Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo L. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alnora“ bankrotas pripažintas tyčiniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 22 d. nutartimi iškėlė uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Alnora“ bankroto bylą.

2. Pareiškėjas D. G. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Alnora“ bankrotą tyčiniu remiantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 5 punktų, 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatomis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 2 d. nutartimi pripažino BUAB „Alnora“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose ir 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais.

4. Teismas, spręsdamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose nustatytų tyčinio bankroto požymių taikymo, vertino, ar įmonės vadovas pažeidė pareigą tinkamai vesti ir saugoti įstaigos buhalterinę apskaitą ir turtą, pareigą perduoti bankroto administratorei bankrutavusios įmonės turtą ir dokumentus.

5. Teismas nustatė, kad Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto 2014 m. gruodžio 31 d. išvadoje Nr. 140-(06828)-IS1-4, be kita ko, konstatuotas apskaitos dokumentais nepagrįstas 12 000 Lt sumos, gautos iš D. G., perdavimas L. Č. bei Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 12 straipsnio 1, 2 dalių ir 16 straipsnio 3 dalies pažeidimai. Iš išvados turinio matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta bendrovės finansinių dokumentų, susijusių su 2007 m. gruodžio 14 d. statybos rangos sutarties vykdymu, analizė, o ne visos bendrovės veiklos vertinimas.

6. L. Č., buvęs BUAB „Alnora“ vadovas, 2015 m. gegužės 21 d. ir 2015 m. gegužės 22 d. dokumentų perdavimo aktais bankroto administratorei perdavė bendro pobūdžio dokumentus ir duomenis (antspaudus, įstatus, įmonės registravimo pažymėjimą, VĮ Registrų centro duomenis apie vadovą, 2011 m. balansą, įmonės debitorių, kreditorių sąrašus, deklaracijas, 2008-2011 m. realizacijos duomenis, 2008-2009 avansines apyskaitas ir kt. 2016 m. vasario 5 d. dokumentų perdavimo-priėmimo aktu papildomai buvo perduota dalis įmonės dokumentų). Teismo vertinimu, pasibaigus ikiteisminiam tyrimui, bendrovės dokumentai buvo grąžinti L. Č., tačiau L. Č. įmonės dokumentus bankroto administratorei teikė iš dalies bei dalies dokumentų neperdavė iki šiol. Įmonės turtas bankroto administratorei perduotas nebuvo.

7. Į bendrovės balansus nuo 2011 metų buvo įtraukiamos reikalavimo teisės: Genstate LLc (62 728 Lt), Farmex group (15 700 Lt), E. P. (31 923,28 Lt), UAB „Anykščių energetinė statyba“ (462 Lt), dėl kurių nebuvo pateikta jokių jų egzistavimą patvirtinančių dokumentų, išskyrus L. Č. paaiškinimus. Reikalavimo pagrįstumą UAB „Anykščių energetinė statyba“ įrodančių dokumentų nerasta, reikalavimas E. P. kyla iš pagal 2007 m. atliktų statybos darbų aktą išrašytos sąskaitos, tačiau ji be parašo, jokių duomenų, kad nuo 2007 m. buvo imtasi kokių nors veiksmų įsiskolinimui atgauti, nepateikta. D. G. LLc, Farmex group įsiskolinimų abstrakčiai nurodoma, kad abi įmonės buvo tarpininku, atliekant eksportą į Rusijos Federaciją, bet jokių sutarčių ar kitų duomenų, patvirtinančių nurodytų sumų realumą, nepateikta. Vertindamas į įmonės balansą įtrauktą 261 441 Lt reikalavimą D. G., teismas nurodė, kad sąskaita išrašyta už atliktus darbus, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimu konstatuota, kad šiai sumai statybos darbai atlikti nebuvo, todėl balansuose nurodomi duomenys apie gautinas sumas neatitiko faktinės padėties.

8. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4622-562/2016 išnagrinėjo ginčą dėl patvirtinto L. Č. finansinio reikalavimo dydžio sumažinimo bei nustatė, kad L. Č., 2015 m. birželio 9 d. teikdamas prašymą dėl 81 093,61 Eur (250 000 Lt ir 30 000 Lt paskolos) dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimo, jį grindė 2006 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. liepos 12 d. paskolos sutarčių ir pavedimo kopijomis. Bankroto administratorei 2016 m. vasario 5 d. gavus papildomus įmonės dokumentus paaiškėjo, kad L. Č. dar 2007 m. balandžio 2 d. dalis paskolos (200 000 Lt) grąžinta. Šios aplinkybės bylos nagrinėjimo metu neginčijo ir pats L. Č.. L. Č., kaip bendrovės vadovas, turėjo žinoti, kokie paskolos sandoriai buvo (ne)įgyvendinami, kokios yra paskolintų ir bendrovės negrąžintų piniginių lėšų sumos.

9. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-851-833/2017 konstatuotas V. Č. (bendrovės akcininko) nepagrįstas praturtėjimas bendrovės sąskaita. Teismas nustatė, kad iš bendrovės sąskaitos 2007 m. gegužės 10 d. buvo pervesta 44 859,74 Lt (12 992,28 Eur) suma V. Č. (įvardinta kaip paskolos grąžinimas) be jokio teisinio pagrindo. Ši suma negrąžinta bendrovei iki šiol.

10. Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos mokestinio tyrimo 2012 m. kovo 29 d ataskaita Nr. 92-85 patvirtina, kad L. Č. iki 2010 m. gruodžio 3 d. priėmė 262 032 Lt dydžio avansą grynais pinigais pagal pareiškimus, bet neišrašė apskaitos dokumentų (kasos pajamų orderių) ir nesumokėjo priklausančios 45 478 Lt PVM mokesčių sumos (kurios mokėjimo prievolė atsirado dar iki 2011 m. sausio 1 d.). Nagrinėjamo atveju svarbus yra pats gautų piniginių lėšų neapskaitymo faktas, nevertinant, kad tai buvo itin didelė piniginių lėšų suma, kuri neabejotinai būtų reikšminga vertinant įmonės finansinę padėtį (2013 m. balanso duomenimis, ši suma faktiškai sudaro ženkliai daugiau nei pusę įmonės gautinos per vienerius metus sumos 2012 m.).

11. Taip pat minėtame mokestinio patikrinimo akte nustatyta, kad įmonės apskaitoje nebuvo įmonės vadovo L. Č. po bankroto bylos iškėlimo kituose teisminiuose ginčuose teiktos 2011 m. gruodžio 20 d. PVM sąskaitos-faktūros ALN Nr. 12-275 523 472,72 Lt sumai. Iš mokesčių administratoriaus atlikto tyrimo ataskaitos matyti, kad 2012 m. kovo 29 d. įmonės apskaitoje buvo duomenys tik apie tai, kad pagal statybos rangos sutartį su D. G. UAB „Alnora“ atliktų statybos darbų perdavimą įformino, išrašydama 2008 m. gruodžio 29 d. PVM sąskaitas faktūras serija ALN Nr. 255 (153 314 Lt sumai) ir Nr. 257 (44 654 Lt sumai), t. y. iš viso 197 968 Lt sumai, tačiau jokios 2011 m. gruodžio 20 d. PVM sąskaitos-faktūros ALN Nr. 12-275 523 472,72 Lt sumai tyrimui pateikta nebuvo, jokių duomenų apie šią sąskaitą-faktūrą nebuvo ir įmonės apskaitos registruose.

