pagal teismų praktiką pinigų gavimo įmonėje faktas privalo būti pagrįstas tik Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiu apskaitos dokumentu ir tik jis civilinėje byloje gali būti vertinamas kaip tinkamas įrodymas. Nei ieškovės kredito įstaigose esančiose sąskaitose, nei nemokumo administratorei perduotuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie pinigų pagal nurodytas paskolos sutartis perdavimą.

7. Paskolos sutartys sudarytos asmenų, kuriuos siejo ne tik bendras dalyvavimas ieškovės veikloje, kaip vadovo bei akcininko, bet ir artimas giminystės ryšys – tėvo ir sūnaus. Nurodytų faktų visetas patvirtina šių asmenų nesąžiningumą bei tyčinį veikimą prieš įmonės interesus. Pagal CK 6.67 straipsnį abi paskolos sutartys sudarytos esant atsakovų nesąžiningumo prezumpcijai, nes: 1) skolininkas – juridinis asmuo – sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba šio asmens sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kitas artimasis giminaitis; 2) skolininkas – juridinis asmuo – sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris pats arba jo sutuoktinis, vaikai, tėvai ar kiti artimieji giminaičiai, arba kartu su jais yra to juridinio asmens dalyviai, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantys mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.).

Žemesnės instancijos teismas

8. Atsakovas V. Č. nebuvo eilinis civilinių teisinių santykių su ieškove dalyvis. Jis buvo vienintelis ieškovės akcininkas, turintis specialias teisės aktų apibrėžtas teises ir pareigas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-851-833/2017 konstatuota, kad, neturėdamas jokio teisinio pagrindo ir būdamas vienintelis akcininkas, V. Č. neatlygintinai naudojosi UAB „Alnora“ priklausančiomis piniginėmis lėšomis ir neketino jų grąžinti bei siekė nepagrįsto praturtėjimo. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-4622-562/2016 konstatuotas buvusio įmonės vadovo L. Č. nesąžiningumas bei tyčinis bankroto administratorės klaidinimas. Nurodyti objektyvūs duomenys ir prejudiciniai faktai patvirtina, kad atsakovai, būdami artimi giminaičiai bei visiškai kontroliuodami įmonės veiklą bei dokumentaciją, siekė nesąžiningų tikslų ir asmeninės naudos.

Motyvuojamoji dalis

9. Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Atsakovai, pasirašydami 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutartis, niekada neketino vykdyti jose nurodytos pareigos realiai perduoti ieškovei, kaip paskolos gavėjai, didelės pinigų sumos. Šiomis sutartimis buvo siekiama sukurti tariamus atsakovų finansinius reikalavimus įmonei, kad būtų sukurtas pagrindas neteisėtai užvaldyti ieškovės lėšas pagal tariamus lėšų įskaitymo sandorius. Atsakovų nurodomas V. Č. ir jo sutuoktinės 2007 m. gruodžio 12 d. prašymas užskaityti lėšas yra niekinis dokumentas. Ši aplinkybė buvo konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018. Be to, 2007 m. gruodžio 12 d. prašymas užskaityti lėšas ir 2007 m. gruodžio 12 d. reikalavimo perleidimo sutartis niekada nebuvo perduoti administratorei UAB „Alnora“ bankroto byloje. Taigi šie dokumentai sąmoningai buvo sudaryti atgaline data, siekiant nuslėpti L. Č. lėšų grobstymą.

10. Ieškovės teigimu, kadangi paskolos sutartys pripažintinos nesudarytomis, jos negalėjo sukurti jokių teisinių padarinių bei pagrindų kitiems sandoriams: 2009 m. gruodžio 31 d. Nurodymui užskaityti ir Trišaliam užskaitos aktui. CK nuostatos nenumato tokio sandorio, kurio paskirtis arba pagrindas būtų „užskaitymas“. Dėl to 2009 m. gruodžio 31 d. dokumentai yra ydingi sandorio turinio teisine prasme. Pagal CK 6.130 straipsnį prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas. Ieškovė negalėjo sudaryti 2009 m. gruodžio 31 d. sandorių, nes nebuvo esminės įskaitymo sąlygos – L. Č. neturėjo reikalavimo teisės ieškovei pagal paskolos sutartį. Pagal 2009 m. gruodžio 31 sandorius L. Č. siekė įskaityti savo nepagrįstą reikalavimo teisę ne ieškovės, bet trečiųjų asmenų atžvilgiu, kurie neturėjo jokių prievolių L. Č.. Dėl to nebuvo priešpriešinių reikalavimų, kuriuos būtų galima įskaityti. Nurodyme užskaityti įvardytas D. G. iki 2009 m. gruodžio 31 d. 98 000 Lt už atliktus rangos darbus pagal 2008 m. gruodžio 29 d. Statybos rangos sutartį buvo sumokėjęs 2009 m. balandžio 14 d., pinigus tiesiogiai perduodamas L. Č.. Tačiau būtent dėl tyčinių neteisėtų L. Č. veiksmų 98 000 Lt nebuvo įnešti į įmonės kasą ar banko sąskaitą. Dėl to šiuo atveju neegzistavo ir vykdytino reikalavimo sąlyga.

11. Nurodyti sandoriai tiesiogiai prieštarauja įmonės veiklos tikslams, nes įmonė negavo jai teisėtai priklausančių lėšų dėl neteisėtų bei tyčinių įmonės vadovo veiksmų. Ginčijami 2009 m. gruodžio 31 d. sandoriai turėjo esminę įtaką tam, kad ieškovė negalėjo bei iki šiol negali atsiskaityti su kreditoriais. Be to, L. Č. neteisėtai įgijo 98 000 Lt. Be to, L. Č. 2009 m. gruodžio 31 d. nurodymą užskaityti neteisėtai surašė atgaline data, siekdamas išvengti atsakomybės dėl 2012 m. pradėto mokestinio tyrimo ir bandydamas pateisinti neteisėtą įmonės lėšų grobstymą. Pagal bankroto administratorės turimus dokumentus D. G. niekada nebuvo pateiktas 2009 m. gruodžio 31 d. Nurodymas užskaityti ir jis apie šį užskaitymą nebuvo informuotas. Atitinkamai turi būti vertinamas ir 2009 m. gruodžio 31 d. Trišalis užskaitos aktas. Ieškovė niekada nėra gavusi jokių piniginių lėšų pagal 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutartis, todėl V. R. 109 012,01 Lt mokėtina ieškovei suma buvo neteisėtai pasisavinta vadovo L. Č..

12. Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) 2012 m. kovo 29 d. mokestinio tyrimo ataskaitoje Nr. 92-85 nurodyta, kad UAB „Alnora“ vadovas L. Č., priimdamas iš D. G. grynuosius pinigus, neišrašė apskaitos dokumentų (kasos pajamų orderių) ir nesumokėjo priklausančios 45 478 Lt PVM mokesčių sumos nuo gautų avansų, nurodytais veiksmais UAB „Alnora“ pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies bei Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatas. Pažeista deklaruotino ir mokėtino PVM suma susidarė už 2009 m. spalio – gruodžio mėnesius, 2010 m. birželio, rugpjūčio mėnesius, 2011 m. sausio mėnesį.

13. Pasak ieškovės, UAB „Alnora“ veikla buvo vykdoma itin nuostolingai, įmonė nuo 2006 m. nebegavo jokio pelno, patirdavo tik nuostolius. Nuo 2011 m. ieškovė de facto veiklos nebevykdė, toliau didėjo jos nuostoliai, o nuo 2012 m. įmonei pradėti reikšti pradelsti kreditorių reikalavimai, dėl kurių išieškojimo antstolis surašydavo išieškojimo negalimumo aktus. Nuo pat bankroto proceso pradžios bankroto administratorei nepavyko rasti jokio bendrovės vadovo deklaruoto turto, atsakovai taip pat neperdavė jokio įmonės turto, kurį realizavus būtų bent minimali galimybė tenkinti kreditorių reikalavimus.

