Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-13-875/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00763-2023-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5.; 1.1.8.1.1; 1.1.10.1.1; 1.2.7.7; 2.1.15.3.3.2; 2.4.6.4.4

2026 m. vasario 4 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Audriaus Sadausko,

nukentėjusiųjų S. B. ir A. B. įgaliotajai atstovei advokatei Marinai Gušauskienei, atstovei pagal įstatymą D. B.,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nepilnamečių nukentėjusiųjų A. B. ir S. B. įgaliotosios atstovės advokatės Marinos Gušauskienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo

L. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 straipsnio 1 dalyje (dėl S. B. tvirkinimo) ir 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte (dėl sveikatos sutrikdymo S. B.), ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 1 metams 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir L. B. skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2, 5 dalimis, 6 dalies 6, 8 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas L. B. atidėtas 1 (vieneriems) metams, skiriant pareigas: 1) dalyvauti elgesio pataisos programoje, šią priemonę įvykdant per devynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, 2) per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią L. B. nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

L. B. dėl nukentėjusiosios A. B. tvirkinimo išteisintas nepadarius veikos, turinčios Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių;

nukentėjusiosios S. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš L. B. nukentėjusiajai S. B. 5 000 Eur (penki tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti, 1 095,11 Eur (vienas tūkstantis devyniasdešimt penki eurai 11 ct) turtinei žalai atlyginti, iš viso 6095,11 Eur (šeši tūkstančiai devyniasdešimt penki eurai 11 ct) ir 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki žalos visiško atlyginimo;

nukentėjusiosios A. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas;

išspręsti kardomųjų priemonių ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. L. B. nuteistas už tai, kad 2022 m. rugpjūčio 20 d., tiksliai nenustatytu laiku namo, adresu (duomenys neskelbtini), patalpose, užrakinęs lauko duris, užtraukęs užuolaidas atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinamuosius veiksmus – vaikščiojo nuogas priešais mažametę nukentėjusiąją S. B., gim. (duomenys neskelbtini), būdamas nuogas prašė išsirinkti jam apatinius drabužius, taip pat paėmęs nukentėjusiosios ranką, ja lietė savo lytinį organą, savo rankomis glostydamas lietė nukentėjusiosios lytinius organus, krūtinę, kojas bei rodė pornografinio pobūdžio medžiagą, taip ją tvirkino.

1.1. Be to, L. B. dėl 2022 m. rugpjūčio 20 d., tiksliai nenustatytu laiku dėl mažametės S. B., gim. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu atliktų tvirkinamųjų veiksmų susargdino nukentėjusiąją, t. y., dėl teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės metu konstatuojamų kitų reakcijų į stiprų stresą (F43.8), nesunkiai sutrikdė mažametės nukentėjusiosios S. B. sveikatą.

1.2. Taip pat L. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 153 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, jog laikotarpiu nuo 2017 m. iki 2021 m. spalio mėnesio, tiksliai nenustatytu laiku namo, adresu (duomenys neskelbtini), patalpose atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinamuosius veiksmus – nenustatytą skaičių kartų mažametę nukentėjusiąją A. B., gim. (duomenys neskelbtini), nusivedęs į namo rūsį rodė jai savo lytinį organą, rodė pornografinio pobūdžio medžiagą, kišo lytinį organą prie burnos, taip ją tvirkino.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nepilnamečių nukentėjusiųjų A. B. ir S. B. įgaliotoji atstovė advokatė Marina Gušauskienė prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. liepos 1 d. nuosprendį ir: L. B. pripažinti kaltu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusiosios A. B. tvirkinimo); A. B. civilinį ieškinį tenkinti visiškai; skirti L. B. maksimalią (5 metų) realią laisvės atėmimo bausmę; tenkinti S. B. civilinį ieškinį visiškai. Taip pat prašoma, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 104 straipsnio 2 dalimi, 106 straipsnio 2 dalimi, iš L. B. priteisti nukentėjusiųjų patirtas išlaidas advokatės pagalbai apmokėti 1210 Eur.

2.1. Apeliantės nuomone, skundžiamas nuosprendis dalyje dėl L. B. išteisinimo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (dėl A. B. tvirkinimo) ir paskirtos bausmės yra nepagrįstas, nemotyvuotas ir neteisėtas, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą tiek nustatydamas nusikalstamos veikos sudėtį, tiek skirdamas galutinę bausmę, spręsdamas civilinius ieškinius, netinkamai taikė ir BPK 20 straipsnio nuostatas vertindamas bei tirdamas įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas.

Dėl netinkamo baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų taikymo

2.2. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas L. B. dėl nusikaltimo, numatyto BK 153 straipsnio 1 dalyje (dėl A. B. tvirkinimo) išteisino iš esmės tik dėl nepilnametės A. B. parodymų nenuoseklumo. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad esant nenuosekliems A. B. parodymams ir nesant kitų tiesioginių L. B. kaltės įrodymų, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos nuostatomis, jis turi būti išteisintas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties. Apžvelgiant į kasacinio teismo praktiką nekaltumo prezumpcijos klausimu, pažymima, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino surinktų įrodymų visumos, įrodymai skundžiamame nuosprendyje aptariami selektyviai, neatlikus jų išsamaus vertinimo ir analizės tiek atskirai, tiek kitų surinktų įrodymų kontekste. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prioritetą suteikė tik tiesioginiams įrodymams, nors nei proceso įstatymas, ne teismų praktika tokios įrodymų hierarchijos neįtvirtina, kadangi visi įrodymai yra lygiaverčiai.

2.3. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiosios A. B. parodymai nėra nuoseklūs, neatitinka kaltinime L. B. nurodytų aplinkybių, nukentėjusiosios pasakojimai skirtingomis aplinkybėmis skiriasi, yra prieštaringi vieni kitiems, todėl nėra galimybės sieti pasakojimą, suprasti įvykių seką, nes apie tą pačią situaciją pasakota skirtingai, skirtingai ji pateikia galimą skriaudiką ir tą pačią situaciją priskiria tai L. B., tai vaikams mokykloje, tai tėčiui.

2.4. Akcentuojant mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumo problematiką kasacinio teismo praktikoje, pažymima, kad A. B. turi sutrikusią raidą (jai diagnozuota: (duomenys neskelbtini) ir kt.), dėl kurios ji objektyviai negali nuosekliai atkartoti visų įvykių eigos. Todėl A. B. parodymai turi būti vertinami atsižvelgiant ne tik į jos amžių, socialinę brandą, bet ir į turimus raidos sutrikimus (t. y. tiek, kiek ji gali atkartoti, nupasakoti patirtus išgyvenimus). Be to, remiantis ekspertizės akto išvadomis, nepaisant turimų sutrikimų A. B. gali suprasti, įsiminti bei pasidalinti konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis: „<...> tiriamajai būdingi kalbos bei pažintinės veiklos (dėmesio, atminties, mąstymo) ypatumai leidžia jai suprasti bei įsiminti konkrečias faktines (kas, ką darė) įvykių iš asmeninės patirties aplinkybes bei vėliau dalinai šią informaciją atgaminti (tikėtina, geriau atsimins informaciją, kuri buvo dažniau kartojama, sukėlė intensyvias emocines reakcijas) <...>“. 2023 m. spalio 17 – lapkričio 16 d. ekspertizės akte Nr. 103MS-192/2023, be kita ko, konstatuota, kad nepaisant A. B. apsunkinto tiriamos vaizduotės bei realybės suvokimo, padidintas polinkis fantazuoti (painioti vaizduotės produkciją su realiais įvykiais) jai nėra nustatytas, ji neturi psichikos sutrikimų, kurie jai neleistų suprasti faktinių aplinkybių ir duoti apie tai parodymus. Nors ekspertės pažymi neatmetančios galimybės, jog atsiradusias atminties spragas A. B. gali užpildyti kažkur matyta bei girdėta informacija, tačiau pripažįsta A. B. konkretų mąstymą (t. y., kad vaikas atkartoja tik tą, ką matė, patyrė, dėl raidos sutrikimų ji negali pateikti interpretavimų ir pan.) bei seksualinės prievartos faktą (jį patvirtina) dėl aktyvaus A. B. pasakojimo apie išgyventas neigiamas patirtis, seksualizuoto elgesio ir pan.

2.5. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio turinio analizės matyti teismą apsiribojus tik dalies informacijos iš ekspertizės akto nurodymu, tačiau nevertinus likusios informacijos, nurodytos ekspertizės akte, patvirtinančios patirtą seksualinę prievartą („<...>A. įvardyti seksualinio smurto veiksmai jos atžvilgiu bei pasakojimo turinį atitinkančios intensyvios emocinės reakcijos leidžia kelti prielaidą, kad mergaitė galėjo patirti seksualinę prievartą iš skirtingų asmenų. Atsižvelgiant į A. būdingus sunkumus nuosekliai nupasakoti savo patirtis ir siekiant tiksliau įvertinti situaciją, svarbu remtis ir iš kitų šaltinių gauta informacija, rinkti objektyvius duomenis <...>“). Taigi, vertinant A. B. pasakojimą, svarbu remtis informacija, gauta iš kitų šaltinių, todėl pirmosios instancijos teismo išvada apie kitų liudytojų parodymų, neva tik interpretuojančių nukentėjusiosios A. B. parodymus, nereikšmingumą nėra teisingas.

2.6. Atkreipia ypatingą dėmesį į tai, kad ne visi liudytojai, liudiję apie A. B. patirtą seksualinę prievartą, interpretavo jos parodymus. Liudytoja K. S., dirbanti psichologo padėjėja (duomenys neskelbtini) mokykloje, kurioje mokosi A. B., apklausiama teisme paaiškino, kad kalbėdama apie A. (berniuką, nuo kurio galimai patyrė seksualinę prievartą) A. B. prievartos neminėjo, o minėjo tik rūsį. Apklausiama teisme, būdama įspėta dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, liudytoja aiškiai nurodė, kad patirtą seksualinę prievartą mergaitė minėjo tik kalbėdama apie L. B.. Tačiau pirmosios instancijos teismas, išteisindamas L. B., šių parodymų nevertino, tai lėmė nepagrįstą išteisinimą.