12. Taip pat BUAB „Alnora“ bankroto administratorei nebuvo pateikti duomenys, patvirtinantys 2009 m. gruodžio 31 d. trišalio užskaitos akto dėl 109 012,1 Lt įskaitymo, pasirašyto vadovo L. Č. ir V. R., pagrįstumą.

13. Teismas sprendė, kad L. Č. akivaizdžiai netinkamai vykdė įstatymuose nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, apgaulingai vedė buhalterinę apskaitą. Tokiais veiksmais iš esmės buvo bloginama įmonės padėtis ir tai sudaro pagrindą išvadai, kad nustatyti vadovo pažeidimai priežastiniu ryšiu susiję su įmonės nemokumu.

14. Spręsdamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio nuostatos įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d. Tačiau teismų praktikoje dar iki šių nuostatų įsigaliojimo buvo laikomasi pozicijos, kad atsiskaitymo su kreditoriais, kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą ribojimas arba panaikinimas, arba išieškojimo pirmenybės sąmoningas teikimas vienam iš kreditorių, aspektas vertintinas ir svarstytinas nagrinėjant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

15. Teismas nustatė, kad dar nuo 2009 metų spalio mėn. įmonė turėjo 45 049,40 Lt skolą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), kuri 2012 m. birželio 12 d. išdavė 84 237,84 Lt ieškovės skolos išieškojimo vykdomąjį dokumentą Nr. (23.17-08)-320-30482. Nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iš UAB „Alnora“ mokestinės nepriemokos neišieškotos visiškai. 2015 m. sausio 29 d. bendrovės mokestinė nepriemoka buvo 32 991,86 Eur. Taip pat įmonė nuo 2012 m. nemokėjo priskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo įmokų. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. (7.2)7-1055217 nusprendė iš UAB „Alnora“ 3 237,46 Lt įsiskolinimą išieškoti priverstine tvarka. 2015 m. gruodžio 1 d. įsiskolinimas sudarė 5 562,38 Eur.

16. Tačiau nepaisant turimų mokėtinų prievolių, 2009 m. gruodžio 31 d. buvo surašyti du įskaitymų aktai, kuriuose nurodytoms prievolėms pagrįsti, nepateikti jokie įrodymai. Tai rodo, kad įmonė, neturėdama pakankamai lėšų dengti pradelstus įsipareigojimus valstybės biudžetui, su kitais kreditoriais atsiskaitinėjo pasirinktinai, akivaizdžiai teikdama prioritetą vienam iš jų. Teismo vertinimu, vien šios aplinkybės, patvirtinančios mokestinių prievolių nevykdymą ir įmonės mokestinės skolos didinimą, įskaitymų savo naudai faktai, sudaro pagrindą sąmoningam pirmenybės teikimo vienam iš kreditorių (pačiam vadovui) ir bankroto pripažinimo tyčiniu požymių konstatavimui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

17. Atsakovas L. Č. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. B2-3616-577/2020 ir išspręsti klausimą iš esmės – D. G. prašymą pripažinti BUAB „Alnora“ bankrotą tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. L. Č. perdavė bankroto administratorei visus turėtus BUAB „Alnora“ buhalterinės apskaitos dokumentus popierine forma, administratorė su visais BUAB „Alnora“ buhalterinės apskaitos duomenimis taip pat galėjo bet kada susipažinti, paprašiusi buhalterinę apskaitą tvarkiusios įmonės buhalterinės apskaitos programos duomenų. Įvertinus tai, kad bankroto administratorė per daugiau nei penkis BUAB „Alnora“ bankroto proceso metus nesikreipė į BUAB „Alnora“ bankroto bylą nagrinėjantį teismą su prašymu dėl baudos skyrimo L. Č. už dokumentų neperdavimą, akivaizdu, kad pozicija dėl tariamo dokumentų neperdavimo tėra deklaratyvūs teiginiai, kuriuos teismas visiškai nepagrįstai vertino kaip neginčijamą faktą.

17.2. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad tariamai neperduoti BUAB „Alnora“ dokumentai neleido bankroto administratorei nustatyti BUAB „Alnora“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio.

17.3. Iškėlus BUAB „Alnora“ bankroto bylą L. Č. perdavė bankroto administratorei visus turėtus įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus popierine forma. Kadangi BUAB „Alnora“ turtą sudarė reikalavimo teisės, o ne materialus turtas, administratorei buvo perduota informacija apie turimas reikalavimo teises. L. Č. taip pat perdavė bankroto administratorei įmonės buhalterinės apskaitos suvestines (registrus). Bankroto administratorei taip pat buvo prieinama bet kurio laikotarpio įmonės išsami ir detali buhalterinė informacija – administratorė, siekdama susipažinti su visais įmonės buhalterinės apskaitos duomenimis, galėjo kreiptis į buhalterinę apskaitą tvarkiusią įmonę ir gauti buhalterinės apskaitos programos duomenis.

17.4. Priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, tie dokumentai, kurie bankroto administratorei galimai nebuvo perduoti (L. Č. lig šiol nėra aišku, kokie dokumentai neva nebuvo perduoti bankroto administratorei), nesudarė kliūčių nustatyti įmonės veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, BUAB „Alnora“ ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, identifikuoti su tuo susijusių operacijų ar patikrinti (patvirtinti) įmonės atliktų ūkinių operacijų ir veiksmų teisėtumo.

17.5. Aplinkybę, kad nėra jokių kliūčių nustatyti BUAB „Alnora“ turtą, kapitalą ar įsipareigojimus, pagrindžia: bankroto byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai; VĮ „Registrų centras“ teikta BUAB „Alnora“ finansinė atskaitomybė; bankroto administratorės bei D. G. inicijuoti teisminiai procesai, kurie buvo grindžiami būtent atliktomis ūkinėmis operacijomis; D. G. inicijuoto ikiteisminio tyrimo metu Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialistui pateikti visi 2008 – 2011 m. BUAB „Alnora“ buhalterinės apskaitos dokumentai. Šioje specialisto išvadoje konstatuota, kad vadovaujantis pateiktais buhalteriniais apskaitos dokumentais visiškai galima nustatyti BUAB „Alnora“ 2008, 2009, 2010 bei 2011 m. veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Visi Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje minimi BUAB „Alnora“ buhalterinės apskaitos dokumentai neabejotinai L. Č. arba ikiteisminį tyrimą atlikusios institucijos buvo perduoti ir bankroto administratorei.

17.6. Pirmosios instancijos teismas, neįsigilinęs į tarp šalių kilusio ginčo esmę, paneigdamas prejudicinę galią turinčius faktus bei įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą, nepagrįstai sprendė, kad PVM sąskaitos faktūros D. G. buvo išrašytos nepagrįstai.

