Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ievos Navickaitės-Sakalauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. L. ieškinį atsakovui M. U. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų bei pagal atsakovo M. U. priešieškinį ieškovui S. L. dėl nekilnojamojo daikto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – G. L., B. L., L. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

14. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

15. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas S. L., gim. 1952 m. kovo 25 d. (e. t. 1, b. l. 7), buvo J. L., gim. 1954 m. lapkričio 1 d., mirusios 2020 m. rugsėjo 6 d. (e. t. 1, b. l. 12), sutuoktinis; santuoka sudaryta 1982 m. lapkričio 13 d. (e. t. 1, b. l. 11, 94). Atsakovas M. U., gim. 1980 m. sausio 2 d., ir L. S., gim. 1977 m. kovo 23 d., yra J. L. vaikai (e. t. 1, b. l. 41, 93). Santuokos metu ieškovas S. L. ir J. L. taip pat susilaukė bendrų vaikų: B. L., gim. 1986 m. vasario 27 d., ir G. L., gim. 1984 m. sausio 9 d. 2020 m. rugsėjo 6 d. mirus J. L., ieškovas S. L., atsakovas M. U. ir trečiasis asmuo L. S. priėmė jos palikimą (e. t. 1, b. l. 41, 92).

16. Byloje nustatyta, kad sodyba (joje esantis gyvenamasis namas, ūkinis pastatas ir šulinys), esanti Šalčininkų r. sav., (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso ieškovui S. L. 1981 m. sausio 5 d. sutarties pagrindu (e. t. 1, b. l. 13, 14–21). Turtą ieškovas įsigijo iki santuokos su J. L. sudarymo.

17. 2021 m. lapkričio 3 d. ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydamas iškeldinti atsakovą su visu jam priklausančiu turtu iš ieškovui nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo (toliau – Namas) ir ūkinio pastato, esančių Šalčininkų r. sav., (duomenys neskelbtini), nesuteikiant atsakovui kitos gyvenamosios patalpos; įpareigoti atsakovą perduoti ieškovui raktus nuo buto ir ūkinio pastato (e. t. 1, b. l. 1–32). Ieškovas, be kita ko, nurodė, kad atsakovas nuo 1983 metų iki dabar gyvena ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančioje sodyboje, naudojasi sodyboje esančiu turtu (Namu, ūkiniu pastatu, šuliniu) be teisinio pagrindo, todėl prašė atsakovą iškeldinti. Atsakovas prašė ieškinį atmesti (e. t. 1, b. l. 38–40), be kita ko, nurodė, kad kartu su ieškovu ir motina J. L. Name gyveno(-a) nuo pat gimimo 1980 m. (duomenys neskelbtini). iki šiol, ieškovas tam iki šiol neprieštaravo; 1985 m. rugsėjo 19 d. Name kilo gaisras, kurio metu sudegė praktiškai visas Namas; 1985–1986 m. Namas buvo atstatytas J. L. lėšomis ir pastangomis. Nurodytu pagrindu atsakovas pateikė priešieškinį ieškovui dėl nekilnojamojo daikto pripažinimo sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.90 straipsnis), prašydamas pripažinti Namą, iš esmės pagerintą santuokoje už bendras sutuoktinių lėšas, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe; priteisti J. L. ir S. L. po 1/2 Namo dalį. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmai 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimu priešieškinį atmetė, ieškinį tenkino. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą: ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti.

18. Taigi, šioje byloje apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio Namo pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių S. L. ir J. L., mirusios 2020 m. (duomenys neskelbtini), nuosavybe (CK 3.90 straipsnio 1 dalis), ir tenkino ieškovo reikalavimą dėl atsakovo iškeldinimo iš Namo.

Dėl įrodymų vertinimo sprendžiant, ar Namas buvo santuokos metu pagerintas iš esmės

20. Bendrosios įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančios teisės normos yra įtvirtintos CPK 176–185 straipsniuose, o jų turinys atskleistas išsamioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

21. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). CPK 176 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis), be kita ko, šalių ar trečiųjų asmenų paaiškinimai (tiesiogiai ar per atstovus), liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, nuotraukos (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (straipsnio 2 dalis).

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl nurodytų įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančių teisės normų, yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2020); tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Įrodymų vertinimas grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015); teismas įrodymus vertina kaip visumą, neteikdamas nė vienam įrodymui prioriteto (išskyrus prima facie (turintis didesnę įrodomąją galią) įrodymus – CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010; 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019; kt.). Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, be kita ko, reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021). Išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą darydamas iš įrodymų viseto, teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2011). Taigi, civiliniame procese išvadas apie atitinkamų faktų (ne)buvimą teismas daro iš byloje esančių įrodymų visumos, nė vienam įrodymui nesuteikdamas prioriteto, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Vertindamas byloje esančių duomenų įrodomąją reikšmę, teismas, be kita ko, turi įvertinti jų patikimumą. Įrodymų patikimumą patvirtina, be kita ko, faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas.

23. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, vertinant suinteresuotų bylos baigtimi asmenų byloje duotus paaiškinimus, jie turi būti kruopščiai teismo pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi, tačiau tai, kad jie duodami suinteresuotų bylos baigtimi asmenų, savaime nesudaro pagrindo vertintini juos kaip nepatikimus ir juos atmesti. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl ieškovo parodymų įrodomosios reikšmės, yra nurodęs, kad asmuo, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas sau naudingo teismo sprendimo, gali teikti aiškinimus ne visus, o dalį jų nutylėdamas, palankiai jam vaizduodamas aplinkybes arba dar kitaip jas iškreipdamas savo naudai. Jo parodymai gali būti nevisapusiški ir neobjektyvūs. Vertinant ieškovo paaiškinimus reikia kreipti dėmesį į priešingos šalies ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų aiškinimus ir kitus įrodymus, esančius byloje, ir lyginti, kiek svarbių aplinkybių nepasakoma ieškovo parodymuose. Reikia įvertinti, ar neobjektyvumas ir neišsamumas yra žymus, ar susijęs su nagrinėjamos bylos esminėmis aplinkybėmis. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra bylos baigtimi suinteresuotas asmuo, ieškovo parodymai turi būti kruopščiai teismo pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Ieškovo parodymai pripažįstami nuosekliais, jeigu jie kiekvieną kartą yra nuolatos neprieštaraujantys vieni kitiems ir jų nepaneigiantys, t. y. paaiškinimai nuolatos tokio paties turinio, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis esant ir kuriems asmenims jie teikiami. Tačiau ieškovo paaiškinimų subjektyvus ir klaidinantis pobūdis nesudaro pagrindo vien dėl to juos vertinti kritiškai kaip nepatikimus ir juos atmesti, nes konkrečioje byloje reikia įvertinti ieškovo parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017). Kitoje byloje kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad įrodymai, kurie yra fizinių asmenų – civilinės bylos šalių (trečiųjų asmenų) – paaiškinimuose, gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, faktinius duomenis gaunant tiesiogiai (stebint, skaitant, klausant ar kitokiu būdu tiesiogiai surenkant informaciją), turint normalius gebėjimus rinkti, įsiminti, atgaminti ir perteikti informaciją, sugebant būti pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Jeigu šių reikalavimų asmens gebėjimai ar teikiama informacija neatitinka, tai įrodymai vertinami pagal konkrečias aplinkybes kaip mažiau patikimi, abejotini ar nepatikimi (CPK 185, 186 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2009; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400-701/2016).

24. Pažymėtina, kad vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, be kita ko, svarbu tinkamai nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021). Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose pirmiausia yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos. Įrodinėtinų aplinkybių apimtis konkrečioje civilinėje byloje priklauso nuo šalių procesiniuose dokumentuose nurodyto faktinio pagrindo ir konkrečios teisės normos, taikytinos šalių ginčo santykiams. Materialiojo teisinio pobūdžio juridiniai faktai yra suformuluoti atitinkamos materialiosios teisės normos hipotezėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020).

25. Nagrinėjamu atveju atsakovas priešieškiniu ir apeliaciniame skunde argumentuoja, kad ginčo Namas ieškovo S. L. ir J. L. santuokos metu buvo iš esmės pagerintas atstatant jį po gaisro, todėl yra pagrindas pripažinti jį bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sąvokos „turto pagerinimas iš esmės“, yra nurodęs, kad CK 3.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąvoka „turto pagerinimas iš esmės“ yra vertinamasis kriterijus, kuris įstatyme detaliau neapibūdinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K­3­126/2006? 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K­3­441/2013? 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K­3­594­686/2015; kt.). Todėl ar atliktas pagerinimas atitinka esminio pagerinimo kriterijus, nurodytus CK 3.90 straipsnyje, teismas sprendžia kiekvienu konkrečiu atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K­3­594­687/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas, pavyzdžiui, kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas, kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K­3­126/2006? 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K­3­441/2013? 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K­3­594­686/2015; kt.). Vertindamas, ar turto pagerinimas yra esminis, teismas gali (turi) atsižvelgti į asmeninio turto vertę prieš pagerinimą ir po pagerinimo, įvertindamas, kad turto vertei gali turėti įtakos ne tik jo techninė būklė ir parametrai, bet ir paklausa rinkoje bei kiti svarbūs veiksniai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K­3­ 417­969/2016 17 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kaip jau buvo nurodyta, išvadą apie tai, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, teismas daro įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą. Todėl sprendžiant, ar pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog Namas santuokos metu buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių S. L. ir J. L. bendromis lėšomis, J. L. lėšomis ar darbu, apeliacinio skundo argumentai vertintini visų byloje esančių įrodymų kontekste.

28. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas aplinkybes, jog santuokos metu Namas buvo pagerintas iš esmės sutuoktinių bendromis lėšomis, atsakovo motinos lėšomis ar darbu, įrodinėjo teikdamas rašytinius ir duodamas žodinius paaiškinimus (e. t. 1, b. l. 38–40, 74–78), remdamasis trečiųjų asmenų L. S. (2022 m. birželio 14 d. teismo posėdžio garso įrašas: 00:67:00), G. L. (2022 m. birželio 14 d. teismo posėdžio garso įrašas: 00:56:00) paaiškinimais, liudytojų M. Ž. (2022 m. lapkričio 24 d. teismo posėdis: 00:04:00), J. B. (2022 m. lapkričio 24 d. teismo posėdžio garso įrašas: 00:26:00) parodymais, teikdamas rašytinius įrodymus (e. t. 1, b. l. 79–88). Ieškovas, grįsdamas nesutikimą, jog Namas santuokos metu po 1985 m. gaisro iš esmės buvo pagerintas, teikė rašytinius ir žodinius paaiškinimus, Namo nuotraukas (e. t. 1, b. l. 155–181), rėmėsi liudytojų A. L., kuris yra ieškovo brolis (2022 m. birželio 14 d. teismo posėdžio garso įrašas: 01:39:20), J. D., kuri yra ieškovo sesuo (2022 m. birželio 14 d. teismo posėdžio garso įrašas: 01:39:20), parodymais. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino šių įrodymų visumą, pasisakė ir argumentavo tam tikrų įrodymų kritišką vertinimą (pirmosios instancijos teismo sprendimo 22–28 punktai), bei, atlikęs visapusišką bylos medžiagos vertinimą, pripažino priešieškinį neįrodytu, t. y. sprendė nesant patikimų įrodymų, kurie patvirtintų tikrąją Namo būklę po gaisro ir aplinkybę, jog Namas po gaisro buvo iš esmės pagerintas, todėl atsakovo reikalavimus atmetė.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą bei pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, pagrindo daryti išvadą, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad po gaisro Namas buvo iš esmės pagerintas, nenustatė.

30. Pirma, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių tikrąją Namo būklę po gaisro. Atsakovas, grįsdamas apeliacinį skundą, argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pagrindinio byloje esančio įrodymo – 2021 m. spalio 29 d. PGT pranešimo dėl informacijos apie kilusį gaisrą, kuriame nurodyta, kad „PAGD prie VRM Vilniaus PGV Šalčininkų PGT išsisaugojo informaciją apie tai, kad 1985 m. rugsėjo 19 d. Zubiškių k., Kalesininkų sen., degė priklausantis S. L. gyvenamasis namas. Gaisro metu sudegė namo stogas, perdengimai, langai ir t. t.“ (e. t. 1, b. l. 79). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis PGT pranešimas yra neinformatyvus, iš esmės patvirtina patį gaisro faktą, tačiau iš jo negalima spręsti apie tikrąją Namui gaisro metu padarytą žalą ar apie tai, kokio mąsto remonto darbai buvo reikalingi Namui po gaisro. Kaip matyti iš pažymos turinio, PGT fiksavo gaisro faktą ir jo priežastis, o ne siekė tiksliai nustatyti gaisro pasekmes, kurios įvardijamos nekonkrečiai ir nebaigtiniu sąrašu (,,ir t. t.“), nepatikslinant sugadinimų apimties (sudegė visas stogas ar jo dalis), todėl negali būti pripažintos tiksliomis ar įrodytomis.

31. Priešingai nei byloje teigia atsakovas, Namo būklės po gaisro nepatvirtina ir tai, jog Nekilnojamojo turto registre nurodyta, kad namas buvo pradėtas statyti 1945 metais, o baigtas 1988 metais. Atsakovo teigimu, ši aplinkybė patvirtina, jog galutinai daiktas (namas) buvo suformuotas (pastatytas) tik 1988 metais. Tačiau toks atsakovo vertinimas formalus ir prieštarauja atsakovo pozicijai byloje, kad Namas po gaisro buvo atstatytas pastačius naują namo stogo konstrukciją, t. y. atsakovas tuo iš esmės nurodo, jog Namo statyba iki gaisro 1985 m. faktiškai buvo užbaigta, o byloje nėra ginčo dėl to, kad šeima šiame Name gyveno nuo ieškovo ir atsakovo motinos santuokos sudarymo. Atsakovas taip pat nurodo, kad aplinkybę, jog po 1985 m. gaisro buvo atliktas namo kapitalinis remontas arba rekonstravimas, pertvarkymas, patvirtina rašytiniai įrodymai apie Namo ploto pasikeitimus: pagal Šalčininkų rajono Kalesninkų apylinkės liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto dokumentų fondo Zubiškių kaimo 1983–1990 m. ūkinėse knygose esančius S. L. ūkio duomenis S. L. ūkyje registruoto gyvenamojo namo plotas 1983–1989 m. nurodytas 42 kv. m, 1990 metais gyvenamojo namo plotas sumažėjo iki 36,83 kv. m, Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše nurodytas 45,49 kv. m Namo bendras plotas, 38,49 kv. m naudingas plotas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad, atsakovo teigimu, po gaisro nukentėjo Namo stogas, perdengimai, langai, nėra aišku ir atsakovas nepaaiškina, kaip nurodyti fiksuoti Namo ploto pasikeitimai galėjo būti susiję su faktiniais Namo matmenų pasikeitimais ir gaisru. Šiame kontekste atsižvelgtina ir į nežymius nurodytus Namo ploto pokyčius, kurie galėtų būti paaiškinti didesnio tikslumo ploto matavimo prietaisais ir laikui einant gerėjančiomis techninėmis galimybėmis atlikti tikslesnius matavimus. Be to, bylos medžiaga leidžia nustatyti, jog, tikėtina, prie ginčo Namo buvo pastatytas mūrinis priestatas, kurio, atsižvelgiant į jo dydį bei naudotas nemokamai gautas medžiagas, nėra pagrindo pripažinti esminiu Namo pagerinimu (žr. šios nutarties 34 punktą).