2.7. Darydamas išvadą apie L. B. nekaltumą, pirmosios instancijos teismas nevertino ir jo paties duotų parodymų nenuoseklumo. Antai, 2023 m. sausio 18 d. įtariamojo apklausos protokole užfiksuoti tokie L. B. parodymai: „<...> Kaltu prisipažįstu iš dalies, tik dėl įtarimo, kuris yra susijęs su S. B.. <...> Su man pareikštu įtarimu sutinku tik iš dalies. Sutinku iš dalies tik su įtarimu dėl S. B.. <...> Daugiau neatsakinėsiu į jokius man pateiktus klausimus be savo advokato <...>“. Tuo tarpu 2023 m. vasario 10 d. apklausiamas kaip įtariamasis L. B. nurodė kardinaliai priešingai: „<...> Dėl antrojo epizodo noriu pasakyti, kad tai yra visiškas melas, šmeižtas. Nėra nieko panašaus buvę. Niekada gyvenime nėra buvę, kad A. būtų palikta pas mus svečiuose viena. Nėra buvę, kad A. ir S. kartu būtų paliktos pas mus atostogų. Pamenu tik tai, kad atvažiuodavo D., M. su S. ir A., pernakvoja vieną naktį ir išvažiuoja namo. Noriu pasikartoti, kad aš nieko nedariau A.. <...> Į gynėjos advokatės klausimą: Ar aplamai turėjote kokią nors pornografinio pobūdžio medžiagą? Įtariamojo atsakymas: neturiu jokios pornografinio pobūdžio medžiagos ir jos neturėjau nei telefone, nei planšetėje, nei kompiuteryje, kurį paėmė policijos pareigūnai per kratą. <...> Advokatės-gynėjos klausimas: Ar jums yra žinoma, kad prieš vieną iš mergaičių, mokykloje yra buvę, kad mokykloje ją tvirkino ir buvo pranešta policijai? Įtariamojo atsakymas: Man L. pasakė, kad A. buvo išprievartauta. Aš L. paklausiau, kaip kas buvo. Ji man atsakė, kad ją išprievartavo mokykloje. Nepamenu, kada ji man apie tai pasakė. Daugiau ta tema nekalbėjome. Mano žmona man yra sakiusi, kad D. buvo apkaltinusi savo vyrą M. (L. sūnų), kad jis tvirkino savo dukras <...> “. Viso teisminio nagrinėjimo metu L. B. atkakliai neigė savo kaltę dėl visų jam inkriminuojamų veikų. Jo pozicija vėl pasikeitė tik po to, kai nukentėjusiųjų atstovė pagal įstatymą D. B. pateikė garso įrašą (dėl kurio vėliau buvo atlikta fonoskopinė ekspertizė ir padaryta garso įrašo stenograma – 2025 m. kovo 19 d. LTEC Ekspertizės aktas Nr. 11-3033(24), 11-191(25), akto 3 priede pateikta patikslinta S. B. padaryto įrašo stenograma). Taigi, L. B. parodymų keitimas ir prisipažinimas tik paaiškėjus nenuginčijamam įrodymui (garso įrašui) leidžia itin kritiškai vertinti jo paties duotus parodymus.

2.8. L. B. nekaltumą pirmosios instancijos teismas grindžia ir jo sutuoktinės (šiuo metu – buvusios) L. B. parodymais apie tai, kad A. B. niekada nebuvo palikta viena su L. B.. Tačiau teismas nevertino fakto, kad L. B. tvirtino ir tai, kad abi anūkės apskritai niekada nelikdavo su L. B., kad S. B. visad su ja išvažiuodavo, jei pastarajai tekdavo dirbti. Tačiau bylos aplinkybės paneigia L. B. parodymus („paaiškėja, kad taip gavosi, kad S. pasiliko“). Pirmosios instancijos teismas nevertino ir L. B. pastangų papirkti ikiteisminio tyrimo pareigūnę, kad būtų nutrauktas L. B. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas (Kauno AVPK Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyresniosios tyrėjos S. G. 2023 m. sausio 27 d. tarnybiniame pranešime „Dėl bandymo papirkti“ nurodyta, kad L. B. ikiteisminio tyrimo pareigūnei bandė perduoti baltos spalvos voką, sakydama „<...> kad nenori, kad jos vyrui būtų blogai, kad jis neturėtų problemų <...>“). Pirmosios instancijos teismas nevertino ir to fakto, kad apklausiami dėl skirtingų epizodų liudytojai neturėjo abejonių dėl to, kad L. B. galėjo padaryti jam inkriminuojamus nusikaltimus. Liudytoja G. L. L. B. apibūdino kaip asmenį, turintį žalingų įpročių, smurtaujantį, nurodė bijanti ir dėl savo nepilnamečio vaiko, nutraukusi bendravimą su L. B..

2.9. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir byloje esančių medicininių dokumentų. Tą aplinkybę, kad su nukentėjusiąja A. B. buvo atlikti neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai įrodo ir pridedami medicininiai dokumentai: mergaitei pradėjo niežėti tarpvietė, ji ją pradėjo dažnai kasyti (E025 Ambulatorinio apsilankymo aprašymas); įvairios ginekologinės problemos A. B. buvo diagnozuojamos nuo 2021 m. (pvz., (duomenys neskelbtini)), 2022 m. atsirado vulvos niežulys ir pan., skundėsi vidurių užketėjimu. Vaiką apžiūrėjusi ginekologė pažymėjo, kad yra abejotinas mergystės plėvės vientisumas, kas leidžia pagrįstai manyti, jog L. B. neapsiribojo vien tik vaiko lietimu (2023 m. spalio 9 d. Ambulatorinio apsilankymo aprašymas E025). Be to, neįvertintas ir faktas, kad po patirtos seksualinės prievartos, specialistai konstatavo ženklų regresą A. B. raidoje, elgesio pokyčius.

2.10. Aukščiau nurodytos faktinės aplinkybės ir rašytiniai įrodymai (medicininiai įrašai, atlikti A. B. vertinimai, konkretus proceso dalyvių elgesys, konkrečių aplinkybių, nesusijusių su liudytojų asmeniniu nukentėjusiosios pasakojimo vertinimu, nurodymas) paneigia ir pašalina bet kokias abejones dėl L. B. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. A. B. parodymų patikimumas patvirtinamas jau minėtos teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto išvadomis apie tai, kad A. B. nėra nustatytas polinkis fantazuoti. Kitų asmenų poveikio jos parodymams nustatyta nebuvo, todėl A. B. negalėjo melagingai apkaltinti L. B.. Be to, jos parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys išvestiniai ir netiesioginiai įrodymai, sudarantys vieningą loginę įrodymų grandinę.

Dėl bausmės

2.11. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paskirti itin švelnią bausmę L. B. ir jos vykdymą atidėti, nenurodant jokių argumentų ir motyvų, apeliantės vertinimu, sukuria nebaudžiamumo įspūdį, prieštarauja bausmės tikslams, teisingumo principui ir pažeidžia nukentėjusiosios nepilnametės S. B. interesus. Tokia bausmė nuteistajam paskirta remiantis bendrais pagrindais, tinkamai neindividualizavus. Apeliantės įsitikinimu, šiuo atveju turėjo būti vertinamas nukentėjusiosios nepilnametės amžius, jos atžvilgiu atliktas seksualinio pobūdžio nusikaltimas, jai padaryta žala, sveikatos sutrikdymas, tai, kad vaiku buvo pasinaudota „saugioje aplinkoje“ – močiutės namuose, ypač pažeidžiamai. Nuteistojo nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajai sukeltas neigiamas emocijas byloje patvirtina garso įrašas. Nepakankamai įvertinta ir nuteistojo asmenybė: byloje yra duomenų, kad L. B. linkęs smurtauti, jam buvo paskirtas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, jis neatsiprašė nei nukentėjusiosios, nei jos tėvų, užuot tai padaręs, pasirinko kaltinti ir šmeižti vaiką – nukentėjusiosios buvo pateikiamos kaip melagės, primokytos jį apkalbėti, o jų šeima (ypač mama) buvo nepagrįstai kaltinama nebūtais dalykais. Atidėdamas bausmės vykdymą, pirmosios instancijos teismas nevertino ir L. B. procesinio elgesio, parodymų keitimo ir prisipažinimo iš dalies tik pateikus nenuginčijamus įrodymus. Taigi, pirmosios instancijos teismas nenurodė konkrečių tikslų, kurie bus pasiekti paskiriant L. B. itin švelnią bausmę už du nusikaltimus, padarytus vaiko atžvilgiu bei atidėjus realios laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

2.12. Paskirdamas itin švelnią bausmę pirmosios instancijos teismas ne tik netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, bet ir nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2024 m. vasario 20 d. sprendimas M.G. prieš Lietuvą, https://hudoc.echr.coe.int/eng#(%22itemid%22:r%22001-233944%22H) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad per švelnios bausmės paskyrimas, jos atidėjimas tokio pobūdžio bylose, neįvertinus visų faktinių aplinkybių (vaiko pažeidžiamumo, aplinkos, kurioje buvo įvykdytas nusikaltimas ir pan., tinkamų baudžiamojo poveikio priemonių nustatymo (pvz., įpareigojimas atsiprašyti nukentėjusiojo) laikomas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio (Žiaurus elgesys) pažeidimu.