14. UAB „Alnora“ 2009 m. turėjo 45 049,40 Lt skolą VMI, kuri 2012 m. birželio 12 d. išdavė vykdomąjį dokumentą dėl 84 237,87 Lt skolos išieškojimo iš ieškovės. Taigi ginčijami 2009 m. gruodžio 31 d. atlikti įskaitymai pažeidė ir tuo metu galiojusią atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo tvarką. Ieškovės vadovas L. Č. tyčiniais neteisėtais veiksmais, jo subjektyviai neteisėtai sugalvotais bei sukurtais 2009 m. gruodžio 31 d. dviem lėšų „užskaitymais“ bei 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutarties pagrindu grobstė ir pasisavino didelės vertės ieškovės lėšas, taip sąmoningai užkirsdamas kelią įmonei vykdyti sutartinius įsipareigojimus, mokėti mokesčius ir tęsti veiklą.

15. Pagal negaliojančius nuo sudarymo momento 2009 m. gruodžio 31 d. Trišalį užskaitos aktą ir Nurodymą užskaityti atsakovas L. Č. neteisėtai įgijo 59 954, 82 Eur. Dėl to, panaikinus šiuos sandorius, pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį turi būti taikoma restitucija ir iš atsakovo L. Č. ieškovei priteisiama 59 954,82 Eur suma.

16. Atsakovai L. Č. ir V. Č. procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį ir triplike) nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti.

17. Nurodė, kad UAB „Alnora“ buvo įsteigta 1993 m., įmonė faktiškai buvo šeimos verslas. L. Č. visuomet stengėsi, kad ilgus metus veikusi įmonė toliau sėkmingai veiktų. Pagrindinė UAB „Alnora“ veiklos sritis buvo gyvenamųjų namų statyba, todėl įmonei nuolat reikėjo didelių apyvartinių lėšų sumų. Ieškovės vadovas ir akcininkas iš asmeninių lėšų dažnai pirkdavo įvairias įmonei reikalingas prekes ir paslaugas. Visos šios buhalterinės operacijos buvo įstatymo nustatyta tvarka apskaitomos įmonės buhalterinėje apskaitoje, kuri yra nemokumo administratorės dispozicijoje. L. Č. ieškovės įsipareigojimus užtikrino net išduodamas asmeninį vekselį. Visi mokėjimai atlikti iš asmeninių lėšų ir L. Č. nebuvo grąžinti. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 9 d. nutartimi ieškovės bankroto byloje patvirtino 23 169,61 Eur dydžio L. Č. finansinį reikalavimą.

Žemesnės instancijos teismas

18. UAB „Alnora“ iš AB DnB Nord banko buvo gavusi kreditą, kurio grąžinimui užtikrinti buvo įkeistas atsakovui V. Č. ir jo sutuoktinei nuosavybės teise priklausęs žemės sklypas. V. Č. 2007 m. gruodžio 12 d. pardavė šį žemės sklypą trečiajam asmeniui D. G. už 300 000 Lt, kuriuos pagal žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties 1.3 ir 1.3 punktų sąlygas pirkėjas 2008 m. sausio 4 d. pervedė į UAB „Alnora“ sąskaitą, esančią AB DnB Nord banke. Šios lėšos buvo panaudotos ieškovės 300 000 Lt skolai bankui sumokėti. Nurodytas aplinkybes patvirtina vidaus auditoriaus A. M. 2016 m. rugsėjo 21 d. ataskaita.

19. Pagal V. Č. ir jo sutuoktinės 2007 m. gruodžio 12 d. prašymą dėl lėšų užskaitymo 2008 m. sausio 4 d. į UAB „Alnora“ sąskaitą pervestų pinigų dalis (74 717,48 Lt) buvo įskaityta V. Č., likusi 225 282,52 Lt dalis buvo įskaityta L. Č.. V. Č. su sutuoktine 2007 m. gruodžio 12 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią L. Č. perleido reikalavimo teisę į 225 282,52 Lt UAB „Alnora“ skolos dalį. Taigi pagal šiuos 2007 m. gruodžio 12 d. sandorius iš 300 000 Lt pervestų lėšų dalį buvo prašoma užskaityti kaip V. Č. 74 717,48 Lt skolos ieškovei grąžinimą, likusią 225 282,52 Lt dalį pripažinti L. Č. paskola ieškovei. Ieškovė su L. Č. sudarė 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutartį, pagal kurią L. Č. įgijo reikalavimo teisę į 225 282,52 Lt ieškovės skolą.

20. Atsakovų teigimu, nurodytų 2007 m. gruodžio 12 d. prašymo dėl lėšų užskaitymo ir reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumo nepaneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018 nustatytos aplinkybės. Kasacinio teismo bylos dalykas buvo UAB „Alnora“ 2007 m. gegužės 10 d. atliktas pavedimas V. Č. ir jo grąžinimas, todėl 2007 m. gruodžio 12 d. prašymas dėl užskaitymo buvo vertinamas tik tiek, kiek jis buvo susijęs su pavedimo grąžinimu. Taigi nurodytoje kasacinio teismo byloje nenustatyta prejudicinių faktų, kuriais būtų galima remtis nagrinėjamoje byloje. Šie 2007 m. gruodžio 12 d. sandoriai bankroto administratorei nebuvo pateikti dėl atsakovo L. Č. sveikatos būklės, nes (duomenys neskelbtini) galėjo lemti netikslumus administratorei perduotuose UAB „Alnora“ dokumentuose.

21. Paskolos sutarties pasirašymo metu paskolos suma jau buvo sumokėta ieškovei. L. Č. įgyta reikalavimo teisė į 225 282,52 Lt ieškovės skolą buvo buhalteriškai apskaityta kaip L. Č. paskola pagal 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutartį. Paskolos sutartyje buvo numatyta, kad paskola turi būti grąžinta iki 2009 m. gegužės 31 d. Kadangi L. Č. turėjo galiojančią reikalavimo teisę į 225 282,52 Lt ieškovės skolą, ši buvo padengta ieškovės turėtų debitorinių reikalavimų dalimi. 2009 m. gruodžio 31 d. Trišaliu užskaitos aktu UAB „Alnora“ skolininkas V. R. 109 012,01 Lt skolą sumokėjo ne ieškovei, bet jos kreditoriui L. Č.. Po šio užskaitos akto pasirašymo V. R. piniginė prievolė ieškovei pasibaigė, o L. Č. ieškovė liko skolinga 116 270, 51 Lt (225 282,52 Lt - 109 012,01 Lt). 2009 m. gruodžio 31 d. nurodymu užskaitytos iš ieškovės kreditoriaus D. G. gautos 98 000 Lt lėšos už atliktus statybos rangos darbus buvo skirtos ieškovės skolos L. Č. dengimui.

22. Atsakovų teigimu, pagal paskolos sutartį, ieškovės sudarytą su V. Č., jokia paskola nebuvo suteikta. Paskolos teisiniai santykiai tarp ieškovės ir jos vadovo bei akcininko vyko nuolat, o nuo nurodytos paskolos sutarties sudarymo yra praėję 13 metų. Dėl to sudėtinga paaiškinti šios paskolos sutarties atsiradimo kontekstą. Pagal paskolos sutartimi suteiktą sumą tikėtina, kad šia paskolos sutartimi galimai buvo planuojama buhalteriškai apskaityti V. Č. ir jo sutuoktinės reikalavimo teisės, kuri atsirado pardavus jiems nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, dalį. Tačiau turimą reikalavimo teisę į ieškovės skolą buvo nuspręsta perleisti L. Č. ir paskolos sutartį sudaryti būtent su juo. Taigi paskolos sutartis su V. Č. vertintina tik kaip teisinių pasekmių nesukėlęs sutarties projektas, kurio ginčijimas yra beprasmis, nes šios sutarties pripažinimas negaliojančia nesukels jokių teisinių pasekmių.