32. Aplinkybių apie tikrąją Namo būklę po gaisro nepatvirtina ir byloje teikti šalių bei trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, nes, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, paaiškinimai dažnu atveju yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Atsižvelgiant į praėjusį itin ilgą laiko tarpą nuo ginčo Namo gaisro, asmenų prisimintos faktinės aplinkybės natūraliai dėstytos prieštaringai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos paaiškinimus vertino kritiškai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojų M. Ž. ir J. B. parodymai vertintini kritiškai. Nors atsakovas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, jog liudytoja M. Ž. gaisro metu buvo ieškovo kaimynė, gyvenusi, kaip nurodė liudytoja, per 300 m. nuo Namo, aplinkybė, kad liudytoja tiesiogiai nematė pačio gaisro, nesudaro pagrindo vertinti jos parodymus kaip nepatikimus, nes ji galėjo matyti gaisro padarinius, tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindą kritiškai vertinti šios liudytojos parodymus sudaro jų prieštaringumas: duodama parodymus, liudytoja iš pradžių nurodė, kad pati matė gaisrą, girdėjo sproginėjimą, tačiau vėliau nurodė, jog neprisimena, ar matė gaisrą, ar buvo darbe; teigė nuolat dirbusi ir nurodė, kad apie gaisrą jai papasakojo sutuoktinis; taip pat nurodė, jog su atsakovo motina nebendravo, į Namą nuėjusi nebuvo (2022 m. lapkričio 24 d. teismo posėdžio garso įrašas: 00:23:44). Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojo J. B. parodymai nebuvo nuoseklūs ir aiškūs: liudytojas, viena vertus, nurodė, kad gaisro metu apdegė stogas, liko tik sienos, o perdanga, stogas, sudegė (2022 m. lapkričio 24 d. teismo posėdžio garso įrašas: 00:34:06), kita vertus, taip pat nurodė, kad po gaisro stoge buvo didelės skylės. Abejones liudytojo parodymų objektyvumu kelia ir tai, jog nurodydamas, kas po gaisro remontavo namą, liudytojas teigė, kad tai darė ,,Mirka“, o paprašius sukonkretinti šį asmenį, įvardino jį esant teismo posėdžių salėje (2022 m. lapkričio 24 d. teismo posėdžio garso įrašas 00:31:03). Nors iš garso įrašo nėra aišku, kokį konkrečiai asmenį nurodė liudytojas, tačiau galima identifikuoti nurodžius atsakovą, kuriam gaisro metu galėjo būti tik 6 metai. Trečiasis asmuo G. L. teismo posėdyje nurodė, kad neskaitė ir nežino, kas buvo parašyta jo atsiliepime į priešieškinį (2022 m. birželio 14 d. teismo posėdžio garso įrašas: 01:06:15), todėl sutiktina su apeliacinio skundu argumentu, kad jo atsiliepime nurodytos aplinkybės vertintinos kaip nepatikimos. Kita vertus, teismo posėdyje trečiojo asmens nurodytos aplinkybės, vertinant byloje esančių įrodymų visumą, buvo prieštaringos: trečiasis asmuo nurodė, kad prisimena gaisrą (2022 m. birželio 14 d. teismo posėdžio garso įrašas: 00:58:04), kad tuo metu atsakovui buvo 3, o trečiajam asmeniui 5 metai, tačiau taip pat teigė, jog gaisras įvyko 1990 metais, jog namas buvo remontuotas ir bendromis sutuoktinių lėšomis pirktas šiferis, o šiferis namo stogui buvo pirktas kai trečiajam asmeniui buvo apie 12 metų, 1996 metais. Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo gimė 1984 metais, todėl abejotina, kad jis galėtų gaisrą prisiminti. Atsižvelgiant į nurodytą, trečiojo asmens G. L. 2022 m. birželio 14 d. teismo posėdyje apie gaisrą bei jo duoti paaiškinimai, neatitinkantys kitų byloje esančių duomenų, vertintini kritiškai. Liudytojas A. L. nurodė, kad 1985 m. rugsėjo 19 d. Name įvykęs gaisras nebuvo didelis, visos namo konstrukcijos išliko: nesudegė nei sienos, nei lubos ar stogas, tik iš vidaus apdegė tapetai prie krosnies, lova. Duomenys apie atsakovo nurodomą aplinkybę, jog po gaisro šeima gyveno pas atsakovo močiutę, prieštaringi: trečiasis asmuo L. S. teismo posėdyje patvirtino, kad po gaisro liko tik Namo sienos, viskas sudegė, name nebuvo įmanoma gyventi, todėl visi gyveno pas močiutę. Kita vertus, liudytoja M. Ž., kaimynė, nurodžiusi, jog gyveno 300 m. atstumu nuo ginčo Namo, nepatvirtino, kad du metus Namas būtų negyvenamas. Liudytojas A. L. nurodė, kad po gaisro šeima nebuvo išsikrausčiusi. Tai nurodė ir liudytoja J. D., kuri pažymėjo, jog pas močiutę šeima gyveno du metus ne po gaisro, o po vestuvių, t. y. iki gaisro. Esant tokiems prieštaringiems paaiškinimams ir nepateikus jokių kitų duomenų apie šeimos gyvenimą kitame būste Namo rekonstravimo laikotarpiu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti aplinkybę dėl visiško namo sugadinimo gaisro metu įrodyta (CPK 185 straipsnis).