17.7. BUAB „Alnora“ nesikreipė į teismą, prašydama iš D. G. priteisti skolą už neatliktus darbus, ir neišrašė sąskaitos, nesant atliktų darbų, kaip kad konstatavo pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis išimtinai D. G. pateiktais teiginiais. BUAB „Alnora“ kreipėsi į teismą, siekdama prisiteisti skolą už faktiškai atliktus statybos darbus, kadangi rangos sutartyse nurodyta kaina niekuomet neatitiko realios darbų kainos, t. y. ji buvo per maža, palyginus su faktiškai atliktų darbų apimtimi.

17.8. Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusiu 2019 m. sausio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1596-781/2019 atmetė bankroto administratorės ieškinį dėl 131 553,07 Eur žalos priteisimo iš V. Č. ir L. Č. bei konstatavo, kad, esant išrašytoms (bet tuo metu nenuginčytoms) sąskaitoms D. G. 261 441 Lt sumai, BUAB „Alnora“ privalėjo jas įtraukti į savo buhalterinę apskaitą. Vien aplinkybė, kad minėtas reikalavimas buvo ginčijamas teisme, nesudarė pagrindo netraukti jo į bendrovės buhalterinę apskaitą; atitinkamai tai atsispindėjo ir įmonės balansuose (t. y. prie gautinų sumų (trumpalaikio turto) skilties).

17.9. Teismas, kaip vieną iš aplinkybių, lėmusių BUAB „Alnora“ tyčinį bankrotą, nurodė L. Č. nepagrįstai pervestas pinigines lėšas savo sūnui V. Č. (BUAB „Alnora“ akcininkui) (kurios, anot teismo, nebuvo išieškotos). Tokiu būdu teismas iš esmės pritaikė dvigubą atsakomybę, kadangi šias lėšas V. Č. jau seniai grąžino BUAB „Alnora“. BUAB „Alnora“ bankroto administratorė inicijavo civilinę bylą Nr. 2-18414-833/2016 dėl 44 859,75 Lt (12 992,28 Eur) kaip be pagrindo įgytų lėšų priteisimo iš V. Č.. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-851-833/2017 bankroto administratorės ieškinį patenkino visiškai. Šis įsiteisėjęs sprendimas yra visiškai įvykdytas V. Č. sumokėjus priteistą pinigų sumą po to, kai vykdymo procese buvo pasirašyta taikos sutartis su bankroto administratore. Nors V. ir L. Č. kartu su atsiliepimu į D. G. prašymą pripažinti BUAB „Alnora“ bankrotą tyčiniu pateikė tiek pasirašytą taikos sutartį, tiek mokėjimo pavedimo kopiją, skundžiamoje nutartyje teismas, ignoruodamas pateiktus įrodymus, sprendė, kad V. Č. iki šiol nėra grąžinęs BUAB „Alnora“ priteistos sumos.

17.10. Teismas rėmėsi VMI atlikto mokestinio tyrimo medžiaga. Mokestinį tyrimą teismas vertino kaip sąmoningą L. Č. neveikimą, vedant buhalterinę apskaitą, nors patikrinimas buvo atliktas už laikotarpį nuo 2008 m. iki 2010 m.; patikrinimo metu buvo nustatytas vienintelis pažeidimas, kuris buvo ištaisytas; vėliau L. Č. rašė apskaitos dokumentus D. G.; įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1596-781/2019 konstatuota, kad BUAB „Alnora“ nemokia tapo tik 2014 m. gruodžio 2 d.; bankroto byla UAB „Alnorai“ iškelta 2015 m. kovo 4 d.

17.11. Vienintelis nustatytas pažeidimas ne tik negali būti vertinamas kaip sistemingas netinkamas įmonės apskaitos dokumentų tvarkymas, siekiant sąmoningai vengti mokėti mokesčius, privesti įmonę prie bankroto ir panaikinant galimybę atsiskaityti su kreditoriais (juolab kad įstatymai nedraudžia buhalterinių dokumentų tikslinimo), bet ir yra per daug nutolęs nuo tyčinio bankroto požymio.

17.12. Teismas neįvertino trečiųjų asmenų procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių bei pateiktų įrodymų dėl L. Č. garbaus amžiaus ir specifinės sveikatos būklės, kurie galėjo sąlygoti netikslumus L. Č. vedant BUAB „Alnora“ buhalterinę apskaitą, o taip pat neatsiminimą tam tikrų aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas D. G. prašymas BUAB „Alnora“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

17.13. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai BUAB „Alnora“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.930¹ straipsnį, kadangi teismas įmonės bankrotą pripažino tyčiniu, nustatęs tik vieną šios normos taikymui būtiną sąlygą – atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo pažeidimus (su kuo sutikti taip pat nėra pagrindo, kadangi nurodyta įstatymo norma 2009 m., kuomet buvo pasirašyti teismo nurodyti įskaitymo aktai, dar net negaliojo ir įsigaliojo tik 2013 m. spalio 1 d.), tačiau visiškai nenustatęs kitų būtinų taikymo sąlygų. BUAB „Alnora“ su darbuotojais atsiskaitinėjo tinkamai, darbuotojų nėra įmonės kreditorių sąraše, o pareiga inicijuoti bankroto bylą BUAB „Alnora“, kaip konstatuota 2019 m. sausio 22 d. Vilniaus apygardos teismas sprendimu, atsirado tik 2014 m. gruodžio 2 d.

17.14. Net ir tuo atveju, jei iki CK 6.930¹ straipsnio bei ĮBĮ pakeitimų, įtvirtinančių tyčinio bankroto požymius, įsigaliojimo ir būdavo pastebima tendencija dėl išieškojimo pirmenybės suteikimo vienam iš kreditorių, nesant įsigaliojusios imperatyvios normos dėl atsiskaitymų eiliškumo, tokie išieškojimo pirmenybės suteikimai negalėjo būti vertinami nei kaip pažeidimas, o juo labiau lemti bankroto pripažinimo tyčiniu. Nesuprantama, kaip galima teigti buvus atsiskaitymo eiliškumo pažeidimą dar 2009 m., kai teisės norma dėl atsiskaitymų eiliškumo dar net negaliojo ir įsigaliojo tik 2013 m. (t. y. po 5 metų nuo tariamo atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo).

17.15. Be to, net ir galiojant CK 6.930¹ straipsniui, jis įskaitymų aktų atžvilgiu negalėtų būti taikomas vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais. Kadangi CK 6.930¹ straipsnis netaikomos priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sandoriams, 2009 m. pasirašyti įskaitymai negalėjo būti vertinami kaip CK 6.930¹ straipsnio pažeidimai.

17.16. Nors L. Č. laikosi pozicijos, kad ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintos tyčinio bankroto prezumpcijos nagrinėjamu atveju negalima taikyti, pažymėtina, kad net ir vertinant 2009 m. gruodžio mėn. pasirašytus įskaitymo aktus CK 6.930¹ straipsnio kontekste, joks atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas negalėtų būti konstatuotas, kadangi 2009 m. įmonė vykdė veiklą, tikėjosi įgyvendinti su D. G. sudarytą statybos rangos sutartį ir gauti pajamų, atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais.