Dėl nukentėjusiosios S. B. civilinio ieškinio

2.13. Sumažindamas nukentėjusiosios S. B. patirtos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių tai pagrindžiančių argumentų, apsiribojo vien bendro pobūdžio teiginiais, jog prašoma priteisti neturtinė žala yra nepagrįstai didelė. Nesant teismo sprendimo motyvų, nėra galimybės įvertinti ir priimto sprendimo pagrįstumo. Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos dydį byloje pagrindžia pateikti medicininiai dokumentai, liudytojų parodymai apie S. B. elgesio pokyčius (tapo uždara, pradėjo vengti bendravimo su draugais, pakito vaiko įprastas gyvenimas, įpročiai). Be to, apie savo išgyvenimus ir jų liekamuosius reiškinius S. B. pasipasakojo teismo ekspertei, kuriai nurodė bandanti viską pamiršti, o prisiminusi būna pikta. Pažymėjo ir tai, kad suprastėjo jos miegas: „<...> būna, kad sapnuoju L., sapnai blogi, nes primena apie L. <...>“. Nurodo ir kitus negalavimus (galvos skausmus). Taigi, S. B. fizinė sveikata pablogėjo ir tai įrodo byloje pateikti medicininiai dokumentai bei pačios nukentėjusiosios nusiskundimai. Išvadoje taip pat pažymėta, kad S. B. nuolat slopina neigiamas emocijas, kas gali sąlygoti įvairius somatinius skundus (tokius kaip galvos, pilvo skausmai). Visa tai nenuginčijamai įrodo patirtos neturtinės žalos dydį.

3. Nuteistojo L. B. gynėja advokatė Virginija Pluščiauskienė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį; nepriteisti iš L. B. nukentėjusiosios 1210 Eur dydžio atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

3.1. Atsiliepimu nepritariama apeliantės nuomonei, kad teismas nepagrįstai suabsoliutino nekaltumo prezumpciją ir teigiama, kad apeliaciniame skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-30-689/2018, Nr.2K-28-689/2021, Nr.2K-227-976/2021 savo faktinėmis aplinkybėmis yra skirtingos nei šioje byloje nustatytos.

Dėl įrodymų vertinimo

3.2. Abejojama ir pateiktu kaltinimu dėl A. B. tariamo tvirkinimo. Pagal pateiktą kaltinimą, A. B., gimusi (duomenys neskelbtini), buvo tvirkinama nuo (duomenys neskelbtini) m. iki (duomenys neskelbtini) m. (nuo 2017 m. iki 2021 m.) ir apie tai nėra prasitarusi tėvams, tačiau 2022 m. prasitarė seseriai S. B., kuriai tuomet buvo (duomenys neskelbtini) metukai. Atsižvelgiant į bylos įrodymus apie A. B. galimybę rišliai viską papasakoti, neįtikima, kad (duomenys neskelbtini) metų vaikas, išgirdęs sesers pasakojimą, nebūtų iškart papasakojęs tėvams. A. B. mama taip pat nurodė, kad ją su dukra sieja labai geri santykiai, tačiau apie A. galimą išnaudojimą mokykloje mama visgi sužinojo tik iš mokyklos darbuotojų, taigi mama nebuvo tokia artima su dukra, jei net 4 metus nežinojo, ką jos dukra A. veikia pas močiutę. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad A. B. pas močiutę niekada nebuvo palikta viena su L. B., kartu būdavo tėvai arba močiutė. Be to, byloje nėra jokio tiesioginio įrodymo, patvirtinančio A. B. žodžius apie kartu su L. B. buvusius kitus asmenis ir tariamai tvirkinusius ją, ar išvis buvus panašų įvykį 4 metų laikotarpiu. Nesant kaltinime nurodytos konkrečios datos ir laiko, L. B. negalėjo gintis nuo kaltinimo ir teikti įrodymus apie tai, kur buvo nurodytu laikotarpiu, ar išvis buvo (duomenys neskelbtini), dirbo ar buvo išvykęs pas gimines. Taip pat kaltinime neįvardinti ir A. B. nurodyti tariami bendrininkai, neišsiaiškinta, kiek kartų ir kada tuo laikotarpiu A. B. buvo palikta pas močiutę viena pati. Iš byloje esančių prieštaringų liudijimų negalima konkrečiai nustatyti, ar mergaitė išvis kada nors buvo pas močiutę palikta be sesers ar tėvų, močiutės.

3.3. Nesutinkama ir su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atmesti visus kitus byloje esančius įrodymus dėl A. B. sveikatos būklės ir privalėjo remtis tik jos parodymais, kaip ir su 2023 m. spalio 17 d. – lapkričio 16 d. ekspertizės akto Nr. l03MS-l 92/2023 išvadų aiškinimu, nes pirmosios instancijos teismas vertino ne paskirus ekspertizės akto sakinius be konteksto, o visą akto turinį. Dėl apeliantės nurodytos liudytojos K. S., neva aiškiai nurodžiusios A. B. žodžius apie L. B. padarytą veiką jos atžvilgiu, nurodo, kad visos bylos kontekste toks liudijimas nekeičia byloje surinktų įrodymų visumos vertinimo. Tuo tarpu skunde minimas L. B. noras papirkti tyrėją, siekiant nutraukti bylą, niekaip nesusijęs su kaltinimo esme. Priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, byloje nėra ir jokių įrodymų, patvirtinančių kad visi A. B. nustatyti negalavimai, nurodyti medicininiuose dokumentuose, yra priežastiniame ryšyje su L. B. kaltinimu ją tvirkinus. Nuteistojo gynėjos nuomone, apeliacinis skundas grindžiamas išvada, kad jei L. B. tvirkino A. B. seserį S. B., tai jis galėjo tvirkinti ir A. B., tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Todėl apeliacinis skundas dalyje dėl A. B. tvirkinimo yra nepagrįstas ir atmestinas, o skundžiamas nuosprendis šioje dalyje paliktinas nepakeistas. Dėl šių priežasčių nepagrįstas ir apeliacinio skundo reikalavimas tenkinti visiškai A. B. civilinį ieškinį dėl jai padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl bausmės

3.4. Pažymima, kad L. B. inkriminuotos dvi veikos (BK 153 straipsnio 1 dalis, 138 straipsnio 2 dalies 1 punktas) padarytos vienu metu, formaliai yra nusikaltimų sutaptis; pats L. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nesugebėjo paaiškinti, kodėl jis įvykio dieną taip pasielgė su S. B., ar suvokė, kad savo veiksmais gali sukelti S. B. tam tikrus sveikatos sutrikdymus, tik baigiant nagrinėti bylą nuoširdžiai prisipažino kaltu dėl savo veikos S. B. atžvilgiu, gailėjosi dėl tokio savo neapgalvoto ir nusikalstamo elgesio; L. B. dirba, todėl atidėdamas bausmės vykdymą teismas sudarė sąlygas atlyginti ir nukentėjusiajai priteistą civilinį ieškinį, turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas negali vadovautis nukentėjusiosios S. B. mamos noru atkeršyti L. B. dėl jos dukros tvirkinimo ir jos prašymu skirti pačią didžiausią ir griežčiausią sankciją.

Dėl nukentėjusiosios S. B. civilinio ieškinio

3.5. Apeliantės prašymas S. B. priteisti visą civiliniu ieškiniu pareikštą reikalavimą, nuteistojo gynėjos nuomone, taip pat yra nepagrįstas, o teismas pagrįstai vadovavosi teisingumo ir protingumo principu vertindamas galimai padarytos žalos dydį. Remiantis kasacinio teismo praktika neturtinės žalos atlyginimo klausimu, akcentuojama, kad civiliniame ieškinyje nurodytas neturtinės žalos dydis iš esmės motyvuotas, o S. B. patirti sveikatos sutrikdymai nustatyti pagal subjektyvius pačios mergaitės ir jos mamos nusiskundimus, nesant objektyvių ligų diagnozių. Įvertintinas ir S. B. močiutės D. B. liudijimas apie anūkės nuolatinį klausinėjimą dėl įvykio aplinkybių, kuris taip pat galėjo paveikti nukentėjusiosios sveikatą. Nuteistojo gynėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas L. B. veiką kvalifikavo teisingai ir nustatė teisingą žalos atlyginimą mažametei, todėl reikalavimas visiškai tenkinti civilinį ieškinį S. B. naudai yra nepagrįstas.

4. Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusiųjų A. B. ir S. B. įgaliotoji atstovė advokatė Marina Gušauskienė ir atstovė pagal įstatymą D. B. apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, prokurorė Diana Voskoboinikova apeliacinį skundą prašė spręsti teismo nuožiūra, nuteistojo L. B. gynėja advokatė Virginija Pluščiauskienė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nukentėjusiųjų A. B. ir S. B. įgaliotosios atstovės advokatės Marinos Gušauskienės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022, 2K-14-387/2024, 2K-37-387/2024).

6. Nukentėjusiųjų A. B. ir S. B. įgaliotoji atstovė advokatė Marina Gušauskienė apeliaciniu skundu prašo L. B. pripažinti kaltu ir dėl antro nusikalstamos veikos, numatytos BK 153 straipsnio 1 dalyje, epizodo, t. y. tvirkinamųjų veiksmų nukentėjusiosios A. B. atžvilgiu, dėl kurios jis skundžiamu nuosprendžiu išteisintas, taip pat netaikyti nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimo bei visiškai tenkinti nukentėjusiosios S. B. civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo. Skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, nes teismas netinkamai bei tendencingai vertino byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20, 305 straipsnio nuostatas, dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Taigi, apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl L. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje (A. B. atžvilgiu), dėl jam paskirtos per švelnios bausmės bei priteisto neturtinės žalos dydžio nukentėjusiajai S. B.. Pateiktu apeliaciniu skundu nėra ginčijamas L. B. nuteisimas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą (nukentėjusiosios S. B. atžvilgiu), todėl apeliacinės instncijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

7. Vadovaujantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais.

8. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę, ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Teismui proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

9. Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentus, įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visų nuteistajam L. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, iš esmės tinkamai juos įvertino ir pagrįstai pripažino, jog aptariamu atveju L. B. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 153 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte prieš nukentėjusiąją S. B., bei pagrįstai jį išteisino dėl nukentėjusiosios A. B. tvirkinimo, t. y. nepadarius veikos, turinčios BK 153 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą, neturi (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o nukentėjusiųjų A. B. ir S. B. įgaliotosios atstovės advokatės Marinos Gušauskienės apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį, atitikties įstatymų reikalavimams jų pakankamumo ir patikimumo aspektu, yra nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles, įrodymai gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį įvertino nuteistojo L. B. parodymus, taip pat nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, teismo psichiatrijos ir psichologijos eksperčių paaiškinimus, ekspertizės aktų išvadas, kitus įrodymus ir pripažino, jog šių įrodymų visumos nepakanka L. B. kaltumui dėl A. B. tvirkinimo nustatyti. Vien tai, kad nukentėjusiųjų įgaliotoji atstovė nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nesuteikia teisinio pagrindo tenkinti apeliacinio skundo prašymus ir L. B. pripažinti kaltu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusiosios A. B. tvirkinimo). Pirmosios instancijos teismo L. B. už padarytas nusikalstamas veikas paskirta bausmė taip pat nėra per griežta ar per švelni nei savo rūšimi, nei dydžiu, todėl šioje dalyje keisti skundžiamą nuosprendį teisėjų kolegija taip pat nemato pagrindo. Tačiau spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiajai S. B. priteistinos neturtinės žalos dydžio, pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino civiliniame ieškinyje nurodytas aplinkybes, teismų praktiką šiuo klausimu, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl įrodymų vertinimo

10. BK 153 straipsnyje nustatyta atsakomybė tam, kas atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į jaunesnio negu šešiolikos metų asmens seksualinį neliečiamumą, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio į atliekamus veiksmus, kai nustatyta, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokius neigiamus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-625/2013). Baudžiamajame įstatyme tvirkinamieji veiksmai nėra apibrėžti, todėl tokių veiksmų turinys yra atskleidžiamas teismų praktikoje. Pagal teismų praktiką, tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant jaunesniam negu šešiolikos metų asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą tokio asmens akivaizdoje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-697/2018, 2K-67-495/2024 ir kt.). Taigi, tvirkinamieji veiksmai BK 153 straipsnio prasme gali būti siejami tiek su fizinio sąlyčio ir kontakto nebuvimu, tiek ir su tokio kontakto buvimu, tačiau pagal teismų praktiką jie nėra susiję su intervencija į asmens lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su jaunesniu nei šešiolikos metų amžiaus asmeniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, 2K-315/2014, 2K-116-942/2016, 2K-191-697/2018, 2K-67-495/2024,

2K-57-719/2025). Pažymėtina ir tai, jog tvirkinamaisiais veiksmais pripažįstami veiksmai, galintys sukelti jaunesnio negu šešiolikos metų asmens per ankstyvą domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokių neigiamų padarinių. BK 153 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji – ji nereikalauja padarinių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tvirkinamųjų veiksmų įtaka nukentėjusiojo elgesiui neįeina į šios nusikalstamos veikos sudėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-356/2014). Ši nusikalstama veika, kaip minėta, padaroma veikiant tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, jog atlieka šešiolikos metų amžiaus nesulaukusio asmens tvirkinimo veiksmus, ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-495/2024).

11. Nagrinėjamu atveju, be kita ko, L. B. inkriminuota tai, kad jis laikotarpiu nuo 2017 m. iki 2021 m. spalio mėnesio, tiksliai nenustatytu laiku namo, adresu (duomenys neskelbtini), patalpose atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinamuosius veiksmus – nenustatytą skaičių kartų mažametę nukentėjusiąją A. B., gim. (duomenys neskelbtini), nusivedęs į namo rūsį, rodė jai savo lytinį organą, rodė pornografinio pobūdžio medžiagą, kišo lytinį organą prie burnos, taip ją tvirkino. Nukentėjusiųjų įgaliotosios atstovės teigimu, pirmosios instancijos teismas L. B. dėl šio epizodo išteisino iš esmės tik dėl nepilnametės A. B. parodymų nenuoseklumo, neįvertino surinktų įrodymų visumos, įrodymai skundžiamame nuosprendyje aptariami selektyviai, neatlikus jų išsamaus vertinimo ir analizės tiek atskirai, tiek kitų surinktų įrodymų kontekste, nepagrįstai prioritetą suteikiant tik tiesioginiams įrodymams. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde akcentuojami įrodymai ir nustatytos aplinkybės nebuvo ignoruotos, įvertinti visų byloje surinktų įrodymų kontekste jie visgi nepatvirtina L. B. kaltės padarius BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą nukentėjusiosios A. B. atžvilgiu.

12. Kaip matyti iš bylos medžiagos, L. B. dėl pastarojo epizodo viso proceso metu laikėsi nuoseklios pozicijos – neigė atlikęs bet kokius tvirkinamuosius veiksmus nukentėjusiosios A. B. atžvilgiu. 2023 m. sausio 18 d. apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino tik iš dalies, t. y. dėl įtarimo, susijusio su S. B. (t. 4, b. l. 164–166, 173–176). Papildomos apklausos metu 2023 m. vasario 10 d. davė parodymus būtent dėl šio epizodo ir kaltę pripažino iš dalies, t. y. dėl to, kad mažametė S. B. jį nuogą pamatė netyčia, užėjusi į vonios kambarį, kur jis buvo ką tik nusimaudęs po dušu. Dėl tvirkinamųjų veiksmų A. B. atžvilgiu L. B. nurodė, jog tai yra visiškas melas, šmeižtas, nėra nieko panašaus buvę, niekada nėra buvę, kad A. būtų palikta pas juos svečiuose viena ar A. su S. būtų buvusios paliktos atostogų. Jis nieko A. nedarė. Anksčiau gyveno kitu adresu – (duomenys neskelbtini), kur name buvo rūsys ir palėpė, tačiau juose niekas negyveno. Nurodė ir tai, kad jokios pornografinio pobūdžio medžiagos neturėjo ir neturi nei telefone, nei planšetėje ar kompiuteryje, kurie per kratą buvo paimti (t. 4, b. l. 180–185). Apklaustas įtariamuoju papildomai L. B. patvirtino savo ankstesnius parodymus bei papildė, kad pažįstamų asmenų, vardu ar pravarde „B.“ ar „J.“ neturi (t. 4, b. l. 186–187, 193–195). 2024 m. vasario 12 d. apklaustas papildomai vėl nurodė kaltės nepripažįstantis, A. nėra buvusi palikta jų namuose, įtarime nurodytų aplinkybių nėra buvę. Pasak jo, tokiais dalykais jį kaltina žmonos marti (past. A. B. mama D. B.) (t. 5, b. l. 14–17). Apklaustas teisme taip pat tvirtino, jog kaltinimai dėl A. B. yra nepagrįsti, nes to išvis nebuvo, A. tuo laikotarpiu nebuvo palikta su juo viena. Tuo metu gyvenamame name (duomenys neskelbtini) buvo palėpė ir rūsys, tačiau rūsyje su A. niekada nėra buvęs, jos ten nėra vedęsis, prieš ją jokių veiksmų neatliko. Mano, kad yra kaltinamas dėl to, jog buvusi žmona nesutaria su marčia (past. A. B. mama D. B.). Taigi, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, L. B. parodymų būtent dėl šio epizodo negalima pavadinti nenuosekliais arba vertinti kritiškai vien todėl, kad savo kaltę dėl kito epizodo – nusikalstamų veiksmų S. B. atžvilgiu jis pripažino iš dalies tik paaiškėjus nenuginčijamam įrodymui (garso įrašui). Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. rugsėjo 24 d. nutartyje byloje Nr. 1S-240-1076/2019 yra pasisakęs, jog kaltės nepripažinimas – kaltinamojo principinė teisė į gynybą. Todėl toks L. B. procesinis elgesys teisiškai nėra neleistinas.

13. Tuo tarpu 2023 m. vasario 13 d. apklausta ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją mažametė nukentėjusioji A. B. nurodė, kad L. ją skriaudė, tempė už rankų, kojų. Kai L. ją tempė už rankų, kojų, buvo rūsyje. Buvo dar B., J. ir ji. Sėdėjo ant bulvių. L. kišo pimpaliuką (A. rodė ant lėlės). Jai skaudėjo. Tai matė J., jis turėjo telefoną. B. tempė ją paėmęs už pečių (rodė ant žaislo). Kai ją tempė, ji sėdėjo ant bulvių, L. irgi sėdėjo. Paskui atsistojo ir pradėjo kišti (A. rodė ant lėlės, iš nugaros pastatė lėlę). Ji matė L. pimpaliuką. L. jai sakė durniuoti. Iš pradžių ji sėdėjo, paskui atsistojo. L. stovėjo jai ir iš priekio, ir iš nugaros. L. pimpaliuką jai kišo į „putę“ ir į užpakalį. Jai skaudėjo, ji šaukėsi pagalbos, šaukė M.. B. buvo apsirengęs mėlynai. B. ir L. smaukė savo pimpalus (A. rodė judesį). Tai buvo rūsyje. M. ją palieka parke, palieka mašinoje, M. jos neskriaudžia. M. liepė nepasakoti, kad jis ją vežasi pas L.. Taip, kaip darė L., jai darė ir B.. L. grasino niekam nesakyti, kad jis taip darė, nes užmuš. Troboje yra palėpė. Palėpėje buvo su L., jie kalbėjosi, jis bučiavo užpakalį, pumpavo jos užpakalį su pompa juoda. Tai buvo pavasaris, (duomenys neskelbtini). Virtuvėje jis davė atsigerti narkotikų ir jis sakė „durnė“. Ji atsigėrusi nukrito. L. buvo namuose ir ji matė, kaip L. jai davė atsigerti. J. buvo geras. B. darė taip, kaip L.. L. tai darė 4 kartus. Palėpėje buvo tryse, J. palėpėje nebuvo. Palėpėje jai per telefoną rodė mumijas iš helovyno. L. jai rodė vaizdus kaip tvirkinama, rodė kaip pririštos kojos. Apie įvykį pasakojo mokykloje K.i. L. jai tai darė, kai jai buvo (duomenys neskelbtini) metų. Pas L. buvo nuvažiavusi du kartus. L. tai darė, kai buvo nuvažiavusi antrą kartą. L. jai grasino niekam nesakyti, nes užmuš. Sesei nieko nepasakojo. Kai L. jai tai darė, L. buvo namuose su telefonu. M. jos neskriaudžia. L. savo kambaryje jai kišo pimpaliuką į veidą. Tai buvo naktį. Jam neleido įdėti jai pimpaliuką. L. ją tempė už rankų, kojų, ji tada verkė. Jai skaudėjo rankas ir kojas. Kai jai darė tai L., tai M. buvo kambaryje. M. nėra buvęs rūsyje. Rūsyje buvo 4 kartus ir palėpėje 4 kartus. L. sakė ant jos „duchė“. Rūsyje jis turėjo peilį, jai per nuogą užpakalį braukė peiliu. Peilis buvo aštrus. L. pasakojo, kaip L. elgiasi su ja. L. pasakė, kad jam padarys taip pat. Kai jis jai kišo pompą, ji stovėjo, paskui gulėjo, L. buvo apsirengęs. Kai L. su ja taip darė, B. filmavo ir turi vaizdą įrašą, ji tą įrašą matė. Kai L. ir B. tai darė, ji rėkė. Palėpėje buvo tik B. ir L. (t. 1, b. l. 149–151).