33. Antra, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra patikimų įrodymų apie tai, kad Namo stogui po gaisro suremontuoti (atstatyti) buvo skiriamos konkrečios sutuoktinių S. L. ir J. L. ir / ar asmeninės J. L. lėšos. Atsakovas byloje teigė, kad namas gaisro metu buvo sunaikintas ir jį atstatant pagrindinė materialinė našta dėl namo atstatymo atiteko atsakovo motinai, kuri iš savo lėšų įsigydavo statybines medžiagas (lentas, rąstus, šiferį, langus ir kt.) namo atstatymui. Tačiau duomenų, kurie sudaryti pagrindą daryti išvadas buvus nurodytoms atsakovo teigiamoms aplinkybėms, byloje nėra (CPK 185 straipsnis). Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kas konkrečiai atliko Namo atstatymo darbus, t. y. kieno darbu Namo stogas galėjo būti / buvo atstatytas. Grįsdamas apeliacinį skundą, atsakovas argumentuoja, kad liudytojai J. B. ir M. Ž. patvirtino, jog pagrindinis vaidmuo namo atstatymo darbuose po įvykusio gaisro teko mirusiajai J. L., kuri tuo metu dirbdama kolūkyje prie namo atstatymo prisidėjo savo darbu bei lėšomis, tačiau, kaip pagrįstai sprendė teismas, šių liudytojų parodymai pagrindo konstatuoti buvus nurodytas aplinkybes nesudaro: pirma, kitaip nei teigia atsakovas, liudytojas J. B. aplinkybių, kad J. L. pirko statybines medžiagas (lentas, rąstus, šiferį, langus ir kt.) nepatvirtino (2022 m. lapkričio 24 d. teismo posėdžio garso įrašas: 00:30:40); antra, nors liudytoja M. Ž. nurodė, kad namą po gaisro atstatinėjo J. L. (buv. J. U.), jai padėjo kolūkis, tačiau liudytoja taip pat nurodė, kad šias aplinkybes jai pasakojo pati J. L., nors liudytoja teigė, jog pas J. L. nesilankė, artimų santykių kaimynės nepalaikė (2022 m. lapkričio 24 d. teismo posėdžio garso įrašas: 00:25:34). Todėl liudytojos M. Ž. parodymai vertintini kritiškai.

34. Trečia, liudytojų A. L. ir J. D. parodymai, trečiojo asmens L. S. paaiškinimai byloje patvirtina, kad po gaisro, maždaug 1995 metais, prie namo buvo pristatytas priestatas (e. t. 1, b. l. 177); priestatas buvo pastatytas, kaip nurodė liudytojas A. L., iš sugriauto kolūkio nemokamai gavus plytų. Atsakovas šių aplinkybių neneigė (CPK 178 straipsnis). Liudytojų parodymais ir trečiųjų asmenų paaiškinimais taip pat nustatyta, kad keleri metai iki J. L. mirties Name buvo pakeisti langai, įstatyti plastikiniai, tai taip pat patvirtina byloje esančios namo nuotraukos (e. t. 1, b. l. 168, 170, 177, 180). Trečiojo asmens G. L. paaiškinimais nustatyta, kad langai buvo keisti už jo pinigus, kuriuos jis uždirbo dirbdamas Anglijoje. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia atsakovas, trečiasis asmuo patvirtino, kad langai buvo keisti iš jo duotų lėšų (2022 m. birželio 14 d. teismo posėdžio garso įrašas: 01:54:00). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo daryti išvadą, jog nurodyti Namo pagerinimai vertintini kaip esminiai, nėra (CPK 185 straipsnis). Be to, byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad nurodyti pagerinimai buvo padaryti iš J. L. lėšų. Atsakovas nepateikė duomenų šioms aplinkybėms paneigti ar įrodyti priešingai (CPK 178 straipsnis).