17.17. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad BUAB „Alnora“ atsiskaitymus su kreditoriais vykdė, pažeisdama CK 6.930¹ numatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, ir dėl to pripažindamas BUAB „Alnora“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, visiškai nevertino įmonės finansinės būklės 2009 m., kai buvo pasirašyti įskaitymo aktai, kuriais esą prioritetas buvo suteiktas vienam iš kreditorių.

18. Pareiškėjas D. G. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovo L. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundas grindžiamas tokiais argumentais:

18.1. Apeliantas, vertindamas tyčinio bankroto proceso sudėtį, koncentruojasi išimtinai į savo objektyviai neteisėtų veiksmų deklaratyvų pateisinimą ir visiškai nesigilina, kad būtent dėl apelianto ir jo sūnaus V. Č. veiksmų (netinkamo, bendrovės teisėto valdymo principams prieštaraujančio elgesio, bendrovės piniginių lėšų nepagrįsto užvaldymo bei tyčinio neveikimo, t. y. laiku neinicijuojant bankroto proceso) bendrovė buvo privesta iki tokios kritinės mokumo būklės, kai bendrovė neturi ne tik piniginių lėšų bet absoliučiai jokio turto ir pagrįstų reikalavimo teisių.

18.2. Pažeidžiant įmonės vadovui keliamas esmines fiduciarines pareigas atskirajame skunde sąmoningai net neužsimenama, kad būtent dėl apelianto ir jo sūnaus V. Č. kaltės nulemto bendrovės netinkamo valdymo nuo pat bankroto proceso pradžios yra visiškai neįmanomas kreditorių reikalavimų tenkinimas iš bendrovės turto.

18.3. Atskirajame skunde deklaratyviai nesutinkama be išimties su visais pirmosios instancijos teismo nustatytais tyčinio bankroto požymiais (numatytais ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose). Apeliantas subjektyviai teigia, kad bankroto administratorė pati turėtų ieškoti visos informacijos apie įmonės dokumentaciją pas trečiuosius asmenis, o taip pat pati turėtų susirasti ir įmonės buhalterinę programą. Tokia pozicija tiesiogiai prieštarauja tiek Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, tiek ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto imperatyvioms nuostatoms, todėl plačiau nevertintina.

18.4. Baudos skyrimas už netinkamą įmonės turto ir dokumentų perdavimą bankroto administratorei yra viena iš administracinio poveikio priemonių, tačiau jos taikymas yra neprivalomas, be to, šios procedūros neinicijavimas nereiškia, kad nurodyta vadovo pareiga yra įvykdyta tinkamai. L. Č. aiškiai vengė perduoti visus įmonės dokumentus ir tinkamai įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartį. Bankroto administratorei nebuvo perduoti 2008-2009 įmonės dokumentai, susiję su bankų sąskaitomis, SODRA, 2008-2011 m. pirkimais, įmonės 2008-2011 kasos knyga, darbo užmokestis, 2008-2010 apskaitos registras. L. Č. neperdavė bankroto administratorei jokių bendrovės pirminių apskaitos dokumentų (kasos pajamų ir išlaidų orderių), 2008-2010 m. kasos knygų, 2008-2010 m. didžiosios knygos, įmonės valdymo dokumentų (akcininkų knygos, akcininkų susirinkimų protokolų ir kt.). Todėl neįmanomas tikslus įmonės kreditorinių įsipareigojimų nustatymas.

18.5. Remiantis nurodytomis dvejomis 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutartimis, kurias įmonės vadovas L. Č. pateikė mokesčių administratoriui, kaip D. G. sumokėtų lėšų įskaitymo pagrindą, BUAB „Alnora“ turėjo gauti iki 2009 m. gruodžio 31 d. įskaitymo 450 565,04 Lt. paskolų. Esminis faktas, kurio apeliantas net neneigia, yra tas, kad UAB „Alnora“ niekada nėra gavusi nurodyto dydžio paskolų ir apskritai nėra gavusi jokių piniginių lėšų pagal 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutartis. Šį faktą įrodo ir tai, kad įmonės akcininkas V. Č., davęs priesaiką pirmosios instancijos teismui (civilinėje byloje Nr. 2-851-833/2017), nurodė, kad niekada nėra skolinęs įmonei lėšų pagal 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutartį ir šis sandoris „nebuvo įgyvendintas“.

18.6. Šios aplinkybės tiesiogiai ir objektyviai patvirtina, kad įmonės vadovas L. Č. neteisėtai įgijo 98 000 Lt, kuriuos BUAB „Alnora“ turėjo gauti iš D. G., kaip grynosiomis lėšomis sutartiniu pagrindu sumokėtas sumas. 2009 m. gruodžio 31 d. nurodymą užskaityti įmonės lėšas vadovas L. Č. neteisėtai surašė atgaline tvarka, siekiant išvengti atsakomybės prieš mokesčių administratorių, tačiau BUAB „Alnora“ niekada neturėjo sutartinės pareigos „grąžinti L. Č.“ iš jo 2008 m. sausio 4 d. niekinių paskolų sandorių pagrindu negautų paskolų. Be to, L. Č. 2009 m. gruodžio 31 d. surašė dar vieną užskaitos aktą, įvardintą „Trišaliu“, nors de facto jis pasirašytas dviejų šalių, t. y paties L. Č. kaip fizinio asmens ir BUAB „Alnora“ skolininko V. R.. Šio „užskaitos akto“ pagrindu L. Č. pasisavino 109 012,01 Lt BUAB „Alnora“ skirtų piniginių lėšų, kaip užskaitymo pagrindą deklaratyviai nurodydamas realiai niekada įmonei nesuteiktas paskolas.

18.7. Apeliantas atskirajame skunde, kartodamas teiginius apie kreditoriaus D. G. piktnaudžiavimą teise ginant teismo patvirtintus kreditoriaus interesus, nenurodo, kokie įrodymai patvirtina, kad mokesčių administratoriaus atliktame mokestiniame tyrime pateiktos 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutartys – pasirašytos L. Č. ir V. Č. nėra tyčiniai tariami sandoriai, kurių esminis tikslas buvo suklaidinti mokesčių administratorių, įmonės kreditorius ir trečiąsias šalis dėl BUAB „Alnora“ mokumo, o taip pat sukurti neteisėtas prielaidas L. Č. vėlesniam lėšų pasisavinimui iš įmonės. Įrodyta, kad pagal šiuos sandorius nei V. Č., nei L. Č. niekada neskolino ir neperdavė lėšų BUAB „Alnora“, tačiau įmonės vadovas L. Č., kuris taip pat pasirašė šį sandorį, vėliau jį naudojo kaip juridinį faktą įmonės lėšų pasisavinimui, o taip pat bandant suklaidinti mokesčių administratorių, bankroto administratorę bei trečiuosius asmenis.

