- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-02
- Bylos Nr.
- e2-713-516/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00357-2021-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- L. Č., V. Č.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.1.18.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.1.18.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo L. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-2013-910/2021 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Alnora“ ieškinį atsakovams L. Č. ir V. Č. dėl paskolų sandorių pripažinimo nesudarytais, įskaitymo sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir netesybų priteisimo, dalyvaujant tretiesiems asmenimis, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, D. G. ir V. R.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Alnora“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti nesudaryta ieškovės ir atsakovo L. Č. 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutartį dėl 225 282,52 Lt (65 246,33 Eur) paskolos; 2) pripažinti nesudaryta ieškovės ir atsakovo V. Č. 2008 m. sausio 4 d. paskolos sutartį dėl 225 282,52 Lt (65 246,33 Eur) paskolos; 3) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento ieškovės vadovo (atsakovo) L. Č. 2009 m. gruodžio 31 d. vienašališką nurodymą D. G. sumokėtą 98 000 Lt (28 382,76 Eur) sumą užskaityti atsakovui kaip ieškovės 2008 m. sausio 4 d. paskolos grąžinimą; 4) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento ieškovės vadovo (atsakovo) L. Č. ir V. R. 2009 m. gruodžio 31 d. sudarytą „Trišalį užskaitos aktą“; 5) taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo L. Č. ieškovei 59 954,82 Eur lėšų, 57 824,49 Eur palūkanų už nepagrįstą naudojimąsi ieškovės piniginėmis lėšomis ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui L. Č. priklausančias pinigines lėšas, turtines teises, nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esančius pas atsakovą ir trečiuosius asmenis, 117 779,31 Eur sumai.
3. Nurodė, kad atsakovas yra fizinis asmuo, nedirbantis, negaunantis jokių pajamų, tik pensiją. Pagal oficialius duomenis 2021 m. planuojama vidutinė pensija su būtinuoju stažu pasieks 440 Eur. Dėl to ieškovės reikalaujama priteisti iš atsakovo 117 779,31 Eur suma jam laikytina didele. Ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, siekianti atgauti jai priklausančias lėšas, todėl ieškovės reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su viešuoju interesu ir ieškovės kreditorių reikalavimų tenkinimo galimybėmis. Abu atsakovai yra buvę ieškovės vadovas ir akcininkas, jie susiję giminystės ryšiais. Ginčijami sandoriai sudaryti nesąžiningai. Atsakovai nebendradarbiavo su bankroto administratore. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais atsakovai pripažinti nesąžiningai tyčia veikę prieš ieškovę, todėl ieškinio reikalavimams užtikrinti būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. balandžio 9 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – areštavo atsakovui L. Č. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, o nesant ar esant nepakankamai atsakovui priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto – pinigines lėšas, esančias pas atsakovą, jo sąskaitose kredito įstaigose ar pas trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovui L. Č. naudoti jo sąskaitose bankuose esančias lėšas pragyvenimui ir specialiesiems poreikiams tenkinti.
5. Teismas konstatavo, kad ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio reikalavimą, išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis jis grindžiamas, taip pat pateikė tas aplinkybes patvirtinančius duomenis. Dėl to, teismo vertinimu, ieškinys preliminariai (lot. prima facie) yra pagrįstas.
6. Vertindamas antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės – egzistavimą, teismas, remdamasis teismų praktika, konstatavo, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovės nurodytos aplinkybės, jog atsakovai ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo ieškovės vadovas ir akcininkas, susiję giminystės ryšiais, kad ginčijami sandoriai sudaryti esant atsakovų nesąžiningumo prezumpcijoms, bus tikrinamos nagrinėjant bylą iš esmės ir vertinant pareikšto ieškinio pagrįstumą. Teismo vertinimu, paminėtų aplinkybių negalima pripažinti kaip patvirtinančių atsakovų nesąžiningumą, t. y. kad jie, sužinoję apie pareikštą ieškinį, bandys paslėpti turtą ar kitaip apsunkinti būsimą išieškojimą.