35. Ketvirta, atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Namo nuotraukomis. Pagal civiliniame procese taikomą rungimosi principą, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai), todėl šalis turi teisę ir pareigą teikti įrodymus, kurie, jos manymu, pagrindžia tam tikras nurodomas aplinkybes. Šiuo atveju, ieškovui pateikus ginčo Namo nuotraukas, atsakovas, ginčydamas jų informatyvumą ar keldamas abejonių dėl jose fiksuoto vaizdo atitikties realiai situacijai Name, turėjo teisę pateikti nuotraukose pateikiamą informaciją paneigiančius įrodymus, tačiau šia teise nepasinaudojo (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad teismas, įvertindamas nurodytas nuotraukas, būtų pažeidęs pirmiau aptartas įrodymų vertinimo taisykles. Iš pateiktų nuotraukų matyti, kad ginčo Name fiksuotos po tapetais ir kartono lakštais esančios aprūkusios nuo gaisro Namo konstrukcijos, lentos. Atsakovui nepateikus duomenų, jog nuotraukose fiksuotas ne ginčo Namas, jog nuotraukos iškreipia tikrąjį Namo vaizdą ar pan., pirmosios instancijos teismas, įvertinęs fiksuotus vaizdus, pagrįstai konstatavo, jog nuotraukos patvirtina byloje ir liudytojų išsakytus teiginius, jog ginčo Name po gaisro, labiau tikėtina, buvo atlikti remonto darbai – klijuoti tapetai, apdegusios vietos uždengtos kartono lakštais, užteptos moliu, kurie savo apimtimi nepripažintini esminiais Namo pagerinimais.

36. Kaip jau buvo nurodyta, civiliniame procese išvadas apie atitinkamų byloje įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų (ne)buvimą teismas daro remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; teismas įrodymus vertina iš byloje esančių įrodymų visumos, nė vienam įrodymui nesuteikdamas prioriteto, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Vertindamas byloje esančių duomenų įrodomąją reikšmę, teismas, be kita ko, turi įvertinti jų patikimumą. Įrodymų patikimumą patvirtina, be kita ko, jų detalumas, faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Teisėjų kolegija, nagrinėjamu atveju išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, patikimai patvirtinančių priešieškinio reikalavimo įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes: jog Namas santuokos metu buvo pagerintas iš esmės ir kad tai buvo atlikta sutuoktinių bendromis lėšomis ar J. L. lėšomis / darbu, nenustatė (CPK 185 straipsnis): byloje esantys rašytiniai įrodymai (PGT pranešimas) iš esmės patvirtina patį gaisro faktą, tačiau iš jo negalima spręsti apie tikrąją Namui gaisro metu padarytą žalą ir kokio masto darbai buvo reikalingi Namui po gaisro, tuo tarpu liudytojų parodymai byloje apie gaisro padarinius ir po gaisro atliktus namo pagerinimus yra prieštaringi, nenuoseklūs bei nepatvirtina gaisro sukeltos esminės žalos Namui ir po gaisro atlikto remonto apimčių. Namo nuotraukose fiksuota, kad vidinės gaisro paveiktos Namo konstrukcijos yra išlikusios, o atlikti neesminiai remonto darbai: sienos dekoruotos tapetais, vidinės patalpos apkaltos kartonu. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės kitaip vertina tuos pačius byloje pateiktus įrodymus, tačiau nepagrindė, kad teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso teisės normas ar nukrypęs nuo pirmiau aptartų įrodymų vertinimo taisyklių.

37. Atsižvelgiant į nurodytą bei tai, kad pareiga įrodyti nurodytas aplinkybes byloje teko priešieškinį pareiškusiam atsakovui, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl priešieškinio reikalavimo atmetimo.

Dėl atsakovo iškeldinimo (ne)pagrįstumo

38. Grįsdamas apeliacinį skundą, atsakovas argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimus iškeldinti atsakovą su visu jam priklausančiu turtu iš ieškovui nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, įpareigoti atsakovą perduoti ieškovui raktus nuo gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas gyvena Name nuo 1982 m., tai yra vienintelis jo būstas, be to, atsakovas tinkamai prižiūri namą ir, tapęs pilnamečiu asmeniu ir pradėjęs dirbti, mokėdavo ir moka visus komunalinius mokesčius, darydavo smulkius namo remonto darbus.

39. Žmogaus teisė į būsto neliečiamybę įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje. Tarptautinės teisės lygmeniu pagarbos šiai teisei principas įtvirtintas EŽTK 8 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas turi teisę į būsto neliečiamybę. EŽTK 8 straipsniu galima remtis net tada, kai asmens teisė gyventi tam tikrose patalpose yra ginčijama. EŽTK 8 straipsniu užtikrinama teisė į būsto neliečiamybę apima apsaugą nuo būsto praradimo, iškeldinimo ar sunaikinimo, tačiau ši teisė nėra absoliuti – bendriausia prasme šis straipsnis neįtvirtina asmens teisės įgyti nuomos ar nuosavybės teisę į konkretų būstą (nesuteikia teisės būti aprūpintam būstu (namais). Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, iš kurių griežčiausia – būsto netekimas. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikos standartais, formuojamais būsto netekimo bylose, būtina nustatyti, pirma, ar konkrečiu atveju asmuo turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą ir, antra, ar ši teisė ribojama (ar gali būti ribojama) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-684/2020; 2020 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-248/2020, ir jose nurodytą EŽTT bei kasacinio teismo praktiką).