18.8. Be to, teismine tvarka niekada nebuvo ginčijamas BUAB „Alnora“ 261 441 Lt reikalavimas D. G. atžvilgiu. Tokio teisminio ginčo niekada nebuvo, nes D. G. niekada nebuvo pareiškęs tokio turinio reikalavimo BUAB „Alnora“ atžvilgiu, o pati įmonė negalėjo ginčyti savo reikalavimo D. G. atžvilgiu, nes tai prieštarauja teisinei logikai. Todėl yra priešingai – BUAB „Alnora“, inicijuodama nurodytą teisminį ginčą D. G. atžvilgiu, siekė ne ginčyti reikalavimą, bet įgyti teisėtą reikalavimo teisę D. G. atžvilgiu, t. y. siekė, kad būtų sukurtas naujas teisinis prievolinis santykis su D. G. ir jos nurodomas reikalavimas būtų teismo nustatytas teismo sprendimu ir teisminiu keliu, nes iki nurodyto teisminio proceso pradžios tokia BUAB „Alnora“ reikalavimo teisė neegzistavo.

18.9. BUAB „Alnora“ nuo 2009 m. spalio – gruodžio mėn. de facto ir de jure turėjo pradelstas mokestines prievoles, kurių įmonė iki šiol nėra įvykdžiusi, tačiau įmonės vadovui L. Č. tai subjektyviai neatrodė prioritetinės mokėtinos prievolės ir jis 2009 m. gruodžio 31 d. vienašališkai surašė 2009 m. gruodžio 31 d. nurodymą užskaityti, kurio pagrindu niekinio 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutarties faktu užskaito savo naudai iš D. G. įmonei sumokėtas ir niekada į įmonės kasą neįneštas 98 000 Lt grynąsias lėšas bei tą pačią dieną surašė dar vieną 2009 m. gruodžio 31 d. trišalį užskaitos aktą (nors jis yra dvišalis – pasirašytas dviejų šalių), kurio pagrindu niekinio 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutarties faktu užskaitė sau iš V. R. gautinas 109 012,01 Lt lėšas. Nurodytais veiksmais L. Č. neteisėtai iš esmės blogino įmonės finansinę padėtį, neteisėtai užvaldė įmonės lėšas ir tyčia ignoravo nevykdomas BUAB „Alnora“ mokestines prievoles, kurios galėjo būti įvykdytos būtent iš nurodytų įmonei, o ne L. Č. teisėtai priklaususių lėšų, bei tokiu būdu tyčia vedė įmonę prie bankroto. Nesutinkant su apelianto pozicija dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio, pabrėžtina, kad mokesčių administratoriaus tyrimo metu nustatyta 45 478 Lt PVM nepriemoka niekada nebuvo sumokėta į biudžetą ir sudaro mokesčių administratoriaus pareikšto kreditorinio reikalavimo šioje bankroto byloje sudėtį. BUAB „Alnora“ veikla buvo vykdoma itin nuostolingai (nuo 2006 metų niekada negaunant ir nedeklaruojant jokio pelno).

19. Atsakovas BUAB „Alnora“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti trečiųjų asmenų L. Č. ir V. Č. skundą dėl 2020 m. gruodžio 2 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. priimtą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundas grindžiamas tokiais argumentais:

19.1. Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjo bylą ir priėmė teisingą nutartį. Trečiųjų asmenų skundas nepagrįstas ir todėl atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

21. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ), reguliuojantis juridinių asmenų restruktūrizavimo ir bankroto procesus ir kuriam įsigaliojus neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms išimtims taikomas ĮBĮ.

22. Atsižvelgiant į tai, kad suinteresuoto asmens veiksmai (neveikimas), kuriais buvo įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikti iki 2020 m. sausio 1 d., t. y. iki JANĮ įsigaliojimo, bei į kasacinio teismo praktikoje pateiktą išaiškinimą, kad ĮBĮ įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiosios teisės normos, apibrėžiančios veiksmų neteisėtumo kriterijus ir nustatančios sankcijas už jų atlikimą ir sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 24 punktas), klausimas dėl BUAB „Alnora“ bankroto pripažinimo tyčiniu spręstinas pagal iki JANĮ įsigaliojimo galiojusio ĮBĮ nuostatas (JANĮ 155 straipsnis).

Dėl BUAB „Alnora“ tyčinio bankroto vertinimo

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl BUAB „Alnora“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo D. G. prašymą pripažinti BUAB „Alnora“ bankrotą tyčiniu.

24. Praktikoje pripažįstama, kad ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

25. Todėl siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju BUAB „Alnora“ bankrotas pripažintinas tyčiniu, turi būti vertinama ginčui aktualių aplinkybių visuma. Tyčinio bankroto požymiai negali būti vertinami formaliai, atsietai nuo įmonės valdymo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, įvertina skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte ir 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytų tyčinio bankroto požymių taikymo.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio

26. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

27. Praktikoje pripažįstama, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

28. Tačiau kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

29. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nustatė, kad BUAB „Alnora“ vadovas akivaizdžiai netinkamai vykdė įstatymuose nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, apgaulingai vedė buhalterinę apskaitą ir sprendė, kad buhalterinė apskaita ne tik buvo tvarkoma apgaulingai ir netinkamai, tačiau dėl to negalima buvo iš dalies nustatyti jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio.

30. Apeliantas su tokia pirmosios instancijos teismo išvadą nesutinka ir teigia, kad BUAB „Alnora“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma tinkamai. Apelianto teigimu, tinkamą įmonės buhalterinės apskaitos vedimą rodo tai, kad buvęs įmonės vadovas perdavė bankroto administratorei visus įmonės dokumentus, nėra jokių kliūčių nustatyti BUAB „Alnora“ turtą, kapitalą ar įsipareigojimus. Be to, teismas neįvertino trečiųjų asmenų procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių bei pateiktų įrodymų dėl L. Č. garbaus amžiaus ir sveikatos būklės.

31. Pareiškėjas atsiliepime į atskirąjį skundą su tokia apelianto pozicija nesutinka ir teigia, kad įmonė buvo sąmoningai blogai valdoma, sudaromi jai nenaudingi sandoriai.

32. Apeliacinės instancijos teismas vertina aplinkybes, reikšmingas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto tyčinio bankroto pagrindo taikymui, kuriomis remdamasis pirmosios instancijos teismas pripažino BUAB „Alnora“ bankrotą tyčiniu.

33. Pirma, teismas sprendė, kad į BUAB „Alnora“ turto balansą nuo 2011 m. buvo įtraukiamos reikalavimo teisės, kurių realumas nėra pagrįstas: 62 728 Lt reikalavimas Genstate LLc, 15 700 Lt reikalavimas Farmex group, 31 923,28 Lt reikalavimas E. P., 426 Lt reikalavimas UAB „Anykščių energetinė statyba“. Sprendžiant dėl šių į įmonės turto balansą įtrauktų sumų, nustatyta, kad dėl 426 Lt reikalavimo UAB „Anykščių energetinė statyba“ nėra duomenų, o kiti nurodyti reikalavimai nėra pakankamai pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dalis dokumentų, kurių pagrindu į įmonės turto balansą buvo įtrauktos debitorinės skolos, yra be parašų, o dalis neturi jokio pagrindimo, išskyrus L. Č. paaiškinimus. Tačiau byloje nėra įrodymų, kurie būtų pakankami daryti išvadą, kad nurodyti reikalavimai buvo nepagrįsti ir kad jų įtraukimu į įmonės turto balansą buvo siekiama sąmoningai blogai tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą ir todėl negalima nustatyti įmonės turto bei įsipareigojimų, nes nei pareiškėjas, nei bankrutuojančios įmonės administratorė nepateikė jokių įrodymų, kad ėmėsi kokių nors veiksmų, siekiant išsiaiškinti debitorinių skolų pagrindus, kreipiantis į galimus skolininkus ir reikalaujant priešpriešinio tokių įmonių buhalterinės apskaitos duomenų patikrinimo.