7. Teismas nurodė, kad ieškovė atsakovų nesąžiningumą taip pat grindė teismų priimtomis ir įsiteisėjusiomis nutartimis, kuriose nustatyti atsakovų nesąžiningi veiksmai, valdant UAB „Alnora“. Teismas sprendė, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuoti atsakovo L. Č. veiksmai, tiek valdant UAB „Alnora“ ir disponuojant jos turtu, tiek ir dalyvaujant kreditoriaus teisėmis ieškovės bankroto byloje, nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu. Įvertinęs tai, kad nagrinėjamoje byloje atsakovui reiškiami turtiniai reikalavimai, susiję su jo veiksmais, valdant UAB „Alnora“, teismas pripažino, kad ieškovė pagrindė tikimybę, jog atsakovas gali bandyti paslėpti savo turtą ar perleisti jį tretiesiems asmenims. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad yra teisinis ir faktinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
8. Atsakovas L. Č. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. UAB „Alnora“ investavus faktiškai visas turėtas apyvartines lėšas ir papildomas lėšas į D. G. nekilnojamojo turto statybas, tačiau negavus atsiskaitymo už atliktus darbus, įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais, nebegalėjo laiku atsiskaityti su kreditoriais ir vėliau bankrutavo. D. G., veikdamas kartu su UAB Alnora“ bankroto administratore, kuri net neįsigilino į jai perduotus dokumentus ir nesikreipė į buhalterinę apskaitą tvarkiusią bendrovę, inicijavo civilines bylas, kurių baigtis daugeliu atveju buvo nepalanki nei bankroto administratorei, nei D. G.. Ieškinys dėl paskolų sandorių pripažinimo nesudarytais, įskaitymo sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir netesybų priteisimo yra pateiktas D. G., kuris yra profesionalus teisininkas (advokatas), iniciatyva, siekiant dar labiau pasipelnyti iš L. Č., nepatiriant didesnių išlaidų inicijuotos civilinės bylos nesėkmės atveju.
8.2. Teismui buvo pateiktas akivaizdžiai nepagrįstas ieškinys, kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių buvo prašoma, siekiant sukelti nepatogumų atsakovui, procesinėmis teisėmis naudojantis akivaizdžiai ne pagal paskirtį, jomis piktnaudžiaujant (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 95 straipsnis).
8.3. Ieškinys nėra preliminariai pagrįstas. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įsitikinti ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Skundžiamoje nutartyje teismas minėtos aplinkybės nei vertino, nei nustatė. Su L. Č. sudaryta paskolos sutartimi buvo apskaitytas įsipareigojimų už UAB „Alnora“ bankui įvykdymas, parduodant asmeninį V. Č. ir jo sutuoktinei priklausiusį turtą. Kadangi L. Č. buvo suteikęs 225 282,52 Lt paskolą UAB „Alnora“, vėliau L. Č. visiškai teisėtai gavo lėšas ieškinyje minimo nurodymo užskaityti bei trišalio užskaitos akto pagrindais. Ieškovės teiginiai dėl neva neteisėto UAB „Alnora“ priklausančių lėšų pasisavinimo yra nepagrįsti. Dėl šios priežasties negalima daryti išvados, kad pareikštas ieškinys gali būti tenkinamas, todėl ir laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamoje byloje negali būti taikomos.
8.4. Atsakovas nėra nesąžiningas. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nepagrįstai atsakovo nesąžiningumą, kuris privalėjo būti siejamas tik su siekiu išvengti ieškovui tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymo ar su poveikio atsakovo turtui darymu, turtą sumažinant, apsunkinant ir pan., grindė tariamu atsakovo nesąžiningumu valdant UAB „Alnora“ ir disponuojant jos turtu, tiek ir dalyvaujant kreditoriaus teisėmis ieškovės bankroto byloje. Teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė nesant jokių duomenų apie tai, kad atsakovas ketintų turimą turtą sumažinti, apsunkinti ar perleisti. Vertinant atsakovo tariamą nesąžiningumą bei tariamus ketinimus turimą turtą sumažinti, apsunkinti ar perleisti svarbu įvertinti ir tai, kad atsakovas per daugiau nei 6 metus trunkantį UAB „Alnora“ bankroto procesą ir per šį laiką jo atžvilgiu inicijuotą ne vieną teisminį procesą nesiėmė jokių veiksmų siekdamas sumažinti turimo turto masę.
Atsiliepimas
9. Ieškovė BUAB „Alnora“ pateikė atsiliepimą, prašydama atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Ieškovė nepasisako dėl skundo argumentų, susijusių su UAB „Alnora“ situacijos iki bankroto bylos iškėlimo ir atsakovo santykių su kreditoriumi D. G. bei D. G. inicijuotų teisminių procesų vertinimu, nes tai nesusiję su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu.
9.2. Ieškovė pateikė teismui įrodymus, kad yra įgyvendinamas BUAB „Alnora“ kreditorių sprendimas ginti savo interesus, ginčijant buvusio asmens vadovo vienašališkai arba su savo sūnumi bei įmonės akcininku V. Č. sudarytus sandorius bei reikalaujant neteisėtai užvaldytų įmonės lėšų restitucijos. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo spręsti, kad ieškovės pareikšti reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti, ar kad ieškovė pasirinko neleistiną, aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą.