23. Paskolos sutartis, ieškovės sudaryta su L. Č., taip pat negali būti pripažinta nesudaryta arba negaliojančia, nes paskola buvo faktiškai suteikta ir panaudota ieškovės kredito bankui grąžinimui. Šios sutarties pripažinimas negaliojančia nepaneigtų fakto, kad ieškovė buvo skolinga L. Č., taigi neapgintų ir tariamai pažeistų ieškovės ir jos kreditorių teisių bei nesukeltų ieškovės siekiamų materialiųjų teisinių padarinių. Paskolos sutarties pripažinimas nesudaryta nepaneigs fakto, kad L. Č. 2009 m. gruodžio 31 d. Trišalio užskaitos akto bei Nurodymo užskaityti sudarymo metu turėjo galiojančią reikalavimo teisę į ieškovės 225 282,52 Lt skolą. Dėl to ši ieškovės piniginė prievolė L. Č. teisėtai galėjo būti vykdoma iš ieškovės debitorių gautų lėšų.

24. Paskolos sutartys negali būti pripažintos tik dėl akių sudarytais sandoriais pagal CK 1.86 straipsnį. Sudarant paskolos sutartį buvo tiesiog buhalteriškai apskaityta L. Č. teisėtai ir pagrįstai įgyta reikalavimo teisė į UAB „Alnora“ 225 282,52 Lt skolą. Paskolos sutartimi buvo siekiama sukurti teises ir pareigas, iš šios sutarties šalims atsirado teisės ir pareigos, paskolos sutartis taip pat buvo realiai vykdoma, nes L. Č. turimą reikalavimo teisę įgyvendino, gaudamas lėšas Nurodymo užskaityti ir Trišalio užskaitos akto pagrindais.

25. Atitinkamai ir Trišalis užskaitos aktas bei Nurodymas užskaityti negali būti pripažinti negaliojančiais. Ieškovė nepagrįstai šiuos sandorius kvalifikuoja įskaitymo sandoriais. Šių sandorių pavadinimas „užskaitymo“ neatspindi tikrosios jų esmės, todėl pagal CK 6.193 straipsnį turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu teksto aiškinimu. Trišaliu užskaitos aktu bei Nurodymu užskaityti nebuvo siekiama įskaityti jokių tarpusavio priešpriešinių reikalavimų. Šiais sandoriais buvo užfiksuotas ieškovės prievolių įvykdymas, todėl jie yra tik buhalterinės apskaitos dokumentai. Aptarimais sandoriais ieškovės debitoriai savo prievolę sumokėti skolas UAB „Alnora“ įvykdė jos kreditoriui L. Č., turinčiam 225 282,52 Lt dydžio reikalavimo teisę ieškovei.

26. Tiek Trišalio užskaitos akto, tiek Nurodymo užskaityti pasekmės yra aiškios ir suprantamos – prievolių vienas kito atžvilgiu įvykdymas ir pasibaigimas. Aplinkybė, kad Trišaliame užskaitos akte nėra UAB „Alnora“ atstovo parašo, neturi įtakos šio akto galiojimui, nes jį taip pat pasirašė ir L. Č., kuris tuo metu buvo ir UAB „Alnora“ vadovas. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-209-553/2021 pateiktu Trišalio užskaitos aktu ir Nurodymo užskaityti vertinimu negalima remtis kaip prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje.

27. Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 5 dalies 8 punktą bankroto administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Bankroto administratorė per daugiau nei 5 metus nuo tada, kai ieškovei buvo iškelta bankroto byla ir administratorei buvo perduoti įmonės dokumentai, ieškinio dėl paskolos sutarčių ir pasirašytų užskaitos aktų nuginčijimo nepareiškė.

28. Pagal Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 64 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus juridinio asmens sudaryti sandoriai gali būti ginčijami tik dviem pagrindais: actio Pauliana pagrindu ir CK 1.82 straipsnio pagrindu, tuo atveju, jei sandoris prieštaravo įmonės veiklos tikslams ir galėjo turėti įtakos tam, kad juridinis asmuo negali atsiskaityti su kreditoriais. Bankroto administratorė yra praleidusi įstatymo nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą actio Pauliana ieškiniui pareikšti, todėl CK 6.67 straipsnyje nesąžiningumo prezumpcija atsakovams nėra taikoma. Administratorė atsakovų sudarytus sandorius gali ginčyti tik pagal CK 1.82 straipsnį, įrodinėdama, kad sandoriai prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir galėjo turėti įtakos tam, jog juridinis asmuo negali atsiskaityti su kreditoriais. Trišalis užskaitos aktas ir Nurodymas užskaityti neprieštaravo ieškovės tikslams ir neturėjo įtakos tam, kad šiuo metu UAB „Alnora“ negali atsiskaityti su kreditoriais. Bankroto administratorės nurodoma 45 049,40 Lt ieškovės skola VMI iki bankroto bylos iškėlimo jau buvo sumokėta.

29. Ieškovė 2007 m. gruodžio 14 d. buvo sudariusi statybos rangos sutartį su L. Č. advokatu D. G.. Vykdant šią sutartį, 2010 m. kilo D. G. ir UAB „Alnora“ nesutarimų, 2010 m. gruodžio 15 d. D. G. raštu pareiškė nutraukiantis statybos rangos sutartį, o 2012 m. pareiškė ieškinį UAB „Alnora“ ir L. Č.. UAB „Alnora“ ginčą pralaimėjo, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1749-727/2013 iš L. Č. ir UAB „Alnora“ solidariai D. G. naudai priteista 29 601,27 Lt nuostolių. UAB „Alnora“ investavus faktiškai visas turėtas apyvartines lėšas ir papildomas lėšas į D. G. nekilnojamojo turto statybas, tačiau negavus atsiskaitymo už atliktus darbus, įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais, negalėjo laiku atsiskaityti su kreditoriais ir vėliau bankrutavo.

30. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4470-450/2013 konstatavo, kad UAB „Alnora“ yra moki, ir atsisakė iškelti bankroto bylą. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4764-603/2014 taip pat konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog UAB „Alnora“ yra nemoki. Taigi ieškovė bent iki 2014 m. liepos 18 d. buvo moki. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gruodžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1347/2014 paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys D. G. dėl statybos rangos sutarties kainos pakeitimo, 75 718,55 Eur skolos ir 6 481,73 Eur delspinigių priteisimo. Dėl to UAB „Alnora“ turimas turtas sumažėjo 75 718,55 Eur, ieškovės pradelsti įsipareigojimai ėmė viršyti pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi UAB „Alnora“ tapo nemoki.

31. Po bankroto bylos iškėlimo L. Č. perdavė teismo paskirtai bankroto administratorei visus turėtus UAB „Alnora“ buhalterinės apskaitos dokumentus popierine forma, buhalterinės apskaitos suvestines (registrus). D. G., veikdamas kartu su bankroto administratore, inicijavo prieš atsakovus civilines bylas, kurių daugumos baigtis nepalanki D. G. ir administratorei. Kai D. G. pralaimėjo ginčą dėl UAB „Alnora“ bankroto pripažinimo tyčiniu, administratorė pateikė teismui prašymą priimti sprendimą dėl įmonės veiklos pabaigos. Tačiau D. G. organizavo ieškovės kreditorių susirinkimą, siūlydamas įpareigoti nemokumo administratorę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl 2008 m. paskolos sutarčių ir 2009 m. įskaitymo aktų nuginčijimo, restitucijos taikymo bei netesybų priteisimo, o klausimą dėl įmonės veiklos pabaigos atidėti iki teisminio ginčo pabaigos. Kreditorių susirinkimas, vykęs 2021 m. kovo 26 d., faktiškai D. G. balsais šį siūlymą patvirtino.

32. Nagrinėjamoje byloje ieškovės atstovas yra advokatas J. M., kuris yra ir D. G. atstovas. Todėl akivaizdu, kad ieškinys pateiktas D. G., kuris yra profesionalus teisininkas (advokatas), iniciatyva, siekiant dar labiau pasipelnyti iš L. Č., nepatiriant didesnių išlaidų inicijuotos civilinės bylos nesėkmės atveju. Nemokumo administratorė ir D. G., teikdami šį ieškinį, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti.