34. Taip pat pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nepagrįstai į įmonės balansą įtrauktas 261 441 Lt reikalavimas D. G. už atliktus darbus, nors įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad šiai sumai statybos darbai atlikti nebuvo. Teismas vertino, kad šios aplinkybės rodo, jog įmonės balansuose nurodomi duomenys apie gautinas sumas neatitiko faktinės padėties, buvo nurodomi vadovo, jam žinant apie tokių duomenų nepagrįstumą, iškreipiant nurodomą įmonės realiai egzistavusią finansinę situaciją. Sprendžiant dėl šio reikalavimo įtraukimo į įmonės turto balansą, reikia įvertinti jo pagrindą ir tarp šalių kilusį ginčą.

35. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), UAB „Alnora“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui D. G., prašydama pakeisti tarp šalių sudarytos statybos rangos sutarties kainą, nustatant, kad atliktų darbų kaina, atitinkanti protingumo kriterijus, yra 721 441 Lt, priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 261 441 Lt skolą, 22 380,12 Lt delspinigius, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-312-565/2014 UAB „Alnora“ ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gruodžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1347/2014 Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą. Taigi, matyti, kad dėl BUAB „Alnora“ 261 441 Lt reikalavimo pagrįstumo tarp įmonės ir D. G. buvo kilęs ginčas.

36. Taip pat pažymėtina, kad įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1596-781/2019, kuriuo buvo išspręstas bankroto administratorės ieškinys dėl 131 553,07 Eur žalos priteisimo iš V. Č. ir L. Č., nurodyta, kad vien ta aplinkybė, jog minėtas reikalavimas buvo ginčijamas teisme, nesudarė pagrindo neįtraukti jo į įmonės buhalterinę apskaitą ir tik Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2014 m. gruodžio 2 d. nutartį, kuria galutinai buvo nuspręsta minėto reikalavimo netenkinti, jis turėjo būti išbraukiamas iš įmonės buhalterinės apskaitos ir atitinkamai iš turimo įmonės turto masės.

37. Atsižvelgiant į nurodytas įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai sprendė, kad BAUB „Alnora“ 261 441 Lt reikalavimas D. G. buvo nepagrįstai įtrauktas į įmonės turto balansą, kadangi dėl šio reikalavimo pagrįstumo tarp šalių kilo ginčas. Todėl nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad BUAB „Alnora“ minėtą reikalavimą turėjo teisę įtraukti į savo turto balansą, kol nebuvo tarp šalių išnagrinėtas ginčas dėl šio reikalavimo pagrįstumo.

38. Antra, teismas sprendė, kad L. Č., 2015 m. birželio 9 d. teikdamas prašymą dėl 81 093,61 Eur (250 000 Lt ir 30 000 Lt paskolos) dydžio kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, jį grindė 2006 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. liepos 12 d. paskolos sutarčių ir pavedimo kopijomis, tačiau vėliau 2016 m. vasario 5 d. bankroto administratorei gavus papildomus įmonės dokumentus, paaiškėjo, kad L. Č. dar 2007 m. balandžio 2 d. dalis – 200 000 Lt paskolos grąžinta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės savaime nepagrindžia netinkamo BAUB „Alnora“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nurodytos aplinkybės buvo reikšmingos, sprendžiant klausimą dėl įmonės kreditorių reikalavimų patvirtinimo, ir kaip matyti iš bylos medžiagos, turimi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai sudarė sąlygas įvertinti pareikšto kreditorinio reikalavimo pagrįstumą.

39. Trečia, teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-851-833/2017 konstatuotas atsakovo V. Č. (įmonės akcininko) nepagrįstas praturtėjimas bendrovės sąskaita, kadangi iš bendrovės sąskaitos 2007 m. gegužės 10 d. buvo pervesta 44 859,74 Lt (12 992,28 Eur) suma V. Č. (įvardinta kaip paskolos grąžinimas) be jokio teisinio pagrindo. Teismas sprendė, kad ši suma negrąžinta įmonei iki šiol. Šie pirmosios instancijos teismo argumentai vertintini nepagrįstais.

40. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad tarp BUAB „Alnora“ ir V. Č. 2018 m. lapkričio 27 d. vykdomoje byloje buvo sudaryta taikos sutartis, pagal kurią V. Č. įsipareigojo per 10 dienų nuo sutarties patvirtinimo teisme sumokėti 21 003,08 Eur sumą, o BUAB „Alnora“ įsipareigojo laikyti, kad teismų nutartys yra tinkamai įvykdytos. Taip pat byloje yra pateikti duomenys apie V. Č. atliktą 21 003,08 Eur pavedimą BUAB „Alnora“. Apeliacinės instancijos teismo vertimu, aplinkybė, kad tarp BAUB „Alnora“ ir V. Č. buvo kilęs ginčas dėl nepagrįsto praturtėjimo, nepagrindžia BUAB „Alnora“ buhalterinės apskaitos apgaulingo ir (arba) netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir siekio privesti įmonę prie bankroto.

41. Ketvirta, teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities VMI mokestinio tyrimo 2012 m. kovo 29 d. ataskaitoje Nr. 92-85 nurodyta, kad UAB „Alnora“ vadovas L. Č., iki 2010 m. gruodžio 3 d. priėmęs 262 032 Lt dydžio avansą grynais pinigais pagal pareiškimus, neišrašė apskaitos dokumentų (kasos pajamų orderių) ir nesumokėjo priklausančios 45 478 Lt PVM mokesčių sumos (kurių mokėjimo prievolė atsirado dar iki 2011 m. sausio 1 d.).