9.3. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi net dviem prejudicinę reikšmę turinčiais procesiniais sprendimais dėl L. Č. nesąžiningumo: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-851-833/2017, kurioje iš atsakovo V. Č. priteista 12 992,28 Eur be pagrindo gautų lėšų ir 5 763,07 Eur palūkanų, ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2- 4622-562/2016, kurioje patvirtintas trečios eilės kreditoriaus L. Č. 81 093,61 Eur finansinis reikalavimas sumažintas iki 23 169,61 Eur sumos, konstatuojant, kad pats kreditorius ne tik laiku nepateikė administratoriui visų įmonės dokumentų, bet iš esmės klaidino administratorių. Nors vien ieškinio sumos kriterijus savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau šiuo atveju neginčijamai nustatytas atsakovo nesąžiningumas, taip pat įvertintos kitos reikšmingos aplinkybės (atsakovo turtinė padėtis, turtinės padėties pokyčio perspektyvos, atsakovo amžius tiek ir jo elgesys iki bylos iškėlimo). Teikia įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovas valdo menkaverčius žemės sklypus bei gyvenamąjį namą bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir iki išieškojimo turėtų būti nustatyta atsakovo turto dalis bei jos vertė. Atsakovas niekur nedirba, o jo vienintelės pajamos yra senatvės pensija, todėl atsakovas skundžiamos nutarties priėmimo metu nebuvo finansiškai pajėgus užtikrinti būsimą teismo sprendimo vykdymą, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad atsakovo turtinė padėtis ateityje gali pagerėti.
10. Trečiasis asmuo D. G. pateikė atsiliepimą, prašydamas atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Atsakovo argumentacija apie tariamus UAB „Alnora“ gautų lėšų užskaitymus, kaip atsakovo V. Č. skolos grąžinimą UAB „Alnora“, tuo pačiu įmonės vadovo L. Č. paskolos suteikimą UAB „Alnora“ yra teisiškai nepagrįsti ir subjektyviai sugalvoti, siekiant klaidinti teismą bei bandant pagrįsti savo nepagrįstą poziciją nagrinėjamoje byloje.
10.2. Atsakovo bandymas atskirajame skunde išspręsti ginčą iš esmės, pateikiant savo subjektyvią nuomonę ir neaiškios kilmės įrodymus, yra nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
10.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo ir išsamiai pagrindė, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuoti atsakovo L. Č. veiksmai, tiek valdant UAB „Alnora“ ir disponuojant jos turtu, tiek ir dalyvaujant kreditoriaus teisėmis ieškovės bankroto byloje, nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu. Teismų praktikoje pažymima, kad atsakovo galimų ketinimų nesąžiningumą teismas gali nustatyti ne tik iš jo elgesio, galimai nurodančio pasirengimą atlikti veiksmus, kurie apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą, tačiau ir iš jo ankstesnių, jau atliktų veiksmų, nors tiesiogiai nesusijusių su teismo sprendimo vykdymo pasunkinimu arba padarymu įvykdymą negalimu, bet aiškiai nesąžiningų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK 320) straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
12. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
13. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.
14. Pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką, teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Tuo tarpu teismui atlikus ieškovo pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2232/2013; 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-799-302/2019; 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1301-516/2020). Taigi pagal prima facie doktriną ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016; 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020).
15. Vadinasi, preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020). Tik įsitikinęs ieškinio reikalavimų tikėtinu pagrįstumu teismas gali spręsti, ar yra antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
16. Nagrinėjamu atveju ieškovė BUAB „Alnora“ pareiškė ieškinį, kuriuo reikalauja pripažinti paskolos sutartis nesudarytomis, pripažinti negaliojančiais įskaitymo sandorius, taikyti restituciją. Šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovė kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, jos manymu, įrodančius ieškinyje dėstomas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą, t. y. ieškinio pagrindą ir dalyką, faktines aplinkybes, kartu su ieškiniu pateiktus įrodymus, neturi pagrindo sutikti su atsakovu, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Kaip jau minėta, šioje proceso stadijoje teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovei palankus sprendimas. Tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, nes ieškovė bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, pateikti naujus įrodymus ir t. t., todėl į klausimą, ar ieškovės reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Taigi šioje proceso stadijoje, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas neturėjo iš esmės vertinti bylos šalių paskolos ir lėšų užskaitymo sandorių sudarymo aplinkybių, atsakovo santykiu su trečiuoju asmeniu D. G. ir pan. Apeliacinės instancijos teismas, kaip jau minėta, preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą (ieškinio pagrindą ir dalyką, faktines aplinkybes, kartu su ieškiniu pateiktus įrodymus), nenustatė akivaizdžių duomenų dėl BUAB „Alnora“ ieškinio nepagrįstumo ar kad ieškovė savo interesus gintų aiškiai netinkamu būdu. Pareikštame ieškinyje aiškiai suformuluoti reikalavimai, ieškinys pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek ieškovės poziciją pagrindžiančiais teisiniais pagrindais, pateikti įrodymai, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad pateiktas ieškinys nėra akivaizdžiai nepagrįstas.