14. Pirmosios instancijos teismas tokius nukentėjusiosios mažametės A. B. parodymus įvertino kaip nenuoseklius, neatitinkančius kaltinime L. B. nurodytų aplinkybių, kurių nepatvirtina ir jokie kiti bylos duomenys – nei teismo psichiatrijos-teismo psichologijos ekspertizė, nei teisme apklausta ekspertė T. G., o kitų tiesioginių L. B. kaltės dėl nukentėjusiosios A. B. tvirkinimo įrodymų sprendė byloje nesant. Nors apeliaciniu skundu akcentuojama, kad, nepaisant A. B. nustatytos sutrikusios raidos (jai diagnozuota: (duomenys neskelbtini) ir kt.), dėl kurios ji objektyviai negali nuosekliai atkartoti visų įvykių eigos, tačiau jos parodymai turi būti vertinami atsižvelgiant ne tik į jos amžių, socialinę brandą, bet ir į turimus raidos sutrikimus (t. y., kiek ji gali atkartoti, nupasakoti patirtus išgyvenimus).Tačiau šioje konkrečioje situacijoje teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl nukentėjusiosios parodymų. Įvertinusi šiuos parodymus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nukentėjusiosios parodymai nėra nuoseklūs ir jų nepatvirtina kita bylos medžiaga.

15. Kaip pagrįstai nurodyta apeliaciniame skunde, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, seksualinės prievartos prieš mažamečius bylų specifika yra ta, jog paprastai tokios prievartos tiesioginių liudytojų nebūna, todėl ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio (nepilnamečio) parodymai. Be to, mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturi būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-294-648/2017, Nr. 2K-221-697/2021, Nr. 2K-199-648/2023, 2K-52-489/2024). Tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti ir absoliutinami, t. y. jiems suteikiama išskirtinė, prioritetinė reikšmė. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad vaikų galimybės tinkamai atkartoti matytus ar žinomus bylai reikšmingus faktus tiesiogiai priklauso nuo jų amžiaus, intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės ir patiriamo streso apklausos metu, taip pat ir nuo pačių aplinkybių, apie kurias jie duoda parodymus, specifikos. Vaikai, duodami parodymus, dažnai painiojasi dėl įvykio laiko, vietos, nusikalstamos veikos dalyvių skaičiaus ir kitų aplinkybių, pagal savo amžių jiems ne visada suprantama žmogiškojo elgesio prasmė, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis tokiais parodymais (ar jų fragmentais) nustatant faktines bylos aplinkybes. Be to, neesminiai tokių asmenų parodymų neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti tokių parodymų bylai reikšmingą turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2013, 2K-287/2014, 2K-370/2014, 2K-265-976/2017, 2K-294-648/2017 ir kt.).

16. Kita vertus, bylose, kuriose vaikų parodymuose aptinkama nenuoseklumo ar tam tikrų prieštaravimų, pripažįstant tokius parodymus patikimais, labai svarbu, kad jie iš esmės atitiktų kitus bylos duomenis, tarp jų ir byloje esančias psichiatrų, psichologų ar vaiko teisių apsaugos specialistų išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2013, 2K-252/2013, 2K-287/2014, 2K-494-677/2015, 2K-539-976/2015, 2K-294-648/2017, Nr. 2K-244-788/2023). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pagrįstai nustatyta, kad A. B. parodymai apie L. B. inkriminuotą nusikalstamą elgesį yra nenuoseklūs bei prieštarauja kitai bylos medžiagai. Pirmosios instancijos teismas A. B. parodymus įvertino ir byloje pateikto Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2023 m. spalio 17 d. – lapkričio 16 d. ekspertizės akto Nr. 103MS-192/202 (toliau – ir ekspertizės aktas) išvadų bei ekspertizę atlikusios ekspertės T. G. paaiškinimų kontekste. Kaip matyti, ekspertizės aktu nustatyta: 1. A. B. pažintinė veikla neatitinka amžiaus tarpsnio ir yra apsunkinta, tačiau jai būdingi kalbos bei pažintinės veiklos (dėmesio, atminties, mąstymo) ypatumai leidžia jai suprasti bei įsiminti konkrečias faktines (kas, ką darė) įvykių iš asmeninės patirties aplinkybes bei vėliau dalinai šią informaciją atgaminti. 2. Konstatuojama, kad A. B. negalėjo ir negali būti liudytoja (t. y. duoti parodymų) nagrinėjamoje byloje dėl labai žemų intelektinių bei ribotų kalbinių gebėjimų, gynybiškumo, priešiškumo, įtarumo. Tiek byloje nagrinėjamų įvykių, tiek šiuo metu A. B. negalėjo ir vis dar negali suprasti jos atžvilgiu galimai atliktų seksualinių veiksmų esmės. Dėl mažo amžiaus, labai žemų intelektinių gebėjimų bei seksualinės prievartos esmės nesuvokimo A. B. negalėtų aktyviau priešintis jos atžvilgiu atliekamiems seksualiniams veiksmams. 3. Tiek padidintas polinkis fantazuoti (painioti vaizduotės produkciją su realiais įvykiais), tiek padidintas įtaigumas A. B. nenustatyti. 4. Nerekomenduojamos A. B. papildomos apklausos, dalyvavimas ikiteisminio tyrimo veiksmuose ir teismo posėdyje. 5. Objektyvių duomenų, kad A. B. 2017 m. - 2021 m. spalio mėn. ir šiuo metu sirgtų tokiu psichikos sutrikimu, dėl kurio ji negalėtų suprasti faktinių aplinkybių ir duoti apie jas parodymus, nenustatyta. 6. Šiuo metu A. B. psichikos sutrikimas, kilęs sąsajoje su byloje tiriamais įvykiais, nekonstatuojamas (t. 2 t., b. l. 99–108).

17. Tai, kad mažametės liudytojos A. B. parodymai yra fragmentiški ir nenuoseklūs, ji negali šiame procese būti liudytoja, patvirtino ir pirmosios instancijos teisme ekspertizės akto išvadas pateikusi ekspertė T. G.. Anot ekspertės, analizuojant viską, apie ką A. B. yra pasisakiusi, atsiskleidžia, kad ji nėra pajėgi pateikti įvykių nuosekliai. Pačias konkrečias faktines aplinkybes teoriškai galėtų įsiminti, tačiau jos pasakojimai skirtingomis aplinkybėmis skiriasi, yra prieštaringi vieni kitiems, net ir apie byloje tiriamus įvykius visas pasakojimas fragmentiškas ir nenuoseklus, todėl ir konstatuota, kad ji konkrečiai šiame tyrime negalėjo ir negali būti liudytoja, ji negali pateikti vientiso įvykių vaizdo. Iš visos medžiagos matyti, kad jos pasisakymai apie veiksmus nėra netgi nuoseklūs, ji kalba, kad ir kaltinamasis vedėsi ją į tą rūsį, ir kažkoks klasiokas yra vedęsis į tą rūsį. Tų patirčių, atrodo, yra tiek daug, kad šiuo metu nėra galimybės diferencijuoti konkrečiai kiekvienos patirties atskirai, kad būtų galima išskirti, kas su kuo susieta. Ekspertizės metu nebuvo galimybės diferencijuoti visų jos turimų patirčių ir kiekvienos galimos patirties poveikio jos emocinei būsenai. Iš bylos medžiagos galima matyti ir tiriamosios mama pasisako apie tai, kad ji linkusi pafantazuoti, sumaišyti kažkokius dalykus, bet, kaip akte ir nurodyta, padidintas polinkis fantazuoti jai nenustatytas, tačiau diferencijuoti jos patirčių, ar jos yra tiesioginės, ar netiesioginės, ekspertizės metu nebuvo įmanoma. Neatmetama, kad atsiradusias atminties spragas kažkokiuose įvykiuose ji gali užpildyti kitur matyta, girdėta, patirta informacija, negalėdama kažkaip kitaip suprasti ir sudėlioti paveikslą. Bet ekspertizės metu konkrečiai atskirti, kad va čia yra nuoseklus ir detalus pasakojimas apie įtariamąjį ar apie mokyklą, labai sudėtinga, nes tie pasakojimai yra tiek persipynę, kad atskirti ir įvertinti jos emocinę būseną nebuvo galimybės. A. B. gali pasakoti apie matytus filmus ir apie kažkokias savo patirtis, bet konkrečiai šituo jos atveju neatmetama, kad atsiradusias kažkokias atminties spragas arba jausdama spaudimą papasakoti, ko iš jos tikimasi, ji gali užpildyti savo turima informacija. Tai gali būti ir filmukų informacija, netiesioginis tyrimas. Seksualinio pobūdžio filmukų žiūrėjimas irgi yra netiesioginis seksualinis patyrimas, kurio neturėtų turėti. Net ir tokių filmukų žiūrėjimas irgi yra jos patirties dalis. Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad A. B. yra būdingas prieštaraujantis, priešiškas elgesys, ne nauja aplinka nulemia jos tokias reakcijas, o bendrai jai būdingas priešiškumas, gynybiškumas, greitai kylantis susierzinimas. Protinis atsilikimas nėra priežastis, dėl kurios negalėtų būti apklausiami asmenys. A. B. kalba ir vartoja daug visokių žodžių, kurių, neturėdama tiesioginių patirčių, negalėtų žinoti, bet tuo pačiu iš visos pateiktos medžiagos matyti, kad jos patirtys painiojasi tarpusavyje, vienu metu kažkas būna, kitu metu nebūna, kažkas atėjo, kažkas neatėjo. Bendrai apie jos pasakojimo būdą galima spręsti, kad ji visas tas patirtis yra suplakusi į vieną visumą. Konkrečios ekspertizės metu, kurią atliko, atskirti patirtis galimybių nebuvo. Analizuojant visą pateiktą medžiagą apie byloje tiriamus įvykius ir bendrai tiriamosios pasisakymus, atsiskleidžia, kad ji nėra pajėgi pateikti įvykių nuosekliai, tie pasakojimai skirtingomis aplinkybėmis skiriasi, yra prieštaringi vieni kitiems, todėl nėra galimybės sieti savo pasakojimo, suprasti įvykių sekos, pasakojama apie situaciją skirtingai, pateikiamas galimas skriaudikas, kaip ir analogiškos situacijos priskiriamos tai įtariamajam, tai vaikams mokykloje, tai tėčiui.