33. Teismas turi teisę netaikyti restitucijos, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. L. Č. buvo suteikęs 225 282,52 Lt paskolą ieškovei, todėl vėliau visiškai teisėtai atgavo šias lėšas Nurodymo užskaityti bei Trišalio užskaitos akto pagrindais. Pritaikius restituciją, L. Č. būtų suteikta teisė pareikšti kreditorinį reikalavimą UAB „Alnora“ bankroto byloje. Taigi restitucijos taikymo atveju atsakovo L. Č. padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o jo teisė atgauti lėšas iš ieškovės būtų itin apsunkinta ar net paneigta.

34. Prašomos priteisti 57 824,49 Eur (8,59 proc. dydžio) mokėjimo palūkanos yra nepagrįstai didelės. Ieškovė ir atsakovas L. Č. nėra susitarę dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų. Ieškovė galėtų reikalauti priteisti tik kompensuojamąsias palūkanas, ne didesnes nei numatytos CK 6.210 straipsnyje – 5 proc. dydžio metines palūkanas, nes atsakovas yra fizinis asmuo.

35. Trečiasis asmuo D. G. procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį, dublike) su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti.

36. Trečiasis asmuo sutiko su visais ieškovės ieškinyje nurodytais teisiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis. Papildomai nurodė, kad 2007 m. gruodžio 14 d. su ieškove sudarė Statybos rangos sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo iki 2008 m. lapkričio 10 d. pastatyti ir perduoti trečiajam asmeniui namą su daline apdaila už 520 000 Lt kainą, kuri turi būti sumokama sutartyje nustatytomis dalimis ir terminais. Vykdydamas sutartį, D. G. nuo 2008 m. sausio 18 d. iki 2008 m. kovo 28 d. sumokėjo ieškovei 40 000 Lt. Šalys 2008 m. rugpjūčio 6 d. Susitarimu pakeitė bendrą statybos darbų kainą, sumažindamos ją iki 340 000 Lt, ir nustatė atsiskaitymo tvarką, pagal kurią D. G. iki 2008 m. rugpjūčio 27 d. turėjo sumokėti 150 000 Lt, o iki 2008 m. rugsėjo 29 d. – 150 000 Lt. Trečiasis asmuo nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d. iki 2008 m. lapkričio 13 d. į ieškovės banko sąskaitą sumokėjo 190 000 Lt. Taip pat D. G. 2008 m. rugpjūčio 7 d. ir 2008 m. gruodžio 10 d. perdavė L. Č. 30 000 Lt grynaisiais. Šis grynųjų lėšų perdavimo faktas buvo patvirtintas vėliau, pasirašant 2008 m. gruodžio 29 d. Statybos rangos sutartį. Jokio UAB „Alnora“ buhalterinės apskaitos dokumento, patvirtinančio šių lėšų gavimą, D. G. negavo.

37. Trečiasis asmuo su ieškove 2008 m. gruodžio 29 d. sudarė Statybos rangos sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo pastatyti D. G. dvibutį gyvenamąjį namą, tai yra buvo iš esmės pakeistas statybos objektas. Šalys sutarė dėl 690 000 Lt statybos darbų kainos. Pasirašydamos šią sutartį, šalys patvirtino ankščiau D. G. atliktų pavedimų ir grynųjų lėšų perdavimo L. Č. faktą. Šia sutartimi buvo patvirtinta, kad D. G. yra sumokėjęs 260 000 Lt, likusi statybos darbų kaina – 430 000 Lt, galutinis statybos darbų atlikimo terminas – 2009 m. gruodžio 9 d. D. G. nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2009 m. rugpjūčio 3 d. dalimis perdavė L. Č. 74 000 Lt grynųjų pinigų, kurių perdavimo faktai buvo patvirtinti rašytiniais dvišaliais pareiškimais. Taip pat nuo 2009 m. vasario 17 d. iki 2009 m. birželio 23 d. D. G. pervedė į ieškovės sąskaitą 114 011,46 Lt. Iš viso D. G. ieškovei sumokėjo 448 011,46 Lt.

38. Kadangi ieškovė netinkamai vykdė statybos rangos sutartį, D. G. su ieškove 2010 m. birželio 1 d. sudarė Susitarimą, kuriuo buvo pratęsti jau pasibaigę statybos darbų atlikimo terminai, 2010 m. spalio 22 d. – Susitarimą Nr. 2, kuriuo buvo dar kartą pratęsti statybos darbų atlikimo terminai ir iki 558 000 Lt sumažinta darbų kaina. Trečiasis asmuo po 2010 m. spalio 22 d. Susitarimo Nr. 2 pasirašymo L. Č. perdavė dar 12 000 Lt grynųjų pinigų, kurių perdavimas nebuvo patvirtintas jokiu buhalterinės apskaitos dokumentu. Kadangi ieškovė ir toliau netinkami vykdė prievoles, D. G. 2010 m. gruodžio 16 d. vienašališkai nutraukė 2008 m. gruodžio 29 d. Statybos rangos sutartį dėl rangovo kaltės.

39. Trečiojo asmens teigimu, nurodytos aplinkybės kartu su byloje esančia Vilniaus apskrities VMI 2012 m. kovo 29 d. mokestinio tyrimo ataskaita patvirtina, kad D. G. atsakovui L. Č. perdavė iš viso 116 000 Lt (33 595,92 Eur) grynaisiais. Kadangi šios lėšos buvo perduotos fiziniam asmeniui L. Č., o jis neišdavė jokių UAB „Alnora“ pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, D. G. pateikė L. Č. ieškinį dėl be pagrindo gautų lėšų grąžinimo. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3992-852/2016 ir Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. birželio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-294-464/2017 konstatavo, kad D. G. sumokėtų 116 000 Lt grynųjų pinigų, perduodant jas L. Č., de jure gavėjas yra UAB „Alnora“.

40. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 9 d. nutartimi UAB „Alnora“ bankroto byloje patvirtino 87 213, 92 Eur dydžio D. G. kreditorinį reikalavimą. L. Č. 2012 m. kovo 22 d. paaiškinimu VMI patvirtino, kad neteisėtai surašė 2009 m. gruodžio 31 d. nurodymą užskaityti, pagal kurį 98 000 Lt D. G. UAB „Alnora“ naudai perduotas lėšas užskaitė savo naudai. Šios aplinkybės tiesiogiai ir objektyviai patvirtina, kad ieškovės vadovas L. Č. neteisėtai įgijo 98 000 Lt, kuriuos UAB „Alnora“ turėjo gauti iš D. G., kaip grynosiomis lėšomis pagal sutartis sumokėtas sumas. Šis Nurodymas užskaityti įmonės buvo surašytas atgaline tvarka, siekiant išvengti mokestinės atsakomybės.

41. Trečiojo asmens teigimu, L. Č. tyčia klaidino mokesčių administratorių, kad Užskaitos aktas buvo surašytas, bet nebuvo gautas D. G. parašas. D. G. niekada ir jokia forma nebuvo pateiktas nurodytas Užskaitos aktas, jis nebuvo informuotas apie tokio turinio užskaitymo sandorį. Pagal Vilniaus apskrities VMI mokestinio tyrimo ataskaitą bendra lėšų suma, kurią D. G. sumokėjo grynosiomis lėšomis L. Č. ir kurios niekada nebuvo įneštos į UAB „Alnora“ kasą arba banko sąskaitą, neišrašyti jokie lėšų gavimo pirminiai apskaitos dokumentai, buvo 116 000 Lt (33 545,40 Eur), o ne atsakovo L. Č. Nurodyme užskaityti nurodyta 98 000 Lt suma.

42. Trečiasis asmuo V. R., jam tinkamai įteikus ieškinio su priedais kopiją bei teismo pranešimą, atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, pranešė, kad negalės dalyvauti teismo posėdyje, nes turi išvykti. Teismas, bylos šalims sutinkant, išnagrinėjo bylą iš esmės trečiajam asmeniui nedalyvaujant.

43. Teismo posėdyje ieškovei atstovaujantis advokatas, remdamasis procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, prašė tenkinti ieškinio reikalavimus.