17. Konstatavus, kad šioje proceso stadijoje nėra pagrindo spręsti, jog ieškovės pateiktas ieškinys būtų akivaizdžiai nepagrįstas, toliau vertintina antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui.
18. Pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018 ir kt.).
19. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiama nutartimi, teigia, kad byloje nebuvo įrodytas jo nesąžiningumas, t. y. kad atsakovas ketintų turimą turtą sumažinti, apsunkinti ar perleisti.
20. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų apie atsakovo, kurio turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, realius ketinimus šiuo metu perleisti ginčo turtą. Kita vertus, būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus ne visada lemia poreikis eliminuoti galimybę atsakovui pakeisti savo turtinę padėtį, perleidžiant ir (ar) kitaip apsunkinant jam priklausantį turtą, bet ir poreikis išsaugoti atsakovo turtinę padėtį nepakitusia. Kitaip tariant, vertinant galimą grėsmę, nebūtina turėti neginčijamų įrodymų, kad atsakovas iš tiesų siekia (sieks) perleisti savo turtą, taip apsunkindamas ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą, pakanka, kad teismui yra pateikiami duomenys, jog sprendimo neįvykdymo grėsmė egzistuoja ir gali kilti dėl nesąžiningų atsakovo veiksmų.
21. Lietuvos apeliacinis teismas yra pažymėjęs, kad apie tokią grėsmę gali liudyti asmens jau atlikti nesąžiningi veiksmai, leidžiantys spręsti, jog tokių veiksmų, labai tikėtina, jis gali imtis ateityje, siekdamas išvengti nepalankaus jam sprendimo vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-770-464/2017). Taigi atsakovo galimų ketinimų nesąžiningumą teismas gali nustatyti ne tik iš jo elgesio, galimai nurodančio pasirengimą atlikti veiksmus, kurie apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą, tačiau ir iš jo ankstesnių, jau atliktų veiksmų, nors tiesiogiai nesusijusių su teismo sprendimo vykdymo pasunkinimu arba padarymu įvykdymą negalimu, bet aiškiai nesąžiningų (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-648-585/2020).
22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad egzistuoja grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui, rėmėsi ankstesnėmis teismų priimtomis ir įsiteisėjusiomis nutartimis (sprendimais), kuriose nustatyti atsakovo nesąžiningi veiksmai, valdant UAB „Alnora“, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-851-833/2017, kuriuo iš atsakovo V. Č. buvo priteistos be pagrindo gautos lėšos ir palūkanos, konstatavus, kad ieškovė, vadovaujama L. Č., šias sumas nepagrįstai pervedė V. Č., taip pat Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4622-562/2016, kurioje buvo sumažintas atsakovo (kreditoriaus) L. Č. kreditorinis reikalavimas, nustačius, kad jis ne tik laiku nepateikė administratoriui visų įmonės dokumentų, bet, teikdamas prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, klaidino administratorių dėl paskolos dalies grąžinimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytus atsakovo L. Č. veiksmus tiek valdant UAB „Alnora“ ir disponuojant įmonės turtu, tiek ir dalyvaujant kreditoriaus teisėmis ieškovės bankroto byloje, negali nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad tokie atsakovo veiksmai iš tiesų negali būti vertinami kaip sąžiningi. Kadangi šioje byloje atsakovui yra pareikšti turtiniai reikalavimai, susiję su jo veiksmais valdant UAB „Alnora“, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, įvertinus atsakovo ankstesnius veiksmus, nepaneigta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui, t. y. kad atsakovas gali imtis atitinkamų priemonių, siekdamas išvengti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo.
23. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikęs laikinąsias apsaugos priemones, tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes, teisingai taikė proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
24. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas atsakovo L. Č. prašymas priteisti jam 689,89 Eur advokato pagalbos išlaidų už atskirojo skundo parengimą.
25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tik priėmus byloje baigiamąjį teismo procesinį sprendimą atsiranda sąlygos spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, o ne išsprendus byloje atskirus procesinio pobūdžio prašymus ir atsižvelgus į jų tenkinimo ir (ar) netenkinimo baigtį. Taigi, kol nėra įsiteisėjęs procesinis sprendimas dėl ginčo esmės, proceso šalis, kurios atžvilgiu buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, negali būti vertinama kaip pralaimėjusi bylą ir atitinkamai laikoma pažeidusia kitos šalies teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 15 punktas; 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018, 11 punktas; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-347-916/2021).
26. Taigi, nepaisant to, kad atsakovo L. Č. atskirasis skundas buvo atmestas, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, bet kuriuo atveju, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje proceso stadijoje nespręstinas, kadangi bylinėjimosi išlaidas teismas paskirstys tik išnagrinėjęs bylą iš esmės (CPK 93, 98 straipsniai).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.