18. Minėto ekspertizės akto išvadų ir ekspertės T. G. paaiškinimų nekeičia ir apeliaciniame skunde išskiriamos kai kurios akto išvados, neva patvirtinančios A. B. parodymų teisingumą patyrus seksualinę prievartą, kaip antai „<...> nepaisant turimų sutrikimų A. B. gali suprasti, įsiminti bei pasidalinti konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis“, <...> nepaisant A. B. apsunkinto tiriamos vaizduotės bei realybės suvokimo, padidintas polinkis fantazuoti (painioti vaizduotės produkciją su realiais įvykiais) jai nėra nustatytas, ji neturi psichikos sutrikimų, kurie jai neleistų suprasti faktinių aplinkybių ir duoti apie tai parodymus“; „<...>A. įvardyti seksualinio smurto veiksmai jos atžvilgiu bei pasakojimo turinį atitinkančios intensyvios emocinės reakcijos leidžia kelti prielaidą, kad mergaitė galėjo patirti seksualinę prievartą iš skirtingų asmenų.“. Tokiam selektyviam ekspertizės akto ir ekspertės parodymų aiškinimui teisėjų kolegija negali pritarti. Nors ekspertė ir patvirtino, kad vien protinis atsilikimas nėra priežastis, dėl kurios negalėtų būti asmens apklausiami, o A. B. kalba ir vartoja daug visokių žodžių, kurių, neturėdama tiesioginių patirčių, negalėtų žinoti, bet tuo pačiu ekspertė nurodė ir tai, kad iš visos pateiktos medžiagos matyti, kad jos patirtys painiojasi tarpusavyje, visas tas patirtis ji yra suplakusi į vieną visumą, ekspertizės metu atskirti patirtis galimybių nebuvo, o analizuojant visą pateiktą medžiagą apie byloje tiriamus įvykius ir bendrai tiriamosios pasisakymus, atsiskleidžia ir tai, kad A. B. nėra pajėgi pateikti įvykių nuosekliai, tie pasakojimai skirtingomis aplinkybėmis skiriasi, yra prieštaringi vieni kitiems, todėl nėra galimybės suprasti įvykių sekos, A. B. analogiškas situacijas priskiria tai įtariamajam, tai vaikams mokykloje, tai tėčiui. Šių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad liudytojos A. B. parodymai nėra nuoseklūs, prieštaringi tiek tarpusavyje, tiek ir byloje nustatytoms aplinkybėms, jų nepatvirtina ir kiti bylos duomenys. Tokiam šių duomenų vertinimui pritaria ir teisėjų kolegija.

19. Apeliantės teigimu, vertinant A. B. pasakojimą svarbu remtis ir informacija, gauta iš kitų šaltinių, todėl nepritariama pirmosios instancijos teismo išvadai apie kitų liudytojų parodymų, neva tik interpretuojančių nukentėjusiosios A. B. parodymus, nereikšmingumą. Apeliacinio skundo kontekste pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio (šiuo atveju – nutarties) netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019, 2K- 226-976/2020 ir kt.). Todėl be aukščiau nurodytų ekspertizės akto išvadų, ekspertės paaiškinimų, byloje buvo įvertinti ir liudytojų, betarpiškai bendravusių su mažamete A. B. bei kitų liudytojų parodymai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo įvertinti tiek nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą D. B. parodymai apie tiriamo įvykio aplinkybes, apie kurias ji sužinojo iš Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos specialistės R. G. pateiktos informacijos, tiek liudytojos R. G. parodymai apie tai, kad informacija buvo gauta iš A. B. psichologės asistentės K. S., tiek pastarosios liudytojos parodymai, taip pat A. B. tėvo M. B., L. B. (nukentėjusiosios močiutės, L. B. sutuoktinės) bei kitų šeimos narių ir artimųjų – A. C. (nukentėjusiųjų močiutės ir D. B. mamos), G. L. (D. B. pusseserės) ir pastarosios dukros E. L., M. B. (M. B. brolio), R. B. – (M. B. sutuoktinės) parodymai, kurie išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje (4–16 psl.) ir šioje nutartyje nekartotini. Susipažinusi su šių liudytojų parodymais teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šių liudytojų parodymai nėra susiję su tiesiogiai iš nukentėjusiosios išgirstais duomenimis, o tik jų interpretacija, išgirsta iš trečiųjų asmenų, papildyta prielaidomis ir spėliojimais, todėl niekaip nepagrindžia L. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nukentėjusiosios atžvilgiu. Bylos duomenimis, tiesiogiai apie jos atžvilgiu galimai atliktus veiksmus A. B. pirmai nurodė tik psichologo padėjėjai K. S., o ši jau apie tai pranešė vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos specialistei R. G., iš kurios sužinojo ir nukentėjusiosios mama D. B., kuri nei įtariamą laikotarpį, t., y. nuo 2017 m. iki 2021 m., nei iki 2022 m. gruodžio mėnesio jokių su tuo susijusių aplinkybių nepastebėjo ir nė neįtarė.

20. Dėl liudytoja apklaustos K. S., dirbančios psichologo padėjėja (duomenys neskelbtini) mokykloje, kurioje mokosi A. B., parodymų, į kuriuos apeliaciniu skundu atkreipiamas dėmesys, pažymėta, kad A. B., kalbėdama apie A. (berniuką, nuo kurio galimai patyrė seksualinę prievartą) prievartos neminėjo, o minėjo tik rūsį, taigi, liudytoja aiškiai nurodė, kad patirtą seksualinę prievartą ji minėjo tik kalbėdama apie L. B.. Tačiau aukštesnės instancijos teismas pastebi, kad šie liudytojos parodymai yra vertinami atsietai nuo viso parodymų turinio, išskiriant tik vieną teiginį iš viso konteksto. Iš liudytojos K. S. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad nors užsiėmimų metu A. B. pasakojo, kad L. kelis kartus vedėsi ją į rūsį, kišo į užpakalį pimpalą, jai skaudėjo, ji garsiai rėkė, buvo viena rūsyje su L., jis ją laikė ant kelių, tačiau toliau pasakojimas tęsiasi tuo, kad vėliau ji pabudo lovoje, tėvai buvo kambaryje, ją atjungė nuo aparatų. Taip pat A. minėjo ir vieną mokyklos mokinį – A., sakė, kad jis jai rodo skeletus, mumijas, kvietėsi ją į rūsį. Liudytoja nurodė ir tai, kad visiškai pasikliauti A. B. yra sudėtinga, ji turi raidos sutrikimų, reikia klausti, tikslintis, kad nebūtų jokių interpretacijų, nes jeigu yra užduodamas kryptingas klausimas, mergaitė taip ir atsakys, ji sunkiai geba apibūdinti, kas su ja vyksta. Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojos K. S. parodymai apie A. B. būklę ir pasakojimą, susijusį su nagrinėjamu įvykiu, visiškai atitinka ekspertizės akto ir ekspertės T. G. išvadas dėl A. B. pasakojimo nenuoseklumo, prieštaringumo, nes analogiškas situacijas jis priskiria tai L. B., tai vaikams mokykloje, tai tėčiui, todėl niekaip nepatvirtina kaltinimo L. B. pagrįstumo.

21. Situacijos vertinimo nekeičia ir tai, kad L. B., apklausta teisme nurodė anūkių A. ir S. B. nepalikdavusi vienų su L. B., tačiau pripažinusi, jog vieną kartą S. B. vis tik paliko su L. B. namuose vieną, kai pačiai teko išvykti į darbą, arba tai, kad liudytoja G. L. L. B. apibūdino kaip asmenį, turintį žalingų įpročių, smurtaujantį, dėl ko ji bijanti dėl savo nepilnamečio vaiko ir nutraukė bendravimą su L. B.. Šie duomenys nei patvirtina, nei paneigia byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumos ir nelemia teismo išvadų dėl asmens kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. L. B. nurodytos aplinkybės yra susijusios su kita nusikalstama veika, L. B. padaryta 2022 m. ir neliečia laikotarpio, kuomet L. B. kaltinamas tvirkinęs A. B. (2017 m.-2021 m.). Tuo tarpu duomenys apie tai, kad L. B. bandė papirkti ikiteisminio tyrimo pareigūnę, jog būtų nutrauktas šis ikiteisminis tyrimas, nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas ir šioje byloje nevertintinas.