44. Teismo posėdyje trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje, D. G. prašė ieškinį tenkinti, pažymėdamas, kad ieškovė pažeistas teises gina pagal sandorių, t. y. paskolos sutarčių, turinį; jeigu atsakovai turi kitokio pobūdžio reikalavimo teisių, tokias teises gali įgyvendinti, tuo tarpu nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog pagal paskolos sutartis pinigai nebuvo perduoti, taigi paskolos sutartys nebuvo sudarytos; dėl to piniginių lėšų įskaitymai atlikti nesant tam pagrindo, atsakovas L. Č. tiesiog pasisavino įmonės lėšas, todėl privalo jas grąžinti.

Žemesnės instancijos teismas

45. Teismo posėdyje atsakovas V. Č. prašė ieškinį atmesti dėl atsiliepime į ieškinį, triplike nurodytų argumentų.

46. Teismo posėdyje atsakovų advokatas M. T., remdamasis procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais, prašė ieškinio reikalavimus atmesti. Advokatas pažymėjo, kad Paskolos sutartis tarp V. Č. ir UAB „Alnora“ nebuvo sudaryta, todėl ieškinio reikalavimas pripažinti šią sutartį nesudaryta – beprasmis, jis atmestinas kaip prieštaraujantis teisės į gynybą paskirčiai. Atsakovų atstovas taip pat nurodė, kad, net pripažinus, jog paskolos sutartis tarp L. Č. ir UAB „Alnora“ nebuvo sudaryta, atsakovas L. Č. turėjo reikalavimo teisę į UAB „Alnora“, įgytą iš atsakovo V. Č. ir jo sutuoktinės, todėl turėjo teisę gauti atsiskaitymą arba iš pačios įmonės, arba iš jos kontrahentų. Reikalavimo perleidimo sutarties šalis buvo atsakovas L. Č., tuo metu ėjęs ir UAB „Alnora“ vadovo pareigas, taigi akivaizdu, kad įmonė buvo informuota, apie reikalavimo teisės perleidimą.

Ieškinys tenkintinas iš dalies

47. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu bankrutavusios įmonės nemokumo administratorė prašo pripažinti nesudarytomis dvi atsakovų ir UAB „Alnora“ 2008 m. sausio 4 d. pasirašytas paskolos sutartis ir, atsižvelgus į tai, kad atsakovai, neperdavę UAB „Alnora“ paskolos sutartyse įvardytų sumų, neturėjo teisės reikalauti šių pinigų grąžinimo, pripažinti negaliojančiais 2009 m. gruodžio 31 d. sudarytus atsiskaitymo sandorius, pagal kuriuos atsakovas L. Č. iš UAB „Alnora“ debitorių gavo iš viso 59 954,82 Eur, kurie turėjo būti sumokėti UAB „Alnora“, ir, taikant restituciją, grąžinti nurodytas lėšas BUAB „Alnora“.

48. Byloje nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovas V. Č. buvo UAB „Alnora“ vienintelis akcininkas, o jo tėvas – atsakovas L. Č. – šios įmonės vadovas.

49. Bylos duomenimis, 2007 m. gruodžio 12 d. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas V. Č. ir jo sutuoktinė jiems nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą pardavė trečiajam asmeniui D. G. už 300 000 Lt. Nurodytas sklypas svetimo turto hipoteka buvo įkeistas AB DnB Nord bankui, užtikrinant UAB „Alnora“ prievolių pagal 2006 m. gegužės 15 d. Kredito linijos sutartį Nr.2125-06IL įvykdymą. Dėl to pagal 2007 m. gruodžio 12 d. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjų gautina 300 000 Lt kaina buvo sumokėta ne jiems, bet pervesta į UAB „Alnora“ sąskaitą, o iš šios pinigai pervesti į AB DnB Nord banko nurodytą sąskaitą, taip įvykdant UAB „Alnora“ įsipareigojimus pagal 2006 m. gegužės 15 d. Kredito linijos sutartį Nr.2125-06IL.

50. Atsakovui V. Č. ir jo sutuoktinei, įvykdžiusiems AB DnB Nord bankui 300 000 Lt dydžio UAB „Alnora“ piniginę prievolę, regreso tvarka pagal įstatymą perėjo 300 000 Lt dydžio reikalavimas į UAB „Alnora“ (CK 6.112 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

51. Į bylą pateikta 2007 m. gruodžio 12 d. Reikalavimo perleidimo sutartis, kuria V. Č. ir jo sutuoktinė perleido L. Č. reikalavimo teisę į 225 282,52 Lt dydžio UAB „Alnora“ skolą, kuri atsirado V. Č. su sutuoktine pardavus jiems nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir padengus UAB „Alnora“ skolą DnB Nord bankui (sutarties 1.1 punktas). Šalys taip pat susitarė, kad perleidžiama reikalavimo teisė po to, kai žemės sklypo pirkėjas atsiskaitys už žemės sklypą, bus apskaityta kaip L. Č. paskola UAB „Alnorai“, todėl V. Č. ir jo sutuoktinė pateiks UAB „Alnora“ prašymą dėl perleidžiamos reikalavimo teisės užskaitymo kaip L. Č. paskolos UAB „Alnorai“ (sutarties 1.3 punktas).

52. Iš byloje esančios 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutarties matyti, kad ši sutartis pasirašyta UAB „Alnora“, atstovaujamos direktoriaus L. Č., kaip Paskolos gavėjos, ir akcininko V. Č., kaip Paskolos davėjo. Sutarties 1 punkte nurodyta, kad Paskolos davėjas perduoda Paskolos gavėjos nuosavybėn 225 282,52 Lt beprocentę paskolos sumą, o Paskolos gavėja įsipareigoja paskolos sumą grąžinti iki 2009 m. sausio 4 d.

53. Iš byloje esančios dar vienos 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutarties matyti, kad ši sutartis pasirašyta UAB „Alnora“, atstovaujamos akcininko V. Č., kaip Paskolos gavėjos, ir L. Č., kaip Paskolos davėjo. Sutarties 1 punkte nurodyta, kad Paskolos davėjas perduoda Paskolos gavėjos nuosavybėn 225 282,52 Lt beprocentę paskolos sumą, o Paskolos gavėja įsipareigoja paskolos sumą grąžinti iki 2009 m. gegužės 31 d.

54. 2009 m. gruodžio 31 d. Trišaliame užskaitos akte nurodyta, kad V. R. skolingas UAB „Alnorai“ 109 012,01 Lt; UAB „Alnora“ L. Č. skolinga 225 282,52 Lt; UAB „Alnora“ sutinka, kad V. R. 109 012,01 Lt sumą sumokėtų tiesiogiai L. Č., ir ši suma būtų laikoma kaip UAB „Alnora“ skolos dalies L. Č. grąžinimas; po šių atsiskaitymų V. R. lieka neskolingas UAB „Alnora“, o UAB „Alnora“ lieka skolinga L. Č. tik 116 270,51 Lt. Šiame dokumente yra UAB „Alnora“ antspaudas, L. Č. ir V. R. parašai.

55. 2009 m. gruodžio 31 d. Nurodyme užskaityti nurodyta, kad 2009 metais pagal pareiškimus „Dėl apmokėjimo už statybos rangos darbus pagal 2008 m. gruodžio 29 d. Statybos rangos sutartį“ D. G. už atliktus statybos rangos darbus UAB „Alnora“ direktoriui L. Č. sumokėjo 98 000 Lt; UAB „Alnora“ skolinga L. Č. 116 270,51 Lt pagal 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutartį; UAB „Alnora“ sutinka, kad 98 000 Lt suma būtų laikoma kaip UAB „Alnora“ paskolos dalies L. Č. grąžinimas; po šio užskaitymo UAB „Alnora“ lieka skolinga L. Č. tik 18 270,51 Lt. Šis dokumentas pasirašytas UAB „Alnora“ direktoriaus L. Č. ir fizinio asmens L. Č..