40. EŽTT praktikoje yra suformuota autonominė, nuo nacionalinių apibrėžimų ar klasifikacijų nepriklausanti būsto sąvoka (žr., pvz., 2015 m. birželio 16 d. didžiosios kolegijos sprendimo Chiragov ir kiti prieš Armėniją, peticijos Nr. 13216/05, par. 206). Ar atitinkama asmens gyvenamoji vieta gali būti laikoma būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme, priklauso nuo individualių bylos aplinkybių ir nuo to, ar egzistuoja asmens pakankami ir tęstiniai ryšiai su konkrečia vieta (žr., pvz., EŽTT 2013 m. spalio 17 d. sprendimo byloje Winterstein ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27013/07, par. 141; 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimo Prokopovich prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 36; McKay-Kopecka prieš Lenkiją, peticijos Nr. 45320/99; Chiragov ir kiti prieš Armėniją, peticijos Nr. 13216/05, par. 206–207). Taip pat tam, kad patalpos būtų pripažintos asmens būstu, yra vertinama ir tai, ar egzistuoja kita vieta, kuri galėtų būti pripažinta pareiškėjo būstu (žr. 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimo Prokopovich prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 35). EŽTT praktikoje buvo konstatuota, jog asmuo, gyvendamas ginčo patalpose, pavyzdžiui, 7, 10 metų, su jomis sukūrė pakankamus ir nuolatinius ryšius, kad jas būtų galima laikyti asmens būstu ir, remiantis EŽTK 8 straipsniu, būtų ginama jo teisė į būsto neliečiamybę (žr., pvz., Shvidkiye prieš Rusiją, peticijos Nr. 69820/10; Yevgeniy Zakharov prieš Rusiją, peticijos Nr. 66610/10) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-684/2020).

41. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad Name atsakovas gyvena nuo pat savo vaikystės, t. y. per 40 metų; atsakovas 2017 m. rugpjūčio 1 d. adresu Šalčininkų r. sav., (duomenys neskelbtini) (ginčo namo adresu) deklaravo savo gyvenamąją vietą. 2020 m. (duomenys neskelbtini). mirus motinai, atsakovas liko gyventi ginčo name, kito gyvenamojo būsto neturi. Remiantis nurodytu ir atsižvelgiant į aptartą EŽTT praktiką, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovas, nuo vaikystės iki šiol gyvendamas ginčo Name, su šia vieta sukūrė pakankamus ir nuolatinius ryšius, kad juos būtų galima laikyti atsakovo būstu ir, remiantis Konvencijos 8 straipsniu, būtų ginama jo teisė į ginčo būsto neliečiamybę.

42. Vis dėlto, vadovaujantis EŽTT praktika, teisės į būsto neliečiamybę ribojimas gali būti laikomas teisėtu ir nepažeidžiančiu EŽTK tuo atveju, jei: 1) toks ribojimas turi teisinį pagrindą; 2) juo siekiama teisėtų interesų apsaugos; pavyzdžiui, siekis apsaugoti kitų asmenų, turinčių teisę gyventi ginčijamame būste, interesus (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Pinnock ir Walker prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 31673/11; 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje Popov ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 44560/11); 3) ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje, t. y. taikytas ribojimas yra proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams ir tarp konkuruojančių interesų yra nustatyta tinkama pusiausvyra. Vertinant taikomos priemonės proporcingumo klausimą, gali būti svarbūs įvairūs aspektai – iškeldinamų asmenų pažeidžiamumo laipsnis (sveikatos būklė, amžius, nepilnamečiai vaikai), gyvenimo atitinkamame būste trukmė, kito būsto neturėjimas, nuomos mokesčio mokėjimas ir (ar) pan. (žr., pvz., EŽTT 2007 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Stankova prieš Slovakiją, peticijos Nr. 7205/02; 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą byloje Bjedov prieš Kroatiją, peticijos Nr. 42150/09; 2014 m. liepos 10 d. sprendimo byloje Lemo ir kiti prieš Kroatiją, peticijos Nr. 3925/10 par. 44); vertinant teisės į būsto neliečiamybę ribojimą, turi būti nagrinėjami ir pasveriami konkuruojantys interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-684/2020; 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-248/2020).

43. Nagrinėjamu atveju byloje atmetus atsakovo priešieškinio reikalavimą pripažinti ginčo Namą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, ieškovas yra vienintelis viso ginčo Namo savininkas. CK 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 straipsnis). Asmuo, pareikšdamas negatorinį ieškinį, turi įrodyti dvi aplinkybes: pirma, tai, jog jis yra turto savininkas ir, antra, tai, kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011). Taigi, ieškovas, būdamas ginčo Namo savininku, turi teisę įrodinėti, kad atsakovo buvimas ginčo name pažeidžia jo teises ir, atitinkamai, reikalauti, jog toks ieškovo teisių pažeidimas būtų pašalintas.