22. Apeliantės įsitikinimu, A. B. patirtus seksualinio pobūdžio veiksmus patvirtina ir byloje esantys medicininiai dokumentai, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teisme: mergaitei pradėjo niežėti tarpvietė, ji ją pradėjo dažnai kasyti (E025 Ambulatorinio apsilankymo aprašymas); įvairios ginekologinės problemos A. B. buvo diagnozuojamos nuo 2021 m. (pvz. užsitęsęs mėnesinių ciklas, skausmai pilvo apačioje), 2022 m. atsirado vulvos niežulys ir pan., skundėsi vidurių užketėjimu. Vaiką apžiūrėjusi ginekologė pažymėjo, kad yra abejotinas mergystės plėvės vientisumas, (2023 m. spalio 9 d. Ambulatorinio apsilankymo aprašymas E025). Tokie duomenys, kaip teigiama apeliaciniame skunde, leidžia pagrįstai manyti, jog L. B. neapsiribojo vien tik vaiko lietimu. Be to, neįvertintas ir faktas, kad po patirtos seksualinės prievartos, specialistai konstatavo ženklų regresą A. B. raidoje, elgesio pokyčius. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų pastebėtina, kad byloje pateikti medicinos dokumentai apie A. B. sveikatą neabejotinai patvirtina jai nustatytus aukščiau išvardintus negalavimus, dėl kurių teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, tačiau byloje nenustatytas joks priežastinis ryšys tarp nukentėjusiajai nustatyto sveikatos pablogėjimo ir L. B. galimų veiksmų. Kaip matyti iš D. B. – A. B. mamos parodymų teisme, dukrai A. B. be nustatytų raidos sutrikimų, (duomenys neskelbtini) metų amžiaus jai nustatytas skydliaukės sutrikimas, 9 metų ji susirgo mėnesinėmis, dėl pasireiškusių įvairių negalavimų jai buvo atlikti įvairūs tyrimai, tačiau aiški negalavimų priežastis nebuvo įvardinta, tokia nėra nustatyta iki šiol. Nors akcentuojamas ir ginekologės apžiūros metu užfiksuotas abejotinas mergystės plėvės vientisumas, tačiau iš byloje esančio pareigūno tarnybinio pranešimo matyti ir tai, kad A. B. ginekologinės apžiūros atlikimas byloje nebuvo atliktas negavus tėvų sutikimo ją atlikti taikant mažametei bendrinę nejautrą (t. 1, b. l. 195–196). Todėl aukščiau nurodytų duomenų nepakanka išvadai, jog A. B. sveikatos pablogėjimas yra susijęs būtent su L. B. galimais veiksmais jos atžvilgiu.

23. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiųjų nepilnamečių atstovė pagal įstatymą D. B. baigiamųjų kalbų metu, be kita ko, akcentavo ir tai, kad šiame procese nebuvo paminėtas kaip galimas BK 151¹ straipsnis, numatantis atsakomybę už lytinės aistros tenkinimą pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą. Pažymėtina, kad pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį atsako pilnametis asmuo, lytiškai santykiavęs ar kitaip tenkinęs lytinę aistrą su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių. Kvalifikuojant veiką pagal analizuojamą straipsnį būtina nustatyti nukentėjusiojo nepilnamečio savanorišką sutikimą lytiškai santykiauti. Nukentėjusiuoju pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį yra nepilnametis, t. y. asmuo, jaunesnis negu 16 metų, o kaltininkas tai žinojo arba turėjo ir galėjo tai numatyti. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia sąmoningai siekiant, kad nepilnametis asmuo lytiškai santykiautų su kaltininku ar kitaip tenkintų jo lytinę aistrą. Taigi, nurodytas baudžiamojo įstatymo straipsnis neatitinka šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, todėl L. B. neinkriminuotas pagrįstai. Be to, pastebėtina, kad nei nukentėjusiųjų atstovė pagal įstatymą D. B., nei kartu su ja jos dukrų interesus atstovaujanti profesionali teisininkė advokatė viso proceso metu neprašė byloje keisti kaltinimo L. B..

24. Taigi, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-315/2012, 2K-429/2013, 2K-606/2015). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje B., M. ir J. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje T. prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kt.).

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nesurinkus neginčytinų įrodymų ir nepavykus pašalinti abejonių dėl L. B. veiksmais nukentėjusiosios A. B. atžvilgiu atliktų kokių nors tvirkinamųjų veiksmų, laikytina, kad L. B. veiksmuose nenustatyti 153 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Todėl nepilnamečių nukentėjusiųjų A. B. ir S. B. įgaliotosios atstovės advokatės Marinos Gušauskienės apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje paliekamas galioti kaip teisėtas ir pagrįstas.

Dėl bausmės

26. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su skundžiamu nuosprendžiu L. B. paskirta bausme pagal BK 153 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą (už nusikalstamas veikas S. B. atžvilgiu). Apeliantės nuomone, nuteistajam paskirta bausmė yra per švelni, o jos vykdymas atidėtas nenurodant jokių argumentų ir motyvų, kas sukuria nebaudžiamumo įspūdį, prieštarauja bausmės tikslams, teisingumo principui ir pažeidžia nukentėjusiosios nepilnametės S. B. interesus. Atidėdamas bausmės vykdymą, pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas nevertino ir L. B. procesinio elgesio, parodymų keitimo, prisipažinimo iš dalies ir tik pateikus nenuginčijamus įrodymus, nenurodė ir konkrečių tikslų, kurie bus pasiekti paskyrus tokią itin švelnią bausmę ir jos vykdymą atidėjus asmeniui, nuteistam už du nusikaltimus, padarytus vaiko atžvilgiu.

27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad paskirdamas nuteistajam L. B. bausmes už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką ir jas subendrindamas, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

28. Už BK 138 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas iki penkerių metų, už BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą baudžiama laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Skundžiamu nuosprendžiu L. B. pagal BK 153 straipsnio 1 dalį paskirtas laisvės apribojimas 1 metams 6 mėnesiams, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą –? laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir L. B. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2, 5 dalimis, 6 dalies 6, 8 punktais, atidėtas 1 metams, paskyrus įpareigojimus. Taigi, nagrinėjamu atveju nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė, ženkliai mažesnė nei vidurkis. Nuteistasis padarė dvi baigtas tyčines nusikalstamas veikas esant idealiajai sutapčiai. Nors L. B. padarytos veikos priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), tačiau jo veiksmais buvo pasikėsinta į labiausiai baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes – žmogaus sveikatą bei seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, veikos padarytos mažametės atžvilgiu. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Anksčiau L. B. nebuvo teistas (t. 4, b. l. 122–124); administracine tvarka per pastaruosius penkerius metus baustas vos 3 kartus už smulkius KET pažeidimus, surašant protokolus su administraciniu nurodymu, paskirtos baudos sumokėtos, galiojančių administracinių nuobaudų nėra (t. 4, b. l. 131–134); nuo 2019 m. rugsėjo 2 d. dirba (duomenys neskelbtini), darbdavio charakterizuojamas teigiamai (t. 4, b. l. 125–127, 160). Vertinant L. B. asmenybę apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia ir į tai, kad nuteistasis kaltu prisipažino tik iš dalies, nukentėjusiosios neatsiprašė, nė iš dalies neatlygino jai padarytos žalos, o tai rodo, kad kritiškai savo veiksmų nevertina.

29. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam L. B. už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką paskyrė teisingas savo rūšimi ir dydžiu bausmes, jos yra tinkamai individualizuotos, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. liepos 1 d. nuosprendį dėl nuteistajam paskirtos bausmės nėra pagrindo, o vien tik nukentėjusiosios atstovių interesus ar pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo

30. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų (BK 75 straipsnio 2 dalis). Todėl nagrinėjamu atveju nustatytas formalus pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir L. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ir, kad pakanka tokiu atveju nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo (arešto) bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2014, 2K-61-895/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/ 2016, 2K-179-693/2017, 2K-268-942/2017, 2K-7-266-511/2018, 2K-379-697/2018 ir kt.).

31. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad, taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar bausmės vykdymo atidėjimo jam taikymas negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidų nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018, 2K-203-976/2023).

32. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas nagrinėjamu atveju taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, atsižvelgė į aukščiau išdėstytas tiek L. B. nusikalstamas veikas apibūdinančias, tiek jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, taip pat jo sveikatos būklę ir amžių, ir šių duomenų pagrindu teismas pagrįstai sprendė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, L. B. paskirtos 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant, paskyrus įpareigojimus, galinčius turėti teigiamą įtaką jo elgesiui, o būtent: dalyvauti elgesio pataisos programoje, šią priemonę įvykdant per 9 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos bei per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai.

33. Kaip minėta, tiek skiriant L. B. galutinę laisvės atėmimo bausmę, tiek ir atidedant jos vykdymą, buvo įvertintas jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdis, aplinkybės, sunkumas, jo asmenybę charakterizuojantys duomenys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, jo paties nusikalstamų veikų padarymo vertinimas. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad šiuo atveju nusikalsta buvo prieš mažametę, jai iki tol buvusioje saugioje aplinkoje, jos atžvilgiu neteisėtus veiksmus atliko pažįstamas žmogus, tačiau pastebėtina ir tai, kad tokie nusikalstamos veikos, numatytos BK 153 straipsnyje, požymiai yra būdingi daugumai šios rūšies nusikaltimų. Taip pat akivaizdu, kad L. B. savo kaltę pripažino tik iš dalies ir tik po to, kai buvo pagarsinti jo kaltę pagrindžiantys duomenys, o pats jis nukentėjusiosios neatsiprašė ir žalos neatlygino. Tačiau be šių aplinkybių taip pat svarbu įvertinti, ar atidėjus bausmės vykdymą bei parinkus konkretų bausmės vykdymo atidėjimo terminą, asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, bus pakankamai nubaustas, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, taip pat nuteistojo amžių (duomenys neskelbtini), jo sveikatos būklę (persirgęs Laimo liga, nustatyti vestibiuliarinio aparato, taip pat pulso sutrikimai, sprendžiamas širdies stimuliatoriaus įdėjimo klausimas, t. 4, b. l. 164–166, 176–176), teisėjų kolegijos vertinimu, ir atidėjus nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą minimaliam įstatyme numatytam terminui, šiuo atveju bausmės tikslai bus pasiekti bei užtikrintas teisingumo principas.