56. UAB „Alnora“ 2012 m. kovo 22 d. paaiškinime Valstybinei mokesčių inspekcijai nurodyta, kad iš užsakovo D. G. gauti gryni pinigai nebuvo įnešti nei į įmonės banko sąskaitą, nei į kasą dėl to, jog buvo atiduoti direktoriui L. Č. kaip paskolos pagal 2008 m. sausio 4 d. sutartį grąžinimas; buvo surašytas užskaitos aktas, tačiau nebuvo gautas D. G. parašas; aktą pamiršta pateikti buhalterijai, klaida pastebėta 2011 metais, aktas įtrauktas į buhalterinę apskaitą; iš L. Č. grąžintos paskolos vėl buvo vykdoma statyba, perkamos medžiagos, mokami mokesčiai, atlyginimai darbuotojams. Prie paaiškinimo pridėta: 2008 m. sausio 4 d. Paskolos sutartis, 2009 m. gruodžio 31 d. Nurodymas užskaityti ir 2009 m. gruodžio 31 d. Trišalis užskaitos aktas.

57. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 4 d. nutartimi iškėlė UAB „Alnora“ bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė O. P.. Nutartis įsiteisėjo 2015 m. gegužės 7 d., Lietuvos apeliaciniam teismui atmetus UAB „Alnora“ vadovo atskirąjį skundą.

58. Įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1596-781/2019 pagal BUAB „Alnora“ ieškinį atsakovams L. Č. ir V. Č. dėl žalos, laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo, konstatuota, kad UAB „Alnora“ tapo nemoki 2014 m. gruodžio 2 d.

59. BUAB „Alnora“ nemokumo administratorė 2021 m. balandžio 1 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama 2008 m. sausio 4 d. Paskolos sutartis pripažinti nesudarytomis, o 2009 m. gruodžio 31 d. Trišalį užskaitos aktą ir Nurodymą užskaityti – negaliojančiais, kaip atliktus nesant tam nei sutartinio, nei įstatyminio pagrindo, bei taikyti restituciją – priteisti iš atsakovo L. Č. ieškovės BUAB „Alnora“ naudai 59 954,82 Eur nepagrįstai pasisavintų įmonės lėšų, be to, 57 824,49 Eur palūkanų už nepagrįstą naudojimąsi ieškovės piniginėmis lėšomis nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki kreipimosi į teismą 2021 m. kovo 31 d.

Dėl ieškovės reikalavimų, susijusių su 2008 m. sausio 4 d. Paskolos sutartimis, pagrindų

60. Ieškovė, kvestionuodama atsakovų ir UAB „Alnora“ 2008 m. sausio 4 d. pasirašytas Paskolos sutartis, viena vertus, prašo pripažinti jas nesudarytomis dėl to, kad nebuvo perduota jose įvardyta paskolos suma, kita vertus, prašo pripažinti negaliojančiomis kaip tariamus sandorius (CK 1.86 straipsnis).

61. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, jog paskolos sutarties pripažinimas nesudaryta ir paskolos sutarties pripažinimas negaliojančia yra du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai. Nesudaryta sutartis nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2009; 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014, kt.).

62. Taigi ieškovės pozicija nagrinėjamoje byloje – prieštaringa: viena vertus, ieškovė teigia, kad, atsakovams realiai neperdavus paskolų sutartyse įvardytų piniginių lėšų, paskolos sutartys nesudarytos; kita vertus, ieškovė nurodo, kad paskolos sutartys sudarytos dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, todėl pripažintinos negaliojančiomis (niekinėmis) kaip tariamieji sandoriai (CK 1.86 straipsnio 1 dalis). Jeigu paskolos sutartis nesudaryta, nėra pagrindo įrodinėti, kad ji yra tariamas sandoris. Dėl to pripažintini teisiškai pagrįstais atsakovų argumentai, kad ieškovė remiasi dviem vienas kito taikymo galimybę paneigiančiais teisių gynimo būdais. Esant tokioms aplinkybėms, Paskolos sutarčių (ne)galiojimo klausimą spręs remdamasis ne ieškovo įvardytais teisiniais pagrindais, bet tirdamas ir vertindamas ieškinio reikalavimų faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes.

Dėl 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutarties tarp UAB „Alnora“ ir atsakovo V. Č.

63. Atsakovas V. Č. jau atsiliepime į ieškinį pripažino, kad 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutartis su UAB „Alnora“ nebuvo sudaryta, ji nebuvo vykdoma, jokios teisės ir pareigos pagal šią sutartį nebuvo įgyvendintos. Dėl to atsakovas teigia, kad ieškinio reikalavimas pripažinti nurodytą paskolos sutartį nesudaryta neturi būti nagrinėjamas, nes jis neatitinka teisės į teisminę gynybą paskirties – nesudaryta sutartis nepažeidžia BUAB „Alnora“ ir (ar) jos kreditorių teisių.

64. Teismas pažymi, kad į bylą pateiktas dokumentas – 2008 m. sausio 4 d. Paskolos sutartis – pasirašyta UAB „Alnora“, atstovaujamos direktoriaus L. Č., kaip Paskolos gavėjos, ir akcininko V. Č., kaip Paskolos davėjo. Sutarties 1 punkte nurodyta, kad Paskolos davėjas perduoda Paskolos gavėjos nuosavybėn 225 282,52 Lt beprocentę paskolos sumą, o Paskolos gavėja įsipareigoja paskolos sumą grąžinti iki 2009 m. sausio 4 d. Dokumentas patvirtintas UAB „Alnora“ antspaudu. Iškėlus įmonės bankroto bylą, ši sutartis su kitais dokumentais perduota BUAB „Alnora“ bankroto administratorei.

65. Esant tokioms aplinkybėms ir atsakovui V. Č. pripažinus, kad jis, kaip Paskolos davėjas, neperdavė UAB „Alnora“, kaip Paskolos gavėjai, sutarties 1 punkte įvardytos 225 282,52 Lt pinigų sumos, siekiant, kad būtų pašalintos bet kokios abejonės dėl abiejų sutarties šalių pasirašyto dokumento sukeliamų teisinių pasekmių, yra pagrindas konstatuoti, kad aptariama 2008 m. sausio 4 d. Paskolos sutartis tarp UAB „Alnora“ ir atsakovo V. Č. nebuvo sudaryta ir nesukėlė teisinių pasekmių.

Dėl 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutarties tarp UAB „Alnora“ ir atsakovo L. Č.

66. Ieškovė teigia, kad ir antroji 2008 m. sausio 4 d. Paskolos sutartis, kurią pasirašė UAB „Alnora“, atstovaujama akcininko V. Č., kaip Paskolos gavėja, ir L. Č., kaip Paskolos davėjas, nebuvo sudaryta, nes sutartyje įvardyta 225 282,52 Lt paskolos suma nebuvo perduota UAB „Alnora“ nuosavybėn.

67. Atsakovai, gindamiesi nuo ieškinio, nurodo tokias aptariamos Paskolos sutarties pasirašymo aplinkybes: atsakovas V. Č. ir jo sutuoktinė, užtikrindami UAB „Alnora“ iš AB DnB Nord banko gauto kredito grąžinimą, šiam bankui svetimo turto hipoteka buvo įkeitę nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą; šį sklypą 2007 m. gruodžio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavus trečiajam asmeniui D. G., 300 000 Lt žemės sklypo kaina pervesta tiesiai į UAB „Alnora“ sąskaitą, o iš šios – į AB DnB Nord banko nurodytą sąskaitą, taip padengiant įmonės skolą bankui pagal 2006 m. gegužės 15 d. Kredito linijos sutartį Nr. 2125-06IL; atsakovui ir jo sutuoktinei nuosavybės teise priklausiusio žemės sklypo pardavimo lėšomis įvykdžius UAB „Alnora“ piniginę prievolę AB DnB Nord bankui, jiems perėjo kreditoriaus teisės į skolininkę UAB „Alnora“ (CK 6.50 straipsnio 3 dalis); atsakovas ir sutuoktinė 2007 m. gruodžio 12 d. prašymu UAB „Alnora“ paprašė lėšas už nurodyto žemės sklypo pardavimą įskaityti taip: 74 717,48 Lt įskaityti V. Č. skolai UAB „Alnora“ padengti, o likusią 225 282,52 Lt (300 000 Lt – 74 717,48 Lt) sumą buhalteriškai apskaityti kaip L. Č. 225 282,52 Lt paskolą pagal 2008 m. sausio 4 d. Paskolos sutartį. Nurodytoms aplinkybėms pagrįsti atsakovai pateikė į bylą 2007 m. gruodžio 12d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, banko sąskaitos išrašą, patvirtinantį, kad žemės sklypo pirkėjas 300 000 Lt sumą pervedė į UAB „Alnora“ bank sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „UAB „Alnora“ įsipareigojimui pagal 20026-05-15 Kredito linijos Nr. 2125-06IL“ padengti iki 2008 m. sausio 6 d.“, 2017 m. gruodžio 12 d. V. Č. ir jo sutuoktinės prašymą dėl lėšų, gautų už žemės sklypo pardavimą, užskaitymo, 2007 m. gruodžio 12 d. Reikalavimo perleidimo sutartį, vidaus auditoriaus A. M. 2016 m. rugsėjo 21 d. ataskaitą.