44. Taigi, nagrinėjamu atveju byloje nustačius, kad, pirma, atsakovui ginčo namo atžvilgiu taikytina teisės į būsto neliečiamybę apsauga (EŽTK 8 straipsnio 1 dalis); antra, kad ieškovas turi teisę reikalauti, jog atsakovas būtų iškeldintas iš ginčo Namo, vertintina, ar ieškovo reikalavimu siekiama teisėtų interesų apsaugos, ir ar prašomas taikyti atsakovo teisės į būsto neliečiamybę apsaugos ribojimas yra proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams.

45. Kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, šalių paaiškinimai byloje patvirtina, kad jų tarpusavio santykiai yra konfliktiški; ieškovas nesutinka, jog atsakovas ir toliau gyventų ginčo name; nė viena iš šalių neteigė ir neįrodinėjo, jog ginčo Name ieškovas ir atsakovas galėtų gyventi kartu. Ieškovas byloje nurodė, kad po sutuoktinės mirties atsakovas jį išvarė iš ginčo Namo, kito gyvenamojo būsto jis neturi, todėl šiuo metu gyvena globos namuose. Ieškovas nurodė, kad norėtų grįžti į Namą, tačiau atsakovas jam neleidžia ir išsikelti gera valia nesutinka. Atsakovas yra pilnametis, darbingas asmuo. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo Namas yra vienintelė atsakovo gyvenamoji vieta. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas ginčo Namu naudojasi be ieškovo sutikimo, todėl pažeidžia ieškovo nuosavybės teises. Atsakovas byloje nurodė, kad nesutinka išsikelti iš Namo, nes motina jį atstatė. Atsakovo teigimu, Namas priklauso jam, nes tik jis prižiūri Namą, pirko baldus.

46. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas yra garbaus amžiaus (71 metų), turi sveikatos problemų, dėl kurių jam neterminuotai nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros poreikis (e. t. 1, b. l. 28–31). Tuo tarpu atsakovas yra pilnametis (43 metų amžiaus), byloje nėra duomenų apie jo sveikatos būklę, dėl kurios jis negalėtų dirbti (CPK 178 straipsnis). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Namas yra 45,49 kv. m bendro ploto (e. t. 1, b. l. 19), jame yra vienas gyvenamasis kambarys. Atsižvelgiant į tai, jog byloje atmestas atsakovo priešieškinio reikalavimas pripažinti ginčo Namą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o šalių tarpusavio santykiai konfliktiški, ginčo Namas nėra didelis, o ieškovo situacija, atsižvelgiant į jo amžių bei sveikatos būklę, yra labiau pažeidžiama nei atsakovo, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tenkinti ieškovo reikalavimą iškeldinti atsakovą iš ginčo Namo, atitinka proporcingumo, teisingumo bei sąžiningumo principus, užtikrina ieškovo nuosavybės teisės ir teisės į būstą apsaugą ir negali būti laikomas neproporcingu atsakovo teisės į būstą apribojimu. Vien aplinkybė, kad atsakovas, būdamas darbingu ir subrendusiu asmeniu, ilgą laiką gyveno ieškovui nuosavybės teise priklausančiame Name, nesudaro pagrindo šio ilgalaikio gyvenimo Name pagrindu susiformavusios atsakovo teisės į būstą ginti prioritetiškai, paneigiant tokią pat ieškovo teisę į būstą bei ieškovo nuosavybės teisę į jam priklausantį turtą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nebuvo įrodytos jokios sąlygos, kurių pagrindu būtų būtina ir pagrįsta leisti atsakovui gyventi ginčo Name prieš savininko valią. Taigi, atsakovo teisė į būsto neliečiamybę nagrinėjamu atveju gali būti teisėtai ribojama ir nepažeidžia EŽTK, nes: toks ribojimas turi teisinį pagrindą; juo siekiama teisėtų Namo savininko, taip pat turinčio teisę į šį būstą, kaip vienintelį savo būstą, interesų apsaugos; toks ribojimas yra proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams ir tarp konkuruojančių interesų yra nustatyta tinkama pusiausvyra. Atsižvelgiant į tai, kad taikus bendras šalių gyvenimas ginčo Name nėra įmanomas, siekiant užtikrinti ieškovo interesą į psichologiškai ramią namų aplinką, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis tenkinti ieškinio reikalavimą iškeldinti atsakovą iš ginčo Namo yra teisėta ir pagrįsta (CPK 185 straipsnis).

47. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat užtikrino šalių teisėtų interesų pusiausvyrą ir tinkamą atsakovo teisės į būstą gynimą, nustatydamas pereinamąjį laikotarpį ir teismo sprendimo vykdymą atidėdamas šešių mėnesių laikotarpiui nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, taip suteikiant atsakovui protingą laiko tarpą kitam būstui susirasti.

48. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija konstatuoja nesant pagrindo apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo patenkintas.

Dėl procesinės bylos baigties

49. Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesudaro. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalis).

50. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

51. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

52. Nagrinėjamu atveju atsakovas (apeliantas) pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme už teisinę pagalbą apeliacinio skundo parengimui patyrė 400 Eur bylinėjimosi išlaidų (e. t. 1, b. l. 117–120). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo (apelianto) apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovas bei tretieji asmenys duomenų apie apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų atlyginimas nepriteisiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

53. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovo M. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-520-419/2022 palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.