Dėl civilinio ieškinio

34. Apeliaciniu skundu, be kita ko, prašoma skundžiamą nuosprendį pakeisti dalyje dėl nukentėjusiajai S. B. priteistos neturtinės žalos dydžio, t. y. tenkinti civilinį ieškinį visiškai ir priteisti iš nuteistojo nukentėjusiosios naudai visą prašomą 30000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas nukentėjusiosios civilinį ieškinį iš dalies ir priteisdamas jai 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nepateikė jokių tokį sumažinimą pagrindžiančių argumentų, apsiribojo bendro pobūdžio teiginiu, kad prašoma priteisti neturtinė žala yra nepagrįstai didelė. Atkreipia dėmesį į tai, kad patirtos neturtinės žalos dydį pagrindžia į bylą pateikti medicininiai dokumentai, liudytojų parodymai apie S. B. elgesio pokyčius, apie tai, kad ji tapo uždara, pradėjo vengti bendravimo su draugais, pakito vaiko įprastas gyvenimas, įpročiai, apie patirtus išgyvenimus ir jų liekamuosius reiškinius mergaitė pasipasakojo teismo ekspertei. Taigi, S. B. fizinė sveikata pablogėjo ir tai įrodo byloje pateikti medicininiai dokumentai bei pačios mergaitės nusiskundimai ir tai nenuginčijamai įrodo patirtos neturtinės žalos dydį.

35. Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino visiškai, o priteistinos neturtinės žalos sumą sumažino iki 5000 Eur, sutikdamas, kad S. B. dėl tyčinių L. B. veiksmų patyrė dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, jai buvo padarytas sveikatos sutrikdymas, todėl akivaizdu, jog nukentėjusiajai buvo padaryta neturtinė žala, tačiau, atsižvelgdamas į teismų praktiką analogiškose bylose, sprendė, kad prašomos priteisti neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis, todėl mažintinas.

36. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad jos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie skaudūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tad teismas dėl materialinės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio turi spręsti aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes, atsižvelgti ir į individualias nukentėjusiojo savybes. Tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio padariniai vertinami ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kokią įtaką tai turės nukentėjusiojo asmenybės formavimuisi, visuomeninei, profesinei, kūrybinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan. Esant sveikatos sutrikdymui, vertinamas jo pobūdis, trukmė, sveikatos grąžinimo metodų taikymas, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-139/2016). Kartu pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad veikiant tyčia, t. y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir panašiai, yra padaroma kur kas didesnė žala nei neatsargios kaltės atveju. Konkrečios žalos padarymo aplinkybės turi būti vertinamos pagal nurodytus įstatyminius kriterijus, nė vienai faktinei aplinkybei įstatyme nesuteikiama išankstinės reikšmės.

37. Apygardos teismas, susipažinęs su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais dalyje dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo nukentėjusiajai S. B., jiems iš esmės pritaria, pažymėdamas, jog bylos medžiaga neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusioji patyrė emocinius išgyvenimus, elgesio pokyčius, sunkumus mokykloje, bendravime su bendraamžiais, dėl ko suprastėjo jos fizinė ir emocinė sveikata, dėl nuteistojo atliktų tvirkinamųjų veiksmų, t. y. dėl teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės metu konstatuojamų kitų reakcijų į stiprų stresą (F43.8) jai nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Pagal psichologų rekomendacijas, mergaitė lanko baseiną, taip pat emocijų ir šokių būrelius. Byloje surinkti ir pirmosios instancijos nuosprendyje aptarti įrodymai, patvirtinantys nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų įrodytumą, patvirtina tai, kad neturtinė žala civilinei ieškovei buvo padaryta ir tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijusi su nuteistojo neteisėtais veiksmais. Apylinkės teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgė ir į aukštesnių instancijų teismų formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose. Išanalizavus teismų praktiką matyti, kad baudžiamosiose bylose dėl nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 138 straipsnio skirtingose dalyse, neturtinės žalos atlyginimo sumos svyruoja plačiose ribose, t. y. nuo 1000 iki 8000 eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-289-693/2019, 2K-236-495/2021, 2K-256-648/2022, 2K-21-697/2022, 2K-188-303/2023, 2K-29-648/2023, 2K-63-92/2023, 2K-46-648/2024 ir kt.), o baudžiamosiose bylose dėl BK 153 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo – nuo 750 iki 4000 eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191-697/2018 apeliacinės instancijos teismų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-215-843/2023, Nr. 1A-172-651/2020). Taigi, apylinkės teismas atsižvelgė į visų aplinkybių, reikšmingų nustatant teisingą ir proporcingą priteistinos neturtinės žalos dydį, visumą. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi neturtinės žalos nustatymo kriterijų visumą, t. y. ne tik į nusikalstamų veikų pavojingumą – nukentėjusiajai S. B. neturtinė žala buvo padaryta ne tik dėl jos atžvilgiu atliktų tvirkinimo veiksmų, bet ir dėl to sukelto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, t. y. žala buvo padaryta ne viena nusikalstama veika, o tai akivaizdžiai didina neteisėtų veiksmų pavojingumą, L. B. atliktų neteisėtų veiksmų trukmę (vieną dieną, iki pusvalandžio trukmės), sukeltas pasekmes mažametės nukentėjusiosios sveikatai (nukentėjusiosios psichologinės būsenos pokyčius, emocinius išgyvenimus), nuteistojo turtinę padėtį (dirba, išlaikytinių neturi), teismų praktiką analogiškose ir panašaus pobūdžio bylose, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju adekvati, atitinkanti įstatyme numatytus ir šioje byloje nustatytus neturtinės žalos dydžio kriterijus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei teismų praktiką piniginė kompensacija už neturtinių vertybių pažeidimą nukentėjusiajai S. B. yra 7000 eurų. Dėl to pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajai nustatytas padarytos neturtinės žalos dydis didintinas nuo 5000 Eur iki 7000 Eur, atitinkamai skundžiamu nuosprendžiu priteistas 5 procentų metines palūkanas skaičiuojant nuo visos priteistos sumos – iš viso 8095,11 Eur (7000 – Eur neturtinei žalai ir 1095,11 Eur turtinei žalai atlyginti) nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki žalos visiško atlyginimo. Dar labiau didinti nukentėjusiajai S. B. priteistinos neturtinės žalos dydį nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas likusioje dalyje dėl civilinio ieškinio atmestinas.

Dėl nukentėjusiosios patirtų proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

38. Nukentėjusiųjų A. B. ir S. B. įgaliotoji atstovė advokatė Marina Gušauskienė apeliaciniame skunde pateikė prašymą iš L. B. priteisti nukentėjusiųjų patirtas atstovavimo išlaidas – 1210 Eur, o teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu prašymą patikslino ir prašė priteisti iš viso 1694 Eur atstovavimo išlaidų. Kartu su prašymu buvo pateiktos PVM sąskaitos faktūros už teisines paslaugas Nr. 32/25, 66/25, mokėjimo nurodymas Nr. 237, patvirtinantys nukentėjusiųjų atstovės pagal įstatymą D. B. patirtas 1694 Eur atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

39. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Sprendžiant klausimą dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, be aplinkybių, į kurias atsižvelgiama priteisiant atstovavimo išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus buvo nagrinėjama byla ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-374/2012, 2K-520-303/2015).

40. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas L. B. pripažino kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas vienos iš nukentėjusiųjų (S. B.) atžvilgiu, o dėl nusikalstamos veikos A. B. atžvilgiu išteisino, baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama tik pagal nukentėjusiųjų įgaliotosios atstovės apeliacinį skundą, kuris yra tenkinamas iš dalies, t. y. dalyje dėl civilinio ieškinio, todėl laikytinas iš dalies pagrįstu, nukentėjusiųjų atstovavimas buvo būtinas dėl L. B. padarytų nusikalstamų veiksmų, į tai, kad nukentėjusiųjų patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra pagrįstos byloje surinktais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teismo posėdyje, šios išlaidos atitinka rekomendacijose dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti dydžius, todėl šios išlaidos priteistinos iš nuteistojo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

41. Be paminėtų atstovavimo išlaidų, nukentėjusiųjų atstovė pagal įstatymą D. B. 2025 m. gruodžio 18 d. pateiktu prašymu prašo jos naudai priteisti ir patirtas kelionės išlaidas – 26,32 Eur, bei pateikė jas patvirtinančius keleivio bilietus (BPK 105 straipsnio 1 dalis). Tačiau susipažinus su D. B. pateiktais prašymo priedais – UAB (duomenys neskelbtini) dviem keleivio bilietais, matyti, kad išlaidos už kelionę iš (duomenys neskelbtini) į Šiaulius ir atgal yra ne 26,32 Eur, o 6,32 Eur (3,16 Eur už 1 bilietą), nes pritaikyta 80 procentų valstybės kompensuojama nuolaida, be to, kelionės data į Šiaulius ir atgal yra 2025 m. gruodžio 15 d., tuo tarpu kai teismo posėdis apeliacinės instancijos teisme buvo 2025 m. gruodžio 18 d. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, prašomos priteisti išlaidos nepripažintinos proceso išlaidomis ir D. B. naudai nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. liepos 1 d. nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajai S. B. iš nuteistojo L. B. priteista 5 000 Eur (penki tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti, priteistos neturtinės žalos dydį padidinant iki 7000 Eur (septynių tūkstančių eurų).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš L. B. nukentėjusiųjų atstovei pagal įstatymą D. B. priteisti 1694 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų devyniasdešimt keturių eurų) išlaidas advokato pagalbai apmokėti už nukentėjusiųjų atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

Nepriteisti nukentėjusiųjų atstovei pagal įstatymą D. B. 26,32 Eur (dvidešimt šešių eurų 32 ct) dydžio kelionės išlaidų.

Ši Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.