68. Teismas pripažįsta teisiškai pagrįstais ieškovės argumentus, kad pagal CK 6.870 straipsnio 1-2 dalių nuostatas paskolos sutartis yra realinis sandoris – ji laikoma sudaryta nuo pinigų arba rūšies požymiais apibūdintų daiktų perdavimo momento. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Toks teisės normų įtvirtintas reglamentavimas pabrėžiamas kasacinio teismo jurisprudencijoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, kt.).

69. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2008 m. sausio 4 d. Paskolos sutartyje įvardyta 225 282,52 Lt paskolos suma atsakovo L. Č. ieškovei UAB „Alnora“ nebuvo perduota, taigi, vadovaujantis CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalių, 6.875 straipsnio 3 dalies nuostatomis, ši paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Tačiau byloje esančių rašytinių įrodymų visumos analizė teikia pagrindą pripažinti įrodyta atsakovų poziciją, kad atsakovas L. Č. turėjo 225 282,52 Lt dydžio reikalavimo teisę į UAB „Alnora“ – šią teisę atsakovas įgijo 2008 m. gruodžio 12 d. Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu iš atsakovo V. Č. ir jo sutuoktinės (CK 6.101 straipsnio 1 dalis), o šiems reikalavimo teisė į nurodytą pinigų sumą atsirado įstatymo pagrindu, kai, pardavus jiems nuosavybės teise priklausiusį įkeistą žemės sklypą, buvo įvykdyta UAB „Alnora“ piniginė prievolė DnB Nord bankui pagal 20026-05-15 Kredito linijos Nr. 2125-06IL (CK 6.112 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

70. Byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad 2008 m. sausio 4 d. Paskolos sutartis tarp UAB „Alnora“ ir atsakovo L. Č. nesudaryta, tačiau šiuo abiejų šalių pasirašytu dokumentu įforminta atsakovo L. Č. 2008 m. gruodžio 12 d. Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu įgyta 225 282,52 Lt dydžio reikalavimo teisė į UAB „Alnora“.

71. Pripažinus, kad 2008 m. sausio 4 d. Paskolos sutartis nebuvo sudaryta, dėl ieškinio reikalavimų pripažinti negaliojančiais 2009 m. gruodžio 31 d. Trišalį užskaitos aktą ir 2009 m. gruodžio 31 d. Nurodymą užskaityti spręstina vertinant tikruosius ginčo šalis siejusius teisinius santykius.

72. Teismo vertinimu, nustatyta aplinkybė, kad pagal 2008 m. sausio 4 d. Paskolos sutartį pinigai ieškovei UAB „Alnora“ nebuvo perduoti, taigi paskolos sutartis nebuvo sudaryta, savaime nėra pagrindas pripažinti negaliojančiais ir 2009 m. gruodžio 31 d. Trišalį užskaitos aktą bei 2009 m. gruodžio 31 d. Nurodymą užskaityti. Tai, kad atsakovas L. Č. neturėjo reikalavimo teisės pagal nesudarytą Paskolos sutartį, nepaneigia byloje nustatyto fakto, jog 2009 m. gruodžio 31 d. Trišalio užskaitos akto ir 2009 m. gruodžio 31 d. Nurodymo užskaityti sudarymo metu atsakovas turėjo į UAB „Alnora“ 225 282,52 Lt dydžio reikalavimo teisę, įgytą kiti teisiniu pagrindu – pagal 2008 m. gruodžio 12 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį.

73. Trečiasis asmuo ieškovės pusėje teismo posėdyje akcentavo, kad nagrinėjamu atveju teismas dėl ginčo sandorių sudarymo ir jų galiojimo turėtų spręsti pagal paskolos sutarčių turinį, o jeigu atsakovai turi kitokio pobūdžio reikalavimo teisių, tokias teises gali įgyvendinti, tuo tarpu nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog pagal paskolos sutartis pinigai nebuvo perduoti, taigi paskolos sutartys nebuvo sudarytos, dėl to piniginių lėšų įskaitymai atlikti nesant tam pagrindo ir pripažintini negaliojančiais.

74. Teismo vertinimu, sutinkant su trečiojo asmens pozicija, šalių ginčas būtų išspręstas formaliai. Tuo tarpu įstatymas įpareigoja teismą ginčus spręsti ne formaliai, bet pagal tikrąją ginčo santykių esmę ir tikrąsias šalių ginčo aplinkybes (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, 6.193 straipsnis; CPK 2 straipsnis, 3 straipsnio 1 dalis).

75. Pažymėtina tai, kad nurodyta 2008 m. gruodžio 12 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartis nenuginčyta įstatymo nustatyta tvarka. Teismas taip pat nenustatė pagrindo ex officio pripažinti ją niekine (CK 1.78 straipsnio 1, 3, 5 dalys). Taigi nenustatyta pagrindų, dėl kurių 2008 m. gruodžio 12 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartis negalėtų būti vertinama kaip teisėtas ir galiojantis sandoris. Be to, Reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo teisiniai padarinius patvirtina ir UAB „Alnora“ buhalterinės apskaitos duomenys: juose įrašytas atsakovo L. Č. 225 282,52 Lt dydžio finansinis reikalavimas įmonei, nors buhalteriniuose dokumentuose ir apskaitytas ne tikruoju, bet apsimestiniu (pridengiančiu tikrąjį) teisiniu pagrindu. Nagrinėjamu atveju, pripažinus, kad 2008 m. sausio 4 d. Paskolos sutartis nesudaryta, teismas neturi teisinio pagrindo taikyti apsimestinio sandorio teisines pasekmes, t. y. taikyti sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinas taisykles (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tačiau teismas vadovaujasi principu, kad šalių ginčą turi būti išspręstas ne formaliai, bet pagal tikrąją jo esmę, faktines konkretaus ginčo aplinkybes, nes tik taip gali būti įgyvendintas vienas iš pagrindinių civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis).

Dėl 2009 m. gruodžio 31 d. Trišalio užskaitos akto ir 2009 m. gruodžio 31 d. Nurodymo užskaityti pripažinimo negaliojančiais

76. Ieškovė teigia, kad nurodyti įskaitymo sandoriai pripažintini negaliojančiais, nes atsakovas L. Č. neturėjo teisinio pagrindo (nei sutartinio, nei įstatyminio) juos atlikti, t. y. nebuvo esminės įskaitymo sąlygos – atsakovas neturėjo UAB „Alnora“ atžvilgiu reikalavimo teisės paskolos sutarties pagrindu. Pasak ieškovės, nebuvo nė vienos iš būtinų sąlygų priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymui atlikti (CK 6.130 straipsnis). Ieškovės įsitikinimu, ginčijami įskaitymo sandoriai prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, pažeidė viešąjį interesą (neįvykdytos įmonės mokestinės prievolės), prieštaravo UAB „Alnora“ veiklos tikslams ir pažeidė įmonės kreditorių teises, nes turėjo tiesioginę įtaką tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais.