42. Be to, teismas konstatavo, kad minėtame mokestinio patikrinimo akte nustatyta, jog įmonės apskaitoje nebuvo įmonės vadovo L. Č. po bankroto bylos iškėlimo kituose teisminiuose ginčuose teiktos 2011 m. gruodžio 20 d. PVM sąskaitos-faktūros ALN Nr. 12-275 523 472,72 Lt sumai. Iš mokestinio tyrimo ataskaitos matyti, kad 2012 m. kovo 29 d. įmonės apskaitoje buvo duomenys tik apie tai, jog pagal statybos rangos sutartį su D. G. UAB „Alnora“ atliktų statybos darbų perdavimą įformino, išrašydama 2008 m. gruodžio 29 d. PVM sąskaitas faktūras serija ALN Nr. 255 (153 314 Lt sumai) ir Nr. 257 (44 654 Lt sumai), t. y. iš viso 197 968 Lt sumai, tačiau jokios 2011 m. gruodžio 20 d. PVM sąskaitos – faktūros ALN Nr. 12-275 523 472,72 Lt sumai tyrimui pateikta nebuvo, be to jokių duomenų apie šią sąskaitą-faktūrą nebuvo ir įmonės apskaitos registruose. Nors būtent šios PVM sąskaitos – faktūros pagrindu buvo kildinami reikalavimai dėl 261 441 Lt įsiskolinimo už atliktus darbus priteisimo (aukščiau paminėta, kad teismai nustatė, jog darbai nebuvo atlikti) ir šie duomenys buvo įtraukti į 2011 m. įmonės balansą, tačiau spręsti, kad būtent 2011 m. gruodžio 20 d. PVM sąskaitos-faktūros ALN Nr. 12-275, išrašytos 523 472,72 Lt sumai, neapskaitymas ir nepateikimas pagrindžia BUAB „Alnora“ apgaulingą ir (arba) netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir siekio privesti įmonę prie bankroto, nėra pagrindo. Priešingai, be pagrindo apskaitytos PVM sąskaitos-faktūros duomenys nebūtų atspindėję faktinės (realios) įmonės finansinės padėties, o įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai ir kiti įrodymai buvo pakankami ginčą nagrinėjusiam teismui nustatyti ginčo šalių įsipareigojimų pagrindus ir dydį.

43. VMI atlikto UAB „Alnora“ mokestinio patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta papildoma 45 478 Eur PVM suma. Tačiau šiame akte nurodyta, kad mokestinio patikrinimo metu įmonė pateikė patikslintas deklaracijas, kuriose deklaravo 45 478 Lt PVM sumą. Nurodyta, kad UAB „Alnora“ 2008-2010 m. pažeidė BAĮ 6 straipsnio 2 dalį, kadangi įmonės vadovas, priimdamas D. G. grynuosius pinigus pagal pareiškimus, neišrašė apskaitos dokumentų, susijusių su įmonės turto pasikeitimu. Gauti pinigai apskaityti 2011 m. Šios nustatytos aplinkybės rodo, kad iš esmės BUAB „Alnora“ turtas, įsipareigojimai pagal sudaromos buhalterinės apskaitos dokumentus galėjo būti nustatomi.

44. Penkta, teismas nurodė, kad bankroto administratorei nebuvo pateikti duomenys, patvirtinantys 2009 m. gruodžio 31 d. trišalio užskaitos akto dėl 109 012, 01 Lt įskaitymo, pasirašyto L. Č. ir V. R., pagrįstumą. Dėl šio akto nepateikti jokie paaiškinimai nei atsakovų parengtuose procesiniuose dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo metu. Tačiau byloje nėra duomenų, kad dėl šios aplinkybės bankroto administratorė nebūtų galėjusi kreiptis į teismą dėl tokio sandorio neteisėtumo ar negalėjo nustatyti įmonės turtinės padėties.

45. Vertinant aplinkybes, susijusias su BUAB „Alnora“ buhalterinės apskaitos tvarkymu, reikšmingomis laikytinos ir aplinkybės, nustatytos atliekant ikiteisminį tyrimą, kuriame buvo vertinamas ir BUAB „Alnora“ buhalterinės apskaitos tvarkymas. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2015 m. sausio 27 d. nutarimu, kuriuo nuspręsta nutraukti ikiteisminį tyrimą, nustatyta, kad iš pateiktų tyrimui duomenų galima visiškai nustatyti BUAB „Alnora“ 2008-2011 metų veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Nors ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimti sprendimai vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykle ir jiems nesuteikiama didesnė įrodomoji galia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-685/2013), nagrinėjamu atveju minėtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra vienas iš įrodymų, patvirtinančių, kad iš esmės BUAB „Alnora“ veikla, turtas, nuosavas kapitalas, įsipareigojimų dydis galėjo būti nustatomi.

46. Taip pat pažymėtina, kad bankroto administratorė nagrinėjamoje byloje nepateikė duomenų, argumentų, kad negali nustatyti BUAB „Alnora“ turto, įsipareigojimų ir kitų reikšmingų aplinkybių. Sprendžiant dėl galimai nepagrįstų, nenaudingų BUAB „Alnora“ sudarytų sandorių, bankroto administratorė, visų pirma, turėjo naudotis įprastomis bankroto procese nustatytomis procedūromis, pavyzdžiui, kreiptis į teismą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir pan.

47. Apibendrinant nurodytas pirmosios instancijos teismo įvertintas aplinkybes, atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad minėtos aplinkybės, susijusios su BUAB „Alnora“ buhalterinės apskaitos tvarkymu, nesudaro pagrindo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Pavieniai buhalterinės apskaitos trūkumai nereiškia, kad negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio. Be to, byloje yra duomenų, leidžiančių vertinti, kad šias aplinkybes nustatyti buvo galima. Iš byloje esančių duomenų negalima spręsti, kad pavieniai buhalterinės apskaitos tvarkymo netikslumai 2009-2011 m. nulėmė įmonės nemokumą, kuris įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytas tik 2014 m. gruodžio 2 d.

48. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs BUAB „Alnora“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu, netinkamai vertino ginčui aktualias aplinkybes ir taikė tyčinį bankrotą reglamentuojančias teisės normas.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio

49. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas nustato, jog preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.

50. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nustatė, kad BUAB „Alnora“ pažeidė atsiskaitymų su kreditoriai eiliškumą. Teismas nurodė, kad 2009 metų spalio mėn. UAB „Alnora“ turėjo 45 049,40 Lt skolą VMI, kuri 2012 m. birželio 12 d. išdavė 84 237,84 Lt ieškovės skolos išieškojimo vykdomąjį dokumentą Nr. (23.17-08)-320-30482. Nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iš UAB „Alnora“ mokestinės nepriemokos neišieškota visiškai. 2015 m. sausio 29 d. bendrovės mokestinė nepriemoka buvo 32 991,86 Eur. Taip pat UAB „Alnora“ nuo 2012 m. nemokėjo priskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo įmokų, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. (7.2)7-1055217 buvo nuspręsta iš UAB „Alnora“ 3 237,46 Lt įsiskolinimą išieškoti priverstine tvarka. 2015 m. gruodžio 1 d. įmonė įsiskolinimas sudarė 5 562,38 Eur.

51. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nepaisant neįvykdytų mokestinių prievolių, 2009 m. gruodžio 31 d. buvo surašyti du įskaitymų aktai, kuriuose nurodytoms prievolėms pagrįsti, nepateikti jokie įrodymai. Tai rodo, kad įmonė, neturėdama pakankamai lėšų dengti pradelstus įsipareigojimus valstybės biudžetui, su kreditoriais atsiskaitinėjo pasirinktinai, teikdama prioritetą vienam iš jų.

52. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktą, be to, minėtas straipsnis negali būti taikomas ginčijant įskaitymą. Pareiškėjas atsiliepime į atskirąjį skundą teigia, kad atliekant minėtus įskaitymo sandorius L. Č. neteisėtai iš esmės blogino įmonės finansinę padėtį, neteisėtai užvaldė įmonės lėšas ir tyčia ignoravo nevykdomas BUAB „Alnora“ mokestines prievoles, kurios galėjo būti įvykdytos būtent iš nurodytų įmonei, o ne L. Č. teisėtai priklaususių lėšų, bei tokiu būdu tyčia vedė įmonę prie bankroto.

53. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio, vertino 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „Alnora“, L. Č., V. R. sudarytą trišalį užskaitos aktą, pagal kurį UAB „Alnora“ sutiko, kad V. R. 109 012,01 Lt atsiskaitytų tiesiogiai L. Č. ir ši suma būtų laikoma UAB „Alnora“ skolos dalies L. Č. grąžinimas. Taip pat byloje yra pateiktas 2009 m. gruodžio 31 d. įskaitymo aktas tarp UAB „Alnora“ ir L. Č., kuriame nurodoma, kad 98 000 Lt suma būtų laikoma kaip UAB „Alnora“ paskolos dalies L. Č. grąžinimas. Taigi, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad minėti UAB „Alnora“ įskaitymai sudaro pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.

54. Sprendžiant dėl ginčijamų įskaitymo sandorių teisėtumo, reikia įvertinti jų atlikimo metu (2009 m. gruodžio 31 d.) galiojusį teisinį reguliavimą. Ginčui aktualiu laikotarpiu, atsiskaitymo su kreditoriai eiliškumą reglamento CK 6.923 straipsnis, kurio antroje dalyje buvo nustatyta, kad jeigu visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti lėšų sąskaitoje nepakanka, skolininkas privalo nurodyti lėšas nurašyti iš sąskaitos šia eile: 1) pirmąja eile nurašomos lėšos pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile nurašomos lėšos pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, kylančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile nurašomos lėšos pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės ar socialinio draudimo); 4) ketvirtąja eile nurašomos lėšos pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile nurašomos lėšos pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.

55. Pirmosios instancijos nustatė, kad 2009 metų spalio mėn. UAB „Alnora“ turėjo 45 049,40 Lt skolą VMI, kuri 2012 m. birželio 12 d. išdavė 84 237,84 Lt ieškovės skolos išieškojimo vykdomąjį dokumentą Nr. (23.17-08)-320-30482. Kadangi minėti UAB „Alnora“ įskaitymai atlikti 2009 m. gruodžio 31 d., darytina išvada, kad įmonė pažeidė tuo metu galiojusį atsiskaitymo su kreditoriai eiliškumo tvarką (CK 6.923 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos išvada, kad nagrinėjamu atveju tai sudaro pagrindą pripažinti BUAB „Alnora“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu.

56. Nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad vien formalus atsiskaitymo su kreditoriai eiliškumo pažeidimas nėra tyčinio bankroto pagrindas. Atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

57. Taip pat naujausioje kasacinio teismo praktikoje aiškinant minėtą tyčinio bankroto požymį, pripažįstama, kad turi būti ne tik pažeistas atsiskaitymo eiliškumas, bet ir apribotos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą, išieškojimo pirmenybė sąmoningai teikiama tos pačios eilės kreditoriams ir taip padaryta žinant, kad kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti išieškojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-313/2019).

58. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo mokėjimai (įskaitymai) atlikti 2009 m. gruodžio 31 d. Tačiau įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad BUAB „Alnora“ nemokia tapo 2014 m. gruodžio 2 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ir nurodytą laikotarpį tarp ginčo įskaitymų ir įmonės nemokumo, įskaitymų sumą, jų pobūdį, reikšmę ir ryšį su įmonės nemokumu.

59. Toks ilgas laiko tarpas tarp BAUB „Alnora“ atliktų įskaitymų ir įmonės nemokumo (penki metai) kelia pagrįstų abejonių, kad minėti įskaitymai galėjo nulemti įmonės nemokumą, esminį jos veiklos sutrikdymą. Taip pat sprendžiant dėl minėto tyčinio bankroto požymio turi būti nustatyta, kad buvo apribotos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą, sąmoningai apsukinamos kitų kreditorių galimybės gauti reikalavimų patenkinimą. Tačiau tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, jų nėra pagrindo pagal byloje esančius įrodymus konstatuoti ir apeliacinės instancijos teismui. Todėl nagrinėjamu atveju vien atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo pažeidimas nesudaro pagrindo pripažinti BUAB „Alnora“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta tvarka.

60. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs BUAB „Alnora“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, netinkamai taikė tyčinį bankrotą reglamentuojančias normas.

Dėl ginčo baigties

61. Įvertinus šioje nutartyje nustatytas aplinkybes, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, šalių poziciją, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir taikė tyčinį įmonės bankrotą reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai pripažino BUAB „Alnora“ bankrotą tyčiniu. Todėl apelianto atskirasis skundas tenkintinas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – D. G. prašymas pripažinti BUAB „Alnora“ bankrotą tyčiniu atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

62. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

63. Apeliantas pateikė prašymą priteisti 1001,08 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Prie prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas pateikta teisinių paslaugų suvestinė, duomenys apie advokatų kontoros išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą. Taip pat nurodytas patvirtinimas, kad klientas yra atsiskaitęs už suvestinėje nurodytas teisines paslaugas.

64. Prie prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra pateikti duomenys, pagrindžiantys patirtų bylinėjimosi išlaidų realumą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog pateikti įrodymai yra ne pirminiai, o išvestiniai, neturi reikšmės, jei juose atsispindi pirmiau nurodyta informacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017).

65. Atsižvelgiant į minėtą kasacinio teismo išaiškinimą ir į tai, kad iš atsakovės į bylą pateiktos teisinių paslaugų suvestinės matyti, kokios teisinės paslaugos apeliantui buvo suteiktos bei koks atlyginimo už suteiktas paslaugas dydis, be to, yra patvirtinimas, kad apeliantas už suteiktas paslaugas yra atsiskaitęs, darytina išvada, jog apeliantas tinkamai pagrindė savo prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

66. Vadovaujantis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos), 8.15 papunkčiu, apskaičiuojant didžiausią priteistiną atlyginimą už atskirojo skundą parengimą, yra taikomas 0,4 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šiuo atveju taikytinas 2020 metų antrąjį ketvirtį galiojęs vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris sudarė 1 398,50 Eur. Atsižvelgiant į nurodytą reguliavimą, apeliantui už atskirąjį skundą parengimą priteistina suma sudaro 559,40 Eur (1 398,50 Eur x 0.4).

67. Vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 5 dalimi, apeliantui grąžinamas 38 Eur už paduotą atskirąjį skundą sumokėtas žyminis mokestis, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina VMI.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – D. G. prašymą pripažinti BUAB „Alnora“ bankrotą tyčiniu atmesti.

Priteisti atsakovui L. Č. iš pareiškėjo D. G. 559,40 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt devynis eurus 40 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Grąžinti atsakovui L. Č. 38 Eur (trisdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio, sumokėto 2020 m. gruodžio 8 d. mokėjimo nurodymu Nr. 186 Swedbank banke.