77. Atsakovai ginasi tuo, kad ginčijamų Trišalio užskaitos akto ir Nurodymo užskaityti sudarymo metu (2009 m. gruodžio 31 d.) atsakovas L. Č. turėjo 225 282,52 Lt dydžio reikalavimo teisę į UAB „Alnora“, todėl UAB „Alnora“ debitoriniais reikalavimais (iš D. G. ir V. R. gautinomis sumomis) jam galėjo būti padengta UAB „Alnora“ skola.

78. Teismas pažymi, kad, nors pagal 2008 m. sausio 4 d. Paskolos sutartį atsakovas L. Č. neperdavė UAB „Alnora“ 225 282,52 Lt paskolos sumos, tačiau jis turėjo nurodyto dydžio reikalavimo teisę į UAB „Alnora“, įgytą kitu teisiniu pagrindu – 2007 m. gruodžio 12 d. Reikalavimo perleidimo sutarties, kuri įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažinta negaliojančia, taip pat nenustatyta aplinkybių, dėl kurių šią sutartį teismas ex officio turėtų pripažinti niekine. Teismo proceso metu taip pat nenustatyta, kad 2007 m. gruodžio 12 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi įgytą 225 282,52 Lt dydžio reikalavimo teisę atsakovas būtų įgyvendinęs kitaip, nei gaudamas atitinkamas sumas iš UAB „Alnora“ debitorių pagal ginčijamus 2009 m. gruodžio 31 d. Nurodymą užskaityti ir Trišalį užskaitos aktą.

79. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad 2009 m. gruodžio 31 d. Nurodyme užskaityti nurodyta, jog 98 000 Lt suma įskaitoma kaip UAB „Alnora“ paskolos dalies pagal 2008 m. sausio 4 d. Paskolos sutartį grąžinimas, nesuponuoja pagrindo šį įskaitymą pripažinti negaliojančiu, nes nustatyta, kad atsakovas L. Č. ginčijamo akto sudarymo metu turėjo galiojantį ir vykdytiną reikalavimą į UAB „Alnora“, įgytą 2007 m. gruodžio 12 d. Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu, tačiau apsimestinai įformintą 2008 m. sausio 4 d. Paskolos sutartimi. UAB „Alnora“ turėjo teisę lėšas, gautas iš savo debitoriaus (trečiojo asmens D. G.) skirti atsiskaityti su galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę turėjusiu įmonės kreditoriumi (atsakovu L. Č.). Toks atsiskaitymas nepažeidė trečiojo asmens interesų, nes Nurodyme užskaityti konstatuota, jog trečiasis asmuo yra tinkamai įvykdęs 98 000 Lt dydžio prievolę UAB „Alnorai“.

80. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2009 m. gruodžio 31 d. Trišaliame užskaitos akte nėra nuorodų į 2008 m. sausio 4 d. Paskolos sutartį. Šiame akte įvardyta UAB „Alnora“ 225 282,52 Lt dydžio skola L. Č., kurios dalį sutarta padengti iš UAB „Alnora“ debitoriaus V. R. gautina 109 012,01 Lt suma. Tokia UAB „Alnora“ pasirinkta atsiskaitymo su kreditoriumi L. Č. tvarka neprieštaravo teisės normoms, nepažeidė ir trečiojo asmens interesų, nes jo prievolė UAB „Ainora“ pripažinta įvykdyta tinkamai. Konstatavus, kad atsakovas L. Č. Trišalio užskaitos akto sudarymo metu turėjo galiojantį ir vykdytiną 225 282,52 Lt dydžio reikalavimą į UAB „Alnora“, įgytą 2007 m. gruodžio 12 d. Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu, nėra teisinio pagrindo 2009 m. gruodžio 31 d. Trišalio užskaitos akto pripažinti negaliojančiu pagal ieškinyje įvardytą faktinį ieškinio pagrindą.

81. Ieškovės argumentus, kad ginčijami 2009 m. gruodžio 31 d. Trišalis užskaitos aktas ir Nurodymas užskaityti prieštaravo UAB „Alnora“ veiklos tikslams (CK 1.82 straipsnis) ir (ar) galėjo turėti įtakos tam, jog UAB „Alnora“ bankroto proceso metu negali atsiskaityti su kreditoriais, teismas atmeta kaip deklaratyvius, nepagrįstus konkrečiais faktiniais duomenimis.

82. Pažymėtina tai, kad ginčijami aktai sudaryti 2009 m. gruodžio 31 d., tuo tarpu UAB „Alnora“ bankroto byla iškelta 2015 m. gegužės 7 d. įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartimi, išnagrinėtoje civilinėje byloje dėl žalos, pavėlavus kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nustatyta, jog UAB „Alnora“ faktiškai nemoki tapo 2014 m. gruodžio 2 d., taigi praėjus beveik ketveriems metams po ginčijamų aktų sudarymo.

83. Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad nenustatyta aplinkybių, dėl kurių ginčijami 2009 m. gruodžio 31 d. Trišalis užskaitos aktas ir Nurodymas užskaityti būtų pripažinti negaliojančiais ieškinyje nurodytu faktiniu pagrindu (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

84. Išnagrinėjus bylą, yra pagrindas pripažinti, kad 2008 m. sausio 4 d. Paskolos sutartys nebuvo sudarytos, tuo tarpu ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančiais 2009 m. gruodžio 31 d. Trišalį užskaitos aktą ir Nurodymą užskaityti atmestini kaip neįrodyti, nes šių aktų sudarymo metu atsakovas L. Č. turėjo galiojančią ir vykdytiną 225 282,52 Lt dydžio reikalavimo teisę į UAB „Alnora“, o UAB „Alnora“ turėjo teisę savo piniginę prievolę atsakovui (įmonės kreditoriui) vykdyti iš įmonės debitorių (trečiųjų asmenų V. R. ir D. G.) gautinomis lėšomis (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Atmetus pagrindinius reikalavimus dėl Trišalio užskaitos akto ir Nurodymo užskaityti pripažinimo negaliojančiais, nėra teisinio pagrindo spręsti dėl išvestinių reikalavimų – taikyti restituciją bei priteisti palūkanas už nepagrįstą naudojimąsi UAB „Alnora“ lėšomis.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo

85. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

86. Atsakovas L. Č. pateikė prašymą priteisti 3 054,64 Eur išlaidų, patirtų už advokato teisinę pagalbą nagrinėjamoje byloje.

87. Įvertinus atsakovo patirtas atstovavimo išlaidas pagal CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, atsižvelgus į atsakovo advokato pateiktoje Teisinių paslaugų suvestinėje detalizuotas suteiktas teisines paslaugas, atsakovo patirtų išlaidų suma pripažintina pagrįsta visa apimtimi. Kadangi du ieškinio reikalavimai patenkinti, o du atmesti, vertintina, kad atsakovas turi teisę į 50 proc. pagrįstomis pripažintų teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą. Dėl to iš ieškovės BUAB „Alnora“ administravimui skirtų lėšų atsakovui priteistina 1 527,32 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

88. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje, D. G. pateikė prašymą priteisti 3 686 Eur advokato pagalbos išlaidų.

89. Pažymėtina, kad trečiojo asmens, dalyvaujančio byloje ieškovės pusėje, interesai iš esmės susiję su ieškinio reikalavimais dėl 2009 m. gruodžio 31 d. Trišalis užskaitos akto ir Nurodymo užskaityti pripažinimu negaliojančiais bei restitucijos taikymu. Šie ieškinio reikalavimai atmesti. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, trečiajam asmeniui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96, 98, 268-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti nesudarytomis 2008 m. sausio 4 d. Paskolos sutartį, pasirašytą UAB „Alnora“ ir V. Č., bei 2008 m. sausio 4 d. Paskolos sutartį, pasirašytą UAB „Alnora“ ir L. Č..

Atmesti ieškinio reikalavimus dėl 2009 m. gruodžio 31 d. Trišalio užskaitos akto ir 2009 m. gruodžio 31 d. Nurodymo užskaityti pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.

Priteisti iš ieškovės BUAB „Alnora“ (juridinio asmens kodas 110574172) administravimui skirtų lėšų atsakovo V. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1 527,32 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus dvidešimt septynis eurus 32 ct) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Laima Ribokaitė